K A R D A S - KraÅ¡to apsaugos ministerija

2006 m. Nr. 2. (419) 

K A R D A S 

K A R I N Ė S P U B L I C I S T I KO S 

K A R O I S T O R I J O S 

I R M O K S LO Ž U R N A L A S 

ŠIAME NUMERYJE: 

2 

psl. 

MŪSŲ PUSL APIS 

Inter viu su pirmuoju atkur tos Lietuvos 

Respublikos vadovu, Europos Parlamento 

nariu Vytautu Landsbergiu: 

„Mes esame demokratijų fronte“ 

24 

psl. 

LYDERIO UGDYMAS 

Pašaukimas – būti lyderiu 

6 

psl. 

16 

psl. 

18 

psl. 

22 

psl. 

P E R S P E K T Y V O S 

KAM Gynybos politikos ir planavimo 

depar tamento skyriaus viršininkės 

Giedrės Statkevičiūtės inter viu: „Svarbiausias 

prioritetas – išlaikyti duotą 

žodį“ 

SAUGUMO ZONA 

Slaptųjų žvalgybos tarnybų vaidmuo 

ir kontrolė demokratinėje 

valstybėje 

K ARINĖS TECHNIKOS NAUJOVĖS 

Technikos galia – ne tik kar ui 

ANAPUS SIENOS 

Kodėl Rusija ginkluoja svetimas 

armijas? 

32 

psl. 

38 

psl. 

40 

psl. 

46 

psl. 

43 

psl. 

52 

psl. 

DISKUSIJOS 

Spor tas Lietuvos kariuomenėje: 

organizacija, tradicijos, perspektyva 

K ARINĖS TECHNIKOS ISTORIJA 

Pirmieji Kauno aerodromo 

svečiai 

LIETUVOS K ARIUOMENĖS ISTORIJA 

Su savo tauta... – dm. plk. Jonas 

Veselka 

Lietuvos karininkijos patir tis 

emigracijoje 

K ARINĖ KNYGA 

V Lietuvos karininkų metraščio tomas 

TRADICIJOS 

Kar ybos eksponatai: sekant užsienio 

pavyzdžiu 

K A R D A S 2 0 0 6 b a l a n d i s n r . 2 ( 4 1 9 ) 

1

Mes esame 

demokratijų fronte 

Kovo 11-osios išvakarėse Europos Parlamento narys profesorius Vytautas Landsbergis suteikė 

galimybę grupei Lietuvos žurnalistų apsilankyti Belgijoje, susipažinti su Europos institucijų, Lietuvos 

Respublikos atstovybių prie Europos Sąjungos ir NATO veikimo mechanizmu, patirti turiningų įspūdžių, 

bendraujant su mūsų šalies patikėtiniais Briuselyje. 

Ta proga Lietuvos karo akademijos dėstytoja dr. Nijolė Janulaitienė ir „Kardo“ vyr. redaktorė Audronė 

Šimaitytė kalbino pirmąjį atkurtos Lietuvos Respublikos vadovą. 


Gerbiamas profesoriau, Lietuva tvirtinasi NATO ir 

Europos Sąjungoje. Ar jau galime jaustis saugūs? Kokias 

grėsmes Lietuvos nacionaliniam saugumui įvardytumėte 

šiandien ir kuri nacionalinio saugumo problema, 

Tamstos manymu, yra Nr. 1? 

Lietuvos nacionalinio saugumo problema Nr.1 yra 

replės – Lukašenkos Baltarusija ir Kaliningrado karinė 

grupuotė. Šioms jėgoms pajudėjus prieš Lietuvą būtų 

labai sunku gintis ir laimėti kiek nors laiko – to reikia, 

kad įsijungtų mūsų sąjungininkai, todėl kariuomenė 

turi būti absoliučiai pasirengusi nuolat, be jokių iliuzijų, 

kad mes apsaugoti ir kad aplink mus vien draugai. 

Taip, deja, nėra. Mes to norim, gal kada nors taip ir 

bus, bet šiandien taip nėra. 

Galimos agresijos atveju, karinės agresijos, taip 

pat, žinoma, ir ekonominės energetinės arba informacinės 

agresijos atveju Lietuva yra pažeidžiama ir iš 

vidaus. Ji nėra pakankamai užsigrūdinusi, visuomenė 

pakrikusi, ir kyla klausimas, ar apskritai mes turime 

vieningą Lietuvos visuomenę. Tai gali kelti papildomų 

iliuzijų, kad Lietuva nesunkiai įveikiama. 

Štai ir pagrindinės grėsmės. 

Ar Tamstai kelia abejonių Lietuvos kariuomenės 

pasirengimo lygis ir jos pajėgumai iškilus grėsmei suvaldyti 

konfliktinę situaciją? 

Aš nesu karo specialistas ir negaliu išsamiai atsakyti 

į tokį klausimą. 

Lietuvos kariuomenė turėtų būti kuo geriau pasirengusi 

ir moraliai, ir techniškai, būti nuolatinės parengties. 

Man nesunku įsivaizduoti, kad koks nors pusprotis 

diktatorius artimoje Lietuvos kaimynystėje, kuris 

kiekviena proga šaukia, kad jam gresia pavojus iš Lietuvos, 

gali būti pastūmėtas pajudėti į Lietuvą. O tas, 

kuris pastūmė, paskui nusiplautų rankas. Arba dar pasisiūlytų 

tarpininkauti. Tokia realybė. Ir Lietuvos kariuomenė 

turi būti pasiruošusi net tam, ką mes planavome 

dar nebūdami NATO nariais – galimam visuotiniam 

pasipriešinimui. Jeigu ne visos visuomenės aktyviam 

pasipriešinimui, tai visuotiniam patriotiniam ir kariniam 

pasipriešinimui – kitaip tariant, partizaniniam karui. Tai 

turėtų būti ne už dėmesio ribų. Todėl aš visada labai 

vertinau savanoriškųjų krašto pajėgų pasiryžimą ir užduotis. 

Visi žinome, kad Jūs buvote tas laisvės šauklys, kuris 

kvietė atkurti Lietuvą. Paskui Jus ėjo daugybė įvairių 

profesijų žmonių, taip pat ir buvę sovietiniai karininkai. 

Kaip dabar vertintumėte karininkų pasirengimo kokybę 

tiek profesionalumo, tiek pilietiškumo prasme? 

Kadaise buvau labai arti prie kariuomenės kūrimo. 

Net pats suteikdavau karinius laipsnius ir džiaugiausi 

pirmiausiai savanorių kariuomenės atsiradimu ir 

tvirtu nusistatymu. Jie žinojo, kas Lietuvai gali grėsti, 

jie buvo tokie patys, kaip tie žmonės, kurie atėjo ginti 

Parlamento Sausio 13-ąją. Paskui vyko daug pokyčių. 

Kartais informacija, kurią aš gaudavau, buvo tokia, 

kad būtent tvirto nusistatymo žmonės arba religingi 

karininkai nepageidaujami kariuomenėje, jie greičiau 

išleidžiami į atsargą, neaukštinami pareigose arba 

net įžeidžiami tuo pretekstu, kad nėra baigę specialių 

2

Pirmasis atkurtos Lietuvos Respublikos vadovas, Europos Parlamento narys prof. V. Landsbergis. 

aukštųjų mokslų. O mokslų baigimas 

mus okupavusioje šalyje buvo vo Tėvynę kas nors žemina. Ar turi 

Kitas panašus dalykas, jeigu ta- 

traktuojamas kaip didelis privalumas. 

Mano supratimu, karys turi ti, protestuoti? 

pakankamai garbės jausmo užsto- 

pakankamai išmanyti ir žinoti, kad Jeigu tavo Tėvynę skriaudžia, ar 

jam gali tekti daryti tam tikrus dalykus, 

ir turėti įsitikinimą, kad jis tą du, kad ją skriaudžia? O gal tu lendi 

tu turi drąsos ją ginti, nes tau skau- 

tikrai darys, įsitikinimą, nepaveiktą į krūmus su tuo savo skausmu? Karys 

toks neturi būti. Partizanai dėl 

jokių ideologinių mokymų iš kito 

pasaulio. Todėl aš būčiau labiau to ėjo mirti. 

vertinęs žmones, kurie turi tą antrąjį 

komponentą, ir skatinęs juos Kalbėdami apie vyresniąją kartą 

su patriotizmo problema nesusi- 

studijuoti, lavintis. Gal mano gauta 

informacija buvo vienpusiška, todėl duriame. Tačiau kartai, užaugintai 

nenorėčiau apibendrinti, bet, matyt, 

tokių nuostolingų atvejų buvo dvasines vertybes reikia diegti iš 

dialektinio materializmo „šviesoje“, 

nemažai. 

naujo. Ar lengva tai daryti šiandien, 

kai vieniems mūsų Respublikos piliečiams 

iš valstybės biudžeto atsei- 

Lietuvoje dabar madinga kalbėti 

apie patriotizmo, nacionalinio jausmo, 

pilietiškumo deficitą. Ką Jūs, Argi Tėvynės meilės jausmas 

kėjama 300, o kitiems 30 000 Lt? 

gerbiamas profesoriau, manote yra priklausomas nuo socialinės 

apie šiuos dalykus? 

politikos arba nuo atlyginimo? Gali 

Tai labai gili tradicija. Seniai suvokta 

būsena. Gyvenimo prasmė, Valstybė arba Vyriausybė ir 

gauti 300 000 ir nemylėti Tėvynės. 

pasaulėžiūra: ar tu turi Tėvynę, ar Lietuva yra skirtingi dalykai. Šalis, 

ne? Ar tau Tėvynė brangi, ar ne, ar kurioje gimiau, išmokau kalbą, dainas, 

įpratau prie mielo man gam- 

tu myli Tėvynę, ar tau visai „vienodai 

rodo“? Tad jeigu tau „nevienodai 

rodo“, nebėra ko kalbėti apie artimieji, kur mano tėvų kapai – ji 

tovaizdžio, kurioje gyvena mano 

patriotizmą, nes tu turi Tėvynės man daug reiškia nepriklausomai 

jausmą. 

nuo atlyginimo. 

Kokia dvasinių (taip pat ir nacionalinių) 

vertybių perspektyva naujomis 

geopolitinėmis sąlygomis, 

vykstant globalizacijai? 

Ką gali padaryti globalizacija? 

Ar gali išmėtyti mūsų tėvų kapus po 

pasaulį? Negali! Bet jeigu jie, tie kapai, 

mums nesvarbūs (galim suarti),– 

tai nesvarbūs nepriklausomai 

nuo kokių nors sąlygų. Jeigu būsim 

tik lietuviakalbiai, o ne lietuviai savo 

širdimi ir protu? Tokia grėsmė yra, 

bet neturi nieko bendra su dabartine 

globalizacija. Turi daug bendra 

su ana sovietine globalizacija, kuri 

ėjo iš Rytų kaip pavergtų tautų palaipsnis 

suliejimas į vieną masę su 

perspektyva sulieti visus globaliai 

į vieną masę po raudona vėliava. 

Tai buvo žiauri užkariavimų globalizacija. 

O dabar globalizacija reiškia 

bendras pasaulines pastangas 

ką nors išspręsti, nes yra daugybė 

dalykų, kurių atskiros šalys vienos 

išspręsti negali: klimato atšilimas 

ir su tuo susijusios katastrofos, 

naujos ligos, gamtos užteršimas, 

didžiųjų planetos miškų iškirtimas 

– štai dabarties ir ateities problemos, 

kurioms spręsti turi susivienyti 

visa žmonija. 

Vis dėlto turime pripažinti, kad 

reformuojant Lietuvos gynybos pajėgas 

profesionaliosios kariuomenės 

linkme, dvasiniai dalykai nueina 

į antrą planą. Tas pats vyksta ir valstybėje 

– tai rodo emigracija. 

Man rūpi didėjantis abejingumas. 

Kariuomenę nuo to reiktų 

ypatingai saugoti. Atleiskit, atliksiu 

profesinę pareigą, negalvodamas 

apie pilietinę, nes iš manęs to nereikalauja. 

Štai esu profesionalas 

– padarau savo darbą, gaunu savo 

atlyginimą. Ir viso gero. 


3

motina, žiūrėdami, ką išdarinėja sūnelis, būtų ramesni 

jam patekus į kariuomenę. 

4 


Nenorėčiau ieškoti blogų palyginimų su viduramžių 

ar vėlesnių laikų papročiais ir vaizdeliais. Didikai, karaliai 

ar kunigaikščiai kariaudavo vienas su kitu, turėdami 

samdomas kariuomenes, netgi samdomas svetimšalių 

kariuomenes. Ir vienas iš pergalės veiksnių buvo sumokėti 

daugiau arba parodyti perspektyvą, kad man 

laimėjus karą jūs liksite savo vietoje ir gausite daugiau. 

Prof. V. Landsbergis su karininkais savanoriais: plk. ltn. A. Pociumi, plk. 

J. Meidumi, kpt. A. Sirtautu, mjr. A. Vaičeliūnu. 1994 m. 

Žinoma, šie dalykai iš tolimos praeities, bet man 

tikrai norisi, kad Lietuvos kariuomenė būtų pilietiškai 

patriotiškai motyvuota. Yra toks moralinis elementas 

kaip savanoriškas pasirinkimas. Pirmieji savanoriai ėjo 

į pavojų tikrai apsisprendę, kad tai jiems svarbu, vėliau 

atsirado ir kitų motyvų, tačiau jie atliko labai daug gerų 

dalykų. Taip pat ir pašauktieji į Lietuvos Respublikos 

karo tarnybą turėdavo progą pasikeisti į gera. Esu 

girdėjęs labai konkrečių pasakojimų iš pedagogiškai 

ir kariškai galvojančių vyresniųjų karininkų, kuriems 

malonu buvo konstatuoti, kokie vaikinai atėjo ir kokie 

jie yra dabar. Ir kokie jie grįžta į savo gimtąjį kaimą, ir 

kaip visos mergos akis išpūtusios laksto iš paskos. 

Šauktinių kariuomenės auklėjamoji reikšmė ir prasmė 

neturėtų būti ignoruojama dėl kokios nors liberalios 

doktrinos. Kai aš girdžiu liberalizmo patriotus deklaruojančius 

kaip kokioje nors knygoje parašyta, kad 

jaunuolis negali būti šaukiamas į valstybės tarnybą, 

manau, kad jų požiūris neteisingas ir jie žiūri tik iš negatyviosios 

pusės. Nenori matyti pozityviosios pusės. 

Ne vien tik sovietų laikais būdavo tėvų, kurie norėdavo, 

kad jų blogais keliais besitrankantį vaikiną paimtų 

į kariuomenę. Net ir į sovietų kariuomenę. Vėliau, kai 

pradėjo jų vaikai grįžti karstuose, tas požiūris keitėsi. 

Bet manau, kad ir dabar Lietuvoje ne vienas tėvas ir 

Lietuvos karo akademija išleido pirmąją merginų karininkių 

laidą. Kaip Jūs žiūrite į moteris kariuomenėje? 

Gali būti daug aspektų, bet mano svarbiausias požiūris 

labai teigiamas. Ir dėl pačių moterų džiaugiuosi, 

kad yra tokių moterų ir gana nemažai. Būna dideli konkursai, 

negali visų priimti. Tai puikus bruožas. Galbūt 

merginos atrodo puikiau net už vyrus šituo atžvilgiu 

– pagal savo nusistatymą. Tai viltis ir tautai atgimti. Be 

to, visiškai įsivaizduoju, kad moterų buvimas tarp vyrų 

kariškių priverčia vyrus pasitempti. Gal ir neburnoti, 

nesišvaistyti šlykštybėmis, pajusti daugiau vyriškos ir 

kariškos garbės. Tai natūralu. Ir labai gerai. Nes moteris 

nėra vyras. Moterų ir vyrų bendravimas yra toks, 

kokį ponas Dievas nustatė. Svarbu, kaip jie kultūriškai 

pasireiškia teigiama kryptim, kai abi pusės nori būti 

geresnės. 

Karo akademijoje vyksta dideli konkursai, nes į vietą 

turime 20 – 25 kandidatus. Atrankos komisijos nariams 

kartais kyla abejonių, kuriam kriterijui atiduoti pirmenybę 

– fiziniam pasirengimui ar patriotiškumui. 

Nežinau, kuo reikia abejoti, – ar atiduoti pirmenybę 

stipruoliui, kuris yra menko, tarkim, intelekto arba stokoja 

dvasingumo, ar atiduoti pirmenybę apsisprendimui 

ir sąmoningai motyvacijai būti kariu. Aš atiduočiau 

pirmenybę antrajam dalykui, nes šiuolaikinėje kariuomenėje 

tai be galo svarbūs dalykai. Net ir visuomenėje, 

ir versle intelektas, bendravimas su žmonėmis, 

aplinkos vertinimas darosi pagrindinės vertybės. Aišku, 

gražu ir ūgis, reikalinga ir jėga, ir užsigrūdinimas, 

bet elgesio kultūra ir sąmoningas patriotizmas turi būti 

Profesorius kiekvienais metais dalyvauja Lietuvos vėliavos pakėlimo 

Gedimino kalne ceremonijoje. 2006 m. sausio 1 d.

pagrindas. 

Kai mes pirmą kartą dalyvavome 

vėl kaip valstybė pasaulinėse 

olimpinėse žaidynėse 1992 metais, 

aš buvau prieš tai dalyvis lyg 

tam tikrų derybų, lyg vilionių, lyg 

spaudimo, kad mūsų krepšininkai 

būtų vienoje komandoje su NVS 

sportininkais. Mes nesutikome, 

nors buvo įrodinėjama, kad ten jie 

turės geresnes sąlygas pasirengti, 

laimėti medalius. Kitur tokių pasirinkimų 

buvo. Mačiau tuomet du latvius 

ir estą NVS komandoje, tačiau man 

buvo nesuprantami jų motyvai. O 

lietuviai patys laimėjo prieš NVS – iš 

esmės rusų komandą – ir parsivežė 

garbingiausią bronzą! Kai R. Ubartas 

bėgo Barselonoje su trispalve aplink 

stadioną laimėjęs auksą, tai bėgo ne 

už save, o už Lietuvą. Visai kas kita! 

Pirmosios Lietuvos Respublikos 

laikotarpiu bendrojo lavinimo mokyklos 

aktyviai propagavo karinį rengimą. 

Mūsų laikų Lietuvoje karinio rengimo 

elementai eksperimento sąlygomis 

veikia vos keliose mokyklose. Kaip 

Jūs manote, ar naudinga kariškai lavinti 

jaunimą? 

Būtų labai naudinga. Tačiau tam 

reikalingas aiškus požiūris, valstybės 

politika, pagrįsta supratimu, kad auklėjimas, 

kuris numato prireikus Tėvynės 

gynybą, yra teigiamas dalykas. 

Jeigu kas nors mano, kad jauni žmonės 

neturi būti pasirengę ginti Tėvynės, 

tokiems norėčiau įspirti į tam 

tikrą vietą. 

Dėkojame už kariškai spaudai 

skirtą laiką. 

Bombastic, Krašto apsaugos archyvo prie KAM, Alfredo 

Pliadžio nuotr. 

Su kovo 11-ąja 

Šešiolika metų praėjo nuo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 

1990-ųjų kovo 11-ąją. Turime ilgai trokštą demokratiją, 

minties ir tikėjimo laisvę, išsvajotąją Europos Sąjungą ir NATO. 

Dar – didžiulių parduotuvių puošniomis vitrinomis, šiuolaikiškų 

pramogų centrų, galimybę važinėti prašmatniais automobiliais, 

vilkėti pasaulinio garso firmų pasiūtais drabužiais, puikuotis 

kompiuterių skaičiumi ir laisvai keliauti. Žemiškų gėrybių laisvė 

atnešė mums per akis. Turime pavergiančią laisvę. Bet ar nuo 

to praturtėjo ir subrendo mūsų dvasinis gyvenimas? Ar nuo 

tos gausybės tapome geresni, nuoširdesni, labiau gerbiantys 

savo artimą ir be išskaičiavimo pagalbos ranką paduodantys 

nepažįstamajam. Ar savimeilė, kūniški potraukiai, pinigų ir valdžios 

troškulys neužgniaužė tikrosios laisvės? Ar esame viduje 

laisvi? Minima Nepriklausomybės diena mums, vyresniesiems, 

primena tos nenusakomos laisvės jausmą, jos troškimo laiką, 

išgyventą kartu su Sąjūdžio banga. Paradoksalu, bet laisvas 

gali būtų tik tas, kuris sąmoningai atsisako dalies laisvės. Atsisako 

jos tamsiosios dalies, kuri stumia žmogų į susinaikinimą. 

Jaunimui tai reikštų atsisakyti bendraamžių žeminimo žodžiu ar 

fizinės jėgos rodymo, nepagarbos vyresniesiems, alkoholio ir 

narkotinių medžiagų vartojimo, pardavinėjimo savęs ar atsižadėjimo 

savojo „Aš“ dėl kitų palankumo. Juolab save realizavę 

dar daug laiko praleidžiame dairydamiesi ir ieškodami kitų 

klaidų, kitų kaltų. Dažnai pataikaudami savo įgeidžiams ir viską 

sau leisdami, sustokime ir pagalvokime: ar tai yra vienintelis 

kelias, vedantis į laisvę. Kodėl mūsų laisvę varžo senoviški stereotipai? 

Argi tokios laisvės trokštame gyvendami ir būdami 

lygūs Dievo vaikai? Be abejonės, neturėdamas laisvės, žmogus 

negali jaustis laimingas. Tačiau turint laisvę ir elgiantis su 

ja be jokios atsakomybės, laisvė tampa prakeiksmu, ir žmogus 

priverstas atsakyti... Atsikratę išorinių pančių, atsikratykime 

ir vidinių, išmokime atsakingai naudotis laisve. Laisvė be atsakomybės 

– pati didžiausia vergovė. 

Taigi šiuo netradiciniu sveikinimu-mąstymu raginu save 

ir visus pagalvoti, kur prasideda laisvė ir kur ji turi turėti savo 

ribas. 

Pagarbiai 

Lolita Kalėda 

Sidnėjus 


5

PERSPEK TYVOS 

Svarbiausias prioritetas 

– išlaikyti duotą žodį 

Patvirtintos krašto apsaugos ministro gairės (toliau – Gairės) artimiausiems 

šešeriems metams. Tai yra dokumentas, numatantis Lietuvos, kaip vienos 

iš NATO ir ES šalių, KAS sistemos plėtros tikslus ir prioritetus, padėsiančius 

pertvarkyti šalies kariuomenę ir užtikrinti patikimą agresoriaus atgrasinimą 

bei krašto gynybą. 

KAM Gynybos politikos ir planavimo departamento skyriaus viršininkės 

Giedrės Statkevičiūtės paprašėme pakomentuoti šį dokumentą. 

Kokie svarbiausi šių gairių prioritetai? 

Ar skiriasi jie nuo ankstesniųjų 

ministro gairių prioritetų, turint 

galvoje, kad NATO taip pat išgyvena 

transformaciją? 

Šis šešerių metų planavimo dokumentas 

peržiūrimas kasmet. Tiksliau 

– yra peržiūrimos ir patikslinamos kai 

kurios dokumento dalys: kai kurie 

uždaviniai įvykdomi ir atsiranda naujų 

Krašto apsaugos sistemos plėtros 

krypčių. Tačiau tęsiant gynybos reformą, 

prioritetai išlieka tie patys. 

Svarbiausieji iš jų – rotuojamos bataliono 

dydžio pėstininkų grupės su atitinkamais 

kovinės paramos ir kovinio 

aprūpinimo vienetais tarptautinėms 

operacijoms parengimas; oro erdvės 

stebėjimo, kontrolės ir gynybos 

sistemos plėtra ir visiška jos integracija 

į NATO integruotos oro gynybos 

sistemą bei specialiųjų operacijų pajėgų 

suformavimas, parengiant sistemingai 

rotuojamą jų eskadroną. Taip 

pat bus siekiama plėtoti modernius 

Lietuvos kariuomenės pajėgumus 

bei mažinti technologinį atotrūkį nuo 

sąjungininkų, daug dėmesio teikiant 

komunikacinių sistemų ir žvalgybos 

pajėgumų plėtrai. Vertėtų paminėti ir 

naujose Gairėse pirmą kartą išskirtą 

vidinę dimensiją, t. y. vientisos visos 

valstybės krizių prevencijos ir valdymo 

sistemos tolesnę plėtrą, kartu 

sustiprinant kariuomenės gebėjimą 

reaguoti į iškilusias grėsmes bei teikti 

paramą civilinei valdžiai. 

Kokių žingsnių bus imamasi reaguojant 

į NATO vadovų pastabas, 

kad Lietuva „gynybai realiai skiria” 

gerokai mažiau negu 2 proc. BVP? 

Pirmiausia svarbu pažymėti tai, 

kad NATO kolektyvinės gynybos 

sistema remiasi sąžiningu prisiimtų 

įsipareigojimų vykdymu. NATO 

ir ypač viena įtakingiausių jos narių 

JAV ragina visas partneres skirti ne 

mažiau kaip 2 proc. BVP gynybai, 

nes tai realiai leidžia įgyvendinti gynybinių 

pajėgumų plėtrą. Norėčiau 

priminti, kad įstojus į NATO, valstybė 

prisiėmė konkrečius įsipareigojimus 

sąjungininkams. NATO pajėgumai 

ir apskritai organizacijos patikimumas 

tiesiogiai priklauso nuo to, kaip 

kiekviena valstybė vykdo prisiimtus 

įsipareigojimus. 

Lietuva oficialiai ne kartą deklaravo 

įsipareigojimą didinti išlaidas 

krašto apsaugos ministerijai, tačiau 

per pastaruosius metus šios išlaidos 

procentiškai tik mažėjo: 2003 m. sudarė 

1,48 proc., 2004 m. – 1,41 proc., 

2005 m. – 1, 24 proc. ir 2006 m. – 1,27 

proc. Galima, tiesa, pasidžiaugti, kad 

bendromis Krašto apsaugos ir Finansų 

ministerijų pastangomis pavyko 

sustabdyti šią tendenciją, tačiau to 

dar nepakanka. Tarp kitų NATO narių 

Lietuva pagal išlaidas krašto apsaugai 

procentais nuo BVP 2005 m. 

buvo ketvirta nuo galo. (Už ją mažiau 

išleidžia tik Liuksemburgas, Kanada 

ir Ispanija). Pagal šalies išlaidas gynybai 

skaičiuojant vienam gyventojui 

Lietuva atsidūrusi trečioje vietoje nuo 

galo (aplenkia tik Rumuniją ir Bulgariją). 

Realiais skaičiais tai sudaro tik 

63 dolerius per metus. 

Norėčiau atkreipti dėmesį, jog 

vis daugėja griežtos kritikos dėl per 

mažo gynybos finansavimo daugumoje 

NATO šalių. Tiek NATO generalinis 

sekretorius, tiek JAV gynybos 

sekretorius pasitarimų ir susitikimų 

metu kritikuoja atsiliekančias valstybes. 

