Kanauninkas Vaclovas Dambrauskas (1878–1941): žmogaus epocha ir jo laikas, tarnystė, atminties ženklai

Jonas Kiriliauskas

KANAUNINKAS

VACLOVAS DAMBRAUSKAS

(1878–1941)

(ŽMOGAUS EPOCHA IR JO LAIKAS,

TARNYSTĖ, ATMINTIES ŽENKLAI)

2022

Knygos leidybą rėmė:

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės

sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt

ISBN 978-609-482-094-6

© Jonas Kiriliauskas, 2022

© Šiaulių rajono turizmo ir verslo

informacijos centras, 2022

© UAB „Litera“, 2022

TURINYS

Pratarmė 5

Įvadas 7

Trumpa Kuršėnų parapijos istorija 11

Tėviškė Svirbučiuose 35

Kunigų seminarijoje 38

Pirmoji parapija. Naujamiestis 47

Gudžiūnuose 51

Labūnavos parapija 53

Kanauninkas 55

Vaclovas Dambrauskas Kuršėnuose 55

Kuršėnų bažnyčios statyba 76

„Žemaitis“ prieš Kuršėnų kleboną 90

Kuršėnų parapijos vikarai 1918–1941 m. 95

Klebonija 103

Sodas 110

Sovietinės okupacijos gniaužtuose 118

Karo tarp SSRS ir Vokietijos pradžia 135

Birželio 25 d. įvykių dalyviai 141

„Jūs slėpkitės, o aš turiu sutikti su dievo valia“ 148

Kazimieras Pieškus 155

Atminties ženklai Kuršėnuose 158

Pabaigos žodis 165

Literatūra 167

Nepaprastas kun. Dambrausko praktiškas sugebėjimas ir pasišventimas

bei geležinė energija liko įamžinti ne tiktai didingoje Kuršėnų

bažnyčioje, bet, reikia tikėtis, ir dėkingų parapijiečių širdyse.

Žemaičių prietelius, 1933, Nr. 40

PRATARMĖ

Tau jau trečias bandymas per palyginti trumpą laiko tarpą prisiliesti

prie Kuršėnų klebono kanauninko Vaclovo Dambrausko (1878–

1941) asmenybės ir jo darbų. Progų tam yra ir, atrodo, dar ilgai bus.

Šiaulių vyskupija inicijuoja 1941 m. birželio mėnesį sovietinių aktyvistų

žiauriai nukankinto klebono beatifikacijos bylą Vatikane. Tai

svarbiausia priežastis, tačiau yra ir kitų.

Artėja 145-osios šio nusipelniusio Kuršėnams žmogaus gimimo

metinės. Praėjo 90 metų nuo to laiko, kai buvo baigta statyti ir konsekruota

Kuršėnų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, kuriai šviesios atminties

klebonas skyrė ilgus, sunkius, pasaulinės ekonomikos krizės

paženklintus šešerius savo gyvenimo, tarnystės, rūpesčių metus.

Iš tikrųjų kunigas kanauninkas Vaclovas Dambrauskas seniai yra

nusipelnęs išsamesnės, atskiros biografijos, apimančios pasakojimą ir

apie jo gyventą laikmetį. Pradėta beatifikacijos byla įpareigoja palikti

daugiau atminimo ženklų apie jį ir jo darbus, priimtą kankinystę.

2014 m. Kuršėnams skirtoje knygoje, kuria remiuosi rašydamas ir

šią V. Dambrauskui skirtą knygą, kėliau mintį, kad klebonas, šventovės

statytojas, seniai yra vertas mieste paminklo, o dabar tokia proga

tiesiog prašyte prašosi įamžinimo. Ir būtent mieste, nes klebonas nebuvo

užsidaręs savo klebonijoje ir ūkyje, jo visur buvo pilna – mieste,

parapijoje, jis buvo svarbus vietos bendruomenei, buvo vienas iš jos

lyderių, autoritetų.

Kaip dažnai nutinka, tokia aktyvi veikla labai nepatiko komunistuojantiems

pogrindininkams, vadinamajai penktajai kolonai, kuri,

1940 m. okupavus sovietams Lietuvą, ėmė persekioti kleboną, o prasidėjus

karui, jį nužudė.

Knygos tikslas yra papasakoti apie tą metą, apie žmones, jų darbus,

parodyti, ką gali padaryti net ir vienas ryžtingai nusiteikęs žmogus.

KANAUNINKAS VACLOVAS DAMBRAUSKAS (1878–1941)

5

Už knygos atsiradimą autorius nuoširdžiai dėkoja Šiaulių rajono

turizmo ir verslo informacijos centrui, jo direktorei Kristinai Duseikaitei-Pekštienei

ir Lietuvos kultūros tarybai, parėmusiai šį projektą ir

skyrusiai lėšų knygos leidybai.

Jonas Kiriliauskas

6

ĮVADAS

Istorikas Darius Baronas teigia, kad „<...> prasmingai istoriją galime

suvokti tik ją pasakodami“ (1, 10).

Šioje knygoje skaitytojas susipažins su istorija apie Kuršėnų kleboną

kanauninką Vaclovą Dambrauską (1878–1941), kurio gyvenimo

kelias ir darbai glaudžiai siejasi su jo gyvenamuoju laikotarpiu. Skaitytojas

geriau supras šį žmogų, kai įsigilins į to meto įvykius, procesus,

aktualijas. Norisi tikėti, kad papasakota istorija bus prasminga, nes kanauninkas

V. Dambrauskas seniai nusipelnė ne tik jam skirtos knygos,

bet ir paminklo Kuršėnuose, o gal ir kitų atminimo ženklų, pavyzdžiui,

memorialinio muziejaus. Katalikų bažnyčia pradėjo V. Dambrausko

beatifikacijos procesą, taigi ir mums, vietos bendruomenei, negalima

sėdėti rankų sudėjus ir laukti, kol tai įvyks. Reikia iš naujo prisiminti

ir kitiems priminti mūsų parapijos turbūt patį žymiausią žmogų, kurio

šlovė neblėsta nuo siaubingųjų 1941 m. birželio 25 d. įvykių praėjus

daugiau nei 80 metų.

Prisimindami V. Dambrausko nuveiktus darbus, visi istorikai ir

tyrinėtojai negali nepaminėti Kuršėnų bažnyčios statybos reikalų, nes

tik V. Dambrauskui pavyko per labai trumpą laiką ir už palyginti prieinamą

kainą pastatyti tokį įspūdingą statinį, atitinkantį parapijos dydį

ir reikšmę. Jam, kaip parapijos klebonui, pavyko užsitarnauti žmonių

pagarbą ir tapti tikru bendruomenės lyderiu. Žinomi ir kiti jo geri

darbai: gabių, bet neturtingų mokinių rėmimas, kartu su juo dirbusių

vikarų palaikymas, dalijimasis savo patirtimi, žiniomis.

Knygoje bandoma aptarti tragiškų V. Dambrausko gyvenimo

dienų karo pradžioje įvykius, įvertinti juose dalyvavusius asmenis,

jų poelgius. Reikia pasakyti, kad ši knygos vieta yra pati painiausia,

nes liudininkų parodymai įvairiose pokario ir Atgimimo laikų bylose

yra nepaprastai prieštaringi, minima gausybė pavardžių, kalbama apie

anoniminius sovietų komendantūros darbuotojus, sovietinius kareivius,

nurodomi ir kuršėniškiai figūrantai, neva prisidėję prie klebono

nužudymo.

Nė vieno knygoje minimo veikėjo kaltė nebuvo įrodyta, nė vieno

veikėjo negalima tiesiogiai kaltinti – autorius tokio tikslo ir neturi:

išanalizavus dokumentus, išklausius liudininkų pasakojimus galima


7

Jonas Kiriliauskas

konstatuoti faktą, kad įtariamų asmenų, galimai atlikusių nusikalstamą

veiką, yra daug, tačiau dalyvavusiųjų egzekucijoje tėra keli ir jie

teismo nenuteisti. Šie žmonės tik minimi kitų liudininkų parodymuose.

Taigi tiesiogiai dalyvavusiųjų žudynėse Kuršėnų dvaro parke nebuvo?

O gal visi dalyviai tylėjo? Tylėjo iki gyvenimo pabaigos.

Knyga parašyta pasinaudojant autoriaus 2014 m. išleista knyga

„XIX a. – XX a. pirmosios pusės Kuršėnai: gyvenimo fragmentai, laikas

ir žmonės“ (2), nes joje jau buvo bandoma plačiau papasakoti apie

kanauninką V. Dambrauską. Šioje knygoje pateikiamos peržiūrėtos ir

papildytos V. Dambrauskui skirtos knygos dalys, paremtos naujausiais

istorijos tyrinėtojų darbais. Knygoje pateikiama daugiau medžiagos

apie V. Dambrausko gyvenimą, atsirado skyrelis apie V. Dambrauskui

skirtus atminimo ženklus Kuršėnuose.

Knyga parašyta remiantis archyvine medžiaga, kurios, reikia pasakyti,

nedaug išliko, nes du pasauliniai karai sunaikino daug istorinių

šaltinių, todėl autoriui teko rankioti medžiagą, išsibarsčiusią po įvairius

prisiminimų tomus ir publicistiką.

Aptarti klebono asmenybę irgi nebuvo lengva. Viskas, kas išliko

ir kas gali apibūdinti jį kaip asmenybę, yra jo atlikti darbai ir siekiai,

suvokimas to, ką darai. Nepavyko rasti jokių kunigo užrašų: laiškų,

straipsnių spaudoje, pamąstymų įvairiais klausimais. Viskas, kas knygoje

surinkta, yra su juo bendravusių žmonių atsiminimai, vertinimai,

ikonografinė medžiaga, pasakojanti apie klebono veiklą parapijoje.

Remiantis to meto šaltiniais galima teigti, kad net ir tautininkų

režimas, įsigalėjęs po 1926 m. perversmo, Kuršėnų klebono nebuvo

išstūmęs į visuomenės gyvenimo paraštes – jis išliko toks pat moralinis

autoritetas, apie kurį telkėsi vietos šviesuomenė, katalikiškos organizacijos.

Kad V. Dambrauskas nebuvo didelis režimo priešas, įrodo ir

faktas, jog prezidentas Antanas Smetona, lankydamasis Kuršėnuose,

nepasididžiavo ir užsuko pas kleboną pietų.

Ši knyga – tai pasakojimas apie modernėjančią Lietuvą, apie modernų

žmogų, galbūt ir apie vėluojančią, stringančią modernizaciją

šalyje, kaip yra teigęs filosofas Leonidas Donskis (3, 11, 13). Tai yra

pasakojimas apie tarpukarį, laikotarpį, kai lietuvių tauta nespėjo išnaudoti

visų savo kūrybinių galių, o kunigas Vaclovas Dambrauskas

sugebėjo tuo laiku sukurti tikrą Kuršėnų miesto simbolį – pastatyti

tvirtą, gražią, iš toli visiems gerai matomą bažnyčią.

8

1. Baronas D. Žemaičių krikštas ir pirmosios parapinės bažnyčios: 1413–

1417 m. Žemaičių krikštas ir krikščionybė Žemaitijoje: šešių šimtmečių

istorija. Bažnyčios istorijos studijos. Vilnius, 2014, t. VII, p. 10.

2. Kiriliauskas J. XIX a. – XX a. pirmosios pusės Kuršėnai: gyvenimo fragmentai,

laikas ir žmonės. Šiauliai, 2014.

3. Donskis L. Moderniosios sąmonės konfigūracijos. Kultūra tarp mito ir

diskurso. Vilnius, 1994, p. 11, 13.


9

TRUMPA KURŠĖNŲ PARAPIJOS ISTORIJA

1234 m. įsteigtos Kuršo vyskupijos ribos 1237 m. išsiplėtė į pietus

iki Nemuno. Panorus Žemaitiją prijungti prie Kuršo vyskupijos,

reikėjo ją nukariauti. 1252 m. Kryžiuočių ordino ir Kuršo vyskupo

sutartimi numatyta Klaipėdoje pastatyti pilį. Remiantis sutartimi, trečdalis

miesto turėjo atitekti Kuršo vyskupui, du trečdaliai – Ordinui.

1258 m. buvo pastatyta katedra ir parapinė bažnyčia, į Klaipėdą perkelta

Kuršo vyskupo rezidencija. Daugiau negu pusantro šimtmečio

kryžiuočiai Žemaitiją niokojo ugnimi ir kalaviju, tačiau nukariauti jos

nepajėgė. 1398 m. Salyno taikos sutartimi Žemaitija atiteko Kryžiuočių

ordinui. Žemaičiai priešinosi, kelis kartus buvo sukilę. Po Žalgirio

mūšio, 1411 m. vasario 1 d., Torunėje buvo pasirašyta taikos sutartis.

Šia sutartimi Lietuva atgavo Žemaitiją, bet tik iki Jogailos ir Vytauto

mirties (1, 28). Taigi beveik trylika metų Žemaitija, o kartu ir Kuršėnų

kraštas, priklausė Ordinui. Ar ėmėsi Ordinas kokių veiksmų, kad

sukrikščionintų įgytą kraštą, sunku pasakyti, tačiau, žinant vėlesnę istoriją,

galima sakyti, kad ta veikla nebuvo sėkminga. Žemaičių krikšto

peripetijos istorinėje literatūroje yra gerai išgvildentos. Čia gal būtų

galima tik priminti skaitytojui esminius tos istorijos faktus.

1413 m. buvo pradėti krikštyti žemaičiai. Kada įkurta Kuršėnų

parapija ir pastatyta bažnyčia, negalima tiksliai pasakyti – trūksta istorinių

šaltinių. Istorikai pirmuosius amžius po krikšto priėmimo yra

linkę laikyti „tamsiaisiais amžiais“: to meto istoriniai šaltiniai negausūs,

dažnai lakoniški ir net prieštaraujantys vieni kitiems. Povilas

Spurgevičius, kol kas bene vienintelis, bandęs ieškoti atsakymo apie

parapijos ir bažnyčios atsiradimą, teigia, kad „Bažnyčia turėjo žemių

prieš Valakų reformą, kuri Kuršėnus pasiekė 1563 metais. Valstybinėje

valdoje jai dovanoti žemių galėjo tik karalius, o tuo laiku juo

buvo Žygimantas I“ (2, 57). Ten pat teigiama, kad Bronius Kviklys,

enciklopedijoje kaip parapijos įkūrimo datą nurodęs 1523 m., naudojosi

vėlyvaisiais šaltiniais. Juozas Skirius pritaria šiai minčiai ir kaip

fundatorių įvardija Lenkijos karalių ir Lietuvos didįjį kunigaikštį Žygimantą

Augustą (3, 7).

Vyskupas Motiejus Valančius veikale „Žemaičių vyskupystė“

apie tą metą užsimena maždaug taip: „Apie 1523 metus vyskupas Jo-


11

Jonas Kiriliauskas

nas lanko Šiaulių karališkus valsčius, kurie tuo metu buvo pavaldume,

ir rado Pakuršy daugybę ūkininkų stabmeldžių, apie tikrą dievą nė trupučio

nežinančių“ (4, 73). Gali būti, kad lankytasi ir Kuršėnuose, nurodyta

dvaro centre pastatyti bent koplyčią, kaip neretai buvo daroma.

Kai pagalvoji, iš kurgi tiems ūkininkams žinoti apie krikščionybę, jei

Žemaičių vyskupijoje, kurios steigimą 1421 m. patvirtino popiežius

Martynas V, tuomet buvo toks retas parapijų tinklas?

1417 m. buvo įsteigtos aštuonios parapijos: Viduklės, Kaltinėnų,

Kelmės, Raseinių, Ariogalos, Veliuonos, Kražių ir galbūt Luokės (5,

226). Tačiau dėl to, kas vyko vėliau, istorikai vėl laužo ietis. Kiek

buvo parapijų XVI a. viduryje? 19 ar 44, o gal pradėti skaičiuoti nuo

26 (6, 38)? Tyrimą sunkina Medininkuose 1535 m. balandžio 8 d. kilęs

gaisras, kurio metu sudegė dalis vyskupijos archyvo, ugnyje pražuvo

daug dokumentų (6, 41).

Knygoje cituojamas istorikas Vaclovas Vaivada remiasi Zenonu

Ivinskiu, 1555 m. Lietuvoje įvardijančiu kaip katalikiško gyvenimo

nuosmukį: tuo metu protestantai užiminėjo katalikų bažnyčias, galimai

naikino įvairius dokumentus (6, 40). 1581 m. Kuršėnų inventoriaus

dokumentuose minimas katechetas Vaitiekus po kelerių metų

įvardijamas kaip Kuršėnų protestantų pamokslininkas (6, 40). Minčiai,

kad, sustiprėjus Lietuvoje protestantizmui, bažnyčią perėmė kalvinistai

(kalbama apie Kuršėnus), pritaria ir J. Skirius (3, 7).

Kad skaitytojui būtų aiškiau, kaip plito krikščionybė Žemaitijoje

ir Lietuvoje XV–XVI a., teks nuklysti į naujausius Žemaičių ir

Vilniaus vyskupijos tyrinėjimus, pasinaudoti Mečislovo Jučo, Vacio

Vaivados monografijomis, Redos Bružaitės moksliniais darbais 1 , kuriuose

nagrinėjami šie procesai, aptariama parapijos raida ir su tuo

susijusios problemos – analizė apima Žemaitiją, vadinasi, ji svarbi ir

Kuršėnų parapijos radimosi istorijai.

Istorikas M. Jučas rašo: „Žodis „parapija“ kilęs iš graikų kalbos.

Pažodžiui jis reiškė para – artimas, oikos – namas. Lotynų kalboje jis

virto parochia. Vokiečiai pasidarė Pfarre ar Pfarrei, lenkai – parafija,

o mes – parapija. Parapija reiškė apibrėžtą teritoriją su joje gyvenančiais

žmonėmis. Jos ribas su kaimais ir vienkiemiais skyrė vyskupas.

1

Interneto prieiga: http://vddb.laba.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:E.02~2012

~D_20121001_092717-15354/DS.005.0.01.ETD.

12

Su parapija neatsiejamai susijęs klebonas. Žodis klebonas kilęs iš lotyniškojo

žodžio plebs – liaudis. Slavai iš to žodžio padarė pleban, o mes

turim kleboną. Nuo pat pirmųjų parapijų įkūrimo Lietuvoje klebonas

buvo parapijos ūkio šeimininkas, dvasinis žmonių tėvas, savo žinioje

turintis parapinę bažnyčią, mokyklą, prieglaudą <...>“ (7, 179).

Tokia buvo siekiamybė, o iš tikrųjų viskas buvo daug sudėtingiau.

Lietuvoje (ir Žemaitijoje) didžiuma parapijų buvo įkurtos tik XVI a.

antroje pusėje – XVII a. (7, 179). XVII a. parapijų tinklas tebebuvo retas:

nuo žmonių gyvenvietės iki parapinės bažnyčios atstumas kartais

siekė 15–20 km 2 . Tik XVIII a., paplitus filijoms ir koplyčioms, žmonių

evangelizavimas ir aprūpinimas šventaisiais sakramentais beveik pasiekė

europinį lygį (7, 5). Remiantis 1215 m. Laterano IV susirinkimo

nutarimais, parapija, kaip pamatinė Bažnyčios bendruomeninio religinio

gyvenimo ląstelė, turėjo įgyvendinti programą, vadinamą cura

animarum, ir jau XIII a., bet ypač XIV–XV a., vaidino vis svarbesnį

vaidmenį ir miesto, ir kaimo bendruomenėse. LDK, naujai apsikrikštijusiame

krašte, prieš parapinei bažnyčiai tampant sielovados centru,

dvasininkams teko užduotis sutelkti ir išugdyti tikinčiųjų bendruomenę

(8, 7). Įdomu pastebėti, kad dvasininkai ir vienuoliai, lyginant su

visa visuomene, ir Lenkijoje, ir Lietuvoje XVIII a. pabaigoje tesudarė

0,5 proc. (8, 8).

Parapijose dirbusią dvasininkiją galima suskirstyti į turinčiuosius

beneficijas (klebonai, prepozitai, altaristos, kapelionai, koleginių

bažnyčių kanauninkai) ir jų samdytus kunigus (vikarai, mansionarijai,

gvarcialistos). Pirmieji gali būti skirstomi į atliekančiuosius sielovadinius

(klebonas, prepozitas) ir nesielovadinius (altarista, kapelionas,

kanauninkas) darbus. Klebonai samdydavo ir pasauliečių – bažnyčios

tarnų, mokytojų (8, 29).

XV–XVI a. pirmoje pusėje kildavo daug problemų dėl parapijose

nereziduojančių klebonų: dažnai jie nusamdydavo vikarą, o patys

gyvendavo Vilniuje ar Varšuvoje. Taip nutiko Krekenavos ir Ramygalos

klebonui, Žemaičių arkidiakonui, parapijose nepasirodžiusiam net

dvidešimt metų. Tokią situaciją 1610 m. apskundė Žemaičių vyskupas

Mikalojus Pacas (8, 120). Krekenavos klebonas Stanislovas Klodzinskis

parapiją perleido broliui Motiejui, kuris, beje, irgi nesiteikė, anot

2

Žemaitija tuo metu buvo labai retai apgyvendinta teritorija.


13

Jonas Kiriliauskas

vyskupo, atvykti į vyskupiją beveik dvidešimt metų. Taigi išeitų, kad

parapijos neturėjo klebono keturiasdešimt metų.

Tarkvinijus Pekulas, Žemaitijos vyskupiją vizitavęs 1579 m., situaciją

rado irgi sudėtingą: septyniolika bažnyčių aptarnavo devyni ar

dešimt dvasininkų, iš jų tik keturi buvo klebonai (8, 105).

Kita didelė XV–XVI a. problema buvo dvasininkų išsilavinimas.

Beje, tai nebuvo tik LDK, kaip naujai apsikrikštijusio krašto, problema.

Viduramžiais nebuvo specialios švietimo įstaigos, rengusios

dvasininkus. Tik vadovaujantis Tridento susirinkimo nutarimais XVI–

XVII a. sandūroje pradėtos steigti kunigus rengiančios dvasinės seminarijos.

Iki to laiko jaunuoliai, siekiantys kunigo duonos, galėjo reikiamų

žinių įgyti katedros, koleginėse ar parapinėse mokyklose arba

tiesiog mokydamiesi iš savo parapijos klebono (8, 122). Mokslininkai

pažymi, kad Lenkijoje, kaip ir visoje viduramžių Europoje, parapinės

dvasininkijos parengimas buvęs labai menkas – neretai dvasininkai

nesugebėdavo net tinkamai aukoti mišių (8, 122).

Vilniuje 1397 m. įsteigta dvasininkų rengimo mokykla. Kaip teigia

lenkų istorikas Jeržis Ochmanskis, šioje mokykloje mokymo lygis

buvo pakankamai aukštas, ją baigusieji tęsdavo studijas Krokuvos

universitete (9, 142). Nuo 1469 m. minima Medininkų katedros mokykla,

nors gali būti, kad ji veikė ir anksčiau (9, 146). Vilniaus vyskupijoje

prie Vilniaus universiteto 1583 m. įsteigta Vilniaus vyskupijos

seminarija (8, 126). 1581 m. Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis

Vilniuje oficialiai įsteigė Žemaičių vyskupijos dvasininkams skirtą seminariją.

Žemaitijos vyskupijos teritorijoje klierikai pradėti rengti tik

apie 1616 m. Kražių jėzuitų kolegijoje (8, 126).

XVI a. pabaigoje situacija buvo sudėtinga: Žemaičių vyskupas

M. Giedraitis skundėsi jėzuitų provincijolui, kad savo vyskupijoje nerado

kunigų, gebančių tinkamai atlikti pareigas (8, 137).

Istorikas M. Jučas teigia, kad tik 1628 m. Kražių jėzuitai ima

rengti kunigus, 1744 m. pradeda veikti Varnių seminarija, iš pradžių

taip pat globojama jėzuitų (7, 146). Istorikė R. Bružaitė šią situaciją

apibūdina taip: „Nenuostabu, kad valdovui, vyskupui ar popiežiaus

legatui provincijos klebonai ir jiems pagelbėję vikarai atrodė neišprusę

tamsuoliai – vertinimo kriterijus nulėmė jų pačių išsilavinimas ir

patirtis“ (8, 131).

14

Kaip buvo tampama dvasininkais? Kaip ir dabar – reikėjo priimti

šventimus. Anksčiau šventimai buvo skirstomi į žemesniuosius

(lot. ordines minores) ir aukštesniuosius (lot. ordines maiores). Buvo

keturi žemesnieji (ostiarijaus, lektoriaus, egzorcisto ir akolito) ir trys

aukštesnieji (subdiakono, diakono ir kunigo) šventimai. Aukštesniųjų

šventimų priėmimas reiškė negrįžtamą pasišventimą Dievo tarnystei,

įsipareigojimą laikytis celibato ir kitų reikalavimų. Žemesniuosius

šventimus priėmęs dvasininkas galėjo sugrįžti į pasaulietinį gyvenimą.

Aukoti mišias ir teikti sakramentus turėjo teisę tik kunigo šventimus

priėmę dvasininkai.

Žemesniuosius šventimus buvo galima gauti sulaukus 15 metų.

Aukštesniesiems šventimams buvo numatytas amžiaus cenzas: 20 metų

subdiakono, 25 metai diakono ir 30 metų kunigo šventimams gauti.

XIV a. pradžioje cenzas sumažintas (atitinkamai 18, 20 ir 25 metai).

Teikiantis šventimus vyskupas turėjo įsitikinti, kad kandidatas

atitinka kanoninius reikalavimus, pakankamai gerai išmano būtinus

dalykus, nėra kitų priežasčių, trukdančių eiti pareigas (pavyzdžiui, nesantuokinė

kilmė, fiziniai defektai) (8, 134).

Viduramžiais asmuo patekdavo į dvasininkų luomą priėmęs žemesniuosius

šventimus ir gavęs tonzūrą (8, 135). Tonzūros išskutimas

buvo simbolinis ir juridinis aktas. Dvasininkams buvo nuolat primenama,

kad skustųsi barzdą ir nenešiotų ilgų plaukų.

Daug dėmesio buvo skiriama ir dvasininkų aprangai. Dvasininkų

drabužis – sutana – visoje Bažnyčioje buvo standartizuota tik XVI a.

pabaigoje 1589 m. popiežiaus Siksto V išleista bule. Iki to laiko Vilniaus

diecezijos sinodas draudė kunigams puoštis įvairiaspalviais,

dryžuotais, kutuotais drabužiais, nurodė nešioti ilgą, pėdas siekiantį

apdarą, o šventose vietose ir ypač aukojant mišias nesirodyti su atsiskleidžiančiu

ir blauzdas apnuoginančiu drabužiu.

1578 m. Žemaičių vyskupijos vizitacijos metu nustatyta, kad

40 proc. kunigų nevilkėjo sutanos ir net du trečdaliai neturėjo tonzūros

(8, 140). Katalikiškosios reformos išvakarėse tonzūros gavimo,

sutanos nešiojimo, celibato laikymosi nebuvo perdėm paisoma, buvo

draudžiama nešioti ginklą, išskyrus atvejus, kai vykstama į kelionę (8,

141).


15

Jonas Kiriliauskas

1528 m. Vilniaus diecezijos sinode iš dvasininkų buvo griežtai

reikalaujama neprarasti orumo ir santūrumo pramogaujant – dėl to

buvo uždrausti beveik visi pasilinksminimai, medžioklė, jeigu tai nėra

būdas apsirūpinti maistu, karčiamos lankymas, jeigu tai nėra kelionės

metas, girtuoklystė, azartiniai žaidimai, dalyvavimas pobūviuose ir

šokiuose, buvo reikalaujama atsisakyti sugyventinių, visų įtartinų moterų

ir net kraujo giminaičių, už pakartotinį celibato nesilaikymą grasinama

kalėjimu (8, 142–144). Nepaisant griežtų reikalavimų, Žemaičių

vyskupas M. Giedraitis skundėsi jėzuitų provincijolui P. Sunyeriui,

kad vyskupijoje nerado kunigų, neturinčių konkubinių (8, 144). Beje,

1617 m. vizituojant Krokuvos vyskupiją nustatyta, kad 38 proc. Kazimiežo

dekanato dvasininkų turėjo konkubines (8, 145).

Lenkijoje nuo XIII a., o LDK nuo XIV a. pradėta reikalauti, kad

klebonas mokėtų vietos kalbą arba samdytų ją mokantį kunigą (8,

148).

Žemaičių vyskupu lietuvis pirmą kartą tapo 1436 m. – tai buvo

Jokūbas iš Vilniaus. Lietuviai ne tik aukštąsias, bet ir parapines bažnytines

beneficijas „įsisavino“ tik XVII a. (8, 165).

Kokius mokesčius rinko Bažnyčia tuo laikotarpiu?

Dešimtinė LDK nebuvo privaloma, bet tradiciškai ją mokėdavo

daugelis parapijos bajorų (8, 190).

Kalėda Žemaičių ir Vilniaus vyskupijose atsirado vėlai – tik

XVI a. pabaigoje, Lietuvoje ją mokėjo valstiečiai, dydis svyravo nuo

1 iki 12 grašių (7, 49).

Propinacijos teisė siekia Jogailos laikus. Karčiamų laikymas buvo

pakankamai pelningas verslas, ypač didesniuose miestuose ir miesteliuose,

– kartais jų teikiamos pajamos pranokdavo pajamas, gaunamas

iš beneficijos (8, 194–195). Žemaičių vyskupijoje viena parapija užimdavo

iki 600 kv. km teritoriją, Lenkijoje parapijos dydis svyravo

nuo 25 kv. km iki 60 kv. km (8, 204).

Beje, anuomet miestiečiai ir valstiečiai tuokdavosi bažnyčioje, o

pas turtingesnius bajorus kunigai vykdavo į namus – tokia buvo turtingųjų

privilegija (8, 211).

Dažnai prisimenama kronikininko Titmaro žinia, kad Lenkijos

karalius Boleslovas Drąsusis įsakė išdaužyti dantis tiems, kas valgys

mėsą pasninko metu (8, 214–215). Ta proga galima pakalbėti apie

16

bausmes, numatytas už vengimą lankyti bažnyčią. XVII a. reglamentuojamas

valstiečių bažnyčios lankymas. 1640 m. Lietuvos referendorius

Kiprijonas Povilas Bžostovskis ir Vaitiekus Zelenskis surašė

Beržėnų tijūnijos kaimiečiams nuostatus, kuriuose pažymima, kad

sekmadieniais ir šventinėmis dienomis kaimiečiai privalo dalyvauti

pamaldose. Prieš Velykas jie turi atlikti išpažintį ir priimti komuniją.

Priežiūra pavesta vaitams ir dešimtininkams. Kiekvieną kartą neatvykus

bent vienam asmeniui iš namų, tolesnių kaimų gyventojai mokės

3 grašius, artimesnių – 6 grašius, o pakartotinai nusižengusieji mokės

12 grašių; kas panorės vesti ar ištekėti evangelikų bažnyčioje, mokės 5

kapas, praleidusieji velykinę išpažintį mokės 24 grašius, už gyvenimą

be jungtuvių – 2 kapas, už vaikų nekrikštijimą (ilgiausiai savaitę) – 12

grašių (7, 102).

Kaip teigia istorikas M. Jučas, iš pateiktų faktų ryškėja, kad

XVII a. Lietuvoje galima įvardyti sustiprintos dvasinės globos amžiumi.

Religinė prievarta atėjo iš Varšuvos karalių Vazų per valstybinių

dvarų valdytojus ir ne be jų iniciatyvos. XVIII a., ypač antroje

jo pusėje, nebeliko fizinės prievartos. Žemaičių vyskupas Steponas

Giedraitis, daugiau laiko gyvenęs Varšuvoje nei Varniuose ir Žemaitijoje,

įsakė klebonams nebetaikyti viešų kūno bausmių prie bažnyčių

pamaldų metu, be to, liepė sustiprinti „apaštališką mokymą“ (7, 104).

Vis dėlto raginimų plakti rykštėmis tuos, kurie pamaldų metų užsiima

kitais reikalais, buvo girdėti dar ir XVIII a. antroje pusėje (7, 105).

M. Jučas pabrėžia, kad grasinimai ir bausmės buvo taikomi nedaugeliui

žmonių – tiems, kurie buvo apsileidę, linko į raganavimą,

saugojo pagoniškus papročius. Kartais bažnyčių nelankymo priežastys

galėjo būti ir pateisinamos, objektyvios: retas bažnyčių tinklas,

dideli atstumai, blogi keliai, stichinės nelaimės, karo, maro, bado metai.

Absoliuti dauguma žmonių buvo nuoširdžiai religingi, pamaldūs,

klausė Dievo žodžio, priėmė sakramentus (7, 105).

Apibendrinant situaciją, susiklosčiusią Žemaičių vyskupijoje nuo

krikšto iki XVIII a. pabaigos, galima teigti, kad Žemaičių vyskupijos

organizacija, lyginant ją su Vilniaus vyskupija, buvo blogiau išvystyta,

atskirų institucijų steigimas čia smarkiai vėlavo. Tai buvo susiję ir

su daug menkesniu materialiniu vyskupijos aprūpinimu. Į bažnyčių

fundavimą įsitraukus bajorijai, Žemaičių vyskupija, pasirodo, buvo


17

Jonas Kiriliauskas

tam nepasiruošusi, todėl negalėjo visų bažnyčių aprūpinti kunigais net

XVII a. pradžioje, bet, atsiradus Kražių kolegijai, jėzuitams perėmus

švietimą į savo rankas, reikalai ėmė taisytis ir čia (6, 77).

Kokia buvo tuo metu Kuršėnų parapijos situacija? 1523 m. laikomi

Kuršėnų koplyčios įkūrimo data – tai visiškai tikėtina data. Kaip

parapijos įkūrimo data minimi 1535 m., tiesa, nenurodoma, kokiais

šaltiniais remiantis pasirinkta ši data (10, 267). Jeigu nėra šaltinių,

patvirtinančių įkūrimo datą, tai tokia data vertinama kaip prielaida, o

ne faktas.

Istorikas V. Vaivada analizuoja bažnyčių tinklo struktūrą ir, remdamasis

lenkų tyrinėtojo B. Blaszczyko duomenimis, konstatuoja, kad

XV a. paskutiniame dešimtmetyje buvo 19 bažnyčių, tarp parapijų,

turinčių bažnyčias, minimi ir Kuršėnai (6, 221).

Išlikę duomenys leidžia teigti, kad iki 1559 m. Kuršėnuose veikė

katalikiška bažnyčia (6, 222). Tačiau XVI a. pabaigoje, 1592–1596 m.,

Kuršėnuose jau veikė evangelikų bendruomenė, o jos pamokslininkas

Vaitiekus Jonavičius minimas 1584 m. Žemaičių žemės teismų knygose

(6, 129–130). Tas pats Vaitiekus Jonavičius minimas ir 1581 m.

Kuršėnų dvaro inventoriuje (6, 129).

Situacija katalikybės nenaudai pasikeitė, kai Kuršėnų dvaras

atiteko protestantizmą išpažįstančiai Zenavičių giminei (6, 130).

1581 m. – tai data, kai pirmą kartą aptinkamas rašytinis Jurgio Zenavičiaus

fundacijos dokumentas Kuršėnų bažnyčiai. Ši data gali būti laikoma

evangelikų bažnyčios įkūrimo ar sustiprinimo data (6, 148). Tą

faktą kiek atsargiau patvirtina ir I. Lukšaitė: „Kuršėnus valdė Jurgis

Zenavičius, energingas evangelikas reformatas, savo 1583 m. testamente

skyręs lėšų reformatų bažnyčiai Smurgainyse. Tikėtina, kad jau

anksčiau, prieš 1583 m., Kuršėnuose turėjo vykti evangelikų apeigos“

(11, 600). I. Lukšaitė mano, kad Kuršėnuose bažnyčia galėjo veikti

dar iki 1592 m. (11, 596). Remiantis V. Vaivados Žemaičių katedros

archyve rastu dokumentu – Merkelio Giedraičio 1589 m. raštu, kuriame

jis teigia, kad Kuršėnų klebonas yra eretikas (12, 44–45), t. y.

galima numanyti, kad jis buvo protestantas, bažnyčios atsiradimo datą

Kuršėnuose galima dar paankstinti.

Anuomet, užgrobus bažnyčias, būdavo deginami visi dokumentai

– taip pat ir fundacijų. XVII a. prasidėjus karui su Švedija, irgi

18

buvo plėšiamos ir deginamos bažnyčios, todėl vėliau, vykstant kontrreformacijos

procesams, bažnyčių grąžinimas būdavo sudėtingas reikalas

– dėl to kartais tekdavo bylinėtis teismuose.

Kalbant apie Kuršėnų bažnyčią, manoma, kad protestantų ji net

buvusi sudeginta (2, 58). M. Valančius teigia, kad bažnyčia buvo atsiimta

(4, 105), mini teisėją Joną Mlečką, vyskupą Stanislovą Kišką,

kurių dėka 1619 m. laimėtas teismas. M. Valančius dar priduria:

„Bažnyčios Kurtuvėnų, Raseinių ir Kuršėnų... ne be vargo atėmęs nuo

kalvinų, suteikė joms parakvijas su klebonais“ (4, 105).

1622 m., siekdamas sustiprinti Kuršėnų bažnyčią, karalius Žygimantas

III dovanojo jai Traulėnų kaimą prie Kurtuvėnų dvaro (2, 58).

B. Kviklys mini, kad 1622 m. Kuršėnų bažnyčia buvusi perstatyta (13,

454).

Galima būtų teigti, kad 1622 m. yra riba, kai katalikybė įsitvirtino

Kuršėnuose negrįžtamai (14, 7). Naujesni tyrimai mini dar ir

1621 m. – kaip bažnyčios atsiėmimo iš protestantų datą. Vizitacijų

analizė leidžia teigti, kad bažnyčia nebuvo sudeginta, nes buvo sprendžiama,

kaip pasielgti ir kur iš protestantų atgautoje Kuršėnų katalikų

bažnyčioje dėti „eretikų“ palaikus (15, 5).

Kontrreformacijos idėjų veikiami Žemaičių vyskupai pradėjo organizuoti

kunigų susirinkimus Varniuose. Pirmasis įvyko 1555 m., bet

duomenų apie jį neišliko (4, 325). Tuo metu vyskupas buvo Jurgis

Vilnietis (1453–1464) (4, 33). Antrasis susirinkimas įvyko 1636 m.

kovo 25 d. vyskupo Jurgio Tiškevičiaus iniciatyva. Susirinkimas patvirtino

15 punktų programą, kurios esmė – drausminti kunigus ir tikinčiuosius.

Kaip pavyzdys gali būti pateikiamas toks nutarimo punktas:

„Kad pamaldos švenčių dienomis bažnyčiose prasidėtų devintą

valandą“, „Kad neleistų žmonėms mirusiųjų laidoti savo žemėse be

kunigo“ ir pan. Be to, buvo duoti nurodymai patikrinti mokytojus, ar

jie yra katalikai (4, 325).

1647 m. liepos 14 d. vykusiame susirinkime nutarta kiekvienoje

parapijoje įsteigti špitoles (4, 331). Tokiu būdu visų parapijų bažnyčios,

be tiesioginių ganytojiškų pareigų, privalėjo atlikti ir švietimo

įstaigų funkcijas – įsteigti parapinę mokyklą ir špitolę, padėti vargšams

(14, 8).


19

Jonas Kiriliauskas

1631 m. Kuršėnai atiteko naujiems savininkams Gruževskiams –

reformatams, bandžiusiems atkovoti dėl kontrreformacijos katalikybėn

sugrįžusius kuršėniškius, bet nelabai sėkmingai (15, 3).

Išliko XVII a. pirmos pusės Kuršėnų bažnyčios stačiakampis

planas, kuriame matyti priešais zakristiją pristatyta šoninė koplyčia

(1643 m.) – jos atsiradimas gali būti siejamas su altarijos veikla (15,

3).

Tuo laikotarpiu, katalikiškosios reformos metu, bažnyčiose atsirado

klausyklų, kad būtų išvengta nepageidaujamo fizinio nuodėmklausio

ir penitento kontakto. Pradžioje klausyklos funkciją atliko atvira

nešiojamoji kėdė, pastatyta prie didžiojo altoriaus ar presbiterijos ir

sustiprinta tvirtomis medinėmis grotelėmis, ilgainiui tapusi stabilia

bažnyčios interjero dalimi.

1579 m. vizitacijos Žemaitijoje metu klausyklų bažnyčiose dar

nerasta, o 1621 m. vizitacijos metu pažymima, kad klausyklos jau nebuvo

naujiena. XVII a. viduryje sunku buvo rasti bažnyčią be vienos

ar dviejų klausyklų.

Klausyklos išvaizdą ir funkcionavimą detalizavo 1643 m. vyskupijos

vizitacijos nutarimai: klausyklos turėjo būti užsklendžiamos,

jose turėjo kabėti bulės In Coena Domini tekstas, maldingas paveikslėlis,

skirtas nuodėmklausiui ir penitentui, ir juodos ar kitos spalvos

užuolaida, kuria būtų galima apsisiausti. Moterų išpažinčių būdavo

galima klausyti tik šviesiu paros metu. Klausyklos langelis turėjo būti

grotuotas (15, 5).

Klausyklas įrengdavo po sakykla, šoninėse koplyčiose, presbiterijoje

netoli zakristijos, bet svarbiausia – klausykla turėjo būti pastatyta

viešoje vietoje. Kartais kaip klausykla buvo naudojamas paprastas

suolas šalia altoriaus. Dažniausiai klausyklas dažydavo žaliai (15, 6).

Kuršėnų bažnyčioje 1621 m. nebuvo altoriaus – vietoj jo kabojo

paveikslai (15, 6). Tai gali būti siejama su protestantų bažnyčios užgrobimu

ir jos perdarymu į maldos namus.

Baigdamas savo pastabas apie bažnyčių situaciją Žemaitijoje

L. Jovaiša teigia, kad „XVII a. pirmoje pusėje Žemaičių vyskupijos

parapinių bažnyčių pastatuose pastebimas ir tradicijos tęstinumas, ir

naujovės. Labiausiai tradiciją išlaikė pastato planas ir eksterjeras bei

bažnyčios aplinka – bene vienintelės naujovės čia buvo mūrinių baž-

20

nyčių pastatų plitimas ir osorijų (kaulinių) atsiradimas šventoriuose.

Katalikiškoji reforma daugiausia paveikė tiesiogiai su liturgija ir sielovada

susijusį bažnyčios interjerą: daugėjo altorių; vis labiau puošiamas

tabernakulis buvo perkeltas į didįjį altorių; atsirado, plito ir sudėtingesnę

struktūrą įgijo klausyklos; vyraujančia muzikos choro vieta

tapo balkonas virš prieangio arba didžiųjų bažnyčios durų“ (15, 7).

Nors 1654 m. Marianos Podbereskytės-Gruževskienės vadovaujami

reformatoriai užpuolė ir apiplėšė Kuršėnų bažnyčią, bet toks poelgis,

ko gero, buvo susijęs su bendra to meto LDK situacija – tai

nebuvo bandymas atsikovoti negrįžtamai prarastas pozicijas. Teisybės

dėlei reikėtų paminėti faktą, kad Gruževskiai liko reformatai katalikiškoje

Kuršėnų parapijoje iki pat XX a. pradžios, iki paskutinio iš Gruževskių

– Jurgio – atsivertimo į katalikybę, nors reformatų liuteronų

parapija su maldos namais ir kapinėmis veikė ant vadinamojo Sykės

kalnelio (16, 3).

1700 m. bažnyčia per miestelio gaisrą sudegė, bet klebono Jono

Kareivos pastangomis tais pačiais metais buvo atstatyta (2, 58).

Reikia paminėti, kad profesorius M. Jučas surado dar vieną Kuršėnų

bažnyčios fundaciją. 1710 m. balandžio 20 d. Kazimieras Kutautis

(Kutowc) padovanojo Vaitkaičių, arba Kiecinų, dvarelį Biržinėnų

paviete, o 1710 m. gegužės 11 d. Konstancija Rumševičienė padovanojo

Papelkių dvarelį (Zoygine) (7, 85). Parapija dar labiau sustiprėjo:

P. Spurgevičius mini, kad bažnyčia turėjo 33 valakus ir 11 margų žemės,

be to, buvę paskirti bažnytiniai mokesčiai (anuata): nuo 1 valako

– 6 lietuviški grašiai.

Taigi galima konstatuoti, kad XIX a. Kuršėnų bažnyčia sutiko

pakankamai gerai aprūpinta medžiagiškai, sustiprėjusi, dominuojanti

miestelyje, reformatorius „pastūmusi“ kažkur į kitą vietą, gal ir link

Sykės kalnelio prie Senventės vagos.

Į XIX a. Kuršėnų bažnyčia įžengė būdama medinė ir šiaudiniu

stogu.

1800 m. ją vizitavęs Žemaičių vyskupas Steponas Giedraitis paskelbė

dekretą, reikalaujantį nugriauti seną bažnyčią ir jos vietoje statyti

naują (2, 58). Parapijiečiai nesutiko su vyskupo sprendimu, todėl

nutarta bažnyčią remontuoti. Po metų remonto darbai prasidėjo: metalinėmis

sąvaromis buvo sustiprintos medinės sienos, išmūryti nauji

pamatai, lentomis uždengtas stogas (ten pat).


21

P. Spurgevičius, remdamasis 1805–1806 m. archyviniais duomenimis,

pateikia išsamų bažnyčios vaizdą. Bažnyčia buvo kryžminio

plano, viduje stovėjo penki dažyti ir paauksuoti altoriai, sakykla, klebono

dovanotas pozityvas (maži vargonai). Bažnyčios sienos ir lentiniai

skliautai buvo iki pusės dažyti. Bažnyčios išorė apkalta lentomis.

Stogo vidurį puošė dažytas kupolas su signatūra, o jo keturis kampus

užbaigė kryžiai. Dar neaptvertame šventoriuje pastatyta nauja varpinė,

bet neapkalta lentomis. Visiems rekonstrukcijos darbams vadovavo

klebonas Jokūbas Poklevskis Kozėla.

Buvo įkurtos naujos kapinės, kuriose 1802 m. D. Čechavičiaus

lėšomis pastatyta mūrinė koplyčia su kupolu fasado priekyje. Koplyčios

viduje stovėjo stalių padarytas šv. Antano altorius. Kapinių ribos

nužymėtos grioviais. Klebonija išlaikė špitolę ir mokyklą, kurioje žiemos

metu mokėsi iki 40 mokinių (ten pat, 59).

Apie XIX a. pirmos pusės mokyklą randama tokių žinių. Vilniaus

universiteto paskirtas vizitatorius Šiaulių apskrities mokykloms

J. Rupeika ataskaitoje apie 1824 m. buvusią padėtį rašė, kad Kuršėnų

parapinėje mokykloje tais metais buvę 53 mokiniai, visi berniukai,

nors gretimose parapijose (Luokėje ar Tryškiuose) mokėsi nemažai

mergaičių. Mokykloje mokęsi 47 mokiniai priklausė bajorų luomui,

1 – miestiečių, 5 buvo valstiečių vaikai. „Buvo Lankasterio ir įžanginė

klasė, dėstomi visi privalomi dalykai ir lietuvių kalba“ (17, 99).

Mokykla turėjo būti pakankamai erdvi, kad galėtų susodinti tiek mokinių.

Ir mokytojas galėjęs būti ne vienas, nors Lankasterio metodas, tuo

metu populiarus visoje Europoje, orientuotas į savitarpio pagalbą mokantis,

kad labiau pažengę mokiniai padėtų mažiau pažengusiesiems.

XIX a. antroje pusėje pasiturintys valstiečiai ėmė leisti savo vaikus

į mokslus. Vilniaus kunigų seminarijos fonde Lietuvos mokslų

akademijos Vrublevskių bibliotekoje galima aptikti klierikų iš Kuršėnų

valsčiaus pavardžių: 1876 m. minimas Kazimieras Glodenis,

1883 m. įstojo mokytis Izidorius Klemonis (24, 17–18).

Jonas Kiriliauskas

1700 m. statyta Kuršėnų bažnyčia buvo vėlyvojo baroko stiliaus.

Kunigas L. A. Jucevičius, per Kuršėnus važiavęs 1838 m., rado bažnyčios

sienas išlinkusias – „kumpas“. 1841 m. bažnyčia atrodė dar

blogiau: supuvo sienojai, šiaudinis stogas, grėsė sugriuvimas (2, 60).

22

M. Valančius „Žemaičių vyskupystėje“ 1841 m. pateikia duomenų

apie parapiją: įsteigė Žygimantas Augustas (mini 1622 m., bet tai

yra atsiėmimo iš reformatų metai), 1838–1878 m. čia klebonavo Mykolas

Laucevičius.

Žemaičių vyskupas Simonas Mykolas Giedraitis (1838–1844)

(1, 33) ir klebonas Mykolas Laucevičius turėjo nueiti tikrus kryžiaus

kelius per carinės Rusijos biurokratines džiungles, įveikti visus sąmoningai

kuriamus valdžios suvaržymus, atsiradusius nuslopinus

1831 m. sukilimą. Šio sukilimo aidai pasiekė Kuršėnus ir kleboniją –

čia paliktas sukilėlių archyvas. O istorija buvusi tokia...

Augustavo vaivadijos gyventojas Fortunatas Kosakovskis, kaip

sukilimo dalyvis, kartu su generolo Antano Gelgaudo korpusu pasitraukęs

į Prūsiją, 1832 m. kovo mėnesį savanoriškai atvyko į Varšuvą,

kur pranešė rusų valdžiai, kad kunigas Pranciškus Butkevičius,

Kuršėnų klebonas, buvo vienas iš svarbiausių sukilimo dalyvių Lietuvoje,

o dabar saugo įvairius dokumentus, sukilimo dalyvių sąrašus.

Varšuvos karinis gubernatorius grafas Vitė aptarė šį klausimą su Vilniaus

generalgubernatoriumi kunigaikščiu M. Dolgorukiu. Nutarta

F. Kosakovskį siųsti į Vilnių su Vitės adjutantu Miečnikovu. Vilniaus

generalgubernatoriaus M. Dolgorukio įsakymu majoras kunigaikštis

Trubeckojus nuvyko į Kuršėnus ir atliko kratą. Kovo 27 d. iš kunigo

P. Butkevičiaus paimti dokumentai, buvę paslėpti bažnyčioje, bet sukilėlių

sąrašų, apie kuriuos kalbėjo F. Kosakovskis, nerasta.

Atrodo, kad buvo apklaustas ir kunigas Kurovskis, pasakojęs, kad

po mūšio ties Šiauliais generolas A. Gelgaudas, traukdamasis į Prūsiją,

dokumentus paliko saugoti kunigui P. Butkevičiui.

Kunigas P. Butkevičius prisipažino, kad dokumentus jam saugoti

paliko kunigas Kurovskis (4-ojo šaulių pulko kapelionas generolo

A. Gelgaudo korpuse), bet jis tų dokumentų neskaitęs, todėl ir nežinąs,

kas čia padėta.

1832 m. rugpjūčio 23 d. Vilniaus tardymo komisija išteisino kunigą

P. Butkevičių. Generolas feldmaršalas Sakenas patvirtino komisijos

sprendimą ir įsakė išsiųsti kunigą P. Butkevičių į vieną iš katalikiškų

vienuolynų Rusijos gilumoje.


23

Statant bažnyčią daug vargo būta su jos projektu: vienas po kito

projektai buvo atmetinėjami, nors bažnyčią statyti verkiant reikėjo.

Pagaliau, 1841 m. vasaros pabaigoje, patvirtintas vyriausiojo architekto

pagalbininko Z. Krasinskio projektas.

