gamta kaip kultÅ«ros Å¡altinis - Lietuvos mokslininkų sÄ junga

Vidudienį paleido arklį ir atsigulęs užmigo. Sapne jam pasirodėgraži mergaitė kaip karalaitė ir sako:– Ar sutiksi mane pasveikint?– Kodėl ne?Karalaitė:– Tik ne dabar, o nakties dvyliktą.Naktį jis nujojo ir atsigulė po tuo pačiu lazdynu. Išrėpliojo iškalno baisiausia rupūžė ir sako:– Tai pasveikink mane!Jis persigando ir ėmė bėgti nuo kalno. Kai bėgo, girdėjo, kadten į kalno vidų kažkas nužvangėjo. Mergaitė pasakė:– Aš esu nelaiminga: dar šimtą metų turiu būti. Būtum buvęstu laimingas, ir aš būčiau laiminga”.Užrašyta iš M. Tviragienės (nuo Luokės) 1932 metais. ,,Žemės atmintis”. 1999,,…vienas drąsus vaikinas, užsigeidęs sužinoti, kas antkalno dedasi, nuėjo švento Jono naktį į raganų puotą. Radotenai prisirinkus daugybę moterų ir vyrų, apsirengusių vokiškaisrūbais, su skrybėlėmis, iš kurių kyšojo dideliausi ragai. Grojonuostabiai graži muzika, visokiausi gėrimai upeliais tekėjo, ovisi sisirinkusieji šoko iki žemėn krisdami. Vaikinas buvo labaigerai priimtas: jį pasodino ant deimanto sosto, vaišinogeriausiais vynais iš aukso taurių, davė jam kelias saujaspinigų, kuriuos jis tuoj susidėjo į kišenes, ir primygtinai prašėgerti ir būti linksmam. Tik šit gaidys užgiedojo, ir viskas išnyko.Vaikinas liko ant kalno vienas, o kai viską geriau įsižiūrėjo,pamatė, kad deimanto sostas, ant kurio jį vokiečiukai buvopasodinę, buvo tik supuvęs kelmas, anoji aukso taurė –iškirmijusi numirėlio kaukolė, kuri dar vaipėsi į jį geltonaisdantimis, o tas, ką jis laikė brangiu nuostabaus skanumo vynu,buvo… bet jūs patys numanot, kas ten buvo. Kiša ranką į kišenę,o ten vietoj pinigų – skiedros”.L. A. Jucevičius. Šatrija. ,,Kai milžinai gyveno”. 1969Lenkų rašytojas, istorikas ir publicistas J. I. Kraševskis (1812–1887) savo kūrinyje,,Tikėjimas” (1847 m.) mini, kad ,,Kalneliuose lietuviai laidodavo ir mirusiuosius, tarp kuriųlabai garbingų žmonių būta, tad jau dėl kapviečių kalnai galėjo būti garbinami. Iš šventųkalnų, žinomų Lietuvoje, galima paminėti Žemaitijos Šatriją (vardas gal susijęs su tuo, kadšis kalnas panašus į palapinę – šėtrą), Birutės kalną prie Palangos, kalną ties Spėros ežeru,Plikąjį kalną Vilniuje” (Lietuvių mitologija. 1997. 2 t. 268, 277 p.). 1896 metais ta pati Šatrijapanašiame kontekste minima Rygoje gimusio ir Kaune mirusio kalbininko, tautosakininko,etnografo ir literatūros istoriko E. Volterio (1856–1941) darbe ,,Lietuvių mitologija”. Čia jisrašo, kad ,,Lietuvoje dar XVII a. žmonės neva tiesiogiai bendravę su velniu, skraidę kaipraganos skraidūnės ant Šatrijos kalno (visokių žemaičių demonų susirinkimo vieta perJonines), teigiama Šiaurės Vakarų krašto teisminiuose aktuose, kuriuos paskelbė Vilniaus60