Kanauninkas Vaclovas Dambrauskas (1878–1941): žmogaus epocha ir jo laikas, tarnystė, atminties ženklai

Jonas Kiriliauskas
teologijos magistras kunigas J. Skvireckis (nuo 1901 m.), katechezę –
teologijos magistras kunigas J. Valavičius (nuo 1903 m.), rusų kalbą
ir literatūrą – kolegijos asesorius N. I. Aaronovas (nuo 1893 m.), istorijos
ir geografijos profesoriaus vieta buvo laisva. Seminarijos prokuratorius
ir homiletikos profesorius buvo kunigas P. Januškevičius (nuo
1898 m.), raštvedys – tituluotasis tarėjas A. Skinderis (nuo 1899 m.)
(4, 155).
1907 m. seminarijos rektoriumi paskirtas vyskupas sufraganas
K. Cirtautas, dėstęs seminaristams dogmatinę teologiją ir sociologiją.
Seminarijos inspektorius P. Kriškijonas pradėjo dėstyti Bažnyčios
istoriją ir archeologiją, lotynų kalbą ir moralės teologiją ėmė dėstyti
teologijos magistras kunigas K. Šaulys (pradėjęs dirbti 1906 m.), kanonų
teisę dėstė B. Žongolovičius, bažnyčios apeigas, Šventąjį Raštą
ir katechezę – J. Valavičius, bažnytinį giedojimą – J. Vila, istoriją ir
geografiją dėstė tas pats N. I. Aaronovas (5, 124).
1909 m. seminarijos inspektoriaus pareigas ėjo ir dėstė Bažnyčios
istoriją ir archeologiją kunigas P. Pocevičius (6, 117).
Paskutiniame kurse mokantis klierikui V. Dambrauskui, rektoriumi
tapo teologijos mokslų daktaras, kanauninkas J. Mačiulis-Maironis.
Seminarijos personalas iš esmės nepasikeitė, tik atsirado gydytojas
Rokas Šliūpas, o istorijos ir geografijos mokė A. M. Beloglazovas
(7, 123).
Štai kokia buvo seminarija pradžioje mokslų – Seminarijos auklėtiniu
pasirašęs žmogus liejo apmaudą: „<...> Kaip varnas, pamatęs
lavoną, nekrenta smarkiai ant jo, teip ir mųsų varnas pradėjo sukinėtis
aukštai ir toli, bet paskui prisiartinęs prie litvomanijos kad krito, tai
krito, tiktai turėkis, brolau! Jis mums prisakė, kad nereikia mylėti Tėvynės
– nes jos dėl kunigų nesą, kad nereikia mylėti lietuvių kalbos,
nes <...> susidedanti iš visokių bjaurybių, kurias išstumia šėtonas iš
„peklos“. Apaštalai apsakinėja Dievui žodį visomis kalbomis. Naujiena!
Kunigams reikia žinoti tiek kalbų, kiek žinojo apaštalai, o kad
to negali pasiekti, tai gali užsiganėdinti viena lenkiška. Klausiu jus,
apšviestieji lietuviai, ar gali taip gyvenime klierikas būti geru kunigu?
Jūs, mieli kunigėliai, perkentėjote tuos vargus, o dabar saldžiai
pavalgę ir atsigėrę ilsitės, o mes vargstame. Jūs galite mus pagelbėti,
ištraukti iš vorų tinklų. Taigi neužmirškite“ (8, 3).
40