2011,4 (57) - Klaipėdos universitetas

Jurga Mataitytė-Diržienė, Eglė Šumskienė
kiekviename amžiaus tarpsnyje jis bus atitinkamos specializuotos įstaigos klientas,
pradedant specialiu vaikų darželiu ankstyvame amžiuje ir baigiant globos įstaiga, kurios
klientu negalią turintis individas dažniausiai bus iki savo dienų pabaigos.
Panašiai struktūruotas ir modernios visuomenės suvokimas apie psichikos sutrikimus:
egzistuoja aiškus supratimas, ko galima tikėtis iš sutrikusios psichikos asmenų, kiek juos
įsileisti į asmeninę savo erdvę, nerašytu susitarimu nustatytos jų deviantinio elgesio tolerancijos
ribos. Rizikos visuomenė nėra saugi: jos nariams kyla daug pavojų tiek visuomeniniu,
tiek individualiu lygiu, kuriuos sunku prognozuoti, dar sunkiau – jų išvengti. Rizikos
valdymas – pagrindinis visuotinės tvarkos požymis modernioje visuomenėje (Beck,
1992). D. Clapham (2002) teigimu, socialinės rizikos gresia daugeliui visuomenės narių –
tai ekologinės, techninės, darbo rinkos krizės ir skurdas. Natūralu, kad tokiame nesaugiame
pasaulyje labai vertinama mokslo ir technologijų pažanga, suteikianti galimybę numatyti
ir išvengti stabilumui kylančių pavojų. Tam tikros sritys nustatomos kaip keliančios
riziką, jas stengiamasi kontroliuoti, užbėgti už akių. Visuomenės požiūrį į psichikos sutrikimus
galima laikyti tam tikru rizikos ir likimo deriniu: nors mokslui vystantis sutrikimai
įgijo pavadinimus, detaliai aprašyti jų simptomai, požymiai, eiga, gydymo ir prevencijos
būdai, tačiau šioje srityje didelė tradicijos įtaka – psichikos sutrikimai vis dar apipinti mitais,
prietarais, laikomi Dievo bausme ir gėda. Psichikos sutrikimų diagnozavimo, gydymo,
sutrikusios psichikos individų integracijos į visuomenę srityje tebėra daug kontrolei
nepasiduodančių nežinomųjų ir nenuspėjamų veiksnių, todėl „sveikoji“ visuomenės dalis
siekia atsiriboti nuo šios asmenų grupės: ribojamos jų galimybės įgyti išsilavinimą, įsidarbinti,
prieiga prie viešųjų paslaugų. Sutrikusios psichikos asmenys dažnai patiria ir fizinę
atskirtį, apgyvendinus juos specializuotose ilgalaikės globos institucijose.
U. Beck (1992) teigimu, vėlyvojo modernumo laikotarpiu mažėja tikėjimas mokslu
ir jo neribota galia. Suvokus, kad medicininės intervencijos priemonės nėra ir negali
būti vienintelė panacėja, pripažįstama sutrikusios psichikos asmenų teisė būti tokiais,
kokie jie yra, skatinama jų integracija, visavertis gyvenimas. Nusivylus mokslo galia,
reflektyvioje visuomenėje pasikeitė rizikos valdymas, jis nebegali būti vykdomas institucionalizuotais
standartais ir jo pasekmės labai tiksliai prognozuojamos. Psichikos
sutrikimus laikant rizikomis, tapo sunku tikėtis numatomų rezultatų, pvz., kad tam
tikri skiriami vaistai išgydys visus sergančius šizofrenija, o Dauno sindromą turinčių
individų izoliacija sumažins nusikalstamumą visuomenėje ir pan.
Reflektyvioje visuomenėje reikia ir yra įmanoma kiekvienam išsikovoti savo vietą,
pozicijas bendruomenėje. Neįgaliųjų integracijos atveju tai reiškia įrodyti savo vertę,
kvestionuoti stigmą, etiketes ir reikalauti lygiaverčių visuomeninių pozicijų. Pasak
U. Beck (1992), reflektyvioje visuomenėje „griūva“ įprastos modernios visuomenės
institucijos: politinės partijos, profsąjungos, valstybių sienos, branduolinė šeima. Gerovės
valstybės eksperimentuoja uždarydamos stacionarios globos įstaigas, kurios
keletą šimtmečių buvo neatskiriama sutrikusios psichikos asmenų globos sistemos
dalis. Pripažįstama, kad pagalba sutrikusios psichikos asmenims turi būti individualizuota,
maksimaliai pritaikyta prie jų poreikių, vidinių ir išorinių išteklių, o standartizuoti,
universalūs ir masiniai paslaugų teikimo būdai nėra sėkmingi ir efektyvūs. Mažėja
autoritariškumo: nyksta hierarchiniai santykiai, kvestionuojamas profesionalų
30