Kanauninkas Vaclovas Dambrauskas (1878–1941): žmogaus epocha ir jo laikas, tarnystė, atminties ženklai

Jonas Kiriliauskas
kiojimus, apie prastą užlaikymą auklėtinių (klierikų). O šį kartą bene
vertėtų pabrėžti šį tą ir apie pačius klierikus. Ačiū Dievui, auklėtiniai
mūsų seminarijos beveik jau visi tautiškai susipratę, išėmus keletą išgamų-lietuvių,
kurie save vis dar laiko už lenkus. Šių dienų klausimai
jiems taipogi rūpi; ir galima tikėtis, kad ne vienas iš jų nemaž pasidarbuos
ant visuomeniškos dirvos, atneš nemažą naudą bažnyčiai ir tėvynei.
Ypatingai jų dvasią pakelia literatūriškai-vokališki vakarai, daromi
per metus po keletą kartų, per kuriuos patys dainuoja <...> tautiškas
dainas ir puikiai deklamuoja lietuviškas eiles. Be to, da, kiek galėdami,
skaito laikraščius. Tarp savęs šnekasi apie būsiančius savo žygius,
apie visuomeniškus klausimus, net ir mūsų kunigija nėra liuosa nuo jų
kritikos. Be pasigailėjimo peikia jie visas blogas puses mūsų kunigijos:
peikia už kortų lošimą, už apsileidimą pildyme savo pareigų, už
tautišką atšalimą. Taip viskas būtų gerai, kad ant to ir pasibaigtų, bet,
ant nelaimės, mūsų auklėtiniai, bepeikdami kunigiją, nematomai brenda
ir patys į tą pačią balą. Dėl pavyzdžio aprašysiu jų pasilinksminimo
„baliukus“ („bibo“ pas mus vadinamus) (lot. bibere – gerti – J. K.).
Žinome, kad kiekvienas reikalauja pasilinksminimo; toks jau žmogaus
prigimimas. Kaip ponai kelia puotas ir visokiais brangumynais vaišina
svečius, sodietis daro balių, sukviečia kaimynus ir vaišina juos, kuo
įmanydamas, taip ir mūsų auklėtiniai neapseina be vaišių. Tam tikslui
ir jie pakelia savo „baliukus“: suvadina draugus ir vaišina juos saldainiais,
pipirnikais (pirožnoje?), riešučiais, apelsinais… Tas paprotis
jau nuo seno gyvojo mūsų seminarijoje, bet paskutiniu laiku žymiai
pasididino. Taip, baigusieji mokslą, atsisveikindami su savo draugais,
daro baliukus išmesdami ant to po keletą desėtkų rublių; priėmusieji
didesnius šventinimus, norėdami pasidžiaugti su draugais, vėl taiso
baliukus. Susilaukęs vardo dienos, vėl kiekvienas nenori apsileisti, nepavaišinęs
draugų. Taip tai leidžia pinigus ant niekų. Ar ne geriaus gi
būtų tuos pinigus suvartoti ant ko naudingo, arba nors po prastų pietų
pasigaminti sau už juos ko nors sotesnio (!) <...>“ (9, 2).
Ženklaus sulietuvinimo seminarijoje pradžią V. Dambrauskui
teko pamatyti, nes 1909 m. rugpjūčio 19 d. seminarijos rektoriumi
tapo Maironis: „Naująjį rektorių pristatė klierikams vyskupas Cirtautas,
kalbėdamas į juos lenkiškai. Maironis paprašė Cirtauto leisti
jam prabilti į klierikus jų gimtąja kalba. Vyskupas galvos linktelėjimu
42