Kanauninkas Vaclovas Dambrauskas (1878–1941): žmogaus epocha ir jo laikas, tarnystė, atminties ženklai

Jonas Kiriliauskas
1631 m. Kuršėnai atiteko naujiems savininkams Gruževskiams –
reformatams, bandžiusiems atkovoti dėl kontrreformacijos katalikybėn
sugrįžusius kuršėniškius, bet nelabai sėkmingai (15, 3).
Išliko XVII a. pirmos pusės Kuršėnų bažnyčios stačiakampis
planas, kuriame matyti priešais zakristiją pristatyta šoninė koplyčia
(1643 m.) – jos atsiradimas gali būti siejamas su altarijos veikla (15,
3).
Tuo laikotarpiu, katalikiškosios reformos metu, bažnyčiose atsirado
klausyklų, kad būtų išvengta nepageidaujamo fizinio nuodėmklausio
ir penitento kontakto. Pradžioje klausyklos funkciją atliko atvira
nešiojamoji kėdė, pastatyta prie didžiojo altoriaus ar presbiterijos ir
sustiprinta tvirtomis medinėmis grotelėmis, ilgainiui tapusi stabilia
bažnyčios interjero dalimi.
1579 m. vizitacijos Žemaitijoje metu klausyklų bažnyčiose dar
nerasta, o 1621 m. vizitacijos metu pažymima, kad klausyklos jau nebuvo
naujiena. XVII a. viduryje sunku buvo rasti bažnyčią be vienos
ar dviejų klausyklų.
Klausyklos išvaizdą ir funkcionavimą detalizavo 1643 m. vyskupijos
vizitacijos nutarimai: klausyklos turėjo būti užsklendžiamos,
jose turėjo kabėti bulės In Coena Domini tekstas, maldingas paveikslėlis,
skirtas nuodėmklausiui ir penitentui, ir juodos ar kitos spalvos
užuolaida, kuria būtų galima apsisiausti. Moterų išpažinčių būdavo
galima klausyti tik šviesiu paros metu. Klausyklos langelis turėjo būti
grotuotas (15, 5).
Klausyklas įrengdavo po sakykla, šoninėse koplyčiose, presbiterijoje
netoli zakristijos, bet svarbiausia – klausykla turėjo būti pastatyta
viešoje vietoje. Kartais kaip klausykla buvo naudojamas paprastas
suolas šalia altoriaus. Dažniausiai klausyklas dažydavo žaliai (15, 6).
Kuršėnų bažnyčioje 1621 m. nebuvo altoriaus – vietoj jo kabojo
paveikslai (15, 6). Tai gali būti siejama su protestantų bažnyčios užgrobimu
ir jos perdarymu į maldos namus.
Baigdamas savo pastabas apie bažnyčių situaciją Žemaitijoje
L. Jovaiša teigia, kad „XVII a. pirmoje pusėje Žemaičių vyskupijos
parapinių bažnyčių pastatuose pastebimas ir tradicijos tęstinumas, ir
naujovės. Labiausiai tradiciją išlaikė pastato planas ir eksterjeras bei
bažnyčios aplinka – bene vienintelės naujovės čia buvo mūrinių baž-
20