Manoma, kad Rygos viršūnių 

susitikimo metu šį rudenį bus bandoma 

formalizuoti dviejų proc. BVP 

skyrimą karinėms pajėgoms. Dėl to ir 

mums nebus galima užmerkti akių – 

esame JAV strateginiai partneriai, ši 

šalis skiria labai rimtą paramą mūsų 

6

Goro provincijos Afganistane atkūrimo 

grupei bei kitiems projektams. 

Mes turime įsipareigojimų, kuriuos 

privalome įgyvendinti ir jiems patys 

skirti pakankamai dėmesio. 

Paminėtina, kad Vyriausybės 

pasitarime jau buvo pritarta KAM 

parengtai „Krašto apsaugos sistemos 

plėtros programai iki 2014 m.“. 

Šiame dokumente pateiktas ir lėšų 

krašto apsaugos sistemai poreikis. 

Programos sėkmingam įgyvendinimui 

būtinas ilgalaikis planavimas, 

pagrįstas reikiamais ištekliais. Tolygiai 

kasmet didinant krašto apsaugos 

ministerijai skiriamą procentą 

nuo BVP ne mažiau kaip 0,05 procentinio 

punkto būtų galima bent 

minimaliai patenkinti tiek Lietuvos 

nacionalinius poreikius, tiek įsipareigojimus 

NATO. Be abejonės, 2 

proc. skyrimas Krašto apsaugos 

ministerijai turėtų išlikti kaip valstybės 

siekiamybė. 

Gairėse yra punktai, numatantys, 

jog bus sukurti pajėgumai, galintys 

prireikus teikti paramą valstybės ir 

vietinės valdžios institucijoms, taip 

pat pajėgumai vykdyti kontrteroristines 

operacijas. Kokiais atvejais šie 

pajėgumai galės būti panaudojami? 

Net ir taikos metu kariuomenė negali 

atsiriboti nuo visuomenės saugumo 

poreikių užtikrinimo. Besikeičiant 

saugumo aplinkai, plečiasi ir uždavinių 

spektras kariškiams, nes kariuomenė 

su savo organizacine struktūra, 

pasirengimu, patirtimi bei turima 

ginkluote ir įranga gali pakankamai 

greitai reaguoti į dinamiškus iššūkius 

bei grėsmes. Taigi karinių struktūrų 

dalyvavimas užtikrinant vidaus saugumą 

vėl tampa aktualus. 

Įvairios valstybės turi skirtingas 

kariuomenės panaudojimo šalies 

viduje tradicijas. Skiriasi galimų uždavinių 

spektras ir reglamentavimo 

griežtumas, tačiau vieningai pripažįstamas 

būtinas kariuomenės 

vaidmuo teikiant pagalbą policijai ir 

kitoms institucijoms. Lietuva šiuo atveju 

nėra išimtis: ir pas mus skiriama 

daug dėmesio atitinkamų pajėgumų 

plėtrai, kad krizinių situacijų atveju 

šalies viduje galėtų greitai į jas reaguoti 

ir suteikti paramą valstybės ir 

vietinės valdžios institucijoms. 

2004 m. Lietuvos karinėje strategijoje 

buvo įvardinta, kad kariuomenės 

vaidmuo yra svarbus užtikrinant 

Nacionalinio saugumo strategijoje 

apibrėžtus interesus. Vienas iš jų 

– taika ir gerovė valstybėje. Tame 

kontekste kaip tik ir tektų kalbėti 

apie pagalbos teikimą valstybės ir 

vietinės valdžios institucijoms, atsakant 

į nekarinio pobūdžio grėsmes 

(prie jų priskirtini potvyniai, gaisrai, 

pramoninės avarijos ir pan.) bei teroristinius 

išpuolius. 

Greitai Seimui turėtų būti pateiktos 

krašto apsaugos sistemos organizavimo 

ir tarnybos įstatymo patai- 

Pagal Krašto apsaugos sistemos plėtros programą Specialiųjų operacijų junginys plėtojamas taip, 

kad taptų vienu iš aukščiausios parengties karinių padalinių, vykdančių užduotis už Lietuvos ribų, o 

prireikus – ir Lietuvoje. Nuotraukoje: Jėgerių bataliono kariai taktinėse pratybose. 


7

Logistikos valdyboje daugiausia dėmesio skiriama bataliono kovinės grupės vienetų kovinei parengčiai, taip pat dislokuotų ar numatomų dislokuoti už 

Lietuvos ribų vienetų išlaikymui. 

Nuotraukoje: Kunigaikščio Vaidoto tiesioginės paramos logistikos bataliono kariai misijoje. 

P E R S P E K T Y V O S 

sos, pagal kurias patikslinamos ir praplečiamos kariuomenės 

panaudojimo šalies viduje galimybės. Be tradicinių 

pagalbos teikimo atvejų (parama prireikus padėti 

policijai vykdyti skubias asmenų sulaikymo, paieškos ir 

gelbėjimo operacijas ir pan.), bus naujai reglamentuotas 

kariuomenės galimas panaudojimas vykdant teroro išpuolio 

likvidavimo operaciją, kai tam nėra pakankamų 

ar tinkamų kitų valstybės institucijų pajėgų. 

Lietuvos kariuomenę siekiama pertvarkyti taip, kad, 

be dalyvausiančių misijose 10 proc. pajėgumų, „ne mažiau 

kaip 50 proc. būtų tinkamai organizuoti, išmokyti, 

apginkluoti ir pasirengę perdislokavimui už Lietuvos ribų“. 

Kokia būtų šių pajėgumų sudėtis? 

Pagrindinis principas, kuriuo vadovaujamasi reformuojant 

Lietuvos kariuomenę – gynybos planuose teikti 

pirmenybę pajėgumų, mūsų saugumo tikslais galinčių 

veikti kartu su NATO pajėgomis, plėtrai. Baigus kariuomenės 

reformą, Lietuvos sausumos kariuomenė bus 

parengta ir apginkluota taip, kad bent pusė jos pajėgumų 

bet kada galės būti perdislokuoti už Lietuvos ribų, 

o 10 proc. – nuolat dalyvauti tarptautinėse operacijose. 

Prie sausumos pajėgumų, remiantis NATO apibrėžimu, 

priskiriami visi sausumos vienetai, galintys vykdyti kovines, 

kovinės paramos ir kovinio aprūpinimo užduotis 

sausumoje. Tai – MPB „Geležinis Vilkas“, Inžinerijos 

batalionas, Specialiųjų operacijų pajėgos, Tiesioginės 

paramos logistikos batalionas, Bendrosios paramos 

logistikos batalionas, Karo medicinos tarnyba, Štabo 

batalionas, Mokymo ir doktrinų valdyba bei Karo policija. 

Šie vienetai generuotų tuos 10 proc. Lietuvos kariuomenės 

pajėgumų, dalyvausiančių tarptautinėse operacijose, 

t. y. bataliono dydžio pėstininkų grupę su visais kovinės 

paramos ir kovinio aprūpinimo elementais ir Specialiųjų 

operacijų pajėgų eskadroną. 

Gairėse numatyta, kad Lietuvos kariuomenei nebūdingos 

apsaugos, aprūpinimo ir paslaugų funkcijos turi 

būti perduotos privačioms bendrovėms ar kitoms valstybės 

institucijoms. Kokias funkcijas iš karinių struktūrų 

turėtų perimti civilinės organizacijos? 

Siekiant, kad Krašto apsaugos sistemos ištekliai būtų 

naudojami kuo efektyviau, yra atsisakoma kai kurių kariuomenei 

nebūdingų funkcijų. Krašto apsaugos savanoriai 

vykdė 10 civilinių objektų apsaugą. Nuo 2006 m. 

sausio 1 d. valstybės įmonės Tarptautinio Vilniaus oro 

uosto apsaugą perėmė Vidaus reikalų ministerija. Yra 

sudarytas ir kitų savanorių saugomų objektų perdavimo 

VRM grafikas. 

Iš privačių ar kitų valstybės institucijų galbūt būtų 

naudinga pirkti nekarinio aprūpinimo paslaugas (švaros 

palaikymo, aplinkos priežiūros ir pan.). Kai kuriuose 

kariniuose vienetuose teritorijų apsaugą perima privačios 

saugos institucijos, kartu įdiegdamos ir modernias apsaugos 

sistemas. Tai yra kur kas pigiau ir efektyviau nei 

organizuojant profesinės ir privalomosios pradinės karo 

tarnybos karių budėjimus, sargybas, tuo labiau kad yra 

mažinamas šauktinių Lietuvos kariuomenėje skaičius. 

Kalbėjosi K Ę S T U T I S S T A R I N S K A S 

Alfredo Pliadžio ir Vaidoto bataliono archyvo nuotr. 

8

Pamąstymai apie Lietuvos 

oro erdvės kontrolę ir apsaugą 

Nurimo aistros dėl rusų naikintuvo avarijos. Matyt, dabar pats 

laikas pamąstyti apie tai, kas įvyko. Ar Lietuva turi pakankamai priemonių 

deramai kontroliuoti oro erdvę? Ar turimom priemonėm gali 

užtikrinti nuolatinę skraidančių objektų kontrolę visoje teritorijoje? 

Ar pakanka NATO naikintuvų, policijos priežiūros užtikrinti NATO 

ir ES rytinių pasienio ruožų oro erdvės apsaugą? 

Oro erdvė yra kontroliuojama radijo lokacinėmis stotimis (radarais). 

Radaras pastoviu impulsiniu režimu spinduliuoja elektromagnetinę 

energiją. Jeigu elektromagnetinės energijos kelyje atsiranda 

kokia nors kliūtis (lėktuvas, raketa ar pan.), tai dalis elektromagnetinės 

energijos atsispindi atgal ir radaro ekrane matyti atžyma. 

Tam, kad būtų galima aprėpti oro erdvę 360° aplink radarą, radaro 

antena sukasi nustatytu greičiu. Norint nustatyti tikslų skraidančio 

objekto azimutą (kryptį), elektromagnetinę energiją radaras spinduliuoja 

stipriai suspaustu pluoštu horizontalioje plokštumoje ir 

išskleistu (vėduoklės formos) vertikalioje plokštumoje. Kiekvieno 

radaro, priklausomai nuo jo antenos diapazono, antenos aukščio, 

elektromagnetinės energijos spinduliavimo diagramos šiek tiek 

skiriasi. 

Bėda ta, kad elektromagnetinė energija spinduliuojama tiesiai, 

negali nukrypti už horizonto. Jeigu skraidantys objektai yra 

pakankamai aukštai (pvz., 6–10 km), jie bus matomi pakankamai 

toli (100–300 km). Aišku, nuotolis priklauso nuo radaro parametrų 

(galingumo, jautrumo, diapazono) ir nuo objekto parametrų (paviršiaus 

dydžio, medžiagos). Tačiau jeigu skraidantys objektai yra 

nedideliame aukštyje (0,3–1,0 km), tai jų aptikimo nuotolis smarkiai 

sumažėja (iki 60–30 km). Taigi priklausomai nuo to, kokiame 

aukštyje turi būti nuolat stebimi skraidantys objektai, priklauso ir 

radarų dislokavimo tankis. 

Okupacijos laikais rusų priešlėktuvinės apsaugos radiolokaciniams 

padaliniams buvo keliama užduotis sekti oro erdvę Lietuvoje 

nuo 1 km aukščio. Tam tikslui Lietuvos teritorijoje buvo dislokuotas 

radijo lokacinis pulkas, turintis atskiras radijo lokacines kuopas 

Palangoje, Šilutėje, Tauragėje, Šakiuose, Šiauliuose, Panevėžyje, 

Utenoje, Kaune, Marijampolėje, Vilniuje, Veisiejuose, Eišiškėse. 

Kiekvienoje kuopoje paprastai buvo metrinių, decimetrinių ir centimetrinių 

bangų radarai ir radariniai aukščio matavimo prietaisai, 

turintys savo dyzelinę ar benzininę elektros stotį. 

Visas tas tinklas buvo sujungtas telefono ir radijo ryšiu į vieną 

visumą. 

Vėliau sugriežtinus reikalavimus sekti oro erdvę nuo 300 metrų 

aukščio, kuopos buvo jungiamos į batalionus ir radiotechninius 

centrus, papildant juos naujais radarais. 

Latvijoje, Estijoje ir Kaliningrado srityje buvo dislokuotos analogiškos 

pajėgos. Kaliningrado srityje, beje, jos ir dabar yra. 

Duomenis apie aptinkamus lėktuvus radijo lokaciniai daliniai 

siuntė į aktyvių priešlėktuvinių gynybos dalinių vadavietes, t. y. 

naikintuvų aviacijai ir zenitiniams raketų kompleksams. Visiems 

žinoma, kad Šiauliuose buvo naikintuvų divizija ir zenitinių raketų 

brigada. Į kiekvieną radijo lokacinį, aviacinį ar raketinį dalinį suplaukdavo 

informacija iš viso Pabaltijo korpuso, todėl radarai tam 

tikrose vietose galėjo būti įjungiami ir išjungiami pagal grafikus, o 

visi kiti – prireikus. 

Šie pamąstymai rašomi tam, kad būtų aišku, kokių pajėgų reikia 

norint užtikrinti patikimą oro erdvės kontrolę ir apsaugą. Visos 

oro erdvės kontrolės priemonės (radarai) yra brangios. Todėl tam 

reikia milžiniškų, milijoninių lėšų. 

Ar gali Lietuva turėti tiek reikalingos įrangos ir priemonių? Kiekvienas 

gali pamąstyti. Tačiau Lietuva kontroliuoja ne tik savo, bet ir 

NATO bei ES rytinę oro erdvę, todėl, matyt, reikėtų vesti derybas, 

kad ES skirtų lėšas ne tik muitinėms, sausumos sienoms, bet ir oro 

erdvės kontrolei bei apsaugai. Lietuva galėtų tik paruošti pakankamas 

specialistų pajėgas ir aprūpinti kontrolės funkcionavimą. 

O kaip su NATO lėktuvų „policinėmis“ funkcijomis? Aišku, kad 

tai tik simbolinė apsauga. Normaliai Lietuvos, Latvijos ir Estijos 

apsaugai reikėtų bent vieno naikintuvų pulko, kuris būtų nuolat 

dislokuotas saugomoje teritorijoje ir valdomas iš centrinio kontrolės 

punkto. Į centrinį kontrolės punktą (vadavietę) turėtų suplaukti 

informacija iš visų turimų radarų (kur jie bebūtų), pasienio postų ir 

oro uostų. Oro uostų radarai vykdo savo funkcijas, todėl jie turėtų 

(uosto dispečeriai) perduoti tik duomenis apie tam tikro maršruto 

lėktuvo pakilimą ir nusileidimą. 

Na, o dabar apie rusų lėktuvo skrydį. Paprastai naikintuvų 

aviacija mokomuosius skrydžius atlieka oro uosto zonoje. Jeigu 

lėktuvų grupė skrenda toli už savo zonos ribų, ji turi specialius 

uždavinius. Taip buvo ir šį kartą. Ladeinoje Pole, iš kur pakilo lėktuvai, 

yra prie Murmansko srities. Galinis punktas – Baltijos jūros 

sąsiauriai yra NATO valstybių viduryje, taigi, man atrodo, grupės 

lėktuvų (o joje buvo ir žvalgybinis lėktuvas) uždavinys buvo patikrinti 

NATO priešlėktuvinę gynybą (radarų diapazoną, jų dislokavimo 

vietą, kada ir kokie radarai yra įjungiami, kokie pokalbiai 

vyksta, kokios komandos perduodamos, kada ir kokie naikintuvai 

pakeliami grupei skrendant neutraliais vandenimis, šalia atskirų 

NATO valstybių). Iš žiniasklaidos buvo matyti, kad skrendančią 

šalia Švedijos, Suomijos, Vokietijos rusų naikintuvų grupę pasitikdavo 

tų valstybių naikintuvai. Matyt, ir oro erdvės kontrolė tose 

valstybėse veikė gerai. O Lietuva? Deja, deja! Nei NATO „policija“ 

nepasitiko, nei, matyt, ir radarų spinduliavimo užfiksuota nebuvo. 

Neturėdami radijo lokacinės kontrolės prie Kaliningrado srities 

sienų, mes, aišku, negalėjome sekti rusų naikintuvo manevrų, todėl 

ir reikalavome rusų pateikti jų duomenis apie lėktuvo maršrutą 

mūsų teritorijoje. 

Rusų lėktuvai krisdavo ir anksčiau, kol dar nekontroliavome oro 

erdvės. Pavyzdžiui, šeštojo dešimtmečio viduryje grupės MIG-19 

lėktuvų sudėtyje skrisdamas iš Rytų Vokietijos į Šiaulių karinę bazę 

virš Baltijos nukrito ir dingo vienas naikintuvas. Nei lėktuvas, nei 

pilotas nebuvo rasti. 

Visai kitaip su rusų lėktuvu, nukritusiu Plokščių laukuose. Atlikę 

žygį, visi lėktuvai nusileido Kaliningrado srityje, netoli Lietuvos 

pasienio. Vienas kažkodėl pasiklydo. Ar tik ne todėl, kad žinojo, 

jog lietuviai jo nemato. Lakūnas, matyt, praktikavosi pažeidinėti 

svetimos valstybės sieną. 

Gali būti ir toks variantas, kad taip buvo iki galo vykdomas planas, 

kuris dėl tam tikrų aplinkybių nebuvo atšauktas. Ką turiu omenyje? 

Ogi lėktuvas turėjo sukinėtis, kol atskris NATO naikintuvai, 

o tada nukristi. Lietuva būtų buvusi apkaltinta, kad NATO lėktuvai, 

blogai orientuodamiesi Lietuvos erdvėje ir blogai valdomi pamušė 

rusų lėktuvą, pilotas katapultavosi, o lėktuvas nukrito... 

Aišku, neturint objektyvios, fiksuotos informacijos apie rusų 

lėktuvo maršrutą ir manevrus Lietuvoje, būtų sunku įrodyti, kad 

buvo kitaip. 

Mūsų amžiuje, kai naikintuvai skraido viršgarsiniais greičiais, 

nuskristi nuo Klaipėdos iki Visagino reikia kelių minučių. Iki Kaliningrado 

ar Baltarusijos – panašiai. 

Štai kodėl reikia, nepaisant išlaidų, nuolat plėsti ir stiprinti mūsų 

oro erdvės kontrolę ir apsaugą. 

D M . P L K . L T N . Č . R A K A U S K A S 

K A K R A D R A D S A S 2 0 2 0 6 0 6 b a b l a n l a d n i s d i s n r n . r 2 . 2 ( 4 ( 1 4 9 1 ) 9 ) 

9 

9

Slaptųjų žvalgybos 

tarnybų vaidmuo ir kontrolė 

demokratinėje valstybėje 

Ši straipsnis yra papildytas tiriamasis darbas, parašytas 

pagal Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos 

mokslų instituto magistrinių studijų programos reikalavimus. 

Ši studija nėra nei Krašto apsaugos ministerijos, nei jai pavaldžių 

tarnybų oficiali nuomonė. 

Antrojo operatyvinių tarnybų departamento direktorius plk. Gintaras Bagdonas 

“ 

„Pažangios informacijos pagalba galime išvengti brangiai 

kainuojančių klaidų ir praradimų bei atverti kelią į ilgai trunkančią 

pergalę. Neskubėk nuvertinti žvalgybos panaudojimo“. 

(Sun Thu, „Karo menas“) 

” 

Tiksli laiku gauta žvalgybinė informacija gali būti labai svarbi tiek priimant sprendimus įvairiose valstybės 

valdymo srityse, tiek formuojant šalies vidaus ar užsienio politiką ir strategiją, taip pat daugeliu atvejų 

ji turi didelę reikšmę planuojant ir sėkmingai įvykdant karines operacijas. Dabartiniame informacijos 

pasaulyje tinkamai panaudota žvalgybinė informacija gali sutaupyti fizinius bei intelektualinius resursus 

ir sąlygoti sėkmingą rezultatą, o netiksli arba netinkamai panaudota žvalgybinė informacija gali tapti pagrindine 

nesėkmės priežastimi. Todėl slaptosios žvalgybos tarnybos yra vienos iš svarbesnių užsienio 

ir vidaus politikos nacionalinio lygmens įrankių. 

SAUGUMO ZONA 

Tikriausiai nėra tokių valstybių, kuriose nebūtų slaptųjų 

tarnybų (nesvarbu, kaip jos pavadintos), kurios savo šalies 

interesams slaptais metodais rinktų informaciją apie kitas 

valstybes ar atliktų slaptąsias operacijas, taip pat vykdytų 

kontržvalgybinę veiklą, siekdamos sutrukdyti kitų valstybių 

tarnyboms slaptais metodais rinkti informaciją ar užkardinti 

kitokią žvalgybinę veiklą. Daugiau nei prieš 2400 m. žymus 

kinų strategas Sun Tzu savo darbe „Karo menas“ pabrėžė 

žvalgybinės informacijos svarbą siekiant laimėti mūšį. Teigiama, 

kad Sun Tzu yra rašęs, jog vadas, nenorintis įsigyti 

informacijos, yra blogas lyderis ir niekada nelaimės mūšių. 

Šiais laikais visos valstybės neišvengiamai turi pasitelkti 

slaptąsias tarnybas, įvairiais metodais renkančias informaciją, 

reikalingą šalies vadovams ir užsienio bei gynybos ir 

saugumo politiką formuojančioms institucijoms, kad šios 

teisingai suprastų šalies raidai turinčius įtakos procesus ir 

priimtų teisingus sprendimus. Slaptosios žvalgybos tarnybos 

galbūt nebūtų reikalingos tokiu hipotetiniu atveju, 

jeigu valstybių tarptautinis bendradarbiavimas būtų visiškai 

skaidrus ir jos viena nuo kitos neslėptų jokios informa- 

10

cijos. Taigi, kol egzistuoja valstybės, 

saugumą. 

persekiojimu ir represijomis, ši vyrau- 

jų vyriausybės be slaptųjų žvalgybos 

Šia studija siekiama rasti priimti- 

janti neprofesionalioji visuomenės 

tarnybų tikrai negalės išsiversti. Vyks- 

niausią šalies slaptosios žvalgybos 

nuomonė gali daryti tam tikrą poveikį 

tant globalizacijos procesui atsirado 

tarnybos kontrolės ir atskaitomybės 

žvalgybos vaidmeniui demokratinėje 

ir naujo pobūdžio transnacionalinių 

mechanizmą. Šiam tyrimui naudoti 

šalyje. Priklausomai nuo tam tikrų są- 

grėsmių, tokių kaip tarptautinis tero- 

leidiniai ir straipsniai, daugiausia pub- 

lygų, esant suformuotam tam tikram 

rizmas, kurios papildomai padidino 

likuoti internete. Būtina pažymėti, kad 

elektorato požiūriui, politikai gali keisti 

slaptųjų žvalgybos tarnybų vaidmenį 

žvalgybų tarnybų veiklą analizuojan- 

slaptųjų žvalgybos tarnybų vaidmenį. 

eliminuojant šių nevalstybinių veikėjų 

čių leidinių iki šiol išleista nedaug, o 

Ši neprofesionali žvalgybos vertintojų 

keliamas grėsmes. 

ir publikuotuose ne visada pavyksta 

grupė (t. y. dauguma šalies gyven- 

Totalitarinėse šalyse slaptosios 

rasti atsakymus į iškilusius klausimus. 

tojų) ypač daug reikšmės gali turėti 

tarnybos yra pagrindinis valdančiųjų 

Kaip istorikas W. Laqueur įspėjo, iki 

už šalies vidaus saugumą atsakingų 

diktatorių įrankis, ir jau pati šalies val- 

šiol dar niekam nepasisekė sukurti 

slaptųjų tarnybų veiklos efektyvumui. 

dymo forma nekelia jokių problemų 

geros žvalgybos teorijos. 

Demokratinės šalies saugumo (arba 

dėl šių tarnybų vaidmens ir kontrolės. 

Nedemokratinės valstybės naudoja 

slaptąsias tarnybas pirmiausia tam, 

kad kontroliuotų savo šalies žmones ir 

ŽVALGYBOS APIBRĖŽIMAS 

IR JOS REIKŠMĖ PRIIMANT 

SPRENDIMUS 

vidaus žvalgybos) tarnybos veiklos 

rezultatas yra šalies ir visuomenės 

saugumas, kuris užtikrinamas ne tik 

efektyviu saugumo tarnybos (žino- 

apsaugotų valdantį režimą. Demokra- 

Anot žymaus JAV žvalgybos eks- 

ma, ir teisėsaugos institucijų) darbu, 

tinių šalių slaptųjų žvalgybos tarnybų 

perto John Macartney, nėra bendro 

bet taip pat priklauso ir nuo daugumos 

atskaitomybė ir kontrolė kelia tam tikrų 

tarptautinio lygmens žvalgybos api- 

šalies gyventojų sąmoningumo, pilie- 

problemų. Demokratiniai principai pa- 

brėžimo. Jis siūlė žvalgybą vadinti in- 

tiškumo lygio ir pasirengimo bendra- 

remti viešumu, skaidrumu ir atsiskai- 

formacijos apie užsienio šalis teikimo 

darbiauti su savo šalies institucijomis, 

tomybe, tačiau slaptosios žvalgybos 

tarnyba, kurios veikla skirta paremti 

sprendžiant savo valstybės saugumo 

tarnybos, norėdamos išlikti efektyvios, 

politikos strategus ir sprendimų vyk- 

problemas. 

privalo veikti slaptai. Suprantama, kad 

dytojus. Pasak buvusio JAV Centri- 

Antroji žvalgybos vertintojų grupė, 

valdyti ir kontroliuoti gali turintys pa- 

nės žvalgybos valdybos (CŽV) dar- 

pagal Turnerį, – su darbu žvalgybos 

kankamai daug informacijos ir žinių, 

buotojo, profesoriaus Michaelio A. 

tarnybose susieti profesionalūs spe- 

tačiau kai yra neefektyvi kontrolės 

Turnerio, žvalgyba yra nevienodai 

cialistai ir ekspertai. Jiems žvalgyba 

sistema, slaptosios tarnybos gali įgy- 

suprantama trijų skirtingų žmonių 

yra žvalgybinė informacija, padedan- 

ti valdžios svertų ir pačios daryti įtaką 

grupių. Anot jo, pirmai žmonių kate- 

ti politikams ir sprendimų priėmėjams 

valstybės valdymui. 

gorijai priklauso didžioji visuomenės 

suprasti supantį pasaulį, juos infor- 

Tačiau demokratiniais principais 

dalis, kuriai žvalgyba asocijuojasi su 

muojant, šviečiant. 

paremta kontrolės sistema pati pro- 

James Bondo personažu arba su To- 

Paskutinei žvalgybos vertintojų 

blemos neišspręs, nes demokratinės 

kontrolės mechanizmas jokiais būdais 

neturi suvaržyti slaptųjų žvalgybos tarnybų 

veiklos efektyvumo. Kontrolė turi 

užtikrinti slaptųjų struktūrų tarnavimą 

demokratinių šalių vyriausybėms. Ji 

turi sudaryti palankias prielaidas efektyviai 

panaudoti slaptąsias žvalgybos 

tarnybas, kurios paremtų šalies užsienio 

politiką įgyvendinant gynybos 

ir saugumo uždavinius ar šalies interesus, 

taip pat užtikrintų valstybės 

mo Clancy romanų herojumi Jacku 

Ryanu. Reikėtų papildyti Turnerį, kad 

didesnei buvusios SSRS įtakoje Rytų 

ir Vidurio Europos šalių visuomenės 

daliai žvalgyba siejasi su represinėmis 

sovietų slaptosiomis KGB tipo tarnybomis. 