1842 m. pastatyta nauja medinė bažnyčia. Darbams vadovavo

ir lėšomis prisidėjo klebonas Mykolas Laucevičius. Tuo metu visoje

Kauno gubernijoje buvo 72 akmeninės, 190 medinių bažnyčių, 22 vienuolynai

ir 78 koplyčios – iš viso 362 bažnytiniai pastatai (18, 109).

Kuršėnų bažnyčia pastatyta pagal senosios bažnyčios pavyzdį –

tiek išorės, tiek ir vidaus. 1850 m. šventorius apvestas akmenine tvora,

jo viduje išliko tritarpsnė varpinė. Tais pačiais metais vyskupas

M. Valančius naują bažnyčią pašventino (1, 62).

1857 m. ir 1861 m. Kuršėnuose lankėsi vyskupas Motiejus Valančius

(19, 221).

Jonas Kiriliauskas

1863 m. sukilimo manifestą bažnyčioje perskaitė vikaras J. Petkevičius

(20, 57) – šis faktas pabrėžiamas, bet nepaaiškinama, ką tai galėjo

reikšti skaitančiajam.

Vienas pagrindinių katalikų dvasininkijai inkriminuojamų nusikaltimų

buvo sukilimo manifesto pagarsinimas iš sakyklų bažnyčiose

(21, 105). Manifestą 1863 m. sausio 22 d. Varšuvoje paskelbė Centrinis

tautinis komitetas, pasivadinęs Laikinąja tautine vyriausybe (ten

pat). Laikinoji tautinė vyriausybė atskira „instrukcija“ manifestą ir dekretus

skelbti įpareigojo sukilimo vaivadijų ir apskričių karinius viršininkus.

Bažnyčių sakyklos nurodytos kaip viena pagrindinių vietų

kviečiant į sukilimą valstiečius (ten pat, 109). Manifestas buvo skaitomas

sukilėliams įsakius, dažnai jų agentų būdavo bažnyčiose ir jie

kontroliuodavo, ar manifestas būdavo perskaitytas.

Teigiama, kad 1863 m. sukilime dalyvavo apie 20 proc. Žemaičių

vyskupijos dvasininkų (132 iš 654) (ten pat, 104). Nukentėjusių per

sukilimą Lietuvoje dvasininkų statistika yra tokia: 12 sušaudyta, 365

ištremti, 1089 pateko į kalėjimą, 77 pabėgo į užsienį, nukentėjo 118

vienuolių (ten pat, 103).

Už manifesto pagarsinimą iš sakyklos buvo taikomos įvairios

bausmės: nuo kelių dienų ar mėnesių kalėjimo iki keliolikos metų

tremties, net baudžiama mirtimi. Vilniaus vyskupijos dvasininkai

24

Stanislovas Išora ir Raimundas Zemackis, sušaudyti 1863 m. gegužės

mėnesį Lukiškių aikštėje, buvo kaltinami tik viešu manifesto perskaitymu

(ten pat, 105). Gal todėl Kuršėnuose manifesto klebonas

M. Laucevičius neskaitė – tai padarė vikaras J. Petkevičius.

Kalėjimo bausmė anuomet gąsdino daugelį, nes kalinimo sąlygos

Vilniaus kalėjime buvo labai prastos, antisanitarinės, apskričių įkalinimo

įstaigose buvo problemų dėl kalinių vyrų ir moterų atskyrimo,

kaliniai būdavo priversti miegoti sėdėdami (22, 123–124). Sukilimo

metu kalinių skaičius smarkiai padidėjo: 1862 m. buvo 3 241 kalinys,

1863 m. – 4 665, 1864 m. – 7 865 (ten pat, 125).

Caro valdžia, matydama tokį gausų dvasininkijos dalyvavimą sukilime,

įtarinėjo ir vyskupą M. Valančių. Suėmusi kunigą A. Mackevičių

caro valdžia ypatingą dėmesį skyrė jo santykiams su vyskupu

M. Valančiumi. Jau baigus tardymą ir patvirtinus mirties nuosprendį,

paskutinę kunigo A. Mackevičiaus gyvenimo dieną, 1863 m. gruodžio

27 d. (15 d.), karo lauko teismo komisija dar kartą jį apklausė dėl

santykių su vyskupu M. Valančiumi – komisiją ypač domino abiejų

dvasininkų santykiai iki sukilimo ir jo metu (23, 198).

Kvestionuoti aktyvų dvasininkų dalyvavimą skelbiant manifestą

nėra pagrindo. Tačiau ar dėl manifesto paviešinimo nukentėję Lietuvos

katalikų dvasininkai buvo sukilimo šalininkai (21, 106)? Vienareikšmiškai

atsakyti negalima, bet represijų laukti ilgai nereikėjo.

Represijų sulaukė ir Kuršėnų bažnyčia: čia 1864 m. lapkričio

29 d., mišių metu, kai kunigas dalijo žmonėms komuniją, į bažnyčią

įsiveržė rekrutus gaudantys pareigūnai (14, 10). Kilo didžiulė

sumaištis, žmonės ėmė bėgti iš bažnyčios. Užsikimšo durys. Vietos

rekrutų gaudytojai norėjo užduotį atlikti lengviausiu būdu, atėję į bažnyčią.

Kunigas Teodoras Kelpšas ir bažnyčios tarnai vos nuramino

žmones, o rekrutų gaudytojus suėmė ir perdavė šimtininkui. Tą pačią

dieną Kuršėnų klebonas M. Laucevičius parašė ir išsiuntė pareiškimą

M. Valančiui. Vyskupas 1864 m. gruodžio 10 d. raštu kreipėsi į Kauno

gubernatorių prašydamas kaltuosius nubausti ir ateityje tokių veiksmų

neleisti (14, 17).


25

Jonas Kiriliauskas

Iki 1873 m. Kuršėnų bažnyčioje atlikta įvairių pertvarkymų. Priekiniame

fasade atsirado du bokšteliai – neliko kryžmos didžiojo kupolo

centre, bet mažieji kupolai liko nepaliesti. Pagrindinis akcentas

buvo nuo viršaus perkeltas į priekį – tai aiški romantizmo įtaka (1, 62).

1879 m. parapija perduota naujam klebonui – Antanui Eidimtui

(1, 62). Klebonui tais metais atliktos vizitacijos metu nurodyta sutvarkyti

bažnyčios lubas, stogą, sienas, nes viskas pradėję pūti (1, 62).

Šiam klebonui reikia skirti daugiau dėmesio, nes, kalbant apie jį,

drauge bus kalbama ir apie Kuršėnų bažnyčią: kunigui A. Eidimtui

klebonaujant atsirado pirmasis pieštas bažnyčios atvaizdas, buvo išmūrytas

bokštas, sutvarkytas šventorius, t. y. bažnyčios aplinka įgavo

vaizdą, kokį matome ir šiandien, eidami per šventorių.

Verta pacituoti, ką apie Kuršėnų parapiją XIX a. pabaigoje rašė

V. Juzumas knygoje „Žemaičių vyskupijos aprašymas“. Nors joje ne

viskas tikra ir tikslu, bet knyga parašyta žmogaus, nestokojusio nei

talento, nei vaizduotės.

„Bažnyčia

Pirmoji bažnyčia Kuršėnuose, kaip karaliaus valdose, buvo pastatyta

Žygimanto Senojo nurodymu. Ar turėjo ji paskirtą žemės fundaciją

– nėra žinoma. Reformacijos metu kalvinistai bažnyčią sudegino

ir Kuršėnuose iki 1620 m. nebuvo bažnyčios. Tais metais, paklūstant

vysk. Kiškos reikalavimui, Kuršėnų laikytojas Steponas Pacas pastatė

čia naują bažnyčią, o karalius Zigmantas Vaza 1622 m. jai suteikė

naują 31 valako ir 4 margų žemės fundaciją.

Pirmas klebonas čia buvo kun. Jonas Danievskis (Jonas Danievskis,

kaip Kuršėnų klebonas, minimas kiek vėliau – XVII a. viduryje

(39, 483)).

Antroji iš eilės bažnyčia buvo pastatyta XVIII a. pirmoje pusėje,

atrodo, klebono ir dekano, Livonijos kanauninko Juozapo Grincevičiaus

(Hrynciewicz), laikais. Ši buvo sunaikinta 1840 m. miestelio

gaisro metu. Šiandien stovinti bažnyčia pastatyta 1841 m. vietinio

klebono, garbės kanauninko kun. Mykolo Laucevičiaus (Ławcewicz)

pastangomis ir parapijiečių lėšomis. Ją 1849 m. išdažė tapytojas Galikanas

Jurgelevičius (Jurgielewicz). Bažnyčią 1850 m. konsekravo

Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Bažnyčia nemaža, medinė,

kryžiaus plano, šviesi, švariai laikoma. Joje yra šeši puošnūs drožybiniai

altoriai ir neblogi vargonai. Tačiau puikios tapybos paveikslų

26

ir vertingo liturginio inventoriaus joje nėra. Puikus mūrinis bokštas iš

raudonų plytų bažnyčios fasade statytas vietinio klebono kun. teologijos

magistro Antano Eidimto (Ejdymt) rūpesčiu, tos pačios parapijos

gyventojų lėšomis ir pasitelkiant architekto iš Rygos Floriono Wyganowskio

sugebėjimus. Jis yra didelė bažnyčios puošmena.

Ankstyviausias Kuršėnų bažnyčios vaizdas (iš asmeninės autoriaus nuotraukų kolekcijos)

Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia

Bažnyčios pašventinimas minimas ketvirtą sekmadienį po Velykų.

Yra Šv. Škaplieriaus brolija su brolijos mišiomis. Kitos šventės:

1) visos Švč. Mergelės Marijos šventės, 2) Šv. Juozapo globos diena

trečią sekmadienį po Velykų, 3) Šv. Jurgio diena, 4) Šv. Mykolo diena,

5) Šv. Teklės diena.

Kryžiaus kelio stotys įvestos 1879 m.

Bažnyčios šventorius apjuostas akmeninio mūro tvora 1875 m.

Klebonija nauja, statyta 1870 m. šviesaus atminimo klebono Mykolo

Laucevičiaus, ji priskirta prie III klasės. Turimos žemės geros,

anksčiau turėjo 31 valaką ir 4 margus žemės.


27

Jonas Kiriliauskas

Prie šios bažnyčios kadaise buvo dvi altarijos. Pirmąją Apreiškimo

Švč. Mergelei Marijai titulo koplyčią 1692 m. įsteigė Valkavysko

pavieto taurininkas Samuelis Paplinskis su žmona Aleksandra Petravičiūte.

Jie 1692 m. vasario 7 d. surašytu dokumentu paskyrė altarijai

du Kubelių ir Vorų kaimus Ringuvėnų valdose bei dovanojo 2 000

auksinų. 1752 m. altarista buvo vietinis klebonas kun. Grincevičius

(Hrynciewicz).

Kas įsteigė antrąją altariją, nežinoma. 1752 m. vysk. Antano Tiškevičiaus

sušaukto vyskupijos sinodo metu čia altarista buvo kun. Antanas

Samavičius (Samowicz).

Abi altarijos seniai sunyko, tačiau vienos altarijos gyvenamasis

namas <...> iki šiol dar stovi, o jame dabar gyvena bažnyčios patarnautojai.

Parapija plati, joje iš viso yra 7 983 gyventojai, o gyvenamųjų

namų – 650. Ją sudaro 1 miestelis, 35 žemės valdos, 8 palivarkai, 7

bajorkaimiai, 88 kaimai, 25 viensėdžiai ir ribojamos teritorijos, 54

vienkiemiai.

Moralės ir krikščionybės pažinimo atžvilgiu parapija nepasižymi,

skaitančiųjų yra nedaug, o blaivybė yra apleista. Materialiniu atžvilgiu,

nors ir ne be išimčių, žmonių buitis neišsiskiria. Žmonės gyvena

paprasti, žemaičių kilmės. Dar visai neseniai moterys dėvėdavo trumpą,

o vyrai ilgą klostytą pilką sermėgą, bet šiandien šis tautinis rūbas

jau pamirštas, o perimtos, ypač moterų tarpe, dabartinės mados. Žmonės

dar kalba žemaitiška tarme, tačiau žemaičių tautiniai papročiai ir

tradicijos sulig šia parapija bemaž ir baigiasi.

Parapijos žemės paviršius lygus, tik pietuose kiek kalnuotas.

Žemė įvairi, bet pakankamai gera. Miškų čia yra dar pakankamai, pagrindiniai

– Kuršėnų, Ringuvėnų ir Kalviškių. Pagrindinė Ventos upė

teka parapijos viduriu. Nemaža ir Ringuvos upė. Upeliai yra tokie:

Žižma, Kumulša, Gūragys, Žaisis, Vekė, Szausis, Juodupis, Jaujupis.

Ežero šioje parapijoje nėra nė vieno. Garsesnės pelkės – tai Gojslishki

ir Gajdžiakolis. Yra 5 vandens ir 10 vėjo malūnų.

Kuršėnų parapijos teritorijoje yra viena filijinė Micaičių bažnyčia

ir trys koplyčios <...>

28

Senųjų kapinių koplyčia (iš asmeninės autoriaus nuotraukų kolekcijos)

Koplyčios

Pirmoji Šv. Kryžiaus titulo koplyčia stovi Kuršėnų parapijos kapinėse,

mūrinė, statyta 1802 m. Šėkščių savininko Dominyko Čechavičiaus

(Czechowicz) lėšomis, klebonaujant Livonijos kanauninkui

Jokūbui Kozielai (Koziełło).

Antroji koplyčia Kalviškiuose, prie dvaro, pastatyta 1752 m. Kalviškių

savininko ir Tryškių klebono kun. Luko Laucevičiaus (Ławcewicz).

Jo kūnas ilsisi palaidotas šioje koplyčioje.

Trečioji koplyčia Šėkščiuose, vietinėse kapinėse, statyta Šėkščių

savininko Čechavičiaus 1779 m. Šėkščių valdos šiandien priklauso

ponui Januškevičiui (Januszkiewicz).

Senovės paminklai

Šiandieninės Kuršėnų parapijos teritorijoje pagonybės laikais

buvo keletas gynybinių pilaičių prie Ventos ir Ringuvos upių. Tai liudija

ir primena pilaitėmis vadinamos vietovės. <...> Gergždeliuose ir

Šilėnuose yra kalvų, vadinamų pilami, tai yra pilaitėmis. Šiose pilaitėse

gyventojai slėpdavosi nuo puldinėjančių Livonijos kryžiuočių,

kurie su dideliu pykčiu šias apylinkes puldinėjo po to, kai nuo žiaurių

persekiojimų perbėgo Kuržemės gyventojai, t. y. latviai. O vietovės


29

Bažnyčios vaizdas nuo senųjų kapinių pusės prieš Pirmąjį pasaulinį karą (iš asmeninės

autoriaus nuotraukų kolekcijos)

Jonas Kiriliauskas

Pelene (pelenej – pelenai) pavadinimas primena, kad čia buvo kūrenama

ugnis dievaičio Perkūno garbei, kitaip tariant, čia esančios pilaitės

teritorijoje, kurios vieta ir šiandien pile vadinama, buvo pagoniška

šventykla.

Kuršėnuose prie Ventos upės yra kalva, vadinama Cykis. Šiandien

čia yra kalvinistų kapinės, veikiausiai Reformacijos metu, sunaikinus

Kuršėnų katalikų bažnyčią, čia buvo pastatyta kalvinistų bažnyčia. Pagonybės

laikais čia buvo Cyko pilaitė ir šventykla.

Kuršėnų miškuose į Šiaulių pusę yra labai senas didžiulis ąžuolas,

kuris keliose vietose išskaptuotas. Prie tokio ąžuolo tikriausiai buvo

viena didžiausių šventyklų, o tose skaptuotose nišose buvo išstatyti

dievukai.

Miškuose į Šaukėnų pusę yra supiltas nemažas varsto ilgio pylimas.

Tikriausiai jis buvo supiltas per karą, tačiau kas ir kada tai padarė,

šiandien jau yra neįmenama mįslė. Galima spėti, kad tai atlikta

karų su švedais metu. Kovojant su kryžiuočiais, žemaičiams pylimų

nereikėjo, kaudavosi iš visų jėgų, o pralaimėję nerdavo į miškus ir

pelkes“ (25, 487).

30

1915 m. vasarą sudegusi Kuršėnų bažnyčia (iš interneto laisvai prieinamų šaltinių)

Vartant A. Miškinio monografiją paaiškėja, kad Kuršėnų bažnyčia

miestelyje turėjo savo jurisdiką, kurioje iki 1781 m. buvo 19 sodybų,

iš jų 15 žemdirbių ir 4 bajorų, o 1789 m. telikę tik 8 dūmai (sodybos)

(26, 316). Tai patvirtina faktą, kad iki žemių nusavinimo bažnyčia turėjo

didelį ūkį.

Reikia paminėti žemaičių konversijos faktą, t. y. perėjimo iš pagonybės

į katalikybę pabaigą. Galima pritarti istoriko Mangirdo Bumblausko

minčiai, kad tai nutinka XVII a. pradžioje, kadangi:

• apie 1625 m. (tarp 1613 m. ir 1636 m.) peržengta parapijų vidutinio

spindulio 10 km riba;

• 1618 m. atlikta paskutinė bažnyčios (Tveruose) fundacija su

jos akte įvardytais pagonybės motyvais;

• 1619 m. skelbiamas paskutinis pagoniškųjų dievų sąrašas;

• 1622 m. – paskutinio masinio suaugusiųjų krikštijimo (šalia

Kretingos) paminėjimo data;

• 1622 m. paskelbti pirmieji žinomi valstiečių varymo į bažnyčią

nuostatai, kuriuose nurodomas konkretus atstumas iki bažnyčios

(27, 54).

Tai buvo akivaizdūs krikščionybės visiško įsitvirtinimo Lietuvoje

įrodymai.


31

Jonas Kiriliauskas

2020 m. paskelbti naujausi Kuršėnų parapijos tyrimai. Istorikas

Liudas Jovaiša pateikia apibendrintą parapijos istorinį vaizdą. Jo teigimu,

1523 m. data yra laužta iš piršto (29, 177), nes tik 1563 m. skiriamas

sklypas bažnyčiai. Galima paprieštarauti – galbūt čia buvusi koplyčia,

dažnai įvairiomis progomis minima 1523 m., 1525 m., bet, kol

nerasta ankstyvesnių rašytinių šaltinių, tai lieka tik prielaidos. L. Jovaiša

teigia, kad protestantams bažnyčia galėjo pereiti 1564–1581 m.,

kai dvaras atiteko Minsko seniūnui Mikalojui Boguslavui Zenavičiui

(mirė 1621 m.) (ten pat). Katalikams bažnyčia atiteko 1613–1621 m.,

nes 1622 m. ji jau minima katalikiškų parapijų sąraše kaip priklausanti

Joniškio dekanatui.

Pasak L. Jovaišos, pirmoji bažnyčia minima 1621 m. vizitacijos

akte kaip „buvusi kalvinistų sinagoga“ (ten pat, 178). Antroji bažnyčia

pastatyta apie 1639 m., bet 1700 m. balandžio 19 d. ji sudegė. Trečioji

bažnyčia buvo statoma ir remontuojama, perstatinėjama. 1842 m.

pastatyta ketvirtoji bažnyčia, vyskupo M. Valančiaus konsekruota

1850 m. rugpjūčio 20 d. (ten pat, 181–182).

Apie kapinėse buvusią Šv. Kryžiaus koplyčią pasakyta, kad ji

1802 m. buvusi sumūryta iš akmenų. Nuo 1845 m. mišios čia laikomos

per laidotuves, 1873 m. pastatyti 6 balsų vargonai, 1897 m. remontuotas

čerpių stogas. V. Dambrauskas 1929 m. koplyčios stogą

buvo uždengęs skarda, bet dėl lėšų trūkumo remonto nebaigė (ten pat,

188).

Pirmas mūrinis statinys buvo 1886 m. pastatytas bokštas – mat

senoje medinėje varpinėje nebetilpo varpai (ten pat, 183). Bokštą suprojektavo

architektas Florijonas Vyganovskis (1845–1914).

Minimi šie Kuršėnų bažnyčios klebonai ir (ar) administratoriai:

• Jokūbas Titas Poginskis, 1621–1649 m.;

• Jonas Daniauskas, 1652–1668 m;

• kan. Baltazaras Sirtautas, 1685 m.;

• Jonas Kareiva, 1692–1706 m.;

• Mažeika, apie 1706–1708 m.;

• kan. Juozapas Petravičius, 1714–1719 m.;

• Danielius Gečys, 1728–1734 m.;

• Antanas Gierneckis, 1741 m.;

• kan. Matas Palevičius, 1743(44)–1752(53) m.;

• kan. Juozapas Grincevičius, 1752(53)–1786 m.;

32

• kleb. koadj. Jonas Žilys, 1776 m.;

• kan. Jokūbas Kozielas, 1799–1835(36) m.;

• kan. Mykolas Laucevičius, 1837–1879 m. (ten pat, 191).

Sąraše nepaminėtas klebonas Jonas Tvarionavičius, dirbęs Kuršėnuose

1924–1925 m. (po kunigo J. Navickio ir prieš kunigą V. Dambrauską).

1. Misius K., Šinkūnas R. Lietuvos katalikų bažnyčios. Vilnius, 1993,

p. 28, 62.

2. Spurgevičius P. Kuršėnų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Kuršėnai, 2003,

p. 58.

3. Skirius J. Kuršėnų miestas ir valsčius 1918–1940 metais. Skirius J., Vitkauskas

V., Lipskis S., Tamošaitis R., Kiriliauskas J. Kuršėnams 420

metų. Kuršėnai, 2001, p. 7.

4. Valančius M. Raštai. Vilnius, 2003, t. 2, p. 74.

5. Gudavičius E. Lietuvos istorija. Vilnius, 1999, t. 1, p. 226.

6. Vaivada V. Katalikų Bažnyčia ir Reformacija Žemaitijoje XVI a.: esminiai

raidos bruožai. Klaipėda, 2004, p. 38–148.

7. Jučas M. Lietuvos parapijos XV–XVIII a. Vilnius, 2007, p. 85–179.

8. Bružaitė R. Vilniaus ir Žemaičių vyskupijų parapinė dvasininkija XV–

XVI a. trečiame ketvirtyje. Vilnius, 2012, L. 7–201.

9. Ochmanskis J. Senoji Lietuva. Vilnius, 1996, p. 142.

10. Mūsų parapijų stovis tikybos ir doros žvilgsniu. Ganytojas, 1919,

Nr. 13, p. 267.

11. Lukšaitė I. Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje ir Mažojoje

Lietuvoje. XVI a. trečias dešimtmetis – XVII a. pirmas dešimtmetis.

Vilnius, 1999, p. 596–600.

12. Vaivada V. Bažnyčių tinklas Žemaitijoje. Protestantizmas Lietuvoje: istorija

ir dabartis. Vilnius, 1994, p. 44–45.

13. Kviklys B. Mūsų Lietuva. Vilnius, 1989, t. 4, p. 454.

14. Kiriliauskas J., Tamošaitis R. Kuršėnų parapijos 480 metų istorinė apžvalga.

Šiauliai, 2003, p. 8, 17.

15. Jovaiša L. Žemaičių vyskupijos parapinių bažnyčių pastatai XVII a. I

pusėje. Menotyra, 2006, t. 44, Nr. 3, p. 5.

16. Miškinis A. Surambėjusio kamieno atžalos. Leninietis, 1981-10-03, p. 3.

17. Lukšienė M. Lietuvos švietimo istorijos bruožai XIX a. pirmoje pusėje.

Pedagogikos darbai. Kaunas, 1970, t. IV, p. 99.


33

18. Pametnaja knižka Kovenskoi guberniji na 1847 god. Kaunas, 1847,

p. 109.

19. Merkys V. Motiejus Valančius. Vilnius, 1999, p. 221.

20. Kiriliauskas J., Tamošaitis R. Kuršėnų kunigas kanauninkas V. Dambrauskas

(1878–1941). Kuršėnai, 2001, p. 57.

21. Prašmantaitė A. Lietuvos katalikų dvasininkija ir 1863 m. sukilimas.

Dvasininkija ir 1863 m. sukilimas buvusios Abiejų Tautų Respublikos

žemėse. Vilnius, 2009, p. 103–109.

22. Sirutavičius V. Nusikaltimai ir visuomenė XIX amžiaus Lietuvoje. Vilnius,

1995, p. 123–125.

23. Ilgūnas G. Sukilimo vadas Antanas Mackevičius ir jo santykis su vyskupu

M. Valančiumi. Dvasininkija ir 1863 m. sukilimas buvusios Abiejų

Tautų Respublikos žemėse. Vilnius, 2009, p. 198.

24. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Retų knygų ir rankraščių

skyrius. F. 90. Saug. Vnt. 90. L. 17–18.

25. Juzumas V. Žemaičių vyskupijos aprašymas. Varniai, 2013, p. 487.

26. Miškinis A. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės. Vakarų Lietuvos

miestai ir miesteliai. Vilnius, 2004, I knyga, t. III, p. 316.

27. Bumblauskas M. Žemaitijos konversijos pabaiga: keli XVII a. pradžios

faktai. Žemaičių krikštas ir krikščionybė Žemaitijoje: šešių šimtmečių

istorija. Bažnyčios istorijos studijos. Vilnius, 2014, t. VII, p. 54.

28. Kavolis V. Žmogus istorijoje. Vilnius, 1994, p. 401.

29. Lietuvos sakralinė dailė. Šiaulių vyskupijos Šiaulių dekanatas. Vilnius,

2020, 2 knyga, t. II, p. 178–179, 181–183, 188, 191.

Jonas Kiriliauskas

34

TĖVIŠKĖ SVIRBUČIUOSE

2000 m. rašant knygą apie kunigą kanauninką Vaclovą Dambrauską,

niekas iš kalbintų žmonių, pažinojusių ir bendravusių su klebonu

V. Dambrausku, nė puse žodžio neužsiminė apie tai, iš kur yra kilęs

jų ilgametis klebonas. Štai kaip susiduriama su istorinės atminties paradoksais:

vietinis, savas žmogus, bet niekas to neatmena ir niekada

nepamini.

Klieriko V. Dambrausko bylos seminarijoje nėra, Žemaičių vyskupija

duomenų irgi jokių neturi, išskyrus tris: gimimo data, kuri,

beje, pasirodė netiksli, įšventinimo ir žūties metai.

Duomenų apie V. Dambrauską buvo intensyviai ieškoma, nors jų

liko labai mažai – dažniausiai tai žinutės įvairiuose laikraščiuose. Paties

V. Dambrausko straipsnių, pamokslų, publikacijų kol kas nepavyko

aptikti, nors buvo peržiūrėta pakankamai daug periodikos.

Bet kas ieško, tas turi rasti: Žemaičių vyskupijos leisto laikraščio

„Žemaičių prietelius“ 1935 m. gruodžio 8 d. numeryje dėmesį atkreipė

K. Vaišvilo straipsnis „Kan. V. Dambrauskas“ (1, 2). Tik užmetus

akį į straipsnį norėjosi sušukti: „Radau, pagaliau radau!“ Dar didesnė

nuostaba apėmė sužinojus, kad V. Dambrauskas kilęs visai iš čia pat,

iš Svirbučių dvaro, kuriame prabėgo jo vaikystė, kur jis bėgiojo po

dvaro obelų sodą, kuriame po šimto metų bėgiojo ir šios knygos autorius,

mokęsis dvare – čia sovietmečiu veikė septynmetė, o paskui aštuonmetė

mokykla. Šiuo metu buvusioje mokykloje vėl gyvena žmonės,

pakeitę dvaro pastatą dar kartą – pavertę jį gyvenamaisiais butais.

Vaclovas Dambrauskas gimė 1878 m. spalio 4 d. Svirbučių dvare,

Kuršėnų parapijoje, turtingų ir dorovingų žemaičių šeimoje (1, 2). Tėvas

Antanas Dambrauskas kilęs iš Varnių valsčiaus, Janapolės kaimo,

kaip ir Vaclovo motina Ona Varpučianskytė (2, 106).

Tų pačių metų spalio 20 d. Vaclovą pakrikštijo ilgametis Kuršėnų

parapijos klebonas M. Laucevičius (2, 106), kurį savo raštuose ne

kartą mini Žemaičių vyskupas M. Valančius. Krikštijo būsimą kunigą

medinėje bažnytėlėje, kuri 1915 m., Pirmojo pasaulinio karo mūšių

metu, sudegė.


35

Kuršėnai prieš Pirmąjį pasaulinį karą (iš interneto laisvai prieinamų šaltinių)

Mokėsi V. Dambrauskas Kuršėnų pradinėje mokykloje, nes Svirbučiai

nėra toli nuo miestelio – pro Šilėnus, per Ventą į kalną ir jau

tada iki Kuršėnų belieka ranką paduoti. Kita mokymosi stotelė – Šiaulių

gimnazija.

Šiaulių gimnazija 1910 m. (iš interneto laisvai prieinamų šaltinių)

Jonas Kiriliauskas

Gali būti, kad kuršėniškiai apie V. Dambrausko kilmę nieko nežinojo

dėl to, kad būta duomenų, jog jo tėvų ūkis galimai buvęs prie

Šatrijos, o čia tėvai tik laikinai nuomojosi dalį dvaro, kaip dažnai būdavo

daroma XIX a. antroje pusėje. Juolab kad tarpukariu Svirbučių

dvaras priklausė ne Dambrauskams. Štai kaip rašoma karo laikų spaudoje

– gal ši žinutė yra atsakymas kuršėniečiams: „Kalno (Šatrijos –

J. K.) pietų pusėje matyti stambokas Dambrauskų ūkis. Iš jo buvo ki-

36

lęs kunigas Dambrauskas, kuris klebonavo Kuršėnuose ir ten buvo

bolševikų žiauriai nukankintas“ (3, 3).

1889 m. Kauno gubernijos žemvaldžių sąraše minimas Šilėnų ir

Svirbučių dvaras, jo savininkas buvo Jonas Narbutas, turėjęs daugiau

nei 560 ha žemės ir miško. Tarpukario pradžioje minimas tik Svirbučių

dvaras ir jo savininkas Silvestras Žeromskis, minimas ir to paties

pavadinimo palivarkas (4, 280), kurį ir galėjo nuomotis būsimojo kunigo

tėvai. Dvaro savininkas S. Žeromskis mirė 1927 m. kovo 13 d.

(5, 72) – jį senosiose kapinėse palaidojo klebonas V. Dambrauskas.

Straipsnio autorius galėjo ir nežinoti kunigo V. Dambrausko tėvų

gyvenimo istorijos, nes straipsnis buvo rašomas ne apie juos.

1. Vaišvilas K. Kan. V. Dambrauskas. Žemaičių prietelius, 1935-12-08,

Nr. 49, p. 2.

2. Lietuvos valstybės istorijos archyvas. F. 1182. Ap. 1. B. 9. L.106.

3. Vilainis A. Legendos ir pasakojimai apie Šatriją. Ateitis, 1943, Nr. 190,

p. 3.

4. Kiriliauskas J. Pamiršti nepamiršti Kuršėnų krašto dvarai. Šiauliai, 2020,

p. 280.

5. LVIA. F. 1182. Ap. 1. B. 21. L. 72.


37

KUNIGŲ SEMINARIJOJE

Jonas Kiriliauskas

1910 m. birželio 20 d., būdamas jau beveik 32 metų, Vaclovas

Dambrauskas buvo įšventintas į kunigus (1, 2).

Nei Kauno arkivyskupijos kurijos archyve, nei kituose archyvuose

nerasta V. Dambrausko asmens bylos – ji galėjo pradingti Pirmojo

pasaulinio karo metais, kai archyvas buvo vežamas iš Kauno, toliau

nuo galimų mūšių. Nėra duomenų apie jo mokslo pasiekimus, einamas

pareigas seminarijoje. Išliko duomenų, kad V. Dambrauskas buvo

1905 m. stojančiųjų į seminariją sąrašuose (2, 17).

1905 m. balandžio 25 d. norintieji mokytis Telšių (Žemaičių)

Romos katalikų seminarijoje turėjo išlaikyti egzaminus dalyvaujant

seminarijos rektoriui prelatui A. Karosui ir iš Vilniaus atvykusiam

inspektoriui S. S. Odincovui. Egzaminus laikė 43 kandidatai. Egzaminuojama

buvo iš trijų dalykų – rusų kalbos, istorijos ir geografijos

(2, 17–18). V. Dambrausko rusų kalbos žinios įvertintos dvejetu, o

istorijos ir geografijos – trejetais (2, 17). Pagal seminarijos baigimo

datą galima daryti prielaidą, kad į seminariją jis įstojo 1906 m.

K. Vaišvilas straipsnyje rašo, kad V. Dambrauskas mokėsi Šiauliuose,

vėliau Maskvoje. Apie mokslus Maskvoje mažai žinoma – nėra

išlikusios jo bylos.

Tuo metu stojantieji mokytis į seminariją būdavo baigę keturias

gimnazijos klases. Stodamas į seminariją 1905 m. V. Dambrauskas

buvo 25-erių, vadinasi, galėjo būti jau nemažai pasimokęs ir suvokęs

savo pašaukimą. Prastas rusų kalbos įvertinimas verčia abejoti studijomis

kitur. Tiesa, iš 43 stojančiųjų „vienetus gavo trys kandidatai,

o dvejetus – trylika kandidatų. Dažniausiai visų stojančiųjų žinios

buvo vertinamos trejetu, dvejetu, ketvertu. Matyt, tam ir būdavo organizuojami

antrieji kvotimai, kad neišlaikiusieji galėtų pasitempti“

(2, 17–18). Bet visa tai yra tik spėlionės. Tarpukario spaudoje apie

V. Dambrauską buvo rašoma pagarbiai: „tik toks žmogus kaip <...>“,

„tik V. Dambrauskas ir galėjo padaryti tai <...>.“ Toks pagarbus tonas

leidžia manyti V. Dambrauską įgijus ne tik kunigo išsilavinimą.

Labai svarbu, į kokią akademinę aplinką patenka būsimieji kunigai,

kas juos formuoja kaip asmenybes. Seminarijoje tuo metu situacija

keitėsi veikiama tautinio atgimimo: „1890 m. gruodžio 8 d.

38

pirmas kursas, prieš užsivilkdamas sutanas, nutarė tarp savęs kalbėti

oficiališkai lietuviškai. To kurso klierikai, įstoję į seminariją, tarp savęs

kalbėję rusiškai, nes, išėję mokslą rusiškose mokyklose, nemokėjo

lenkų kalbos“ (3, 354).

Lietuviška dvasia seminarijoje vis labiau stiprėjo, nors, kaip prisiminė

profesorius F. Kemėšis, jam įstojus į seminariją 1897 m., čia

viešpatavo lenkų kalba: lenkiškai buvo klausoma meditacijų, vyko

rekolekcijos, lenkiškai reikėjo ir su seminarijos vadovybe kalbėti. Tačiau

tarp savęs beveik visi klierikai kalbėjo lietuviškai (3, 357).

1898–1899 m. pirmieji du kursai buvo labai lietuviški – juose visi

kalbėjo lietuviškai, o keli klierikai, kilę iš bajorų, greitai buvo išmokyti

kalbėti lietuviškai (3, 355).

1899 m. dėl suprastėjusios sveikatos iš seminarijos rektoriaus

pareigų pasitraukė prelatas J. Davidavičius, jo vieton vyskupas

M. L. Paliulionis paskyrė savo ilgametį sekretorių, profesorių kunigą

Antaną Karosą.

Arkivyskupas J. J. Skvireckas prisiminė: „Karoso skyrimas seminarijos

rektoriumi buvo žymus lietuviškėjimo etapas seminarijoje. Iš

viršaus žiūrint, į seminariją neįnešta didesnių atmainų, tačiau naujas

rektorius buvo jau naujų laikų žmogus. Jis skyrėsi nuo savo pirmtakų

rektorių, ne tik nuo Davidavičiaus, bet ir nuo vyskupo Cirtauto, kuris

dar labai buvo susirišęs su lenkiškąja tradicija, nors jai ir nebevergavo.

Rektorius Antanas Karosas buvo mokęsis lietuvių kalbos tais laikais,

kai ją seminarijoje dėstė vyskupas Baranauskas, buvo kurį laiką pats

dėstęs lietuvių kalbą seminarijoje. Jis buvo laikomas lietuvių kalbos

žinovu. Klierikai žinojo, kad su rektoriumi Karosu be jokios baimės

gali kalbėti lietuviškai, kad tai jiems nebus palaikyta nusikaltimu“(3,

357). A. Karosui būnant rektoriumi, seminarijoje mokėsi V. Dambrauskas.

Seminarijos rektorius A. Karosas dėstė moralės teologiją, seminarijos

inspektorius buvo garsus polonofilas, latvių kilmės garbės

kanauninkas P. Kriškijonas, dėstęs bažnyčios apeigas (nuo 1898 m.).

Dogmatinę teologiją dėstė teologijos magistras kunigas B. Leusas

(nuo 1896 m.), lotynų kalbą ir Bažnyčios istoriją – teologijos magistras

kunigas B. Lovmianskis (nuo 1901 m.), kanonų teisę – teologijos

magistras kunigas B. Žongolovičius (nuo 1895 m.), Šventąjį Raštą –


39

Jonas Kiriliauskas

teologijos magistras kunigas J. Skvireckis (nuo 1901 m.), katechezę –

teologijos magistras kunigas J. Valavičius (nuo 1903 m.), rusų kalbą

ir literatūrą – kolegijos asesorius N. I. Aaronovas (nuo 1893 m.), istorijos

ir geografijos profesoriaus vieta buvo laisva. Seminarijos prokuratorius

ir homiletikos profesorius buvo kunigas P. Januškevičius (nuo

1898 m.), raštvedys – tituluotasis tarėjas A. Skinderis (nuo 1899 m.)

(4, 155).

1907 m. seminarijos rektoriumi paskirtas vyskupas sufraganas

K. Cirtautas, dėstęs seminaristams dogmatinę teologiją ir sociologiją.

Seminarijos inspektorius P. Kriškijonas pradėjo dėstyti Bažnyčios

istoriją ir archeologiją, lotynų kalbą ir moralės teologiją ėmė dėstyti

teologijos magistras kunigas K. Šaulys (pradėjęs dirbti 1906 m.), kanonų

teisę dėstė B. Žongolovičius, bažnyčios apeigas, Šventąjį Raštą

ir katechezę – J. Valavičius, bažnytinį giedojimą – J. Vila, istoriją ir

geografiją dėstė tas pats N. I. Aaronovas (5, 124).

1909 m. seminarijos inspektoriaus pareigas ėjo ir dėstė Bažnyčios

istoriją ir archeologiją kunigas P. Pocevičius (6, 117).

Paskutiniame kurse mokantis klierikui V. Dambrauskui, rektoriumi

tapo teologijos mokslų daktaras, kanauninkas J. Mačiulis-Maironis.

Seminarijos personalas iš esmės nepasikeitė, tik atsirado gydytojas

Rokas Šliūpas, o istorijos ir geografijos mokė A. M. Beloglazovas

(7, 123).

Štai kokia buvo seminarija pradžioje mokslų – Seminarijos auklėtiniu

pasirašęs žmogus liejo apmaudą: „<...> Kaip varnas, pamatęs

lavoną, nekrenta smarkiai ant jo, teip ir mųsų varnas pradėjo sukinėtis

aukštai ir toli, bet paskui prisiartinęs prie litvomanijos kad krito, tai

krito, tiktai turėkis, brolau! Jis mums prisakė, kad nereikia mylėti Tėvynės

– nes jos dėl kunigų nesą, kad nereikia mylėti lietuvių kalbos,

nes <...> susidedanti iš visokių bjaurybių, kurias išstumia šėtonas iš

„peklos“. Apaštalai apsakinėja Dievui žodį visomis kalbomis. Naujiena!

Kunigams reikia žinoti tiek kalbų, kiek žinojo apaštalai, o kad

to negali pasiekti, tai gali užsiganėdinti viena lenkiška. Klausiu jus,

apšviestieji lietuviai, ar gali taip gyvenime klierikas būti geru kunigu?

Jūs, mieli kunigėliai, perkentėjote tuos vargus, o dabar saldžiai

pavalgę ir atsigėrę ilsitės, o mes vargstame. Jūs galite mus pagelbėti,

ištraukti iš vorų tinklų. Taigi neužmirškite“ (8, 3).

40

Čia turbūt kalbama apie kanauninką P. Kriškijoną, kurį J. Stakauskas

apibūdina taip: „neįprastai siauro akiračio, vyskupo simpatijų

palaikomas, kartais trukdė rektoriui laikytis seminarijoje sveikos auklėjimo

krypties“ (3, 362). Šis seminarijos inspektorius labai atkakliai

persekiojo lietuvius, šnipinėjo ir kratė klierikų asmeninius daiktus,

ieškodamas lietuviškų knygų.

Net ir atgavus lietuvišką raštą 1904 m. klierikams iš pradžių nebuvo

leista surengti ta proga bažnyčioje pamaldų, nes daug buvo labai

nepatenkintųjų tokiu pasikeitimu, ypač inspektorius (2, 362).

J. Stakauskas teigia, kad lenkiško patriotizmo dvasia buvo giliai

įleidusi šaknis seminarijoje: joje tuomet mokėsi apie 19 proc. lenkiškos

orientacijos auklėtinių (vadinamųjų lenkiškų šnipų) (3, 363).

Kunigas D. Vaitkevičius atsiminimuose rašė: „Tuomet lietuviams,

ypač mokantiems lenkiškai, reikėdavo slėptis ne tik su lietuviškomis

idėjomis, bet ir su laiškais, ypač „vizitkomis“. Buvo atsitikimų,

kad kai kurie auklėtiniai gaudavo iš tūlo seminarijos vadovybės

tarpo asmens keletą dešimčių rublių su pastaba „Būk geras lenkas“.

Auklėtinių atsirasdavo ir tokių, su kuriais iš pradžios buvo negalima

susikalbėti lenkiškai, bet po pusmečio su tais pačiais nebegalima buvo

susikalbėti jau lietuviškai. Jų tarpe buvo idiotų, luošų, užtat jie buvo

geri lenkai“ (3, 363). Tokia situacija buvo ir 1906 m., kai seminarijoje

mokėsi klierikas V. Dambrauskas.

Nepavyko rasti atsiminimų, laiškų, kuriuos būtų rašęs V. Dambrauskas

apie mokymąsi seminarijoje, todėl tenka pasikliauti laikraštinėmis

publikacijomis apie to meto klierikų gyvenimą ir studijas.

„Vilniaus žinios“ akylai sekė vykstančius procesus ir juos garsino

visai Lietuvai, juolab kad iš pačios seminarijos ateidavo korespondencijų,

atskleidžiančių būsimųjų kunigų gyvenimą, atskirtą nuo

visuomenės. Viena didesnė publikacija padės susidaryti šiokį tokį

seminaristų gyvenimo vaizdą: „Seminarija, seminarija! Nepaprastais

jausmais pripildo tas žodis kiekvieno kataliko krūtinę; jį girdžiant, kiekvienam

primena ta paslaptinga vieta, apsupta iš visų pusių angštais

dideliais mūrais, už kurių daug Lietuvos sūnų, atsisakiusių nuo svieto,

taisosi prie būsiančio apsakinėjimo Dievo žodžio. Taip iš viršaus; bet

kaip viduje, tai niekas nieko nežino. Praėjusiais metais buvo pasiklydę

keletas žinelių apie mūsų seminariją; rašoma buvo apie lietuvių perse-


41

Jonas Kiriliauskas

kiojimus, apie prastą užlaikymą auklėtinių (klierikų). O šį kartą bene

vertėtų pabrėžti šį tą ir apie pačius klierikus. Ačiū Dievui, auklėtiniai

mūsų seminarijos beveik jau visi tautiškai susipratę, išėmus keletą išgamų-lietuvių,

kurie save vis dar laiko už lenkus. Šių dienų klausimai

jiems taipogi rūpi; ir galima tikėtis, kad ne vienas iš jų nemaž pasidarbuos

ant visuomeniškos dirvos, atneš nemažą naudą bažnyčiai ir tėvynei.

Ypatingai jų dvasią pakelia literatūriškai-vokališki vakarai, daromi

per metus po keletą kartų, per kuriuos patys dainuoja <...> tautiškas

dainas ir puikiai deklamuoja lietuviškas eiles. Be to, da, kiek galėdami,

skaito laikraščius. Tarp savęs šnekasi apie būsiančius savo žygius,

apie visuomeniškus klausimus, net ir mūsų kunigija nėra liuosa nuo jų

kritikos. Be pasigailėjimo peikia jie visas blogas puses mūsų kunigijos:

peikia už kortų lošimą, už apsileidimą pildyme savo pareigų, už

tautišką atšalimą. Taip viskas būtų gerai, kad ant to ir pasibaigtų, bet,

ant nelaimės, mūsų auklėtiniai, bepeikdami kunigiją, nematomai brenda

ir patys į tą pačią balą. Dėl pavyzdžio aprašysiu jų pasilinksminimo

„baliukus“ („bibo“ pas mus vadinamus) (lot. bibere – gerti – J. K.).

Žinome, kad kiekvienas reikalauja pasilinksminimo; toks jau žmogaus

prigimimas. Kaip ponai kelia puotas ir visokiais brangumynais vaišina

svečius, sodietis daro balių, sukviečia kaimynus ir vaišina juos, kuo

įmanydamas, taip ir mūsų auklėtiniai neapseina be vaišių. Tam tikslui

ir jie pakelia savo „baliukus“: suvadina draugus ir vaišina juos saldainiais,

pipirnikais (pirožnoje?), riešučiais, apelsinais… Tas paprotis

jau nuo seno gyvojo mūsų seminarijoje, bet paskutiniu laiku žymiai

pasididino. Taip, baigusieji mokslą, atsisveikindami su savo draugais,

daro baliukus išmesdami ant to po keletą desėtkų rublių; priėmusieji

didesnius šventinimus, norėdami pasidžiaugti su draugais, vėl taiso

baliukus. Susilaukęs vardo dienos, vėl kiekvienas nenori apsileisti, nepavaišinęs

draugų. Taip tai leidžia pinigus ant niekų. Ar ne geriaus gi

būtų tuos pinigus suvartoti ant ko naudingo, arba nors po prastų pietų

pasigaminti sau už juos ko nors sotesnio (!) <...>“ (9, 2).

Ženklaus sulietuvinimo seminarijoje pradžią V. Dambrauskui

teko pamatyti, nes 1909 m. rugpjūčio 19 d. seminarijos rektoriumi

tapo Maironis: „Naująjį rektorių pristatė klierikams vyskupas Cirtautas,

kalbėdamas į juos lenkiškai. Maironis paprašė Cirtauto leisti

jam prabilti į klierikus jų gimtąja kalba. Vyskupas galvos linktelėjimu

42

Kauno kunigų seminarija (iš interneto laisvai prieinamų šaltinių)

davė savo sutikimą. Buvo didelė naujiena, kai Maironis su klierikais

pasisveikino lietuviškai ir per iškilmingus pietus pasakė prakalbą lietuviškai,

kai klierikai jam sugiedojo ilgiausių metų taip pat lietuviškai.

Maironis, lietuvindamas seminariją, buvo jau iš anksto susitaręs

tuo reikalu su vyskupu Cirtautu ir laikėsi šio dėsnio: nelaužti staiga,

bet lenkti palengva. Todėl pirmąsias rekolekcijas vedė lenkiškai kun.

Valavičius. Pats Maironis pirmąją konferenciją pasakė lenkiškai. Pirmaisiais

metais dar vyravo lenkų kalba. Bet po truputį, pradėdamas

nuo meditacijų, Maironis vedė lietuvių kalbą. Jau trečiaisiais mokslo

metais, t. y. 1911–12 m., visos konferencijos per rekolekcijas buvo

sakomos lietuviškai, kurias Maironio liepiami sakė patys lenkininkai

Pacevičius ir Bron. Liausas. Pirma poteriai buvo kalbami lenkiškai.

Bet tais pačiais mokslo metais (1911–12) klierikai, nors ir karšti lietuviai

patriotai, atsižvelgdami į tai, kad seminarija yra bažnytinė įstaiga,

pradėjo poterius kalbėti lotyniškai, tik giesmes, rožančių ir gegužines

pamaldas atlikinėjo lietuvių kalba <...>. Pradžioje klierikai sveikindavo

vyskupą Cirtautą lenkiškai. Nuo 1912 m. Cirtautas jau pradėjo

su jais sveikintis lietuviškai ir netgi prakalbą jiems pasakė lietuviš-


43

Jonas Kiriliauskas

kai. Nors vyskupas gerai sakydavo

lietuviškus pamokslus liaudžiai, bet

nelabai sekėsi šią prakalbą sakyti

klierikams: „Žmogus, panie tego,

turi būti tobulas, bet jo tobulumas

turi būti, panie tego, ne vien vidujis,

bet ir laukinis“ (10, 552).

1909 m. lapkričio 15 d. seminarijos

klierikai surengė iškilmingą

Žemaičių vyskupo M. Giedraičio

paminėjimo vakarą, į kurį teikėsi

atvykti ir pats Žemaičių vyskupas

K. Cirtautas su visais seminarijos

profesoriais. Klierikai skaitė pranešimus

apie M. Giedraitį, choras

giedojo giesmes, sudainavo kelias

dainas, buvo skaitomos eilės (11,

734). Tokie renginiai buvo naujosios

vadovybės skatinami ir globojami,

į juos įsitraukdavo daugelis aukštesnių kursų klierikų.

V. Dambrauskas jaunystėje (iš asmeninės


Iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios seminarija jau buvo visiškai

sulietuvinta. Visos konferencijos ir meditacijos vykdavo lietuviškai.

Toks seminarijos sulietuvinimas yra Maironio nuopelnas (10, 553).

V. Dambrauskui teko pamatyti tik pradžią to lietuvinimo proceso (nuo

1909 m. iki 1910 m.).

1909 m. lapkričio 29 d. vyskupas K. Cirtautas įšventino V. Dambrauską

į diakonus (12, 752).

Paskutinius įšventinimus V. Dambrauskas gavo 1910 m. birželio

20 d. (1, 2). Tą dieną, sekmadienį, Kaune „ėjo procesija iš Karmelitų

bažnyčios per visą miestą iki pat Šančių. Pačių vėliavų, kryžių altorėlių

išsitęsė į pusę varsto. Kunigų ir klierikų būrys, kamžotų vyrų su

žvakėmis, mergaičių su lelijomis eilių eilės. Švenčiausiąjį nešė Žem.

seminarijos rektorius, kanauninkas Maciulevičius (Maironis – J. K.).

Mieste skersai gatvių buvo pertiesti vainikai su parašais, visur tik lietuviškais.

Sako, ir bažnyčią puošia šiemet beveik vieni lietuviai. Taip,

jog iš viršaus viskas liudijo, jog lietuvių čionai žymus skaičius; prie

44

iškilmės pagražinimo jie kame daugiaus pridėjo triūso negu lenkai, o

<...> per pustrečios valandos procesijos klebonas neleido lietuviškai

sugiedoti nė vienos giesmelės. Viskas lenkiškai. Vieną tik pamokslą

prieš sumą lietuviškai teišgirdome. Taip pat buvo ir ketverge Katedroje.

Kadangi šiemet iš priežasties Griunvaldo taip lenkai trimituoja

apie vienybę su lietuviais, rasit, duodant lietuviams, kas išpuola, jie ir

neūžtų. Jų leidimo gal ir nereikia“ (13, 3–4).

