Kanauninkas Vaclovas Dambrauskas (1878–1941): žmogaus epocha ir jo laikas, tarnystė, atminties ženklai

Jonas Kiriliauskas
kai. Nors vyskupas gerai sakydavo
lietuviškus pamokslus liaudžiai, bet
nelabai sekėsi šią prakalbą sakyti
klierikams: „Žmogus, panie tego,
turi būti tobulas, bet jo tobulumas
turi būti, panie tego, ne vien vidujis,
bet ir laukinis“ (10, 552).
1909 m. lapkričio 15 d. seminarijos
klierikai surengė iškilmingą
Žemaičių vyskupo M. Giedraičio
paminėjimo vakarą, į kurį teikėsi
atvykti ir pats Žemaičių vyskupas
K. Cirtautas su visais seminarijos
profesoriais. Klierikai skaitė pranešimus
apie M. Giedraitį, choras
giedojo giesmes, sudainavo kelias
dainas, buvo skaitomos eilės (11,
734). Tokie renginiai buvo naujosios
vadovybės skatinami ir globojami,
į juos įsitraukdavo daugelis aukštesnių kursų klierikų.
V. Dambrauskas jaunystėje (iš asmeninės
autoriaus nuotraukų kolekcijos)
Iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios seminarija jau buvo visiškai
sulietuvinta. Visos konferencijos ir meditacijos vykdavo lietuviškai.
Toks seminarijos sulietuvinimas yra Maironio nuopelnas (10, 553).
V. Dambrauskui teko pamatyti tik pradžią to lietuvinimo proceso (nuo
1909 m. iki 1910 m.).
1909 m. lapkričio 29 d. vyskupas K. Cirtautas įšventino V. Dambrauską
į diakonus (12, 752).
Paskutinius įšventinimus V. Dambrauskas gavo 1910 m. birželio
20 d. (1, 2). Tą dieną, sekmadienį, Kaune „ėjo procesija iš Karmelitų
bažnyčios per visą miestą iki pat Šančių. Pačių vėliavų, kryžių altorėlių
išsitęsė į pusę varsto. Kunigų ir klierikų būrys, kamžotų vyrų su
žvakėmis, mergaičių su lelijomis eilių eilės. Švenčiausiąjį nešė Žem.
seminarijos rektorius, kanauninkas Maciulevičius (Maironis – J. K.).
Mieste skersai gatvių buvo pertiesti vainikai su parašais, visur tik lietuviškais.
Sako, ir bažnyčią puošia šiemet beveik vieni lietuviai. Taip,
jog iš viršaus viskas liudijo, jog lietuvių čionai žymus skaičius; prie
44