Tiems žmonėms atrodo, jog 

slaptųjų tarnybų veikla yra visiškai nekontroliuojama, 

tarytum jos būtų už 

įstatymo ribų. Visais atvejais, ar žvalgyba 

būtų susieta su šnipais, nuotykiais, 

mistika, slaptumu, ar su žmonių 

grupei, pagal Turnerį, priklauso žvalgybinės 

informacijos vartotojai – politikai 

ir sprendimų priėmėjai, kurie 

žvalgybos vaidmenį supranta daug 

plačiau nei „žvalgybos profesionalai“. 

Politikai ir sprendimų priėmėjai kartu 

su žvalgybine informacija dažnai norėtų 

gauti ir sprendimų priėmimo receptą. 

Pamirštama, kad demokratinėje 

šalyje žvalgyba ir užsienio politika yra 

atsakingos už skirtingas veiklos sritis: 

žvalgyba turi paremti, o ne formuoti 


11

SAUGUMO ZONA 

politiką. Pagrindinė problema yra ta, kad politikai, norėdami 

iš žvalgų gauti sprendimų receptą, gali įtraukti žvalgybos 

tarnybas į politinius procesus ir politizuoti jas. Jeigu iš žvalgybos 

tarnybos, teikiančios informaciją apie problemas, 

bus reikalaujama, kad ji siūlytų šių problemų sprendimo 

būdus, tikėtina, kad tai paveiks žvalgybos veiklos efektyvumą 

– tarnyba taps šališka renkant ir teikiant žvalgybinę 

informaciją, nes iškėlusi problemą, pati ją turės ir spręsti. 

Turner rašo, kad politikams žvalgyba gali būti papildomas 

politinis resursas arba, atvirkščiai, kliūtis, priklausomai nuo 

to, ar žvalgybinė informacija padeda, ar trukdo pasiekti politinius 

tikslus. Autorius, užsimindamas apie žvalgybos galimą 

virtimą kliūtimi, turi omenyje pasitaikančią vartotojų ir 

žvalgybinės informacijos tiekėjų tarpusavio santykių problemą: 

galimą vartotojų – politikų ir sprendimų priėmėjų 

– nenorą žinoti tiesą, arba atvirkščiai, pageidavimą gauti 

žvalgybinę informaciją, paremiančią išankstinius, nebūtinai 

teisingus sprendimus. Todėl kartais gera ir objektyvi žvalgybinė 

informacija gali prieštarauti vykdomai politikai ir tai 

gali būti politikų bei žvalgybininkų konflikto priežastis. Kaip 

žvalgybos tarnybų ir jų vartotojų santykį apibūdino istorikas 

W. Laqeur, „[...] žvalgyba turi ne tik treniruoti savo naujokus, 

bet ir mokyti savo vartotojus. Tai sunkus uždavinys [...]. Jie 

turi žinoti, ką žvalgyba gali ir ko negali atlikti [...]“. 

Norint, kad šalies žvalgyba būtų efektyvi, žvalgai ir politikai 

privalo suprasti vieni kitų poreikius, tačiau šis supratimas 

neturi politizuoti žvalgybos. Aktyvus žvalgo (analitiko) 

dalyvavimas priimant sprendimą, kaip ir kitoks jo artimas 

buvimas politiniuose procesuose, gali turėti blogų pasekmių 

žvalgybos efektyvumui ir būti žvalgybinės informacijos 

iškraipymo priežastimi. Vienas iš didesnių iššūkių yra 

sukurti deramus saugiklius, apsaugančius žvalgybą nuo 

politizavimo, tačiau leidžiančius žvalgybinės informacijos 

leidėjui ir politikos formuotojui sąveikauti. 

Apžvelgus, kaip žvalgyba yra aiškinama trijų žmonių 

grupių požiūriu, baigiant šį skyrių, galima pabandyti atsakyti 

į klausimą, kas yra žvalgyba. Žvalgybos aiškinimas 

„profesionalų“ požiūriu yra ganėtinai glaustas. Giliau paanalizavus 

galima pastebėti, kad net ir senas žvalgybos 

tradicijas turinčios valstybės nėra suformulavusios aiškaus 

vieno žvalgybos apibrėžimo. Vien Jungtinėse Amerikos 

Valstijose yra daugiau nei dešimt žvalgybos apibrėžimų. 

Apibendrinant daugelio ekspertų siūlymus tiek strateginiu, 

tiek operaciniu taktiniu lygiu žvalgybą galima vadinti nuolat 

vykstančią veiklą arba procesą, kurio metu renkama informacija 

apie užsienio valstybes ir mus supantį pasaulį ir apdorota 

(išanalizavus) pateikiama vartotojams. Kai kalbama 

apie nacionalinio, strateginio lygmens slaptąsias tarnybas, 

jų pagrindinis uždavinys yra informuoti vyriausybes apie 

vidaus ar išorės grėsmes arba teikti kitokias žinias, kurios 

padeda įgyvendinti atitinkamus nacionalinius interesus. 

ŽVALGYBOS TARNYBŲ VEIKLOS SRITYS 

Išsiaiškinę, kas yra žvalgyba, apžvelgsime jos veiklos 

sritis. Žvalgyba gali būti skirstoma pagal informacijos rinkimo 

būdus (žmogiškoji žvalgyba (HUMINT), techninė (SI- 

GINT, MASINT), atvirų šaltinių (OSINT) ir kt.) ir pagal tai, 

ar ji skirta vykdyti užsienio žvalgybą, ar vidaus žvalgybą 

(saugumo, kontržvalgybos funkcija). Pagal veiklos pobūdį 

žvalgybos veikla apima keletą sričių: 

1. Slaptosios tarnybos įgyja informaciją apie grėsmes 

ir atsiveriančias galimybes, su kuriomis gali susidurti šalis, 

ir ją interpretuoja, tokiu būdu sumažina dviprasmybes, neaiškumus 

ar užpildo informacijos, žinomos iš atvirų šaltinių, 

trūkumus (t. y. vyksta žvalgybos procesas: renkama ir analizuojama 

informacija); 

2. Slaptosios tarnybos padeda apsaugoti šalies politikų 

ar vyriausybės turimą informaciją (vykdoma kontržvalgyba), 

taip pat slaptomis manipuliacijomis, išnaudojant 

įvykius ar personalijas, paremia vyriausybės interesus (įgyvendinamos 

slaptosios operacijos). 

Pagal pateiktą slaptųjų tarnybų veiklos pobūdį šios tarnybos 

gali vykdyti keturias funkcijas: rinkti informaciją, ją 

analizuoti, atlikti kontržvalgybą ir slaptąsias operacijas. Tačiau 

toks žvalgybinės veiklos skirstymas yra diskutuotinas. 

Jau vien todėl, kad kontržvalgyba, kaip veiklos procesas, 

kaip ir žvalgybos procesas, turi turėti informacijos rinkimo 

ir analizės komponentus. Beje, kai kurie ekspertai pažymi, 

kad šiuolaikiniame pasaulyje ribos tarp žvalgybos ir kontržvalgybos 

vis labiau susilieja. Žvalgyba dėl šiuolaikinių iššūkių 

turi rinkti ir kontržvalgybinio pobūdžio informaciją apie 

terorizmą, organizuotą nusikalstamumą, prekybą žmonėmis 

ir narkotikų kontrabandą bei kitas grėsmes, keliančias 

pavojų valstybės ir visuomenės saugumui. Skirtumas tik 

toks, kad užsienio žvalgybos tarnyba renka šią informaciją 

už savo šalies ribų, o vidaus žvalgybos tarnyba tai daro 

savo šalyje. Bet kokia žvalgybos tarnyba savo saugumui 

užtikrinti turi turėti kontržvalgybą. 

Tolesniame tyrime slaptųjų tarnybų skirstymą klasifikuosime 

pagal tai, ar jos atsakingos už užsienio žvalgybą, 

ar vidaus žvalgybą (saugumą). Tokį skirstymą siūlo nevyriausybinė 

organizacija Ginkluotojų pajėgų demokratinės 

12

kontrolės Ženevos centras (DCAF). 

biausiai pasižymėjusį vykdant slaptas 

te skandalu, kai 1972–1974 m. buvo 

Šalims, turinčioms po vieną atski- 

operacijas žymų britų rašytoją ir žur- 

išsiaiškinta, jog Jungtinėse Valstijose 

rą tokią tarnybą, yra lengviau išspręsti 

nalistą, knygos „Robinzonas Kruzas“ 

Respublikonų partijos užsakymu slap- 

kontrolės klausimus, nes tarnyboms, 

autorių Danielį Defoe (1660–1731). 

tosios tarnybos rinko informaciją apie 

renkančioms informaciją savo šalies 

Rašytojas, apsimesdamas liberalio- 

Demokratų partiją ir jos lyderius. Dėl 

viduje turi būti taikomi kiti įstatymai, 

sios buržuazijos rėmėju, o iš tikrųjų 

skandalo atsistatydino JAV preziden- 

numatomi kiti teisinės priežiūros me- 

būdamas slaptuoju karalienės agen- 

tas Richard Nixon. Po šio įvykio JAV 

chanizmai negu tarnyboms, kurios 

tu, leido laikraštį „The Review“, slap- 

Senate specialiai sudarytas komitetas 

renka žvalgybinę informaciją užsie- 

ta finansuojamą iš valstybės iždo. 

žvalgybinei veiklai tirti nustatė, kad per 

nio šalyse. Be to, tokiu būdu sutau- 

D. Defoe publikuodavo straipsnius ir 

15 metų Jungtinių Valstijų slaptosios 

pomi resursai ir išvengiama nereika- 

pamfletus, kuriuose diskredituodavo 

tarnybos įvykdė apie 900 slaptųjų ope- 

lingos konkurencijos. Tokie modeliai 

liberalų ir škotų separatistų oponen- 

racijų. Šių operacijų spektras platus: 

yra sukurti Skandinavijos valstybėse. 

tus. Kituose straipsniuose, pasivadi- 

nuo perversmų organizavimų (pvz., 

Tačiau Nyderlandų Karalystėje yra dvi 

nęs pseudonimu, kritikuodavo savo 

1953 m. Irane, 1954 m. Gvatemaloje) 

žvalgybos tarnybos – civilinė ir karinė. 

paties straipsnius. Pasinaudodamas 

iki įvairių veikėjų ar diktatorių fizinio 

Abi atlieka tiek užsienio, tiek vidaus 

susikurta priedanga, D. Defoe suge- 

sunaikinimo. Dėl Watergate skanda- 

(saugumo) žvalgybos funkcijas. Daž- 

bėjo pelnyti škotų palankumą ir tapti 

lo tyrimo buvo sustiprinta JAV slap- 

nai didesnių valstybių interesai reika- 

Škotijos parlamento patarėju. Tokiu 

tųjų tarnybų parlamentinė priežiūra 

lauja turėti daugiau nei dvi slaptąsias 

būdu D. Defoe ne tik įgijo karalienės 

ir 1976 m. prezidento Geraldo Fordo 

tarnybas. Pavyzdžiui, Vokietija turi tris 

priešininkų pasitikėjimą, surinkdavo 

sprendimu slaptosioms tarnyboms 

slaptąsias tarnybas: kancleriui paval- 

Londonui reikalingą informaciją, bet 

buvo uždrausta vykdyti ar organizuoti 

džią užsienio žvalgybos tarnybą, kuri 

ir savo veikla formavo Jungtinės Ka- 

fizinius asmenų sunaikinimus. 

atsakinga ir už karinės žvalgybinės 

ralystės sostui palankią visuomenės 

Šiuolaikinėje demokratinių šalių 

informacijos rinkimą, civilinę vidaus 

nuomonę bei užkirto kelią Škotijos 

žvalgybų teorijoje laikoma, kad slap- 

žvalgybos tarnybą ir karinę kontržval- 

separatizmui. 

tosios operacijos (buvusioje SSRS, 

gybos tarnybą. Jungtinių Amerikos 

Jei panagrinėtume XX a. slaptųjų 

šiuo metu Rusijoje, ir kai kuriose kito- 

Valstijų žvalgybinėje bendruomenėje 

žvalgybos tarnybų veiklą, tikriausiai 

se šalyse tokios operacijos yra vadina- 

yra 15 žvalgybinių organizacijų, ku- 

neapsiriktume tarp labiausiai paty- 

mos aktyviomis priemonėmis) yra ne 

rias funkciškai valdo neseniai įkurta 

rusių tarnybų, vykdžiusių slaptąsias 

žvalgyba, bet slaptasis politikos įran- 

Nacionalinio žvalgybos direktoriaus 

operacijas, įvardiję buvusios SSRS 

kis. Kitaip tariant, slaptoji operacija yra 

institucija. 

slaptąsias tarnybas, pirmiausia KGB. 

slaptosios politikos įrankis, kuris nors 

Valstybių slaptosios tarnybos ne tik 

Kaip vieną slaptųjų operacijų pavyzdį 

ir nebūdamas žvalgybos komponentu 

renka informaciją, identifikuoja grės- 

galima paminėti slaptą 1960 m. birže- 

yra viena iš slaptųjų žvalgybos tarnybų 

mes ar gaudo šnipus. Atviruose šalti- 

lio mėn. patvirtintą KGB planą diskre- 

atliekamų funkcijų. Žinoma, pagrindi- 

niuose pateikiama nemažai informacijos 

apie tokių institucijų atliekamas 

slaptąsias operacijas, anglakalbėse 

valstybėse vadinamomis priedangos 

operacijomis (ang. Cover operations). 

Yra žinoma, kad slaptosios operacijos 

buvo vykdomos dar senovės Egipte: 

dėl melagingos iš tariamų dezertyrų 

gautos informacijos faraono Ramzio II 

kariuomenė pakliuvo į priešo pasalą ir 

jai vos pavyko išvengti žūties. 

Naujųjų laikų istorija išskiria kaip la- 

dituoti JAV slaptąsias tarnybas FTB ir 

CŽV bei pastarosios direktorių Alleną 

Dulles. Plane buvo numatyta keliasdešimt 

priemonių, iš jų plačiausiai 

buvo naudojamasi demokratinių šalių 

žiniasklaida, kurioje KGB agentai 

išplatino Vakarų šalyse sufabrikuotą 

informaciją, kompromituojančią CŽV 

ir jos vadovą. 

Demokratinėse valstybėse bene 

didžiausią atgarsį visuomenėje turėjo 

slaptoji operacija, įvardinta Waterga- 

nė žvalgybinė funkcija – informacijos 

rinkimas, panaudojant tiek atvirus, tiek 

slaptus metodus – taip pat gali pasitarnauti 

slaptosios politikos įgyvendinimo 

tikslams. 

UŽSIENIO IR VIDAUS ŽVALGYBOS 

BEI TEISĖSAUGOS FUNKCIJŲ 

ATSKYRIMAS 

Žvalgyba yra intelektualinis procesas, 

o ne represinė ar baudžiamoji 

veikla. Kaip rašoma ginkluotųjų pajė- 


13

SAUGUMO ZONA 

gų demokratinės kontrolės Ženevos centro (DCAF) leidinyje, 

demokratinėje šalyje žvalgyba turi būti pagrįsta žiniomis 

ir pasitikėjimu, o ne baime, įtarimu ar slaptųjų tarnybų ir jų 

veiklos ignoravimu. Kaip jau buvo įvardyta, žvalgybos tarnybos 

rinkdamos informaciją turi tikslą paremti savo šalies 

užsienio politiką, atskleisti veikas, galinčias kelti grėsmę 

nacionaliniam saugumui, todėl paprastai jos naudojasi 

platesnėmis teisėmis ir turi didesnes specialiąsias galias 

(anglų k. special powers) – („Specialiųjų galių“ terminą 

Lietuvoje tiktų vadinti operatyviniais veiksmais) – rinkti informaciją 

slaptomis priemonėmis. Tuo tarpu teisėsaugos 

institucijos ir joms priklausantys kriminalinės žvalgybos padaliniai 

renka informaciją apie asmenis, įtariamus padarius 

nusikaltimus. Nyderlandų slaptosioms – civilinei ir karinei 

– žvalgybos ir saugumo tarnyboms įstatymu uždrausta tirti 

nusikaltimus. Dėl funkcinių skirtumų ir dėl turimų galių rekomenduojama 

slaptąsias žvalgybos tarnybas atskirti ne 

tik nuo teisėsaugos, bet tikslinga atskirti užsienio ir vidaus 

žvalgybą vykdančias tarnybas. Jei demokratinėse šalyse 

yra keletas precedentų, kai vidaus žvalgybos funkciją vykdanti 

institucija turi teisėsaugos funkcijas (pvz., JAV Federalinis 

tyrimų biuras, Izraelio saugumo tarnyba Shabak), 

tai užsienio žvalgybos tarnybai tokia funkcija būtų visai nesuderinama 

su jos paskirtimi, taip pat tokiai tarnybai būtų 

sudėtinga nustatyti demokratinius kontrolės svertus. Jei 

slaptoji žvalgybos tarnyba renka informaciją už savo šalies 

ribų, tai teisėsaugos funkcija jai yra nereikalinga. Tačiau 

jei slaptoji tarnyba turi teisę rinkti informaciją savo šalies 

viduje, tuomet jos veiklos metodai turi atitikti nacionalinius 

įstatymus – informacijos rinkimo metodai ir procedūros, 

tarp jų ir sankcionavimo, turi būti pakankamai aiškiai išdėstyti 

teisės aktuose. Užsienio žvalgybos tarnybai tokie 

išsamūs reikalavimai susilpnintų efektyvumą, juo labiau 

kad šios tarnybos dažniausiai balansuoja ant kitų valstybių 

įstatymų ribos, ypač renkant informaciją nedemokratinėse 

užsienio šalyse, kur valdantys režimai yra labai apriboję 

informacijos platinimą, kur įdiegti griežtos saugumo priežiūros 

mechanizmai. Jei slaptoji tarnyba turi teisę vykdyti 

teisėsaugos funkcijas (vykdyti baudžiamąjį persekiojimą), 

tuomet tampa neaišku, ar šios tarnybos tikslas yra surinkti 

informaciją tam, kad žinotume apie kokius nors procesus, 

susietus su nacionaliniu saugumu, ar surinkti įrodymus dėl 

kokio nors asmens kaltės? Demokratinėje šalyje kaltės įrodymas 

ir žinojimas apie ką nors dažnai nėra tas pats. Jeigu 

slaptoji tarnyba yra atsakinga už užsienio ir vidaus žvalgybą 

ir atlieka teisėsaugos funkcijas, tai tokia tarnyba yra arba neefektyvi, 

arba šioje šalyje yra nepakankamai sureguliuota 

slaptųjų tarnybų parlamentinė ir teisinė priežiūra. 

Poskyrio pabaigoje reikėtų aptarti, ar slaptosios tarnybos 

turi būti civilinės, ar gali būti karinės? Demokratinėse 

šalyse priimta, kad už valstybės vidaus saugumą gali būti 

atsakinga tik civilinė vidaus žvalgybos (saugumo) tarnyba. 

O užsienio žvalgybos tarnyba, atsižvelgiant į paprastai prioritetinį 

žvalgybinės informacijos poreikį valstybės gynybos 

sričiai, gali būti ir karinė. 

Demokratinėse šalyse karinė kontržvalgyba paprastai 

turi ribotą atsakomybę, ji atsako tik už karinės informacijos 

saugumą gynybos sektoriuje, užkardo užsienio žvalgybų 

veiklą, orientuotą į šalies gynybą, taip pat, būdama integruota 

žvalgybos tarnybos dalis, paremia užsienio žvalgybos 

veiklą. 

ŽVALGYBOS TARNYBŲ KONTROLĖS 

MODELIO NUSTATYMAS 

Nustatyti slaptųjų žvalgybos tarnybų kontrolės mechanizmą 

reikia tam, kad būtų galima užkirsti kelią bet kokioms 

galimybėms piktnaudžiauti šių tarnybų galiomis, bet tuo 

pačiu slaptosios žvalgybos tarnybos neturi būti atskirtos 

nuo vykdomosios valdžios. Ši sąlyga grindžiama pirmiausia 

tuo, kad žvalgyba turi būti tiesiogiai susijusi su valstybės 

interesais ir realijomis, antra, vykdomoji valdžia turi prisiimti 

vykdomosios kontrolės atsakomybę. Publikacijose apie 

slaptųjų žvalgybų tarnybų demokratinę kontrolę rašoma, 

kad demokratinėje šalyje efektyviausias žvalgybų kontrolės 

mechanizmas turi turėti mažiausiai tris kontrolės elementus: 

vykdomąjį, parlamentinį ir teisminį, nors kai kurie 

autoriai mano, kad pakaktų apsiriboti dviem: vykdomosios 

ir parlamentinės valdžios. Yra siūlymų įdiegti net penkis 

kontrolės mechanizmo elementus, kai prie jau minėtų trijų 

dar pridedami vidaus kontrolė (kai tarnyboje yra įdiegiama 

atitinkama kontrolės sistema) ir išorinė (žiniasklaida, visuomenė 

ir pan.). H. Born ir I. Leigh, be minėtų vykdomosios, 

parlamentinės ir teisminės kontrolės svertų, prideda dar 

tris: Think-tank’us, kurie gali vyriausybei pateikti alternatyvius 

žvalgybų tarnybų pateiktiems duomenims vertinimus; 

žiniasklaidą, atskleidžiančią skandalus ir krizes; piliečius, 

pateikiančius skundus dėl jų teisių pažeidimų. 

Nustatant efektyvų demokratinės žvalgybų tarnybų 

kontrolės modelį, reiktų išskirti kelis svarbius aspektus: užduočių 

žvalgybos tarnybai nustatymas, veiklos priežiūra ir 

jos teisėtumas savo šalies įstatymų atžvilgiu. 

Demokratinėje valstybėje užduočių nustatymas slap- 

14

tosioms žvalgybos tarnyboms turi būti 

pirmininko. Tačiau pripažįstama, kad 

mo elementas yra teisinė priežiūra. 

išimtinė civilinės valdžios prerogatyva, 

geriausia praktika yra tokia, kai narius 

Slaptosios tarnybos nėra aukščiau už 

kuri turi vykdomosios valdžios kon- 

skiria pats parlamentas. Lenkijoje už 

įstatymą, todėl jų funkcijos, užduotys ir 

trolės slaptosioms tarnyboms sver- 

slaptųjų žvalgybos tarnybų priežiūrą 

atskaitomybės mechanizmas turi bū- 

tus. Ne tik žvalgybos specialistai, bet 

atsakingas iš 9 parlamentarų susi- 

ti nustatyti įstatymuose. Labai svarbu 

ir žmogaus teisių ekspertai pateikia 

dedantis komitetas, kurį skiria parla- 

teisiškai reglamentuoti žvalgybinės 

vienareikšmę nuomonę, kad slapto- 

mentas. Švedijoje užsienio žvalgybą 

informacijos rinkimo procesą. Būtina 

sioms žvalgybos tarnyboms užduotis 

vykdančios tarnybos parlamentinę 

numatyti, kas suteikia sankcijas rink- 

turėtų teikti vykdomoji valdžia, geriau- 

priežiūrą užtikrina parlamento pa- 

ti informaciją savo šalies viduje, kas 

sia – vienas iš vyriausybės ministrų. Kai 

skirtas gynybos (karinės) žvalgybinių 

autorizuoja užsienio žvalgybos veiklą 

kuriose šalyse sudaromos ministrų ka- 

operacijų komitetas, kuriame yra 6 

ir atsako už teisinę priežiūrą. Demok- 

binetų komisijos, kitose tiriami premje- 

parlamentarai, visi iš skirtingų politi- 

ratinėse šalyse yra įprasta, kad ir už- 

rui atskaitingi žvalgybų tarnybų koor- 

nių partijų. Šio komiteto sekretoriumi 

sienio žvalgybą vykdančių tarnybų 

dinatoriai, pvz., Nyderlanduose, kurie 

skiriamas atstovas iš Gynybos minis- 

veiklą reguliuoja įstatymai, kuriuo- 

formuoja, arba dalyvauja formuojant 

terijos. Daugelyje šalių įstatymuose 

se nurodomos pagrindinės veiklos 

užduotis žvalgybų tarnyboms. Slap- 

nustatoma, kas gali būti slaptųjų tarny- 

gairės, atsakomybės ir informacijos 

toji žvalgybos tarnyba yra vyriausybės 

bų parlamentinės priežiūros institucijų 

saugumo aspektai, pvz., Švedijoje 

rankos, todėl žvalgybos tarnybos turi 

nariais, pvz., Vengrijoje tokio komiteto 

įstatymu yra nustatyta, kad šios šalies 

užtikrinti nuolatinį vyriausybės aprūpi- 

pirmininku visada yra skiriamas opo- 

karinė žvalgybos ir saugumo tarnyba 

nimą informacija bei padėti įgyvendinti 

zicijos atstovas. 

(atsakanti už šalies užsienio žvalgybą) 

kitus vyriausybės planus. Tuo pačiu 

Demokratinėse šalyse yra laikoma 

„[...] vadovaujasi Vyriausybės nustaty- 

vyriausybė arba vienas iš vyriausybės 

norma parlamentinę priežiūrą vykdan- 

ta užsienio ir saugumo politika [...]; yra 

narių, teikdamas uždavinius, nustaty- 

čioms institucijoms turėti teisę gauti iš 

atsakinga tik už šalies išorės saugu- 

damas prioritetus slaptajai tarnybai, 

slaptųjų žvalgybos tarnybų reikalingą 

mą [...]; vykdo tik nacionalinį interesą 

prisiima atsakomybę, kuri yra ypač 

informaciją funkcijoms vykdyti, tačiau 

atitinkančius uždavinius [...]“. Įstaty- 

būtina vykdant žvalgybinės informa- 

lygiagrečiai įdiegiami draudimai at- 

mu įgaliotas sankcionuoti informaci- 

cijos rinkimą užsienio šalyse. Atitinka- 

skleisti žvalgybų tarnybų suteiktą in- 

jos rinkimo metodus ir vykdyti teisinę 

mai slaptoji tarnyba nuolat teikdama 

formaciją. 

priežiūrą turėtų būti šalies generalinis 

informaciją atsiskaito vykdomajai val- 

Svarbu paminėti, kad tarp vykdo- 

prokuroras arba specialus teismas. 

džiai. 

mosios ir parlamentinės kontrolės 

Nagrinėjant demokratinių šalių 

Įstatymų leidžiamoji valdžia užtik- 

mechanizmų turi būti aiškus funkcijų 

slaptųjų žvalgybos tarnybų kontrolės 

rina slaptųjų žvalgybos tarnybų par- 

ir atsakomybių atskyrimas. Demokra- 

patirtį buvo apsiribota tik vykdomo- 

lamentinę priežiūrą organizacinėse, 

tinėje šalyje būtina, kad parlamentas 

sios, parlamentinės valdžios ir teisi- 

biudžeto, teisinėse, žmogaus teisių 

ir žvalgybų tarnybų priežiūrą vykdan- 

nės kontrolės mechanizmo svertais. 

apsaugos srityse. Demokratinių šalių 

praktikoje įprasta, kad vykdant parlamentinę 

slaptųjų tarnybų kontrolę yra 

įsteigiami atskiri parlamentiniai komitetai 

ar kitokie padaliniai. Norvegijoje 

parlamentinę priežiūrą vykdo parlamento 

paskirti 7 ekspertai, kurie nebūdami 

parlamento nariais, atsiskaito 

parlamentui. Didžiojoje Britanijoje parlamentinę 

slaptųjų tarnybų priežiūrą 

atlieka 9 parlamentarai, atstovaujantys 

abejiems rūmams ir skiriami Ministro 

tis komitetas neturėtų teisės duoti nurodymus 

ir uždavinius kontroliuojamoms 

tarnyboms. Priešingu atveju, 

parlamentas pasisavintų vykdomosios 

valdžios kontrolės teisę, slaptosios 

tarnybos netektų parlamentinės 

kontrolės, būtų sunku išvengti pasinaudojimo 

slaptosiomis tarnybomis 

ne pagal jų paskirtį, žvalgybų tarnyboms 

kiltų politizavimo pavojus. 