Mokslo metų užbaigimo proga A. Smetonos redaguota „Viltis“

apibendrino rektoriaus Maironio darbo kunigų seminarijoje pirmuosius

metus – vertino jį labai optimistiškai ir prilygino M. Valančiui:

„Ar šiaip, ar taip kalbėk, o Žem. seminarija bunda iš ilgo snūduliavimo,

naujam rektoriui kun. J. Maciulevičiui atvažiavus, ir prie mokslo

karščiau kimba šiemet, ko seniau nebūdavo, viešai susirenka, dalyvaujant

vienam profesoriui, rateliai „ciceronistų“ abstinentų, blaivininkų

pasikalbėti apie šiandienos klausimus. Nemažai medžiagos

suteikia prof. Šaulys savo socijalinėmis prefekcijomis, užtat ir laikas

bėgte bėga. Nori nenori ir vėl mokslo metų galas... Jau ir 13 birželio

diena. Didžiojoj auditorijoj išgirdo auklėtiniai savo darbo vaisius,

naujus oficialus ir kitus parėdymus. <...> Tarp auklėtinių nepaprastas

sujudimas. Mat, užgirdo nebūtų naujienų, 1) kad turį per metus „dveiges“

bus paliekami kurse antriems metams; 2) kad nemoką lietuvių ir

lenkų kalbos augščiau 3 kurso neis. Ši taisyklė labiau lenkams pritiktų,

nes lietuviai per 5 metus visuomet išmoksta lenkų kalbos, turėdami

lenkų kalbos lekciją, lenkiškus poterius, apmąstymus, konferencijas ir

dvasiškus skaitymus. Paskui pasakė praktišką konferenciją į jaunuomenę,

prakalbėdamas, kaip visuomet, lietuviškai. Pradėjo poetiškai,

prilygindamas auklėtinius prie mažų paukštelių, ir ragino lavinties

„dvasiškai skrajoti“ pasaulio erdvėse. Ragino „predicare verbum Del

exemplo“, neturėdami teisės skelbti – žodžiu. Tiems „predikatoriams

exemplo“ aiškiai išdėstė elgimosi būdą bažnyčioje ir už bažnyčios.

Kunigas, sako, nėra sau žmogus, bet kitiems pasišventęs. Ragina tą

poilsį sunaudoti, kad save ir kitus pažinus: „užsidarius nesėdėti susidėjus

rankas, nuošaliai nuo žmonių nevaikštinėti, o stengties kuo

arčiausiai su liaudimi sueiti.“ O degtinę „sub poena expulsionis“ užgynė:

„Mano nuomone, sako, sveikiausias ir geriausias gėrimas paties

Augščiausiojo padarytas – vanduo; žmonės girtuokliu neseka, bet tik


45

vidutinius ir mažus prasikaltimus.“ Blaivininkus, ypatingai abstinentus,

labai pakėlė dvasioje, ir dvejojantieji dabar nutarė tvirtai laikytis

abstinencijos, kaipo geriausio įrankio blaivinti Lietuvai. Vienu žodžiu,

auklėtiniams Ž. Sem. vėl užgimė Valančius, tik šis radikalesnes priemones

stato, ragindamas stoti ant abstinencijos pagrindo <...>“ (14,

2–3).

Kaip matyti, naujasis rektorius labai gražiai, lietuvišku žodžiu,

palydėjo į gyvenimą seminarijos auklėtinius.


Nr. 49, p. 2.


skyrius. F. 90. Saug. Vnt. 90. L. 17–18.

3. Stakauskas J. Lietuviškosios minties pasireiškimas Žemaičių seminarijoje.

Tiesos kelias, 1939, Nr. 5, p. 354–363.

4. Pametnaja knižka Kovenskoi gubernii na 1906 god. Kaunas, 1907,

p. 155.

5. Pametnaja knižka Kovenskoj gubernii na 1907 god. Kaunas, 1908,

p. 124.


p. 117.


p. 123.

8. Iš Lietuvos. Kaunas. Žemaičių dvasiška seminarija. Vilniaus žinios,

1906, Nr. 214, p. 3.

9. Iš Lietuvos. Iš Žemaičių seminarijos. Vilniaus žinios, 1907, Nr. 65, p. 2.


Tiesos kelias, 1939, Nr. 7–8, p. 552–553.

11. Kaunas. Vienybė, 1909, Nr. 47, p. 734.

12. Kaunas. Vienybė, 1909, Nr. 48, p. 752.

13. Kaunas. Viltis, 1910, Nr. 71, p. 3–4.

14. Žemaičių seminarija. Mokslo metų pabaigimas. Viltis, 1910, Nr. 72,

p. 2–3.

Jonas Kiriliauskas

46

PIRMOJI PARAPIJA.

NAUJAMIESTIS

1910 m. klierikas Vaclovas Dambrauskas baigia Žemaičių (Telšių)

kunigų seminariją Kaune, tų pačių metų birželio 20 d. priima

įšventinimus ir tampa kunigu (1, 2). Vyskupas naująjį kunigą paskiria

į Naujamiesčio parapiją vikaru (2, 286). Taip prasideda penkiolikos

metų kunigavimo Aukštaitijoje periodas.

Naujamiestis jį pasitinka su puikia, prieš porą metų baigta statyti

Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia – istorizmo stiliaus su neogotikos

elementais, pastatyta pagal inžinieriaus Florijono Vyganovskio

projektą. Bažnyčia buvo statoma devynerius metus (pradėta 1899 m.)

(3, 266). Statyboms vadovavo klebonas Romualdas Styravičius, jam

talkino vikaras Juozas Puleikis (4, 130).

Naujamiesčio miestelis rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo

XVI a. antros pusės. Manoma, kad dar Vytauto laikais Upytės piliai

apsaugoti čia buvo įkurdinti karaimai (5). V. Dambrausko atvykimo

metu Panevėžio apskrityje gyveno 115 asmenų, išpažįstančių karaimų

tikėjimą (6, 78).

XVI a. Naujamiestyje šeimininkavo Valavičiai. XVI a. pabaigoje

prie evangelikų reformatų bažnyčios įkurta mokykla, 1584 m. LDK

kanclerio nurodymu, paskelbtu dvaro nuostatuose, 8–15 m. vaikams,

rudenį pasibaigus lauko darbams, privalu mokytis; tėvams, neleidžiantiems

vaikų į mokyklą, numatyta bauda (5). Vėlesniais amžiais

Naujamiestį valdė Radvilos, Oginskiai, Karpiai. Mokykla minima ir

XVIII a.

1688 m. Trakų vaivada Marcijonas Oginskis įsteigė Naujamiesčio

parapiją. 1689 m. įsakė pastatyti bažnyčią, kleboniją ir prieglaudą,

tam skyrė 10 000 lenkiškų auksinų (6). 1725 m. bažnyčia sudegė,

bet kunigo Mato Banevičiaus pastangomis iki 1755 m. buvo atstatyta,

nors ir vėl greitai sudegė. Klebonui Antanui Šliogeriui 1785 m. teko

pastatyti naują bažnyčią. 1874 m. buvo sumūryta šventoriaus tvora.

1889 m. caro valdžios buvo prašoma leisti statyti naują mūrinę

bažnyčią. Jos statybai Vilniaus kapitulos prelatas Juozas Baukus-Baukevičius

buvo palikęs net 23 000 rublių. Leidimas statyti gautas tik

1896 m., kai jo jau ir nebereikėjo. Parapijoje vyko dveji atlaidai –

Šv. Onos ir Šv. Mato (5).


47

Jonas Kiriliauskas

1910 m. Naujamiestyje gyveno 1 066 gyventojai (6, 21). Čia dirbo

privatus gydytojas Henrikas Sarcevičius (6, 164), veikė ir „valdiškas

medicinos punktas su feldšeriu“ (5, 7).

Žmonės buvo, vertinant to meto sąlygomis, pakankamai visuomeniški,

aktyvūs, nes miestelyje veikė žemės ūkio ratelis (4, 165),

savišalpos (taupomoji-kredito) draugija, veikė vadinamoji liaudies

mokykla, kurioje dirbo du mokytojai lietuviai – Ignas Gricevičius ir

Juozas Paliukaitis (4, 97).

Naujamiestis buvo valsčiaus centras, viršaitis 1910 m. buvo Petras

Mikoliūnas, jam talkino raštininkas Kazimieras Rastauskas (4,

22). Iki apskrities centro Panevėžio – tik 16 kilometrų (5).

Panevėžys tuo metu turėjo apie 13 000 gyventojų (plg. Šiauliai –

per 20 000 gyventojų) (6, 24). Tuo metu visoje Panevėžio apskrityje

gyveno apie 224 000 gyventojų, tarp septynių Kauno gubernijos apskričių

ji priskiriama prie mažesnių – buvo tik penkta. Didžioji gyventojų

dalis buvo valstiečiai – apie 166 000, miestiečių buvo šiek tiek

daugiau nei 40 000, dvarininkų bajorų ir asmeninių bajorų – 10 000,

kariškių, atsargos kariškių, gaisrininkų ir kitų su kariuomene ir policija

susijusių asmenų – 6 258, pirklių ir piliečių teises turinčiųjų – 173,

dvasininkų luomą sudarė 109 asmenys (7, 75). Kaip Kauno gubernijoje,

taip ir Žemaičių (Telšių) vyskupijoje dominavo Romos katalikai –

168 956. Kadangi buvo pasienis su Latvija, čia gyveno per 11 000

evangelikų liuteronų ir per 10 000 evangelikų reformatų. Judaizmą

išpažino per 30 000 gyventojų, stačiatikių buvo 1 371, sentikių – 995.

Ši statistika rodo, kad carizmo rusifikavimo politika XX a. pradžioje

Lietuvoje patyrė visišką nesėkmę.

Naujamiesčio parapijai priklausė Upytės filija (8), kurios Šv. Karolio

Baromiejaus bažnyčia, tik 6 km nutolusi nuo Naujamiesčio, buvo

pastatyta 1878 m. (2, 274). 1910 m. bažnyčioje kunigavo Konstantinas

Butkus (4,130).

Naujamiesčio parapijai priklausė ir Vadaktėlių Šv. Nepomuko

bažnytėlė (3, 275), kurioje iki 1905 m. kunigavo Juozas Tumas-Vaižgantas,

kai jį dėl Kuršėnų klebono A. Eidimto ir jo kolegų – „senosios

gadynės“ kunigų – skundų 1902 m. vyskupas M. L. Paliulionis atkėlė

čia iš Micaičių (9, 121). Vadaktėlių koplyčią dvaro savininkai Izabelė

ir Ivonas Kopanskiai 1880 m. suremontavo, 1881 m. gegužės mėne-

48

sį pavyskupis Aleksandras Beresnevičius ją konsekravo. Izabelė Kopanskienė

bažnyčiai dovanojo 8,5 dešimtinės žemės, skyrė 160 Rub

per metus prievolių (10). 1930 m. buvo įsteigta parapija (2, 275).

Pirmasis kunigo V. Dambrausko vadovas buvo klebonas kanauninkas

Romualdas Styravičius (1841–1915), kilęs nuo Zarasų (9,

134). J. Tumo-Vaižganto biografas Aleksandras Merkelis pateikia

tokių duomenų apie šį žmogų: baigęs Vilniaus kunigų seminariją ir

Peterburgo dvasinę akademiją, paskirtas į Pabaisko parapiją, kur iš

pradžių buvo vikaras pas dėdę kleboną, o vėliau tapo parapijos klebonu

ir gerokai, kaip ir jo pirmtakas dėdė, aplenkino savo parapiją. Iš

Pabaisko 1888 m. R. Styravičius perkeltas į Naujamiestį.

Kunigas R. Styravičius

buvo labai pamaldus, bet ir nepaprastai

ūmus žmogus. Namie ir

su kunigais jis kalbėjo tik lenkiškai,

lietuviškam judėjimui tada

dar nepritarė, tačiau jo ir nestabdė

– taip jį charakterizavo kunigas

J. Tumas (9, 134). Vyskupas

M. L. Paliulionis jį labai mėgo,

juo pasitikėjo. Vyskupas R. Styravičiui

buvo pavedęs prižiūrėti

į Vadaktėlius atkeltą kunigą

J. Tumą (9, 134).

Taigi galima sakyti, kad kunigas

V. Dambrauskas pakliuvo į

klebono lenkomano rankas, nors

tuo metu lietuviškos orientacijos

Naujamiesčio bažnyčia (iš interneto laisvai

prieinamų šaltinių)

se dar nedaug ir tebuvo – situaci-

kunigų gerose, didelėse parapijoja

buvo tik pradėjusi keistis.

Naujamiesčio parapija buvo didelė, klebonas prieš Pirmąjį pasaulinį

karą turėjo du vikarus. Kunigui V. Dambrauskui, be pastoracinio

darbo, teko darbuotis ir mokykloje tikybos mokytoju.

Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse Naujamiestyje veikė vadinamoji

dviejų klasių mokykla, kurios vedėjas buvo Ignas Gricevičius,


49

jam talkino mokytojai Juozas Paliukaitis, Leonas Zenkus ir tikybos

mokytojas kunigas V. Dambrauskas (11, 84).

Nauradų kaime, priklausančiame Naujamiesčio parapijai (dabar

Panevėžio rajono Smilgių seniūnijos teritorija), veikė liaudies mokykla,

kurioje mokytojavo Aleksandra Michailova, o tikybos mokytoju

dirbo kunigas V. Dambrauskas (11, 86). Taigi pirmojoje parapijoje kunigui

V. Dambrauskui teko tikėjimo tiesų mokyti ir mažuosius parapijos

gyventojus, išbandyti pedagogo duoną.


Nr. 49, p. 2.

2. Kunigų permainos Žemaičių vyskupijoje. Spindulys, 1910, Nr. 18,

p. 286.


p. 266.


p. 22, 165.

5. Interneto prieiga: http://lt.wikipedia.org/wiki/Naujamiestis.

6. Interneto prieiga: http://panevezys.lcn.lt/dekanatai/krekenavos/naujamiestis/


p. 75.

8. Interneto prieiga: http://panevezys.lcn.lt/dekanatai/krekenavos/upyte/.

9. Merkelis A. Juozas Tumas Vaižgantas. Vilnius, 1989, p. 139.

10. Interneto prieiga: http://panevezys.lcn.lt/dekanatai/krekenavos/vadakteliai/

11. Pametnaja knižka Kovenskoj guberniji na 1915 god. Kaunas, 1914,

p. 86.

Jonas Kiriliauskas

50

GUDŽIŪNUOSE

Gudžiūnų bažnyčia (iš interneto laisvai

prieinamų šaltinių)

Po vikaro pareigų Naujamiestyje Žemaičių vyskupo sprendimu

kunigas V. Dambrauskas skiriamas į Kauno paviete Grinkiškio parapijai

priklausiusios Vosyliškio bažnyčios filiją – į Gudžiūnus.

Vosyliškis priklausė Jonui Bialozorui, prieš tai – garsiai Bilevičių

giminei (1, 967–968), bet filijinė bažnyčia, ne per seniausiai perstatyta

koplyčia, neturėjo nuteikti labai optimistiškai buvusio Naujamiesčio

vikaro. Mažai kas norėdavo dirbti mažoje, atkampioje parapijoje, bet

prieš vyskupo valią nieko negalėjai padaryti.

1812 m. Gudžiūnuose buvo pastatyta koplyčia, į kurią kunigai

pamaldų užsukdavo tik kartais. Tik per Sekmines Gudžiūnuose vykdavo

didžiuliai atlaidai. 1910–1911 m. pagal architekto Jevgenijaus

Kačkovskio projektą čia pastatyta medinė gotikos stiliaus Švč. Jėzaus

Širdies bažnyčia. Jos iniciatorius buvo kunigas Antanas Masiulis, statybą

finansavo grafas A. Chrapovickis. Iš pradžių buvo Vosyliškio parapijos

filija, 1927 m. čia įsteigta parapija (2).

Gudžiūnų Švč. Jėzaus Širdies

bažnyčia stovėjo Gudžiūnų

miestelyje, prie Kėdainių–Šeduvos

kelio. Kaip rašoma Kauno

arkivyskupijos tinklalapyje, bažnyčia

istoristinė, kryžminio plano,

su bokštu ir bokšteliais, durų

ir langų arkos pusapvalės. Išlikęs

vertingas XIX a. aliejumi tapytas

Švč. Trejybės paveikslas (3). Gudžiūnuose

gimusio kunigo Pauliaus

Rabikausko (1920–1998)

atminimui šventoriuje pastatytas

puikus koplytstulpis.

Miestelio pavadinimas kildinamas

iš asmenvardžio Gudžiū́

nas. Gudžiūnuose archeologai

rado akmeninį kirvį siaurėjančia

pentimi. Kaimas minimas


51

nuo 1653 m. Upytės pavieto Valmoniškių dvaro inventoriuje. 1812 m. pastatyta

medinė Šv. Juozapo koplyčia (priklausė Grinkiškio parapijai).

Miestelis išaugo XIX a. pabaigoje iš gatvinio kaimo.

Per 1863–1864 m. sukilimą Gudžiūnų apylinkėse veikė T. Kušleikos

sukilėlių būrys. 1867 m. įsteigta valdinė pradžios mokykla (4).

1919 m. atkūrus nepriklausomybę Gudžiūnai tapo valsčiaus centru.

Kada tiksliai V. Dambrauskas paskiriamas į Gudžiūnus, sudėtinga

pasakyti, bet 1919 m. jis minimas kaip jau čia esantis. Kraštas, į

kurį paskirtas V. Dambrauskas, buvo sulenkėjęs ne mažiau nei gimtoji

Kuršėnų parapija. Žinant klebono V. Dambrausko gyvenimo kelią galima

neabejoti, kad jis turėjo prisidėti prie lietuviškos vietos valdžios

kūrimo, tačiau duomenų apie tai nepavyko užtikti. Vietos kraštotyrininkai

nieko nėra girdėję apie tokį kunigą.

Kunigas V. Dambrauskas po Naujamiesčio į Gudžiūnus paskiriamas

jau nebe vikaru, bet kuratu – kad ir kaip skambėtų, tai buvo šioks

toks savarankiškumas. Šias pareigas ėjo iki 1922 m. lapkričio 22 d.,

kol buvo paskirtas į Labūnavą klebonu (5, 195).

Manytina, kad karo metus ir pokarį iki 1922 m. V. Dambrauskui

teko išgyventi Gudžiūnuose, patirti nepriklausomybės kovų su bolševikais

įkarštį, pamatyti, kaip Lietuva kovojo už savo laisvę. Tokia

patirtis galėjo nulemti ir tolesnį kunigo V. Dambrausko gyvenimą.

1. Juzumas V. Žemaičių vyskupijos aprašymas. Varniai, 2013, p. 967–968.

2. Interneto prieiga: https://www.kaunoarkivyskupija.lt/gudziunai/

3. Interneto prieiga: https://lt.wikipedia.org/wiki/Gud%C5%Bei%C5%Abn%C5%B3_%C5%A0v%C4%8D._J%C4%97zaus_%C5%A0irdies_

ba%C5%Beny%C4%8Dia

4. Interneto prieiga: https://lt.wikipedia.org/wiki/Gud%C5%Bei%C5%Abnai

5. Kunigų permainos Žemaičių vyskupystėje. Ganytojas, 1923, Nr. 4,

p. 195.

Jonas Kiriliauskas

52

LABŪNAVOS PARAPIJA

Į Labūnavą kunigas V. Dambrauskas paskiriamas 1922 m. lapkričio

22 d. (1, 195). Parapija netoli nuo Gudžiūnų, tame pačiame krašte.

Šį sykį kunigas V. Dambrauskas jau eina klebono pareigas.

Kauno arkivyskupijos interneto puslapyje pavyko rasti tokios informacijos

apie Labūnavą.

Labūnavos archeologiniai radiniai siekia pirmuosius mūsų eros

amžius. XIV a. Labūnavos žemes puldinėjo kryžiuočiai. Labūnava

pirmą kartą paminėta (Labunowe) 1364 m. kryžiuočių kronikose.

Vartbergės kronikoje rašoma, kad 1372 m. Labūnava buvo sunaikinta.

Labūnavos dvaras žinomas nuo XVI a. 1799 m. pastatyta Labūnavos

Dievo Apvaizdos bažnyčia, 1812 m. per Napoleono žygį bažnyčia sudeginta,

1855 m. atstatyta (2).

Pirmąją medinę bažnyčią Labūnavoje 1799 m. pastatė dvarininkas

Ignotas Zabiela. Jai 1812 m. sudegus, netrukus naują bažnyčią

pastatė Labūnavos dvaro paveldėtojas Anupras Zabiela. 1855 m. parapijiečiai

su kunigu J. Normantu pastatė naują mūrinę bažnyčią. Deja,

ji sudegė per Antrąjį pasaulinį karą (3).

Labunavos baznycia, iš interneto laisvai prieinamų šaltinių


53

Labūnavos bažnyčia stovi dabartiniame Kėdainių rajone, Labūnavos

rytinėje dalyje, kapinėse, kairiajame Nevėžio krante, prie kelio

Aukštutiniai Kaniūkai–Babtai–Labūnava–Kėdainiai. Bažnyčia pokaryje

įrengta dvarininkų Zabielų memorialinėje koplyčioje, kuri vėliau

buvo paskelbta regioniniu architektūros paminklu (4).

Reikia pasakyti, kad klebonas V. Dambrauskas pateko į labai lenkišką

kraštą – toks tuo metu buvo Kėdainių kraštas. Lenkų rašytojas

H. Senkevičius jį vadino Liauda; anot jo, čia, mažuose dvareliuose ir

akalicose, gyveno smulki šlėkta.

Nepavyko aptikti klebono V. Dambrausko veiklos pėdsakų nei

Kėdainių muziejuje, nei Labūnavos parapijos tinklalapyje. Praėjo beveik

šimtas metų nuo tų įvykių, sunku rasti buvimo pėdsakų, kai nėra

užrašytos vietos istorijos.

Galima numanyti, kad čia V. Dambrauskas darbavosi energingai

– taip leidžia teigti kitas paskyrimas: Kuršėnų parapijos klebonais

dažniausiai būdavo skiriami kunigai, kuriems Žemaičių vyskupas

rodė prielankumą. Vadinasi, kunigaudamas Labūnavoje klebonas

V. Dambrauskas labai greitai įrodė, kad yra vertas geresnės parapijos,

ir vyskupas juo patikėjo.

Galima spėti, kad buvimas klebonu tokiame krašte leido V. Dambrauskui

įgyti patirties, pravertusios ir gimtojoje Kuršėnų parapijoje,

kuri XX a. pradžioje taip pat buvo nepaprastai sulenkėjusi.


p. 195.

2. Interneto prieiga: https://lt.wikipedia.org/wiki/Lab%C5%Abnava

3. Interneto prieiga: https://www.kaunoarkivyskupija.lt/labunava/

4. Interneto prieiga: http://www.ltvirtove.lt/baznycios.php?lt=labunavos_

dievo_apvaizdos_baznycia

Jonas Kiriliauskas

54

KANAUNINKAS


KURŠĖNUOSE

Paskutinio Žemaičių vyskupo Pranciškaus Karevičiaus (nuo

1914 m. iki 1926 m. vasario 27 d., iki Telšių vyskupijos įkūrimo ir

Kauno arkivyskupijos sudarymo) paskutinė vizitacija į Kuršėnų parapiją

vyko 1924 m. gegužės 24 d. Ši vizitacija, matyt, perpildė Žemaičių

ganytojo kantrybę dėl klebono Antano Tvarionavičiaus, atkelto iš

Upytės filijos čia 1923 m. vasario 21 d. (1, 210), nesugebėjimo ūkiškai

tvarkytis, bet sugebėjimo veltis į visokias istorijas, nuolatos viešinamas

spaudoje.

Jo pirmtakas Kuršėnuose kunigas Jonas Novickis 1922 m. buvo

išpylęs pamatus bažnyčios statybai – norėta pastatyti medinę bažnyčią,

kaip buvo iki karo, tik didesnę. Bet darbai buvo atlikti nekokybiškai,

todėl iš Kauno atvykęs ir įvertinęs situaciją inžinierius to daryti

neleido. Klebonas J. Novickis 1923 m. vasario 21 d. buvo perkeltas į

Viekšnius (1, 210).

Naujojo klebono pirmtaką ištikusi nesėkmė nepamokė. Jis pats

ėmėsi statybos darbų, pirma užsakęs prigaminti statybai plytų, kadangi

norėjo pastatyti miesteliui pritinkančią mūro bažnyčią. Tik išdegus

tris krosnis plytų paaiškėjo, kad per 60 000 jų yra nekokybiškos (2, 3).

Kita naujojo klebono bėda buvo ta, kad jis ne visai gerai sutarė

su miestelio bendruomene. Pirmiausia pasipiktinimą sukėlė įvykis,

kai 1924 m. birželio pabaigoje buvo nušautas Vartotojų bendrovės vedėjas

B. Navickas, o bendrovės valdyba, kuriai priklausė ir klebonas

A. Tvarionavičius, visiškai neprisidėjo prie jų įstaigai daug nusipelniusio

vedėjo laidotuvių. Maža to – žuvusio B. Navicko seserims atsisakyta

išmokėti uždirbtus pinigus, jos net nebuvo įleistos į kambarį

pasiimti broliui priklausančių daiktų (3, 3).

Tais pačiais metais įvyko konfliktas su miestelio šauliais, kurie

organizavo vakarą su vaidinimu ir renginį planavo tęsti iki 2 val. nakties.

Kadangi salė buvo pavaldi klebonui, jis uždraudė joje organizuoti

renginį. Šaulių būrio vadui S. Luiniui pavyko išprašyti leidimą baigti

renginį iki 23 val. Tada klebonas uždraudė savo vargonininkui groti

renginyje, pagrasinęs atleisti jį iš pareigų (4, 2).


55

Jonas Kiriliauskas

Tų pačių metų vasarą tarp klebono ir šaulių įvyko kitas incidentas,

po kurio klebonas buvo išgarsintas spaudoje kaip norintis parodyti

„kas yra kas“. Istorija prasidėjo liepos 26 d., kai į Kauną nutarė vykti

neturintis tokiai kelionei lėšų karo invalidas. Jis pirmiausia kreipėsi

paramos į kleboną. Šis karo invalidui nurodė kreiptis į vargonininką,

kuris, būdamas šaulys, greitai sukvietė valdybą, o ši sušelpė nelaimėlį

ir išlydėjo į Kauną.

Žinutės autorė, pasivadinusi Skausmo verge, pabaigoje rašė:

„Gėda! Vienas gyvena šykštuolis, turte paskendęs, o vargšą, skurde

nykstantį, varo laukan nurodydamas savo tarno prašyti. Kurgi tiesa?

Kur artimo meilė?“ (5, 3).

Taip griežtai ir neigiamai buvo įvertintas Kuršėnų klebonas, kurio

nesugebėjimą telkti parapiją Bažnyčios vadovybė greitai pastebėjo.

1925 m. pradžioje į Kuršėnus paskiriamas Labūnavos klebonas Vaclovas

Dambrauskas, kurio čia po kelerių nevaisingo ir skandalingo

darbo metų laukė daug neatidėliotinų reikalų.

V. Dambrauskas iškart ėmėsi darbo: jau 1925 m. vasario 15 d.

jis buvo išrinktas į Kuršėnų vartotojų bendrovės valdybą kartu su

J. Cigleriu ir V. Rubeževičiumi (6, 3). Klebonui V. Dambrauskui buvo

svarbu palaikyti gerus santykius su visuomeninėmis organizacijomis,

pirmiausia, žinoma, su katalikiškomis. Gegužės 31 d. klebonijos sode

surengta pavasarininkų ženklelių išdalijimo šventė – šeimyninis pasilinksminimas

su šokiais ir vaišėmis (7, 3). Atsiradus naujam kunigui,

ėmė aktyviau reikštis ir čia nuo 1923 m. besidarbuojantis vikaras Antanas

Kiela, buvęs idėjinis pavasarininkų vadas ir organizacijos Kuršėnų

parapijoje kūrėjas.

Vasarą spaudoje pasirodė pirmoji V. Dambrauskui skirta padėka

už katalikiško jaunimo organizacijos „Pavasaris“ kuopos organizuotą

šeimyninį pasilinksminimą, po kurio vyko šokiai ir žaidimai klebonijos

sode: „Visi šokėjai už tokią patogią salę Kuršėnų klebonui taria

„ačiū“ (8, 3).

Kuršėnų miestelio pavasarininkai už ilgametę globą ir paramą

1935 m. rugpjūčio 11 d. suorganizuotame kongresėlyje kanauninkui

V. Dambrauskui suteikė pavasarininkų garbės nario vardą (9, 4).

Nuo 1920 m. Lietuvos politinėje erdvėje dominavo krikščionių

demokratų partijų blokas (Krikščionių demokratų partija, Ūkininkų

56

sąjunga ir Darbo federacija – J. K.). Tačiau savivaldos lygmeniu Kuršėnų

valsčiuje dominavo kairiosios politinės partijos ir jų koalicija su

žydais. Net šiauliškiai socialdemokratai dalyvavo valsčiaus tarybos

veikloje ir padėjo vietiniams. Šią situaciją Krikščionių demokratų partijos

vadovybė norėjo pakeisti, todėl jai reikėjo kito parapijos klebono.

Nesutariantis su bendruomene klebonas buvo prastas agitatorius artėjančiuose

Seimo rinkimuose.

1925 m. kovo 5 d. V. Dambrauskas kreipiasi į Šiaulių apskrities

viršininką prašydamas leisti įregistruoti ir patvirtinti Lietuvos ūkininkų

sąjungos Kuršėnų valsčiaus skyrių. Kuršėnų klebonas buvo išrinktas

šio skyriaus pirmininku (katalikų dvasininkams vyskupai leido dalyvauti

politinėje veikloje tose vietovėse, kur trūko vietinių gyventojų),

pavaduotoju išrinktas Rapolas Naikauskas, sekretoriumi – Stasys

Luinys. 1928 m. pradžioje Kuršėnų ūkininkų sąjungos skyrius turėjo

73 narius (10, 3–9).

Kaip teigė kuršėniškis kalbininkas V. Vitkauskas, aktyvus, tvirtos

lietuviškos orientacijos V. Dambrauskas buvo „vos ne atgaiva lenkomanų

dvarininkėlių gūžtoje Kuršėnų padangėje“. Čia pat V. Vitkauskas

dar pridūrė, kad „su tokiu šviesesniu dvasininku juk ir tegalėjo

bendrauti prezidentas A. Smetona, paaukojęs Kuršėnų bažnyčiai keletą

tūkstančių litų“ (11, 3).

Naujasis Kuršėnų klebonas rimtai kibo į darbus savo gimtojoje

parapijoje – niekur nesižvalgydamas, nieko nelaukdamas. Klebonavimo

Kuršėnuose pirmųjų metų paveikslą labai įtaigiai savo prisiminimuose

nupasakojo Telšių vyskupas Justinas Staugaitis. Cituojant jo

prisiminimus galima susidaryti vaizdą, kokį išskirtinai teigiamą įspūdį

turėjo padaryti jam žemaitis klebonas, kad prisiminimus apie savo apsilankymą

vyskupijoje pradėtų rašyti būtent nuo Kuršėnų. Tai turbūt

yra geriausias kanauninko V. Dambrausko – parapijos administratoriaus

ir žmogaus – įvertinimas: „<...> Kad būsimos savo ganytojavimo

srities gerai ir nepažinojau, vis dėlto iš žinovų buvau girdėjęs, kad

Žemaičiuose maža terasiu aukštesnio išsilavinimo kunigų, o valdant

dieceziją be tokių juk negalima apseiti. Kreipiausi į naująjį Kauno

arkivyskupą prašydamas man duoti bent vieną šviesesnį kunigą. Kuriuos

aš buvau nusižiūrėjęs, tų man nedavė: siūlė man tokių, kurių aš

nenorėjau. Taip ir nesusitarėme. Tuomet kreipiausi į buvusį savo or-


57

Jonas Kiriliauskas

dinarą vysk. Karosą prašydamas, kad man duotų prelatą Borisevičių.

Šis mielu noru sutiko atvažiuoti. Vyskupas Karosas sutiko jį išleisti.

Tad kun. Vincentas tuoj ir pradėjo rengtis vykti su manim į Žemaičių

žemę. Mano parapijos atstovai labai iškilmingai (raiti) palydėjo mane

į Kauno geležinkelio stotį. Net įtaisė man dovanų rašomąjį stalą, prie

kurio aš ir šiandien tebedirbu.

Išsirengėme į kelionę likus kelioms dienoms prieš Sekmines. Kun.

Borisevičius nuvyko tiesiog į Telšius pradėti rengti ingreso iškilmių,

o aš su dviem savo palydovais – kan. Naujoku ir kun. Budzeika – pasukome

į Kuršėnus, nes kun. Dambrauskas, tos vietos klebonas, buvo

mane pasikvietęs kelioms dienoms prieš ingresą pailsėti.

Pirmas įspūdis naujos mano diecezijos žemėje buvo malonus.

Kuršėnų stotyje pasitiko mane pats kun. Dambrauskas ir Kuršėnų dekanas

kun. Staševičius, Šaukėnų klebonas. Buvo ir keli Kuršėnų parapijiečiai

inteligentai. Jų vienas, man rodos, ponas Laucevičius, savo

automobiliu nuvežė mane į Kuršėnų kleboniją. Čia iš tikro porą dienų

gerokai pailsėjau, nes Aukštojoje Panemunėje, likviduodamas ūkį, kitus

reikalus atlikinėdamas, gerokai buvau pavargęs.

Kuršėnų klebonijoje buvo labai jauki atmosfera. Malonus šeimininkas,

kiek pastebėjau, labai rūpinosi, kad naujasis jo vyskupas pas jį

jaustųsi gerai. Nemalonų darė įspūdį, kad Kuršėnų bažnyčia, sudegusi

per Didįjį karą, dar vis įrengta menkoje provizorinėje pastogėje. Vieną

dieną kun. Dambrauskas suprašė į pietus daug parapijiečių inteligentų,

tuo norėdamas svečią pagerbti. Buvo ir sveikinimų. Aš atsakydamas

klebonui palinkėjau, kad kiek galima greičiau galėčiau jam konsekruoti

naują bažnyčią. Iš tikro po kelerių metų iškilo nauja mūro bažnyčia,

ir aš ją konsekravau. Jos klebonas už atliktąjį darbą buvo pagerbtas

kanauninko titulu. Bet kan. Dambrauskas neilgai džiaugėsi savo darbo

vaisiais. 1941 m. bolševikai traukdamiesi žiauriai jį nužudė.

Šeštadienį prieš Sekmines, kun. Dambrausko lydimas, arkliais

iškeliavau į Tryškius. Čia buvo susirinkę keli kunigai naujojo savo

vyskupo pasitikti. Kun. Stankaitis, Tryškių klebonas, labai nuoširdžiai

mane priėmė ir vaišino, tačiau pas jį klebonijoje jau kitoks stilius, kaimiškesnis.

Kaip vėliau patyriau, Tryškių klebonija vaizdavo bendrą

Žemaičių klebonijų tipą. Kun. Dambrausko klebonija buvo aristokratiškesnė,

kokių Žemaičiuose yra nedaug <...>“ (12, 322–323).

58

Patyręs ganytojas ir politikas, matęs gyvenime ir gūdų kaimą, ir

didmiesčio blizgesį, sugebėjo labai tiksliai įvertinti situaciją, todėl

„konsekruotas Telšių katedroje vyskupu 1926 m. balandžio 26 dieną

ryžtingai ėmėsi organizuoti ne tik vyskupijos kuriją, tribunolą, bet ir

parapijų kunigus, siekdamas realizuoti savo didžiulius užmojus. Šešiasdešimtmetis

vyskupas atnešė į Žemaitijos bažnytkaimius daug

naujos dvasios. Pirmiausia susirūpino jų išorine išvaizda, ėmėsi plačios

katalikiškos akcijos. Lankydamas parapijas, jis pastebėjo daug

kunigų aplaidumo, rutinos, tad specialiu aplinkraščiu nurodė bažnytinių

dokumentų tvarkymo klaidas, paragino pašalinti iš bažnyčių menkos

vertės popierinius paveikslus, dirbtines gėles, įsakė Dievo namus

vėdinti, kunigiškus rūbus skalbti <...>“ (13, 11–12).

Kunigas V. Dambrauskas valstybinės šventės metu (iš asmeninės autoriaus nuotraukų

kolekcijos)

Šitame kontekste V. Dambrauskas išsiskyrė iš daugelio Žemaitijos

klebonų savo elgesiu, sugebėjimu administruoti ir organizuoti,

todėl, kaip nedaugelis diecezijos kunigų, buvo gavęs ne tik garbės kanauninko

titulą, bet ir nekeliamojo iš parapijos klebono titulą (parochus

inamovibilis, 1938 m.). 1934 m. tokių klebonų Telšių vyskupijoje

buvo tik 18 (14, 3).


59

Telšių vyskupija, palyginti su visą krikščionybės gyvavimo laikotarpį

buvusia Žemaičių vyskupija, buvo mažytė. 1928 m. ją sudarė

12 dekanatų, 100 parapinių bažnyčių, 26 filijos su kunigais, kunigų

buvo 199, katalikų – 340 604, Klaipėdos prelatūroje – 4 parapinės

bažnyčios su 9 kunigais ir 6 600 katalikų (15, 5). Vienai bažnyčiai

vidutiniškai teko 2 946 tikintieji (15, 6).

Prie statomos bažnyčios priimant kaimynus (iš asmeninės A. Olišausko kolekcijos)

Jonas Kiriliauskas

Nors Lietuvos prezidentas Antanas Smetona ir paaukojo Kuršėnų

bažnyčiai kelis tūkstančius litų, bet besikeičianti tautininkų bažnytinė

politika turėjo paliesti ir Kuršėnų kleboną. Konfliktas įvyko

nelauktai ir netikėtoje vietoje – mokykloje. Kunigas V. Dambrauskas

leido į mokslus ne vieną mokinį, tuos mokinius globojo, todėl buvo

renkamas į pradžios mokyklos Nr. 1 tėvų komitetą. 1934 m. šios mokyklos

vedėjas gavo inspektoriaus nurodymą neleisti rinkti į komitetą

klebono. Kilo konfliktas, kai tėvai pasiūlė vienos mokinės globėju

rinkti V. Dambrauską, o vedėjas ėmė įtikinėti tėvus nesiūlyti klebono.

Kadangi tėvai nesutiko, mokyklos vedėjas pareiškė, kad taip nurodęs

apskrities mokyklų inspektorius. Tai sukėlė dar didesnį tėvų pasipiktinimą:

daugelis tėvų išėjo iš susirinkimo, mokyklos tėvų komitetas

visai nebuvo išrinktas (16, 3). Prisiminta, kad dar 1928 m. mokyklos

60

vedėjas net pusmetį vilkino tėvų komiteto rinkimus, – tada buvo stebimasi,

ko bijo mokyklos vedėjas. Po šešerių metų jau atvirai pareikšta

– bijomasi klebono (17, 5).

Yra žinoma, kad kanauninkas V. Dambrauskas nuoširdžiai rūpinosi

švietimu, rėmė gabių vaikų mokymąsi: leido į mokslus aktorių

B. Lukošių, padėjo kitam būsimam aktoriui A. Gabrėnui, padėjo ir

mokytojams.

Šventinama Kuršėnų šaulių vėliava (iš asmeninės autoriaus nuotraukų kolekcijos)

Iki 1926 m. perversmo ir kurį laiką po jo klebonijoje susiburdavo

miestelio inteligentai, tardavosi dėl kultūros renginių organizavimo

(11, 3). Vėliau šią iniciatyvą perėmė šaulių vadovybė.

Yra išlikę daug liudijimų apie klebono V. Dambrausko žmogiškumą:

„<...> kanauninko V. Dambrausko nuoširdumą gauna patirti ne

tik jo, bet ir aplinkinių parapijų vargšai ir nuskriaustieji. Kanauninko

gera širdis ir klebonija yra atvira neturtingiems klierikams, katalikams

studentams ir moksleiviams, kurių čia, ypač atostogų metu, niekad

netrūksta“ (18, 2); „Kuršėnai (Šiaulių apyl.) stovi tarp dviejų geležinkelio

stočių. Daugelis keliauninkų čia apsistoja. Vargingieji visuomet

kreipiasi į kunigą kleboną, kurio durys visiems atidarytos. Savo dosnumu

ir kilnia širdimi jis plačiai žinomas. Duok Dieve daugiau tokių

ganytojų“ (19, 7).

Apie kunigo labdaringumą derėtų pakalbėti išsamiau.


61

Įkūrus Telšiuose ir nuo 1927 m. pradėjus veikti diecezinei kunigų

seminarijai, Vyriausybė ne iš karto ją ėmėsi remti, o pinigų reikėjo ir

kurijos, ir seminarijos pastatams statyti, personalui išlaikyti (13, 12).

Todėl buvo kreiptasi į vyskupijos parapijas pagalbos.

1928 m. Kuršėnų parapija parėmė Telšių kunigų seminariją: perdavė

jai 153 kg rugių, 85 kg kviečių, 17 kg miežių, 73 kg lašinių, 50 kg

mėsos, 2 kg sviesto, 11 sūrių, 1 pūrą bulvių ir 535,42 Lt (plg. Skuodo

parapija paaukojo 13 Lt) (20, 8). Aukojama šiai įstaigai buvo kasmet,

paskutinis įrašas rastas 1935 m. – 64, 40 Lt (21, 2). Nereikia pamiršti,

kad parama kunigų seminarijai buvo teikiama intensyviai vykdant

naujos bažnyčios statybos darbus.

Kuršėnų parapija 1934 m. rinko lėšas badaujantiems žmonėms

Rusijoje paremti – skyrė tam 68 Lt (22, 9). Asmeniškai statomam

M. Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos paminklui V. Dambrauskas paaukojo

10 Lt (daugelis aukodavo 2–3 Lt, Viekšnių dekanas paaukojo

5 Lt) (23, 3). O kur dar prie bažnyčios buvusi špitolė, kurioje visada

būdavo slaugomi 5–6 sunkūs ligoniai, nepaisant jų pasaulėžiūros, tautybės.

Komunistų A. ir B. Butkų akla ir paralyžiuota motina ar ne šešerius

metus čia buvo slaugoma, kai jos sūnūs už antilietuvišką veiklą

sėdėjo kalėjime (11, 3). Gal ir ne kuris iš Butkų, o kitas „socialistinių“

pažiūrų žmogus, pamatęs klebonijoje valgydinamus vargšus (o jų čia

būdavę ir nemažai, ir dažnai), pasakęs, kad jeigu ir daugiau kur taip

būtų daroma, Lietuvoje greitai komunistų nebeliktų (18, 2).

Jonas Kiriliauskas

Prie paminklo Lietuvos nepriklausomybės 10-mečiui (iš asmeninės A. Olišausko nuotraukų

kolekcijos)

62

Vytauto Didžiojo komiteto nariai (iš asmeninės autoriaus nuotraukų kolekcijos)

Klebonas V. Dambrauskas sugebėjo palaikyti gerus santykius su

visomis visuomeninėmis organizacijomis, ne tik su katalikiškomis. Su

pavasarininkais daugiausia užsiimdavo vikarai, jie būdavo tiesioginiai

vadovai ir įkvėpėjai – kaip kunigas Antanas Kiela, labai sustiprinęs

Kuršėnų pavasarininkus.

Geri santykiai siejo kleboną su šauliais. Jis niekada neatsisakydavo

dalyvauti jų renginiuose, dažnai jų prašomas sakydavo kalbas prie

Nepriklausomybės paminklo, šventino šaulių vėliavas, aukojo mišias

jų švenčių proga. 1935 m. birželio 29 d. padėjo suorganizuoti penkiolikos

metų šaulių būrio įkūrimo iškilmes, aukojo iškilmingas mišias,

dalyvavo Turgaus aikštėje šauliams priimant priesaiką, už ką klebonui

V. Dambrauskui buvo dėkojama šaulių spaudoje (24, 516). Ne visi

dvasininkai mokėdavo taip bendrauti su įvairiomis organizacijomis:

V. Dambrausko tiesioginis viršininkas Kuršėnų dekanas J. Staševičius

Šaukėnuose nedavė salės jaunalietuviams – tai greitai buvo paviešinta

„Lietuvos aide“ su prierašu, kad sekmadieniais jis agituoja tėvus neleisti

savo vaikų į jaunalietuvių organizaciją (25, 8).

Geri santykiai siejo kanauninką V. Dambrauską su šaulių būrio

vadu ir viršaičiu S. Luiniu: kartu įkūrė Ūkininkų sąjungos skyrių, abu

buvo ūkininkai. Su kitu ilgamečiu šaulių būrio valdybos nariu, pašto


63

Jonas Kiriliauskas

viršininku Z. Aleksandravičiumi darbavosi Vytauto Didžiojo komiteto

Kuršėnų skyriuje, kurio pirmininkas buvo V. Dambrauskas, o Z. Aleksandravičius

– iždininkas (26, 28).

V. Dambrauskui nekilo jokių problemų ir su žydų bendruomene,

nors, kaip stambus ūkininkas, su jais turėjo ūkinių reikalų, kadangi

Kuršėnuose mažiausiai trys žydai buvo javų pirkliai (Leiba Juodeikinas,

Leiba Kacevas ir Šmuelis Kaganas), su rabinu N. Litvinu posėdžiavo

Vytauto Didžiojo komitete, su žydu J. Cigleriu – Vartotojų

kooperatyvo valdyboje.

Lenkomanai Kuršėnų apylinkės dvarininkai klebono lietuviškumo

Telšių vyskupui negalėjo prikišti, nes žinojo, kad vyskupas labai

vertina kleboną, be to, ir 1934 m. suteiktas garbės kanauninko vardas

vertė elgtis pagarbiau. Visi žinojo, kad V. Dambrauską globoja

vyskupas J. Staugaitis, ryškus to meto politikas, dirbęs vadovaujantį

darbą ne viename Seime, buvęs aktyvus nepriklausomos Lietuvos ir

jos konstitucinės sąrangos kūrėjas, užsienio delegacijų narys, lietuviškos

spaudos redaktorius. J. Staugaitis, kaip ir V. Dambrauskas, kaip ir

daugelis ano meto lietuvių inteligentų, buvo valstiečių vaikas, „pirma

karta nuo žagrės“.

Todėl vietiniai turėjo priimti kleboną tokį, koks jis buvo. Matyt,

nebūta ir kalbos barjero: sunku patikėti, kad, tiek metų praleidęs Naujamiesčio

klebono lenkomano R. Styravičiaus pašonėje, V. Dambrauskas

nebūtų galėjęs susikalbėti lenkiškai.

Žurnalistas R. Makauskas, rinkdamas medžiagą Kuršėnų bažnyčios

470 metų jubiliejui, 1993 m. apklausė nemažai kuršėniškių,

norėdamas išgirsti jų nuomonę apie bažnyčios statytoją kunigą

V. Dambrauską. Jis pateikė neigiamą kunigo portretą. Anot jo, senieji

kuršėniškiai kleboną vadino kunigu dvarininku. Buvo pasakojama,

kad jis draugavęs tik su stambiais ūkininkais. Visus ūkininkus (ir ne

tik ūkininkus) apmokestindavęs ir gana griežtai reikalaudavęs, kad

mokesčiai būtų sumokėti. Tuos, kurie nesumokėdavę, įtraukdavęs į

skolininkų sąrašus. Žmonės dar sakę, kad Kuršėnų miestas stovi ant

klebonijos žemės (27, 4).

Po kurio laiko tame pačiame dienraštyje kalbininkas V. Vitkauskas

pateikė visai kitokį kanauninko V. Dambrausko paveikslą, drauge

ir stebėjosi dėl tokio vienašališko tragiškai žuvusio kanauninko verti-

64

nimo. Reikėtų objektyviai aptarti abiejų autorių teiginius ir įvertinti jų

teisingumą, o gal tendencingumą.

Nieko nestebina, kad žmonės stengiasi bendrauti su sau lygiais –

pagal išsilavinimą, pomėgius, profesiją, turtą ir pan., nes turi daugiau

bendrų interesų, turi apie ką pasikalbėti. Valdydamas 60 ha parapijos

žemės, V. Dambrauskas daug bendravo su tokiais pačiais ūkininkais,

nes reikėjo pasidalyti patirtimi, aptarti naujoves – klebonas savo ūkį

tvarkė moderniškai (18, 2).

Mintis apmokestinti ūkininkus kilo Telšių vyskupui J. Staugaičiui.

Kai 1926 m. pavasarį krikdemai pralaimėjo rinkimus į Seimą,

naujoji vyriausybė nepripažino bažnytinės provincijos ir nemokėjo

naujai paskirtiems vyskupams algų. Po gruodžio perversmo situacija

pasikeitė, bet tautininkų vyriausybė nepraleido progos pataupyti lėšų

Bažnyčios sąskaita. Vyskupas J. Staugaitis buvo priverstas apdėti kunigus

ir parapijas rinkliavomis ir mokesčiais (13, 12). Todėl klebonas

V. Dambrauskas, kaip ir kiti kunigai, turėjo vykdyti vyskupo valią,

atsiskaityti už savo darbą vyskupui.

Dvasininkai anuomet gaudavo didelius atlyginimus iš valstybės:

vyskupas, priskirtas XVIII kategorijai, gaudavo tiek pat kiek Klaipėdos

krašto gubernatorius, vyskupo sekretorius, I klasės klebonas, kuriam

priskirta X kategorija, gaudavo kaip apskrities policijos viršininkas,

II klasės klebonas su jam priskirta IX kategorija gaudavo tiek pat

kiek kriminalinio punkto vedėjas, VII kategorijai priskiriamas vikaras

gaudavo tiek, kiek gaudavo policijos nuovados viršininko padėjėjas

(28, 2). Žurnalistas lygino dvasininkų ir policininkų atlyginimais, nes

žinoma, kad policininkų atlyginimai pagal ano meto perkamąją galią

buvo dideli. 1926 m. biudžete kunigų algoms numatyta išleisti 5 mln.

Lt (28, 2). Kairiųjų vyriausybei sustabdžius mokėjimus, vyskupija

buvo apdėta bažnytiniais mokesčiais – to laikmečio atgarsiai ir galėjo

būti siejami su „skolų sąrašais“.

Teiginyje, kad Kuršėnų miestas stovi ant parapijos žemės, dalis

tiesos yra: klebonas valdė apie 60 ha ūkį, toje teritorijoje dabar stovi

miestas. Kaip prisimena Kuršėnų miesto garbės pilietė keramikė

G. Jacėnaitė, jos tėvų namas stovėjo klebono ūkio apsuptyje, o kanauninkas

V. Dambrauskas sakydavęs, kad „kaip šašas ant jo žemės tie 14

arų Jacėnų žemės“.


65

Šventinant kunigo Kazimiero Pakalniškio paminklą (iš asmeninės autoriaus nuotraukų

kolekcijos)

Jonas Kiriliauskas

Kuršėniškiams kanauninkas V. Dambrauskas galėjo atrodyti įvairus

– juk kiek žmonių, tiek nuomonių. G. Jacėnaitė vizualiai prisimena

Kuršėnų kleboną – aukštą, stambų vyriškį, kalbantį žemaitiškai. Išoriškai

jis neatrodęs kunigiškas, nes labai dažnai galėjai jį matyti prie

žemės, prie ūkio, atvažiuojantį su savo mašina prižiūrėti darbų, ypač

per darbymečius, kurie, rodės, yra jam svarbiausias dalykas.

Pas Jacėnus iš klebono laukų vandens atsigerti užėję darbininkai

kalbėdavo, kad klebono maistas ne per sočiausias ir alga ne per didžiausia,

lyginant su kitais darbininkus samdančiais ūkininkais. Tai

gali būti susiję su skolomis, kurios atsirado dėl bažnyčios statybos.

Žmonės kalbėjo, kad kunigas linksmas būdavęs, kol apie skolas neprisimindavęs.

Kita vertus, daugelis minėjo kleboną buvus jautrios sielos žmogų

– per pamokslus sugebėdavo pravirkdyti bažnyčią ir pats apsiverkdavo.

Jautriai reaguodavo į žmogaus negalią, nelaimę – tai rodo jo

visa veikla, prireikus visada paremdavo, patardavo, padėjo, guodė į jį

besikreipiančius parapijiečius.

