Kanauninkas Vaclovas Dambrauskas (1878–1941): žmogaus epocha ir jo laikas, tarnystė, atminties ženklai

Jonas Kiriliauskas
nas lanko Šiaulių karališkus valsčius, kurie tuo metu buvo pavaldume,
ir rado Pakuršy daugybę ūkininkų stabmeldžių, apie tikrą dievą nė trupučio
nežinančių“ (4, 73). Gali būti, kad lankytasi ir Kuršėnuose, nurodyta
dvaro centre pastatyti bent koplyčią, kaip neretai buvo daroma.
Kai pagalvoji, iš kurgi tiems ūkininkams žinoti apie krikščionybę, jei
Žemaičių vyskupijoje, kurios steigimą 1421 m. patvirtino popiežius
Martynas V, tuomet buvo toks retas parapijų tinklas?
1417 m. buvo įsteigtos aštuonios parapijos: Viduklės, Kaltinėnų,
Kelmės, Raseinių, Ariogalos, Veliuonos, Kražių ir galbūt Luokės (5,
226). Tačiau dėl to, kas vyko vėliau, istorikai vėl laužo ietis. Kiek
buvo parapijų XVI a. viduryje? 19 ar 44, o gal pradėti skaičiuoti nuo
26 (6, 38)? Tyrimą sunkina Medininkuose 1535 m. balandžio 8 d. kilęs
gaisras, kurio metu sudegė dalis vyskupijos archyvo, ugnyje pražuvo
daug dokumentų (6, 41).
Knygoje cituojamas istorikas Vaclovas Vaivada remiasi Zenonu
Ivinskiu, 1555 m. Lietuvoje įvardijančiu kaip katalikiško gyvenimo
nuosmukį: tuo metu protestantai užiminėjo katalikų bažnyčias, galimai
naikino įvairius dokumentus (6, 40). 1581 m. Kuršėnų inventoriaus
dokumentuose minimas katechetas Vaitiekus po kelerių metų
įvardijamas kaip Kuršėnų protestantų pamokslininkas (6, 40). Minčiai,
kad, sustiprėjus Lietuvoje protestantizmui, bažnyčią perėmė kalvinistai
(kalbama apie Kuršėnus), pritaria ir J. Skirius (3, 7).
Kad skaitytojui būtų aiškiau, kaip plito krikščionybė Žemaitijoje
ir Lietuvoje XV–XVI a., teks nuklysti į naujausius Žemaičių ir
Vilniaus vyskupijos tyrinėjimus, pasinaudoti Mečislovo Jučo, Vacio
Vaivados monografijomis, Redos Bružaitės moksliniais darbais 1 , kuriuose
nagrinėjami šie procesai, aptariama parapijos raida ir su tuo
susijusios problemos – analizė apima Žemaitiją, vadinasi, ji svarbi ir
Kuršėnų parapijos radimosi istorijai.
Istorikas M. Jučas rašo: „Žodis „parapija“ kilęs iš graikų kalbos.
Pažodžiui jis reiškė para – artimas, oikos – namas. Lotynų kalboje jis
virto parochia. Vokiečiai pasidarė Pfarre ar Pfarrei, lenkai – parafija,
o mes – parapija. Parapija reiškė apibrėžtą teritoriją su joje gyvenančiais
žmonėmis. Jos ribas su kaimais ir vienkiemiais skyrė vyskupas.
1
Interneto prieiga: http://vddb.laba.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:E.02~2012
~D_20121001_092717-15354/DS.005.0.01.ETD.
12