Paskutinis svarbus slaptųjų žvalgybos 

tarnybų kontrolės mechaniz- 

Kaip buvo minėta aukščiau, be šių trijų 

kontrolės elementų, yra ir kitų vidaus 

ir išorės kontrolės priemonių. Tačiau 

nesant pagrindinių, šioje studijoje aptartų 

trijų kontrolės svertų, vargu ar 

papildomi kontrolės elementai galėtų 

daryti kokią nors įtaką žvalgybų tarnybų 

veiklai. 

IŠVADOS 

Žvalgyba – tai informacijos rinkimas 

ir jos analizė, kuri nuolat teikiama 


15

SAUGUMO ZONA 

vykdomosios valdžios institucijoms ir yra skirta paremti šalies 

užsienio, gynybos ar saugumo politiką. Slaptosios žvalgybos 

tarnybos be savo tiesioginių funkcijų: informacijos 

rinkimo, analizės, kontržvalgybos, gali vykdyti ir slaptąsias 

operacijas, kurias galima vadinti slaptaisiais valstybės politiniais 

įrankiais ir kurių paskirtis yra taip pat paremti šalies 

užsienio politiką. Slaptųjų žvalgybos tarnybų pavaldumas, 

kontrolė ir priežiūra privalo būti civilinė, net jei tarnyba yra 

karinė. Įgaliotos vyriausybinės institucijos (dažniausiai ministrai, 

rečiau ministrai pirmininkai ar prezidentai (pvz., Vokietijoje, 

JAV) yra atsakingos už slaptųjų žvalgybos tarnybų 

vykdomąją kontrolę, teikia tarnyboms žvalgybinės informacijos 

reikalavimus, prisiima atsakomybę už patvirtintus 

žvalgybinius prioritetus ir uždavinius. 

Demokratinėje šalyje žvalgybinės informacijos rinkimo 

bei teisėsaugos funkcijos turi būti atskirtos. Idealiausias 

modelis yra toks, kai valstybė turi dvi atskiras slaptąsias 

žvalgybų tarnybas – viena iš jų yra atsakinga už užsienio 

informacijos rinkimą, kita – už vidaus saugumą. Didesnės 

valstybės gali turėti dvi, dažniausiai užsienio žvalgybas: civilinę 

ir karinę, ir paprastai vieną – civilinę vidaus žvalgybos 

tarnybą. 

Demokratinėje valstybėje, be vykdomosios valdžios 

kontrolės, slaptųjų žvalgybos tarnybų veiklai prižiūrėti turi 

būti sukurtos atskiros parlamentinės institucijos. Šios, gaudamos 

reikalingą informaciją iš slaptųjų žvalgybos tarnybų, 

vykdo šių tarnybų veiklos priežiūrą teisinėse, biudžeto, 

organizacinėse ir kitose srityse. Parlamentinės institucijos 

neturi teisės teikti užduotis žvalgybos tarnyboms. 

Slaptųjų žvalgybos tarnybų veikla, atsakomybė, funkcijos 

turi būti apibrėžtos įstatymais. Demokratiniai kontrolės 

svertai neturi riboti slaptųjų žvalgybos tarnybų galimybių 

naudojant įvairius metodus ir būdus rinkti informaciją ar kitaip 

suvaržyti šių tarnybų veiklos efektyvumą. Šalies teisinė 

sistema turi sudaryti palankias sąlygas slaptosioms tarnyboms 

ginti demokratiją ir saugoti šalies interesus. Turi būti 

numatyta žvalgybinės informacijos rinkimo slaptais metodais 

sankcionavimo sistema ir teisinė slaptųjų tarnybų priežiūra. 

Atsižvelgiant į slaptųjų žvalgybos tarnybų jautrią veiklą 

vykdomoji ir parlamentinė kontrolė bei teisinė priežiūra turi 

būti atliekama taikant atitinkamus informacijos apsaugos 

reikalavimus. 

Straipsnio pabaigoje reikėtų palyginti, kaip įgyvendinti 

aukščiau nagrinėti demokratiniai slaptųjų žvalgybos 

tarnybų kontrolės principai Lietuvoje. Mūsų šalyje yra dvi 

nacionalinės žvalgybos ir saugumo institucijos: Valstybės 

saugumo departamentas ir Antrasis operatyvinių tarnybų 

departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos. Galima 

pasidžiaugti, kad atkurtos valstybės slaptųjų žvalgybos ir 

saugumo tarnybų kūrimo ir plėtros procesą lygiagrečiai 

lydėjo ir šių tarnybų efektyvios demokratinės kontrolės sistemos 

kūrimas. Nors dažnai dėl patirties trūkumo Lietuvos 

žvalgybos tarnybos pagal savo funkcijas yra sugretinamos 

su teisėsaugos institucijomis, tai nesutrukdė įsteigti ir toliau 

plėtoti šių slaptųjų tarnybų kontrolės mechanizmą. Abi aukščiau 

paminėtos Lietuvos žvalgybos institucijos turi visus šiame 

straipsnyje nagrinėtus demokratinės kontrolės svertus. 

Vykdomosios kontrolės funkciją Valstybės saugumo departamentui 

atlieka Lietuvos Respublikos Prezidentas, Antrajam 

operatyvinių tarnybų departamentui – krašto apsaugos 

ministras. Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo 

ir gynybos komitetas ir Seimo Operatyvinės veiklos 

parlamentinės kontrolės komisija vykdo slaptųjų žvalgybos 

tarnybų parlamentinę priežiūrą. Abiejų tarnybų žvalgybos 

uždavinius, funkcijas, veiklą ir kompetencijas apibrėžia atitinkami 

Lietuvos Respublikos teisės aktai, kurie yra nuolat 

tobulinami, atsižvelgiant į kintančias aplinkybes: augančią 

Lietuvos žvalgybininkų ir žvalgybinę informaciją gaunančių 

sprendimų priėmėjų patirtį ir profesionalumą, kintančią iššūkių, 

rizikos ir grėsmių kupiną aplinką, į kurią žvalgybos 

tarnybos turi nuolat reaguoti. Ne mažiau svarbus yra ir trečias 

kontrolės svertas – veiklos teisėtumo kontrolė, kuri pagal 

Lietuvos įstatymus yra pavesta valstybės generaliniam 

prokurorui ir teismams. Įstatymo nustatyta tvarka šios institucijos 

suteikia leidimus Lietuvos teisėsaugos institucijoms 

ir žvalgybos tarnyboms naudoti specialius informacijos rinkimo 

metodus (sankcionuoja operatyvinius veiksmus). Už 

sankcionuotų operatyvinių veiksmų teisėtumą žvalgybos 

(saugumo) tarnybos atsiskaito Generalinei prokuratūrai. 

Kaip jau buvo minėta, atsikuriant Lietuvos valstybei, dėl 

patirties trūkumo šalies žvalgybinės tarnybos būdavo, o 

dažnai ir tebėra, sutapatinamos su teisėsaugos institucijomis. 

Šis sutapatinimas atsispindi visuomenės nuomonėse, 

kai kuriuose teisės aktuose ir iš dalies aptartoje kontrolės 

sistemoje – parlamentinės kontrolės ir teisinės priežiūros 

sistema yra vienoda teisėsaugos ir žvalgybos institucijoms. 

Lietuvai tapus NATO ir Europos Sąjungos nare, šalies institucijos, 

taip pat ir žvalgybos tarnybos, įgijo didelių galimybių 

perimti kitų, senesnių demokratinių šalių patirtį. Tai sudaro 

palankias sąlygas, palaipsniui diegiant patirtį, tobulinti tiek 

įvairių Lietuvos institucijų administracinius gebėjimus, tiek 

žvalgybinių tarnybų veiklą bei jų kontrolės mechanizmą. 

16

Respublikos Prezidento padėka, Lietuvos 

Respublikos Ministro Pirmininko padėka, 

Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 

padėka. 

Dm. komandoras Vytautas Sirevičius 

DIMISIJOS PULKININKUI 

CIRILIUI NORKUI – 70 

Cirilis Norkus gimė 1936 m. vasario 22 d. 

Gražaičių kaime Joniškio rajone. 1955 m. 

baigė vidurinę mokyklą ir buvo pašauktas į 

karinę tarnybą ir pasiųstas į Leningrado inžinerinę 

karo mokyklą, kurią baigė 1958 m. 

Tarnavo Tolimuosiuose Rytuose prie Kinijos 

sienos ir Vokietijos Demokratinėje Respublikoje 

ėjo vado pareigas. 

Išėjęs į atsargą grįžo į Lietuvą ir 1988 m. 

įsijungė į Atgimimo veiklą, buvo išrinktas 

Klaipėdos m. Sąjūdžio tarybos nariu, Sąjūdžio 

seimo nariu. 1989 m. subūrė atsargos 

karininkus ir rizikuodamas savo padėtimi, 

nepaisydamas grasinimų fiziškai susidoroti, 

šantažo, įkūrė Klaipėdos m. skyrių. Buvo išrinktas 

to paties skyriaus pirmininku, vėliau 

LAKS centro valdybos nariu. 

Įkūrus jaunuolių karinės tarnybos reikalų 

komisiją, išrenkamas jos pirmininku. Atkūrus 

Lietuvos nepriklausomybę, organizavo 

savanorių rinktinę, Sąjūdžio pavedimu vadovavo 

jos Klaipėdos skyriui. 

1990 kovo 18 d. savanoriai, aprengti lietuviška 

uniforma, įrengė Panemunėje pirmąjį 

pasienio postą su Rusijos Karaliaučiaus regionu. 

Už šios užduoties realizavimą TSRS 

gynybos ministerija iš C. Norkaus atėmė 

karininko laipsnį ir pensiją. 

1990 m., sukūrus Krašto apsaugos departamentą, 

paskiriamas Klaipėdos zonos 

viršininku. 1991 m. sausio įvykių metu 

vadovavo svarbių objektų gynybai, įtraukiamas 

į Klaipėdos miesto gynybos komitetą. 

Rugpjūčio pučo metu organizavo savanorių 

ir šaulių pajėgas, kad greičiau išformuotų 

KGB Klaipėdos apygardos štabą ir perimtų 

pastatus. 

2000 m. parašė ir išleido to reikšmingo 

istorinio laikotarpio atsiminimų knygą „Tėviškės 

labui“. 

Už nuopelnus Lietuvai apdovanotas: 

Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 

ordino 1-ojo laipsnio medaliu, 

Sausio 13-osios atminimo medaliu, 

Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio medaliu, 

Krašto apsaugos ministerijos medaliu 

už nuopelnus, LAKS medaliu, Lietuvos 

DIZMANUI ILGŪNUI - 90 

90-ojo jubiliejaus proga nuoširdžiai sveikiname 

„Kardo“ bendradarbį Dizmaną 

Ilgūną. 

Dizmanas Ilgūnas gimė 1916 m. kovo 

6 d. Peterburge. 1938 m. baigė Kauno 

„Aušros“ gimnaziją, 1939 m. – PLP karo 

mokyklos aspirantų kursą. Jam buvo suteiktas 

aviacijos jaunesniojo leitenanto 

laipsnis. 1939 m. rugsėjo mėn. buvo 

mobilizuotas. Tarnavo Kaune karo aviacijos 

tarnybos būrio vadu. Metų pabaigoje 

paleistas į atsargą. 1936–1950 m. žaidė 

Lietuvos futbolo rinktinėje, Pirmosios 

tautinės olimpiados (1938 m.) prizininkas. 

1944–1976 m. buvo fizinio lavinimo 

mokytojas. 1956 m. baigė Lesgafto kūno 

kultūros institutą Leningrade. 1988–1989 

m. jo siūlymu Kauno sporto kombinatas 

pavadintas S. Dariaus ir S. Girėno vardu, 

inicijavo S. Dariaus įkurtos Lietuvos fizinio 

lavinimo sąjungos (LFLS) atkūrimą. 

LAKS narys nuo 1991 m. KAM 1993 02 

26 įsakymu Nr. 169 jam suteiktas dimisijos 

kapitono laipsnis. 2004 m. apdovanotas 

LAKS medaliu. 

NUOŠIRDŽIAUSI LINKĖJIMAI 

LAKS NARIAMS JUBILIATAMS 

LAKS KAUNO APSKRITIES 

SKYRIUS: 

Dm. plk. ltn. JONUI VAITKUI 

balandžio 7 d. suėjo 60. 

Dm. vyr. ltn. 

JURGIUI NAVIKUI 

balandžio 13 d. suėjo 70. 

DRG. PLK. LTN 

GINTAUTO SURGAILIO 

50-IES METŲ JUBILIEJUS 

Š. m. kovo 24 dieną gen. J. Žemaičio Lietuvos 

karo akademijoje buvo paminėtas 

dr. plk. ltn. Gintauto Surgailio 50-ies metų 

jubiliejus. Pasveikinti ilgamečio Lietuvos 

Respublikos krašto apsaugos ministerijos 

darbuotojo, ministerijos valstybės sekretoriaus, 

šešių knygų autoriaus, „Karo 

archyvai“ tomų mokslinio redaktoriaus ir 

sudarytojo, daugelio knygų redaktoriaus 

ir sudarytojo rinkosi LR krašto apsaugos 

ministerijos darbuotojai, departamentų ir 

tarnybų prie KAM atstovai, Lietuvos kariuomenės 

ir visuomeninių organizacijų 

atstovai. Ministerijos valstybės sekretorius 

Valdemaras Sarapinas perskaitė 

krašto apsaugos ministro padėką. Kalbėjo 

ministerijos sekretorė Jūratė Raguckienė, 

Karo akademijos ir ministerijos atstovai, 

pirmasis nepriklausomos Lietuvos Pasienio 

apsaugos tarnybos vadas V. Česnulevičius, 

Karo mokslo draugijos narys Rytas 

Narvydas ir kiti. Prisiminė pulkininką kaip 

visada bėgantį, skubantį, bet ir surandantį 

laiko kiekvienam. Kalbėjo apie plačios 

erudicijos žmogų, darbštų darbuotoją ir 

gerą organizatorių, mielą bendradarbį ir 

nuoširdų žmogų. 

„Kardo“ redakcija prisideda prie gausaus 

sveikintojų būrio ir nuoširdžiai linki žurnalo 

„Kardas“ redkolegijos nariui, Generolo 

Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos 

Mokslo centro viršininkui dr. plk. ltn. 

Gintautui Surgailiui, kad visi metai būtų 

dosnūs prasmingų darbų, sklidini laimės 

ir gerovės. 


17

Technikos galia 

– ne tik karui 

Paskutines karinės pramonės naujienas geriausia sužinoti tarptautinėse 

karinės pramonės ar aeronautikos parodose. Čia lengviausia gauti išsamią 

informaciją, pamatyti dominančią techniką, ginkluotę, medžiagą, įrenginį ar 

siūlomą paslaugą iš arti, čia pat įvertinti ar palyginti su greta demonstruojamu 

kitos firmos analogu. Svarbiausia patirti, kuo grindžiama naujosios karinės 

technikos galia, į ką orientuojami moksliniai tyrimai ir kaip jie pritaikomi karinėje 

technikoje. Tokiose parodose dalyvauja daug atsakingų už krašto gynybą 

pareigūnų, įvairių pramonės įmonių specialistų, mokslininkų ir komersantų. 

18 

KARINĖS TECHNIKOS NAUJOVĖS 

Krašto apsaugos ministerijos sekretorė J. Raguckienė (viduryje) 

atsakinga už KAS įsigijimus. 

Šį kartą pristatysime tarptautinę gynybos pramonės 

parodą (TGPP – angl. IDEF), rengiamą kas dvejus 

metus Turkijos sostinėje Ankaroje. Per paskutiniuosius 

12 metų ši paroda tapo Eurazijos karinės technikos 

kompanijų placdarmu, subūrusiu draugėn viso 

pasaulio gamintojus. 

Pirmoji paroda buvo organizuota 1993 metais. 

TGPP’05 parodą atidarė Turkijos gynybos ministras 

M.Vecdi Gönül. Atidarymo metu įvyko Turkijos oro 

pajėgų pristatymas. Parodoje praėjusiais metais dalyvavo 

427 kompanijos iš 50 šalių. Net 130 dalyvavusių 

kompanijų buvo iš Turkijos. Parodą aplankė 9 gynybos 

ministrai, 282 kviesti aukšto rango asmenys ir 

100 000 lankytojų. Turkijos gynybos ministerijos kvietimu 

parodoje lankėsi Lietuvos Respublikos krašto 

apsaugos ministerijos sekretorė Jūratė Raguckienė. 

Parodos dalyviai ir lankytojai susirinko susipažinti ir 

įvertinti naujausius technologinius karo pramonės ir 

aviacijos laimėjimus. 

Anot KAM sekretorės J. Raguckienės, vienas įdomiausių 

eksponatų, kuris šiuo metu domintų ir Lietuvos 

kariuomenę, šioje parodoje buvo Turkijos bendrovės 

„Otokar“ gaminami lengvieji visureigiai šarvuočiai 

COBRA. Jų konstrukcijoje naudojami geriausiais 

pripažintų šarvuočių HMMWV komponentai. Šių 

šarvuočių transmisija patikima, galinga ir pritaikyta 

sudėtingoms reljefo sąlygoms. Pagrindinė šių transporto 

priemonių grupės dizaino koncepcija pagrįsta 

ypatingu eigos mobilumu ir galimybe šią transporto 

priemonę adaptuoti įvairioms misijoms. Šarvuotas 

visureigis patvaresnis, universalesnis ir manevringesnis 

už ankstesnius šios bendrovės gaminius, ypač 

patogus karinėms pajėgoms, kurios jau turi savo 

ginkluotėje HMMWV šarvuočių, nes daugelis mazgų 

ir variklio detalės yra pritaikomos visiems šios klasifikacijos 

visureigiams. 

Šarvuotis pasižymi ypatingu mobilumu ir šios klasės 

transporto priemonių grupėje. Galingas turbodyzelinis 

variklis V8 klasės su automatine 4 greičių 

dėže leidžia šarvuotį lengvai valdyti ir pasiekti 115

km/h greitį. Šarvuotis išlieka stabilus 

esant 40 cm aukščio kelio iškyšoms, 

gali įvažiuoti į 60 laipsnių 

statumo įkalnę, neapvirsti, važiuodamas 

šonu 30 laipsnių statumo 

pašlaite. Jo apsisukimo spindulys 

– 7,7 metro. Be to, jis neužgesdamas 

gali pervažiuoti 1 metro gylio 

vandens telkinius ir nesustodamas 

nuvažiuoti 500 km nuotolį. 

Jo degalų 135 litrų talpos bakas 

įmontuotas viduje šarvuočio ir apsaugotas 

nuo pažeidimų. Ekonomiškas 

kuro naudojimas užtikrina 

ilgesnį kuro padavimo sistemos 

tarnavimą ir mažesnes eksploatacines 

išlaidas. Pagrindiniai variklio 

mazgai lengvai prieinami, nuėmus 

viršutinį dangtį. 

Kompaktiškos formos šarvuotis 

gali būti pervežamas lėktuvu, 

sraigtasparniu ar ant geležinkelio 

platformos. Korpuso ilgis yra 

5 metrai, plotis – 2, 22 metro, o 

aukštis – 2,1 metro. Jis lengvai 

transportuojamas (svoris 6, 3 t), 

perkeliant kariuomenės pajėgas 

ar vykstant į tarptautines misijas. 

Gamintojai pažymi šarvuočio privalumus: 

šarvuotis puikiai apsaugotas 

nuo A/P ir A/T tipo minų bei 

šoninio apšaudymo. Įrengtos keturios 

sėdimos vietos su saugos 

diržais ir specialiai apsaugotomis 

grindimis. Kareiviams patogiai ir 

greitai sulipti ir išlipti skirtos dvi šoninės 

durys ir durys gale šarvuočio. 

Nuolaidus kapotas pagerina 

matomumą. Kabinoje įstatyti du 

priekiniai ir du šoniniai langai užtikrina 

gerą matomumą ir orientaciją 

mūšio metu, šarvuočio stoge 

prireikus greitai ir lengvai atsidaro 

liukas su stebėjimo įranga (naktinio 

matymo galimybe ar FLIR 

termovizine įranga). Šarvuotis gali 

būti apginkluotas įvairiais gin- 

Lengvasis šarvuotis COBRA. 

klais, sumontuotais ant bokštelių, 

turinčių 7. 62 ar 12. 7 mm MG.s 

kulkosvaidžius, 40 mm ar 30 mm 

kalibro automatinį granatsvaidį. 

Universalus šarvuotis gali būti 

pritaikomas ir įvairioms specialioms 

paskirtims: kaip universali 

šarvuota transporto priemonė, į 

kurią telpa 13 kareivių su amunicija, 

arba vežanti 2 t svorio bombų 

krovinį, kaip stebėjimo, žvalgybos 

ar komandinio valdymo postas, 

pritaikytas 7 žmonių komandai su 

kompiuterine ir radijo ryšio įranga, 

kaip mobili atrama radiolokatoriui 

ar pabūklui. Be to, gali turėti buldozerio 

priekinį „peilį“ arba būti 

aprūpintas ir pritaikytas medicinos 

reikmėms, gali būti naudojamas 

kaip amfibija. Šarvuotyje numatyti 

ir oro kondicionieriai, užtikrinantys 

reikiamą oro temperatūrą viduje. 

Lengvasis šarvuotis COBRA 

– tai naujausias Turkijos bendrovės 

„Otokar“ gaminys. Bendrovė 

„Otokar“ jau 40 metų tobulina autotransporto 

priemonių dizainą. 

Nuo 1987 metų bendrovė pagamino 

21 tūkstantį įvairių visureigių ir 

1,4 tūkstančio lengvųjų šarvuočių, 

kuriuos pardavė penkiolikai šalių. 

Pagrindinės eksporto kryptys yra 

į šiaurinės Afrikos ir Vidurinės Azijos 

šalis. Ši firma gamina ir mažesnius 

(ilgis 4,19 m, plotis 1,915 m), 

ir perpus lengvesnius (svoris 3,6 t) 

šarvuočius AKREP („skorpionas“), 

šarvuotus visureigius medicinos 

reikmėms ir kariams transportuoti. 

Jie yra jau plačiai žinomi ir populiarūs 

pasaulyje. 

Du Italijos karinių oro pajėgų 

naikintuvai TYPHOON atskrido į 

Ankarą, ir TGPP’05 parodos lankytojai 

galėjo juos nuodugniai apžiūrėti. 

Naikintuvo ilgis 15,96 m, 

sparnai – 10,95 m, jame sumontuoti 

du Eurojet EJ200 turbo varikliai 

su 60 kN motoro galia. Jau 

sudarytas sandėris dėl 1400 vienetų 

tokių variklių gamybos. Naikintuvas 

TYPHOON šiandien yra iš 

tikrųjų pranašiausias naikintuvas. 

Jo gamybos programoje dalyvauja 

keturių Europos šalių – Vokietijos, 

Italijos, Jungtinės Karalystės 

ir Ispanijos – pajėgos. Numatoma 

pagaminti 638 tokius naikintuvus, 

kurie ir sudarys NATO karinių oro 

pajėgų branduolį keturiasdešimčiai 

metų. Pirmieji 18 parduotų 

lėktuvų buvo skirti Austrijai. Pra- 


19

eitų metų pabaigoje Londone pasirašyta sutartis su 

Saudo Arabija dėl 48 šių lėktuvų pirkimo. Parodos 

metu oficialiai buvo pakviestos Turkijos oro pajėgos ir 

Turkijos orlaivių gamintojos dalyvauti šio lėktuvo kūrimo 

tarptautiniame projekte. Šiuo metu Turkija, kaip 

trečio lygio partnerė, dalyvauja ir naujo amerikietiško 

naikintuvo F-35 gamyboje. Kaip teigia užsienio spauda, 

nors abi programos nėra konkuruojančios, bet 

vis tik geriausia būtų šias dvi programas (TYPHOON 

ir F-35) sujungti ir sukurti geriausią bei pajėgiausią 

NATO naikintuvą. 

Parodos TGPP’05 lozungai skelbė, kad naikintuvai 

F-35 turi tapti simboliu naujos kartos aparatų, dalyvausiančių 

ateities oro kautynėse. F-35 integracijos 

programa vykdoma Amerikos „Lockheed Martin“ korporacijoje. 

Kaip teigė šios bendrovės viceprezidentas 

Tom Burbage, pirmasis naikintuvas turi būti baigtas 

komplektuoti 2006 metų trečiame ketvirtyje. Kol bus 

pasiruošta pirmajam skrydžiui, turi būti atlikta begalė 

testų žemėje, rodančių aparato parengtį skrydžiui. 

Korporacijos vadovas pažymėjo, kad jau pradėtas 

gaminti ir kitas šio naikintuvo variantas STOVL F-35. 

Pastarojo naikintuvo privalumas – trumpas pakilimo 

ir nusileidimo kelias ir galimybė tiesiai vertikaliai kilti ir 

leistis. STOVL F-35 programoje numatoma sumažinti 

lėktuvo svorį, optimizuoti fiuzeliažo rėmo konstrukciją, 

patobulinti dizainą ir paleisti jį pirmam skrydžiui 

2007 metais. 

Lietuvos kariuomenės vadas generolas majoras 

Valdas Tutkus, kalbėdamas apie Lietuvos oro pajėgų 

plėtrą NATO sistemoje, pažymėjo, kad tikslingiausia 

būtų atnaujinti transporto aviaciją, kuri galėtų greitai 

perdislokuoti sausumos karines pajėgas, pervežti 

reikiamą amuniciją, techniką ir atliktų kitas reikalingas 

logistikos užduotis tarptautinėse misijose. NATO 

vadovybės rekomendacijoje Lietuvai siūloma įsigyti 

„C-130 Hercules“ tipo transporto lėktuvus. Parodoje 

TGPP’05 buvo pristatytas koncerno EADS (European 

Aeronautic Defence and Space Company) sukurtas 

lėktuvas A400M. Tai bendras Europos projektas, kurio 

kūrime darniai bendradarbiauja Vokietija, Belgija, 

Ispanija, Prancūzija, Liuksemburgas, Jungtinė Karalystė 

ir Turkija. Tai „Hercules“ lėktuvo atitikmuo. 