Būdamas geras organizatorius ir administratorius, dažnai į vikarus

gaudavo naujai įšventintus kunigus, kuriems darbas šalia tokio

66

klebono ir tokį autoritetą turinčio

žmogaus buvo didelė gyvenimo

mokykla. Per tą laikotarpį, įskaitant

ir minėtąjį 1923 m. atkeltą

kunigą A. Kielą, tokie naujai

įšventinti kunigai, dirbę Kuršėnų

parapijoje vikarais, buvo P. Patlaba,

J. Zasas, S. Gorodeckis,

J. Lukošius ir kt. Vėliau šie kunigai,

gavę paskyrimus į kitas parapijas,

buvo verti savo pirmojo

klebono atminimo.

Ne vienas amžininkas pabrėžia

kleboną buvus linksmo

būdo, mėgusį pajuokauti. Matyt,

dėl to šauliai ir kvietėsi kleboną,

kaip vyriausiąjį teisėją, į savo

improvizuotą alkoholio teismą,

Kanauninkas Vaclovas Dambrauskas (iš nes jeigu būtų klebonui trūkę iškalbos,

tai tokiam renginiui tik-

asmeninės autoriaus nuotraukų kolekcijosrai

nebūtų tikęs.

V. Dambrauskas pasisakydavo įvairių švenčių progomis visuomenei

– ne tik bažnyčioje per pamokslus. Klausytojai jį mėgdavę.

1934 m. už bažnyčios pastatymą Telšių vyskupas V. Dambrauskui

suteikė garbės kanauninko titulą.

1936 m. V. Dambrauskas eina vyskupijoje ir kitas pareigas – parochi

consultores synodalis.

1938 m. vyskupas jam suteikė nekeliamojo iš šios parapijos titulą

– parochus inamovibilis.

1935 m. V. Dambrauskas šventė savo kunigavimo 25-metį. Ta

proga vyskupijos spaudoje pasirodė jubiliatui skirtas straipsnis, kurio

autorius K. Vaišvilas, matyt, gerai pažinojo jubiliatą: „Kartą vienas

svetimšalis pasakęs, kad lietuviai savo garbingus žmones įvertina tik

jų netekę, vadinasi, jiems mirus. Iš tiesų. Kai paskaitai laikraščiuose

nekrologus, kai pasiklausai gedimųjų kalbų, kai įsikalbi su žmonėmis,

lengva įsitikinti, jog tikrai taip yra.


67

Jonas Kiriliauskas

Gyveno šventas vyskupas – Matulevičius. Gyvendamas kebliose

apystovose ėjo sunkias ir atsakingas pareigas. Nuostabiai daug dirbo

ir daug kentėjo. Tačiau ar jis buvo tinkamai įvertintas ir pagerbtas gyvas

tebūdamas? Deja, ne! Tik jam mirus, jo netekę mes pajutom, koks

žmogus gyveno mūsų tarpe, ir supratom, jog tai buvo nors tylus ir

kuklus, bet įdomus ir šventas žmogus. Panašiai buvo su prel. Mačiuliu-Maironiu,

Tumu-Vaižgantu ir daugybe kitų.

Neieškodami šio reiškinio priežasčių ir nieko nekaltindami turime

pripažinti, jog padėtis šiuo atžvilgiu tebėra nepasikeitusi. Ir dabartiniu

metu aplink mus, mūsų tarpe gyvena daug kilnių, garbingų, nors kuklių

žmonių, kurie savo didžiais darbais ir nemažesniu pasiaukojimu

skaidrina pilkąją mūsų tėvynės padangę.

Apie vieną tokių, būtent kunigą kanauninką Vaclovą Dambrauską,

ir norisi šiek tiek pakalbėti, nes gerb. kanauninkas šiemet švenčia

25 metų kunigavimo jubiliejų <...>.

Kan. Dambrauskas įdomus kaip administratorius ir ganytojas.

Kanauninko aštrus ir praktiškas protas, didelis patyrimas, drąsi iniciatyva

ir greita orientacija duoda mums teisės pavadinti jį administratoriumi

iš Dievo malonės. Kai prieš kelerius metus kanauninkas ėmėsi

pastatydinti Kuršėnuose bažnyčią, net optimistai kalbėjo, kad tai per

daug drąsus ir rizikingas žygis, ir nenorėjo tikėti, kad jis pasiseks. Tačiau

vis dėlto po kelerių metų (1933 m.) Kuršėnuose šalia mažutės, sulinkusios

pirmykštės bažnytėlės – šopos – išaugo didinga, moderniška

ir graži (Pabaltės gotiko stiliaus) bažnyčia. Bažnyčia, kurią, kaip ištarė

vienas užsienietis inžinierius, be gėdos būtų galima nukelti į kurį nors

Vakarų Europos didmiestį.

<...> bažnyčią pastatyti iš viso nėra lengvas dalykas, tuo labiau

didelę ir gražią, ypač šiais sunkiais krizės laikais. Be to, reikia žinoti,

kad Kuršėnų parapija, nors ir didelė, tačiau nėra turtinga, nes čia yra

daug vos besiverčiančių (ir tas su skolomis dvarų, daug naujakurių ir

mažažemių), kurie, kad ir gerus norus turi, tačiau bažnyčios nepastatomos

vien gerais norais. Todėl suprantama, kad tokių aplinkybių ir

tokiam darbui atlikti reikėjo daug energijos, pasišventimo ir triūso, ir

tik kanauninko sugebėjimo ir triūso dėka bažnyčia palyginti atsiėjo

nebrangiai. Paruošus projektą, buvo apskaičiuota, kad bažnyčia kaštuos

500 000 litų, tačiau sumažinus išlaidas iki minimumo tekaštavo

68

tik 250 000 litų. Ir vis dėlto projekto nuostatai buvo pilnai išlaikyti ir

bažnyčios kokybė nė kiek nenukentėjo.

Dar reikėtų kiek pakalbėti apie kanauninko Dambrausko moderniškai

tvarkomą ūkį, tačiau siauri šio rašinio rėmai neleidžia tai padaryti.

<...> Visą iš ūkio gaunamą pelną sunaudoja pastatytosios bažnyčios

skoloms išmokėti ir vargšams šelpti.

Bet ne mažiau įdomus kan. Dambrauskas ir kaip sielų ganytojas.

Jei kaip administratorių jį charakterizavom aštraus ir praktiško proto,

tai kaip ganytoją galim charakterizuoti jautrios ir mylinčios širdies

žmogumi. Neretai ekonominis sugebėjimas ir administraciniai gabumai

užmuša sielos jautrumą, užuojautos jausmą ir nuoširdumą. Tačiau

su kan. Dambrausku taip nėra. Jei jis yra gerbiamas kaip administratorius,

tai ne mažiau yra mylimas kaip jautrus, geraširdis parapijos tėvas

<...>. Būtų galima kalbėti ir apie kitas gerb. Jubiliato, kaip ganytojo,

dorybes, tačiau pasitenkinsime iškėlę tik šias – nuoširdumą ir artimo

meilę. Nes jei paties mūsų Išganytojo pasakymu: iš meilės galima pažinti

jo mokinius, tai juo labiau Jo mokslo mokytojus. Ir kitoj vietoj

(Rom. 13,8): kas myli artimą, tas išpildė įstatymą.

Reikia manyti, kad kaip gerb. kan. Dambrausko geraširdiškumas

yra jo sėkmingos darbuotės sąlyga, lygiai ir garantija šviesios ateities,

nes dažniausiai, kas ieško laimės kitiems, ir pats jaučiasi laimingas!

Linkime gerb. Jubiliatui geros sveikatos, ilgo amžiaus ir gausios

Dievo palaimos“ (18, 2).

Žinant tolesnį V. Dambrausko likimą, paskutinis straipsnio sakinys

atskleidžia fatališką linkėjimo neišsipildymą.

Šioje vietoje galima dar pridurti, kad ne tik javus klebonas augino

savo ūkyje, augino ir runkelius; gyvulininkystė jam taip pat nebuvo

svetima – tai buvo pavyzdingai tvarkoma ūkio šaka. Ūkio modernumas

akivaizdus iš kurioziško epizodo, atskleidusio, kad veislinę bandą

klebonas tikrai turėjo. G. Jacėnaitė prisimena: „<...> Dar vienas pasikėsinimas

į mano gyvybę buvo pirmaisiais mano gyvenimo metais.

Kai gyvenau trečią mėnesį, močiutė mane vežėsi vežimėlyje iš miestelio.

O tuo metu kerdžius parginė klebono bandą. Bandoj būta baisiai

pikto, bet didžiai kilmingo olandų juodmargių veislės buliaus. Beje,

klebonas V. Dambrauskas buvo didelės parapijos valdos 40 ha dydžio

„dvarininkas“, o pagrindinė jo meilė (o gal ir ne visai pagrindinė) ir


69

buvo ūkininkavimas. Taigi, močiutei stumiant mane vežimėlyje, pro

kalvės kampą išlindo bandos priekyje tas siaubūnas bulius. Močiutė

persigandusi įšoko į kalvę, nustebęs bulius ragu mostelėjo, vežimėlį

su į kietą volelį valiniu susukta manimi įvertė į griovį. Aš kaip pliauskelė

išriedėjau, o kerdžius šaunuolį bulių botagu nuginė. Kadangi

buvau kietai suvyniota, tai nieko nenutiko, tačiau buliaus ir paaugusi

privengdavau“ (29, 1).

Prie klebonijos su svečiais (iš asmeninės P. Kaminsko nuotraukų kolekcijos)

Jonas Kiriliauskas

Apie Telšių vyskupo vizitacijas į Kuršėnų parapiją galima sužinoti

iš spaudos, nes vyskupas norėjo, kad apie jo aplankytas parapijas

sužinotų kuo daugiau žmonių, todėl jos buvo aprašomos „Žemaičių

prietelio“ puslapiuose. Pirmoji vyskupo vizitacija po bažnyčios konsekravimo

vyko 1934 m. birželio mėnesį: „Kuršėnai. Pirmoji Kuršėnų

bažnyčia Šv. Jono Krikštytojo titulu buvo medinė, statyta 1523 m.

karaliaus Zigmanto. Paskui 1842 m. buvo perstatyta. Bet štai užeina

karas ir 1915 m. sunaikina šią bažnytėlę <...>. Kuršėnai lieka be bažnyčios,

pasistatę tik laikiną namuką, kur buvo laikomos pamaldos.

Bet štai atvyksta jaunas, malonus, energingas klebonas kan.

V. Dambrauskas, kuris pradeda galvoti apie naują, didelę Kuršėnų

bažnyčią. Iš minčių gimsta troškimas, kuris pastumia į darbą ir jau,

rodos, 1926 ar 27 metais bažnyčia pradedama statyti. Metai po metų

70

darbas auga ir pagaliau 1933 m. rugsėjo 29 d. J. E. Telšių vyskupas

J. Staugaitis bažnyčią konsekruoja.

Dabar Kuršėnai turi didelę ir gražią, gelžbetoninę bažnyčią, kuri

puošia visą jųjų apylinkę. Tiesa, viduje dar daug ko trūksta, bet tas

pamažu, metai po metų, bus galima padaryti.

J. E. vyskupas į Kuršėnus atvyko birželio 9 d. po pietų. Čia

J. E. pagerbti buvo pastatyta keliolika vartų. Rodos, prie visuomenės

pastatytų vartų, kurie buvo tik įvažiuojant į miestą, laukė visuomeninės

organizacijos, valdžios atstovai, orkestras ir ten J. E., lydimas

orkestro, ateina prie kitų vartų, kur laukė jo bažnytinė procesija, ir čia

išsitiesia didinga eisena į bažnyčią. Čia žiūrovui tuojau krenta į akis

didelis angelaičių pulkas, kurio nariai visi buvo uniformuoti.

Kitą dieną J. E. vyskupas laikė iškilmingą sumą, per kurią choras

gražiai pagiedojo. Per abi dienas J. E. suteikė Sutvirtinimo sakramentą

618 asmenų. Per tą laiką Šv. Komunijos išdalyta apie 2 500, Kuršėnų

parapija yra viena iš didžiųjų, ji turi daugiau 9 000 gyv. Į šią parapiją

kat. laikraščių pareina 550 egz. Įvairių katalikiškų organizacijų veikia

apie 10. Parapijai vadovauja malonus ir nuoširdus klebonas, kun. kan.

V. Dambrauskas, jo pagalbininkas kun. J. Paulauskas ir šiemet atkeltas

kun. P. Patlaba.

Micaičiai. Iš Kuršėnų J. E. vyskupas sekmadienį po pietų (4 v.)

atvyko į Micaičių filiją, kuri yra už 4 km nuo Kuršėnų. Čia suteikė

žmonėms palaiminimą ir pasakė keletą žodžių. Paskui, pabuvęs čia

apie porą valandų, grįžo į Kuršėnus.

Micaičių koplytėlė, titulu Šv. Kryžiaus, statyta 1808 m. Poklevskio-Kasillos.

Per karą buvo sunaikinta, bet kun. J. Butkevičiaus rūpesčiu,

o apylinkės žmonių lėšomis atstatyta. Kuratas – kun. J. Liaudanskis“

(30, 3).

Vyskupas Kuršėnuose buvo apsistojęs dvi naktis, tik kitos dienos

ryte išvyko į Juozapavą ir Raudėnus. Vadinasi, pirmasis įspūdis, kai

lankėsi čia tik tapęs vyskupu, nebuvo išblėsęs, o ir Kuršėnų klebonas

buvo įvykdęs vyskupo palinkėjimą – pastatęs bažnyčią.

1939 m., aprašant vyskupo vizitaciją, rūpi jau visai kiti dalykai –

pavyzdžiui, žemaičių religinis gyvenimas. Tautininkų režimas po ultimatumų

priėmimo nebebuvo toks slegiantis, religinės organizacijos

irgi nebebuvo taip persekiojamos, bet tvyrojo kažin kokia pesimistinė


71

Jonas Kiriliauskas

nuotaika, laukimas kažko neišvengiamo. Tuo metu visa Europa gyveno

paskutines taikos akimirkas. Ir klebonas V. Dambrauskas guodžiasi

(net skundžiasi!) vyskupui savo parapijiečiais, o laiko viską ištaisyti,

pakeisti likimas jam buvo palikęs visai nedaug. Kaip ir vyskupui

J. Staugaičiui, kuris pergyveno V. Dambrauską tik dviem metais: mirė

1943 m. liepos 8 d. po stenokardijos priepuolio (13, 13).

Per paskutinę vizitaciją vyskupas į Kuršėnus vyko iš Juozapavos:

„Iš Juozapavos pravažiavome keletą kilometrų, buvo galima suprasti,

kad jau prasideda Kuršėnų parapija, nes gražiuose garbės vartuose parapijiečiai

sveikino: „Ganytojau, laimink mus.“ Tai buvo ženklas, kad

parapija nuoširdžiai laukia savo Ganytojo. Atvažiavusį sutiko gražiai

išsirikiavusios organizacijos su vėliavomis. Šviesus ir mėlynas buvo

dangus Tryškiuose, bet, važiuojant į Kuršėnus, pradėjo lyti. Nors pūtė

žvarbus ir šaltas vėjas, nors lietus plakė kuršėniškių pečius, parapijiečiai

vis tiek pasipylė į gatvę sutikti savo Ganytoją. Pirmiausia dviratininkai,

paskiau su orkestru šauliai, prie garbės vartų laukė dvasiškiai,

gana darnus bažnytinis choras, pavasarininkų vyrų, mergaičių kuopos

su vėliavomis, katalikių moterų ir vyrų organizacijos, ilgos, vos užmatomos

kolonos angelaičių, pradžios mokyklos vaikų. Sutikimui pridavė

rimties ir iškilmingumo bažnytinės vėliavos ir kitos insignijos.

Kun. Dambrauskas pranešė Ganytojui, kad parapijoje daug yra gerų

katalikų, bet nemažas skaičius nusidėjusių, persiskyrusių. Liūdnai pastebėjo,

kad rečiau belankoma ypač jaunesniųjų bažnyčia, kad eilės

prie kryžių labiau vis retėja, kad parapijiečiai dažnai savo „vargelį

prausia“, kaip jie patys gyrėsi, gana puikiai padarytu šamarlaku. Blogi

laikai, sunkūs laikai, – skundžiasi Kuršėnų parapijiečiai. Gyvenkime

gerai, ir geri bus laikai! Mes patys esame laikai. Kokie mes esame,

tokie yra ir laikai. Rytojaus dieną Jo Ekscelencija atlaikė iškilmingas

šv. Mišias ir, suteikęs 1 300 vaikučių Sutvirtinimo sakramentą, išvažiavo

lankyti tikinčiųjų į Papilę“ (31, 4).

Nekokios nuotaikos buvo Kuršėnų klebonas tą 1939 m. pavasarį,

nors ganytoją ir priėmė su ne mažesne pagarba nei pirmą kartą. Klebonas

suprato, kad ateina blogi laikai, suprato, kad nieko pakeisti negali,

nes niekas nuo vieno žmogaus nepriklauso, kai pasaulio didiesiems

pradeda trūkti sveiko proto.

Net laisvamanių organizacija po 1926 m. ėmė sparčiai plėstis:

1936 m. buvo įsikūrę 45 skyriai, 1937 m. – 70, 1938 m. – 114 sky-

72

rių (32, 7). Tai irgi negalėjo nejaudinti Bažnyčios vadovybės, kaip ir

girtuokliai, paleistuviai, kuriems Kuršėnuose, Tryškiuose, Žagarėje,

Žeimelyje Šiaulių apskrities valdyba 1933 m. įsteigė naujas venerinių

ligų ambulatorijas, konsultacijos punktus, kur buvo diagnozuojama

liga, o gydoma Šiauliuose (33, 6).

Tai buvo bendra Europai ir pasauliui: mokslo ir technikos pažangos

pasiekimai teocentrinį mąstymą vertė į antropocentrinį, todėl daugėjo

žmonių, savęs nebesiejančių su jokia Bažnyčia, tikėjimu – modernus

mąstymas kalbėjo apie laisvą žmogaus pasirinkimą.

Lietuvoje Bažnyčia dar pakankamai tvirtai išlaikė savo pozicijas

visuomenėje. Bažnyčia neleido Lietuvoje įvesti civilinės metrikacijos,

dėl ko buvo aktyviai diskutuojama, ypač ketvirtajame dešimtmetyje,

kai buvo tikimasi, kad tuoj atsiras įstatymas ir norintiesiems civilinės

metrikacijos nebereikės vykti į Latviją ar Vokietiją. Įstatymas taip ir

nepasirodė.

Galbūt per griežtas tradicijų laikymasis besikeičiančiame pasaulyje

galėjo padaryti neigiamos įtakos visuomenės ir Bažnyčios santykiams,

skatino laisvamanių organizacijų kūrimąsi, mažino tikinčiųjų

skaičių. Politizuota Bažnyčia irgi ne visiems patiko, kaip ir kunigų

dalyvavimas seimų, vyriausybių, bankų ir verslo reikaluose. Tačiau

Bažnyčia nesiruošė trauktis.

1936 m. rudenį Telšių vyskupas J. Staugaitis ganytojiškame laiške

vyskupijos tikintiesiems rašė: „Antai, ne tik miestuose ir miesteliuose,

kur paprastai daugiau ištvirkimo, bet ir kaimuose rasime vadinamų

pasimetėlių ir susimetėlių. Jie, nei Dievo, nei Bažnyčios, nei

valstybės įstatymų, nei gėdos nežiūrėdami, viešai gyvena neteisėtose

porose, niekuo nelaikydami savęs prastesniais už kitus žmones, kad

jie į tokias poras žiūri kaip į paprasčiausią dalyką. Neretai pasitaiko,

kad susimetėlių pora išdrįsta kaip kūmai net kaimyno kūdikį į krikštą

atnešti.

Vaikelių, vadinamų pavainikių, mūsų Diecezijoje yra maždaug

kas dešimtas. Tiesa, patys pavainikių gimdymai ne nuodėmė; jie tik

nuodėmės paseka. Tačiau tas didelis pavainikių skaičius parodo, kaip

esama ištvirkusio mūsų jaunimo <...>“ (34, 109–110).

Laiške vyskupas įvardija ir kitas problemas – abortus, smarkiai

plintančias venerines ligas, kuriomis užsikrėtusios ištisos šeimos.


73

Problemos sprendimą ganytojas nurodo aiškų – laikytis Šventojo Rašto

reikalavimų, o pažeidėjams grasina amžinomis pragaro kančiomis.

Kunigai skaitė šį griežtą laišką bažnyčiose 1936 m. spalio sekmadienį,

prieš prasidedant adventui.

V. Dambrauskas pastebėjo tuos sekuliarizacijos procesus ir savo

parapijoje, dėl to guodėsi vyskupui per paskutinę jo vizitaciją Kuršėnų

parapijoje.

Jonas Kiriliauskas

1. Kunigų permainos. Ganytojas, 1923, Nr. 5, p. 210.

2. Kuršėnai. Šiaulių naujienos, 1924, Nr. 25, p. 2.

3. Kuršėnai. Nekooperatiškai. Šiaulių naujienos, 1924, Nr. 31, p. 3.


5. Artimo meilė. Šiaulių naujienos, 1925, Nr. 43, p. 2.

6. Kuršėnai. Šiaulietis, 1925, Nr. 10, p. 3.



9. Kuršėnai. Žemaičių prietelius, 1935, Nr. 35, p. 4.

10. LCVA. F. 412. Ap. 9. B. 357. L. 3–9.

11. Vitkauskas V. Ir A. Smetona aukojo Kuršėnų bažnyčiai. Šiaulių kraštas,

1993-08-26, p. 3.

12. Staugaitis J. Mano atsiminimai. Vilnius, 2006, p. 322–323.

13. Laukaitytė R. Vyskupas Justinas Staugaitis ir jo atsiminimai. J. Staugaitis.

Mano atsiminimai. Vilnius, 2006, p. 11–12.

14. Žemaičių prietelius, 1934, Nr. 46, p. 3.

15. Žemaičių prietelius, 1928, Nr. 8, p. 5–6.


17. Mokykla be tėvų komiteto. Žemaičių prietelius, 1928, Nr. 4, p. 5.

18. Vaišvilas K. Kan. V. Dambrauskas. Žemaičių prietelius, 1935, Nr. 49,

p. 2.

19. Labdaringas klebonas. Žemaičių prietelius, 1929, Nr. 19, p. 7.

20. Kunigų seminarijai aukojo. Žemaičių prietelius, 1928, Nr. 17, p. 8.

21. Kunigų seminarijai aukojo. Žemaičių prietelius, 1935, Nr. 19, p. 2.



24. Kuršėnai. Trimitas, 1935, Nr. 28, p. 516.

25. Šaukėnai. Ar taip dvasininkui dera? Lietuvos aidas, 1935, Nr. 141, p. 8.

26. Kiriliauskas J., Tamošaitis R. Kuršėnų kunigas kanauninkas V. Dambrauskas.

Kuršėnai, 2001, p. 28.

74

27. Makauskas R. Kuršėnų bažnyčia šiemet švenčia gražią 470 metų sukaktį.

Šiaulių kraštas, 1993-08-07, p. 4.

28. Kunigų algos. Šiaulių naujienos, 1926, Nr. 47, p. 2.

29. Jacėnaitė G. Autobiografija. Vaikystė. Mažeikių muziejaus archyvas.

L. 1.

30. Iš J. E. Telšių vyskupo vizitacijos. Žemaičių prietelius, 1934, Nr. 27,

p. 3.

31. Religinis žemaičių gyvenimas J. E. vyskupo vizitacijos šviesoj. Žemaičių

prietelius, 1939, Nr. 19, p. 4.

32. Laisvamanybė Lietuvoj. Žemaičių prietelius, 1939, Nr. 9, p. 2.

33. Šiaulių kronika. Lietuvos žinios, 1933, Nr. 223, p. 6.

34. Staugaitis J. Ganytojiškas laiškas. Tiesos kelias, 1936, Nr. 12, p. 109–

110.


75

KURŠĖNŲ BAŽNYČIOS STATYBA

Aukotojo atvirukas (iš asmeninės autoriaus nuotraukų kolekcijos)

Atvirukas, skirtas bažnyčios statybai paremti (iš

asmeninės autoriaus nuotraukų kolekcijos)

Jonas Kiriliauskas

Atvirukas, skirtas bažnyčios

statybai paremti (iš asmeninės

autoriaus nuotraukų olekcijos)

76

Pasirengimas perdangos darbams (iš asmeninės


Statybų pradžia (iš asmeninės autoriaus

nuotraukų kolekcijos)

Dažymo darbai (iš asmeninės autoriaus


Žvilgsnis į Kuršėnus nuo statomos bažnyčios stogo (iš asmeninės A. Olišausko nuotraukų

kolekcijos)


77

Bažnyčios vidus (iš asmeninės autoriaus


Bažnyčia 1940 m. (iš asmeninės P. Kaminsko


Jonas Kiriliauskas

Aptarus klebono įvairias veiklas galima pradėti pasakojimą apie

didžiąją jo gyvenimo veiklą – Kuršėnų bažnyčios statybą. Jo pirmtakams

nepavykus įsukti statybos darbų, reikėjo imtis to reikalo rimčiau,

atsakingiau ir greitai. Naujasis Kuršėnų klebonas turėjo su nostalgija

prisiminti savo pirmąją parapiją ir jos gražuolę Naujamiesčio

bažnyčią – didingą bažnyčią tokiame nedideliame miestelyje. O čia,

valsčiuje, parapijoje, kur gyventojų būta per 10 tūkst., praktiškai nėra

bažnyčios, tik šventorius su apgriautu bokštu – tai visa, kas liko iš tos

jaukios prieškarinės medinės bažnyčios, kurioje pats klebonas buvo

krikštytas, o vėliau lankydavosi kartu su tėvais.

Būdamas vikaru V. Dambrauskas matė, kaip Naujamiesčio klebonas

R. Styravičius rūpinosi pastatytos bažnyčios įrengimu, girdėjo

jį kalbant apie statybos rūpesčius. Užbėgant į priekį galima paminėti

faktą, kad, ko gero, neatsitiktinai 1934 m. dailininkas Vladas Čižauskas,

Naujamiesčio bažnyčioje įrengęs du šoninius altorius, darbavosi

ir Kuršėnuose statomoje bažnyčioje. Galbūt senieji ryšiai su pirmąja

78

parapija taip buvo palaikomi, nors, kita vertus, šis menininkas darbavosi

visoje Lietuvoje (1, 266).

Kuršėnuose statyti mūrinę bažnyčią dar XIX a. galvojo ilgametis

jos klebonas Mykolas Laucevičius; apie tokią bažnyčią, atitinkančią

parapijos dydį ir statusą, svajojo ir klebonas, teologijos magistras Antanas

Eidimtas, sugebėjęs išmūryti šventorių, bokštą, padaryti daug

kitų gerų darbų. Bažnyčią statyti buvo užsimojęs ir kunigas Jonas Navickas,

gyvenęs ta mintimi ir nesėkmingai bandęs pradėti statybas, –

tiesa, jo vizijose bažnyčia buvo medinė. Apie šio kunigo ir jo darbų

perėmėjų nevykusią statybų pradžią atvirai, gal kiek pašaržuodamas

rašė ateistinės pakraipos laikraštis „Šiaulių naujienos“: „Bažnyčiai

Kuršėnuose per karą sudegus, dabar statoma mūrinė, kuriai pamatą

uždėjo 1922 m. Vietoj inžinieriaus buvo vietos kleb. J. N., o miestelėnas

A. K. buvo parapijiečių prie to darbo ragintojas ir kartu važinėjo

rinkdamas mūrininkams maistą. Bet kas iš to darbo išėjo...

Pamatas, užėjus lietui, ištižo ir šiemet laike vyskupo atsilankymo,

gegužės 24 d., buvo iš Kauno pakviestas inžinierius, kuris apžiūrėjęs

pasakė, kad toks pamatas bažnyčiai visai netikęs. Ir 1923 m., jau prie

kito kleb., būtent – V., buvo degamos plytos, bet, išdegus 3 krosnis

po 60 000 plytų, jos pasirodė sukiužusios – <...> iš jų mūro statyti

negalima“ (2, 3).

Galima būtų truputį patikslinti laikraščio žinutę: kleboną Joną

Navicką (straipsnyje nurodomi jo inicialai) iš Kuršėnų į Viekšnius iškėlė

1923 m. vasario 1 d., į jo vietą buvo paskirtas Upytės kuratas

A. Tvarionavičius (3, 210). Nuo 1924 m. sausio 1 d. Kuršėnų dekanu

paskirtas Šaukėnų klebonas J. Staševičius irgi turėjo prisidėti prie to

klausimo Kuršėnuose sprendimo (4, 260), tačiau bažnyčios statymo

situacija negerėjo. Vyskupo vizitacija vyko 1924 m. gegužės 24 d. (5,

27), todėl klebonas A. Tvarionavičius galėjo būti tas plytų užsakovas.

Ir kas dabar žino, gal būtent nesėkmingos statybos vertė vyskupą

ieškoti klebono, galinčio susitvarkyti su tokiu darbu, gal kaip tik

tada vyskupo akys nukrypo į Labūnavą, kurioje darbavosi kunigas

V. Dambrauskas.

Tačiau gyventi su mintimi ir įgyvendinti tą mintį yra skirtingi dalykai.

Kunigą Vaclovą Dambrauską, kuris buvo vertinamas kaip veiklos

žmogus, organizatorius, geras administratorius, galima lyginti su


79

Jonas Kiriliauskas

Plungės klebonu Povilu Pukiu. Plungiečiai prašė Žemaičių vyskupo,

kad skirtų kleboną iš Žemaičių Kalvarijos į Plungę: tikėjo, kad tik jis

gali baigti statyti bažnyčią (6, 2).

Kuršėnų bažnyčios būklė netenkino naujojo klebono. Ir ne tik jo:

visi kalbėjo, kad čia ne bažnyčia, o laikina šopa. Sprendžiant pagal

Kuršėnų bažnytinėse knygose rastus pirmuosius įrašus, 1925 m. vasario

15 d. (7, 21) naujasis klebonas pradėjo darbuotis šioje parapijoje.

Apsižiūrėjus, apsipratus, įvertinus esamą situaciją, pasvėrus galimybes,

pasitarus su bendruomene ir vietos valdžia, rudeniop buvo

apsispręsta statyti naują bažnyčią – kito pasirinkimo paprasčiausiai

nebuvo.

Lapkričio 1 d. pateiktas prašymas Šiaulių apskrities valdybai leisti

statyti naują bažnyčią (8, 1–2). Prašymas, matyt, buvo surašytas gerai,

nes labai greitai – 1925 m. lapkričio 26 d. – gautas leidimas statyti

bažnyčią (8, 3).

V. Dambrauskas dėl bažnyčios projekto norėjo kreiptis į vieną

garsiausių to meto Kauno architektų, profesorių Mykolą Songailą, bet

profesorius tuo metu buvo užimtas (9, 2). Klebono statybų mastą ir

išmanymą atskleidžia vien kreipimasis į tokio aukšto lygio specialistą.

M. Songaila gimė 1874 m. Kuzmine, Pskovo srityje. Baigęs vidurinę,

su pertraukomis 1894–1903 m. mokėsi Peterburgo dailės akademijoje,

vėliau tobulinosi Italijoje. 1906–1919 m. dėstė Peterburgo

politechnikos institute, o nuo 1908 m. – dar ir Žemės ūkio institute,

kurio rektoriumi dirbo 1919–1921 m. (10). Tai rodo turėjus jį ne tik

pedagoginių, bet ir administracinių gebėjimų.

1920 m. M. Songaila Lietuvos Vyriausybės pakviečiamas į Lietuvą

padėti rengti statybos specialistus. 1921 m. atvyko į Kauną, į Aukštuosius

kursus (vėliau universitetas, VDU), čia nuo 1922 m. iki mirties

(1941 m. rugsėjo 12 d.) dirbo Technikos fakultete paties įkurtos Architektūros

katedros profesoriumi ir vedėju. Dėstė architektūrinių detalių

konstravimą ir braižybą, pastatų tipus ir normas, stilių istoriją ir kitus

kursus (10). Tuo metu, kai gavo kunigo V. Dambrausko prašymą, jis

su architektais A. Funku ir F. Vizbaru darbavosi prie Lietuvos banko

rūmų statybos (1928) ir VDU Technikos fakulteto rūmų statybos

Aleksote (1928–1931). Taigi iš tiesų buvo labai užsiėmęs.

M. Songaila buvo istorizmo architektūrinio stiliaus propaguotojas,

kartu su V. Dubeneckiu (1906–1914 m. studijavo Peterburgo dai-

80

lės akademijoje) ir E. Fryku (Peterburgo civilinių inžinierių institutą

baigė 1902 m.) buvo žymiausi istorizmo architektūros pavyzdžių kūrėjai

tarpukariu Lietuvoje: „<...> šie architektai buvo ryškiausias trejetas,

pirmąjį Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį lėmęs Lietuvos

architektūros stilistiką, madas, principus“ (9, 2).

Gavęs neigiamą M. Songailos atsakymą, V. Dambrauskas kreipėsi

į ne tokį garsų, bet patyrusį specialistą – inžinierių Grigorijų Gumeniuką,

baigusį institutą Rusijoje (g. 1892), dirbusį Lietuvos kariuomenės

Kauno karo butų skyriaus architektu ir inžinieriumi. Tuo metu jis

jau buvo pakankamai patyręs architektas, nuo 1920 m. turėjęs privačios

praktikos Vilniuje ir Kaune, nuo 1926 m. vasario 11 d. pradėjęs

dirbti Šiaulių apskrities techniku (12, 63).

Lietuvos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos atstatymo komisariatas

1925 m. lapkričio 25 d. G. Gumeniuko projektą patvirtino su

pastaba, kad bažnyčia bus statoma išnaudojant likusį senąjį bokštą

(12, 64). Galima manyti, kad G. Gumeniukas projektą jau buvo parengęs,

nes klebonas V. Dambrauskas pirmiausia viską suderino su

galimu architektu ir tik tada kreipėsi leidimo statyti – leidimas gautas

viena diena vėliau, nei patvirtintas projektas.

Čia galima padaryti ekskursą į statybų reglamentavimą ano meto

Lietuvoje. Lietuva po Pirmojo pasaulinio karo, ypač po smarkių mūšių

1915 m. vasarą, kai Vokietija, pralaužusi frontą, okupavo Lietuvą,

buvo labai sugriauta, todėl Lietuvos Vyriausybei reikėjo rimtai rūpintis

šalies atstatymo reikalais.

1919 m. pradžioje tuo tikslu įsteigtas Technikos statomasis departamentas.

Jis suspėjo parengti Mokyklų projektavimo programą,

kai 1921 m. prezidentas A. Stulginskis savo dekretu šią instituciją reorganizavo

į Lietuvos atstatymo komisariatą (toliau – LAK), kuriam

buvo iškeltas uždavinys „planingai ir kultūringai atstatyti Lietuvos

miestus ir kaimus“. Pirmuoju LAK komisaru paskirtas Tomas Šulcas.

Įstaigoje darbavosi 51 darbuotojas (13). Nuo 1931 m. iki LAK uždarymo

1940 m. jam vadovavo statybos inžinierius Antanas Novickis

(1894–1972) (13).

LAK veikla suaktyvėjo, kai jo komisaru tapo inžinierius Antanas

Macijauskas (1847–1950), dailininku ir architektu – Mykolas Songaila,

o inžinieriumi ir architektu – Vladimiras Dubeneckis (13).


81

Jonas Kiriliauskas

Naujoji vadovybė inicijavo leidinio „Statybos menas ir technika“

(1922–1923 m. išėjo penki numeriai) leidimą, kuriam numatė misiją

„sueiti į kontaktą su tauta, pateikti žinių statybos srityje <...>, atgaivinti

Lietuvos statybos stilių“. Jame buvo spausdinami LAK priimti

nutarimai, norminiai aktai, nurodymai apskričių ir miestų technikams,

publikuojami pavyzdiniai projektai.

1922 m. balandžio mėnesį LAK išleido aplinkraštį Nr. 1398, kuriuo

uždraudė Lietuvoje „visokių maldos namų statybą iš medžio“.

Šis draudimas buvo argumentuojamas siekiu apsaugoti miškus nuo

iškirtimo (!) ir miestelių centrus nuo gaisrų. Nors ir keisti draudimai,

bet abu logiškai paaiškinami, kadangi kertant statyboms mišką pasitaikydavo

grobstymo ir pasipelnymo atvejų. Maldos namams gaisrai

nelabai grėsė, nes dažnai jie turėjo bokštą, kuris būdavo aukščiausias

apylinkėje, todėl nedažnai pastatams perkūnijos metu grėsdavo gaisras.

Be to, šitas draudimas buvo sėkmingai apeinamas: aptariamuoju

laikotarpiu pastatyta ne viena dešimtis medinių bažnyčių miestuose ir

miesteliuose.

Prie išvardyto architektų trejetuko galima pridėti architektą Vytautą

Landsbergį-Žemkalnį (1893–1993), 1918 m. baigusį Rygos politechnikos

instituto Architektūros fakultetą, 1922 m. – Kauno universiteto

Technikos fakultetą, o 1926 m. – ir Romos universiteto Architektūros

fakultetą. 1937 m. V. Landsbergis-Žemkalnis Paryžiuje pelnė

apdovanojimą už „Pienocentro“ pastato projektą (14). Gerai buvo

žinomas ir Karolis Reisonas (1894–1981), gimęs Latvijoje, 1920 m.

baigęs Peterburgo civilinių inžinierių institutą ir atvykęs į Lietuvą. Jis

ilgus metus darbavosi Šiauliuose, nors turėjo užsakymų ir visoje Lietuvoje,

dirbo kartu su G. Gumeniuku (15). Tai buvo geriausių Lietuvos

architektų penketukas.

V. Dambrausko noras bendradarbiauti su geriausiais savo meto

specialistais parodo, su kokiu užmoju jis ėmėsi bažnyčios statybos.

Dabar tik galima įsivaizduoti, kokia bažnyčia galėjo būti, jei ją būtų

projektavę šie architektai.

P. Spurgevičius apie Kuršėnų bažnyčios projektą rašė: „G. Gumeniuko

projektas pratęsė ir išplėtojo Lietuvos sakralinėje architektūroje

vyravusią neogotiką ir jungė su kitais stiliais. Jos reikšmę iškėlė Vidurio

Europos romantizmo menininkai. Architektūros teoretikai laikė

82

senąją gotiką tobuliausia forma, įkūnijančia krikščionybės idealą. Tačiau

meno kūriniai nepakartojami, todėl romantikai kūrė vaizdą intelektu:

unifikuotomis formomis, griežta ir racionalia tvarka. Tam tikslui

buvo paruošti brėžiniai, detalių katalogai, kurie tarnavo prototipais

tolesniems projektams. Tai ryškiai atsispindi ir naujosios bažnyčios

viduje“ (12, 65).

Mintys apie neogotiką savotiškai atkartoja kūrinyje „Gotikinė

architektūra ir scholastika“ išsakytas E. Panofskio mintis apie viduramžišką

gotiką, taip dominusią romantizmo išpažinėjus: jis gotikinę

architektūrą, jos sudėtingumą, didingumą, plastinę kalbą sieja su tuo

metu dominavusia intelektualiniame gyvenime filosofija – scholastika,

besiremiančia autoritetu, bandymu apimti to meto žinių visumą

(16, 52).

Knygoje nesiekiama atlikti bažnyčios stiliaus analizės, bet pamąstyti

apie tarpukariu kilusią „tautiško stiliaus“ paieškos ir kūrimo

problematiką būtų pravartu.

Teigiama, kad „tautiško stiliaus“ paieškos radosi jau prasidėjus

nacionaliniam atgimimui. 1905 m. Tilžėje, Jokūbynės parke, buvo

specialiai pastatytas lietuviško stiliaus namas, jame eksponuojami

Rytų Prūsijos etnografijos ir lietuvių meno dirbiniai. 1910 m. S. Kymantaitė-Čiurlionienė

rašė, kad senose koplytėlėse miega mūsų architektūra,

juk iš ten turi kilti lietuvių trobesių ir rakandų stilius.

„Tautinio stiliaus“ klausimas išliko aktualus ir atkūrus nepriklausomybę.

LAK skelbė, kad reikia atgaivinti Lietuvos statybos stilių.

Vienas LAK vadovų A. Kelermileris rašė, kad nėra ko džiaugtis rusų

palikta architektūra Lietuvoje, dabar reikėtų šioje srityje lavinti gerą

ir rimtą lietuvio sielą supažindinant jį su nauja statyba. Buvo ieškoma

lietuviško stiliaus pavyzdžių ir rasta visai netoli Kuršėnų – Pasvalyje:

medinė, 1852 m. statyta klebonija pripažinta geriausiu lietuviško stiliaus

pavyzdžiu (9, 4). Įvairiu metu statytuose pastatuose tarpukario

Lietuvoje architektūros tyrėjai aptinka nemažai tautiškumo akcentų,

žurnalistai bažnyčiose matė universalesnių – „Pabaltijo neogotikinio

stiliaus“ – bruožų.

Kuršėnų bažnyčios statybai pirminėje sąmatoje numatyta apie

560 000 Lt suma (17, 5) – milžiniška tiems laikams. Statybinės me-


83

Jonas Kiriliauskas

džiagos buvo nepigios: 1928 m. pradžioje Kaune cemento statinė kainavo

18–22 Lt, kreidos kilogramas – 30–35 ct, tolis – 9–12 Lt, dervos

stogams kilogramas – 60 ct, 1 000 čerpių – 300–350 Lt (18, 1). Tokiam

statybos projektui neužtektų sutelktos net ir visos parapijos, tuo

metu galėjusios turėti apie 8 000 gyventojų. Klebonas valdė apie 60 ha

ūkį, kuriame buvo auginami javai, cukriniai runkeliai (19), bet iš tokio

ūkio šitokių pinigų taip greitai – per šešerius metus – nesurinksi.

Tačiau kunigas V. Dambrauskas buvo charakterizuojamas kaip

praktiškas ir gebantis siekti numatytų tikslų žmogus, todėl nereikia net

abejoti, kad jam pavyko sutelkti parapiją. 1927 m. statybos prasidėjo

(20, 5). Dirbama buvo labai intensyviai, nes, kaip apie statybas informavo

ano meto spauda, 1929 m. buvo baigti mūro darbai (21, 11).

Tokie statybos tempai galėjo turėti ir labai teigiamą impulsą galimiems

aukotojams, o sėkmė skatino ir kitus prisidėti. Didelę reklamą

padarė asmeninė prezidento A. Smetonos auka (22).

Kuršėnų šaulių organizacija rengė šeimų vakarą, kuriame rinko

lėšas bažnyčios statybai (23, 4). Šaulių organizacija skyrė tikslines

lėšas – 500 Lt statomos bažnyčios trims langams įrengti: „Langai bus

įrengti prie didžiojo altoriaus su tautiškais ir šauliškais ženklais ir

kitais inicialais, žyminčiais būrio auką“ (24, 17). Auka buvo pakankamai

didelė – tam turėjo įtakos klebono V. Dambrausko mokėjimas

gerai sutarti su įtakingiausia miestelio organizacija, dalyvavimas jos

renginiuose.

Lėšos statybai buvo renkamos ne tik aukojamų mišių metu – klebonas

organizavo anuomet populiarias loterijas, kuriose tikintieji aktyviai

dalyvavo, nes bilietų be laimėjimų beveik nebuvo. Laimėjimai

buvo simboliniai: pieštukai, trintukai, rožiniai ir kt. (25, 3).

Istorikui R. Tamošaičiui pavyko rasti lankstinuką, kuriame pavaizduotas

naujos bažnyčios projektas. Lankstinuke spausdinamas eilėraštis,

įtikinamai prašantis aukoti:

„Kas statyt bažnyčiai duos,

Turto susikraus danguos.

Nes bažnyčia, kaip žinai,

Yra Viešpaties namai.

Koks laimingas tas žmogus,

Dievas jam dėkingas bus...“ (26, 23).

84

Buvo išleistas ir atvirukas, kurį gaudavo kiekvienas, paaukojęs

bažnyčios statybai (26, 22). Autoriui teko aptikti savo tėvo prie kažkada

buvusių svarbių dokumentų tarsi kokią relikviją pridėtą atviruką,

skirtą bažnyčios konsekravimo iškilmėms, kurių metu irgi buvo renkamos

lėšos tolesniam bažnyčios įrengimui finansuoti. Toks atvirukas

galėjo būti tarsi dovana aukotojams.

Statybų metu kunigas V. Dambrauskas disponavo didelėmis lėšomis:

tik įsilingavus statyboms 1929 m. jis nusipirko 11 arklio jėgų

automobilį „Chrysler“, kurio kaina galėjo siekti 16 000 Lt (26, 25).

Jeigu tuo metu kunigas V. Dambrauskas neturėjo vairuotojo pažymėjimo,

tai buvo ne bėda: tokį pažymėjimą turėjo Kuršėnų vikaras

kunigas Antanas Kiela, dirbęs čia iki 1932 m. Automobilis klebonui

buvo reikalingas dėl daugybės visokių reikalų, kuriuos, turint automobilį,

galima greičiau sutvarkyti. Liudininkai teigia, kad vėliau kunigas

V. Dambrauskas ir pats važinėjo automobiliu.

Ano meto spaudoje minimi ir keli ne visai geri dalykai, nutikę statybų

metu. 1931 m. naktį iš birželio 21 į 22 d. klebonijoje kilo gaisras,

kurio metu sudegė daržinė. V. Dambrauskas nuostolius įvertino apie

20 000 Lt (27, 4). Kitais metais bažnyčion per išdaužtą langą įsibrovė

ilgapirštis Jonas Guožis. Jis 1932 m. naktį iš balandžio 13 į 14 d. iš

bažnyčios išnešė įvairių reikmenų už 9 500 Lt, bet buvo greitai policijos

sulaikytas (28, 4).

Urbanistinio paveldo tyrinėtojas A. Miškinis rašo, kad bažnyčios

statybą ėmėsi finansuoti apylinkės dvarininkai, kurie pasirašė vekselius,

bet jų neišpirko (29, 320) – žodžiu, apgavo kleboną, kuriam ir

atiteko tada visa statybų našta. Darbus vykdė rangovas ir 10 žmonių

brigada (ten pat). Bažnyčios statybos sąmata galėjo būti pakoreguota

– šiek tiek sumažinta.

Ko gero, neatsitiktinai į Kuršėnų parapiją buvo paskirtas vikaras

Juozapas Paulauskas. Jis su pagalbininkais, kaip rašoma – su mokiniais

(30, 8), remdamasis dailininko V. Bičiūno eskizais, kai kur juos

perdarydamas, nes buvo savamokslis dailininkas, kai kur dar ir patobulindamas

„perkelia į dekoratyvinius, metalu ir spalvotais stiklais

kombinuotus, bažnyčios langus. Užsimojimas davė siurprizą: langai

išėjo gražesni, negu buvo laukiami. Jais dabar visi džiaugiasi <...>.

Langai padaryti iš gražaus ir suderinto ornamentinio stiklo, kurio

įvairios spalvos nepaprastu švelnumu ir harmonija daro bažnyčią


85

Jonas Kiriliauskas

stilingai didingą. Pats darbas žymisi tikslumu, kuriame jaučiasi meistriška

ranka ir meniškas dailumas. Matyt, kunigas Paulauskas gerai

pažįsta bažnyčios meną ir kaip kunigas pats dirbdamas moka meniškai

įdėti į padaromuosius daiktus bažnytinę dvasią“ (ten pat).

1933 m. rudenį bažnyčia buvo baigta statyti, todėl paskelbta konsekravimo

data. Ano meto spauda neapėjo tylomis šio neeilinio Kuršėnų

miesteliui įvykio. Tautiškos pakraipos leidinys „Šiaurės Lietuva“

žinutę pirmame puslapyje paskelbė gerokai prieš būsimą renginį –

1933 m. rugsėjo 17 d. Buvo rašoma, kad „į iškilmes yra kviečiama

Respublikos Prezidentas p. A. Smetona, Arkivyskupas J. Skvireckis,

ministerių kabineto nariai ir daug kitų svečių“ (31, 1).

Tačiau nei prezidentas, nei arkivyskupas į iškilmes neatvyko, bet

tokia žinutė parodo, kaip savo darbą vertino kunigas V. Dambrauskas.

Jis sugebėjo matyti pastatytą bažnyčią ne tik parapijos ar vyskupijos

kontekste – suvokė ir visos Lietuvos mastu. Žinoma, pakviesdamas

tokius garbingus svečius, kartu norėjo atsidėkoti parapijiečiams, ne

tik savo lėšomis, bet ir darbu prisidėjusiems prie bažnyčios statybos.

Norėjo, kad žmonės savo akimis pamatytų pačius aukščiausius bažnytinės

ir politinės valdžios atstovus ir iš jų lūpų išgirstų jų darbo įvertinimą.

Išvakarėse oficiozo „Lietuvos aido“ 5 puslapyje pasirodė žinutė:

„Kuršėnuose jau baigia statyti naują bažnyčią. Tad šio mėnesio 29 d.

ją rengiamasi šventinti“ (32, 5). Tų pačių metų gruodžio 2 d. numeris

buvo skirtas Šiaulių apskričiai, o jo pirmame puslapyje, dešinėje, įdėta

bažnyčios nuotrauka ir pažymėta, kad 1933 m. ji baigta statyti. To

paties puslapio kairėje pusėje buvo Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Povilo

bažnyčios nuotrauka, o bažnyčia įvardyta kaip tuo metu aukščiausia

Lietuvoje (33, 1).

Katalikiškos pakraipos dienraštis „Rytas“ rugsėjo 27 d. paskelbė

straipsnį „Kuršėnuose pastatyta didelė ir graži bažnyčia“ (17, 5).

Straipsnio pradžioje informuojama, kad vyks konsekracija: „<...> Bus

tai bene pirmoji tokia didelė bažnyčia Lietuvoje, pastatyta iš gelžbetonio.

Jos ilgis – arti 47 metr., plotis – netoli 26 metr. 3 Stilius iš oro – Pabaltijo

gotikas, viduje vyrauja klasikas su kitų stilių priemaiša smulk-

3

Plungės bažnyčia, konsekruota penkiomis dienomis anksčiau, buvo 70 m ilgio ir

30 m pločio, kryžmoje dalyje – 45 m (6, 2).

86

menose. Cokolis ir penki laiptai prie išlaukių durų yra vienaspalvio

tašyto akmens. Viduje ir iš oro bažnyčia išglaistyta paspalvintu cementu.

Langai spalvoto stiklo su emblemomis bei pagražinimais pagal

menininko Bičiūno projektą. Be p. Bičiūno, prie meniško bažnyčios

pagražinimo pasidarbavo dar menininkai Pundžius ir Mikšys. Vyriausiasis

architektas buvo p. Gumeniukas.

Medinė Kuršėnų bažnyčia sudeginta karo metu, 1915 m. Beliko

tik vėliau prie jos pastatytas mūro bokštas. Dabartinę bažnyčią pradėjo

statyti dabartinis Kuršėnų klebonas, kun. Vaclovas Dambrauskas

1927 metais. Pati bažnyčia su visomis smulkmenomis, tiktai be vidaus

įtaisymų, k. a. altorių, vargonų, suolų, baigta statyti, jos pastatymas

truputį pranešė 250 tūkst. litų, nors sąmatoje buvo numatyta, jog

jos pastatymas atsieis 560 tūkst. litų! Drįstu sakyti, kad tik kunigas

V. Dambrauskas ir tegalėjo pastatyti tokią didelę bažnyčią už tokią

palygint mažą sumą <...>“ (17, 5).

Katalikiškos pakraipos savaitraštis „Žemaičių prietelius“ jau po

iškilmių perspausdino dalį „Ryto“ publikacijos, nuo savęs pridurdamas:

„<...> Bažnyčia tiek iš oro, tiek viduje daro gražų įspūdį. Pagirtina,

kad statytojai nežiūrėjo, kad tik pastatyti, bet stengėsi pastatyti jaukią

ir gražią bažnyčią. Bažnyčią pakonsekravo J. E. Telšių vyskupas

Justinas Staugaitis. Gražų pamokslą pasakė kun. prel. Borisevičius.