Lėktuvas A400M gali būti naudojamas kaip strateginis 

oro tiltas. Keturi turbopropeleriai padeda taupyti 

kurą, jo sunaudojama net 20 procentų mažiau. Šiam 

lėktuvui reikalingas palyginti trumpas pakilimo takas, 

geros aukščio charakteristikos, maksimaliai pakraunamos 

37 tonos krovinio arba gali skristi 120 vyrų 

su karine amunicija. Paties lėktuvo svoris 130 tonų, 

korpuso ilgis 42, 2 m, sparnai – 42, 4 m, aukštis – 14, 

7 m. Lėktuvas išvysto 780 km/h greitį. Pirmąjį A400M 

ketinama paruošti skrydžiui 2007 metų IV ketvirtį. Tačiau 

specialistai pažymi, kad jo eksploataciniai kaštai 

20 

KARINĖS TECHNIKOS NAUJOVĖS 

„Boeing 777–200 LR“.

Didžiausio keleivinio lėktuvo „Airbus A–380“ modelis. 

yra itin dideli, o ir kaina Lietuvai neįkandama. 

Praėjusių metų rudenį 

8 lėktuvus A400M už 800 mln. eurų 

užsisakė Pietų Afrikos Respublika, 

gruodį už 200 mln. eurų suderėjo 

pirkti šių lėktuvų Malaizija, dar 3 

ketina įsigyti Čilė. Šie išankstiniai 

užsakymai garantuoja sėkmingą 

20 bilijonų vertės programos tęsimą 

ir darbą daugeliui Europos 

gyventojų. Pagal šią programą numatoma 

per dešimtmetį pagaminti 

apie 180 lėktuvų. 

Kitą įspūdingą technikos kūrinį, 

jau ir išbandytą, „Airbus A380“ 

EADS buvo pristačiusi kiek anksčiau 

– 2005 metų birželį vykusioje 

46-ojoje tarptautinėje aeronautikos 

parodoje Le Buržė (Le 

Bourget) mieste, Prancūzijoje. Į 

šią parodą taip pat buvo nuvykusi 

Lietuvos kariuomenės delegacija, 

vadovaujama Krašto apsaugos 

ministerijos sekretorės Jūratės 

Raguckienės. Šioje parodoje savo 

produkciją demonstravo 1800 

kompanijų iš 44 šalių. Buvo eksponuojama 

daugiau kaip 200 skraidymo 

aparatų, tarp kurių ir patys naujausi 

civilinės aviacijos gaminiai – didžiausias 

keleivinis lėktuvas „Airbus 

A380“ ir naujausias „Boing“ modelis 

777-200LR. 

„Airbus A380“ lėktuvo ilgis įspūdingas 

– 73 metrai, sparnai išsiskleidžia 

iki 79,8 m, jo aukštis didesnis už 

penkiaaukštį namą ir siekia 24,1 m, 

fiuzeliažo diametras 7, 14 m. Tokiame 

lėktuve patogiai gali skristi 555 

keleiviai (arba 750 keleivių ekonomine 

klase). Nenutūpdamas lėktuvas 

gali skristi 15000 kilometrų. Jo salone 

įrengtas gimnastikos kambarys, 

baras, ateityje numatoma įrengti kazino 

ir net dvigulių gultų miegamuosius. 

Šių didžiųjų aerobusų įsigyti 

numačiusios Kuala Lumpuro, Melburno, 

Dubajaus avialinijos. 

Kitas aviacijos gigantas amerikiečių 

„Boeing“ 777-200LR meta iššūkį 

kompanijai „Airbus“. Šis lėktuvas 

gali be nusileidimo nuskristi į bet 

kurį pasaulio miestą. Jis gali skraidinti 

301 keleivį. 2005 metų lapkričio 

mėnesį jis pakilo iš Frankfurto aerouosto, 

nuskrido į Hong Kongą, iš 

ten be nusileidimo perskrido Ramųjį 

vandenyną, JAV, Atlanto vandenyną 

ir, ore išbuvęs 23 valandas bei nuskridęs 

20 255 kilometrus, pusę kelio 

aplink žemę, nusileido Londono 

aerouoste. Ankstesnis rekordas priklausė 

„Boeing“ 747-400, kuris 1989 

metais nenusileisdamas nuskrido iš 

Londono į Sidnėjų. Pirmąjį „Boeing„ 

777-200LR įsigijo Pakistano tarptautinės 

avialinijos, dar 42 numatę pirkti 

Emyratai, o Indija numačiusi įsigyti 

net 68 didžiuosius lėktuvus. 

A U D R O N Ė E R C M O N A I T Ė 

J. Raguckienės archyvo iliustracijos 


21

Kodėl Rusija 

ginkluoja svetimas armijas? 

Rusija sugrįžo į didžiausių armijų penketuką. Pagal kariuomenės skaičių ji dabar yra ketvirtoje 

vietoje po Kinijos, JAV ir Indijos, pagal ginkluotę – antroje, po JAV. Antroje vietoje po JAV ji yra ir 

pagal karinės pramonės komplekso (KPK) potencialą, t. y. Rusija susigrąžino poziciją, kurią turėjo 

prieš žlungant SSRS. 

ANAPUS SIENOS 

Žinoma, Rusija lieka ir viena iš branduolinių supervalstybių. 

Jų dabar pasaulyje septynios: 

JAV – 6600 kovinių galvučių; 

Rusija – 6330; 

Prancūzija – 500; 

Kinija – 450; 

Anglija – 380; 

Indija – 70; 

Pakistanas – 30. 

Po SSRS žlugimo sovietinės ginkluotės eksportas 

pasaulyje smuktelėjo iš antros vietos į dešimtuko pabaigą 

– nuo 24 milijardų JAV dolerių 1991 m. iki 1,2 

mlrd. 1993 m. Nuo 1994 m. rusiškų ginklų eksportas 

stabiliai augo (žr. lentelę) ir praėjusiais metais pasiekė 

6 milijardus 120 milijonų dolerių lygį. Dabar pagal 

šį rodiklį Rusiją lenkia tik JAV – 12 mlrd.dolerių. 

Taip Rusija tapo antrąja pagal galingumą pasauline 

ginklų kalve. Kadangi ji mūsų kaimynė, mes 

negalime likti abejingi tam, kas ten gaminama ir kur 

visa tai paskirstoma. Juolab kad pati kaimynė ne visada 

prognozuojama. 

SVIESTAS VIETOJ PATRANKŲ 

Rusijai labai reikia pinigų. Todėl didžioji ginklų 

dalis gaminama eksportuoti. Taigi KPK lieka vienu iš 

svarbiausių pajamų šaltinių. 

Šiandien Rusija parduoda ginkluotę 80 pasaulio 

šalių. Didžiausią paklausą turi koviniai lėktuvai ir 

sraigtasparniai, laivai, išskyrus atominius, priešlėktuvinės 

gynybos sistemos, šaudmenys. Stambiausi rusiškų 

ginklų importuotojai – Kinija ir Indija. Jų armijos 

75–80 procentų apginkluotos rusiškais ar sovietiniais 

ginklais ir karine technika. Joms ir dabar dideliais kiekiais 

parduodami tankai ir šarvuočiai, lėktuvai ir sraigtasparniai, 

povandeniniai dyzeliniai laivai, zenitiniai 

kompleksai. Rusiškųjų ginklų importuotojų (pirkėjų) 

sąraše yra Jemenas, Sudanas, Sirija, Iranas, Egiptas, 

Vietnamas, Malaizija, Omanas, Graikija. 

Kinija ir Indija duoda apie 40 proc. karinio eksporto 

pajamų. 

Ši proporcija sąlygoja ir Maskvos santykius su 

šiomis valstybėmis. Jie gana skirtingi. Tiesą sakant, 

prekyba ginklais turi įtakos tarptautiniams santykiams, 

prioritetams, geopolitikai. 

Priešui, realiam ir potencialiam, kaip žinoma, parduoti 

ginklus rizikinga, nepageidautina. Svarbu ir tai, 

kokie santykiai sieja pačius ginklų pirkėjus. Dėl šių 

aplinkybių Rusija, ir ne tik ji, kartais patenka į keblią 

padėtį. 

Maskvą su Indija sieja tradiciniai geri santykiai 

– to negalima pasakyti apie Kiniją. Praėjusio amžiaus 

šeštąjį dešimtmetį ir dar kurį laiką SSRS ir Kinijos 

santykius kaustė „šaltos kaimynystės“ ledai, drebino 

„kultūrinės revoliucijos“ virpuliai. Būta net teritorinių 

konfliktų (Damansko salos epizodas, ginčai dėl 

Amūro ir Usūrio farvaterių ir kt.). Tačiau vėliau, ypač 

po SSRS žlugimo, Maskva pradėjo intensyviai gerinti 

santykius su Pekinu. 

Diplomatija nebuvo apsiribota. Maskva net atsisakė 

tam tikrų nuostatų, kompromisų, teritorinių nuolaidų, 

užmerkė akis prieš šliaužiančią „demografinę 

ekspansiją“ Tolimuosiuose Rytuose. 

Turėti Kiniją sąjungininke ar bent draugiška, neutralia 

nori daugelis pasaulio valstybių, ypač Rusija. 

Nors Maskvoje, kaip ir Pekine, supranta, kad ateityje 

visko gali būti. Interesai gali ir susikirsti. Taigi ir parduoti 

ginklai „Made in Rusia“ gali atsisukti prieš Ru- 

22

KARINIAI ARSENALAI 

Šalys Tankai / šar vuočiai lėktuvai / sraigtasparniai laivai / 

(tūkst. vienetų) (vienetų) povandeniniai laivai 

(vientetų) 

JAV 26/44 2800/3500 92/281 

Rusija 22/36 2500/3000 42/310 

Kinija 19/30 1750/1250 85/315 

Indija 13/21 1080/1115 27/200 

Šiaurės 9/16 553/410 19/93 

Korėja 

siją. Tačiau Rusija aiškiai supranta 

ir kita: jeigu ginklus Kinijai pardavinės 

ne ji, tai jai parduos kiti. Ir atvirkščiai: 

Kinijos priklausymas nuo 

rusiškų ginklų importo gesins galimus 

konfliktus, konfrontaciją. Tai 

ir suprantama: jei Rusija nustos 

pardavinėti atsargines dalis, amuniciją, 

šalių pirkėjų ginkluotė negalės 

funkcionuoti. Žodžiu, valstybė, 

pirkdama ginklus, prisiima ir tam 

tikrus įsipareigojimus. 

Tai susiję ne tik su Kinija, bet 

ir su visais rusiškų ginklų importuotojais. 

Čia glūdi ir atsakymas į 

klausimą – kodėl Rusija ginkluoja 

svetimas armijas? 

Yra dar vienas šios problemos 

aspektas – ekonominis, finansinis. 

Bet jis jau susijęs su vidaus ir gynybine 

politika. Turiu omeny pagamintos 

ginkluotės paskirstymą 

– sau ir eksportui. 

GENEROLAI ATAKUOJA 

PUTINĄ 

Rusijos ginkluotosios pajėgos 

iš savo KPK dabar gauna tik šiek 

RUSIJOS KARINIS EKSPORTAS 

biudžeto pajamos (mlrd. dolerių) 

tiek daugiau nei 5 proc. pagamintų 

ginklų ir karinės technikos. Visa 

kita tenka užsienio šalims, jų armijoms. 

Karinė vadovybė – gynybos 

ministras S. Ivanovas, Generalinis 

štabas, žinoma, dėl to širsta. Generolai 

savo KPK vadina „užsienio 

filialu“. Tačiau be užsienio pinigų 

negalėtų funkcionuoti nė viena 

stambesnė gamykla, naujos programos. 

Neseniai čia priimta nauja 

armijos perginklavimo programa 

DIDŽIAUSIOS PASAULIO ARMIJOS 

2006–2011 metams. 

Investicijos į KPK didės. 2004 

m. jos sudarė 148 milijardus rublių, 

2005 m. – 187, 2006 – 237 

1,8 2,8 3,5 2,7 2,6 2,5 3,6 3,7 4,8 5,3 5,8 6,1 

1994 1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004 2005 

mlrd. Tačiau rezultatai kol kas netenkina 

karinės vadovybės. Dėl 

to neseniai Generalinio štabo viršininkas 

J. Balujevskis verkšleno 

per susitikimą su prezidentu V. Putinu. 

Generolai, pasitaikius progai, 

atakuoja Putiną. 

Apie apgailėtinas proporcijas 

byloja, pavyzdžiui, tokie duomenys 

iš rusiškų ir užsienio šaltinių: 

per pastaruosius metus Rusija 

pardavė į užsienį lėktuvų – 127, 

savai armijai teko tik 15 (toliau šis 

skaičius pateikiamas skliausteliuose), 

– sraigtasparnių – 88 (7); raketinių 

kompleksų – 91 (18); laivų 

– 18 (11); povandeninių (dyzelinių) 

laivų – 6 (2); tankų – 221 (80); šarvuočių 

– 302 (31). 

Neoficialiais duomenimis, 

V. Putinas pažadėjo karinei vadovybei, 

kad armija nuo šiol nebesitenkins 

trupiniais nuo KPK 

Šalys Ginkluotųjų Sausumos Karinės jūrų Karinės oro 

pajėgų skaičius pajėgos pajėgos pajėgos 

mln. žm. mln. žm. mln. žm. mln. žm. 

Kinija 2,30 1,60 400 255 

JAV 1,45 0,51 379 376 

Indija 1,33 1,10 170 61 

Rusija 1,20 0,26 190 188 

Šiaurės 1,11 0,95 110 47 

Korėja 

stalo. 

Jėga visada buvo svarus argumentas 

geopolitikoje. O ginklų 

žvangesys – mėgstamiausias užsienio 

politikos akompanimentas. 

Jo pagrindinis leitmotyvas skamba 

maždaug taip: jei mūsų negerbia, 

nemyli, tegul nors bijo. Totalitarinių 

valstybių užsienio politikoje jis 

tebegirdimas iki šiol. 

Pagal užsienio spaudą parengė 

VYTAUTAS KULPINSKAS 


23

Pašaukimas 

– būti lyderiu 

„Daugelyje organizacijų per daug vadovaujama ir mažai lyderiaujama…“ 

(W. Bennis) 

Reformuojamos Lietuvos kariuomenės uždavinys – ugdyti karį, sugebantį atsakingai kurti savo valstybę 

ir visuomenę. Šito siekdama Lietuvos kariuomenė formuoja tvirtus doros pagrindus ir savarankišką 

pasaulėžiūrą turinčius, bendrauti ir bendradarbiauti gebančius, patriotiškai sąmoningus, jaučiančius 

atsakomybę, tvirto charakterio, visapusiškai išsilavinusius ir tarnauti Tėvynei pasirengusius vadus. Jie 

rengiami valstybės gynybai ir sąveikai su NATO pajėgomis. Šių uždavinių įgyvendinimo sėkmė didele 

dalimi priklauso nuo vadų profesionalumo, todėl viena iš prioritetinių veiklos krypčių yra karininkų, atitinkančių 

šiuolaikinius vadovavimo standartus, rengimas ir jų profesinių įgūdžių nuolatinis tobulinimas. 

24 


Krašto apsaugos sistemoje tarnauja karininkai, puskarininkiai 

ir seržantai, kurie karinį išsilavinimą įgijo ne tik 

Lietuvos karo akademijoje, Puskarininkių mokykloje, bet 

ir užsienyje, t.y. buvo rengiami pagal įvairius profesinius 

standartus ir ugdomi skirtingais vadovavimo metodais. 

Akademija kiekvienais metais išleidžia būrį jaunų leitenantų, 

kurie, įgiję universitetinį išsilavinimą, įsilieja į Lietuvos 

kariuomenės gretas. Išlydėdami kiekvieną absolventų 

laidą savęs klausiame: ar jie gerai pasirengę? Ar jauni 

karininkai yra tokie, kokius norėtume matyti Lietuvos kariuomenės 

gretose, kokius privalėtume išugdyti efektyviai 

naudodami intelektualinius, dvasinius ir materialinius išteklius? 

Karininko rengimas NATO šalyse įgyvendinamas 

vadovaujantis lyderiavimo programomis, kuriose vadui 

keliami techniniai, taktiniai, visuomeniniai ir intelektiniai 

Pratybų vadovas kpt. R. Adomavičius. 

reikalavimai yra integruoti į vado savybių ugdymą. Karo 

akademija kuria ir tobulina programas, remdamasi NATO 

valstybių – JAV, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Danijos 

karo institucijų mokymo metodika. Akademijos specialistai 

analizuoja ir vertina mūsų absolventų rengimo kokybę, 

vadovaudamiesi informacija, kuri grįžtamuoju ryšiu 

gaunama iš dalinių, taikos palaikymo misijų ir kitų karinių 

darinių. 

Akademijos universitetinės ir karinio rengimo programos 

pastaruoju metu susilaukia dalinių vadų, Generalinės 

inspekcijos kritikos. Remiantis modernių karo teorijų medžiaga 

ir kitais mums prieinamais NATO, JAV, Europos 

Sąjungos šaltiniais, reikia tobulinti karinę vadybą, aprūpinti 

jos mokymo procesą materialiniais ištekliais ir tobulinti 

karininko ugdymo procesą, integruoti lyderystės sampratą 

į Karo akademijos karines ir akademines mokymo 

programas. 

Pagrindinis Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo 

akademijos tikslas – išugdyti karininką lyderį. Šis sudėtingas, 

didelės atsakomybės reikalaujantis uždavinys išskiria 

Karo akademiją iš kitų šalies aukštųjų mokyklų. Karo 

akademijoje, pasitelkus specialią metodiką, ketverius metus 

formuojama asmenybė, išsiskirianti iš kitų profesiniu, 

fiziniu pasirengimu, moralinėmis savybėmis. Šiuo metu 

Karo akademijos prioritetinis uždavinys – vado savybių 

ugdymas. Siekiama, kad Lietuvos karo akademija taptų 

veiksminga, moderni aukštojo mokslo institucija, kuri, 

rengdama karininkus Lietuvos kariuomenei, prilygtų 

kitoms giminingoms karinėms įstaigoms NATO valsty-

ėse. Straipsnio tikslas – pristatyti ir 

per savo įtaką, žinias ar net energiją. 

viniams vienetams. Tai įvyksta ne tik 

panagrinėti lyderystės studijų ir vado 

Tikras lyderis yra tas, kuris tvardo sa- 

vien dėl paties lyderio darbo, bet ir jo 

lyderio ugdymo programą, rengiamą 

vo savybes ir jam nebūtina „minią pa- 

gebėjimo skatinti visus noriai bendra- 

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos ka- 

skui save vesti“. 

darbiauti ir prisidėti prie bendro tikslo 

ro akademijoje. 

Tokie žmonės, kaip Albertas Einš- 

siekimo. 

LYDERYSTĖS FILOSOFIJA 

teinas, broliai Wilbur ir Orvil Wright’ai 

ar Jonas Paulius II, laikomi lyderiais, 

Lyderiavimas – tai gebėjimas skatinti 

ir paveikti kitų širdis ir protą įtiki- 

Senovės graikai užrašė: „Pažink 

nors neturėdami savo valdžioje pul- 

nant juos ir rodant asmeninį pavyzdį 

save“, taip pat – „Būk pats sau po- 

kų ar divizijų, jie vadovavosi tokiomis 

taip, kad būtų bendrų tikslų suprati- 

nas“, vadinasi, gebėk valdyti savo 

idėjomis, vertybėmis, kurios skatina 

mas ir žmonės savanoriškai jungtųsi 

kūną, emocijas, instinktus, pagaliau 

kitus prisijungti prie jų, juos remti ir 

siejami bendrų vertybių ir dirbtų (veik- 

mintis ir dvasią – tapk vadu ir viršinin- 

jais pasitikėti. Jie įgyja dvasinės stip- 

tų) kartu tam, kad pasiektų tikslus, ku- 

ku pats sau. Žmogus gali vadovauti 

rybės iš savo vidinių resursų, kuriuos 

rie atitinka aukštesnių vadų viziją. 

kitiems tik tada, kai valdo save, t. y. 

lyg ir sukūrė kažkokios galingos 

Iškelkime sau klausimą – lyderiais 

gali būti drausmingas. Tai viena svar- 

(aukštesnės) jėgos. Taip kaip saulė 

gimstama, o gal juos galima išugdy- 

biausių savybių, bet ne pagrindinė, 

yra gyvybės ir energijos šaltinis kiek- 

ti? Sunku bus tai įrodyti. Žmonės gali 

reikalinga vadui šiuolaikinėje kariuo- 

vienai būtybei, taip ir šie lyderiai sė- 

tapti lyderiais studijuodami, prakti- 

menėje. Norint vadovauti kitiems, 

mėsi vidinės dvasinės energijos, kuri 

kuodami savitvardą, sąveikavimą, 

pirmiausia reikia išmokti vykdyti kitų 

atsirado juose iš aukštesnės jėgos 

lavindami specialius įgūdžius ir gal- 

vadų, viršininkų įsakymus. Būsimam 

– Dievo apvaizdos. Didžioji dalis karių 

vodami apie meną ir mokslą tų sričių, 

vadui nebūtina visuomet stengtis būti 

suvokia, kad tikėjimas Dievu suteikia 

kuriose jie norėtų lyderiauti. Nes kuo 

grupės lyderiu, kelti daugumos emo- 

jiems dvasinių jėgų ir ramybės mū- 

gilesnis bus tos srities pažinimas, tuo 

cinę euforiją, raginant vykdyti jo valią, 

šio valandą, kai tenka žvelgti mirčiai į 

geresnės bus galimybės tapti lyde- 

kaip praeityje mėgino daryti chariz- 

akis. Todėl visos kariuomenės turi ka- 

riu. Tai dar nereiškia, kad šie žmonės 

matiniai lyderiai. Kalbėdami apie bū- 

pelionus ir maldos namus, kad kariai 

natūraliai turi daugiau gebėjimų tap- 

simų vadų ugdymą turime omenyje 

galėtų sukaupti dvasinės stiprybės 

ti lyderiais negu kiti. Neaišku, kodėl 

ne tokį lyderį, kuris skatina kitus elgtis 

tada, kada jos labiausiai reikia. Prie 

ir kaip atsitiko, kad Mocartas tapo 

ne pagal sveiką protą ir išmintį. 

įėjimo į vienos iš JAV karo koledžo 

kompozitoriumi (lyderiu savo srityje) 

Karininkui reikia išmintingumo ir 

koplyčių užrašyti žodžiai – „Atsimink 

būdamas dar visiškai mažas berniu- 

sveiko protavimo (senovės graikai 

savo sutvėrėją dar jaunystėje“ – api- 

kas. Galėtume tai paaiškinti posakiu 

tai vadindavo phronesis) – išminties, 

būdina visą karo koledžo dvasinę ap- 

– Dievo dovana, Mocartas buvo Jo 

gėrio, supratimo ir gebėjimo matyti 

linką. Šio pažinimo tikrai prireiks ka- 

valios išraiška. 

situacijos visumą, tiksliai ir laiku pada- 

detams ateityje, kai asmeninės jėgos 

Žymaus Sandhurst’o karališ- 

ryti tai, kas reikalinga. Nebūtina, kad 

bus beišsenkančios. 

kosios karo akademijos lyderystės 

tai būtų „aukščiausio intelekto“ žmogus. 

Japonai tai vadina sunao protu 

(matyti dalykus tokius, kokie yra, o ne 

tokius, kokius norisi juos matyti). 

Drausmingas asmuo, pasižymintis 

savitvarda, pats sau tampa vadu, 

niekam nepavaldžiu tiek širdimi, tiek 

protu, negalinčiu sutapatinti savęs su 

kito lyderio vertybėmis ir galutiniais 

tikslais, nors tas kitas tapo lyderiu eidamas 

teisėtu keliu arba paveikdamas 

kitus telktis apie savo komandą 

Yra daug lyderio ir lyderiavimo 

apibrėžimų, gal net tiek, kiek ir pačių 

lyderių. Kiekvienas vadas turėtų susikurti 

savo lyderiavimo suvokimą. 

Tačiau yra keletas bendrų apibūdinimų: 

lyderis yra asmuo, turintis tinkamų 

savybių ir įgūdžių, platesnių nei 

techninės ar profesinės žinios. Jis 

gali sukurti reikalingą psichologinę 

ir dvasinę aplinką, įgalinančią kolektyvą 

(grupę) atlikti bendras užduotis 

ir išsilaikyti kaip veiksmingiems ko- 

profesoriaus Johno Adairo moksliniai 

tyrinėjimai parodė, kad taip gali atsitikti 

dažnai – pvz., Prūsijos karalius 

Frydrichas Didysis, labai kultūringai 

išauklėtas jaunuolis, kuriam įtampą 

dažnai sukeldavo tėvas, po tėvo mirties 

tapo vienu iškiliausių pasaulinio 

masto karvedžių, niekad nepralaimėjęs 

nė vieno svarbaus mūšio kovos 

lauke. Tai buvo tikras karybos genijaus 

pavyzdys. Vis dėlto dauguma 

žmonių turi labai stengtis mokytis ir 


25

26 


daug dirbti, kad taptų pripažinti lyderiai. Lyderis turi išlaikyti 

savo veiklumą pagal vadovavimo principus – t. y. gebėti 

suprasti ir nustatyti tikslus, kuriuos būtų galima įgyvendinti 

atitinkamai manevruojant turimas pajėgas, kartu išlaikant 

paslaptingumą, plano paprastumą, ekonomiškai vartojant 

resursus ir gebėti sukoncentruoti savo jėgas pulti, kad tuo 

nustebintų priešą ir kartu išlaikytų vadovavimo vientisumą 

ir atsakomybę už savo pavaldinių veiksmus. Todėl reikalingas 

intelektualus žmogus, galintis paveikti kitus imtis 

teisingų sprendimų karo ir taikos metu. 

Bėgant laikui vadovavimo principai išlieka tie patys, tik 

aplinkybės keičiasi. Nors principai vienodi visiems karinių 

organizacijų lygiams, tačiau seržantas, leitenantas, majoras, 

pulkininkas juos turi naudoti skirtingai. Plėtojant sistemišką 

vadovavimo įgūdžių lavinimą karo akademijoje, 

pirmiausia turėtų gilėti vado (lyderio) elgesio ir lyderystės 

filosofijos sąveika. Šią teoriją būtina integruoti į bazinio 

karininko rengimo, ypač – praktines taktikos lauko pratybų 

programas. Karinis vadovavimas pabrėžia tikslus, 

kai yra stresinė karo aplinka, kurioje vyrauja smurtas, pavojus, 

fizinis išsekimas, neprognozuojamos situacijos, 

aplinkybės, kuriose keičiasi šansai ir galimybės, baimė ir 

netikrumas, informacijos trūkumas ir sutrikimas dėl karo 

miglos. Pagal vokiečių karo strategą C. von Clauzewitz’ą 

tai yra: trinties, šanso ir nežinojimo kombinacija, galinti 

sugadinti geriausius planus, kurie lengvai pateikiami popieriuje, 

tačiau karo metu gali būti įvykdyti tik didžiausiomis 

pastangomis. 