Per pietus, kur dalyvavo daug svečių, J. E. vyskupas ir kiti kalbėtojai

iškėlė kunigo klebono nuopelnus ir vargus, patirtus šią didelę bažnyčią

statant. Parapijiečiams jau neteks vargti ankštoje ir šaltoje šopoje,

kurioje iki šiol teko rinktis pamaldoms. Dievui padedant ir patiems

remiant aukomis ir darbu, laikui bėgant bus ir viduj reikalingi daiktai

įtaisyti. Ne tik klebonas, pats visus darbus vedęs, vertas pagarbos už

tokį amžiną, puikų pastatą, bet ir parapijiečiai, kurie prie jo visomis

išgalėmis prisidėjo ir prisidės“ (20, 5).

Kiek sutrumpintą „Ryto“ publikaciją perspausdino ir kitas katalikiškos

pakraipos savaitraštis „Mūsų laikraštis“ (34, 6).

Tą 1933 m. rugsėjo 29 d., per Šv. Mikalojaus atlaidus, Kuršėnuose

vyko neišpasakytai didelė šventė. Žmonių suplūdo daug – juk

proga neeilinė: galėjai pamatyti Telšių vyskupą, žinomą visuomenės

veikėją, buvusį Seimo pirmininką, rūpėjo ir nauja bažnyčia, kurios

bokštas matėsi toli apylinkėje, o pati bažnyčia tapo viso miestelio architektūrine

dominante.


87

Kitoje pusėje Ventos tilto, ties pono Gruževskio parku, vyskupo

laukė klebonas V. Dambrauskas su pulku baltai aprengtų vaikų,

pats ponas Gruževskis su parapijos dvarininkais, laukė visas miestelis.

Buvo svečių ir iš Šiaulių apskrities, atvyko kunigų iš gretimų parapijų,

buvo ir Viekšnių dekanas, buvęs Kuršėnų klebonas kunigas J. Navickas,

Kuršėnų dekanas, Šaukėnų klebonas J. Staševičius, atvyko daug

žmonių, nes buvo į ką pasižiūrėti ir ką švęsti.

Nors bažnyčios vidus dar nebuvo baigtas, bet tai netrukdė pašventintoje

bažnyčioje aukoti mišias, klausyti pamokslų, pagarbinti jos statytoją

kunigą V. Dambrauską, kuris, kaip pažymėjo spauda, „pats vedė

visus statybos darbus“.

Laikinoji bažnytėlė – šopa – po naujosios bažnyčios konsekravimo

nebuvo iš karto nugriauta, ja, kaip susirinkimų sale, kartais naudojosi

katalikiškosios miestelio organizacijos.

1933 m. rugsėjo 15 d. Kuršėnų valsčiaus savivaldybės taryba priėmė

nutarimą Bažnyčios gatvę pervadinti Dariaus ir Girėno vardu (35,

3). Tai įvyko prieš pat naujosios bažnyčios konsekravimo iškilmes.

Kaip galima vertinti tokį vietos valdžios poelgį? Telieka į šį klausimą

neatsakyta.

Jonas Kiriliauskas


p. 266.

2. Kuršėnai. Šiaulių naujienos, 1924-06-27, Nr. 25, p. 3.


p. 210.


p. 260.

5. Maršrutas. Žem. Vyskupo kelionės lankant bažnyčias vasarą 1924 m.

Ganytojas, 1924, Nr. 5, p. 27.

6. Plungė pastatė didelę ir gražią mūro bažnyčią. Žemaičių prietelius, 1933,

Nr. 40, p. 2.

7. Priešliūbinių užrašų knyga Nr. 2a. Kuršėnų Romos katalikų bažnyčia.

1925–1927, Kuršėnų bažnyčios archyvas.

8. Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau LCVA). F. 1622. Ap. 2. B.

141a. L. 1–3.

9. Petrulis V. Modernioji architektūra. Iracionalistiniai XX a. pradžios

sprendimai: istorizmas ir „tautinis stilius“, 2012. Interneto prieiga: www.

autc.lt/

88

10. Interneto prieiga: http://atminimas.kvb.lt/asmenvardis.php?asm=

SONGAILA%20MYKOLAS

11. Interneto prieiga: http://lt.wikipedia.org/wiki/Mykolas_Songaila.

12. Spurgevičius P. Kuršėnų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Kuršėnai, Klaipėda,

2003, p. 63–64.

13. Interneto prieiga: http://samogitia.mch.mii.lt/zurnalas/2007.03/22.2007_

3_6_7.pdf.

14. Interneto prieiga: http://lt.wikipedia.org/wiki/Vytautas_Landsbergis-

%C5%Bdemkalnis

15. Interneto prieiga: http://www.baltu.lt/Kuo_mes_idomus_pasauliui/

Reisonas.htm

16. Panofski E. Gotičeskaja architektūra i scholastika. Bogoslovije v kultūrie

srednevekovje. Kiev, 1992, p. 52.

17. Kuršėnuose pastatyta didelė ir graži bažnyčia. Rytas, 1933-09-27,

Nr. 219, p. 5.

18. Šiaulių naujienos, 1928-01-15, p. 1.

19. Iš B. Griciaus pasakojimo.

20. Nauja bažnyčia. Žemaičių prietelius, 1933, Nr. 40, p. 5.

21. Gražioji Lietuva. Kuršėnai. Ūkininko patarėjas, 1932, Nr. 51, p. 11.

22. Vitkauskas V. A. Smetona aukojo Kuršėnų bažnyčiai. Šiaulių kraštas,

1993-11-27.

23. Naujienos iš Kuršėnų. Šiaurės Lietuva, 1932-11-27, p. 4.

24. Kuršėnai. Trimitas, 1933, Nr. 1, p. 17.

25. Laikas, 1991-06-18, p. 3.


(1878–1941). Kuršėnai, 2001, p. 22.

27. Gaisras Kuršėnuose. Šiaurės Lietuva, 1931-06-28, p. 4.

28. Išniekintas sakramentas. Šiaurės Lietuva, 1933-04-23, p. 4.


miestai ir miesteliai. Vilnius, 2004, I knyga, t. 3, p. 320.

30. Kuršėnai. Rytas, 1935-03-13, Nr. 59, p. 8.

31. Šiaurės Lietuva, 1933-09-17, Nr. 38, p. 1.

32. Lietuvos aidas, 1933-09-28, Nr. 219, p. 5.

33. Lietuvos aidas, 1933-12-02, Nr. 274, p. 1.

34. Kuršėnai turės puikią bažnyčią. Mūsų laikraštis, 1933, Nr. 3, p. 6.

35. Margas Kuršėnų gyvenimas. Įdomus mūsų momentas, 1933, Nr. 39, p. 3.


89

„ŽEMAITIS“

PRIEŠ KURŠĖNŲ KLEBONĄ

Šis knygos skyrelis atsirado todėl, kad norėjosi papasakoti apie

tai, kaip garbus Kuršėnų klebonas tapo vieno ar kelių asmenų taikiniu

Telšiuose leisto laikraščio „Žemaitis“ puslapiuose. Puolimo ir juodinimo

istorija prasidėjo 1931 m. rugpjūčio mėnesį. Pirmiausia buvo

klausiama, ar ilgai dar daržinėje teks melstis, o paskui straipsnyje

pateikiama tiesos neatitinkanti informacija, kad klebonas bažnyčios

statybai gavo iš valstybės iždo pusę milijono litų (1, 6). Buvo minimos

vykdomos rinkliavos bažnyčios statybai – taip ir buvo, bet pusės

milijono litų suma, žinant valstybės galimybes, buvo gerokai perdėta.

Tikslas pateisina priemones.

Pagrindiniai išpuolių taikiniai – kunigas V. Dambrauskas ir vikaras A. Kiela (iš asmeninės

P. Kaminsko nuotraukų kolekcijos)

Jonas Kiriliauskas

To negana. Buvo rašoma ir apie Kuršėnų bažnyčios vikarą

A. Kielą, kuris „šautuvą užsivertęs vaikšto palankėmis ir šaudo žvirblius.

Mat, anot pamaldžių moterėlių, kunigas sergąs tokia liga, kad

jokios mėsos negalįs valgyti, kaip žvirblieną“ (1, 4). Korespondentas,

90

pasirašęs Medžiokalnio slapyvardžiu, padaro išvadą, kad kunigui nusibodęs

sviestas, grietinė, sūris, pienas ir kiti produktai, todėl ir užsigeidęs

vargšų žvirblelių.

Tame pačiame laikraščio numeryje kliūva ir klebonui V. Dambrauskui:

jis, kaip ir kiti kuršėniškiai, tą vasarą rado primėtytų lapelių,

kad „daržinė, kurioje dabar vyksta pamaldos, būtinai degs“ (2, 4). Dėl

to V. Dambrauskas sukėlė triukšmą, gal kreipėsi į policiją, iš sakyklos

per pamokslą kažką apie tai pasakė.

Žurnalistas pamiršo paminėti faktą, kad tų pačių metų birželio

mėnesį bažnyčios ūkiui priklausiusi daržinė su šienu jau buvo sudegusi.

Taigi kaip galėjo V. Dambrauskas nekelti triukšmo? Jis gi nežinojo,

kad čia draudimo agentų darbas, siekiant paveikti miestelėnus, kad jie

aktyviau draustųsi nuo gaisrų. Kaip po to rašyta, akcija pasiteisino,

nes Kuršėnuose „keli žydeliai apsidraudė namus“ (3, 6).

Žinoma, kad po tokios šmeižto kampanijos klebonas per pamokslą

paminėjo laikraštį, pilantį pamazgas ant jo, o laikraštis tuoj parašė

atgal, kad klebonas bažnyčioje renka gandus ir apstoja žmones, skaitančius

„Žemaitį“ (5, 4). Klasikinė ataka, siekiant sukelti konfliktą, o

tada ir toliau pulti. Ilgai laukti neteko. Dabar jau kliuvo mokytojams,

kurie vakarais rinkdavosi pas V. Dambrauską arbatėlės: „Kuršėnų mokytojai

visai kitokie žmonės. Jie užuot rengę vakarinius kursus suaugusiems,

darę vakarėlius, paskaitas, nutarė galvų nelaužyti. Jie reikalingi

poilsio, linksmos kompanijos su vietos inteligentais, todėl jų

ramiausia vietelė pas kleboną, už karštos stiklinės arbatos su rūkytos

dešros ir kumpio užkandžiu. Kas vakarą galite matyti „prakaituojant“

„inteligentų“ būrelį pas kleboną, linksmai šnekučiuojant ir juokaujant.

Jie pasirinko praktiškiausią gyvenimo liniją, nes šiandien kitaip neį-


91

Jonas Kiriliauskas

manoma gyventi. Bravo, mokytojai. Velniams mums idealai, verčiau

miegokim po adialu“ (6, 2).

Žurnalistui užkliuvo pas kleboną besilankantys vietiniai inteligentai.

Tie, kurie domisi tarpukario Kuršėnų istorija, žino, kad mokytojai

visada prisidėjo organizuojant publikacijoje išvardytus renginius,

dalyvavo visuomeninių organizacijų veikloje.

Nauja šmeižto ataka buvo susijusi su akcinės bendrovės „Vienybė“

bankrotu. Tarp akcininkų buvo ir klebonas. 1929 m. bankrutavus

bendrovei, vyko teismas, buvo pateikti akcininkams, tarp jų ir klebonui,

ieškiniai. Rašyta, kad klebonui reikia sumokėti per 100 000 Lt

skolos, kad ūkį jis užrašęs gaspadinei, kad raudonos spalvos kvietimai

į teismą labai gadina kraują klebonui ir pan. (7, 2). Tai buvo melas: nei

skola tokia buvo, nei klebonas galėjo bažnyčios žemes kam nors užrašyti.

Visa tai buvo daroma tikslingai, siekiant sutrukdyti bažnyčios

statybą. Kiekviena tokia publikacija kenkė klebonui V. Dambrauskui,

jo autoritetui ir jo tikslams.

Lapkričio pradžioje Bažnyčios komiteto posėdyje buvo svarstomas

parapijos pavargėlių ir vargšų šelpimo klausimas. Klebonas jame

nepritarė didesnių lėšų skyrimui, nes parapija buvo įklimpusi į skolas

dėl sparčiai vykdomų bažnyčios statybų. Laikraštis parašė, kad klebonas

net nesvarsto vargšų šelpimo klausimo, neįtraukia jo į darbotvarkę

(8, 4). Taip buvo formuojama nuomonė, kad Kuršėnų klebonas yra

nusistatęs prieš vargšus, nors prieglauda tuo metu veikė, joje gyveno

ir buvo slaugomi neįgalūs parapijos žmonės.

Tame pačiame laikraščio numeryje yra žinutė apie V. Dambrausko

ir Kuršėnų fotografo, tikriausiai Mečislavo Barkausko, konfliktą.

Konfliktas aprašomas taip: „Kuršėnų klebonas, kad žinotumėt, visai

naivus. Kartą fotografas M. B. kleboną nepasveikino – ir pakako jam

duoti „ciciliko“ vardą. Dabar piliečiai kviečia fotografą nabašniką fotografuoti,

tai klebonas nuo aparato bėga į šalį <...>“ (9, 4). Istorija

įtartina, kadangi išliko daug minėto fotografo nuotraukų, kuriose jis

yra įamžinęs kunigą V. Dambrauską.

Į metų pabaigą publikacijos „Žemaityje“ pradėjo aštrėti, o šmeižtas

jau peržengė elementaraus padorumo ribas. Štai tipinis paskalomis

besiremiantis Medžiokalnio rašinėlis: „Kuršėnuose kalbama, kad klebonas

Dambrauskas pernai ar užpernai pirkęs didelius namus Šiau-

92

liuose, o šiemet perkąs Kuršėnuose namus už 20 000 litų nuo piliečio

Grozbergo. Įdomu, iš kur klebonas gali turėti tiek pinigų. Tačiau, tiesa,

nestebina, juk pradėta statyti bažnyčia. Vadinasi, bažnyčia juk ne jo,

visuomenės, o namai jo bus, todėl ko ne naudotis proga <...>“ (10, 2).

Sovietų valdžia 1940 m. didelių klebono turtų nerado, nacionalizavo

jau seną ir kapitalinio remonto reikalaujantį automobilį, nepavyko

rasti dokumentų, kad būtų buvę nacionalizuoti namai Šiauliuose ar

Kuršėnuose.

Paskutinė žinutė, paskelbta metų pabaigoje, buvo apie kunigo

konfliktą su vienu kuršėniškiu, pas kurį kalėdodamas užėjęs V. Dambrauskas

ir išbaręs jį, kad gyvena su moterimi be Bažnyčios palaiminimo.

Anot žurnalisto, žmogus atsikirtęs klebonui apie jo gyvenimą su

gaspadine (11, 2). Straipsnio pabaigoje kartojasi ankstesnių publikacijų

rašliava: „Be to, tenka pažymėti, kad Kuršėnų klebonas be galo

naivus: jei eidamas jį nepasveikinsi, tai, anot kuršėniškių, <...> vietoj

gero kataliko gausi vardą ciciliko <...>“ (ten pat).

Skaitytojams pateikta to meto vieno laikraščio medžiaga atspindi

šmeižto kampanijas, surengtas prieš kunigą V. Dambrauską, kuriomis

buvo siekiama trukdyti bažnyčios statybai, menkinti klebono autoritetą

ir jam kenkti.

Kad istorija įgautų aiškesnį kontekstą, reikia įvardyti to meto

„Žemaičio“ redaktorių ir leidėją – laisvamanį, dabar sakytume, kad

tai liūdnai pagarsėjęs komunistas ir sovietinis kolaborantas Mečislovas

Gedvilas (1901–1981). Buvęs redaktorius vėliau, 1940 m., tapo

vidaus reikalų ministru, prisidėjo prie nekaltų žmonių žudynių karo

pradžioje ir trėmimų organizavimo. Tai yra pavyzdys, kaip penktoji

kolona valstybėje, naudodamasi legaliomis priemonėmis, gali vykdyti

kenkėjišką veiklą. Kunigo V. Dambrausko atveju tai nesuveikė: jo

autoritetas parapijoje ir vyskupijoje buvo milžiniškas, bažnyčia buvo

sėkmingai pastatyta ir po poros metų Telšių vyskupo J. Staugaičio iškilmingai

konsekruota.

1. Ar ilgai daržinėje melsimės? Žemaitis, 1931, Nr. 33, p. 6.

2. Medžiokalnis. Kunigas maitinasi tik žvirbliais. Žemaitis, 1931, Nr. 34,

p. 4.

3. Medžiokalnis. Įgąsdintas klebonas gaisru. Žemaitis, 1931, Nr. 34, p. 4.

4. Kuršėnai žada degti. Žemaitis, 1931, Nr. 33, p. 6.


93

5. Medžiokalnis. Bevielis telefonas liežuviu. Žemaitis, 1931, Nr. 37, p. 4.

6. Medžiokalnis. „Prakaituoja“ mokytojai pas kleboną. Žemaitis, 1931,

Nr. 40, p. 2.

7. Kleboną lanko tardytojo šaukimai. Žemaitis, 1931, Nr. 40, p. 2.

8. Medžiokalnis. Klebonas prieš vargšus. Žemaitis, 1931, Nr. 45, p. 4.

9. Medžiokalnis. Klebonas bijo foto aparato. Žemaitis, 1931, Nr. 45, p. 4.

10. Medžiokalnis. Klebonas perka namus, o bažnyčios nepastato. Žemaitis,

1931, Nr. 47, p. 2.

11. Medžiokalnis. Nepavykęs klebono „vizitas“. Žemaitis, 1931, Nr. 48, p. 2.

Jonas Kiriliauskas

94

KURŠĖNŲ PARAPIJOS VIKARAI

1918–1941 M.

1923 m. birželio 26 d. į Kuršėnus vikaru buvo paskirtas naujai

įšventintas kunigas Antanas Kiela (1, 227). Po kunigo A. Tvarionavičiaus

į parapiją atvykus naujam klebonui V. Dambrauskui, vikaras

A. Kiela ilgokai užsibuvo Kuršėnuose – iki pat 1932 m., t. y. beveik

dešimt metų. Jis buvo pirmasis klebono pagalbininkas bažnyčios statybos

ir kituose parapijos darbuose. Tarp kunigų V. Dambrausko ir į

Tirkšlius perkelto A. Kielos išliko draugiški santykiai iki pat lemtingųjų

1941 m.

Į Kuršėnų parapiją Telšių

vyskupas ėmė skirti naujai įšvęstus

kunigus, matyt, norėdamas

šiems suteikti progos pasimokyti

iš gerai tvarkomos parapijos

administratoriaus, įsisavinti

„aristokratiškoje dvasioje“ sutvarkytos

klebonijos ir parapijiečių

gerų tarpusavio santykių

meno, kartu ir pakelti bendrą

Telšių vyskupijos kunigų lygį.

Vėliau, skiriant vikarus į kitas

parapijas, vyskupui svarbios būdavo

Kuršėnų klebono rekomendacijos

– su tokia V. Dambrausko

rekomendacija ir A. Kiela buvo

Kunigas Antanas Kiela (iš asmeninės autoriaus


paskirtas Telšių klebonu (2, 8).

Vietoj kunigo A. Kielos į

Kuršėnus buvo atkeltas Juozapas

Paulauskas, dalyvavęs bažnyčios statymo užbaigimo darbuose. Apie

jį kuršėniškiai rašė: „Jau apleido ir antras uolus Kristaus darbininkas

kun. J. Paulauskas, kuris čia pustrečių metų su didžiausiu pasišventimu

darbavosi visose katalikiškose organizacijose. Jo pastangomis gražiai

sutvarkyti angelaičiai ir nuosavą vėliavą turi. Jis buvo vaikaičių

tėvas ir globėjas; neužmiršo ir suaugusiųjų“ (3, 4).


95

Kunigas Antanas Paulauskas, gaminęs bažnyčios langams vitražus (iš asmeninės autoriaus


Jonas Kiriliauskas

Beje, išvykstantį iš Šaukėnų parapijos į Kuršėnus J. Paulauską dėkingi

tikintieji palydėjo gražiu jo darbų įvertinimu, ypač pabrėžę darbą

su katalikiško jaunimo organizacijomis. Parapijiečiai rašė: „O kas

nepatyrė jo gailestingos širdies visokiuose reikaluose. Nežiūrint, kad

keletas studentų vien tik jo lėšomis net užsienyje mokslus tęsia, vis

dėlto jo dosni ranka neužmiršdavo sušelpt ne vieną sunkiame varge

esantį parapijietį“ (4, 4). Tai labai geras įvertinimas, nes ketvirtajame

dešimtmetyje tarp jaunų kunigų buvo juntamas sumaterialėjimas, ką

labai gerai savo dienoraštyje pastebėjo kunigas Antanas Pauliukas, iš

parapijos į Varlaukį administratoriumi išvykęs 1935 m. vasario 22 d.

(6, 6).

Publikacijoje minimas ir kitas vikaras, Juozas Zasas, kurį Kuršėnų

tikintieji gegužės mėnesį išlydėjo su „ašaromis akyse“, tepabuvusį

vos vieną mėnesį ir iškeltą į Telšius vikaru. Tikinčiuosius sužavėjo jo

poetiški pamokslai ir dievotumas (5, 3).

Vikarui Antanui Pauliukui „Ryto“ dienraštyje buvo skirta didelė

publikacija. Ją pasirašęs Dėkingas kuršėniškis mini vikaro darbą prie

bažnyčios vitražinių langų, išsamiai apibūdina jo darbštumą, punktualumą,

paslaugumą: jis „visad sugebėdavo atsirasti ten, kur būdavo

96

reikalingas“ (7, 8). Labai gražiai įvertintas vikaro darbas su vaikais,

kuriems jis prigalvodavęs visokių žaidimų: „vaikučiai meta gatves ir

spiečiasi į kuklias patalpas, kur ploni balsiukai krykštauja ir klega, ir

nutilsta antram prabilus.“ Anot straipsnio autoriaus, jis su „savo darbštumu,

pasišventimu ir energija išjudino ir kitas organizacijas, kurios

pradėjo daugiau veikti ir augti“ (ten pat). Baigiamas straipsnis gražiais

palinkėjimais: „Mums, kuršėniškiams, kunigas Paulauskas yra brangus

ir neužmirštamas, nes jis mums daug gražaus ir sektino paliko,

buvo tiesos kelio švyturiu. Vasario 22 dieną visų gerbiamas ir mylimas

apleido Kuršėnus ir išvyko kitur dirbti Kristaus vynyne. Todėl išleisdami

su dėkingumu linkime naujoj vietoj irgi taip pat pasėkmingai

dirbti Dievo garbei ir tėvynės labui“ (ten pat).

Kunigas Vaclovas Dambrauskas su vikaru (iš asmeninės autoriaus nuotraukų kolekcijos)

Manytina, kad tai galėtų būti ir paties klebono V. Dambrausko

padėkos žodžiai tam savamoksliui dailininkui, kurio langai dar ir šiandien

puošia Kuršėnų bažnyčią.

Vietoj J. Paulausko į Kuršėnus atkeltas vikaras Petras Patlaba dirbo

čia tik pusmetį, po to buvo iškeltas į Skuodą vikaru ir vidurinės

mokyklos kapelionu, o vietoj jo iš Viekšnių atkeltas vikaras J. Narkus

(8, 1), kuris tų pačių metų lapkričio mėnesį išvyko į Tauragę (9, 1).


97

Kunigas Petras Patlaba, nors ir pusmetį tepabuvęs, irgi sulaukė

šiltų kuršėniškių atsiliepimų: „Kun. Pet. Patlaba, kuris čia šešis mėnesius

nuoširdžiai darbavosi, jau mus apleido. Nors trumpą laiką pas

mus gyvenęs, vis tik paliko daug prietelių. Dirbo visose katalikų organizacijose.

Kunigo Patlabos pastangomis buvo suruoštas „Pavasario“

kongresėlis ir šiaip keletas vakarų. Be to, Kristaus karaliaus šventėje

surengė tai dienai pritaikintą vakarą parapijiečiams, kurį padengė savo

lėšomis. Prie to dar sudarė neužmirštamą įspūdį kuršėniškiams kelionėje

į Šiluvos atlaidus, nes pirmą kartą organizuotai vykome. Tiesa,

važiavome be iškilmių, bet mūsų širdys buvo kupinos džiaugsmo,

nes matėm priešais švytuojantį kryžių ir vadovaujantį dvasios vadą.

Kunigas P. Patlaba buvo didelis veikėjas: savo pamokslais ir savo pamaldžiu

elgesiu patraukė daug žmonių, kuriuos rište pririšo prie bažnyčios“

(10, 6).

Kunigas Vaclovas Dambrauskas su vikarais (iš asmeninės autoriaus nuotraukų kolekcijos)

Jonas Kiriliauskas

Po to Kuršėnuose vikaru dirbo kunigas Jonas Lukošius ir kunigas

Skirgaila, kuris 1936 m. pradžioje buvo perkeltas į Gegrėnus kuratu

(11, 1). 1938 m. į Kuršėnus atkeliamas neseniai į kunigus įšventintas

Zubkevičius (12, 1). 1939 m. birželyje vyko daug kunigų rokiruočių –

98

tuos keitimus kitaip sunku ir pavadinti. Iš pradžių čia buvo paskirtas

įšventintas į kunigus Stasys Gorodeckis, po kelių dienų jis buvo iškeltas

į Luokę, o jos vikaras J. Grabauskas atkeltas į Kuršėnus. Netikėtai

mirus Micaičių kuratui J. Liaudanskui, J. Grabauskas paskiriamas į jo

vietą, į Micaičius, o iš Luokės į Kuršėnus grąžinamas kunigas S. Gorodeckis

(13, 3).

Remiantis bažnytiniais žinynais, vadinamosiomis rubricelėmis,

nustatyta, kad 1938 m. klebonui V. Dambrauskui talkino du vikarai:

R. Račkauskas ir J. Zasas (matyt, vėl grąžintas į Kuršėnus) (14).

1940 m. nurodomi buvę du vikarai: A. Račkauskas ir S. Gorodeckis

(15).

Iš viso išvardyto būrio vikarų didžiausią bažnytinę karjerą padarė

kanauninkas Antanas Kiela. Vikaras A. Kiela dėl savo politinių pažiūrų

galėjo smarkiai nukentėti, nes už 1926 m. pavasario rinkimų į

Seimą agitaciją politinių oponentų jis buvo apšauktas fašistinės organizacijos

nariu, kaltintas fašistinio turinio atsišaukimų platinimu (16,

81–82). „Šiaulių naujienos“ tada nurodė, kad krikdemų bloko ir jų

atstovo kunigo A. Kielos pagalbininkai, naktį išklijavę Kuršėnuose

ant namų sienų atsišaukimus, buvo pradžios mokyklos Nr. 1 vedėjas

Svetlauskas, mokytojas Gustaitis, o atsišaukimus atvežė studentė Labanauskaitė

(17, 5). Visas rinkiminis „reikalas“ nukeliavo į teismą,

tačiau po gruodžio perversmo pasikeitusi politinė padėtis Kuršėnų vikarui

buvo palankesnė.

1927 m. balandžio 8 d. taikos teisėjas turėjo nagrinėti bylą, bet

kaltintojai į teismo posėdį neatvyko. Valstiečių liaudininkų ir žinutės

„Šiaulių naujienose“ autorius K. Ambroziejus „susirgo“, o policijos

valdininkas J. Memėnas iš Kuršėnų jau buvo iškeltas į kitą tarnybos

vietą (18, 2). Kadangi kaltintojai į teismą neatvyko, kunigas A. Kiela

ir jo bendražygiai buvo išteisinti.

1932 m. tapęs Tirkšlių klebonu, kunigas A. Kiela ėmėsi remontuoti

senąją bažnyčią, 1936 m. pavasarį remontą baigė, o tų pačių metų

liepos 1 d. bažnyčia sudegė. Tada klebonas per rekordiškai trumpą

laiką – 1936–1939 m. – pastatė miestelyje puikią neogotikinio stiliaus

mūrinę bažnyčią (19, 7). Kaip buvo rašoma spaudoje, Tirkšliuose per

bažnyčios konsekravimo iškilmes buvo tiek žmonių, kiek dar niekada

nėra buvę.


99

Jonas Kiriliauskas

Kunigo A. Kielos karjera kilo aukštyn: jis po kurio laiko tapo Telšių

diecezinės kunigų seminarijos profesoriumi ir rektoriumi.

Tačiau po karo viskas pasikeitė: nuo 1946 m. jam teko slapstytis

prisidengus Pranciškaus Tamašausko pavarde. 1946–1948 m. jis slapta

kunigavo Kėdainių rajone, 1948–1950 m. slapstėsi Šakių rajone,

kur ir buvo1950 m. birželio 14 d. areštuotas. Tų pačių metų gruodžio

9 d. Ypatingojo pasitarimo sprendimu nuteistas 25 metams lagerio. Iki

1955 m. sausio 31 d. kalėjo Steplage – Karagandos srityje (19, 382).

1983 m. palaidotas Tirkšliuose.

Panašus likimas ištiko ir kunigą Joną Lukošių: jį, kaip Užlieknės

kleboną, 1947 m. areštavo KGB, Ypatingasis pasitarimas nuteisė 8

metams lagerio (20, 383). Telšių vyskupo nurodymu J. Lukošius buvo

atsakingas Kuršėnų dekanate už blaivybės brolijų steigimą kiekvienoje

parapijoje (21, 1), kadangi tuo metu Telšių vyskupija paskelbė

dvasinį karą girtuokliavimui (22, 1). Po poros metų valstybiniu mastu

rengiamoje akcijoje prieš naminės degtinės gamintojus ir vartotojus

Šiaulių apskrityje Kuršėnuose skaityti paskaitų ir imtis kitokių priemonių

buvo paskirti kunigas G. Spudas ir vikaras Zubkevičius (23, 6).

Kunigas Juozapas Paulauskas, taip gražiai darbavęsis su angelaičiais

Kuršėnuose, 1947 m. kaip Lieplaukės parapijos klebonas buvo

nuteistas 25 metams lagerio. Kalėjo Minlage, Karelijoje, 1954 m.

buvo paleistas (20, 384).

Kunigas S. Gorodeckis represijų išvengė, kunigaudamas Mažeikių

parapijoje parašė šios parapijos istoriją.

Vikaras J. Narkus buvo šaulys, gražiai bendravo su Kuršėnų šauliais,

15 metų organizacijos sukakties proga pasakė bažnyčioje iškilmingą

pamokslą. Jeigu jo vardas spaudoje nėra klaidingai nurodytas,

tai jo likimo nežinomas. Kunigas Antanas Narkus pagal įšventinimo

datą (1934 m.) atitiktų, nes į Kuršėnus iš Viekšnių buvo atkeltas

1934 m., karo metu pasitraukė į Vakarus, vėliau į JAV (24). Tokį pat

kelią pasirinko Kuršėnų vikarai P. Patlaba, A. Račkauskas ir, atrodo,

J. Zasas (24).

Vikaras J. Zasas turėjo meninių gabumų, „Žemaičių prieteliuje“

publikavo poeziją, prozą, rengė straipsnius istorine tematika. Tarsi nujausdamas

savo likimą eilėraštyje „Prie Tėviškės vartų“ rašė:

100

„Ir kaip elgeta aš belsiu vėl į svetimas duris uždarytas,

Suvargęs, nuskuręs, pageltęs lyg lapas rudens,

Paskui, kaip alkanas bedarbis iš miestų išvarytas,

Sukniubsiu už vartų ant svetimo akmens.“

Tos nuojautos kartojasi ir apsakyme „Senas kryžius“: „Štai, vaikel,

tu išvažiuoji į tolimą, nežinomą, svetimą kraštą. Tebesi dar jaunas,

vaikeli, tu rasi įvairių draugų ir labai greitai gali užmiršti motinos

įkvėptus žodžius. Bet aš prašau tavęs tik vieno, vaikeli: kur tik bebūsi,

ką bedarysi, prisimink šį kryžių. Pasistatyk jį savo širdyje ir nešiok

tol, kol tave Dievas laikys žemėje. O rytą, vakarą arba ir per dieną

prisimink šiuos žodžius: „Viešpatie, atsimink ir mane, vargingą žemės

keleivį.“ Ir tavo laimė bus užtikrinta <...>.“

Akivaizdu, kad Žemaičių vyskupo J. Staugaičio noras ugdyti

kunigus savo vyskupystėje davė gražių rezultatų. Kokie vikarai darbavosi

kartu su kanauninku V. Dambrausku! Ir kokį pavojų jie kėlė

sovietinei santvarkai!

Šiaulių regioniniame valstybės archyve pavyko rasti sovietų valdžios

sudarytą Kuršėnų parapijos bažnyčios tarnų sąrašą – jo autentiškumu

galima neabejoti. Remiantis tuo dokumentu galima teigti, kad

karo išvakarėse kunigas Mykolas Borikas, g. 1879 m., Kuršėnuose

buvo antrasis vikaras (25, 21).

1. Permainos Žem. Vyskupijos dvasiškijoj. Ganytojas, 1923, Nr. 7, p. 227.

2. Naujas Telšių klebonas. Žemaičių prietelius, Nr. 36, p. 8.


4. Liūdime kun. J. Paulausko. Žemaičių prietelius, 1932, Nr. 31, p. 4.


6. Kunigų skyrimai. Žemaičių prietelius, 1934, Nr. 51–52, p. 6.

7. Kuršėnai. Rytas, 1935, Nr. 59, p. 8.

8. Kunigų skyrimai. Žemaičių prietelius, 1935, Nr. 3, p. 1.






14. Elenchus omnium ecclesiarum et universi cleri provinciae Ecclesiasticae

Lituanae pro anno domini 1938. 1938.


101



16. Klerikalizmas ir katalikų bažnyčia buržuazinėje Lietuvoje. Vilnius,

1978, p. 81–82.


18. Kuršėnų „fašistų“ organizacijos byla. Šiaulietis, 1927, Nr. 16, p. 2.

19. Pašventinta nauja Tirkšlių bažnyčia. Žemaičių prietelius, 1939, Nr. 37,

p. 7.

20. Kunigas Brunonas Dargužas. Lietuvio piliečio kelias. Vilnius, 2006,

p. 382–383.

21. Blaivybės reikalu. Žemaičių prietelius, 1936, Nr. 5, p. 1.

22. Karas Žemaičiuose. Žemaičių prietelius, 1936, Nr. 4, p. 1.

23. Akcija prieš naminę degtinę Žemaičiuose. Žemaičių prietelius, 1938,

Nr. 42, p. 6.

24. Interneto prieiga: http://partizanai.org/failai/html/dabarties-kankiniai.

htm

25. ŠRVA. F. 48. Ap. 1. B. 90. L. 21.

Jonas Kiriliauskas

102

KLEBONIJA

Turtingos parapijos klebonijai nedideliuose miesteliuose būdavo

priskiriama įvairių funkcijų – tai nebuvo tik klebono gyvenamasis namas.

Klebonija buvo savotiškas administracinis centras – ir ne tik bažnyčios

ūkio, kurį Kuršėnuose sudarė nemažai stambiam ūkiui būdingų

pastatų: daržinės, tvartai, svirnas, kai kuriuose šaltiniuose minima net

nuosava kalvė. Šalia klebonijos buvo špitolė, kur gyveno visiški vargšai

ir dalis bažnyčią aptarnaujančio personalo.

Klebonijos fragmentas (iš asmeninės autoriaus nuotraukų kolekcijos)

Kuo traukė žmones klebonija?

Pas kleboną patarimo, pagalbos, nuoskaudų išsisakymo ir kitokių

intencijų vedami eidavo parapijos gyventojai. Kartais tai būdavo

lyg galutinė instancija, nes ji rėmėsi klebono autoritetu. Gal būdavo

ir taip, kad pas kleboną nuėjus nebereikėdavo vėliau eiti pas teisėją,

kuris Kuršėnuose buvo įsikūręs visai netoli klebonijos (dabartinėje

Vydūno gatvėje – J. K.). Klebono viešo pabarimo bijojo ir didžiausi

parapijos drąsuoliai – buvo didelė negarbė būti taip „pagarbintam“.

Jeigu reikėtų surašyti visus svarbius asmenis, kurie lankėsi, nakvojo

ar su reikalais buvo užsukę į kleboniją, knygai prireiktų didelio


103

Prezidentas Antanas Smetona svečiuose pas kleboną Vaclovą Dambrauską (iš asmeninės


Jonas Kiriliauskas

priedo. Klebonijoje lankėsi ne tik vyskupai, sufraganai, kiti garbingi

žmonės. Klebonijoje prieglobsčio prašė ir šiaip keliauninkai, turtingi

ir neturtingi, tie, kuriems nesinorėjo nakvoti užvažiuojamuose namuose

ar karčiamoje prie kelto per Ventos upę. Turtingi bajorai, caro

gubernatoriai galėjo prašytis nakvynės Gruževskių dvare, visi kiti beldėsi

į klebono duris. Švariau, sveikiau, saugiau, pigiau ir skaniau – ko

gero, buvo svarbiausi argumentai renkantis kleboniją.

Štai kokios žinios iš Kuršėnų sklido pradėjus čia dirbti kunigui

V. Dambrauskui: „<...> Kanauninko gera širdis ir klebonija yra atvira

neturtingiems klierikams, katalikams studentams ir moksleiviams,

kurių čia, ypač atostogų metu, niekad netrūksta“ (2, 2). Kitoje žinutėje

rašoma: „Kuršėnai (Šiaulių apyl.) stovi tarp dviejų geležinkelio stočių.

Daugelis keliauninkų čia apsistoja. Vargingieji visuomet kreipiasi

į kunigą kleboną, kurio durys visiems atidarytos. Savo dosnumu ir

kilnia širdimi jis plačiai žinomas. Duok Dieve daugiau tokių ganytojų“

(3, 7).

Klebonijoje dažnai vykdavo pasitarimai svarbiais valsčiui, parapijai

klausimais. 1918–1919 m. klebonijoje būdavo posėdžiaujama dėl

104

Pavasarininkų valdybos posėdis klebonijoje 1939 m. (iš asmeninės autoriaus nuotraukų

kolekcijos)

vietos savivaldos kūrimo, dešimtmečiu anksčiau sulenkėjusi smulkioji

bajorija tarėsi, kaip išguiti iš Micaičių kunigą Juozą Tumą-Vaižgantą.

Istorijos tyrinėtojai sutaria, kad valsčių centrais atkurtoje nepriklausomoje

Lietuvoje daugelyje vietų tapo klebonijos. Kai kur valsčių

viršaičiai, neturėdami savo antspaudų, „skolinosi“ bažnyčios antspaudus

raštams patvirtinti. Istorikas Algimantas Kasparavičius rašo:

„Labiausiai paplitusi socialinė ląstelė krašte buvo parapija, kurioje katalikų

kunigas neretai buvo ir didžiausias autoritetas vietos bendruomenėje“

(4, 17).

Po 1926 m. tautininkų ir kariuomenės įvykdyto perversmo situacija

ėmė keistis: valdžios noras buvo iš klebonijos, kaip valsčiaus

centro, atimti tas funkcijas ir jas perduoti valsčiaus viršaičiui ar valsčiaus

savivaldybei. Tokios tendencijos buvo stipriai jaučiamos ir skatinamos.

Bet iki to laiko, valdant krikdemų blokui, nuo 1920 m. iki

1926 m. Bažnyčia galėjo veikti labai laisvai ir daryti labai didelę įtaką

visuomenei (5, 263–264).

Istorikas Arūnas Svarauskas yra suskaičiavęs bent septynis veiksnius,

lėmusius katalikiškų partijų sėkmę Lietuvoje. Iš jų išskirti galima

vienos konfesijos ir etninės grupės dominavimą (katalikai ir lietuviai),


105

Klebono Vaclovo Dambrausko ir pavasarininkų arbatos vakarėlis (iš asmeninės autoriaus


Jonas Kiriliauskas

moterų ir valstietiškojo kaimo paramą, bažnytinių organizacijų ir jų

vadovybės palankumą, partijos sugebėjimą naudotis palankumu (ten

pat). Daug dvasininkijos atstovų dalyvavo politinėje veikloje, užėmė

pačius aukščiausius valstybės postus. Kunigas V. Dambrauskas Kuršėnuose

irgi buvo prikišęs rankas prie politikos; per 1927 m. rinkimų

kampaniją į didelius kivirčus ir net teismus buvo įsivėlęs vikaras A.

Kiela (6, 4).

Tame kontekste galima kalbėti apie kleboniją kaip apie katalikiškos

demokratijos sklaidos centrą provincijoje. Žinoma, ne visi kunigai

pritarė Krikščionių demokratų partijos idėjoms, pavyzdžiui, gretimos

Raudėnų parapijos klebonas Kazimieras Pakalniškis dalyvavo rinkimuose

į Seimą kaip tautininkų atstovas.

Po perversmo suvaržius katalikiškų organizacijų veiklą, provincijoje

jos rado prieglobstį klebonijose. Išliko nemažai liudijimų apie

pavasarininkų kuopos posėdžius Kuršėnų klebonijoje ir jos sode vasarą

– už pagalbą šios organizacijos veiklai V. Dambrauskui suteiktas

organizacijos garbės nario vardas (8, 4). Kuršėnuose pakankamai

aktyviai veikė pavasarininkai, angelaičiai, Lietuvių katalikių moterų

draugija. Klebono autoritetas ir geri santykiai su vietos valdžia, smul-

106

kiąja bajorija, verslininkais, žydais buvo didelis kliuvinys policijai ar

valsčiaus savivaldybei kištis į tai, kas vykdavo klebonijoje. Tiek ir

galėjo – parašinėti priešiškoje kairiųjų pažiūrų spaudoje.

Tarpukariu vietos valdžia Vytauto gatvėje sukūrė visą administracinę

zoną: čia buvo valsčiaus savivaldybė, paštas, vienas iš bankų,

pradžioje policija, gaisrinė, kalėjimas, viešbutis. Vis dėlto klebonijos

nepavyko eliminuoti iš visuomeninio gyvenimo centro. Net Lietuvos

prezidentas A. Smetona, lankydamas Kuršėnus, pietauti vyko į kleboniją,

pas kleboną Vaclovą Dambrauską.

V. Dambrauskas kleboniją paveldėjo iš savo pirmtakų, nes per

1915 m. mūšius ji per stebuklą išliko nesugriauta. 1917 m. balandžio

mėnesį Kuršėnų klebonijoje lankęsis Skuodo klebonas Pranciškus

Žadeikis pažymėjo savo dienoraštyje, kad „Kuršėnai gerokai nukentėję,

daug namų suardyta, bažnyčia nudegusi. Mačiau prie pat klebonijos

angos (durų – J. K.) duobę, kurią išmušė sprogdamas šovinys

iš didžiųjų armotų ir vos neužmušė dekano (kunigo Jono Novickio –

J. K.)“ (9, 219).

Klebonija, anot kunigo Vincento Juzumo, pastatyta 1870 m., o jos

statytojas buvo kanauninkas Mykolas Laucevičius, daug gerų dalykų

padaręs Kuršėnų parapijai, turbūt didžiausias XIX a. parapijos tvarkytojas,

bažnyčios statytojas (1839–1879) (10, 485). Duomenų, kad

tarpukariu būtų statyta kita klebonija, nepavyko rasti. M. Laucevičius,

kaip bajoras, bažnyčią statė taip, kaip buvo įprasta statyti tuo metu Žemaitijoje

– kaip medinį dvaro rūmą, todėl ji buvo aristokratiška, erdvi,

patogi, su reikiamu skaičiumi patalpų. Klebonijos pastatas stovėjo

galu į bažnyčią. Telšių vyskupas Justinas Staugaitis geriausiai perdavė

čia tvyrojusią dvasią: „Kuršėnų klebonijoje buvo labai jauki atmosfera.

Malonus šeimininkas, kiek pastebėjau, labai rūpinosi, kad naujasis

jo vyskupas pas jį jaustųsi gerai. <...> Vieną dieną kun. Dambrauskas

suprašė į pietus daug parapijiečių inteligentų, tuo norėdamas svečią

pagerbti. Buvo ir sveikinimų. Aš atsakydamas klebonui palinkėjau,

kad kiek galima greičiau galėčiau jam konsekruoti naują bažnyčią. Iš

tikro po kelerių metų iškilo nauja mūro bažnyčia, ir aš ją konsekravau.

Jos klebonas už atliktąjį darbą buvo pagerbtas kanauninko titulu. <...>

Kun. Dambrausko klebonija buvo aristokratiškesnė, kokių Žemaičiuose

yra nedaug <...>“ (11, 322–323).


107

Klebono ūkio darbuotojų šventinis stalas (iš asmeninės P. Kaminsko nuotraukų kolekcijos)

Jonas Kiriliauskas

Išliko keletas nuotraukų, kuriose matyti klebonijos namas, tvora,

yra keletas klebonijos vidaus nuotraukų – tai svarbūs ano meto istorijos

dokumentai.

Prie klebono V. Dambrausko Kuršėnų klebonija buvo tapusi dar ir

savotišku miestelio konditerijos centru, kuriame savo konditerinius ir

kulinarinius gebėjimus demonstravo šeimininkė Valerija Laikūnaitė.

Prieš didžiąsias šventes susidarydavo eilės miestelio ir apylinkių ne

tokių gabių šeimininkių, norėdavusių įsigyti jos iškeptų tortų, pyragų.

Žvelgiant į kolekcionieriaus Petro Kaminsko turimas Kuršėnų klebonijos

nuotraukas, kuriose matyti stalai, nukrauti šventiniais tortais ir

kitais skanėstais, galima daryti prielaidą, kad čia, klebonijoje, slypi

Kuršėnų konditerijos istorijos pradžia.

Klebonija prie kunigo V. Dambrausko išlaikė savo pozicijas ir nepasidavė

valdžios norams nustumti ją į valsčiaus gyvenimo paraštes –

visa tai galėjo būti pasiekta tik dėl klebono žmogiškumo ir didžiulio

jo autoriteto.

108

1. Zabarowski A. Woina na Litwie w roku 1831. Krakow, 1913, p. 96–99.

2. Vaišvilas K. Kan. V. Dambrauskas. Žemaičių prietelius, 1935, Nr. 49,

p. 2.

3. Labdaringas klebonas. Žemaičių prietelius, 1929, Nr. 19, p. 7.

4. Kasparavičius A. Tarp politikos ir diplomatijos. Šventasis sostas ir Lietuvos

Respublika. Vilnius, 2008, p. 17.

5. Svarauskas A. Krikščioniškoji demokratija nepriklausomoje Lietuvoje

(1918–1940). Politinė galia ir jos ribos. Vilnius, 2014, p. 263–264.


7. Jonušas V. Kuršėnai. Žemaičių prietelius, 1935, Nr. 35, p. 4.

8. Žadeikis P. Didžiojo karo užrašai. Vilnius, 2013, p. 219.

9. Juzumas V. Žemaičių vyskupijos aprašymas. Varniai, 2013, p. 485.

10. Staugaitis J. Mano atsiminimai. Vilnius, 2006, p. 322–323.


109

SODAS

Klebonijos sodas, buvęs šiaurinėje bažnyčios šventoriaus pusėje,

Kuršėnų miestelyje tapo savotišku traukos centru. V. Dambrausko klebonavimo

laikotarpiu ši vieta tapo katalikiškų organizacijų susirinkimų,

renginių, pasirodymų vieta. Tai lėmė kelios priežastys.

Pavasarininkai klebonijos sode (iš asmeninės P. Kaminsko nuotraukų kolekcijos)

Jonas Kiriliauskas

Pirma priežastis – patraukli paties klebono asmenybė, jam pačiam

turėjo patikti tokie pasibuvimai, arbatėlės.

Antra priežastis – sodui buvo parinkta kiek nuošalesnė vieta, todėl

bet koks pašalietis neturėjo galimybių pamatyti, kas čia vyksta.

Sodas su vaiskrūmiais ir vaismedžiais, įvairiais medžiais šiltuoju metų

laiku tapdavo nepermatoma žalia oaze miestelio pakraštyje. Tai puikiai

matyti iš išlikusių to meto nuotraukų. Be to, už sodo tęsėsi laukai.

Trečia priežastis – klebonas tiesiogiai globojo katalikiškas organizacijas,

o jų buvo ne viena ir ne dvi. Vikarai, kurių dažniausiai

būdavo parapijoje du, klebono buvo skiriami tų organizacijų šefais ir

vadovais. Į parapiją dažniausiai atvykdavo jauni kunigai, o tai buvo

svarbu dirbant su angelaičiais ar pavasarininkais.

110

Pavasarininkų aktyvas klebonijos sode (iš asmeninės A. Olišausko nuotraukų kolekcijos)

Pavasarininkų gegužinė klebonijos sode (iš asmeninės A. Olišausko nuotraukų kolekcijos)


111

1930 m. pavasarininkų šventė klebonijos sode (iš asmeninės A. Olišausko nuotraukų

kolekcijos)

Jonas Kiriliauskas

Ketvirta priežastis – klebono svetingumas, mokėjimas priimti

svečius. Sode, po obelimis, sėsdavosi ir gretimos parapijos klebonas,

dekanas, ir vyskupas, prezidentas – malonu vasarą sode pasėdėti išlakių

obelų pavėsyje, klausytis paukščių čiulbesio, mėgautis švelniu

vėjo gūsiu. Net ir pakeleivis, pasiprašęs nakvynės, jei nenorėdavo

nakvoti žydo viešbutyje Vytauto gatvėje, galėjo vakare išgerti arbatos

sode.

Penkta priežastis gali būti susijusi su tuometinio režimo vykdomais

persekiojimais. Susirinkimą, pasitarimą pavadinus pasibuvimu

prie arbatos pas kleboną, sunkiau ir policijai kontroliuoti tokius suėjimus,

juos drausti.

Galima dar ir šeštą priežastį įvardyti: miestelis neturėjo jokio parko,

kuriame galėtų vykti panašūs renginiai šiltu metų laiku, nes Milvydų

(dabar Daugėlių) pušynas buvo tolokai nuo miesto. Tiesa, ten

vasarą vykdavo įvairių Kuršėnuose veikusių organizacijų rengiamos

gegužinės, bet arčiau namų tokios vietos nebuvo.

Ne mažiau svarbu ir tai, kad klebonijos sodas buvo puoselėjamas,

prižiūrimas, kad jame malonu būtų pasivaikščioti, leisti laiką. Kaip

teigė pažinojusieji kleboną, jis ir pats mėgdavęs rytais pasivaikščioti

112

Pavasarininkų pasirodymas sode (iš asmeninės A. Olišausko nuotraukų kolekcijos)

Pavasarininkų sporto klubas „Uola“ (iš asmeninės A. Olišausko nuotraukų kolekcijos)


113

po sodą. Toks pomėgis ir poreikis turėti sodą, jį puoselėti Kuršėnų

kleboną galėjo lydėti nuo vaikystės. Gyvendamas su tėvais Svirbučių

dvare ar palivarke, kurie buvo greta vienas kito, galėjo gerai pažinti

iš rytų ir šiaurės pusės buvusį parką, iš rytų ir pietų pusės dar buvo

nemažas vaismedžių sodas, kuriame dominavo obelys. Sodas buvo

apsodintas lazdynais.

Besimokydamas Šiauliuose, o vėliau Maskvoje ir Kaune, V. Dambrauskas

turėjo lankytis parkuose, miestų soduose. Parkus galėjo apžiūrėti

ir tapęs kunigu, kalėdodamas Lietuvos dvaruose, kurių apstu buvo

Panevėžio ir Kauno apskrityse.