Vadas turi būti drąsus, intelektualus, valingas, fiziškai 

pajėgus ir energingas, puoselėti karinį etiketą ir dorą. Tačiau 

nereikia „auginti fiurerio“ ar per daug charizmatiško 

lyderio, kuris elgiasi su savo pavaldiniais kaip su objektais 

ar įrankiais. Taip pat nereikia tokio lyderio, kuris viską perduoda 

kitiems, nes pats mažai išmano ir tampa savo štabo 

„belaisviu“, figūra, neturinčia moralinės atspirties daryti 

tai, kas teisinga ir ko reikia užduočiai įvykdyti. Kariuomenei 

reikia karininkų, puskarininkių ir seržantų, t. y. lyderių, kurie 

išlavinti pagal konceptualaus žmogaus sąvoką ir todėl gali 

veikti ne tik kaip kariai, bet ir kaip diplomatai, inžinieriai, 

patarėjai, pedagogai, psichologai ir vadybininkai. Šių dienų 

praktika parodė, kad tokių vadų reikia ne tik Lietuvoje, 

bet ir taikdariškų misijų regionuose. 

Anglų profesorius Johnas Adairas gebėjimą vadovauti 

aiškina trimis lygiais: taktiniu (mažų komandų), operatyviniu 

(keletas komandų ar grupių), strateginiu (tai lygis, apimantis 

organizacijos visumą). Šie lygiai sudaro natūralią 

veikiančių organizacijų hierarchiją, vienas kitą sujungia ir 

gali įvairiai įsilieti į vienas kitą, kartais primindami spalvotas 

marmuro lenteles, reiškiančias, kad kiekviena situacija gali 

turėti strateginių, taktinių ir operacinių komponentų. Taktiniai 

nesklandumai ar klaidos gali sužlugdyti geriausią 

strategiją, ir atvirkščiai – koordinacijos stygius operaciniu 

lygiu gali sugadinti gerai suplanuotą strategiją. 

Vadovo lyderio vaidmuo bet kokiu lygiu skyla į tris funkcijas: 

bendro tikslo siekis, komandos (grupės) kūrimas ir 

išlaikymas, motyvacija ir individualus pavaldinių rengimas. 

Kuri funkcija yra svarbiausia, priklauso nuo aplinkybių, bet 

paprastai jos išsibalansuoja per ilgesnį laiką. 

Karo vadai turi kruopščiai įvertinti situacijos, į kurią jie 

pakliūva, pobūdį ir visuomet derinti karines priemones su 

politiniais tikslais tam, kad atliktų ir įvykdytų jų strateginę 

viziją. Strateginė vizija – strateginio mąstymo apie galutinį 

misijos tikslą rezultatas, kurio siekiama, t. y. kuria kryptimi 

einama, rikiuojant prioritetus pagal jų svarbą, atskiriant 

trumpalaikius nuo ilgalaikių ir visada išsaugant siekių kryptį 

į misijos galutinę viziją. Strateginė vizija skiriasi nuo strateginio 

plano, kuris nulemia formalius tikslus ir uždavinius, 

sprendimus, reikiamų resursų ir laiko paskirstymą tam, 

kad vado lyderio vizija virstu realybe. 

Visuomet reikia turėti omenyje galutinį misijos tikslą. 

Vien tik pranašumo demonstravimas gali paveikti priešą, 

kad jis pasiduotų vado valiai ir jo tikslas pagal Sun Tzu 

būtų pasiektas be kovos. Nors pagal C. von Clausewitz’ą, 

galutinis karo tikslas yra taika, pergalė gali smarkiai pagerinti 

taikos aplinkybes. Pateikti viziją yra pati svarbiausia 

karinių operacijų vadų funkcija, kurie turi rūpintis kovos 

visuma, karinių operacijų tikslais apskritai. Svarbiau „ką 

daryti“ negu „kaip daryti“. 

Vokiškas terminas Auftragstaktik – vadovavimas pagal 

konkrečią užduotį (populiarus NATO sistemoje) turi funkcijas 

taktiniu lygiu: nepriklausomų sprendimų priėmimas 

ir lyderių iniciatyva priimant taktinius sprendimus. JAV kariuomenės 

lyderystės doktrina aiškina, kad vadas turi nurodyti 

savo pavaldiniams, ką daryti, o ne kaip daryti. Vadas 

turi palikti savo pavaldiniams savarankiškumo laisvę veikti, 

bet užtikrinti, kad tai vyktų jo aukštesnio plano rėmuose ir 

nepažeistų jo ketinimų. 

Koks yra ryšys tarp vadybos ir lyderiavimo? Lyderiavimas 

yra veikiamas per vadovo dvasią ir moralę tam, kad 

būtų pasiektas efektyvumas, o vadyba nagrinėja daugiau 

materialinius klausimus, kurie irgi reikalingi lyderio vizijai 

įgyvendinti. Lyderiai vadovauja žmonėms skatindami

juos siekti bendrų tikslų, rodydami 

jiems asmeninį pavyzdį, o vadybininkai 

nustato konkrečius uždavinius, 

skiria resursus – pinigus, darbo laiką 

ir personalą taip, kad kuo našiau paremtų 

lyderio viziją. Lyderiavimas ir 

vadyba turi eiti kartu – ranka rankon. 

Lyderis, kuris nesupranta vadybos, 

sukels chaosą, o vadovas, neturintis 

lyderystės supratimo, turės sustingusią, 

negyvą organizaciją. 

Žymus JAV lyderystės teorijų 

mokslininkas Warrenas Bennis 

aiškina, kad tais atvejais, kada nėra 

didelių pasikeitimų ir viskas labai ramu, 

vadyba yra labiau svarbi, bet tuo 

laiku, kada situacija greitai keičiasi ir 

aplinka yra audringa, nepastovi – tada 

lyderiavimas yra svarbesnis. Kariuomenė 

taikos metu gali išgyventi 

su gera …vadyba, visais lygiais karo 

atveju kariuomenė reikalauja kompetentingo 

lyderiavimo visais lygiais. 

Niekas dar nesugalvojo, kaip motyvuoti 

žmones eiti į kovos lauką, jie 

turi būti ten vedami. 

Karas dažnai prilyginamas šachmatų 

žaidimui. Šis palyginimas yra 

klaidingas, nes šachmatuose matoma 

visa lenta ir abiejų žaidėjų pajėgų 

dislokacija, o kare to nebūna – priešininko 

pusė daugiau ar mažiau užmaskuota, 

nežinoma. Šachmatų 

figūrų pajėgumas visur vienodas 

– pėstininkas silpnesnis už žirgą, du 

pėstininkai stipresni už vieną. Kare 

kitaip – viena pėstininkų kuopa gali 

būti stipresnė kartais ir už visą priešo 

batalioną – tai priklauso nuo karių 

dvasios, dalinio moralės, efektyvaus 

vadovavimo, ginkluotės, aprūpinimo. 

Karių moralė yra svarbiausias faktorius 

mūšyje. 

Šiuolaikinė lyderystė reikalauja 

vadų lyderių profesinės kompetencijos. 

Karininkai (seržantai) turi būti tikri 

veiksmo specialistai, tvirtai nusistatę 

ir tikintys savo sprendimais, energingi 

ir atkaklūs lyderiai. Karinė profesija 

yra mąstymo profesija. 

APLINKA, KURIOJE 

FORMUOJASI LYDERYSTĖ 

Dabar aplinka, kurioje vyksta karai, 

labai pasikeitė nuo tos kuri kadaise 

buvo suprantama kaip įprastinės 

kovos aplinka. Techninių įgūdžių ir 

psichologinio pasirengimo reikalavimai 

atskiram kovotojui labai išaugo. 

Drąsos, ištvermės ir emocinės savitvardos 

poreikiai liko mažų mažiausiai 

tokie pat svarbūs kaip anksčiau, nors 

karių motyvacijos poreikiai labai išsiplėtė. 

Šių dienų kariai – nuo vado iki 

eilinio kareivio – motyvuojami ne tik 

ginti savo kraštą, bet taip pat kovoti už 

labiau netiesiogines priežastis, pvz., 

kovoti toli nuo savo krašto kartu su 

kitomis tautomis, siekiančiomis taikingesnio 

ir tobulesnio pasaulio. 

Geopolitika, nacionalinė politika, 

nacionalinė strategija, karinė strategija 

turi būti lanksti. Geopolitika – sąvoka, 

apibūdinanti pažinimą ir realizavimą 

įtakų nacionaliniam saugumui 

ir užsienio politikai, kylančių dėl tokių 

faktorių, kaip geografija, ekonomika, 

demografija, informacija, kultūra, 

globalizacija ir dažnai – jėgos politika, 

kurios dimensijos gali būti ne tik 

tarptautinės bet ir tarpžemyninės. 

Atskirų valstybių nacionalinė politika 

reaguoja į geopolitinius faktorius per 

nacionalines strategijas, kurios yra 

sukuriamos, kad vaidintų daugiau ar 

mažiau aktyvų vaidmenį, priklausomą 

nuo nacionalinių interesų ir pajėgumo 

daryti įtaką įvykiams arba jais 

pasinaudoti per diplomatiją, prekybą, 

sąjungas arba per ekonominį ar karinį 

pajėgumą. 

Veiksniai, formuojantys lyderio savybes 

Kultūra, vertybės ir nacionalinis 

charakteris integruojamas į nacionalinę 

politiką, į jos karines pajėgas. 

Kultūra, t. y. įprastinės pažiūros, bendruomeninės 

formos ir papročiai, 

vertybės – tai, ką žmonės vertina iš 

esmės, o tautos charakteris – visas 

kompleksas etninių ypatybių ir atributų, 

yra svarbūs veiksniai norint įgyti 

tautos pritarimą ir visuomenės paramą 

savai kariuomenei. Kadangi Lietuva 

neturi didelių gamtinių resursų 

– brangiųjų metalų, naftos, anglies ir 

pan., ji viską turi naudoti racionaliai, t. 

y. turi išplėsti savo žmonių protinius 

gebėjimus ir šiuolaikinių technologijų 

plėtrą per švietimą, kultūrą ir išsilavi- 


27

28 


nimą. 

Karvedyba šiuo metu dar žengia progreso keliu. Vyksta 

didžiuliai ginklų technologijų pokyčiai, karinių doktrinų, 

vadovavimo ir etikos idėjų revoliucija. Dabar karas vyksta 

ne tik sausumoje, jūroje ir ore, bet ir erdvėje (kosmose), 

ir kibernetinėje ir kitų dimensijų erdvėje. Taip pat yra radikalių 

pasikeitimų kare: asimetrinė taktika, lengvo intensyvumo 

karas, terorizmas, antiterorizmas, partizaninis 

karas kartu su branduolinio, cheminio ir biologinio karo 

pavojais. Lietuvos kariai ir ateityje dalyvaus tarptautinėse 

operacijose, todėl Karo akademijos uždavinys – kelti vadų 

mokymo ir auklėjimo kokybę, kad būtų galima orientuotis 

į aukštesnius standartus, kurie dar nežinomi tradiciniuose 

būrio vadų kursuose. 

Lyderiavimas skatinamas pokyčių, vykstančių šiuolaikinėse 

technologijose, politikoje, ekonomikoje ir socialinėje 

aplinkoje – tai reikalauja naujo mąstymo vadovavimo 

teorijoje ir praktikoje. Vadovavimas dabar kinta 

labai greitai, atsiriboja nuo autoritarinio stiliaus ir artėja 

prie transakcinio arba transformacinio vadovavimo stiliaus. 

Viena iš priežasčių gali būti protu ir žiniomis tobulėjanti 

bendruomenė, t. y. ekspertų ir specialistų autoritetas, 

įgyjantis vis daugiau svorio priimant sprendimus bei 

skleidžiant demokratizacijos idėjas visuomenėje, bent jau 

Vakarų pasaulyje ji sudaro nepalankias sąlygas įsigalėti 

diktatūriniam ir autoritariniam stiliui, kuris tampa vis mažiau 

priimtinas ne tik eiliniams darbuotojams, bet ir daugeliui 

įvairių lygių vadybininkams ir vadovams. Vadovavimo 

paradigma naudojama srityje, kur veiksmų kompetencija 

yra aukštesnė nei užduočių vykdymas ir elgesys. Tai dar 

vienas svarbus gilesnio lygmens vadovavimo modelio 

paaiškinimas. Pagrindiniai vadovavimo faktoriai yra etikos 

ir aplinkos kultūra. Jei pokyčiai neišvengiami, pasidaro 

reikalingas ir transformacinis arba transakcinis vadovavimas. 

Transakcinis vadovavimo būdas yra artimesnis kariniam 

vadovavimui. Karinei vadovybei pateikiami reikalavimai 

taikos metu labai skiriasi nuo karo meto reikalavimų, 

nes kovos aplinka pilna streso ir smurto. Didžiosios 

Britanijos karo filosofas Liddell Hartas teigia, kad karas 

pirmiausia iškelia į pirmas eiles kitokius žmones negu tie, 

kurie labiau reiškiasi taikos metu. 

Taiki aplinka. Karinis gyvenimas taikos metu yra stabilus, 

palyginti su karo meto ypatumais. Taikos metu kare 

vadai jaučia didesnį poreikį koncentruotis į vadybines problemas, 

t. y. resursų paskirstymą, aprūpinimą ir atskaitomybę 

už žmogiškųjų resursų naudojimą, o ne palaiko 

savo pavaldinių aukšto lygio protinę ir emocinę įtampą 

tam, kad būtų stimuliuojama kautynių įtampa karinėse 

pratybose. Aišku, kad vadai reikalauja įvairių karinių pratybų, 

kad kariai būtų supažindinami su karinėmis sąlygomis 

ir pratinami prie jų, suvokiant, kad niekas negali tikrai 

pakeisti pavojų ir kovos streso, kurį sukelia sužeistieji ir žuvusieji. 

Dažnai taikos meto sąlygomis pateikti reikalavimai 

kariškiams yra orientuoti į švietimo, visuomeninius ar administracinius 

reikalus, kuriems atlikti reikia profesionalų, 

labiau panašių į tuos, kuriuos turi jų civiliai kolegos. 

Karinė aplinka. Kai kurie karo meno analitikai išryškina 

besikartojančius įvairių mūšių faktorius: 

pavojus, kurį inicijuoja priešo veiksmas, gali būti nenaudingas 

ne tik lyderiui ar kariui fiziškai, bet ir gali neleisti 

jam įvykdyti savo užduočių, dėl kurių jis ir yra karo lauke; 

šansas (netikėtumas), kuris gali sužlugdyti vado lyderio 

geriausius planus, arba atvirkščiai, laiku suvokus 

situaciją galima pagerinti savo, kaip lyderio, poziciją kovos 

lauke; 

nuovargis gali paveikti tiek lyderį, tiek jo karius – jėgų 

išsekimas, troškulys, alkis, nemiga; 

nepatikimumas – tai stygius žinių, informacijos, žvalgybos 

duomenų; 

nuogąstavimas (panika) – baimė ar nelaimės nuojauta; 

susižlugdymas, tai mūšio trintis ar „mūšio migla“, kurios 

neįsivaizduoja arba nesupranta tie, kurie niekada nebuvę 

mūšyje, – viskas paprasta mūšyje, bet viskas labai 

sunkiai vykdoma. Visa tai susikaupia ir susidaro trintis. 

Atsiranda plyšys tarp to, ko tikimasi ir kas yra realybė, 

– visa tai labai glaustai aprašo kovos lauko aplinką, kuri 

veikia karį. 

Karinės operacijos per šimtmečius išryškino principus, 

įsišaknijusius kario sąmonėje ar jo kolektyvinėje atmintyje. 

Jie taip pat buvo atrinkti iš C. von Clausewitz’o ir 

daugybės kitų karybos teoretikų ir buvo pritaikyti įvairiose 

pasaulio kariuomenių doktrinose ir yra laikomi teisingais 

ir svarbiais. Karo principus būtų galima apibūdinti taip: 

kare reikia turėti aiškų tikslą ir pasikliauti vadovavimo vientisumu, 

kad kariai būtų nukreipti veiksmams ta kryptimi. 

Planai ir operacijos turi būti sukurti pagal paprastus dėsnius, 

koncentruojant pajėgas į kritiškiausias situacijas, 

ekonomiškai naudojant savo jėgas ir resursus, visuomet 

stengiantis nustebinti priešą savo veiksmais. Karinės pajėgos 

turi kruopščiai išlaikyti savo veiksmų paslaptingumą.

Karo akademijos absolventų išleistuvių ceremonija. 

Lemtingos pasekmės priklauso nuo 

puolimo ir pajėgų manevravimo. 

Pagrindiniai faktoriai karuose ir 

kovose nepasikeitė. Žmogiškumo 

veiksnys išliks ir ateityje: kariai nuolatos 

bandys suderinti savisaugos 

instinktą su jų garbės jausmu ir tikslo 

siekimu, dėl kurio priešai pasirengę 

juos nukauti. Bet karinių organizacijų 

prigimtis ir uždaviniai keičiasi. Karinių 

operacijų sudėtingumas auga, 

nes kinta aukštosios technologijos ir 

operacijų įvairovė tarptautiniu lygiu. 

Taikos palaikymo operacijų principai 

skiriasi nuo karo veiksmų taktinių 

principų. 

Aprašyti karo principai ir karo lauko 

aplinka iškelia klausimą: kokios 

savybės įgalina lyderį sėkmingai nugalėti 

priešą ir atlikti savo misiją tokiomis 

aplinkybėmis? Žymių karvedžių 

ir karo filosofų biografijos ir šios srities 

mokslinė analitinė literatūra atskleidžia 

savybes, kurios turėtų būti 

skiepijamos Lietuvos karininkams, 

jų lyderiavimo įgūdžiams mokyti ir lavinti. 

Jie turi būti formuojami taip, kad 

kovotų ir laimėtų. 

ŠIUOLAIKINĖ VADO LYDERIO 

UGDYMO SAMPRATA 

Ugdymo rezultatus lemia tai, ką 

būsimas vadas žino ir sugeba, kaip 

formuojasi jo požiūriai. Žinių rezultatai 

apibrėžiami paprastai: ką pagal 

programą reikia išmokti. Gebėjimų 

rezultatai – tai „užprogramuoti“ mokėjimai 

ir įgūdžiai, į kuriuos orientuotos 

visos mokymo programos, kurie 

yra saviraiškos pamatas ir prielaida 

sėkmingai integruotis į karinės bendruomenės 

veiklą. Svarbiausias lyderio 

ugdymo sistemos uždavinys 

– ugdyti jaunus vadus atsižvelgiant į 

kintančius Lietuvos kariuomenės poreikius. 

Šiuolaikinė visuomenė žengia 

į naują raidos etapą, kuriame greta 

vadovavimo vis svarbesnį vaidmenį 

vaidina lyderystė. Globalizacijos procesai, 

sparti informacinės technikos ir 

technologijos pažanga iš esmės pakeitė 

vadybos ir ugdymo turinį, reikalavimus 

vado lyderio kompetencijai. 

Lyderystės įgūdžių lavinimas tapo 

viena svarbiausių kariuomenės ir visuomenės 

tobulėjimo sąlygų. Intensyviai 

integruojantis į NATO ir Europos 

Sąjungą, lyderystė tampa prioritetine 

sritimi Lietuvoje. Tai reikalauja 

tobulinti visą vadovavimo įgūdžių 

formavimo, kvalifikacijos kėlimo sistemą, 

suaktyvinti mokslo tiriamąjį 

darbą šioje srityje orientuojantis į Vakarų 

šalių patirtį. 

Lyderystės mokslinė problema 

apima klausimus apie karininko lyderio 

savybių visumą: kaip sukurti 

ir įvertinti lyderio ugdymo sistemą 

orientuojantis į karininko ugdymui keliamus 

reikalavimus bei atsižvelgiant į 

Lietuvos kariuomenės ir visuomenės 

poreikius ir tradicijas. Karyboje šiuo 

laikotarpiu vyksta esminiai transformacijos 

procesai. Problema turėtų 

būti nagrinėjama integruojant taktikos, 

karo meno, vadybos, pedagogikos 

ir psichologijos, kitų mokslų 

požiūrius bei tyrimus. 

Vadas lyderis kiekvienu lygmeniu 

(taktiniu, operatyviniu ir strateginiu) turi 

spręsti tris pagrindinius uždavinius: 

vykdyti užduotį, kūrybiškai ugdyti savo 

komandą, rūpintis savo pavaldinių 

gerove ir skiepyti savo pavaldiniams 

lyderio nugalėtojo savybes. 

Vadovavimo aplinka, veikiama pokyčių, 

vykstančių XXI a. Karo tarnyba, 

karių motyvacija tapo sudėtingesnė: 

dabar svarbu ne tik krašto gynyba, 

bet ir karinės operacijos užsienyje, 

kova dėl bendrųjų žmonijos vertybių 

– regiono saugumo, taikos palaikymo, 

pasaulio bendros gerovės. Būtina 

išmanyti ne tik bendras globalines, 

geopolitines, bet ir kultūrines įvairių 

šalių problemas. Reikalaujama ne tik 

kovinių įgūdžių, bet ir supratimo apie 

naujas technologijas, geopolitikos, 

ekonomikos, teisės ir psichologijos 

žinių. Šiuolaikinės technologijos ir 

modernus karybos mokslas kelia 

naujus uždavinius vadui lyderiui. 

Lyderystės problema Lietuvoje 


29

30 


mažai tyrinėta. Vakarų pasaulyje ši tema itin aktuali mokslinėje 

literatūroje, kurioje lyderystės samprata siejama 

su vadybos mokslu. Lyderystės idėjų plėtra susijusi su 

Lietuvos integracija į Vakarų bendruomenę ir NATO. Tobulinant 

karinį ugdymą krašto apsaugos sistema ne kartą 

buvo reorganizuojama, atitinkamai keitėsi ir požiūris į 

vadovavimo mokymą. 

Vykstant vadybos pokyčiams kinta ir lyderiavimo mokslo 

samprata. Lyderiavimo sąvokos vis labiau skverbiasi 

į kitus mokomuosius dalykus: nagrinėdami daugelį mokymo 

ir auklėjimo problemų susiduriame su vadybiniu ir 

edukologiniu jų sprendimo aspektu. Nemažą indėlį šiuo 

klausimu įnešė pasaulinio pripažinimo sulaukę vadovavimo 

(lyderiavimo) specialistai J. Adair, B.J. Avolio, B. Bass, 

W. Bennis, J. MacGregor Burns, C. S. Gray, J. Maxwell, 

V. Nissinen, J. Toskallio. Šios problemos naujumas pasireiškia 

tuo, kad Karo akademijoje pirmą kartą bandoma 

sistemingai ištirti ir išanalizuoti vadybinius bei edukologinius 

lyderystės procesų aspektus. Mokslo tiriamojo darbo 

metu parengtos mokymo priemonės leis akademijai kokybiškiau 

rengti vadus, padės ugdyti konceptualiai mąstančius 

ir gebančius prisitaikyti prie greitai besikeičiančių 

šiuolaikinio karo sąlygų vadus lyderius. Rengiamoje programoje 

numatyti tyrimai apims mažiausiai ištyrinėtas temas, 

kurios labai svarbios lyderiavimo įgūdžiams ugdyti. 

Moksliniuose ir praktiniuose Karo akademijos renginiuose 

numatoma nagrinėti efektyvaus lyderiavimo įgūdžių formavimo 

metodus, spręsti vadų tiesioginio vadovavimo 

problemas. 

LYDERIO SAVYBĖS IR JAS 

KEIČIANTYS VEIKSNIAI 

Šiuolaikinis lyderiavimas apibūdinamas kaip vadovo 

gebėjimas paveikti karius siekiant, kad jų tikslai sutaptų su 

organizacijos tikslais ir bendruomenės pripažįstamomis 

normomis ir vertybėmis. Vado kovos stilius reikalauja konceptualiai 

mąstančio lyderio su polinkiu į drąsą ir iniciatyvą 

visais lygiais. Drąsa yra esminis moralinis bruožas vado 

charakteryje, keliantis jo dvasinę ir fizinę jėgą. Iniciatyva, 

valingumas veikti – būtina drąsos sąlyga. Svarbu ne tik 

neužgniaužti jaunų vadų drąsos ar iniciatyvos, bet ir plėtoti, 

nuolat skatinti abu bruožus nepaisant pasitaikančių 

klaidų. Individuali iniciatyva ir atsakomybė yra pirmaeilės 

svarbos vadovaujant. Pasitikėjimas yra esminis lyderių 

bruožas – vyresniųjų vadų gebėjimas pasitikėti savo pavaldiniais 

ir jaunesniųjų vadų kompetencija bei pastarųjų 

lojalumas vyresniesiems. Pasitikėjimas yra ir draugų artumo 

rezultatas, kuris teikia profesionalių įgūdžių. Vadų 

santykiai nepaisant laipsnio skirtumo – nuo grandinio iki 

generolo – turi būti pagrįsti sąžiningumu ir pagarba. Tiesioginis 

(gilus) vadovavimas plečia gebėjimą sąveikauti 

per artumą ir pasitikėjimą. Svarbi yra vado laikysena ir 

elgsena. Tiktai nuo vado fizinės ir dvasinės laikysenos (valingumo 

demonstravimo įveikiant pavojus ir trūkumus) 

priklauso visiškas pavaldinių artumas ir pasitikėjimas. 

Keičiantis karo principams, vadui lyderiui labai reikalingos 

šios savybės: 

drąsa – tai fizinė, protinė ir moralinė galia įveikti baimę, 

sunkumus ir imtis veiksmų. Iš lyderio reikalaujama savitvardos, 

gebėjimo įvertinti pavojų ir sąmoningo savo pareigos 

suvokimo, o ne nevalingo ar savižudiško elgesio. 

intelektas yra minties pagrindas veiksmui. Tai gebėjimas 

įvertinti naujas ir sudėtingas situacijas, atsižvelgiant 

į jas manipuliuoti aplinka, konceptualiai mąstyti. Mūšyje 

lyderis dažnai turi pasikliauti vien savimi (ir tikėjimo išpažinimu), 

kad išlaikytų savitvardą. Vadui reikalinga laki vaizduotė, 

lanksti galvosena ir racionalus protas. Kiekvienas 

iš šių faktorių reiškia intelektą kaip priežastį veikti. 

valia – tai sąmoninga veikla pagal bendruomenės 

pripažįstamus principus ir vertybes, tai gebėjimas kontroliuoti 

savo paties veiksmus ar emocijas. Išskirtinos dvi 

ypatybės: 

narsumas, kuris kariaujant gali būti išreiškiamas kaip 

greitai sumanyti rizikingi veiksmai arba kaip valingas siekimas 

sąmoningo tikslo; 

atkaklumas, kuris kovojant įgalina vadą ir jo karius išsilaikyti 

iki galo, neatsižvelgiant į priešo persvarą ar kovos 

sąlygas. 

dalyvavimas – pavojaus atveju vado buvimas akcijos 

vietoje leidžia dviem būdais kontroliuoti situaciją: pakrikusius 

sutelkti ir įkvėpti jiems ryžto nugalėti. Vado kontaktas 

akis į akį su jo vadovaujamais kariais yra labai svarbus. 

ištvermė – visos lig šiol išvardytos savybės turi būti paremtos 

gera sveikata, energija ir fiziniu tvirtumu, kad vadas 

galėtų tinkamai veikti. Jo kūnas – tai gyvybės palaikymo 

sistema drąsai, valiai, intelektui. Toje sistemoje glūdi pajėgumas 

viską ištverti. 

moralumas – tai moralinių vertybių pripažinimas ir etikos 

normų laikymasis. 

patriotizmas – šiuolaikinis vadas lyderis turi suvokti 

naujas kovos taisykles ir paisyti žmogaus teisių. Garbė, 

patriotizmas ir karinis etosas yra viso to dalis. Be etikos ir

priešo trikdymas netikėtais veiksmais; 

veiksmų slaptumo išlaikymas; 

iniciatyva pereinant į ataką; 

judrus manevravimas. 

Karininko (seržanto) tobulėjimas 

trunka visą profesinę karjerą. Šiandien 

jis turi būti pasirengęs kiekvienai 

galimybei. Karyba šiandien yra charakterizuojama 

jungtinėmis operacijomis, 

tai reikalauja, kad vadas turėtų 

supratimą ne tik kaip vadovauti pėstininkams 

mūšyje, bet ir kaip sąveikauti 

su aviacija, laivynu, taikos palaikymo 

kariais, ginklais ir technika erdvėje, 

Sunku pratybose, lengva mūšyje. 

kompiuteriniais tinklais, informacijos 

ir psichologijos operacijomis. Tai reiš- 

etoso, be garbės ir patriotizmo tarny- 

tį, priešo tikslus bei lūkesčius stoka, 

kia, kad jaunas vadas turi būti išmoky- 

ba Lietuvai netenka prasmės. 

žvalgybinės informacijos trūkumas; 

tas pagal bazinius ir universalesnius 

Aprašytos lyderio savybės būti- 

nuogąstavimai: baiminimasis, 

principus, kurie parengtų jį bet kokiai 

nos visais vadovavimo lygiais: strate- 

kad kas nors blogo gali nutikti, nelai- 

užduočiai įvykdyti. Jis negali iš karto 

giniu, operatyviniu ir taktiniu. Jos api- 

mės lūkestis. Tai gali paveikti vado ir 

būti apmokytas iki konkrečiausių de- 

būdina lyderio charakterį, į jų visumos 

karių moralę, gali sukelti paniką. Va- 

talių, jas jis turi išmokti dalinyje, į kurį 

ugdymą turi būti orientuojamas visas 

das turi būti budrus, kad laiku tokius 

jis bus galutinai paskirtas tam, kad 

karininko rengimo procesas. 

reiškinius sustabdytų; 

galėtų prisitaikyti prie savo naujo da- 

Vado lyderio elgsenai didelę įtaką 

įtampa: žmogaus kūnas, protas 

linio specifikos. Norėdama pasiruoš- 

daro mūšio veiksniai: 

ir nervai gali atlaikyti tik ribotą spau- 

ti naujiems XXI amžiaus iššūkiams, 

pavojus: mūšio laukas yra fiziškai 

dimą. Žmogui reikia miegoti, valgyti, 

Lietuvos karo akademija adaptuoja 

pavojinga vieta – žmonės žūna. Va- 

gerti, jis serga, šyla ir šąla, pervargsta. 

savo bazinį programos turinį ir stu- 

dui tai dar daugiau reiškia – jis gali 

Vado ir jo karių nervai yra pažeidžiami 

dijų tvarką taip, kad jos atitiktų pasi- 

būti nugalėtas, gali pralaimėti mūšį, 

įtampomis ir nepritekliais; 

keitusią karvedybą. 

prarasti savo karius, būti apsuptas, 

sąmyšis: trintis kovos lauke, visa 

atkirstas. Svarbiausia – jis gali ne- 

kas paprasta taikos metu, pasidaro 

KPT. ARŪNAS ALONDERIS 

įvykdyti savo misijos; 

žlugdančiai sunku karo metu. Maži 

Generolo Jono Žemaičio 

atsitiktinumas: geriausiai supla- 

nesklandumai pavirsta didžiausiomis 

Lietuvos karo akademija 

nuotos operacijos gali nepasisekti 

dėl nenumatytų atsitiktinumų, kurie 

gali atsirasti netikėtai. Tai gali sutrikdyti 

vado lyderio planus. Vadui reikia 

visuomet būti pasiruošusiam netikėtumams; 

nežinomybė: nežinojimas svarbių 

faktų, informacijos, kurie reikalingi 

tam, kad būtų atlikta misija. Pvz.: 

esminės informacijos apie priešo išsidėstymą, 

žygio kryptį, dalinių sudė- 

kliūtimis. 

Karo principai daugumoje NATO 

šalių kariuomenių remiasi šiais C. von 

Clausewitz‘o „Karo principais“: 

aiškus tikslas; 

vadovavimo vientisumas; 

planų ir operacijų paprastumas; 

mobilumas: pajėgų sutelkimas 

tinkamu laiku kritiškose vietose; 

ekonomiškas jėgų ir išteklių naudojimas; 

Kęstučio Dijoko nuotr. 


31

Sportas Lietuvos 

kariuomenėje: 

organizacija, tradicijos, perspektyva 

Sportas kariškiams – ne tik laisvalaikio leidimo būdas. Visuomenė karius, nepriklausomai nuo jų karinio 

laipsnio, įsivaizduoja kaip fiziškai pajėgius tėvynės gynėjus. Kario, kaip stipraus vyro, įvaizdis lydi 

šios pavojingos profesijos atstovus jau ne vieną šimtmetį. To priežastis aiški: mūšyje, kuriame vyrai 

grumiasi vienas prieš vieną šaltaisiais ginklais ar plikomis rankomis, fizinis karių pajėgumas yra ne ką 

mažiau svarbus negu mūšio taktika. Senovės rašytinėse kronikose mūsų žemes puldinėjantys priešai 

lietuvių karžygius apibūdindavo kaip nepaprastai stiprius ir mylinčius laisvę žmones, šiomis savybėmis 

lietuviai garsėjo labai toli... 

32 

DISKUSIJOS 

Įvykus ginkluotės, karo taktikos pokyčiams tiesioginė 

fizinio karių pajėgumo reikšmė sėkmingai mūšių ir karų 

pabaigai sumažėjo. Tačiau tai nepakeitė kario stipruolio 

įvaizdžio. Tarnybą kariuomenėje vis dar linkę rinktis didesnio 

fizinio pajėgumo jaunuoliai. Lietuvos kariai ir dabar 

populiarina savo šalies vardą kaip labai pajėgūs sportininkai: 

imtynininkai, boksininkai, orientacinio sporto atstovai, 

krepšininkai, galiūnai ir kitų sporto šakų atstovai dalyvauja 

ne tik kariškių čempionatuose, bet ir olimpinėse žaidynėse, 

Pasaulio, Europos ir kituose čempionatuose. 

Sportinė veikla kariuomenėje buvo ypatingai svarbi 

ir tarpukariu. Karininkija, kaip viena valstybės elito dalių 

labai aktyviai dalyvavo šioje veikloje, sportas šiuo atveju 

buvo labai svarbus plėtojant kariuomenės ir visuomenės 

ryšius. Dm. kpt. Dizmanas Ilgūnas savo straipsnyje „Kada 

bus atkurti Kūno kultūros rūmai?“, išspausdintame 2005 

m. „Kardo“ žurnale Nr. 6, taip pat mini ir gana gražiai apibūdina 

Lietuvos karininkijos vaidmenį tarpukario Lietuvos 

sporte. D. Ilgūnui, kaip galbūt ir kitiems skaitytojams, yra 

gerai pažįstama tuometinė Lietuvos kariuomenės sporto 

organizavimo tvarka, be to, kyla klausimų, kaip sportinė 

veikla yra organizuojama šiandieninėje kariuomenėje. 

Galbūt šis straipsnis, apžvelgiantis sportinės veiklos organizavimą 

Lietuvoje ir Lietuvos kariuomenėje, padės atsakyti 

į ponui D. Ilgūnui ir kitiems skaitytojams iškilusius 

klausimus. 

SPORTAS LIETUVOJE IR 

LIETUVOS KARIUOMENĖJE 

Lietuvoje, kurios geriausiais ambasadoriais juokais dažnai 

vadinami sportininkai, atstovaujantys ir garsinantys savo 

valstybę didžiausiuose ir svarbiausiuose viso pasaulio 

sporto renginiuose, sportinė veikla yra reglamentuojama 

įstatymais. Pagrindinis įstatymas, apibrėžiantis sportą, yra 

Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatymas (Nr. 

I-1151), įsigaliojęs 1995 m. gruodžio 20 d. Šio įstatymo 

ketvirtasis straipsnis galėtų pasitarnauti kaip atsakymas į 

pono D. Ilgūno iškeltą abejonę dėl institucijos, kuruojančios 

sporto veiklą, pavadintą žodžiu „Klubas“. 4-asis Kūno 

kultūros ir sporto įstatymo straipsnis „Sporto klubai“ 

skelbia: „Pagrindinė sporto institucija, vienijanti gyventojus 

ir sportininkus fiziniam aktyvumui, sveikai gyvensenai, 

kūno kultūrai ir sportui plėtoti bei populiarinti, yra sporto 

klubas“. 

Sporto klubas pagal šį įstatymą yra juridinio asmens 

teises turinti sporto organizacija, įsteigta įstatymų ir kitų 

teisės aktų nustatyta tvarka. Gali būti steigiami mėgėjiški 

ir profesionalieji sporto klubai. 

Mėgėjiški sporto klubai steigiami remiantis Lietuvos 

Respublikos visuomeninių organizacijų įstatymu. Jie savo 

veiklą grindžia įstatymo nustatyta tvarka įregistruotais 

įstatais. 

Profesionaliųjų sporto klubų statusą apibrėžia šio įstatymo 

33 straipsnis: „Profesionalusis sporto klubas yra

juridinis asmuo, finansuojantis sportininkų 

ruošimą varžyboms ir jų dalyvavimą 

varžybose, organizuojantis 

sporto renginius, mokantis profesionaliesiems 

sportininkams atlyginimą 

pagal su jais sudarytas sporto veiklos 

sutartis ir gaunantis pajamas iš klubui 

atstovaujančių sportininkų veiklos 

ar kitos įstatuose nurodytos veiklos. 

Profesionaliojo sporto klubo veikloje 

gali dalyvauti ir neprofesionalieji sportininkai“. 

Atkurtos Lietuvos kariuomenės 

sportinės veiklos organizavimas ir jos 

reglamentavimas žymi labai svarbius 

pagrindinės gynybinės jėgos formavimosi 

etapus. 

1990 m. balandžio 25 d. Lietuvos 

Respublikos Vyriausybės sprendimu 

įkurtas Krašto apsaugos departamentas, 

kurio generaliniu direktoriumi 

paskirtas Audrius Butkevičius. 

Departamentui buvo pavesta suformuoti 

krašto apsaugos koncepciją 

ir sukurti krašto apsaugos sistemą. 

Atkūrus nepriklausomybę, nors Lietuvoje 

dar buvo okupacinė sovietinė 

kariuomenė, reikėjo perimti sienų 

kontrolę, organizuoti krašto apsaugą, 

žmonių gynybą. Tuo metu kurti karinius 

vienetus buvo sudėtinga, todėl 

buvo kuriami sporto klubai, o jų priedangoje 

formuojami pirmieji kariniai 

daliniai. 1990 m. gegužės 1 d. generalinio 

direktoriaus įsakymu įsteigtas 

Karinis-techninis sporto klubas, kuris 

turėjo rengti vyrus Lietuvos gynybai. 

Šio klubo viršininku paskirtas Česlovas 

Jezerskas. 

Po sunkios pradžios šią veiklą 

Krašto apsaugos sistemoje visų 

pirma reglamentuoja Lietuvos 

Respublikos krašto apsaugos sistemos 

organizavimo ir karo tarnybos 

įstatymas (Nr. VIII-723), įsigaliojęs 

1998 m. gegužės 5 d. Šio 

įstatymo devinto straipsnio ketvirta 

dalis skelbia, kad Krašto apsaugos 

ministerija turi teisę „steigti karių kultūros 

ir poilsio įstaigas – karininkų ramoves 

ir sporto klubus“. Netrukus po šio 

įstatymo įsigalėjimo 1998 metų liepos 

1 dienos įsakymu (Nr. 729) „Dėl Krašto 

apsaugos sporto klubo įsteigimo 

ir nuostatų patvirtinimo“ buvo įkurtas 

Krašto apsaugos sporto klubas, veikiantis 

prie Motorizuotosios pėstininkų 

brigados „Geležinis Vilkas“. Klubo 

viršininku paskirtas plk. ltn. Valentinas 

Mizgaitis. 2004 m. sausio 14 d. Krašto 

apsaugos ministro įsakymu Nr. 34 

Krašto apsaugos sporto klubas reorganizuotas 

į Lietuvos kariuomenės 

sporto klubą. 

Lietuvos kariuomenės Sporto klubas, 

kuruojantis visą sportinį judėjimą 

kariuomenėje, yra savarankiškas 

Lietuvos kariuomenės struktūrinis 

padalinys. Kariuomenės sporto klubas 

rengia net trylikos sporto šakų 

čempionatus kariuomenėje, vienu 

pagrindiniu prioritetu laikydamas 

pasirengimą tarptautinėms kariškių 

sporto varžyboms. 

Lietuvos kariai praėjusiais metais 

prizines vietas iškovojo pasaulio kariškių 

graikų ir romėnų imtynių, orientavimosi 

sporto, bokso, maratono, 

dziudo ir kituose čempionatuose. 

Lietuvos krepšinio rinktinė praėjusiais 

metais Pasaulio kariškių krepšinio 

čempionate Samaroje (Rusija) 

iškovojo antrąją vietą. Antrąją vietą 

šalies kariškiai iškovojo ir 42-ajame 

tarptautiniame NATO kariškių krepšinio 

turnyre Monse, Belgijoje. 

23-iajame Pasaulio kariškių graikų 

ir romėnų imtynių čempionate Lietuvos 

kariai skirtingose svorio kategorijose 

iškovojo tris bronzos medalius. 

Į klausimus apie kūno kultūrą ir 

sportą Lietuvos kariuomenėje atsakė 

krašto apsaugos viceministras Gintautas 

Šivickas, buvęs profesionalus 

krepšininkas, žaidęs Kauno „Žalgirio“, 

Vilniaus „Sakalų“, Marijampolės 

„Kraitenės“, Alytaus „Alitos“ krepšinio 

klubuose, dukart Lietuvos krepšinio 

lygos čempionas, rezultatyviausias 

Viceministrui G. Šivickui įteiktas 

Tarptautinės kariškių tarybos apdovanojimas 

- ordinas „Už nuopelnus“. 

žaidėjas, Krašto apsaugos ministerijos 

krepšinio komandos narys. 

Kaip vertinate sportinę veiklą Lietuvos 

kariuomenėje, sportinius laimėjimus? 

Prašyčiau palyginti padalinių ir 

pavienių asmenų dalyvavimą sportinėje 

KAS veikloje ir profesionaliajame 

sporte. 

Aš kaip profesionalas skiriu kūno 

kultūros ir sporto sąvokas. Terminu 

„kūno kultūra“ apibrėžiu sportinės 

formos palaikymą, mėgėjišką sportavimą 

savo malonumui, gerai savijautai. 

„Sportas“ – tikslinis fizinis aktyvumas 

siekiant įvairių rezultatų, profesionalus 

pasirengimas ir dalyvavimas 

varžybose. 

Mes, kaip kariuomenė, niekada 

negalėsim turėti visų įmanomų šakų 

aukščiausio lygio sportininkų ir dalyvauti 

profesionalų varžybose Europos 

bei pasaulio mastu. Todėl visų pirma 

reikėtų nustatyti prioritetus. Tačiau to 

nereikėtų būtinai sieti su profesionaliu 

sportu, kariai visų pirma turi būti kariai, 

tik po to – geri sportininkai. Kariuomenė 

neturėtų orientuotis į profesionalų 

ugdymą. Ypač netikslinga „profesionalizuoti“ 

komandinio sporto. Pvz., 

kariuomenė turi gerų krepšininkų, 

tačiau turėti profesionalią komandą, 

dalyvauti kokioje nors nacionalinėje 

lygoje ir pirkti profesionalius žaidėjus 

– nebūtų teisingas požiūris į kariuomenės 

sporto idėją. 

Verta pasidžiaugti, kad turime ir 

nemažai profesionalių aukšto lygio 


33

34 

DISKUSIJOS 

kariškių sportininkų, iškovojančių aukščiausius apdovanojimus 

Europos ir pasaulio čempionatuose, dalyvaujančių 

olimpinėse žaidynėse. 

Kokia kūno kultūros ir sporto perspektyva krašto apsaugos 

sistemoje, kokia šios srities ateitis KAS strategijoje? 

Kariškis visada turi būti geros sportinės formos. Esu 

girdėjęs, kad kariuomenėje trūksta specialistų, galinčių 

treniruoti ir mokyti sportininkus. Nežinia, ar mums pavyktų 

patiems išsiauginti šiuos specialistus. Tai greičiau turėtų 

būti šios srities aukštuosius mokslus baigę profesionalai, 

kuriuos mes galėtume pritraukti į kariuomenę. Apie tokią 

strategiją mąstome. 

Gal galėtumėte palyginti keletą išskirtinių principų, kuriais 

remiantis yra organizuojama sportinė veikla užsienio 

valstybėse ir Lietuvoje? Gal yra kokių panašumų? Gal kai 

ko galėtume dar pasimokyti? 

Pastebėjau, kad užsienio valstybėse bent jau komandinių 

sporto šakų atstovų gretose profesionalių sportininkų 

nėra daug. Gal kiek daugiau individualių, jėgos sporto 

šakų. Rusijoje ar posovietinės erdvės šalyse yra kiek kitaip 

– išlikęs savireklamos principas, netrūksta kariuomenės 

komandų, kuriose nėra nė vieno kariškio ir apskritai žaidėjai 

nelabai įsivaizduoja, kas tai yra karys, karinė drausmė. 

Toks kariškių sporto traktavimas nėra visiškai normalus. 

Man yra tekę dalyvauti sporto renginiuose užsienyje, 

matyti studentų, kariškių sporto sales, kompleksus 

kai kuriose užsienio valstybėse, į kurias mums sunku lygiuotis. 

Sąlygos karių sportui ten sudarytos labai geros, 

materialinė bazė – puiki. Kariai vakarais sportuoja labai 

aktyviai, masiškai. Mes šioje srityje susiduriame su problema 

– sporto bazių ir kompleksų trūkumu. Išspręsti šias 

problemas sunku, nes tai reikalauja didelių finansinių pajėgumų. 

Mūsų kariuomenei, kaip jau praėjusiai pirmąjį modernizacijos 

etapą, dar yra keliami tam tikri pajėgų tikslai 

ir jų įgyvendinimui mes turime skirti daugiausiai dėmesio. 

Kol kas savarankiškai statyti kariuomenės sporto bazes 

ar kompleksus mums yra labai sudėtinga. Kaip politikas 

matau spragų ir įstatymuose, neleidžiančiuose šių treniruočių 

bazių statyti ir plėtoti kartu su privačiu verslu, su visuomene, 

šiam tikslui panaudoti ne tik kariuomenės lėšas. 

Koncesijos principas kol kas sistemoje neveikia. Turime 

nepakankamos kokybės stadionų ir sporto salių, bet lėšų 

trūkumas neleidžia sparčiai judėti į priekį. 

Šiuo metu Kūno kultūros ir sporto departamento prie 

Lietuvos Respublikos Vyriausybės iniciatyva yra sudaryta 

darbo grupė, kuri siekia išsiaiškinti, kaip galima būtų 

panaudoti įvairių institucijų, taip pat ir Krašto apsaugos 

sistemos, sporto kompleksus, bazes visuomenės ir kariškių 

poreikiams. 

Daugelis mūsų sporto kompleksų arba salių yra uždarose 

teritorijose, į jas sunku patekti civiliams, todėl kariuomenės 

sporto renginiai, aukšto lygio sportininkų pasirodymai 

nėra prieinami visuomenei. 

Kaip manote, ar prieškarinės kariuomenės sporto draugijos 

pavadinimo atkūrimas yra esminis veiksnys tęsiant 

kūno kultūros plėtojimo tradicijas Lietuvos kariuomenėje? 

Žinome, kad kariuomenė yra viena aktyviausių karinio, 

istorinio, architektūrinio ir kt. paveldo, tradicijų saugotojų, 

tad kaip Jūs įsivaizduojate tarpukario kariuomenės sporto 

veiklos tąsą? Ar ji vyksta? 

Pavadinimas nepakeis kūno kultūros ir sporto veiklos 

organizavimo principų, rezultatų. Svarbiausias palikimas 

yra dvasia. Turime kariškių, populiarinančių Lietuvos vardą 

visame pasaulyje, savo pavyzdžiu uždegančių sportuoti 

ne tik kolegas, bet visą visuomenę, vaikus. Svarbu, kad 

šioje srityje būtų pakankamai dirbama. 

Taip pat labai svarbus dalykas kariuomenės vidinės 

sporto tradicijos. Jos turėtų būti labai saugomos, puoselėjamos. 

Įvairių sporto šakų kariuomenės čempionatai, kurių 

vien 2006 metais planuojama surengti 13, vidiniai dalinių 

ir padalinių turnyrai, skirti paminėti iškiliausioms visų laikų 

Lietuvos kariuomenės asmenybėms, pereinamosios taurės, 

skaičiuojančios nebe pirmą dešimtį metų – kariuomenės 

sporto paveldas, jungiantis praeitį ir dabartį, kuriantis 

sporto tradicijas ateities kariuomenei. 

Šiais metais kariuomenės sportininkai dalyvaus daugiau 

nei trijose dešimtyse tarptautinių renginių, trylikoje 

kariuomenės čempionatų, uždaruose ir atviruose įvairių 

sporto šakų turnyruose. Šią veiklą organizuoja ir koordinuoja 

Lietuvos kariuomenės sporto klubas. 

Į klausimus apie Lietuvos kariuomenės sporto klubo 

veiklą atsakė klubo viršininkas plk. ltn. Valentinas Mizgaitis, 

klubui vadovaujantis nuo 1998 metų. 

Kokiais teisiniais aktais vadovaujamasi reglamentuojant 

Lietuvos kariuomenės sporto klubo veiklą? 

Krašto apsaugos ministras, vadovaudamasis Lietuvos 

Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir 

karo tarnybos įstatymo (Žin., 1998, Nr. 49-1325; 1999, 

Nr. 64-2069; 2003, Nr. 91(1)-4106) 10 straipsnio 2 dalies 

2 punktu, 2004 m. sausio 14 d. įsakymu Nr. V-34 „Dėl Lietuvos 

kariuomenės sporto klubo nuostatų patvirtinimo“, 

reorganizavo Krašto apsaugos sporto klubą į Lietuvos kariuomenės 

sporto klubą. 

Lietuvos kariuomenės sporto klubas savo veikloje 

vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos 

Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir

Lietuvos kariuomenės sporto klubo 

viršininkas plk. ltn. V. Mizgaitis ir 

Tarptautinės kariškių sporto tarybos 

viceprezidentas plk. L. de Wulf. 

karo tarnybos bei kitais įstatymais, 

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 

nutarimais, krašto apsaugos ministro 

ir kariuomenės vado įsakymais, 

Lietuvos kariuomenės sporto klubo 

nuostatais ir kitais teisės aktais. 

Gal galima butų apibūdinti kai kurias 

sąlygas kurti Lietuvos kariuomenės 

sporto klubą? Kokie iškilo sunkumai, 

kokie veiksniai skatino kurti šį 

klubą? Gal galėtumėte palyginti užduotis, 

keltas 1990 m. gegužės 31 d. 

įkurtam kariniam-techniniam sporto 

klubui, KAM kultūros ir sporto poskyriui 

ir dabartiniam Lietuvos kariuomenės 

sporto klubui? 

Klubo atsiradimas neatsiejamas 

nuo Krašto apsaugos sistemos raidos, 

Lietuvos valstybės integracijos į 

Europos ir pasaulio institucijas. 

Jeigu pažvelgtume į krašto apsaugos 

sporto šaknis, tai neabejotinai 

galima pasakyti, kad daugelis to meto 

krašto apsaugos kūrėjų buvo būtent 

sportininkai. Tačiau pirmųjų krašto 

apsaugos gyvenimo metų situacija 

reikalavo iš sporto ne rezultatų, ne rekordų, 

o visų pirma visuomenės dėmesio, 

naujos besikuriančios kariuomenės 

stiprybės ir jėgos įtvirtinimo, 

todėl Krašto apsaugos savanorių žaidynės, 

iš dalies ir vėliau atsiradusios 

Krašto apsaugos sporto žaidynės 

bei čempionatai visų pirma sprendė 

masiškumo, įvaizdžio formavimo uždavinius. 

Neatsitiktinai Krašto apsaugos ministerijoje 

atsirado Kultūros ir sporto 

poskyris (viršininkas kpt. Leiba Ritvas), 

kurio viena iš pagrindinių darbo 

krypčių buvo ryšiai su visuomene 

per sportą. Beveik sutapo, kad 

tais pačiais metais Lietuva įsijungė 

į tarptautinį kariškių sporto judėjimą 

– 1994 m. gegužės 12 d. CISM 

Generalinės asamblėjos Varnoje 

(Bulgarija) metu vienbalsiu visų narių 

sprendimu Lietuva tapo visateise 

CISM (Conseil International Du Sport 

Militaire – Tarptautinė kariškių sporto 

taryba) nare. Tai buvo vienas iš daugelio 

įvairių Lietuvos institucijų žingsnių 

Lietuvos tarptautinės integracijos 

link. Kartu Lietuva žengė į naują kariškių 

sporto veiklos etapą – reikėjo 

surasti ir parengti karius sportininkus, 

kurie galėtų garbingai atstovauti Lietuvai 

tarptautinėje kariškių sporto arenoje. 

Lietuva pakankamai aktyviai įsijungė 

į CISM veiklą: 1995 m. iškovoti 

pirmieji medaliai, dalyvauta Pirmosiose 

pasaulio kariškių sporto žaidynėse 

Italijoje, 1996 m. prasidėjo bendradarbiavimas 

su Pabaltijo šalių kariškiais 

– 1996–1997 m. vyko Baltijos šalių 

kariškių sporto čempionatai. 

Tačiau tuometinė KAS struktūra 

neturėjo nuolatinės institucijos, kuri 

tinkamai galėtų spręsti uždavinius, 

susijusius su jau minėtais naujais iššūkiais, 

o žmonėms, dirbusiems šį 

darbą, tai buvo ne pagrindinės pareigos. 