Prie Kuršėnų bažnyčios, kurios šventorius jau XIX a. minimas

kaip ne kartą apsodintas medžiais, galėjo ir pats rūpintis sukurti sau

tokią poilsio ir pasivaikščiojimų oazę. Nuotraukose matyti jau išlakios

obelys – vadinasi, jos buvo sodintos V. Dambrausko pirmtakų, gal kunigo

M. Laucevičiaus, o gal kunigo A. Eidimto (1879–1909).

Sodo baldų, kurie išpopuliarėjo XIX a. (Kaune 1862 m. įsteigtas

„Minervos“ fabrikas (1, 173)), nuotraukose neužfiksuota, išskyrus

vieną apvalų stalelį, bet jis nebuvo metalinis ar pintas, kokius buvo

įprasta tada soduose turėti (ten pat, 174, 175). Galbūt jis tiesiog buvo

atneštas iš kambario ta proga.

Altanos, pavėsinės nuotraukose nematyti; prezidentas su savo

svita pietauja po tai progai laikinai sukonstruotu baldakimu.

Užtat išliko liudijimų, kad, organizuojant gegužinę sode, čia buvo

galima ir laužą susikurti – vadinasi, erdvės sode būta. Išlikusiose nuotraukose

matyti ir sodo erdvė, ir nemažai lankytojų.

Jonas Kiriliauskas

Viena iš priežasčių rinktis saugesnę susitikimų vietą klebono sode

galėjo būti ir nemalonus atsitikimas, nutikęs 1924 m. rugsėjo 23 d.,

kai surengtą pavasarininkų vakarą nutraukė į jį įsiveržę girti kuršėniškiai

su anuomet garsiu chuliganu Vytka priešakyje. Prireikė policijos

įsikišimo. Tai Kuršėnuose buvo įprasta: miestelyje nebuvo vidurinės

mokyklos, tik pradinė, todėl mažai buvo kultūringų žmonių, galėjusių

sutramdyti tokių chuliganų išpuolius (2, 3).

1925 m. gegužės 31 d. pasirodė pirmoji žinutė apie klebonijos

sode surengtą šventę. Kuršėnuose vyko pavasarininkų ženklelių išdalijimo

šventė, kurios metu mokytojas Lechavičius skaitė paskaitą apie

114

Prezidentas Antanas Smetona su svita pietauja sode (iš asmeninės A. Olišausko nuotraukų

kolekcijos)

M. Valančių, o pavasarininkė panelė Šimkevičiūtė – apie ženklelių

reikšmę. Šventėje klebonijos sode dalyvavo daugybė žmonių: baigdamas

žinutę autorius pažymi, kad „šimtinė minia išsiskirstė po namus“

(3, 2).

Iš spaudos sužinome apie pirmąją V. Dambrauskui skirtą katalikiškos

jaunimo organizacijos „Pavasaris“ padėką už antrąją renginio

dalį, vykusią klebonijos sode: „Visi šokėjai už tokią patogią salę Kuršėnų

klebonui taria „ačiū“ (4, 3).

1927 m. rugsėjo 4 d. buvo minimas pavasarininkų veiklos penkerių

metų jubiliejus. Šventė suorganizuota labai iškilminga, su menine

programa, grojo šaulių orkestras, kadangi keli orkestrantai priklausė

pavasarininkų organizacijai. Iškilmingam posėdžiui pirmininkavo

kuopos vadas A. Jonkus. Linksmoji šventės dalis vyko klebonijos

sode. Spaudoje pasirodžiusioje informacijoje pabrėžiama, kad pavasarininkų

veikla buvusi tokia sėkminga tik todėl, kad ją globojo Kuršėnų

klebonas V. Dambrauskas (5, 3).

1935 m. rugpjūčio 11 d. Kuršėnuose vyko kitas pavasarininkų

renginys – kongresėlis. Jame dalyvavo pavasarininkai iš kaimyninių

Šiaulių, Viekšnių, Akmenės, Papilės, Šaukėnų, Šakynos, Kurtuvėnų,


115

Šiupylių ir kitų vietovių. Iš pradžių visi kongresėlio dalyviai išsirikiavo

ir orkestro vedini atžygiavo į Kuršėnų bažnyčią išklausyti mišių.

Po jų ėjo į kapines, ten meldėsi už mirusius pavasarininkus, po to visi

grįžo į senąją laikinąją bažnytėlę posėdžiauti. Posėdį pradėjo kongresėlio

vadovas kunigas J. Narkus, po to prasidėjo sveikinimai, palinkėjimai,

buvo skaitoma paskaita.

Renginio metu kanauninkui V. Dambrauskui suteiktas pavasarininkų

garbės nario vardas, už ką klebonas nuoširdžiai padėkojo. Posėdis

tradiciškai užbaigtas tautos ir pavasarininkų himnais: „Kunigas

Narkus kviečia visus dalyvius į klebonijos sodelį, kur paruošti gaivūs

užkandžiai. Popiet apie 6 val. visiems išsirikiavus po savom vėliavom,

nužygiuota per miestą į Vytauto aikštę, kur Šiaulių šv. Jurgio parapijos

choras labai gražiai sudainavo keletą dainelių. Po to vyko mergaičių

pavasarininkių sportas. Išpildyta gražių numerių. Orui atvėsus, kad

kiek sušilti, įvyksta gegužinė ir uždegamas laužas. Prie laužo įdomią

programą išpildo iš centro Balys Lukošius“ (6, 4).

Jonas Kiriliauskas

Su svečiais klebonijos sode (iš asmeninės P. Kaminsko nuotraukų kolekcijos)

Pasakojant apie klebono sodą negalima nepaminėti dar vienos

organizacijos, visada rasdavusios čia galimybę organizuoti didelius

renginius, – tai Lietuvos katalikių moterų draugijos Kuršėnų skyrius,

116

įsisteigęs 1922 m. gegužės 28 d. (7, 15). 1924 m. skyriuje buvo 150

narių, susirinkimai vykdavo kartą per mėnesį (8, 57). Su klebono

V. Dambrausko pasirodymu miestelyje šio skyriaus veikla suintensyvėjo.

1937 m. rugsėjo 5 d. buvo suorganizuotas 15-os metų veiklos

minėjimas. Garbės prezidiume sėdėjo klebonas V. Dambrauskas,

kalbėta, kad jo ir kunigo J. Zaso dėka skyrius labai atgijęs (9, 271).

Apie minėjimą išliko gražių prisiminimų: „<...> Posėdis baigtas tautos

himnu. Po to užkandžiai gražiam gerb. kan. sode rodė kuršėniškių

darbštumą. Taip atidžiai šventė ruošta ir tiek darbo įdėta, ir tuo jau parodyta,

kad moterys čia moka su pasiaukojimu dirbti vieningą darbą.

<...> Užkandžių metu linksmino angelaičiai, patiekdami plastikos ir

kitų prašmatnybių; narės pašoko kadrilį, ir daug dainų išdainuota, ir

baigta triukšmingai ilgiausiais metais, valio ir t. t. Suvaidinta 1 veiksmo

komedija „Uošvė į namus, tylos nebus“. Vykusiai vaidino ir visas

prijuokino skyr. narės ir pavasarininkai. Dar buvo pravestas pašnekesys

– išpildė skyr. narės“ (ten pat, 272).

1939 m. liepos 30 d., švenčiant Šeimininkių dieną, Kuršėnuose

neoficiali šventės dalis – vaišės – vėl vyko klebonijos sode. Klebonas

irgi aktyviai dalyvavo visuose renginiuose: aukojo mišias, vadovavo

procesijai į kapines, sakė sveikinamąją kalbą draugijos narėms (10,

257).

Galima teigti, kad klebonijos sodas buvo intensyviai išnaudojamas

tenkinant parapijos socialines reikmes ir buvo didelis ne tik katalikiško

jaunimo, bet ir vietos inteligentijos traukos objektas.

1. Bagušinskaitė E. XIX a. antros pusės – XX a. pirmos pusės sodo baldų

apžvalga. Sodai: tradicijos, įvaizdžiai, simboliai Lietuvos kultūroje. Acta

Academiae artium Vilnensis. Vilnius, 2018, Nr. 88–89, p. 173–175.


3. Memėnas J. Kuršėnai. Šiaulietis, 1925, Nr. 24, p. 2.

4. Žemaitis. Kuršėnai. Šiaulietis, 1925, Nr. 38, p. 3.

5. Katalikų jaunimo šventė. Šiaulietis, 1927, Nr. 28, p. 3.

6. Jonušas V. Kuršėnai. Žemaičių prietelius, 1935, Nr. 35, p. 4.

7. Kuršėnai. Moteris, 1922, Nr. 6, p. 15.

8. Pranešimai iš vietų. Moteris, 1924, Nr. 4, p. 57.

9. 15 metų veikimo sukaktis. Moteris, 1937, Nr. 18, p. 271–272.

10. Šventėme Šeimininkių dieną. Moteris, 1939, Nr. 17–18, p. 257.


117

SOVIETINĖS OKUPACIJOS

GNIAUŽTUOSE

Jonas Kiriliauskas

Sovietinė okupacija pradeda paskutinį – tragiškąjį – kunigo

V. Dambrausko gyvenimo tarpsnį. Istoriškai tai laikas nuo 1939 m.

rugpjūčio 23 d. slaptųjų protokolų pasirašymo, gal ir nuo 1938 m.

kovo mėnesio Lenkijos ultimatumo – pirmo rimto smūgio ir įspėjimo

Lietuvos valstybei apie galimas realias grėsmes, apie prasidėjusį valstybingumo

saulėlydį. Deja, tuo metu manyta, kad neutralumas turėtų

padėti valstybei išlikti.

Vartant 1938 m. spaudą galima pajusti nerimą, apėmusį Lietuvą:

laikraščių antraštės skelbė: „Lenkijos nota: Griežtai reikalauja diplomatinių

santykių“, aprašomos Lenkijoje prasidėjusios demonstracijos,

sužinojus apie lenkų pasieniečio Serafino mirtį; aprašoma Varšuvoje

vykusi manifestacija: „Šitoji demonstracija ir įvyko vakar (1938-03-

17 – J. K.), 5 val. popiet, Pilsudskio aikštėj. Manifestantai, kaip jau

nebe pirmąsyk, šiomis dienomis šaukė, jog reikia žygiuoti į Lietuvą, ir

reikalavo, kad pasirodytų vadas maršalas Smigly-Rydzas.“ Maršalas

manifestantams pagaliau pasirodė ir pasakė trumpą kalbą: „Jūs mane

vadinate vadu, kalbėjo jis, tai mano uždavinys yra ne samprotauti, bet

vesti“ (1, 1). Tautininkiška spauda kvietė tautą laikytis „rimties ir susiklausymo“,

o patriotinės organizacijos, kaip ir dera gyvenant autoritarinėje

santvarkoje, prisiekinėjo ištikimybę vadui (2, 1; 3, 1), kuris,

kartu su savo artimiausia aplinka, gėdingai pasidavė lenkų spaudimui.

Vokiečių ultimatumas ir dar vienas gėdingas pralaimėjimas įkalė

dar didesnį nepasitikėjimo pleištą tautos vadu ir kitais vadukais, tačiau

griežta karinė cenzūra neleido nieko iš esmės keisti valstybėje.

1939 m. pasirašyti dviejų Lietuvos kaimynių protokolai rimtai paveikė

situaciją Rytų Europoje. Dar 1933 m. Lenkijos lėktuvai drąsiai

pažeidinėdavo Vokietijos oro erdvę, žinodami, kad poversalinė Vokietijos

kariuomenė ir vadovybė nebandys nė pyptelėti dėl to. Dabar

viskas buvo kitaip: Vokietija ir SSRS tapo didelėmis draugėmis ir ėmė

grasinti kitoms šalims. (Nors dabar jau žinoma, kad SSRS ir Vokietijos

draugystė truko mažne visą tarpukarį diplomatiniu, ekonominiu

ir kariniu lygmenimis.) Ribentropo–Molotovo pakto pasekmių ilgai

laukti nereikėjo.

118

1939 m. rugsėjo 1 d. „Lietuvos žiniose“ išspausdintos dvi viena

šalia kitos žinutės. „SSRS–Vokietijos paktas ratifikuotas“ (5, 2) žinutėje

pabrėžiama, jog nepuolimo sutartis Maskvoje ir Berlyne buvo

ratifikuojama vienu laiku. Kitoje žinutėje informuojama apie tai, kad

lenkų sukilėliai užėmė Gleivico radijo stotį. Šiandien žinome, kad

tai buvo vokiečių suorganizuota provokacija, pretekstas pradėti karo

veiksmus – Antrąjį pasaulinį karą. Lietuvoje tą pačią dieną „Lietuvos

aidas“ rašė apie daugybę incidentų Lenkijos ir Vokietijos pasienyje,

spaudoje buvo nuolatos primenama apie griežtos neutralumo politikos

laikymąsi (6, 1; 7, 3).

Istorikas Rogeris Moorhuoseʼas šį Vokietijos ir SSRS susitarimą,

įžiebusį Antrąjį pasaulinį karą, pavadino labai taikliai – kruvinuoju

ryšiu (8, 66).

Rugsėjo 2 d. oficioze atsiranda informacija apie karo eigą, pateikiami

Lenkijos agentūrų pranešimai apie numuštus vokiečių lėktuvus

(9, 1). Ten pat skelbiamas ir Lietuvos prezidento aktas dėl Lietuvos

pozicijos prasidėjus karui tarp Lenkijos ir Vokietijos (10, 1). Skelbiama

Vokietijos kariuomenės štabo ataskaita, kad „visi suplanuoti pirmos

karo dienos uždaviniai įvykdyti“ (11, 1), tuo lyg ir sumenkinamas

isteriškas Vokietijos agentūrų pranešimas išvakarėse apie lenkų sukilėlių

įvykdytą Vokietijos užpuolimą (12, 1).

Po kelių dienų, gindamos sąjungininkę, deklaratyviai karą Vokietijai

paskelbė Anglija ir Prancūzija. Paskelbė, tačiau jokių realių

veiksmų nesiėmė. Istorikai tokį karą pavadino keistuoju, nors jį reikėtų

vadinti savo vardu – išdavikišku, cinišku, antruoju Miunchenu.

Lietuvos spauda santūriai vertino informaciją apie prasidėjusį

lenkų ir vokiečių karą, svarbiausias klausimas buvo, ar kariaujančios

šalys gerbs Lietuvos neutralumą (5, 1). Kas gi liko Lietuvai – tik ir

laikytis neutralumo naiviai tikintis, kad didžiosios valstybės apeis ją.

Rugsėjo 17 d. į karą su Lenkija įsitraukė ir SSRS – taip ji vykdė

protokolų reikalavimus.

Lietuvos Vyriausybė ir prezidentas tebesiskelbė esantys neutralūs

– kai kas aukščiausiuose sluoksniuose tikėjosi tokie ir likti. O Lenkijos,

didžiausio ir klastingiausio tarpukario Lietuvos priešo, greitai

neliko nė žymės – ji buvo pasidalyta.

Prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas labai greitai palietė ir Kuršėnus,

nes krašto apsaugos ministro įsakymu 1939 m. rugsėjo 27 d.


119

Jonas Kiriliauskas

čia buvo įsteigta pirmoji internuotųjų stovykla lenkų karininkams.

Stovykla čia veikė iki 1940 m. balandžio 17 d., po to buvo iškelta į

Kalvariją (13). Liudininkai mini būreliais po Kuršėnų centrą vaikščiojančius

be antpečių, bet išdidžius lenkų karininkus. V. Reimerio

atmintyje išliko kareivių „dailiai nublizgintų batų aukšti užkulniai“ ir

tai, kad lenkų karininkai gyveno pas Gruževskį ir pas kitus apylinkėje

lenkams lojalius stambesnius dvarininkus (14, 119).

Įvykiai greitai įgavo pagreitį. SSRS skubiai, 1939 m. spalio 10 d.,

privertė Lietuvą pasirašyti savitarpio pagalbos sutartį, atidavė nedidelę

dalį teritorijos su Vilniaus kraštu ir Vilniumi (apie trečdalį teritorijos

pagal 1920 m. sutartį tarp Sovietų Rusijos ir Lietuvos), bet įvedė į

valstybę savo karines įgulas. Buvo aišku, kad Lietuva skaičiuoja paskutines

laisvės dienas, todėl nebuvo didelio džiaugsmo dėl atgauto

Vilniaus. Tuomet liūdnai juokauta, kad Vilnius mūsų, bet mes – rusų.

Tuo kalambūru labai teisingai įvertinta susiklosčiusi situacija, visiškas

A. Smetonos politinio, autoritarinio režimo ir jo deklaruoto neutralumo

fiasko. To ir buvo galima tikėtis, kai po 1926 m. gruodžio 17 d.

perversmo naujasis tautininkų režimas pamynė demokratinius valstybės

sąrangos principus, sustabdė pilietinės visuomenės kūrimąsi, atidavė

valdžią karo komendantams ir vienai politinei partijai, o režimo

oponentams įrengė koncentracijos stovyklą Varniuose ar Dimitrave.

Šiandien, žinant tikrus istorinius faktus apie to režimo ryšius su

SSRS (už sovietų pinigus buvo leidžiama tautininkų spauda, o pinigus

gaudavo iš SSRS ambasados, žinojusios ir apie rengiamą 1926 m.

gruodžio 17 d. perversmą), atrodo, kad už buvimą valdžioje politiniai

veikėjai mokėjo labai didelę kainą.

Akivaizdžiausios okupacijos, realiausios valstybei grėsmės metu

kariuomenės vadai pareiškė, kad „kariuomenė yra nepasiruošusi atlikti

savo tiesioginės pareigos ginti tėvynę“. Kariuomenė, kuriai atitekdavo

liūto dalis valstybės biudžeto! Kariuomenė, kuri 1918–1920 m. pusiau

ginkluota, pusiau aprengta ir prastai maitinama buvo pasirengusi kautis

ir kovėsi! Šaulių sąjungoje buvo 62 000 vienaip ar kitaip paruoštų

ir ginkluotų vyrų ir moterų, potencialių partizanų, priešo užnugario

diversantų! 1938 m. kariuomenė buvo nepasiruošusi. Ir 1939–1940 m.

ji buvo nepasiruošusi.

120

1940 m. birželio 15 d. SSRS „draugingoji kariuomenė“ peržengė

mūsų valstybės sieną ir baigė dar 1939 m. pradėtą sandorį su Vokietija,

kurios tankai tuo metu jau važinėjo po Paryžių.

Labai simptomiškas 1940 m. birželio mėnesio „Vairo“ vedamasis

„Socializmas ir „socializmas“, kuriame buvo paaiškinta, ką reiškia žodis

„socializmas“: „<...> daug kur ir daug kam sužadina stiprių jausmų

ir nuveda dažnai ne vien į ekonominių bei socialinių siekimų aistras,

bet ir į naiviausią politinį užsispyrimą“ (15, 401), kaip suprasti, kas

yra „šiandien“: „<...> socializmas yra ne dogma, o lanksti gairė socialinių

jėgų lygsvarai, taikai ir bendruomeniniam tautiniam solidarumui

palaikyti bei skatinti. Ir yra neapsakomai pigu, jei kam ateina į

galvą kalbėti apie senąjį Markso socializmą, kurs jau seniai yra miręs

tikrovėje, nematant ir nesuprantant naujo tautinio socializmo dvasios,

tendencijų, jėgos ir ateities. Šis tautinis socializmas nieko bendro neturi

nei su Platonu, nei su Jėzaus Kristaus, nei Markso bei Lenino

komunizmu, nei su Fichtės, Hegelio, Lassalio, Prondono ar Fourierʼo

socializmu“ (ten pat, 403).

Tautos vadas ir jo artimiausia aplinka pasipustė padus ir paliko

tautą likimo valiai, o likę vadai nesuvokė, ką turėtų daryti, todėl tik

ramino tautą, prašė rimties, bandė įgyvendinti savo ambicijas, tuo visiškai

demoralizuodami visuomenę. Paskui buvo stebimasi, kad okupantus

sutiko su gėlėmis, kad, kaip vienas poetas virkavo, trūko vieno

šūvio.

V. Mykolaitis-Putinas buvo teisus kalbėdamas po perversmo apie

grimzdimą į apatiją. Dėl tautos apatijos mes taip lengvai praradome

savo nepriklausomybę – su gėlėmis. Buvo vėlu ką nors keisti.

Birželio 17 d. per Šiaulių miestą riedėjo sovietų tankai (16, 194).

Gyventojų nuotaikos visoje šalyje buvo prislėgtos, visi suprato, kad

taip sunkiai iškovota nepriklausomybė, už kurią buvo paaukota tiek

gyvybių, atiduodama be jokio pasipriešinimo.

Jau 1940 m. liepos 26 d. neliko lietuviškos policijos – jos funkcijas

perėmė sovietinė milicija (4, 74). Įvyko daugiau „socialistinių“

pertvarkymų. Tų pačių metų pabaigoje, remiantis LSSR AT Prezidiumo

lapkričio 12 d. įsaku, SSRS pavyzdžiu buvo pertvarkyta vietos

valdžia: paleistos savivaldybės, o miestų burmistrus, apskričių vir-


121

Jonas Kiriliauskas

šininkus ir kaimų seniūnus pakeitė vykdomieji komitetai. Rinkimų į

vietos tarybas nebuvo, todėl apskričių ir miestų vykdomuosius komitetus

skyrė AT Prezidiumas (iš tikrųjų – LKP CK), o valsčių, miestelių

ir apylinkių – apskričių partinė bei sovietinė valdžia (4, 74).

Gyventojams tokie pasikeitimai gal ir nebuvo labai skaudūs, kadangi

A. Smetonos režimas 1929 m. ir 1931 m., keisdamas savivaldos

įstatymus, panaikino demokratijos principus, tad okupantai faktiškai

naudojosi galiojančiais įstatymais. Pasikeitė ir Bažnyčios statusas.

1940 m. liepos mėnesį buvo atleisti visų mokyklų tikybos mokytojai,

nutrauktos religinės laidos per radiją, uždarytas Vytauto Didžiojo

universiteto Teologijos ir filosofijos fakultetas, nutraukta visų

religinių organizacijų ir draugijų veikla, konfiskuotas jų turtas. Jų išlaikomos

kultūros, švietimo ir labdaros įstaigos suvalstybintos arba

uždarytos (4, 82).

Reikia manyti, kad Kuršėnų klebonas V. Dambrauskas turėjo nemažai

reikalų su naująja valdžia įvairiais parapijos ir kitų organizacijų

turto, įgaliojimų perdavimo ar likvidavimo klausimais.

1940 m. birželio 26 d. Liaudies Vyriausybė vienašališkai nutraukė

1927 m. su Vatikanu pasirašytą konkordatą, saugojusį ir nuo nepagrįsto

pasaulietinės valdžios kišimosi į Bažnyčios reikalus (17, 441).

1940 m. rugpjūčio 15 d. paskelbtas civilinės metrikacijos įstatymas,

o spalio 11 d. paskelbtas įstatymas panaikino visas religines šventes.

Uždrausta religinės literatūros leidyba, panaikintas algų mokėjimas

dvasininkams ir dotacijos religinėms bendruomenėms (ten pat, 442).

1940 m. liepos 22 d. nacionalizuota Bažnyčios žemė, prie parapinių

bažnyčių palikti 3 ha žemės. V. Dambrauskui iš 60 ha taip pat liko

3 ha, į kuriuos dar įėjo ir bažnyčios šventoriaus plotas. Rudenį nacionalizuoti

visi religinėms organizacijoms priklausantys pastatai. Telšių

kunigų seminarijos patalpas užėmė sovietų kariuomenė (ten pat).

1940 m. birželio mėnesį Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, prasidėjo

Lietuvos politinių veikėjų deportacijos ir represijos. 1940 m.

liepos 10–17 d. vyko pirmieji masiniai suėmimai. Nuo 1940 m. birželio

15 d. iki 1941 m. birželio 14 d. suimti 6 606 žmonės, iš jų 3 565

išsiųsti į sovietinius lagerius ir kalėjimus (18).

1940 m. vasarą kliuvo ir kitiems Kuršėnuose žinomiems žmonėms.

J. Gruževskis, kurio dvaras buvo nacionalizuotas, atsidūrė kalė-

122

jime (19, 10). Dauguma miestelio žydams priklausiusių parduotuvių,

dirbtuvių, gamyklų buvo nacionalizuotos arba uždarytos (kai nebebuvo

iš kur paimti prekių, kai ryšiai su užsieniu tapo negalimi), uždraustos

visos sionistinės organizacijos, taip pat ir švietimo (20). Karo

išvakarėse sušaudytas miškininkas Jonas Šlaustas (21, 657), Noreikių

kaime – Petras Tarulis (ten pat, 677).

Sovietinės reformos greitai davė savo „vaisių“: ėmė didėti kainos,

pradėjo trūkti prekių. Gyventojai susidūrė su prekių deficitu, kuris vėliau,

po Antrojo pasaulinio karo, virto permanentiniu reiškiniu, varginusiu

visuomenę iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m.

Sovietinė valdžia, švęsdama savo 24-ąsias Spalio perversmo

metines, bandė įtvirtinti naujų švenčių, tradicijų pradžią sovietinėje

Lietuvoje (22, 2). Prasidėjęs karas tarp SSRS ir Vokietijos nutraukė

pradėtus sovietizavimo darbus, privertė sovietinius veikėjus gėdingai

sprukti į Rytus kartu su „pačia puolančiausia kariuomene iš kada nors

puolusiųjų“ – taip lyg ir buvę įrašyta Raudonosios armijos statute ir

tokia buvo skleidžiama nuomonė apie sovietinę kariuomenę. SSRS

gynybos ministras K. Vorošilovas 1939 m. rugpjūčio pabaigoje, karo

išvakarėse, SSRS AT posėdyje išrėžė: „Sovietų Sąjunga nesileis užklumpama

bet kokių užsienio įvykių. Jeigu Sovietų Sąjunga būtų priversta

kariauti, tai tie, kurie nenori matyti Sovietų Sąjungos tokios,

kokia yra, tada praregės.“ Aišku, Lenkijos atžvilgiu tai buvo ginklų

žvanginimas tada, kai jos kariuomenės mechanizacija, anot grėsmingojo

ministro, pasiekė „13 arklių jėgų vienam kareiviui“ (23, 2).

Štai ką pasakoja apie savo veiklą Kuršėnuose 1940–1941 m. Š. Mankovaitė

saviškiams: „Nuo pirmų Sovietų valdžios dienų Lietuvoje aš,

kaip ir visi mūsų partinės organizacijos draugai, įsijungėme į aktyvų

sovietinės valdžios Lietuvoje stiprinimą. Kuršėnų valsčiuje 1940 metais

dirbo draugai Rimkus, Mockus, Noreika, Stupuras, Rudmanas ir

aš. Sekretoriumi buvo išrinktas drg. Stupuras. Mūsų partinė organizacija

1940–1941 metų periodu, t. y. iki evakuacijos dienos, padarė didelį

darbą. Mes sukūrėme didelį nepartinį aktyvą, kuris mums padėjo

pravesti politmasinę agitaciją tarp darbininkų ir valstiečių. Ypač daug

mes pasidarbavome tarp plytų fabrikų ir Pavenčių cukraus fabriko

darbininkų. Mūsų partinė organizacija sėkmingai pravedė rinkiminę

kampaniją į Aukščiausiąją Tarybą 1941 metais. Taip pat su mūsų akty-


123

Jonas Kiriliauskas

vo pagalba mes pravedėme kampaniją likviduojant buožes (trėmimų

organizavimą – J. K.) ir kampaniją nacionalizuojant pramonės įmones.

Visose šitose partijos ir vyriausybės priemonėse aš tiesiogiai ir

aktyviai dalyvavau“ (24, 9).

Ši komunistinė išpažintis yra geriausia vaizdinė iliustracija LKP

ir komjaunimo aktyvistų veiklos Lietuvoje 1940–1941 m. ir vėliau.

Kairiųjų, tiksliau, sovietinių pažiūrų visuomenės sluoksnio nuotaikoms

iliustruoti verta pacituoti kuršėniškio poeto V. Reimerio prisiminimus,

kuriuose (susidaro toks įspūdis) kartais labai supaprastintai

vaizduojami tie įvykiai – tarsi ne šalies nepriklausomybės praradimo

drama aprašoma, o valdžios kaita po eilinių rinkimų. Štai kaip prisimenamos

1940 m. nuotaikos okupacijos išvakarėse: „kažko nežinomo

laukdami, kažko bijodami, kur nors grupelėj susėdę, žmonės juokavo:

ot kad būtų gerai, jei tvarka būtų vokiška, laisvė – amerikoniška, o

dainos – rusiškos <...>“ (14, 122). Okupaciją poetas vadina viso labo

naujais politiniais vėjais ir rašo: „Nepaneigsi, nauji politiniai vėjai,

agitacinės kalbos, geresnio ir teisingesnio gyvenimo pažadai, Liaudies

seimo rinkimai sukėlė masišką euforiją. Ją padėjo kelti gausūs

raudonarmiečių saviveiklos brigadų koncertai. Tai buvo veiksminga

agitacinė priemonė. Į tuos koncertus su dainomis apie Katiušą, su virtuoziškais

šokiais žmonės noriai ėjo. Įdomu ir <...> veltui. Rusiškos

dainos buvo verčiamos į lietuvių kalbą <...>. Laikraščiai spausdino

naujų valdžios vyrų portretus; patrauklus buvo Justas Paleckis, žurnalistas,

neseniai sėdėjęs Dimitravo koncentracijos stovykloje. Gausiai

buvo pristatomi kiti buvę politiniai kaliniai revoliucionieriai. Tarp jų

kuršėniškiai pažino ir savo kraštietį, dirbusį plytinėje ir įkliuvusį už

raudonos vėliavos kėlimą gegužės pirmosios rytą (turimas omenyje

P. Zybertas – J. K.). Gyvenimas smarkiai virė, veržėsi pirmyn <...>“

(ten pat, 123).

Taip visiems besidžiaugiant nauja tvarka, niekas nebeužsiminė

apie buvusią santvarką, nepriklausomybės praradimą. Apie valdžios

pasikeitimą rašyta: „Kuršėnuose už stalų sėdo nauja valdžia. Vykdomasis

komitetas ir – negirdėtas iki šiol – partinis komitetas. Stebino –

iš kur atsirado tie vairą perėmę žmonės, saviškiai ar iš kitur atvykę?

Na taip, ne vieną jų ir anksčiau pažinojai, sutikai. Vietiniai, kuršėniškiai.

Beje, matyt, priklausę pogrindinei komunistinei organizacijai.

124

Neiboro kalvėje dirbęs Rimkus, žinomas laisvamanis Kuodys, Komaro

dvare bernavęs Stupuras. Ir kiti. Tvyrojo neramus klausimas: kaip

jie valdys, ką duos žmonėms“ (ten pat, 123).

Galima pacituoti V. Reimerio aprašytus 1941 m. birželio mėnesį

prasidėjusių trėmimų vaizdus, gal net trumpalaikį praregėjimą: „<...>

buvo dar vienas, nors ir paslapčia vykdytas, bet gyventojus smarkiai

sukrėtęs įvykis. Viešai jo neaptarinėjo (tai reiškia, kad visi buvo labai

įbauginti naujosios valdžios – J. K.), bet puse lūpų vienas kitam miestelėnai

pasakojo, kad naktį į ginkluotų kareivių saugomus sunkvežimius

buvo prievarta susodintos ir, net neleidus pasiimti būtiniausių

daiktų ir maisto, išvežtos ištisos šeimos. Išvežtos į geležinkelio stotis,

sugrūstos į prekinius vagonus, kurie išriedėjo rytų kryptimi. Kaimynai

girdėję moterų ir vaikų verksmą. „Kas tie, kuriuos išvežė? Kodėl

juos?“ – baimingai keliavo per žmones klausimai. „Kas jie, ką

tokius? – tai smetonininkus, valdininkus ir buožes...“ – aiškino vieni

balsai, tai niekuo nekalti ūkininkai, šauliai, mokytojai... – pusbalsiu

kalbėjo kiti. Nešnekūs ta skaudžia tema buvo pažįstami valdžios pareigūnai:

„Tai, esą buvo centrinės valdžios įsakymas, tai, girdi, buvo

tarybų valdžiai pavojingi asmenys, liaudies priešai <...>.“ Nesuprantama

buvo, kokie liaudies priešai galėjo būti vaikai, jų motinos? O ir

daugelis tarnautojų, tegu ir priklausiusių tautininkų, jaunalietuvių ar

šaulių organizacijoms? Po kelių dienų sužinojau, kad į kraupius vagonus

buvo nugabenti ir buvęs viršaitis, ir mane globojęs sekretorius,

ir mano geradaris mokyklos vedėjas – jis buvo aktyvus jaunalietuvis“

(ten pat, 128).

Prisiminimų autorius išsako ir dalies gyventojų, su gėlėmis pasitikusių

atėjūnus, savotišką pažiūrų susvyravimą, netiesiogiai, užuominomis

išsako jaučiamą ateities baimę. Kolaboravimo faktą pridengdamas

naivumu, V. Reimeris, komjaunuolis ir aktyvistas, ko gero, buvo

mobilizuotas likviduoti buožes kaip klasę, antraip dėl ko gi kukliam

miesto bibliotekininkui bėgti su Š. Mankovaite ir kompanija į SSRS?

Juk net valsčiaus viršaičio J. Dresmano sukilėliai ir vokiečių valdžia

nesušaudė kartu su kitais aktyvistais. Kuo taip labai galėjo nusidėti

bibliotekininkas? Lieka paslaptis.

Į naujos valdžios postus buvo susodinti savi žmonės, valsčiaus

viršaičiu tapo Julijonas Dresmanas, jo padėjėju – Edvardas Pogirs-


125

Jonas Kiriliauskas

kis (25, 13). Archyvuose pavyko užtikti keletą Kuršėnuose valdžios

nuveikto darbo fragmentų. Sovietinė valdžia tęsė senosios valdžios

pradėtą darbą: dar 1939 m. Turgaus aikštei plėsti buvo nupirktas sklypas

už 2 000 Lt, todėl 1940 m. spalio 5 d. savininkui buvo padengta

skola (26, 8). Papildomai finansų reikėjo skirti ir buvusiai daboklei,

pervadintai į Suimtųjų namus. Šios įstaigos papildomas finansavimas

susijęs su prižiūrėtojų algų pakėlimu 20 proc. (27, 5).

Vasarą žaibiškai vykę rinkimai į Liaudies seimą sukėlė atgarsių ir

Kuršėnuose. Situacija susiklostė tokia: „Liepos 1 d. paleidus Lietuvos

Respublikos Seimą tapo akivaizdu, jog bus renkamas naujas. Rinkimų

spektaklio scenarijus buvo patvirtintas tą pačią dieną SSRS pasiuntinybėje

įvykusiame pasitarime, į kurį buvo pakviesti LKP vadovai ir

kai kurie Liaudies vyriausybės nariai. Tačiau svarbiausi sprendimai

buvo priimami Maskvoje, nes pasirengimas rinkimams ir patys rinkimai

visose trijose okupuotose Baltijos šalyse vyko sinchroniškai.

Rinkimai buvo vykdomi svaiginančiu greičiu, kad žmonės nespėtų

atsipeikėti, susivokti, kas darosi. Jau liepos 5 d. Ministrų Taryba, pirmininkaujama

J. Paleckio, priėmė Liaudies seimo rinkimų įstatymą,

o kitos dienos laikraščiuose buvo paskelbti vyriausybiniai aktai dėl

rinkimų datos (liepos 14 d.) ir Vyriausiosios rinkimų komisijos (pirmininkas

– LKP CK narys Vladas Niunka) paskyrimo. Tą pačią dieną

buvo paskelbta ir fikcinės Lietuvos darbo liaudies sąjungos (LDLS)

(komunistų ir nepartinių bloko 1940 m. varianto), o iš tikrųjų LKP rinkimų

programa. Pagal Seimo rinkimų įstatymą atstovai buvo renkami

apygardomis, kurių buvo aštuonios. Kiekvienoje jų, atsižvelgiant

į gyventojų skaičių, turėjo būti išrinkta 8–14 atstovų. <...> kandidatų

siūloma tiek, kiek apygardoje yra atstovų, t. y. į vieną vietą – vienas

kandidatas. Liepos 8 d. Vyriausioji rinkimų komisija išaiškino, kad

kelti kandidatus į Seimą gali tik valdžios leidimus veikti turinčios

organizacijos, t. y. komunistinės (komunistų partija, komjaunimas,

MOPRʼas, komunistų vadovaujamos profesinės sąjungos), nes visos

kitos jau buvo uždraustos. Visi iki vieno iškelti kandidatai atstovavo

Lietuvos darbo liaudies sąjungai <...>“ (28, 75–76).

Ruošiantis rinkimams Kuršėnų valsčiuje buvo sudarytos šešios

rinkiminės apygardos pradžios mokyklose: Kuršėnų, Kubelių, Svirbučių,

Raudėnų, Ketūnų ir Smilgių (27, 2). Agitacinį susirinkimą, rekla-

126

muojantį kandidatus ir pačius rinkimus, Kuršėnuose buvo numatyta

surengti liepos 9 d., antradienį, 15 val. Turgaus aikštėje (ten pat, 6).

Akivaizdu, kaip skubotai viskas buvo daroma: liepos 8 d. Vyriausioji

rinkimų komisija paskelbia kandidatus, o kitą dieną Kuršėnuose jau

vyksta agitacinis mitingas. Nepavyko užtikti informacijos apie tai,

kiek kuršėniškių dalyvavo mitinge, tačiau galima neabejoti, kad Turgaus

aikštėje prisirinko pakankamai daug žmonių.

Rinkimai į Liaudies seimą vyko liepos 14–15 d. Pirmą dieną Kuršėnų

valsčiuje balsavo 8 344 žmonės, antrą dieną – tik 60 žmonių (ten

pat, 26). Kuršėniškių balsadėžėse buvo rasti 27 sugadinti biuleteniai.

Rinkti 14 atstovų, iš kurių daugiausia balsų (5 888) gavo Genovaitė

Paleckienė, Justo Paleckio žmona, 5 844 balsus gavo nuo Kuršėnų kilęs

buvęs kalinys Pranas Zybertas, 4 222 – Jonas Tverkus, 4 114 – Juozas

Švitra (ten pat, 26). Žydas kandidatas Nocha Machevičius gavo

tik 1 160 balsų, mažiausiai iš visų 14 kandidatų. Rinkėjai Kuršėnų

valsčiuje ar komisija, klastojusi rinkimų rezultatus, buvo nusistačiusi

prieš žydus (ten pat, 26).

Bendrą netikrumo ir nežinomybės situaciją atspindi Kuršėnų

miesto pradžios mokyklos vedėjo L. Straupio kreipimasis į Šiaulių

apskrities valdybą: „Ar imti nustatytą 15 Lt nuomos mokestį Apskrities

valdybos naudai iš pramogų rengėjų už naudojimąsi mokyklos sale“

(29, 5). Neapibrėžtumo, sutrikimo, baimės nuotaikos 1940–1941 m.

tvyrojo miestelyje ir visoje Lietuvoje, kurioje gyvenimas tikrai ne taip

smarkiai veržėsi pirmyn, kaip anksčiau pacituotuose prisiminimuose.

Naujiems mokslo metams besiruošianti Kuršėnų mokykla iš

Šiaulių apskrities valdybos prašė naujos atributikos: raudonos vėliavos,

dviejų Stalino portretų, dviejų naujų valstybės herbų ir vieno stalo

(ten pat, 25). Tačiau greitai mokykla buvo reorganizuota: iš pradžios

mokyklos ji tapo Kuršėnų nepilnąja vidurine mokykla, jos direktoriumi

paskirtas Alfonsas Taškūnas (30, 7– 8).

Archyve rastas sąrašas Kuršėnų valsčiuje konfiskuotų transporto

priemonių. Jis yra trumpas, bet jame įrašytas ir miestelio klebono

V. Dambrausko 1927 m. gamybos „Chrysler“ automobilis Nr. ŠA50.

Neaišku, ar naujoji valdžia automobiliu pasinaudojo, nes ties juo yra

prierašas „Reikalaujantis kapitalinio remonto“ (31, 2).


127

Sovietų konfiskuotas kunigo Vaclovo Dambrausko automobilis (iš asmeninės autoriaus


Jonas Kiriliauskas

1941 m. pavasarį buvo nacionalizuotas Dirvonėnų dvaras (83 ha),

priklausęs Nagurskaitei-Šušovičienei, ir Guragių dvaras (80 ha), priklausęs

Liūdai Semionovienei (30, 1). Gruževskių, Komarų ir kiti aplinkiniai

Kuršėnų valsčiaus dvarai buvo nacionalizuoti dar 1940 m.

vasarą arba rudenį, nes nacionalizuotų transporto priemonių sąraše

Gruževskių automobilio nėra, nors J. Gruževskis automobilį tikrai turėjo

ir samdė vairuotoją.

Kuršėnų valsčiaus valdininkų ataskaitoje Šiaulių apskričiai

1941 m. sausio 29 d. nurodoma, kad valsčiuje nėra nacionalizuotų

bibliotekų ir knygynų. Gruževskiai turėjo gausią istorine tematika surinktą

biblioteką, bet apie ją neužsimenama, kaip ir apie kitų aplinkinių

dvarų bibliotekas (32, 24).

Tik 1941 m. pavasarį komunistinė valdžia sugalvojo padaryti

Kuršėnų miesteliui naudingą darbą – valsčiaus valdyba sumanė statyti

viešąją pirtį. Darbai prasidėjo 1941 m. gegužės 15 d., iki karo pradžios

išleista per 4 164, 56 Rub (30, 19). Daugiau nuveikti nespėta.

Algimantas Miškinis teigia, kad „iš beveik 160 miestelio krautuvių

1940 m. rugsėjo 27 d. nacionalizuotos 3 didesnės – B. Šliomavičiaus

ir Leiteravičiaus-Radziveniškio manufaktūros bei Sluckerio

128

geležies dirbinių krautuvė. Mažosios krautuvės sujungtos į kooperatyvus,

o amatininkai suvaryti į arteles“ (33, 324).

Visai prieš karo pradžią Šiaulių apskrities nurodymu buvo suregistruoti

visi „dvasiškiai ir jų tarnai“. Kuršėnų parapijoje 1941 m. pavasarį

darbavosi:

Vaclovas Dambrauskas (1878) – kunigas, jokioms organizacijoms

nepriklausantis;

Stasys Gorodeckis (1909) – kunigas, organizacijoms nepriklausantis;

Mykolas Borikas (1879) – kunigas, organizacijoms nepriklausantis;

Jonas Žalys (1902) – zakristijonas;

Jonas Roknys (1902) – vargonininkas (34, 21).

Tokia buvo Kuršėnų parapijos vadovybė karo pradžioje; bažnytinėse

knygose informaciją apie klebono mirtį įrašė kunigas Mykolas

Borikas.

Vykdant SSRS NKGB nurodymus, LSSR valstybės saugumo

liaudies komisaras 1941 m. gegužės 23 d. sudarė centrinį operatyvinį

štabą trėmimo operacijai parengti ir jai vadovauti iš aukšto rango

NKGB ir NKVD darbuotojų. Trėmimo operacijai vadovauti vietose

iš NKGB ir NKVD darbuotojų buvo sudaryti apskričių operatyviniai

štabai (operatyviniai trejetai). Gegužės–birželio mėnesiais parengtos

detalios trėmimo operacijos instrukcijos. Apskričių operatyviniai štabai

sudarė detalius trėmimų operacijų planus. Buvo tikslinami numatytų

suimti ir ištremti asmenų („antisovietinio elemento“) skaičiai ir

sąrašai, rengiamos šių asmenų bylos. Pagal LSSR NKGB ir NKVD

įstaigų sudarytus ir trėmimų išvakarėse patikslintus sąrašus buvo numatyta

suimti ir išvežti iš Lietuvos 16 479 žmones. 1941 m. birželio

pradžioje Lietuvos komunistų partijos (bolševikų) centro komiteto

– LKP(b) CK – biuras apsvarstė LSSR NKVD ir NKGB vadovų

pranešimus apie pasirengimą trėmimams ir pritarė trėmimų planams

bei tremtinių apskaitos dokumentams. LKP(b) CK vadovybė nurodė

partijos struktūroms aktyviai dalyvauti trėmimo operacijoje. LKP(b)

CK ir LSSR liaudies komisarų tarybai 1941 m. birželio 10 d. pritarus

Lietuvos gyventojų trėmimo operacijai, buvo baigtas pasirengimas

trėmimui.


129

Jonas Kiriliauskas

Dokumentuose aiškiai užfiksuota nusikalstama Lietuvos komunistų

partijos veikla vykdant gyventojų trėmimą. Prie proceso organizavimo

prisidėjo visų lygių partinė vadovybė ir aktyvistai. Ypač turėjo

pasistengti vietiniai komunistai ir komjaunuoliai, nes jie sudarinėjo

tremiamųjų sąrašus, todėl labai ciniškai šiandien skamba bandymai

situaciją pateikti kaip darbą Lietuvai. Buvo aklai kolaboruojama,

vykdomi nusikaltimai lietuvių tautai: „Masiniai trėmimai prasidėjo

1941 m. birželio 14 d., šeštadienį, vienur antrą, kitur trečią valandą

ryto. Deportaciją vykdė LTSR ir iš TSRS atvykę represinių struktūrų

pareigūnai, jiems padėjo Lietuvoje dislokuotos Raudonosios armijos

kariai, aktyviai talkino komunistų partijos vietos aktyvas. Trėmimų

vykdytojų operatyvinė grupė įsiverždavo į tremiamųjų būstus, pakeldavo

gyventojus iš miego, pagal turimus sąrašus patikrindavo šeimos

sudėtį, paskui surengdavo kratą, ieškodami ginklų, aukso, valiutos, po

to pranešdavo apie jų ištrėmimą iš Lietuvos. Baudėjų apsuptai šeimai

buvo skiriama labai mažai laiko susiruošti. Vienur žmonėms buvo leidžiama

pasiimti dalį savo turto, kitur jie buvo išvežami be jokių asmeninių

daiktų. Dažnai tremiamųjų šeimos buvo atvirai apiplėšiamos.

Tremtinių paliktas turtas turėjo būti aprašomas, konfiskuojamas ir paskirstomas,

remiantis 1941 m. birželio 17 d. LKP(b) CK, LSSR LKT

ir LSSR NKGB vadovų nurodymais ir sovietinių pareigūnų sudarytais

planais, tačiau neretai tremtinių paliktą turtą pasisavindavo jo aprašymą

ir paskirstymą vykdę pareigūnai. Tremdami žmones, baudėjai elgėsi

žiauriai. Tremiamųjų šeimos buvo terorizuojamos, į mėginančius

bėgti žmones buvo šaudoma. Į mašinas ar vežimus buvo grūdami seneliai

ir naujagimiai, ligoniai ir nėščios moterys. Tik kai kuriems žmonėms

pavyko pasislėpti arba pabėgti. Visi tremiamieji buvo vežami į

pradines surinkimo stotis ir konvojuojami į ešelonų telkimo vietas.

Telkimo punktuose šeimos buvo išskiriamos, tremtiniai suskirstomi

į dvi grupes: „A grupę“ („šeimos galvos“) ir „B grupę“ („šeimos nariai“)

ir sugrūdami į baudėjų akylai saugomus prekinius (gyvulinius)

vagonus. „A grupei“ priskirti asmenys buvo konvojuojami kaip suimtieji

ir vežami į karo belaisvių stovyklas, „B grupei“ priskirti žmonės

buvo vežami į specialias tremties vietas. Iš Lietuvos buvo išsiųsti 4

ešelonai su suimtaisiais („A grupė“), 11 ešelonų su tremtiniais („B

grupė“) ir 2 ešelonai su kriminaliniais nusikaltėliais. Birželio 15–19 d.

iš ešelonų formavimo vietos – Naujosios Vilnios geležinkelio stoties –

130

išvyko 577 vagonai su suimtaisiais ir tremtiniais. Ešelonai su suimtaisiais

buvo išsiųsti į Starobelsko ir Juchnovo karo belaisvių lagerius (2

ešelonai vėliau buvo persiųsti į NKVD pataisos darbų lagerį Krasnojarsko

krašte – Kraslagą). 8 tremtinių ešelonai buvo išsiųsti į Altajaus

kraštą, 1 – į Novosibirsko sritį, 1 – į Komijos ASSR ir 1 – į Kazachstano

SSR Gurjevo sritį. Kai kurie ešelonai kelyje buvo nukreipti į kitus

lagerius ir tremties vietas. Vežami į lagerius ir tremties vietas žmonės

patyrė daug kančių, dėl sunkių ir antisanitarinių sąlygų kelyje dažnai

susirgdavo ir mirdavo. Tik tremtinių tarpusavio parama, tikėjimas ir

viltis padėjo jiems išgyventi, pakelti žiaurius tremties išbandymus.

Trėmimų operacija vyko sparčiai: birželio 16-osios vakare buvo

sulaikyta ir į vagonus susodinta daugiau kaip 15 tūkstančių žmonių.

Birželio 17 d. LSSR saugumo liaudies komisaras nurodė NKGB skyriams

ir poskyriams baigti trėmimo operaciją, pranešti suvestinius

duomenis ir parengti ataskaitas, taip pat įsakė surasti ir suimti visus

asmenis, pasislėpusius nuo trėmimo. Birželio 20 d. buvo sudaryta speciali

LSSR NKGB grupė, turėjusi organizuoti nuo trėmimo pasislėpusių

asmenų paiešką. Birželio 19 d. LSSR NKGB ir NKVD parengė

suvestinius duomenis apie beveik 17 500 suimtų ir ištremtų asmenų.

SSRS NKGB taip pat parengė žinias apie Lietuvos, Latvijos ir Estijos

gyventojų trėmimą.

Lietuvos gyventojų trėmimo operacija buvo baigta birželio 17 d.,

tačiau dėl prasidėjusio Vokietijos–TSRS karo nebuvo spėta rasti ir

ištremti nuo trėmimo pasislėpusius bei pabėgusius asmenis, nebuvo

spėta išsiųsti kai kuriuos ešelonus. Pirmosiomis karo dienomis buvo

išvaduoti tremtiniai, kurių okupantai nespėjo išsiųsti iš Lietuvos.

Birželio 14–18 d. iš Lietuvos buvo deportuota apie 17 500 žmonių

(nustatyti 16 246 tremtinių likimai), t. y. 4 663 suimtieji ir 12 832

tremtiniai. Tremtis tapo didžiule tautos tragedija ir netektimi“ (18).

Rusų istorikė Jelena Zubkova teigia, kad ištremti buvo 12 569

žmonės, tačiau ne skaičiai svarbiausia, o tai, kad žmogus buvo traktuojamas

kaip „socialiai svetimas elementas“ (35, 153).

Kuršėnų krašte, kaip ir visoje Lietuvoje, viskas vyko pagal tą pačią

schemą. Tremiami buvo ne tik turtingieji – buožės, kaip sovietų

valdžia vadino pasiturinčius ūkininkus. Dar yra žmonių, prisimenančių,

kaip tai buvo daroma. Yra ir tokių žmonių, kurie bando skaičiuoti,


131

Jonas Kiriliauskas

kiek pokario metais nuo partizanų rankos žuvo vaikų. Jie neskaičiuoja,

kiek vaikų žuvo per trėmimus...

Ką 1941 m. birželio 14–18 d. ištrėmė iš Kuršėnų krašto? Keletas

pavardžių:

Antanas Gaušas, kaimo pradžios mokyklos mokytojas, – į Altajaus

kraštą;

Petras Jankūnas (32 m.) su žmona Jadvyga (22 m.), tarnautojai iš

Kuršėnų, ištremti į Jakutiją;

Juozas Janušauskas (56 m.), tarnautojas iš Kuršėnų, žuvo lageryje

1941 m.;

Benediktas Karinavičius (26 m.), darbininkas iš Kuršėnų;

gausi Kisiliauskų šeimyna iš Raudėnų – darbininkai;

Aleksandras Krištopavičius (35 m.), tarnautojas iš Pavenčių,

1942 m. rugsėjo 19 d. lageryje sušaudytas;

Juozas Mačius (43 m.), tarnautojas, sušaudytas lageryje 1942 m.

rugsėjo 19 d.;

Faustina Raščiuvienė (Šleževičiūtė) (29 m.), tarnautoja;

Jonas Rimša (36 m.), tarnautojas;

Vladas Rusteika (39 m.), Pavenčių cukraus fabriko agronomas;

Pranas Skirius (40 m.), tarnautojas;

Antanas Šidlinskas (30 m.), miškininkas;

Stasys Šimkus (31 m.), darbininkas;

Ona Kamauskienė (55 m.), namų šeimininkė iš Raudėnų;

Morta Venckuvienė (66 m.), namų šeimininkė iš Raudėnų.

Sąrašą būtų galima tęsti. Jame yra ir gausi ilgamečio Kuršėnų

valsčiaus viršaičio Stasio Luinio šeima su mažamečiais vaikais, yra

ir žydas Leiba Nachmanas Abramavičius. Stebina sąraše namų šeimininkių,

jau sulaukusių solidaus amžiaus, pavardės. Ar jos irgi kėlė

mirtiną pavojų sovietinei santvarkai?

Sąraše yra ir sovietinio klasinio požiūrio į žmones aukų – apylinkių

dvarininkai iš Ketūnų, Lapkasių, Ringuvėnų, Zastarčių ir kitų

dvarų. Dauguma jų lageriuose žuvo. Iš Kuršėnų miestelio, turėjusio

apie 4 000 gyventojų, ištremti buvo apytikriai 54 gyventojai. Dauguma

valsčiaus tremiamų šeimų atsidūrė Altajaus krašto Kansko lageriuose.

Vyrai buvo atskirti nuo moterų ir vaikų, šeimos išdraskytos

(36, 6–762).

132

1. XX amžius, 1938, Nr. 62, p. 1.

2. Mūsų kraštas, 1938, Nr. 11a (skubus leidinys), p. 1.

3. Mūsų kraštas, 1938, Nr. 12, p. 1.

4. Truska L. Lietuva 1938–1953 metais. Vilnius, 1995, p. 32.

5. Lietuvos žinios, 1939, Nr. 198, p. 1, 2.

6. Nepaliaujami incidentai Lenkijos ir Vokietijos pasienyje. Rytinis Lietuvos

aidas, 1939-09-01, Nr. 494, p. 1.

7. Būtina ir skubi priežiūra. Rytinis Lietuvos aidas, 1939-09-01, Nr. 494,

p. 3.

8. Moorhouse R. Velniška sąjunga. Molotovo–Ribentropo paktas. Vilnius,

2015, p. 66.

9. Lenkų kariuomenės štabo komunikatas. Rytinis Lietuvos aidas, 1939-09-

02, Nr. 498, p. 1.

10. Respublikos Prezidento aktas. Rytinis Lietuvos aidas, 1939-09-02,

Nr. 498, p. 1.

11. Vokiečių generalinio štabo pranešimas. Rytinis Lietuvos aidas, 1939-09-

02, Nr. 498, p. 1.

12. Lenkų sukilimas Gleiwitze? Rytinis Lietuvos aidas, 1939-09-01, Nr. 494,

p. 1.

13. Interneto prieiga: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-11-15-seime-pristatoma-paroda-1939-1940-m-lietuvoje-internuoti-lenkai/90865

14. Reimeris V. ...buvo... Vilnius, 2009, p. 119–128.

15. Socializmas ir „socializmas“. Vairas, 1940, Nr. 6, p. 401, 403.

16. Šiaulių miesto istorija (iki 1940 m.). Šiauliai, 1991, p. 194.

17. Krikščionybės Lietuvoje istorija. Vilnius, 2006, p. 441–442.

18. Interneto prieiga: http://www.archyvai.lt/exhibitions/tremimas/pratarme.htm

19. Kirkutis V. Kuršėnų dvaras. Šiaulių kraštas, 1994 09 06, p. 10.

20. Lietuvos žydų kronika. Jeruzalė, 1996.

21. Lukienė S. Miestas prie Ventos. Kuršėnų miesto tarybai 40 metų. Leninietis,

1988-04-08, p. 2.

22. Maršalo K. Vorošilovo kalba. SSRS kariuomenė esanti nepaprastai sustiprinta.

Lietuvos žinios, 1939-09-01, Nr. 198, p. 2.

23. LYA. F. 3377. Ap. 46. B. 531. L. 9.

24. ŠRVA. F. 48., Ap. 1. B. 29. L. 13.

25. ŠRVA. F. 48. Ap. 1. B. 25. L. 5, 8.

26. Lietuva 1940–1990. Okupuotos Lietuvos istorija. Vilnius, 2005, p. 75–

76.

27. ŠRVA. F. 48. Ap. 1. B. 30. L. 2. 6, 26.

28. ŠRVA. F. 48. Ap. 1. B. 9. L. 5.


133

29. ŠRVA. F. 48. Ap. 1. B. 100. L. 7–8, 19.

30. ŠRVA. F. 48. Ap. 1. B. 58. L. 2.

31. ŠRVA. F. 48. Ap. 1. B. 59. L. 1.

32. ŠRVA. F. 48. Ap. 1. B. 57. L. 24.


miestai ir miesteliai. Vilnius, 2004, I knyga, t. III, p. 324.

34. ŠRVA. F. 48. Ap. 1. B. 90. L. 21.

35. Zubkova J. Pabaltijys ir Kremlius 1940–1953. Vilnius, 2010, p. 153.

36. Lietuvos gyventojų genocidas. 1939–1941. Vilnius, 1992, I dalis,

p. 6–762.

Jonas Kiriliauskas

134

KARO TARP SSRS IR VOKIETIJOS

PRADŽIA

1941 m. birželio 22 d., ankstyvą sekmadienio rytą, prasidėjęs karas

tarp SSRS ir Vokietijos buvo laukiamas Lietuvoje didžios dalies

gyventojų, kad ir kaip keista tai būtų teigti. Lietuva tuo metu išgyveno

prasidėjusius masinius trėmimus. Ešelonai su tremtiniais dar tebestovėjo

Naujojoje Vilnioje ir kitur. Pas gimines ir artimuosius slapstėsi

šimtai žmonių, kuriems pavyko pabėgti, daugelis slapstėsi miškuose.

Tvyranti įtampa ir laukimas, nežinomybė ir neviltis buvo tie jausmai,

kuriuos išgyveno į politinius kataklizmus pakliuvusi lietuvių tauta.

Natūralu, kad atsirado keršto, neapykantos nuotaikų. Prasidėjęs karas

visa tai tarsi stebuklingą džiną išleido į erdvę, kurioje neliko jokios

valdžios, kurioje ėmė įsigalėti ginklo teisė, reiškianti, kad esi teisus

taip, kaip veikia tavo ginklas – per šūvio atstumą.

Kitą karo dieną Lietuvoje, pirmiausia Kaune, prasidėjo antisovietinis

sukilimas. Tauta parodė pakrikusiam kariniam ir politiniam elitui,

kaip reikia kovoti už nepriklausomybę. Sukilėliai nesibodėjo jokių

priemonių, metodų, jiems buvo viena aišku: reikia bausti tuos, kurie

buvo su komunistais, palaikė juos. Sprunkantys sovietiniai aktyvistai

atgręžė ginklus į tuos, kurių nekentė, bet per laikotarpį nuo 1940 m.

birželio nesugebėjo įveikti visų nepriklausomos Lietuvos visuomenės

veikėjų, nespėjo jų visų represuoti.

Vartant Kuršėnų bažnyčios mirties metrikų knygas galima perskaityti

lakoniškus užrašus: užmušė Zigmą Valuckį – 36 m., Povilą

Kudrickį – 27 m., Eleonorą Pocevičienę – 43 m., Steponą Valių –

10 m., Stanislovą Gricių – 19 m., per bombardavimą užmuštas Mykolas

Každailis – 45 m., Antanas Joniškis – 28 m. (1, 41). Dvidešimt

viena pavardė paminėta per birželio ir liepos mėnesius bažnyčios mirties

knygose. Sudėtinga pasakyti, kokios tiksliai yra mirties priežastys:

ties kai kuriomis pavardėmis yra prierašas „vokiečių kariai užmušė“

(1, 121). V. Dambrausko mirties priežastis įrašyta „nužudė“ (1,

107), apie kartu su V. Dambrausku rastą Kazimierą Pieškų parašyta

aiškiau – „Kuršėnų dvare vietos milicija sušaudė“ (1, 130). Užmušti

galėjo ir vokiečių bombos. V. Dambrauskas ir K. Pieškus žudikų

paskubomis buvo užkasti tokių bombų išraustoje duobėje. Vokiečių


135

Jonas Kiriliauskas

aviacija dar gerokai prieš karą pažeidinėdavo Lietuvos oro erdvę. Ko

gero, tai buvo daroma žvalgybiniais tikslais. 1938 m. „XX amžius“

rašė, pridurdamas, kad remiasi „patikrintomis žiniomis“, jog „trys vokiečių

lėktuvai atskrido iki Šiaulių ir grįžo į Rytprūsius geležinkelio

linija Šiauliai–Tauragė“ (2, 1).

Šitiek žuvusių civilių žmonių per pirmąsias karo dienas! Lietuvos

žydų kronika mini du žuvusius žydus ir apie trisdešimt šeimų ir

pavienių asmenų, kuriems pavyko pabėgti iš Kuršėnų, iki juos užėmė

vokiečiai (3). Kokia buvo Kuršėnų miesto padėtis strateginėse sovietų

ir nacių planų schemose? Labai vaizdžiai pirmą karo dieną prisimena

dailininkas Vitolis Trušys: „Tėvą prieš pat karą išsiuntė matuoti

karinio aerodromo, statomo prie pat Kuršėnų miestelio. Kartu su juo

važiavau ir aš su motina... Baisųjį sekmadienį sutikome Kuršėnuose.

Gerai pamenu tą vasaros sekmadienį. Tėvas rytą skutosi barzdą. Staiga

putų indelis ant stalo pradėjo šokinėti lyg krečiamas žemės drebėjimo

– vokiečiai intensyviai bombardavo ir apšaudė besitraukiančius

rusų dalinius. Visą dieną iš Pavenčių geležinkelio stoties per Kuršėnus

Mažeikių link traukėsi rusų karinės technikos, pėstininkų nesibaigianti

vilkstinė. Po pietų poilsiaudami ant Ventos kranto, dar nenumatėme

karo, bet atskrido vokiečių lėktuvai, numetė kelias bombas šalia tilto.

Prasidėjo tikras pragaras. Aplink be perstojo šaudė rusų priešlėktuviniai

kulkosvaidžiai, vokiečiai, praskrisdami visai žemai, pyškino iš

oro. Per pačią kulkų audrą vargais negalais sveiki pasiekėm namus.

Žmonės, išsikasę šalia savo namo duobę, slėpė turtą, įvairius rakandus,

drabužius... Pirmajam „škvalui“ šiek tiek aprimus, miestelio gatvėmis,

pilnomis prikapotų medžių šakų, bėgome į artimiausią kaimelį. Priglaudė

mus visai nepažįstami žmonės – apgyvendino, maitino. Vyrai

iškasė laukuose „bunkerį“, čia slėpdavomės pasirodžius lėktuvams ar

vokiečių tankams. Kai karo audra nudundėjo į Rytus, mes su motina

išvažiavome į Pušalotą. Aiškiai menu kelią iš Kuršėnų į Pavenčius,

pilną sudegusios rusų karinės technikos, grioviuose apvirtusių mašinų,

krūvas vėjo nešiojamų popierių. Prie pat kelio – palaidotų kareivių

kapų stulpeliai, ant kurių kėpsojo sumautos kepurės ir šalmai...“ (4,

8–9).

Karas nėra palankus metas istorijoms rašyti, per karus kaip tik sunaikinama

daug istorinių šaltinių, karo prisiminimai dažnai būna labai

subjektyvūs: kiek žmonių, tiek nuomonių apie tą patį įvykį.

136

Devyniolikmetis kuršėniškis V. Reimeris lėktuvus virš Kuršėnų

pamato apie devintą valandą ryto, o po penkių minučių jie jau bombarduoja

Gruzdžių karinį aerodromą, bet Kuršėnų neliečia – taip nusprendžia

susirinkę vyrai (5, 130). Anot V. Reimerio, tik vakare, apie

aštuntą valandą, kai per miestelį traukė pabėgėliai, o į Vakarų pusę

sovietai, kai miestelio komjaunuoliai, su kuriais kartu buvo ir V. Reimeris

(komjaunuolis nuo 1941 m. gegužės 1 d. – J. K.), taisė tilto

per Ventą suskilusias lentas, turėjusias atlaikyti sovietinių tankų svorį,

skraidė vokiečių lėktuvai ir atakavo tiltą, bet į jį nepataikė (5, 134).

Bombos krito ir Kuršėnų geležinkelio stotyje, o mieste, Beržų gatvėje,

sužeidė moterį (5, 134).

Skrupulingai pildomose bažnyčios mirties knygose išlikę įrašai

yra gerokai tikslesni, todėl yra geresni tų įvykių liudininkai. Tiesa,

galėjo būti ir taip, kaip liudijo į Vakarus pasitraukusi E. Žižmauskienė:

„Antrojo pasaulinio karo pradžioje, kai rusų kariuomenė traukėsi iš

Lietuvos, aš gyvenau pas ūkininką Laucevičių, prie Pavenčių geležinkelio

stoties. Vieną dieną, prasidėjus šaudymui, mes ir kiti netolimai

esantieji gyventojai saugodamiesi sulindome į duobes. Rusų kareiviai,

radę gyventojus duobėse, išvarė. Moteris su vaikais palikę, vyrus be

jokios priežasties iššaudė. Buvo nužudyta apie 10 vyrų“ (6, 156).

Kuršėniškė G. Jacėnaitė pasakoja apie tą dieną taip: „Visą monotonišką

ir, rodos, negalintį pakeisti mažo Žemaitijos miestelio Kuršėnų

gyvenimo ritmą supurtė 1941 metų vasara. Nors neaiškus nerimas ir

grėsmės nuojauta jau tvyrojo ore nuo 1939 metų, tačiau staigus sprogimas

– išvežimas į nežinią niekuo nenusikaltusias šeimas ir pačios

vasaros gimtadienio ryte prasidėjęs karas lėtapėdžius žemaičius visai

išmušė iš vėžių. Kelios išmestos ant Kuršėnų bombos pačią pirmąją

karo dieną išmušė miestelyje iki tol nematyto dydžio duobes. Beveik

kilometro ilgio vienas prie kito besitraukiančių rusų šarvuočių kolonos

vokiečių lakūnų buvo <...> sudegintos su visais juose buvusiais

tankistais, o bandžiusius išsigelbėti iš degančių šarvuočių iššokusius

karius kulkosvaidžiais išpjovė ten pat, greta liepsnojančių šarvuočių

pakelėj jie liko gulėti visą karštą paskutinę birželio savaitę. Tik nežinia

iš kur atsiradusi ir apsiskelbusi vietos valdžia <...> sugaudė į namus

sugrįžusius miestelėnus vyrus ir prigrasė apdegusius, išputusius

lavonus palaidoti. Ne į kapines <...>“ (7, 1).


137

Jonas Kiriliauskas

Nenumaldomai link Kuršėnų artėjo vokiečių kariuomenė. Sovietinės

valdžios kūrėjai, aktyvistai, milicininkai karštligiškai ruošėsi

sprukti paskui ar kartu su sovietine kariuomene. Karo nežinią Kuršėnų

penktoji kolona, metus išbuvusi akla stalinistinio režimo kūrėja,

išgyveno taip: „Sužinome, kad mieste sudarytas ir nacionalizuotame

Kremerio name įkurtas štabas, kuris seks padėtį, palaikys ryšį su kariškiais,

numatys valdžios įstaigų veiklą <...>. Pirmadienis praėjo ramiai

(birželio 23 d. – J. K.). Antradienis išaušo irgi sąlygiškai ramus

<...>. Miesto štabe nuotaikos nekokios. Valdžios vyrai iš kariškių išgirsta,

kad, nors ir atkakliai priešinamasi, vokiečiams pavyksta veržtis

pirmyn <...>. Gal teks iš miesto pasitraukti <...>. Trečiadienį nuo

pat ankstyvaus ryto – jau ir sąmyšis. Valdžios vyrai apimti nerimo.

Nors atvirai ir nesakoma, kokia padėtis, bet iš padažnėjusio kariškių

lankymosi, iš per Kauno radiją skelbiamų žinių aiškėja, jog įvykiai

vystosi žaibiškais greičiais <...>. Pranešama, kad „štabe“ nutarta šį

vakarą pasitraukti iš Kuršėnų. Laikinai gal iki Žagarės, kol bus galima

sugrįžti atgal. Pasitraukia valdžios pareigūnai, tarnautojai, partiniai ir

komjaunuoliai <...>. „Štabe“ sužinome, kad iš Gruževskio nacionalizuoto

dvaro paimti dešimt vežimų su arkliais. Tai ir bus mūsų kelionės

transportas, savotiška gurguolė <...>. Vežimai greitai prisipildo žmonių

ir jų mantos. Į vienus susėda valdžios pareigūnai, į kitus milicininkai,

dar į kitus – kai kurie tarnautojai <...>. Keletą vežimų užima žydų

šeimos“ (5, 136).

V. Reimeris pasakoja, kaip, bėgdamas iš „štabo“ namo pasiimti

daiktų, ties žydo Ruvelio kokline matė ginkluotą (ginklas buvo paslėptas,

bet per drabužius matėsi) vyriškį, įdėmiai stebintį jį ir miestą,

– gal tai buvo partizanų žvalgas? Tas žmogus gerokai įvarė baimės

sprunkančiam komjaunuoliui.

Tokia buvo 1941 m. birželio 25 d., paskutinės sovietų dienos Kuršėnuose,

pavakarė.

Gaila, kad V. Reimeris savo prisiminimuose neanalizuoja, kodėl

naująją valdžią reikėjo lydėti ginkluotiems vyrams, kodėl reikėjo taip

skubiai sprukti iš gimtojo miestelio, kur visi savi, kur galima būtų

pasislėpti pas tuos, kurie pritarė sovietų valdžiai, ir tęsti kovą arba

palaukti greito vokiečių pralaimėjimo, kaip bandė įteigti sovietinė

propaganda.

138

Per bibliotekos balkoną matytos iškilmingos laidotuvės kažkokio

apylinkės pirmininko, kurį iš pasalų nušovė, anot prisiminimų autoriaus,

buožės 1940 m. rudenį, per raudonųjų gurguolių vajų, yra tik

praslystanti informacija apie tvyrojusią šalyje neapykantą naujajai

valdžiai ir jos pagalbininkams (5, 126). Nepamąstyta ir apie tai, kaip

po karo tie patys gyventojai slėpė, maitino ir kitaip rėmė partizanus,

kovojusius prieš sovietinius okupantus visą dešimtmetį, už partizanų

rėmimą vežtus į lagerius, žudytus ir kitaip persekiotus.

Stebina nepatogaus fakto – kunigo V. Dambrausko nužudymo –

nutylėjimas: juk traukėsi su tais, kurie žinojo, kas nutiko tą dieną Gruževskio

parke anapus Ventos.

V. Reimeris mini Dobryckį, pasak jo, buvusį Gruževskio nacionalizuoto

dvaro komisarą, kuris į Žagarę traukėsi su Gruževskio karieta

(5, 138). Joje turbūt važiavo partiniai aktyvistai, aptarinėdami einamuosius

ir ateities klausimus.

Sudėtinga yra su prisiminimais ir jų autoriais, nes kiekvienas

žmogus sako tai, kas jam yra svarbu, kuo jis tiki. Prisiminimų tikslas

yra papasakoti apie save ir savo santykį su svarbiais istoriniais įvykiais.

Toliau bus bandoma aptarti įvairiuose šaltiniuose ir pasakojimuose

užfiksuotus tos birželio dienos įvykius, įvardyti asmenis, savo

veiksmais galimai prisidėjusius prie kunigo V. Dambrausko nužudymo.

Įtariamųjų ratas nėra labai platus, daug kur minimi tie patys asmenys,

tačiau dėl to istorija netampa aiškesnė. Svarbiausias klausimas –

už ką? Kodėl V. Dambrauską ir K. Pieškų? Klausimų kyla ir daugiau.

Atsakyti į juos be pirminių istorinių šaltinių neįmanoma, galima tik

pasiremti kai kuriais faktais ir susidaryti nuomonę. Sovietmečiu valdžia

nebuvo suinteresuota kaupti medžiagą apie pačios padarytus nusikaltimus,

todėl tai sunkina tyrimą.

1. Kuršėnų bažnyčios mirties metrikų knyga (nuo 1940 m. rugsėjo 15 d. iki

1942 m. sausio 20 d.). Kuršėnų bažnyčios archyvas. L. 41.

2. Vokiečių karo lėktuvai viršum Šiaulių. XX amžius, 1938, Nr. 64, p. 1.


4. Trušys V. Laikas virto akmeniu. Gyvenimo ir kūrybos proskynos. Šiauliai,

2010, p. 8–9.

5. Reimeris V. ...buvo... Vilnius, 2009, p. 130.


139

6. Prunskis J. Lietuva bolševikų okupacijoje. Čikaga, 1979, p. 156.

7. Jacėnaitė G. Vokietmetis Kuršėnuose. Mažeikių muziejaus archyvas.

L 1.

Jonas Kiriliauskas

140

BIRŽELIO 25 D. ĮVYKIŲ DALYVIAI

Aiškinantis, kas galėjo dalyvauti nužudant kleboną Vaclovą Dambrauską,

bandyta ieškoti žinių įvairiuose šaltiniuose. Informacija juose

yra labai marga.

Lietuvių enciklopedijoje (t.

13) lakoniškai parašyta: „1941 m.

VI mėn. enkavedistų suimtas

<...>“ (1, 417). Bronius Kvyklys

„Mūsų Lietuvoje“ rašė: „1941 m.

birželio mėnesį rusai suėmė kleboną

<...>“ (2, 454). Labai išsamiai

žudikus įvardija „Ateitis“

(1944-04-05, Nr. 81), kurios

straipsnį perspausdino „Gėlupis“:

„Birželio 25 d. 18 val., jam išėjus

iš bažnyčios, vietos komunistai jį

suėmė ir nuvarė į Kuršėnų dvarą,

kur karo komendanto pareigas

ėjo Dobrokis. Jis suimtuosius liepė

nuvaryti į kompartijos būstinę

Kuršėnuose. Čia buvo komsorgas

Justas Stupuras, komunistė žydė

Kanauninkas Vaclovas Dambrauskas (iš

asmeninės autoriaus nuotraukų kolekcijos)

Šeinė Mankovaitė, milicininkai

Kasperavičius, Mockus, Kubilius,

Damanskis, keli vietiniai komunistai

ir trys raudonarmiečiai

<...>“ (3, 4). Pateiktoje informacijoje supainiotos pareigos: Dobrokis

(kitur Dobryckis) buvo nacionalizuoto Kuršėnų dvaro valdytojas – komisaras,

o J. Stupuras – partinio komiteto pirmininkas.

1989 m. Šiaulių rajono prokuratūra rinko įrodymus, susijusius su

Kuršėnų klebono V. Dambrausko nužudymu. Prokuratūros surinktoje

medžiagoje minimi Kuršėnų partinio komiteto sekretorius J. Stupuras,

Gruževskio dvaro komisaras Dobryckis (kiti liudininkai nurodė jį

kaip karo komendantą Dobrokį (Dobrickį)), Š. Mankovaitė. Apklausiami

šioje byloje liudininkai nurodė kaip žudikus D. Mockų, Š. Man-


141

Jonas Kiriliauskas

kovaitę, S. Butkų – taip teigė liudytoja Michalina Balkauskienė (4).

R. Žemelis nurodė Rimkų ir dar kelis kitus bendrus (5), O. Paliliūnienė

– Mankovaitę, brolius Damanskius ir Rimkų (6), G. Dihavičienė –

Mankovaitę (7), S. Tuzinas – Mankovaitę ir milicininkus (8).

1989 m. vienintelė likusi gyva minimų įvykių liudininkė Šeinė

Mankovaitė laišku davė parodymus prokuratūrai. Ji patvirtino, kad

pirmasis partijos sekretorius buvo Justas Stupuras, karo komendantas

– Dobrickis (Dobrokis), milicininkais dirbo Kasperavičius, Mockus,

Kubilius. Iš Kuršėnų ji pasitraukė 1941 m. birželio 25 d. Kartu su

ja buvo Dobrickis, Stupuras, Mockus ir dar devyni komunistai. Kelionėje

Dobrickis prisipažino nušovęs V. Dambrauską. Pati Š. Mankovaitė

tame įvykyje nedalyvavusi (9).

Žinoma, Š. Mankovaitė prieš save neliudijo, jos paaiškinimas palankus

jai, nes kitų gyvų liudininkų tuo metu jau nebuvo. Liudydama

ji patvirtino faktą, kad traukėsi kartu su žudikais, kurie prisipažino

nušovę kunigą.

Lietuvos ypatingajame archyve nėra daug 1940–1941 m. laikotarpio

dokumentų, kadangi prasidėjus karui sovietiniai aktyvistai ir

represinių struktūrų veikėjai naikino dokumentus. Nėra ten ir kunigo

V. Dambrausko bylos. Rasta archyvinė medžiaga, sovietinio periodo

veikėjų liudijimai pokario baudžiamosiose bylose patvirtina faktą, kad

kleboną V. Dambrauską sulaikė Kuršėnų milicija (10, 6), valsčiaus

partijos komitete, kurio sekretoriumi nuo 1941 m. sausio 5 d. buvo paskirtas

J. Stupuras (kai kur jo pavardė rašoma Stuporas) (11, 89–90),

klebonas buvo apklaustas ir perduotas „kariniam štabui“ (10, 6).

Birželio 25 d. iš Kuršėnų pasitraukė partinis aktyvas – tai liudija

daug šaltinių, įrašai Kuršėnų mirties metrikų knygoje. 1941 m. birželio

26 d. „visas Kuršėnų m. valdymo kolektyvas ir milicija drauge“

pasitraukė iš Kuršėnų, prieš tai spėję nužudyti kunigą V. Dambrauską

ir ūkininką K. Pieškų (10, 6). Informaciją apie kunigo V. Dambrausko

suėmimą ir perdavimą kariškiams savo autobiografijoje-atsiminimuose

pateikia revoliucinio judėjimo Lietuvoje dalyvis Juozas Petronis,

Komunistų partijos narys nuo 1937 m. Jis 1941 m. birželio 20 d. buvo

iškviestas į Šiaulius, kur sužinojo, kad yra paskiriamas Pavenčių cukraus

fabriko direktoriumi, bet pareigų pirmadienį taip ir nepradėjo eiti,

nes sekmadienį prasidėjo karas (ten pat, 6).

142

Įtariamųjų dėl nužudymo nesumažėja: jeigu partijos aktyvas organizuotai

traukėsi kartu su karo komendantu ar kariniu štabu, tai egzekucijoje

dalyvavo irgi visi. J. Petronis paneigia Š. Mankovaitės parodymus

Šiaulių rajono prokuratūrai, kuriuose ji mini, kad šautuvų jie

neturėję: jis sako, jog „Kuršėnuose, vadovaujant partijos sekretoriui

Stuporui, palaikėme tvarką“ (ten pat, 6).

Š. Mankovaitė įvardija partinį aktyvą – tai žmonės, kurie pradžioje

galimai apklausė kleboną: be sekretoriaus ir Š. Mankovaitės, jame

buvo Rimkus, Mockus, Noreika, Rudmanas (11, 9), bet nepamini

J. Petronio, su kuriuo ji jau 1937 m. „aktyviai darbavosi pogrindyje“

ir kuris traukėsi iš miestelio kartu su aktyvu (12, 8). Šie žmonės, partijos

aktyvas, ir nulėmė klebono likimą, perdavę jį kariniam štabui, nors

patys ir nedalyvavo egzekucijoje parke – tokio dalyvavimo įrodyti

neįmanoma (10, 6). Visi išvardyti asmenys prisidėjo prie kanauninko

V. Dambrausko nužudymo.

Minima, kad pajudėjo visi iš dvaro, nes jame buvo formuojama

raudonoji gurguolė, o tai leidžia teigti, kad visi galėjo būti egzekucijos

vietoje. Tiesioginio dalyvavimo egzekucijoje įrodyti negalima, nes

nėra liudininkų, nėra dokumentų, liko tik nužudytų V. Dambrausko

ir K. Pieškaus kūnai su akivaizdžiomis kankinimų žymėmis. Galima

tik daryti prielaidas, kad egzekucijoje galėjo dalyvauti partijos sekretorius,

neslėpęs neapykantos ir noro susidoroti su klebonu V. Dambrausku.

Kas iš tikrųjų vyko tardymo

metu ar prie bombos išraustos

duobės, mes niekada tiksliai negalėsime

pasakyti. Pranas Jasnauskis,

vienas tiesioginių liudininkų,

ir su juo kartu buvęs Zigmas Valuckis

girdėjo parke tris šūvius

(13). Dėl Z. Valuckio iš tikro ne

viskas aišku, nes jis yra sąrašuose

tų, kurie karo pradžioje buvo

vokiečių bombų užmušti. Tačiau

Zigmas Valuckis (iš asmeninės autoriaus


gali būti, kad ir žuvo jis budėdamas

gatvėje, nes, krinkant sovietų


143

Jonas Kiriliauskas

valdžiai, į miestelio viešosios tvarkos užtikrinimą galėjo būti įtraukti

buvę šauliai, gaisrininkai, o Z. Valuckis nuo 1931 m. priklausė Kuršėnų

šaulių būriui (14, 499).

Trys šūviai dviem žmonėms.

Klebono šeimininkė Valerija Laikūnaitė liudininkei, tuo metu

pardavėja dirbusiai Michalinai Balkauskienei žudikus nurodė keturis:

Mockų, Mankovaitę, Butkų ir Stupurą. M. Balkauskienė dalyvavo atkasant

nužudytųjų palaikus ir nurodė, kad „kūnai žiauriai atrodė“ (4).

Liudininkė Ona Paliliūnienė mini, kad „K. Pieškui buvo nukirsti

abiejų rankų pirštai, išbadytos akys ir subadyta durtuvu ar peiliu krūtinė“

(6).

Liudininkė Jadvyga Tumienė, bendravusi su V. Laikūnaite, pasakojo,

kad šeimininkė su klebonu kartu buvusi nuvesta į parką, bet

labai prašėsi ir ją paleidę, liepdami bėgti neatsigręžiant. Kai jau bėgo

tiltu, išgirdo šūvius. Ji mini ten buvus kariškius, bet kas šaudė, nežino

(4).

Žmonės kalbėjo, kad Š. Mankovaitė išdūrusi pirštais akis, šaudžiusi

į kojas, bet prokuratūros tyrėjams apie tai niekas nepasakojo –

tai tebuvę gandai, neparemti faktais.

Iškastus kūnus greitai palaidojo, nes buvo vasara, kūnai jau pradėjo

gesti, todėl detalesnio tyrimo niekas neatliko. Pašarvotas klebonas

V. Dambrauskas buvo kažkieno nufotografuotas.

Nežinia, kaip buvo renkama informacija straipsniui „Ateities“

laikraštyje, bet jeigu žurnalistai buvo atvykę į įvykio vietą ir apklausė

liudininkus praėjus mažiau nei trejiems metams po žudynių, tai galima

manyti, kad ši informacija yra netoli tiesos: „Prasidėjus karui, vietos

gyventojai ir kiti kunigai išsibėgiojo į kaimus, o kunigas Dambrauskas

pasiliko miestelyje, saugojo bažnyčią, patarnavo likusiems parapijiečiams.

Vietos komunistai jo nekentė ir laukė progos atkeršyti. Birželio

25 d. 18 val., jam išėjus iš bažnyčios, vietos komunistai jį suėmė ir nuvarė

į Kuršėnų dvarą, kur karo komendanto pareigas ėjo zootechnikas

Dobrokis. Jis suimtuosius liepė nuvaryti į kompartijos būstinę Kuršėnuose.

Čia buvo komsorgas Justas Stupuras, komunistė žydė Šeinė

Mankovaitė, milicininkai Kasperavičius, Mockus, Kubilius, Damanskis,

keli vietiniai komunistai ir trys raudonarmiečiai kariškiai; kompartijos

sekretorius su milicininkais nuvyko į kleboniją padaryti kratos

144

ir atvaryti kitus klebonijoje esančius svečius ir kunigus. Po kratos iš

klebonijos atsivarė šeimininkę Valeriją Laikūnaitę ir ten buvusius svečius.

Stupuras, tardydamas kanauninką Dambrauską, pareiškė, kad jis

seniai laukė progos jį likviduoti ir dabar atėjusi ta proga. Tardydamas

visaip iš jo tyčiojosi ir parašė mirties sprendimą. Nuvarė su kitais į

Kuršėnų dvaro parką, kitus sustatė į eilę, o kanauninką nusivedė kiek

toliau prie lėktuvo išverstos bombos duobės. Pirmiausia į jį šovė žydė

Mankovaitė ir pataikė į kojas. Kiti budeliai jį kankino, daužė, durtuvais

badė ir pribaigdami paleido keletą šūvių. Kitus suimtuosius paleido

ir, eidami paskui juos, visaip tyčiojosi. Po šios egzekucijos budeliai

susėdo į vežimus ir nuvažiavo Latvijos link. Vokiečių kariuomenei

atėjus, kanauninko lavonas buvo iškastas ir palaidotas Kuršėnų bažnyčios

šventoriuje“ (3).

Straipsnyje nieko neužsimenama apie K. Pieškų, apie tardymą, ką

norėjo išgirsti sovietiniai aktyvistai, kodėl buvo atliekama klebonijoje

krata. J. Stupuras buvo ne komsorgas, o Kuršėnų valsčiaus komunistų

partijos sekretorius – tai liudija oficialūs dokumentai (11, 89–90).

J. Stupuras į sovietines enciklopedijas nepakliuvo – vadinasi, jo

nuopelnai sovietinei santvarkai nebuvo dideli. Lietuvos ypatingojo archyvo

dokumentuose apie jį užsimenama tik tiek, kad gimęs 1915 m.,

kilęs iš valstiečių, darbininkas, lietuvių tautybės, išsilavinimas – pradinis,

komunistas nuo 1940 m. (ten pat).

Keisčiausias liudijimas apie tos dienos įvykius nuskambėjo iš

bažnyčios varpininko Stepo Bielskio lūpų, tikriau, iš vis dar iš baimės

drebančios rankos, rašančios parodymus. Paaiškinime parašyta: „Apie

kunigo V. Dambrausko nužudymo faktą nieko negaliu paaiškinti, nes

apie tai man nėra žinoma“ (15). Žmogus paaiškinimą rašė 1990 m.

kovo 13 d., bet, matyt, dar buvo kaustomas baimės, todėl nusprendė

geriau nesakyti to, ką žino.

J. Prunskio knygoje, abėcėliniame 1941 m. Lietuvoje nužudytų

žmonių sąraše, ties kanauninku klebonu V. Dambrausku yra toks įrašas:

„<...> nukankintas: akys išbadytos, rankos išlaužtos ir nušautas“

(16, 201).

Trys šūviai, kuriuos girdėjo gatvėje budėję žmonės, gali reikšti,

kad aukų galėjo būti ir daugiau, arba gali reikšti, kad į kurį nors

suimtąjį šauta du kartus. Šūviai vasaros dieną turėjo būti labai gerai


145

Jonas Kiriliauskas

girdimi, ypač jei šauta iš karabinų. Kaip tik tai gali paremti faktą, kad

šaudė raudonarmiečiai. Tačiau visa tai – tik spėlionės.

Žinia apie Kuršėnų klebono nužudymą nepasiekė Kaune gyvenusio

ir dienoraštį skrupulingai rašiusio kunigo Povilo Dogelio. Jis

labai atidžiai fiksavo visą informaciją apie Lietuvoje 1941 m. birželio

mėnesį nužudytus ir ištremtus kunigus: dienoraštyje mini Viekšnių

kleboną ir dekaną J. Novickį, buvusį Kuršėnų kleboną, ir dar 16 likimo

bendrų, 14 ištremtų kunigų (17, 328–329), bet apie kanauninką

V. Dambrauską neužsimena. Dienoraštyje rašoma apie Eržvilko vikarą

kunigą Buteikį, kurį bolševikai pasodino į kalėjimą, kankino, kol

šis išsikraustė iš proto. Kunigas buvo paguldytas į Kalvarijos ligoninę,

1941 m. rugpjūčio 26 d. tėvas atvežė jį į Kauną, kur kunigą pamatęs

P. Dogelis konstatavo, kad „vargšelis labai prastai atrodo“ (ten pat,

327).

Apibendrinant visą išlikusią informaciją galima sakyti, kad vienintelė

byloje apklausta Kuršėnų įvykių liudytoja Š. Mankovaitė nurodė,

jog Kuršėnų dvaro komisaras Dobrokis kelionėje jai prisipažino

nušovęs Kuršėnų kleboną V. Dambrauską. Kodėl Lietuvos TSR

personalinė pensininkė Š. Mankovaitė paminėjo komisarą? Logiškas

paaiškinimas gali būti tas, kad tuometiniai Kuršėnų sovietiniai aktyvistai

vienokiu ar kitokiu būdu prisidėjo prie nužudymo. Liudydama

po tiekos metų, Š. Mankovaitė negalėjo nutylėti to fakto, kadangi nežinojo,

kokia informacija disponuoja Šiaulių rajono prokuratūra. Taigi

galima daryti išvadą, kad sovietiniai aktyvistai dalyvavo klebono

egzekucijoje, nes jie turėjo ginklų, turėjo sąskaitų su klebonu, kurias,

pasinaudodami karu, galėjo suvesti.

Kas kankino?

Žinant apie kitas žudynes, tarp jų ir Rainių, nekyla abejonių, kad

čia galėjo nagus prikišti NKVD „specialistai“, mokėję tai daryti, ką

parodė vėliau iškasti nukankintų lietuvių kalinių kūnai. Negalima atmesti

ir kuršėniškių sovietinių aktyvistų, jų gebėjimų. Aiškaus atsakymo

į šį klausimą nėra.

Gaila, kad Petras Liubertas savo knygoje, skirtoje sovietinei milicijai,

pateikęs tiek daug informacijos apie įvairias jos atliekamas

veiklas, beveik nieko nepasakoja apie karo pradžios įvykius, apie sovietinės

milicijos pasitraukimą į SSRS gilumą. Knygoje pateikiama

146

faktų apie milicininkų vykdytą terorą, tikinčiųjų niekinimą, kai girtas

pareigūnas mišių metu leidžia sau vaikščioti po bažnyčią ir prožektoriumi

šviesti į „šventas vietas“ (18, 47), bet apie terorą ir žudynes

nėra nė žodžio. Iš beveik devynių šimtų knygos puslapių karo pradžiai

skirti tik du.

1. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius, 2008, t. 13, p. 417.

2. Kvyklys B. Mūsų Lietuva. Vilnius, 1989, t. 4, p. 454.

3. Bolševikų nukankinti lietuvių kunigai. Gėlupis, 1989-07-28, p. 4.

4. Iš M. Balkauskienės paaiškinimo Šiaulių rajono prokuratūrai.

5. Iš R. Žemelio paaiškinimo Šiaulių rajono prokuratūrai.

6. Iš O. Paliliūnienės paaiškinimo Šiaulių rajono prokuratūrai.

7. Iš G. Dihavičienės paaiškinimo Šiaulių rajono prokuratūrai.

8. Iš S. Tuzino paaiškinimo Šiaulių rajono prokuratūrai.

9. Iš Š. Mankovaitės paaiškinimo Šiaulių rajono prokuratūrai.

10. LYA. F. 3377. Ap. 46. B. 654. L. 6.

11. LYA. F. 1771. Ap. 2. B. 305. L. 89–90.

12. LYA. F. 3377. Ap. 46. B. 531. L. 8–9.

13. Iš P. Jasnauskio paaiškinimo Šiaulių rajono prokuratūrai.

14. LCVA. F. 561. Ap. 22. B. 46. L. 499.

15. Iš S. Bielskio paaiškinimo Šiaulių rajono prokuratūrai.

16. Prunskis J. Lietuva bolševikų okupacijoje. Čikaga, 1979, p. 201.

17. Dogelis P. Kas pergyventa. 1930–1949 metų dienoraštis. Vilnius, 2017,

p. 327–329.

18. Liubertas P. Tamsios aukštumos. LTSR milicija 1940–1987. Vilnius,

2019, p. 51, 53–54.


147

„JŪS SLĖPKITĖS, O AŠ TURIU SUTIKTI

SU DIEVO VALIA“

Jonas Kiriliauskas

Prasidėjęs karas, birželio 23 d. ryte per Lietuvos radiją perskaitytas

pranešimas apie sukilimą ir Laikinosios vyriausybės sudarymą

provincijoje esantiems sovietiniams kolaborantams galėjo reikšti tik

viena – „nacionalistai ir fašistai Lietuvoje pakėlė galvas“. Įtarimai krito

ant aktyvių nepriklausomos Lietuvos visuomenės ir politinių veikėjų,

likusių nerepresuotų per laikotarpį nuo sovietinės okupacijos iki

karo pradžios.

Pirmiausia aktyviems sovietiniams veikėjams reikėjo susigaudyti

situacijoje, o paskui suskubti paskui okupacinę kariuomenę, bet prieš

sprunkant dar galima sąskaitas suvesti iš apmaudo dėl pralaimėjimo.

Tačiau dėl informacijos stokos, dėl visuotinio sutrikimo ir didžiulio

išgąsčio nutiko daug dalykų, kurie tokiose situacijose paprastai ir nutinka.

Besitraukiančius sovietų dalinius ir aktyvistus ne vienoje pamiškėje

pasitiko sukilėlių šūviai. Sukilėliai suiminėjo komjaunuolius ir

komunistus, vykdė savo teisingumą, kaip jį suprato, nes sovietinės

valdžios kūrėjai, jų akimis, buvo tautos išdavikai, organizavę masinius

trėmimus. Susidorojama su jais buvo be gailesčio, nors būta atvejų,

kai raudonieji aktyvistai buvo suimti ir uždaryti vietos daboklėse. Karas,

kaip dažniausiai nutinka, susikaupusią neapykantą ir baimę transformavo

į keršto troškimą.

Pakankamai įtikinamą (save pateisinančią) versiją pateikė Š. Mankovaitė:

„Jis (Dobrokis) smulkiai apie žuvimą (Dambrausko) nepasakojo,

bet pasakojo, kad nušovė dėl to, kad kai atsitraukdavo tik

Raudonosios armijos dalinys, bažnyčia tuoj skambindavo varpais,

t. y. duodavo žinią, kad atsitraukė <...>, kad užtai jis nuėjo į bažnyčią,

išvedęs kunigą ir ten buvusius klebonijoje žmones užmušė parke“ (2).

Liudininkai pateikė ir daugiau versijų, kurios, matyt, anuo metu

Kuršėnuose dar ilgai buvo aptarinėjamos. R. Žemelis teigė, kad kleboną

nužudė už tai, jog pranešė gyventojams apie prasidėjusį karą;

K. Pieškus nužudytas todėl, kad vienintelis Kuršėnuose turėjo radijo

imtuvą ir apie karo pradžią pranešė klebonui (bet K. Pieškus negyveno

Kuršėnuose, o radijo imtuvų Kuršėnuose buvo ne vienas – J. K.) (3).

148

Tas pats liudininkas dar kalba ir apie pavydą, kurį jautė sovietiniai

aktyvistai klebonui dėl to, kad šis gyvenąs pasiturinčiai.

Sovietiniams aktyvistams V. Dambrauskas buvo įtartinas, nes jis,

skirtingai nei Kuršėnų bažnyčios vikarai, nepasitraukė į kaimą ar pas

gimines, o atliko savo pareigas, laikė mišias, tarsi nieko aplinkui nevyktų.

Varpų skambėjimas tikintiesiems yra natūralus dalykas, o savo

paties šešėlio bijančiam žmogui gali sukelti visokių įtarimų.

G. Jacėnaitė prisimena, kad prasidėjus karui viena kuršėniškių

našlių pora, gyvenusi kartu, maldavo kleboną juos sutuokti, kad, neduok

Dieve, neužmuštų jų begyvenant nuodėmėje. Klebonas išsigandusią

porą sekmadienį po pietų sutuokęs. Tai tik dar kartą patvirtina

faktą, kad klebonas liko bažnyčioje ir vykdė savo pareigas.

Žinant, kas karo pradžioje vyko įvairiose Lietuvos vietose, kur

buvo žudomi kunigai ir visai atsitiktiniai žmonės, kaip siautėjo sovietiniai

aktyvistai ir NKVD veikėjai, nestebina toks jų elgesys ir Kuršėnuose.

Kuršėnų klebonas Vaclovas Dambrauskas buvo svarbi miestelio

figūra, savo autoritetu, darbais, o ne pareigomis pelnęs žmonių

ir Bažnyčios pagarbą ir įvertinimą, asmeniniu pavyzdžiu visuotinės

suirutės metu rodė žmonėms, kad reikia laikytis santūrumo ir ramybės,

pagal galimybes bandyti atlikti kasdienes pareigas. Toks klebono

elgesys nekėlė simpatijų sovietinei ir partinei valdžiai ir jos aktyvistams

Kuršėnuose, kas galėjo būti viena iš susidorojimo priežasčių.

Partinis aktyvistas Juozas Petronis savo autobiografijoje-atsiminimuose

mini galbūt pačią realiausią susidorojimo su kunigu V. Dambrausku

priežastį: „Prasidėjus karui tą pačią dieną nutrūko ryšys su

Šiauliais ir kitais didesniais miestais. Kuršėnuose, vadovaujant partijos

sekretoriui Stuporui, palaikėme tvarką, teikėme sužeistiems raudonarmiečiams

medicinos pagalbą ir maistą. Kilo įtarimas, kad Kuršėnų

parapijos klebonas Dambrauskas organizuoja fašistinį kovinį būrį. Jis

buvo mūsų milicijos sulaikytas, partkomitete išklaustas ir perduotas

kariniam štabui. Tuo buvo išvengta nereikalingų žmonių <...> aukų

<...>“ (4, 6).

J. Petronis nepasakydamas pasako, kad aktyvistai pasmerkė myriop

kleboną V. Dambrauską, patys nusprendę, jog, pašalinus vadą,

pakriks ir visa organizacija.

Š. Mankovaitė buvo kiek atviresnė saviškiams liudydama vienoje

baudžiamojoje byloje prieš kuršėniškį Gelumbauską, buvusį komjau-


149

Jonas Kiriliauskas

nuolį ir Lietuvos saugumo agentą, perdavinėjusį duomenis apie Kuršėnų

komunistus ir komjaunuolius pogrindininkus. Apie pirmas karo

dienas ji rašė: „Iš karto, nuo pirmų karo dienų, mūsų partinė organizacija

organizavo apsaugą visų mūsų miesto įmonių. Mūsų aktyvas

padėjo milicininkams prižiūrėti tvarką <...>“ (5, 9). Taigi aktyvas aktyviai

dalyvavo karo pradžioje miestelyje palaikydamas tvarką ir, kad

išvengtų žmonių aukų, suėmė ir pasmerkė myriop kleboną, kaip galimą

sukilimo vadą Kuršėnuose, o trečią karo dieną pasitraukė iš miestelio,

nes artėjo vokiečių kariuomenė (5, 9). Buvo nužudytas žmogus

todėl, kad kilo įtarimų (4, 9). Štai ir atsakymas į klausimą, už ką...

Žmogus buvo žiauriai kankintas, reikalaujant išduoti bendrininkus.

Ginkluotų žmonių, ne sovietinių aktyvistų, miestelyje irgi buvo.

V. Reimeris prisimena matęs ginkluotą lyg ir pažįstamą vyrą, mini ir

girininką, birželio 22 d. miestelyje besidžiaugiantį ir šūkaujantį: „Sulaukėme!

Sulaukėme! Išmušo valanda! Išmušo!“ (6, 132).

Žinia apie klebono suėmimą

ir galimą nužudymą netruko pasklisti

po miestelį, nes klebono

šeimininkę Valeriją Laikūnaitę milicininkai

paleido, o ji grįždama

girdėjo šūvius. Pranas Jasnauskis

irgi girdėjo šūvius, girdėti juos galėjo

ir daugiau žmonių, nes atstumas

nuo egzekucijos vietos iki

miestelio nedidelis.

„Ateitis“ minėjo, kad suimtųjų

buvę ir daugiau, jie galbūt netgi

galėjo matyti egzekuciją, bet niekas

nežino, kas buvo tie suimtieji.

Galima kelti visai įmanomą

Valerija Laikūnaitė, klebono šeimininkė

(iš asmeninės autoriaus nuotraukų kolekcijos)

versiją, kad dvaro parke galėjo

būti užkasta ir daugiau sovietų

aktyvistų suimtų ir nužudytų žmonių,

jų paprasčiausiai galėjo nerasti.

Minima, kad suėmė visus pas kleboną buvusius žmones, o jų galėjo

būti ne vienas.

150

Kaip buvo rastas klebono kūnas, versijų irgi yra ne viena. Pasakojama,

kad žudikai beskubėdami beveik neužkasė kūnų, matėsi išlindę

batai, drabužiai. Išsamiausią palaikų radimo scenarijų pateikia R. Žemelis:

„<...> vokiečiams artėjant prie Kuršėnų, daug Tarybų Sąjungos

karių ir šiaip visokių žmonių šeimų traukėsi Šaukėnų kryptimi.

Kelyje Kuršėnai–Pavenčiai jie buvo užklupti ir sušaudyti (čia reikėtų

prisiminti V. Trušio pasakojimą, kad traukėsi nuo Šaukėnų, per Kuršėnus

Mažeikių ir Latvijos link – J. K.). Todėl užėję vokiečiai skubėjo

tuos lavonus likviduoti, reikėjo sulaidoti, nes dienos buvo šiltos, galėjo

kilti epidemija. Iš miestelio buvo varomi žydai, lietuviai, visi, kas

galėjo dirbti. Tame skaičiuje pakliuvo ir mano tėvas. Laidojo keletą

dienų. Tėvas pasakojo, kad atsitiko taip. Kai paskutiniai lavonai buvo

užkasti, vyrai grįžo namo, bet pastebėjo, kad tarp medžių (parko teritorijoje

– J. K.) dar krito du užmušti arkliai. Reikėjo ir juos apkasti.

Tada darbams vadovavęs vokiečių karininkas liepė pagilinti bombos

išmuštą duobę. Įšoko keli vyrai į ją ir ėmė kasti, bekasant vienas jų

rado naują batą, ėmė traukti, bet, pasirodo, batas tempėsi su visa koja.

Taip buvo atkastas Pieškus, šalia jo gulintis ir klebonas V. Dambrauskas.

Tėvas sakė, kad jų kūnai atrodė siaubingai, taip buvo sužaloti

<...>“ (3).

Tokia yra išsamiausiai papasakota viena iš versijų. R. Žemelio

minimos „kelios dienos“ iš tiesų sutampa su įrašu bažnyčios mirties

metrikų knygoje: VI – 25–30. Vadinasi, nužudytas birželio 25 d., o

palaidotas 30 d. Rastas birželio 29 d., nes pašarvotas buvo tik vieną

naktį.

Kodėl nebuvo ieškomas tas kelias dienas?

Pirma, žmonės bijojo kur nors rodytis ir domėtis tuo, kas vyksta.

Antra, dalis miestelio gyventojų, slėpdamiesi nuo galimų bombardavimų,

buvo pabėgę į aplinkinius kaimus. Trečia, galėjo manyti, kad

besitraukiantys sovietiniai aktyvistai išsivežė kleboną. Pagaliau žmonėms

juk ne bažnyčia buvo galvoje tokioje situacijoje.

Informacija apie tai, kad rastas nukankintas ir sušaudytas klebonas,

netruko pasklisti po miestelį. Zigmanto Foko (1864–1963), vieno

iš klebonijoje dirbusių darbininkų, duktė Bronė Fokaitė pasakojo, kad

klebono šeimininkė V. Laikūnaitė nusivedė Foką, Labiną ir Danilevičių

į parką prie egzekucijos vietos. Anot Z. Foko, klebonas buvo

nužudytas be sutanos, apsivilkęs margu megztiniu.


151

Jie visi kleboną V. Dambrauską su vežimu parvežė į kleboniją,

paguldė ant daržinės durų. Ten jį nuprausė, aprengė kunigo drabužiais.

Z. Fokas padarė karstą, dažų neturėjo karstui nudažyti, todėl guldė

į nedažytą. Anot B. Fokaitės, žuvusiojo karstas buvo pastatytas prie

daržinės. Karsto dangtis buvęs neuždarytas (dėl kvapo – J. K.) ir taip

išlaikytas visą naktį (7).

Nužudytas kunigas Vaclovas Dambrauskas (iš asmeninės autoriaus nuotraukų kolekcijos)

Jonas Kiriliauskas

Prieš laidojant mirusiojo kūnas buvo įneštas į bažnyčią. Mišias

laikė kunigas S. Gorodeckis. Į laidotuves susirinko labai daug žmonių.

Atvažiavo ir keletas kunigų iš aplinkinių parapijų. Vokiečių karinė

vadovybė stebėjo laidotuves, bet į jas nesikišo, nebandė riboti žmonių

susibūrimo, nors tai karo metu buvo uždrausta.

Klebonas buvo palaidotas rūsyje, vėliau perlaidotas prie bažnyčios

sienos, nors, kaip pasakoja Petras Gricius, palaidoti prie pat sienos

trukdė bažnyčios pamatai. Todėl V. Dambrausko kūnas šiandien

ilsisi ant paties plytelėmis iškloto takelio, esančio šalia paminklo (8).

Bažnyčios gale buvo pastatytas paminklas, kuriame iškaltas užrašas:

„Bolševikų nužudytas“, tačiau po karo vietinė valdžia įsakė sunaikinti

šį įrašą, jo vietoje buvo iškalta gėlytė (9, 49).

Žmonės laidojo savo mylimą kleboną, dvasios tėvą, čia dirbusį

nuo 1925 m., todėl visų gerai pažįstamą ir gerbiamą. Laidojo ne miru-

152

sį savo mirtimi, o žiauriai kankintą ir nušautą, ėjusį 62 metus. Galima

tik įsivaizduoti, ką jautė miestelio gyventojai, patyrę prieš keliolika

dienų trėmimų siaubą, karo pradžios sukrėtimus, dabar laidojantys kunigą.

Niekas iš pasakojusių neužsiminė apie tuo metu visus apėmusias

nuotaikas, bet reikia manyti, kad jos buvo labai slogios, nes žmonės

jautėsi prislėgti užgriuvusių nelaimių. Tiesa yra tai, kad visi, buvę tą

gražią, saulėtą vasaros dieną Kuršėnuose, atėjo palydėti kleboną į paskutinę

jo kelionę – jis, kaip niekas kitas, buvo vertas tokios pagarbos.

Praėjus 48 metams po V. Dambrausko nužudymo, 1989 m. kovo

30 d. Šiaulių rajono prokuratūra priėmė nutarimą: „<...> nuo minimų

įvykių praėjo 48 metai ir nėra galimybės nustatyti, kas įvykdė šiuos

nusikaltimus bei kas matė nurodytus įvykius. Tai laikytina aplinkybėmis,

darančiomis bylą negalimą <...>“ (10).

Laikas yra pats geriausias teisėjas. Nors 1989 m. jau ir nebuvo

ko teisti. Vienintelė likusi gyva liudininkė buvo Vilniuje gyvenanti

Š. Mankovaitė. Ji parašė paaiškinimą prokuratūrai, kuriame nurodė

klebono žudikus, jai kelionėje pasigyrusius apie tai, bet pamiršo pridurti,

kad buvo kartu su tais, kurie pasmerkė myriop kleboną, perdavę

jį į kariškių rankas (4, 6). Vienintelis P. Jasnauskis pasakojo, kad matė

vedamą kleboną tų įvardytų asmenų ir girdėjo šūvius. Suprantama,

liudijimų buvo per mažai.

Pokario metais tikintieji klebono nužudymo vietoje pastatė medinį

kryžių. Apie 1950 m. vietinės sovietų valdžios jis buvo nugriautas.

1990 m. Adomaičių šeima iš Akmenės pastatė naują kryžių, kad parko

lankytojai galėtų prisėdę ant suolelio apmąstyti žmogaus gyvenimą,

tarnystę žmonėms iki paskutinės gyvenimo dienos – iš esmės tokį asmeninį

pavyzdį mums paliko klebonas V. Dambrauskas.

Reikėtų paminėti, kad tų įvykių liudininkė klebono šeimininkė

Valerija Laikūnaitė po tragiškos V. Dambrausko mirties kurį laiką gyveno

savo kambarėlyje klebonijoje, o po sovietų sugrįžimo apsigyveno

nedideliame namelyje. Po kurio laiko susirgusi nebegalėjo vaikščioti.

Jos pragyvenimo šaltinis buvo gaunami siuntiniai – kuršėniškiai

manė, kad iš JAV (11). V. Laikūnaitė kalbėjo ne žemaitiškai – labiau

aukštaitiškai, buvo ne vietinė, atvyko su klebonu čia, matyt, iš Aukštaitijos

(11).

2012 m. V. Dambrausko žūties vietoje pastatytas naujas kryžius,

jo autorius – kuršėniškis tautodailininkas Vaclovas Tamošaitis.


153

Baigiant pasakojimą norisi pacituoti vieno nežinomo liudininko

mintį apie tai, kad kunigas V. Dambrauskas numanė savo likimą. Įspėtas

apie grėsmę jo gyvybei, kunigams pasakęs: „Jūs slėpkitės, o aš

turiu sutikti su Dievo valia.“ Tai buvo paskutiniai kunigo V. Dambrausko

žodžiai. Jis nesislėpė, kaip gyveno visą gyvenimą, taip drąsiai,

nuosekliai atliko savo ganytojišką pareigą, kol jo atėjo išsivesti budeliai

į sumanytą niekšybės egzekuciją.

1. Interneto prieiga: http://www.partizanai.org/index.php/monsinjoro-asvarinsko/121-keletas-pastabu-po-didziuju-birzelio-minejimu



4. LYA. F. 3377. Ap. 46. B. 654. L. 6.

5. LYA. F. 3377. Ap. 46. B. 531. L. 9.

6. Reimeris V. ...buvo... Vilnius, 2009, p. 132.

7. Iš kuršėniškės B. Fokaitės pasakojimo.

8. Iš kuršėniškio P. Griciaus pasakojimo.


(1878–1941). Kaunas, 2003.

10. Nutarimas atsisakyti iškelti baudžiamąją bylą. Šiaulių rajono prokuratūra,

1989-03-30.

11. Iš kuršėniškės G. Jacėnaitės pasakojimo.

12. ŠRVA. F. 48. Ap. 1. B. 90. L. 21.

Jonas Kiriliauskas

154

KAZIMIERAS PIEŠKUS

Knyga nebus išsami, jei joje

neliks vietos kartu su Kuršėnų

klebonu likimą pasidalijusio, kankinio

mirtį priėmusio parapijos

ūkininko Kazimiero Pieškaus asmeniui.

Kas buvo tas pakankamai jaunas

ūkininkas iš Vozbučių kaimo –

Kazimieras Pieškus (1898–1941)

(1, 130), sulaukęs tokio paties

kaip ir klebonas likimo? Tai ūkininkas,

turėjęs apie 40 ha žemės

(gal kiek mažiau), bet 1941 m.

birželio 14 d. prasidėjusių trėmimų

nebuvo sovietų valdžios paliestas:

gal neatsirado žmonių, jį

įskundusių, o gal, gyvendamas

nuošaliame kaime, nekrito į akis

valsčiaus sovietinei valdžiai, todėl

ir išvengė trėmimo.

Kazimieras Pieškus (iš asmeninės autoriaus


Tai už ką atsidūrė komendantūros

dvaro rūsyje ir nebuvo paleistas

kaip kiti suimtieji?

Kazimieras Pieškus buvo nestambaus sudėjimo, dar nevedęs,

mėgstantis papokštauti, žodžiu, linksmo būdo žmogus. Jį pažinoję

žmonės pasakojo, kad červoncus su Lenino atvaizdu jis vadino žydais,

nes, anot jo, Leninas buvęs žydas. Taip kalbėdavęs parduotuvėse

ir su žmonėmis. O skundikų juk visą laiką netrūkdavo, ypač tokiose

sudėtingose situacijose (2, 52).

Viena iš versijų ir yra tokia, kad K. Pieškus galėjo būti suimtas

kaip priešiškas elementas, šmeižiantis sovietinę santvarką, jos vadus.

Už tokias kalbas grėsė ar ne 25 metai lagerio, o prasidėjus karui galima

buvo ir daugiau užsidirbti.


155

Jonas Kiriliauskas

Liudijimai, kad jis buvęs V. Dambrausko ūkvedys, turėjęs radijo

imtuvą ir pranešęs klebonui apie karo pradžią, yra stipriai nutolę nuo

tikrovės, nes klebonas ir pats turėjo radijo imtuvą, galėjo užsienio stočių

klausytis. Turėdamas tokį didelį ūkį, K. Pieškus niekaip negalėjo

tarnauti klebonui.

Iškasus K. Pieškaus kūną, liudininkai pasakojo matę, kad jam

buvo nukirsti abiejų rankų pirštai, išbadytos akys, subadyta durtuvu ar

peiliu krūtinė. Tuo pasakojimu galima būtų neabejoti, nes taip pasakojusi

K. Pieškaus sesuo Emilija Valienė (3).

Nužudytasis palaidotas 1941 m. birželio 29 d. Kuršėnų miesto katalikų

kapinėse – tą pačią dieną, kai buvo rastas. Tai liudija bažnyčios

mirties metrikų knygoje išlikęs įrašas (1, 130).

Ką K. Pieškus padarė sovietų valdžiai, kad buvo suimtas savo namuose

1941 m. birželio 23 d. (2, 52)? Tikėtina versija, kad jo mirties

ir kankinimo priežastis buvusi tokia pati kaip ir klebono: jis galėjo

būti įtariamas kaip turintis ryšių su sukilėliais, todėl buvo suimtas,

tardytas, kankintas ir nužudytas kartu su kitu įtariamuoju – parapijos

klebonu.

O gal žmogus tiesiog atsidūrė ne laiku ir ne vietoje, atvykęs su

kokiais reikalais pas kleboną? Visai galėjo būti dar ir tokia situacija,

kad sukilėlių prašomas jis atvyko pas kleboną. Galėjo jis ir pats priklausyti

sukilėliams. Galbūt Juozo Petronio išsakyta versija apie klebono

sąsajas su sukilėliais yra ne visai iš piršto laužta, kai kalba eina

apie K. Pieškaus areštą (4, 6).

Versija, kad stojo ginti klebono nuo atėjusių milicininkų, irgi visai

įtikinama: sveikas ūkininko protas leido susigaudyti, kas čia vyksta ir

kuo tai gali baigtis Kuršėnų parapijos ganytojui, be to, jaunas vyras

turėjo užstoti garbaus amžiaus kleboną.

Kitas dalykas, kad ūkininko iš kaimo vizitas pas kleboną išsigandusių

sovietinių aktyvistų galėjo irgi būti įvertintas kaip labai įtartinas.

Jeigu milicininkai žinojo, kas jis toks yra ir iš kur, tai visai galėjo įtarti

ir buvus ryšininku tarp klebono ir partizanų, nes Vosbūčių kaimas

buvo tarp miškų. Vosbūčių kaimas jau prieš Pirmąjį pasaulinį karą pagal

vykdomą carinės Rusijos ministro pirmininko Stolypino reformą

buvo išskirstytas į vienkiemius – vadinasi, čia gyveno tvirti, pasiturintys

ūkininkai. Remiantis 1923 m. gyventojų surašymo duomenimis,

156

tame kaime buvo 10 ūkių, gyveno 70 žmonių (5, 322). Tarpukario

pradžioje kaimas priklausė Raudėnų valsčiui, vėliau pateko į Kuršėnų

valsčiaus sudėtį (6, 7). Kaimas buvo išsidėstęs abipus Upynos upės,

K. Pieškaus ūkio trobesiai buvo dešiniajame upės krante, prie kelio,

vedančio į Tulkinčius.

Atkreiptinas dėmesys į vieną suėmimo detalę: nė vienas sovietinis

aktyvistas niekur nemini jo buvimo kartu su klebonu V. Dambrausku,

išskyrus liudininkus, vėliau davusius parodymus Šiaulių rajono

prokuratūrai. K. Pieškaus tarsi ir nebuvo, nors irgi buvo žiauriai

kankintas, į vieną duobę su klebonu užkastas, kas lyg ir bylotų juos

turėjus bendrų reikalų.

O gal tai yra faktas, patvirtinantis liudijimus, kad K. Pieškų buvo

suėmę birželio 23 d.? Kuršėnų sukilėlių, kuriems vadovavo Antanas

Petkus-Petkevičius, sąraše K. Pieškaus pavardės nėra, bet (likimo ironija!)

yra Vincas Dambrauskas (g. 1902), tik Igno sūnus, ne Antano,

todėl, ko gero, ne Kuršėnų klebono giminaitis (7, 441–448).

Šioje neaiškioje istorijoje vieni faktai prieštarauja kitiems, bet tai

situacijos nekeičia, kad ir kuri iš aptartųjų versijų būtų teisinga.

Apibendrinant galima daryti išvadą, kad abu vyrai – kanauninkas

klebonas V. Dambrauskas ir ūkininkas K. Pieškus – atlaikė kankinimus,

nieko neišdavė, nepalūžo mirties akimirką, nes daugiau sovietiniai

aktyvistai Kuršėnuose, kol pabėgo paskui sprunkančią Raudonąją

armiją, nieko nesuėmė ir nenužudė. Mūsų pareiga yra kankinius prisiminti

ir įamžinti jų atminimą.

1. Kuršėnų bažnyčios mirties metrikų knyga (nuo 1940 m. rugsėjo 15 d. iki

1942 m. sausio 20 d.). Kuršėnų bažnyčios archyvas, p. 130.

2. Kiriliauskas J., Tamošaitis R. Kuršėnų kunigas kanauninkas V. Dambrauskas.

Kuršėnai, 2001, p. 52.


4. LYA. F. 3377. Ap. 46. B. 654. L. 6.

5. Lietuvos apgyvendintos vietos. Pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų

1923 m. surašymo duomenys. Kaunas, 1925, p. 322.

6. Venckus A., Bezarienė Z. Raudėnų kaimo istorija ir dabartis. Raudėnų

kraštas. Vilnius, 2007, p. 7.

7. LYA. F. K-1. Ap. 45. B. 16732. L. 441–448.


157

ATMINTIES ŽENKLAI KURŠĖNUOSE

Jonas Kiriliauskas

Atgimimo metais Kuršėnuose buvo prisimintas kanauninkas Vaclovas

Dambrauskas. Simboliška ar ne, bet pirmiausia buvo imtasi atitaisyti

karo laikų padarytą žalą – atstatyti bažnyčios bokštą. Didesnių

suniokoto bažnyčios pastato tvarkymo darbų buvo imtasi 1960 m., kai

gegužės 19 d. patvirtintas architekto Jurgio Vanago parengtas bažnyčios

bokšto atstatymo projektas. Jame bokštas suprojektuotas gerokai

žemesnis, nedaug iškilęs virš stogo kraigo, su neaukštu dantytu skydu

vietoje buvusios aukštos viršutinės dalies. Tokio, kaip buvo, bokšto

neleido statyti sovietinė valdžia. 1961 m. šis projektas su nedidelėmis

korekcijomis (skydas kiek paaukštintas, papildytas trimis atkurtomis

angomis) buvo įgyvendintas. Bažnyčia liko be buvusio ryškaus vertikalaus

akcento. Po šio perstatymo šventovė neatgavo savo pirminio

vaizdo ir Kuršėnų miesto dominantės statuso (1, 205–206).

Pasikeitus politinei situacijai,

vėl prasidėjo bokšto atstatymo

darbai, kuriuose dalyvavo

profesionalūs architektai. Buvo

duotas užsakymas Klaipėdos

restauratoriams paruošti rekonstrukcijos

projektą. Surasti archyve

G. Gumeniuko originalūs planai

padėjo architektei V. Juchnovai

atkurti pirminį bokšto

vaizdą. 1991 m. jos paruoštas

rekonstrukcijos projektas patvirtintas,

bet statybos darbams tęsti

pritrūko lėšų, o jų aukojimas

vyko lėtai. 1998 m. balandžio

23 d. Šiaulių rajono savivaldybėje

įregistruotas Šv. Jono Krikštytojo

bažnyčios bokšto atstatymo

paramos fondas, tarybos pirmininku

išrinktas tuometinis rajono

meras Alfredas Jonuška, valdy-

Kuršėnų bažnyčia (iš asmeninės autoriaus


158

bos – klebonas Julijonas Miškinis, administratoriumi – keramikos gamyklos

vadovas Vladas Baranauskas.

Buvo surinkta iš tikinčiųjų 80 000 Lt, rajono savivaldybė pridėjo

25 000 Lt, apskrities viršininko administracija – 10 000 Lt, skirta lėšų

ir iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės rezervo. Statybos darbus vykdė

UAB „Medingė“, vadovas – Kęstutis Lukšas (2, 72–73).

1999 m. gegužės 30 d. vyko atstatyto bokšto šventinimas. Beveik

po pusšimčio metų bažnyčia atgavo V. Dambrausko pastatytos šventovės

vaizdą.

Bažnyčios „prienavyje, prie

dešinio įėjimo į bažnyčią, ant

sienos kabo metaliniais varžtais

pritvirtinta baltai dažyta medinė

memorialinė lenta. Joje įkomponuotas

ovalo formos profiliuotais

kraštais gipsinis medalionas su

bareljefiniu kanauninko Vaclovo

Dambrausko atvaizdu. Po bareljefu

pritvirtintas iš pavienių medinių

majuskulų ir skaičių sudėliotas

baltai nudažytas memorialinis

užrašas „Kan. Vaclovas / Dambrauskas

/ Kuršėnų bažnyčios statytojas

/ 1927–1933“. Bareljefas

pagal kanauninko portretinę nuotrauką

nulipdytas nenustatyto profesionalaus

skulptoriaus: neblogai

Portretas bažnyčioje (iš asmeninės autoriaus


sumodeliuotas veidas, perteiktas

fizinis panašumas ir specifinis

dvasininko žvilgsnis. Bažnyčios

dokumentuose įrašyta, kad jos fundatoriaus gipsinis bareljefas už

2 000 rublių įgytas 1960 metų vasarį. Kaip anuomet buvo įprasta,

dailininkas neįvardytas. Kūrinys kažkiek laiko saugotas pagalbinėse

patalpose, vėliau įtvirtintas į lentą ir imtas eksponuoti. Pirmąkart bažnyčios

inventoriuje kūrinys paminėtas tik 1993 metais“ (3, 250–251).


159

Gruževskių dvaro parke, kur buvo rastas nukankinto klebono

V. Dambrausko kūnas, dar karo metais pastatytas medinis kryžius, tačiau

maždaug 1950 m. sovietų valdžios nurodymu kryžius nugriautas.

1990 m. kunigo giminaičių Adomaičių šeima iš Akmenės pastatė

naują medinį kryžių, įtvirtintą akmenyje, su užrašu „Čia nužudytas

1941 m. birželio 24 d. kanauninkas Vaclovas Dambrauskas, Kuršėnų

klebonas“.

2011 m. birželio 14-ąją – Gedulo ir vilties dieną – Kuršėnų parke

pastatytas naujas kryžius, kurį iš Kuršėnų urėdijos dovanoto ąžuolo

padarė tautodailininkas Vaclovas Tamošaitis, metalo darbus atliko kalvis

kuršėniškis Algis Liorentas (4, 61).

Vaclovo Dambrausko ir Kazimiero Pieškaus nužudymo vieta (iš asmeninės autoriaus


Jonas Kiriliauskas

160

Vaclovo Dambrausko kapas (iš asmeninės


Simboliška, kad prie bažnyčios

presbiterijos, pagerbiant

šventovės statytoją, palaidotas

kanauninkas Vaclovas Dambrauskas,

jo antkapinė kryžiumi užbaigta

granitinė stela priglausta

prie presbiterijos sienos (1, 219).

Ant paminklo karo metais buvo

iškaltas užrašas „Bolševikų nužudytas“.

Prasidėjus antrajai sovietų

okupacijai vietos valdžia įsakė sunaikinti

užrašą. Paliepimas buvo

įvykdytas, jo vietoje iškalta gėlė.

Atgimimo metais Kuršėnuose

viena iš gatvių, vedanti link bažnyčios,

buvo pavadinta Vaclovo

Dambrausko vardu. Gatvė, kurioje

dabar stovi Kuršėnų parapijos

naujoji klebonija, yra gatvė, tarpukariu priklausiusi klebonijos ūkio

valdoms. Gatvių pervadinimas, nežinant, kokia buvo intencija žmonių,

šitą reikalą sugalvojusių, labai simboliškai ir reikšmingai parodo

sovietų pralaimėjimą: kokia likimo ironija – Tarybų gatvė pavadinama

žmogaus, iki mirties besipriešinusio tarybų veiklai, vardu.

Vaclovo Dambrausko gatvė (iš asmeninės autoriaus nuotraukų kolekcijos)


161

Jonas Kiriliauskas

Likusios dvi klebono Vaclovo

Dambrausko obelys – vienintelės

iš, kaip dabar įprasta sakyti,

legendinio klebonijos sodo, vietos,

kur tarpukario metais buvo

geriamos arbatėlės, kur rinkdavosi

katalikiškų organizacijų nariai,

kur šiltu metų laiku buvo pietaujama,

kur yra svečiavęsis Lietuvos

prezidentas Antanas Smetona.

Klebonija ir sodas buvo šiaurinėje

šventoriaus pusėje. Labai

gaila, kad miestas, tvarkydamas

šią vietą, sugebėjo išsaugoti tik

dvi obelis. Gal šioje vietoje būtų

galima pasodinti sodą ir pavadinti

Klebonijos ar V. Dambrausko vardu?

Ši vieta turi gražią ir prasmingą

istoriją, tačiau beveik nelikę

istorinių ženklų, atspindinčių jos

reikšmę Kuršėnams.

Kuršėnų senosiose kapinėse

yra vienas kapas, susijęs su

V. Dambrausku – tai jo ilgametės

šeimininkės Valerijos Laikūnaitės

kapas. Ji į Kuršėnus atvyko kartu

su klebonu ir čia pasiliko iki mirties.

Jos dėka Kuršėnų klebonija

buvo tapusi, anot Telšių vyskupo

Justino Staugaičio, viena iš aristokratiškiausių

Telšių vyskupystės

klebonijų. Puiki šeimininkė mokėjo

priimti ir vyskupą, ir prezidentą.

Klebonijos sodo likučiai (iš asmeninės


Valerijos Laikūnaitės kapas (iš asmeninės


162

Pats didžiausias atminties ženklas Kuršėnuose, susijęs su kanauninku

Vaclovu Dambrausku, yra 1927–1933 m. jo rūpesčiu pastatyta

BAŽNYČIA.

1. Lietuvos sakralinė dailė. Šiaulių vyskupija, Šiaulių dekanatas. Vilnius,

2020, 2 knyga, t. II, p. 205–206.

2. Spurgevičius P. Kuršėnų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Kuršėnai, 2003,

Klaipėda, p. 72–73.

3. Smilgytė-Žeimienė S. Kanauninko Vaclovo Dambrausko portretinis

bareljefas. Lietuvos sakralinė dailė. Šiaulių vyskupija, Šiaulių dekanatas.

Vilnius, 2020, 2 knyga, t. II, p. 250–251.

4. Kirkutis V. 100 laisvės paminklų. Vilnius, 2018, p. 61.


163

PABAIGOS ŽODIS

Prieš užverčiant paskutinį knygos lapą visada norisi apibendrinti,

pasakyti tai, kas tinka tarsi atsisveikinant su knygos tekstu, jos veikėjais.

XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Kuršėnai tapo moderniu

miestu su išgrįstomis gatvėmis, betoniniais šaligatviais, su kursuojančiais

autobusais, dviem geležinkelio stotimis, kino teatru, fotografijos

ateljė, su degaline, cukraus ir plytų fabrikais ir dar daugybe moderniam

gyvenimui svarbių detalių. Kunigas kanauninkas Vaclovas

Dambrauskas padovanojo Kuršėnams dvasinį simbolį – ilgai lauktą

mūro šventovę, kurioje galėjo tilpti visi parapijos tikintieji. Padovanojo

miestui architektūrinį akcentą, kylantį virš miesto, lyg pasiruošusį

pridengti jį nuo artėjančių pasaulinių negandų.

Kuršėnų bažnyčia tarsi simbolizuoja tarpukario Lietuvos katalikų

bažnyčios galią ir yra jos išraiška, su ja architektūriškai gali „pasigalynėti“

nebent cukraus fabrikas, atsiradęs dvejais metais vėliau už bažnyčią,

kaip galingos Lietuvos modernizacijos bangos, atsiritusios ir

iki provincijos Žemaitijoje, simbolis, nors ir buvęs tuo metu už miesto

ribų. Ir tik jo bokštas, kaip ir bažnyčios bokštas, buvo matomas iš visų

pusių. Šiandien fabriko jau nėra, o bažnyčia tebėra tokia pati architektūrinė

miesto dominantė, matoma, kai artiniesi prie miesto, iš visų

pusių.

Kanauninko V. Dambrausko kankinystė yra lyg savotiškas prologas,

įvedantis Lietuvos katalikų bažnyčią į beprotiškų, beprasmių

ir žiaurių persekiojimų epochą. Juodoje sovietinės okupacijos naktyje

ryškia šviesa šviečia didvyriškos, kovojančios Bažnyčios kankinių

žvaigždės, rodžiusios lietuviui kelią, teikusios paguodą ir viltį atlaikyti

viską ir atgimti. Štai kas yra Kuršėnams kanauninkas Vaclovas

Dambrauskas – tikėjimo geresne ateitimi simbolis.

Ūkininkas Kazimieras Pieškus irgi įgauna simbolinę prasmę,

nes jo žūtis yra tarsi nuspėjama Lietuvos ūkininkų, kaip visuomenės

sluoksnio, sunaikinimo pradžia, prasidėjusi birželio 14-osios rytą ir

trukusi iki visuotinio suvarymo į kolūkius. Jo auka simbolizuoja ir

fizinio ūkininkų, tvirtų nepriklausomos Lietuvos valstybingumo ramsčių,

naikinimo pradžią kalėjimuose, tremtyse, pokario partizanų būriuose.


165

Iš klebono ir ūkininko galima mokytis, ką reiškia būti aktyviais

bendruomenės nariais, pavyzdžiais, kaip ne tik kalbomis, bet ir darbais

mylėti savo tėvynę, dėl jos būti pasirengusiems atiduoti pačią didžiausią

duoklę – gyvybę. Nes tik taip tampama nepakeičiamais moraliniais

autoritetais.

Klebonas buvo dosnus vargstančiam žmogui, griežtas tinginiui ir

apsileidėliui, draugiškas su bendraminčiais ir svečiais, jis užjausdavo

ir guosdavo ligonį ir kenčiantįjį, buvo taupus ūkininkas ir puikus

administratorius. Žmogus, kaip lygus galėjęs bendrauti ir su vyskupu,

ir su prezidentu, mokėjęs juos deramai priimti, jautęs savo autoritetą

ir svorį to meto Kuršėnuose ir visoje parapijoje, ko gero, ir už jos ribų.

To meto spaudoje, po bažnyčios konsekravimo iškilmių, buvo parašyti

kunigui V. Dambrauskui skirti pranašiški žodžiai: „Nepaprastas

kun. Dambrausko praktiškas sugebėjimas ir pasišventimas bei geležinė

energija liko įamžinti ne tiktai didingoje Kuršėnų bažnyčioje, bet,

reikia tikėtis, ir dėkingų parapijiečių širdyse“ (1, 5).

V. Dambrauskas net mirtį priėmė kaip Dievo valią. Žinodamas,

kas jam gresia, atleido visus bažnyčios vikarus ir tarnus, o pats, prasidėjus

karui, pasiliko savo pastatytoje šventovėje atlikti kunigiškų

pareigų. Pasiliko iki to laiko, kol sovietų milicininkų buvo nuvarytas

į dvarą, kuriame priėmė kankinišką mirtį ir nepasidavė, atsilaikė.

Pavyzdžiu išliks jo sugebėjimas tvarkytis, pasišventimas, energija ir

nepaprasta drąsa.

Ši knyga tebūna jo atminimo įamžinimas, dėkingumo jam išraiška.

1. Nauja bažnyčia. Kuršėnai. Žemaičių prietelius, 1933, Nr. 40, p. 5.

Jonas Kiriliauskas

166

LITERATŪRA

1. Misius K., Šinkūnas R. Lietuvos katalikų bažnyčios. Vilnius, 1993.

2. Spurgevičius P. Kuršėnų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Kuršėnai,

2003.

3. Skirius J. Kuršėnų miestas ir valsčius 1918–1940 metais. Iš: J. Skirius,

V. Vitkauskas, S. Lipskis, R. Tamošaitis, J. Kiriliauskas. Kuršėnams

420 metų. Kuršėnai, 2001.

4. Valančius M. Raštai. Vilnius, 2003, t. 2.

5. Gudavičius E. Lietuvos istorija. Vilnius, 1999, t. 1.

6. Vaivada V. Katalikų bažnyčia ir reformacija Žemaitijoje XVI a.: esminiai

raidos bruožai. Klaipėda, 2004.

7. Jučas M. Lietuvos parapijos XV–XVIII a. Vilnius, 2007.

8. Bružaitė R. Vilniaus ir Žemaičių vyskupijų parapinė dvasininkija XV–

XVI a. trečiame ketvirtyje. Vilnius, 2012.

9. Ochmanskis J. Senoji Lietuva. Vilnius, 1996.

10. Mūsų parapijų stovis tikybos ir doros žvilgsniu. Ganytojas, 1919,

Nr. 13.

11. Lukšaitė I. Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje ir Mažojoje

Lietuvoje: XVI a. trečias dešimtmetis – XVII a. pirmas dešimtmetis.

Vilnius, 1999.

12. Vaivada V. Bažnyčių tinklas Žemaitijoje. Protestantizmas Lietuvoje:

istorija ir dabartis. Vilnius, 1994.

13. Kviklys B. Mūsų Lietuva. Vilnius, 1989, t 4.

14. Kiriliauskas J., Tamošaitis R. Kuršėnų parapijos 480 metų istorinė apžvalga.

Šiauliai, 2003.

15. Jovaiša L. Žemaičių vyskupijos parapinių bažnyčių pastatai XVII a. I

pusėje. Menotyra, 2006, t. 44, Nr. 3.

16. Miškinis A. Surambėjusio kamieno atžalos. Leninietis, 1981-10-03.

17. Lukšienė M. Lietuvos švietimo istorijos bruožai XIX a. pirmoje pusėje.

Pedagogikos darbai. Kaunas, 1970, t. IV.

18. Pametnaja knižka Kovenskoi guberniji na 1847 god. Kaunas, 1847.

19. Merkys V. Motiejus Valančius. Vilnius, 1999.


(1878–1941). Kuršėnai, 2001.

21. Prašmantaitė A. Lietuvos katalikų dvasininkija ir 1863 m. sukilimas. Iš:

Dvasininkija ir 1863 m. sukilimas buvusios Abiejų Tautų Respublikos

žemėse. Vilnius, 2009.

22. Sirutavičius V. Nusikaltimai ir visuomenė XIX amžiaus Lietuvoje. Vilnius,

1995.


167

Jonas Kiriliauskas

23. Ilgūnas G. Sukilimo vadas Antanas Mackevičius ir jo santykis su vyskupu

Valančiumi. Iš: Dvasininkija ir 1863 m. sukilimas buvusios Abiejų

Tautų Respublikos žemėse. Vilnius, 2009.


skyrius. F. 90. Saug. vnt. 90.

25. Juzumas V. Žemaičių vyskupijos aprašymas. Varniai, 2013.


Nr. 49.

27. Lietuvos valstybės istorijos archyvas (toliau – LYA). F. 1182. Ap. 1.

B. 9. L. 106.

28. Vilainis A. Legendos ir pasakojimai apie Šatriją. Ateitis, 1943, Nr. 190.


Tiesos kelias, 1939, Nr. 5.

30. Pametnaja knižka Kovenskoi gubernii na 1906 god. Kaunas, 1907.

31. Pametnaja knižka Kovenskoj gubernii na 1907 god. Kaunas, 1908.



34. Iš Lietuvos. Kaunas. Žemaičių dvasiška seminarija. Vilniaus žinios,

1906, Nr. 214.

35. Iš Lietuvos. Iš Žemaičių seminarijos. Vilniaus žinios, 1907, Nr. 65.

36. Kaunas. Vienybė, 1909, Nr. 47.

37. Kaunas. Vienybė, 1909, Nr. 48.

38. Kaunas. Viltis, 1910, Nr. 71.

39. Žemaičių seminarija. Mokslo metų pabaigimas. Viltis, 1910, Nr. 72.

40. Kunigų permainos Žemaičių vyskupijoje. Spindulys, 1910, Nr. 18.


42. Interneto prieiga: http://lt.wikipedia.org/wiki/Naujamiestis

43. Interneto prieiga: http://panevezys.lcn.lt/dekanatai/krekenavos/

naujamiestis/


45. Interneto prieiga: http://panevezys.lcn.lt/dekanatai/krekenavos/upyte/

46. Merkelis A. Juozas Tumas-Vaižgantas. Vilnius, 1989.

47. Interneto prieiga: http://panevezys.lcn.lt/dekanatai/krekenavos/

vadakteliai/

48. Pametnaja knižka Kovenskoj guberniji na 1915 god. Kaunas, 1914.

49. Kuršėnai. Šiaulių naujienos, 1924-06-27, Nr. 25.

50. Kunigų permainos Žemaičių vyskupystėje. Ganytojas, 1923, Nr. 5.

51. Kunigų permainos Žemaičių vyskupystėje. Ganytojas, 1923, Nr. 11.

52. Maršrutas. Žem. vyskupo kelionės lankant bažnyčias vasarą 1924 m.

Ganytojas, 1924, Nr. 5.

168

53. Plungė pastatė didelę ir gražią mūro bažnyčią. Žemaičių prietelius,

1933, Nr. 40.

54. Prieššliūbinių užrašų knyga Nr. 2a. Kuršėnų Romos katalikų bažnyčia.

1925–1927. Kuršėnų bažnyčios archyvas.

55. Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau – LCVA). F. 1622. Ap. 2.

B. 141a. L. 1–3.

56. Petrulis V. Modernioji architektūra. Iracionalistiniai XX a. pradžios

sprendimai: istorizmas ir „tautinis stilius“, 2012. Interneto prieiga:

www.autc.lt/)

57. Interneto prieiga: http://atminimas.kvb.lt/asmenvardis.php?asm=SON-

GAILA%20MYKOLAS

58. Interneto prieiga: http://lt.wikipedia.org/wiki/Mykolas_Songaila

59. Interneto prieiga: http://samogitia.mch.mii.lt/zurnalas/2007.03/22.

2007_3_6_7.pdf.

60. Interneto prieiga: http://lt.wikipedia.org/wiki/Vytautas_Landsbergis-

%C5%BDemkalnis

61. Interneto prieiga: http://www.baltu.lt/Kuo_mes_idomus_pasauliui/Reisonas.htm

62. Panofski E. Gotičeskaja architektūra i scholastika. Bogoslovije v kultūrie

srednevekovje. Kiev, 1992.

63. Kuršėnuose pastatyta didelė ir graži bažnyčia. Rytas, 1933-09-27,

Nr. 219.

64. Šiaulių naujienos, 1928-01-15.

65. Iš B. Griciaus pasakojimo.

66. Nauja bažnyčia. Žemaičių prietelius, 1933, Nr. 40.

67. Gražioji Lietuva. Kuršėnai. Ūkininko patarėjas, 1932, Nr. 51.

68. Vitkauskas V. Ir A. Smetona aukojo Kuršėnų bažnyčiai. Šiaulių kraštas,

1993-11-27.

69. Naujienos iš Kuršėnų. Šiaurės Lietuva, 1932-11-27.

70. Kuršėnai. Trimitas, 1933, Nr. 1.

71. Laikas, 1991-06-18, p. 3.


(1878–1941). Kuršėnai, 2001.

73. Gaisras Kuršėnuose. Šiaurės Lietuva, 1931-06-28.

74. Išniekintas sakramentas. Šiaurės Lietuva, 1933-04-23.

75. Šiaurės Lietuva, 1933-09-17, Nr. 38.

76. Lietuvos aidas, 1933-09-28, Nr. 219.

77. Lietuvos aidas, 1933-12-02, Nr. 274.

78. Kuršėnai turės puikią bažnyčią. Mūsų laikraštis, 1933, Nr. 3.

79. Kuršėnai. Šiaulių naujienos, 1924, Nr. 25.


169

Jonas Kiriliauskas

80. Kuršėnai. Nekooperatiškai. Šiaulių naujienos, 1924, Nr. 31.


82. Artimo meilė. Šiaulių naujienos, 1925, Nr. 43.

83. Kuršėnai. Šiaulietis, 1925, Nr. 10.

84. Kuršėnai. Šiaulietis, 1925, Nr. 24.

85. Žemaitis. Kuršėnai. Šiaulietis, 1925, Nr. 38.

86. Kuršėnai. Žemaičių prietelius, 1935, Nr. 35.

87. LCVA. F. 412. Ap. 9. B. 357. L. 3–9.

88. Staugaitis J. Mano atsiminimai. Vilnius, 2006.

89. Laukaitytė R. Vyskupas Justinas Staugaitis ir jo atsiminimai. Iš: J. Staugaitis.

Mano atsiminimai. Vilnius, 2006.

90. Žemaičių prietelius, 1934, Nr. 46.



93. Mokykla be tėvų komiteto. Žemaičių prietelius, 1928, Nr. 4.

94. Vaišvilas K. Kan. V. Dambrauskas. Žemaičių prietelius, 1935, Nr. 49.

95. Labdaringas klebonas. Žemaičių prietelius, 1929, Nr. 19.

96. Kunigų seminarijai aukojo. Žemaičių prietelius, 1928, Nr. 17.

97. Kunigų seminarijai aukojo. Žemaičių prietelius, 1935, Nr. 19.



100. Kuršėnai. Trimitas, 1935, Nr. 28.

101. Šaukėnai. Ar taip dvasininkui dera? Lietuvos aidas, 1935, Nr. 141.

102. R. Makauskas. Kuršėnų bažnyčia šiemet švenčia gražią 470 metų sukaktį.

Šiaulių kraštas, 1993-08-07.

103. Kunigų algos. Šiaulių naujienos, 1926, Nr. 47.

104. Jacėnaitė G. Autobiografija. Vaikystė. Mažeikių muziejaus archyvas.

L. 1.

105. Iš J. E. Telšių vyskupo vizitacijos. Žemaičių prietelius, 1934, Nr. 27.

106. Religinis žemaičių gyvenimas J. E. vyskupo vizitacijos šviesoj. Žemaičių

prietelius, 1939, Nr. 19.

107. Laisvamanybė Lietuvoj. Žemaičių prietelius, 1939, Nr. 9.

108. Šiaulių kronika. Lietuvos žinios, 1933, Nr. 223.

109. Staugaitis J. Ganytojiškas laiškas. Tiesos kelias, 1936, Nr. 12.

110. Kuršėnų bažnyčios mirties metrikų knyga (nuo 1940 m. rugsėjo 15 d.

iki 1942 m. sausio 20 d.). Kuršėnų bažnyčios archyvas. L. 41.

111. Vokiečių karo lėktuvai viršum Šiaulių. XX amžius, 1938, Nr. 64.


170

113. Trušys V. Laikas virto akmeniu. Gyvenimo ir kūrybos proskynos. Šiauliai,

2010.

114. Reimeris V. ...buvo... Vilnius, 2009.

115. Prunskis J. Lietuva bolševikų okupacijoje. Čikaga, 1979.

116. Jacėnaitė G. Vokietmetis Kuršėnuose. Mažeikių muziejaus archyvas.

L. 1.

117. Lietuvių enciklopedija. Vilnius, 2008, t. 13, p. 417.

118. Bolševikų nukankinti lietuvių kunigai. Gėlupis, 1989-07-28, p. 4.

119. Iš M. Balkauskienės paaiškinimo Šiaulių rajono prokuratūrai.



122. Iš G. Dihavičienės paaiškinimo Šiaulių rajono prokuratūrai.

123. Iš S. Tuzino paaiškinimo Šiaulių rajono prokuratūrai.


125. LYA. F. 3377. Ap. 46. B. 654. L. 6.

126. LYA. F. 1771. Ap. 2. B. 305. L. 89–90.

127. LYA. F. 3377. Ap. 46. B. 531. L. 8–9.

128. Iš P. Jasnauskio paaiškinimo Šiaulių rajono prokuratūrai.

129. Iš S. Bielskio paaiškinimo Šiaulių rajono prokuratūrai.

130. Interneto prieiga: http://www.partizanai.org/index.php/monsinjoro-asvarinsko/121-keletas-pastabu-po-didziuju-birzelio-minejimu



133. LYA. F. 3377. Ap. 46. B. 531. L. 9.

134. Iš kuršėniškės B. Fokaitės pasakojimo.

135. Iš kuršėniškio P. Griciaus pasakojimo.

136. Nutarimas atsisakyti kelti baudžiamąją bylą. Šiaulių rajono prokuratūra,

1989-03-30.

137. Iš kuršėniškės G. Jacėnaitės pasakojimo.

138. Šiaulių regioninis valstybės archyvas. F. 48. Ap. 1. B. 90. L. 21.

139. XX amžius, 1938, Nr. 62.

140. Mūsų kraštas, 1938, Nr. 11a (skubus leidinys).

141. Mūsų kraštas, 1938, Nr. 12.

142. Truska L. Lietuva 1938–1953 metais. Vilnius, 1995, p. 32.

143. Lietuvos žinios, 1939, Nr. 198, p. 1, 2.

144. Nepaliaujami incidentai Lenkijos ir Vokietijos pasienyje. Rytinis Lietuvos

aidas, 1939-09-01, Nr. 494.

145. Būtina ir skubi priežiūra. Rytinis Lietuvos aidas, 1939-09-01, Nr. 494.

146. Lenkų kariuomenės štabo komunikatas. Rytinis Lietuvos aidas, 1939-

09-02, Nr. 498.


171

Jonas Kiriliauskas

147. Respublikos Prezidento aktas. Rytinis Lietuvos aidas, 1939-09-02, Nr.

49

148. Vokiečių generalinio štabo pranešimas. Rytinis Lietuvos aidas, 1939-

09-02, Nr. 498.

149. Lenkų sukilimas Gleiwitze? Rytinis Lietuvos aidas, 1939-09-01,

Nr. 494.

150. Interneto prieiga: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-11-

15-seime-pristatoma-paroda-1939-1940-m-lietuvoje-internuotilenkai/90865

151. Socializmas ir „socializmas“. Vairas, 1940, Nr. 6.

152. Šiaulių miesto istorija (iki 1940 m.). Šiauliai, 1991.

153. Interneto prieiga: http://www.archyvai.lt/exhibitions/tremimas/

pratarme.htm

154. Kirkutis V. Kuršėnų dvaras. Šiaulių kraštas, 1994-09-06.


156. Lukienė S. Miestas prie Ventos. Kuršėnų miesto tarybai 40 metų. Leninietis,

1988-04-08.

157. Maršalo Vorošilovo kalba. SSRS kariuomenė esanti nepaprastai sustiprinta.

Lietuvos žinios, 1939-09-01, Nr. 198.

158. LYA. F. 3377. Ap. 46. B. 531. L. 9.

159. ŠRVA. F. 48. Ap. 1 B. 29. l. 13.

160. ŠRVA. F. 48. Ap. 1. B. 25. L. 5, 8.

161. Lietuva 1940–1990. Okupuotos Lietuvos istorija. Vilnius, 2005.

162. ŠRVA. F. 48. Ap. 1. B. 30. L. 2, 6, 26.

163. ŠRVA. F. 48. Ap. 1. B. 9. L. 5.

164. ŠRVA. F. 48. Ap. 1. B. 100. L. 7–8, 19.

165. ŠRVA. F. 48. Ap. 1. B. 58. L. 2.

166. ŠRVA. F. 48. Ap. 1. B. 59. L. 1.

167. ŠRVA. F. 48. Ap. 1. B. 57. L. 24.

168. ŠRVA. F. 48. Ap. 1. B. 90. L. 21.

169. Kiriliauskas J. Pamiršti nepamiršti Kuršėnų krašto dvarai. Šiauliai,

2020.

170. Lietuvos sakralinė dailė. Šiaulių vyskupija. Šiaulių dekanatas. Vilnius,

2020, 2 knyga, t. II.

171. Smilgytė-Žeimienė S. Kanauninko Vaclovo Dambrausko portretinis

bareljefas. Lietuvos sakralinė dailė. Šiaulių vyskupija. Šiaulių dekanatas.

Vilnius, 2020, 2 knyga, t. II.

172. Kirkutis V. 100 laisvės paminklų. Vilnius, 2018.

173. Bumblauskas M. Žemaitijos konversijos pabaiga: keli XVII a. pradžios

172

faktai. Iš: Žemaičių krikštas ir krikščionybė Žemaitijoje: šešių šimtmečių

istorija. Bažnyčios istorijos studijos. Vilnius, 2014, t. VII.

174. Baronas D. Žemaičių krikštas ir pirmosios parapinės bažnyčios: 1413–

1417 m. Iš: Žemaičių krikštas ir krikščionybė Žemaitijoje: šešių šimtmečių

istorija. Bažnyčios istorijos studijos. Vilnius, 2014, t. VII.

175. Donskis L. Moderniosios sąmonės konfigūracijos. Kultūra tarp mito ir

diskurso. Vilnius, 1994.

176. Permainos Žem. Vyskupijos dvasiškijoj. Ganytojas, 1923, Nr. 7.



179. Kunigų skyrimai. Žemaičių prietelius, 1934, Nr. 51–52.

180. Kunigų skyrimai. Žemaičių prietelius, 1935, Nr. 3.










188. Klerikalizmas ir katalikų bažnyčia buržuazinėje Lietuvoje. Vilnius,

1978.


190. Kuršėnų „fašistų“ organizacijos byla. Šiaulietis, 1927, Nr. 16.

191. Pašventinta nauja Tirkšlių bažnyčia. Žemaičių prietelius, 1939, Nr. 37.

192. Kunigas Brunonas Dargužas. Lietuvio piliečio kelias. Vilnius, 2006.

193. Blaivybės reikalu. Žemaičių prietelius, 1936, Nr. 5.

194. Karas Žemaičiuose. Žemaičių prietelius, 1936, Nr. 4.

195. Akcija prieš naminę degtinę Žemaičiuose. Žemaičių prietelius, 1938,

Nr. 42.

196. Lietuvos gyventojų genocidas. 1939–1941. Vilnius, 1992, 1 dalis.

197. Dogelis P. Kas pergyventa: 1930–1949 metų dienoraštis. Vilnius, 2017.

198. Lietuvos apgyvendintos vietos. Pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų

1923 m. surašymo duomenys. Kaunas, 1925.

199. Venckus A., Bezarienė Z. Raudėnų kaimo istorija ir dabartis. Raudėnų

kraštas. Vilnius, 2007.

200. Ar ilgai daržinėje melsimės? Žemaitis, 1931, Nr. 33.

201. Medžiokalnis. Kunigas maitinasi tik žvirbliais. Žemaitis, 1931, Nr. 34.

202. Medžiokalnis. Įgąsdintas klebonas gaisru. Žemaitis, 1931, Nr. 34.


173

203. Kuršėnai žada degti. Žemaitis, 1931, Nr. 33.

204. Medžiokalnis. Bevielis telefonas liežuviu. Žemaitis, 1931, Nr. 37.

205. Medžiokalnis. „Prakaituoja“ mokytojai pas kleboną. Žemaitis, 1931,

Nr. 40.

206. Kleboną lanko tardytojo šaukimai. Žemaitis, 1931, Nr. 40.

207. Medžiokalnis. Klebonas prieš vargšus. Žemaitis, 1931, Nr. 45.

208. Medžiokalnis. Klebonas bijo fotoaparato. Žemaitis, 1931, Nr. 45.

209. Medžiokalnis. Klebonas perka namus, o bažnyčios nepastato. Žemaitis,

1931, Nr. 47.

210. Medžiokalnis. Nepavykęs klebono „vizitas“. Žemaitis, 1931, Nr. 48.

211. Kuršėnai. Rytas, 1935, Nr. 59.

212. Margas Kuršėnų gyvenimas. Įdomus mūsų momentas, 1933, Nr. 39.

213. Moorhouse R. Velniška sąjunga. Molotovo–Ribentropo paktas. Vilnius,

2015.

214. Zubkova. J. Pabaltijys ir Kremlius 1940–1953. Vilnius, 2010.

215. Zabarowski A. Woina na Litwie w roku 1831. Krakow, 1913.

216. Kasparavičius A. Tarp politikos ir diplomatijos. Šventasis sostas ir Lietuvos

Respublika. Vilnius, 2008.

217. Svarauskas A. Krikščioniškoji demokratija nepriklausomoje Lietuvoje

(1918–1940). Politinė galia ir jos ribos. Vilnius, 2014.

218. Žadeikis P. Didžiojo karo užrašai. Vilnius, 2013.

219. LVIA. F. 1182. Ap. 1. B. 21. L. 72.

220. Bagušinskaitė E. XIX a. antros pusės – XX a. pirmos pusės sodo baldų

apžvalga. Sodai: tradicijos, įvaizdžiai, simboliai Lietuvos kultūroje.

Acta Academiae artium Vilensis. Vilnius, 2018, Nr. 88–89.

221. LCVA. F. 561. Ap. 22. B. 46. L. 499.

222. Kuršėnai. Moteris, 1922, Nr. 6.

223. Pranešimai iš vietų. Moteris, 1924, Nr. 4.

224. 15 metų veikimo sukaktis. Moteris, 1937, Nr. 18.

225. Šventėme Šeimininkių dieną. Moteris, 1939, Nr. 17–18.


miestai ir miesteliai. Vilnius, 2004, I knyga, t. III.

227. Krikščionybės Lietuvoje istorija. Vilnius, 2006.

228. Liubertas P. Tamsios aukštumos: LTSR milicija 1940–1987. Vilnius,

2019.

Jonas Kiriliauskas

174

Jonas Kiriliauskas

KANAUNINKAS


(1878–1941)

(ŽMOGAUS EPOCHA IR JO LAIKAS,

TARNYSTĖ, ATMINTIES ŽENKLAI)

Redaktorė Ligita Mykolaitienė

Dizainerė Sigita Valančiūtė

2022-10-19. 11 sp. l. Tiražas 500 egz.

Išleido UAB „Litera“. Maumedžių g. 35-10, LT-08460 Vilnius.

El. p. litera.projektai@gmail.com

Spausdino UAB „Šiaulių spaustuvė“, P. Lukšio g. 9G, LT-76207 Šiauliai.

Tel./faks. +370 41 500 333

Kanauninkas Vaclovas Dambrauskas (1878–1941): žmogaus epocha ir jo laikas, tarnystė, atminties ženklai

You also want an ePaper? Increase the reach of your titles

Delete template?

Save as template?