Dar vėliau KAM Kultūros ir sporto 

poskyris reorganizuotas į Ryšių 

su visuomene skyrių, vėliau buvo 

perkeltas į Gynybos štabą, kur galų 

gale kūno kultūrai ir sportui vietos 

išvis neatsirado. Tai lėmė, kad po 

1997 m. sporto veikla KAS sistemoje 

beveik sustojo, ir tam priežasčių buvo 

net keletas – sporto institucijos (tuo 

pačiu ir sporto finansavimo) nebuvimas, 

finansinė krizė Lietuvoje, nepalankūs 

sporto veiklai prioritetai KAS 

sistemoje. Negalima nepaminėti ir to 

meto vadovybės „baubo“ – visiems 

atrodė, kad Lietuvoje gali atsirasti „lietuviškas“ 

CSKA. 

Tačiau susidarius tokiai kritiškai situacijai 

sukruto ne tik Lietuvos kariuomenės 

kūno kultūros ir sporto entuziastai 

– tuometinė KAM vadovybė jau 

1998 m. liepos mėn. 1 d. įkūrė Krašto 

apsaugos sporto klubą, kurio pagrindinis 

tikslas buvo koordinuoti sporto 

veiklą krašto apsaugos sistemoje. 

Gal galėtumėt pakomentuoti Lietuvos 

kariuomenės sporto klubo veiklos 

raidą, esminius etapus nuo susikūrimo 

iki šių dienų? 

Galima būtų išskirti 3 esminius laikotarpius: 

1998–2001 – „masiškumo“ laikotarpis. 

Lietuvos kariuomenės spor- 

Krepšinio rinktinė sugrįžusi su sidabro medaliais iš Samaros (nuotraukoje viceministras 

G. Šivickas, brg. gen. A. Pocius, plk. A. Plieskis, plk. ltn. V. Mizgaitis). 


35

36 

DISKUSIJOS 

to klubas (LKSK) nuo pat veiklos pradžios ėmėsi sporto 

veiklos kariuomenėje intensyvinimo ir platesnio Lietuvos 

kariuomenės atstovavimo tarptautinėje arenoje. Tuo metu 

buvo kuriama kariuomenės sporto įstatyminė bazė, atkurta 

ir toliau tobulinama kariuomenės sporto varžybų sistema, 

kariuomenės sporto rinktinės pradėtos aprūpinti 

inventoriumi. 

2002–2005 – „kokybiškumo“ laikotarpis. Pasiekus pakankamai 

aukštą padalinių aktyvumą kariuomenės varžybose 

(kai kurių sporto šakų varžybose dalyvaudavo net 

36 padalinių komandos), pradėta siekti aukštesnės ne 

tik varžybų organizavimo kokybės (ypač teisėjavimo srityje), 

tačiau ir aukštesnio varžybų sportinio lygio. Tačiau 

be dėmesio neliko ir „paprasti“ padalinių sportininkai 

– nuo 2003 m. pradėtose vykdyti Baltijos šalių karių 

sporto žaidynėse dalyvauja tik padalinių rinktinės, todėl 

šios žaidynės dar vadinamos „šauktinių“ žaidynėmis. Į 

kitą kokybinį lygį pereita ir kariuomenės sporto rinktinėms 

dalyvaujant tarptautinėse varžybose – į jas vyksta tik prioritetinių 

karinių sporto šakų atstovai ir sportininkai, galintys 

kovoti dėl apdovanojimų, todėl ne veltui kiekvienais 

metais Lietuvos kariai iškovoja po kelis pasaulio kariškių 

čempionatų medalius. 

2006 m. – naujų reformų pradžios metai: baigiama sukurti 

karių fizinio parengimo koncepcija, kariuomenės 

sporto koncepcija, pagaliau pradėtas projektuoti pirmasis 

po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo sporto objektas 

kariuomenėje – sporto kompleksas Rukloje, pradėtas kurti 

KAS sporto infrastruktūros plėtros projektas ir t. t. 

Kuo ypatinga šiandieninė Sporto klubo veikla? 

Kaip jau minėjau, šiandieninis Sporto klubas, be kasdieninės 

sporto varžybų, čempionatų, turnyrų organizavimo 

ir kariuomenės sporto rinktinių rengimo, aprūpinimo ir 

siuntimo dalyvauti pasaulio kariškių sporto čempionatuose 

ir kitose tarptautinės sporto varžybose rutinos, daugiausiai 

dėmesio skiria reformoms KAS sporto srityje. 

Kokios tolesnės Sporto klubo perspektyvos? Galbūt 

numatoma kokių nors esminių pakeitimų, renginių ir t. t.? 

Šiuo metu labai intensyviai siekiama iš dalies pakeisti 

ne tiek Sporto klubo struktūrą, bet „rasti“ vietą geriausiems 

kariuomenės sportininkams, kurie šiuo metu „išbarstyti“ 

po visus kariuomenės padalinius. 

Kodėl šiam padaliniui pasirinktas pavadinimas sporto 

klubas, o ne draugija ar kaip kitaip? 

Retorinis klausimas – o kodėl „karininkų klubas“, o ne 

„karininkų draugija”? Galbūt lėmė tai, kad daugelyje pasaulio 

šalių panašios institucijos vadinamos klubais. 

Ar galima sakyti, kad Sporto klubas yra prieškario kariuomenės 

sporto draugijos tradicijų tęsėjas, ar tai 

Vyr. ltn. J. Jakšto Atėnų olimpinėse žaidynėse iškovojo aukštą 

5-ają vietą. 

vis dėlto yra vienetas, savo istoriją kuriantis nuo 1998 

m. liepos 1 d.? Galbūt tarp jų yra kokių nors panašumų? 

Gal greičiau vienetas, savo istoriją kuriantis nuo 

1998 m. liepos 1 d. Priežastis viena – tas laikmetis sprendė 

visai kitas sporto problemas. To meto karininkai (pvz., 

Steponas Darius) buvo sporto pionieriai Lietuvoje, daugelio 

sporto šakų pradininkai, o šiuo metu į kariuomenę 

tarnauti ateina net ir aukščiausio meistriškumo sportininkai 

(olimpinių, nacionalinių, jaunimo ir kitų rinktinių nariai), kurių 

dažniausiai nebereikia mokyti sporto pradžiamokslio, o 

tik sudaryti tinkamas sąlygas kelti meistriškumą. 

Panašumų tikrai ne vienas, bet pats svarbiausias – užtikrinti, 

kad Lietuvos kariai gerintų fizinį pajėgumą, orientuotą 

į NATO standartus, skatinti dalyvaujant sporto varžybose 

didinti fizinius gebėjimus, kurie būtų integruoti ir 

optimaliai panaudoti profesinėje veikloje. 

Gal galėtumėte palyginti, kokiais principais yra organizuojama 

sportinė veikla užsienio valstybėse ir Lietuvoje? 

Tikriausiai nerastume nė vienos užsienio valstybės, 

kurioje sportas kariuomenėje būtų užmirštas, netgi atvirkščiai 

– daugumoje pasaulio šalių sportininkams skiriamos 

darbo vietos (etatai), o veikla traktuojama kaip 

šalies ginkluotųjų pajėgų reprezentacija. Turime surinkę 

informaciją praktiškai apie visų šalių sporto veiklos organizavimo 

modelius: 

Kariuomenės sporto klubai – 20 šalių 

Kariuomenės sporto centrai (mokyklos) – 17 šalių 

Sporto padaliniai – 17 šalių 

Kariškių sporto federacijos – 5 šalyse. 

Kaip matyti iš pateiktų duomenų, nesame atradėjai 

šitoje srityje. 

Galbūt iš kai kurių valstybių buvo semtasi patirties organizuojant 

Sporto klubo veiklą Lietuvos kariuomenėje? 

Aklai nekopijavome, tačiau kai kuriuos dalykus, kurie

POPULIARIAUSI KARIUOMENĖS SPORTININKAI 2005 M. 

SPORTININKAS SPORTO ŠAKA PADALINYS LAIMĖJIMAI 2005 m. 

1. j. srž. Vidas Blekaitis galiūnų sportas KASP didžiosios kovos Pasaulio galiūnų komandinis 

apygardos 8-oji rinktinė čempionatas (Ukraina) 

– 1 vieta 

2. vyr. ltn. Jaroslavas Jakšto boksas Karaliaus Mindaugo Pasaulio kariškių bokso 

MPB 

čempionatas (PAR) – 3 vieta 

3. eil. Vitalijus Bondorovas boksas KASP Dariaus ir Girėno Pasaulio kariškių bokso 

2-oji rinktinė čempionatas ( JAV ) – 3 vieta 

Olimpietis eil. M. Mizgaitis (Atėnai 

2004 m.). 

pritaikomi mūsų kariuomenėje, tikrai 

panaudojome. 

Pakomentuokite atskirų kariuomenės 

padalinių klubų ir pavienių 

asmenų dalyvavimą sportinėje KAS 

veikloje? 

Pirmiausia reikėtų paminėti tuos 

žmones, kurie stovėjo prie kariuomenės 

sporto ištakų ir dar dabar aktyviai 

dalyvauja sporto veikloje – tai 

daugiametis MPB „Geležinis Vilkas“ 

Fizinio parengimo viršininkas mjr. 

Kęstutis Tumšys, Karo akademijos 

Fizinio parengimo viršininkas mjr. 

Rytis Vasiliauskas, kpt. Raimundas 

Juodeška (Mokomasis pulkas) – per 

tuos metus pakeitęs daug tarnybos 

vietų, bet likęs ištikimas sportui, Romualdas 

Vabalas (Kęstučio MPB), 

psk. Kostas Šeniauskas (Karaliaus 

Mindaugo MPB). Labai aktyviai į 

šią veiklą įsijungė kpt. Gediminas 

Latvys (KASP 8-oji rinktinė), vyr. ltn. 

Aleksandras Šukys (KASP Butigeidžio 

mokomasis batalionas), vyr. 

ltn. Darius Ruzgas (Puskarininkių 

mokykla), fizinio parengimo specialistas 

vrš. Remigijus Kulikauskas 

(Vytenio BPLD), vrš. Irmantas Kovalenka 

(Algirdo MPB). 

Per visą tą laiką aktyviai prisidėjusių 

prie sporto plėtros kariuomenėje 

buvo tikrai nemažas būrys, 

tačiau vieni pakeitė tarnybos vietą, 

kitų entuziazmas pamažu išblėso. 

4. gr. Donatas Imbras karatė Vytauto Didžiojo jėgerių Pasaulio kyokushin karatė 

batalionas 

čempionatas – 2 vieta 

5. eil. Laimutis Adomaitis graikų ir romėnų Lietuvos didžiojo Pasaulio kariškių 

imtynės kunigaikščio Vytenio graikų ir romėnų 

TPLB 

čempionatas (Vilnius) 

– 3 vieta; 

Europos graikų ir romėnų 

imtynių čempionatas 

– 3 vieta 

6. vyr. srž. Jan Kačanovskij Unifight imtynės Lietuvos didžiojo Pasaulio universalios 

kunigaikščio Gedimino kovos čempionatas 

štabo batalionas – 3 vieta 

7. gr. Inga Juodeškienė maratonas Vytauto Didžiojo Pasaulio kariškių 

jėgerių batalionas maratono čempionatas 

– 2 vieta 

8. eil. Mindaugas Mizgaitis graikų ir romėnų KASP Dariaus ir Girėno Pasaulio graikų ir romėnų 

imtynės 

apygardos 2-oji rinktinė imtynių čempionatas 

– 5 vieta; 

Pasaulio kariškių graikų 

ir romėnų imtynių 

čempionatas – 3 vieta; 

Pasaulio studentų žaidynės 

(Turkija) – 3 vieta 

9. eil. Albert Techov dziudo Karaliaus Mindaugo Pasaulio kariškių dziudo 

MPB 

čempionatas – 3 vieta 

10. kpt. Marius Kugauda krepšinis Gen. Jono Žemaičio Pasaulio kariškių krepšinio 

Lietuvos karo akademija čempionatas – 2 vieta, 

geriausias Lietuvos 

komandos puolėjas 

Tradiciškai „sportiškiausi“ padaliniai 

yra tie, kuriuose tarnauja tokie 

žmonės, kaip anksčiau minėti, tačiau 

nemažai reiškia ir vado pozicija. Galima 

išskirti MPB „Geležinio Vilko“ mokyklą 

– Birutės MPB, Algirdo MPB, 

Vytenio BPLB, iš Savanorių pajėgų 

– KASP 2-oji ir 3-ioji rinktinės, Gedimino 

štabo batalioną, Puskarininkių 

mokyklą ir Gen. Jono Žemaičio Lietuvos 

karo akademiją. Tarp kariuomenės 

sporto lyderių buvo Jėgerių 

batalionas ir Dragūnų batalionas, 

tačiau susiklosčiusios aplinkybės, tikėkimės, 

bent laikinai neleidžia tęsti 

šių tradicijų. 

Dėkojame pašnekovams už pokalbį. 

ATS. LTN. SKOMANTAS 

POVILIONIS 

Alfredo Pliadžio nuotr. 


37

Pirmieji Kauno 

aerodromo svečiai 

Lietuvos Tarybai paskelbus 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės 

aktą, diplomatų korpusui vienas pagrindinių rūpesčių buvo sulaukti tarptautinio 

pripažinimo. Kreiptasi į Rusiją ir Vokietiją dėl Lietuvos valstybės pripažinimo. Vokietija 

Lietuvą pripažino tik 1918 m. kovo 23 d. Kitas svarbus de jure pripažinimas 

gautas tik 1920 m. liepos 21 d., kai Lietuva ir Sovietų Rusija pasirašė sutartį. 

Po Pirmojo pasaulinio karo Anglijoje, Prancūzijoje, 

Vokietijoje ir kitose valstybėse buvo pagaminta daug 

karo technikos, kurią jos norėjo realizuoti, kad nebūtų 

įšaldytos didžiulės lėšos ir galėtų laisvai kurti naują karo 

technikos arsenalą. Taip prancūzų karinės vadovybės 

sutikimu 1919 m. rugsėjo pradžioje iš Rygos į Kauną 

reklaminiais tikslais atskrido prancūzų žvalgybinis karo 

lėktuvas „Salmson“ IIA2 Nr. 7. Tokio tipo lėktuvų norėta 

pasiūlyti Lietuvos karo aviacijai ir neoficialiai pripažinti Lietuvos 

valstybę de fakto. Oficialiai de jure Lietuvą pripažino 

Anglija, Prancūzija, Italija ir Japonija tik 1922 m. gruodžio 

22 d. Paryžiuje 1919 m. Lietuva pasirašė tarptautinės 

oreivystės konvencijos svarbiausią punktą – pripažinti 

valstybėms visišką suverenitetą oro erdvėje virš savosios 

teritorijos. Tai buvo labai svarbus Lietuvos žingsnis 

įtvirtinant valstybės suverenitetą. 

Tuo metu Lietuva tik pradėjo kurti savo karo aviaciją, 

tačiau aukštieji Lietuvos karininkai, visi buvę Pirmojo 

pasaulinio karo dalyviai suprato, kad šis lėktuvas jau 

pasenęs ir iš jo Lietuva naudos neturės. Juo labiau kad 

šio tipo lėktuvas reikalavo ypatingo aptarnavimo ir geros 

remonto bazės. Kadangi Lietuva šito neturėjo, atsisakė 

minėto lėktuvo. 

aerodromo 1916 m. pakilo pirmasis „Salmson-Meineau“ 

SM–I, tačiau lėktuvas nepateisino į jį dėtų vilčių. Kitas 

lėktuvas pakilo 1917 m. balandį, o 1918 m. pagaminta 

visa lėktuvų serija, kurie pradėti naudoti Pirmojo pasaulinio 

karo paskutiniaisiais metais ir kaip žvalgybiniai 

lėktuvai. Prototipas „Salmson“ IIA turėjo rotacinį variklį 

Clergėt 96/130 kw/AG. Kariškiai šį lėktuvą vertino dėl 

gerų savybių. Tačiau jis turėjo per silpną variklį. Įmontavus 

CANTON-UNNE (Salmson) 191/250 kw/AG, lėktuvai 

tapo greitesni. Pagaminta 3200 lėktuvų. Šiuo lėktuvu 

prancūzai apginklavo 22 eskadras, 11 žvalgybinių JAV 

Ekspedicinio korpuso eskadrų. Šiuos lėktuvus turėjo 

Belgija, Italija, 580, 581 ir 582 lenkų eskadra, dislokuota 

1919 m. Prancūzijoje, tačiau šios eskadros neturėjo 

teisės dalyvauti oro kautynėse, išskyrus žvalgybą. Tais 

pačiais metais šių eskadrų 45 lėktuvai parskrido į Lenkiją, 

kur Salmson IIA2 buvo eksploatuoti iki 1923 m. 

LĖKTUVO KONSTRUKCIJA 

Dvivietis mišrios konstrukcijos, aptrauktas drobe. 

Ratai neįtraukiami su bendra ašimi. Lėktuvo trūkumas 

K ARINĖS TECHNIKOS ISTORIJA 

TRUMPAI APIE PATĮ LĖKTUVĄ 

IR JO KONSTRUKTORIŲ 

Emilis Salmsonas 1909 m. įkūrė Prancūzijoje firmą 

Société de Moteurs Salmson, kurioje gamino savo 

konstrukcijos vandeniu aušinamą žvaigždės tipo aviacinį 

variklį Canton Unne (Salmson), kurio galingumas 

191/250 kw/AJ. Varikliai turėjo paklausą, juos pirko didelėmis 

partijomis. Rusija ir kitos valstybės pirko variklio 

gamybos licencijas. Paskatintas sėkmės Emilis Salmsonas 

nutarė bandyti lėktuvus konstruoti. Iš Villacoublay 

Prie lėktuvo iš kairės: ltn. Ditrichas, ltn. Fricas Šulcas, vyr. ltn. Erichas 

Kulikovskij, vyr. ltn. Stasys Jakštys, vyr. ltn. Živatovas, vertėja, 

prancūzų lakūnas, prancūzų karinės misijos atstovas Kaune ir kiti. 

Kaunas 1919 m. 

38

SALMSON-II A. 2 brėžinys 

– ekipažo kabinos buvo tolokai išdėstytos 

viena nuo kitos. Vandeniu 

aušinamas žvaigždinis variklis, 

dengtas diuralio skardos gaubtais. 

Medinis dvimentis propeleris pastovaus 

žingsnio. Lėktuvas neturėjo 

stabilizatoriaus ir kilio. Buvo tik 

gilumos ir posūkio vairai. Skersvairiai 

buvo viršutiniame ir apatiniame 

sparne. 

Ginkluotė. Vienas sinchroninis 

kulkosvaidis „Vickers“ – 7,9 mm, 

įmontuotas priekyje virš variklio, 

oro žvalgo kabinoje ant angliško 

„Scarff“ tipo ratilo įmontuoti du suporinti 

kulkosvaidžiai „Levvis“ – 7,62 

mm ir 200 kg bombų. 

TECHNINIAI DUOMENYS 

Sparnų ilgis – 11,8 m; 

Liemens ilgis – 8,5 m; 

Aukštis – 2,9 m; 

Sparnų plotas – 38,8 m²; 

Konstrukcijos svoris – 760 kg; 

Maksimalus svoris – 1340 kg; 

Maksimalus greitis – 186 km/h; 

Į 3000 m. pakyla per – 11 min. 40 s.; 

Į 5000 m. pakyla per – 27 min. 30 s.; 

Lubos (maksimalus kilimo aukštis) 

– 6250 m; 

Autonomija (maksimalus laikas, 

naudojant kurą) – 3 val. 

LĖKTUVO DAŽYMAS 

Standartinis prancūzų kamufliažas 

– bronzinės, šviesiai žalios ir 

tamsiai žalios spalvos. Skiriamieji 

ženklai ant sparnų ir posūkio vairo. 

Ant liemens pažymėtas eskadros 

rikiuotės numeris. 

JONAS MONKEVIČIUS 

Aviacijos istorikas 

Nuotr. iš autoriaus archyvo 

PRO MEMORIA 

VYTAUTAS ŠLIOGERIS 

1943–2006 

Šių metų vasario 2 d. staigi mirtis išplėšė iš 

mūsų gretų dimisijos vyr. leitenantą VYTAUTĄ KA- 

ZIMIERĄ ŠLIOGERĮ. 

Jis gimė Kaune 1943 m. gegužės 1 d. Lietuvos 

kariuomenės pulkininko, Klaipėdos sukilimo 

dalyvio šeimoje. 1966 m. baigė Kauno politechnikos 

institutą, dirbo Paminklų konservavimo 

institute, aktyviai dalyvavo projektuojant Liaudies 

buities muziejų Rumšiškėse, nuo 1972 m. dirbo 

Klaipėdos paminklų konservavimo institute, vėliau 

– Restauravimo centre vyriausiuoju architektu, 

UAB „Klaipėdos projektas“. Parengė dokumentus 

Neringos fortui, Klaipėdos miesto bastionams, 

Klaipėdos piliai, Kretingalės bei Dovilų bažnyčioms 

restauruoti. 

Tyrė ir puoselėjo Klaipėdos, Mažosios Lietuvos 

ir Neringos kultūrinį paveldą. 

Vytautas Šliogeris buvo vienas iš Sąjūdžio iniciatorių 

Klaipėdoje, miesto Sąjūdžio tarybos narys, 

dalyvavo atkuriant Lietuvoje Skautų sąjungą. 

1990 m. kovo mėn. įstojo į Klaipėdos savanorių 

rinktinę, buvo paskirtas pasienio apsaugos grupės 

vadu. 1990 m. kovo 18 d. kaip savanorių būrio 

vado pavaduotojas dalyvavo žygyje į Panemunę. 

Šiame žygyje savanoriai, vilkintys lietuviškomis 

karinėmis uniformomis, įvykdė pirmąją užduotį 

– įrengė Panemunėje pirmąjį pasienio postą su 

Rusijos Kaliningrado sritimi, tuo de facto atstatė 

Lietuvos Respublikos sienos dalį Jurbarko–Rusnės 

ruože. Per 1991-ųjų sausio įvykius organizavo 

Rusijos karinių objektų žvalgybą, vadovavo 

„žaliaraiščiams“ Klaipėdos merijos gynėjams, o 

užėmus Vilniaus televizijos centrą, buvo pasiųstas 

organizuoti Girulių televizijos centro gynybą. Šiose 

operacijose parodė organizuotumą, šaltakraujiškumą 

ir drąsą. 

Buvo Lietuvos architektų sąjungos narys, Lietuvos 

statybos inžinierių sąjungos narys, Lietuvos 

restauratorių sąjungos narys, ROTARY klubo 

„Klaipėda“ narys, jachtklubo narys, tarptautinės 

buriuotojų asociacijos „Cruising association“ garbės 

konsulas Lietuvoje. 

Vytautas Šliogeris talentingai valdydavo ir 

plunksną – rašydavo įdomius straipsnius istorijos, 

marinistikos, kultūros paveldo, fortifikacijos, 

buriavimo temomis. Daug žinojęs apie jūrinį buriavimą 

ir didelę navigacinę praktiką sukaupęs 

Vytautas nuoširdžiai konsultavo pirmojo lietuviško 

buriavimo vadovėlio rengėjus. 

Lietuvos atsargos karininkų sąjungos centro 

valdybos ir Klaipėdos apskrities skyriaus valdybos 

narys. Aktyviai dalyvavo patriotiniame darbe 

ir propaguojant karų istoriją. 

Apdovanotas Lietuvos atsargos karininkų sąjungos 

medaliu. 

Palaidotas Lėbartų kapinėse Klaipėdoje. 

LAKS Klaipėdos apskrities skyriaus bendražygių 

vardu kmdr. Vytautas Sirevičius 


39

Su savo tauta… 

Daugiau kaip prieš dešimtį metų grupei buvusių sovietinės kariuomenės 

karininkų, pasiryžusių atiduoti savo jėgas ir patirtį kuriamai Lietuvos kariuomenei, 

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1991 m. gruodžio 30 d. potvarkiu 

suteikė pirmuosius krašto apsaugos pulkininkų laipsnius. Vienas iš septynių 

pirmųjų Lietuvos krašto apsaugos pulkininkų buvo Jonas Veselka. 

40 


Jonas Veselka gimė 1953 m. sumanaus ir tvarkingo 

ūkininko šeimoje, dabartiniame Jonavos rajone. Tėvai, 

Benediktas ir Sofija Veselkos, turėjo rūpestingai prižiūrimą 

16 ha žemės ūkį Pasodos kaime ir smulkių prekių parduotuvę 

Bukonyse. Tėvas, dar carinės Rusijos laikais baigęs 

pradžios mokyklos keturias klases, pats pramokęs rašyti 

lietuviškai, jaunystėje su žinomu poetu Petru Vaičiūnu „daraktoriavo“ 

Jonavos kaimuose. Veselkų namuose lietuviška 

spauda ir knyga visada buvo gerbiama, todėl ir mažasis 

Jonukas anksti pažino raides ir pamėgo lietuvišką knygą. 

Kadangi tarpukaryje Jonavos apylinkėse dažnai vykdavo 

Lietuvos kariuomenės manevrai, mokymai, žygiai, mažajam 

Jonui didelį įspūdį darė šauni karių apranga, rūstus karių 

rikiuotės grožis, griežta kariška tvarka. Tada ir kilo slapta 

svajonė būti panašiam į tuos karius. Neretai ir tėvas „pakurstydavo“ 

– girdi, padarei tvarką kaip kariuomenėje… 

1940 m. sovietų okupacija į Veselkų šeimą atnešė 

nuoskaudą ir nerimą dėl tolesnio gyvenimo. Namas ir parduotuvė 

sovietų valdžios buvo nacionalizuoti. Tvarkinga ir 

darbšti Veselkų šeima buvo priskirta „liaudies išnaudotojų“ 

kategorijai. Antrosios okupacijos metu, 1950 m., Veselkos 

buvo išbuožinti ir, siekdami išvengti tremties į Sibirą, 

buvo priversti bėgti iš gimtinės kaip nuo potvynio, patirti 

benamių dalią, glaustis svetimuose namuose, net slėptis 

miškuose. Nuosavą namą Veselkos pasistatė tada, kai 

baigėsi trėmimai į Sibirą. Užbėgdami įvykiams už akių paminėsime, 

kad Benediktui Veselkai vėliau teko pastatyti ir 

trečią namą – tąkart Pakaunėje, Sargėnuose, kur ir gyveno 

iki pat mirties. 

Jonas mokėsi Panoterių progimnazijoje, po to baigė 

Kauno XII vidurinę mokyklą. Pašauktas į privalomąją karo 

tarnybą, įstojo į Kijevo artilerijos karo mokyklą. Taip susiklostė, 

kad į šią mokyklą 50-aisiais metais įstojo nemažai 

lietuvių jaunuolių, kilusių iš kaimo vietovių, kuriuos paveikė 

sovietų karinių komisariatų agitacija, girdi, turėsite galimybę 

gavę karininkų laipsnį tarnauti 16-ojoje divizijoje Vilniuje. 

Suvarius ūkininkus į kolūkius, kaime prasidėjo skurdas, 

todėl nuo jo bėgdamas dažnas kaimo jaunuolis, turintis 

potraukį karo mokslams, tikėdamasis ateityje nemokamai 

įgyti aukštąjį išsilavinimą, ypač pašauktas į privalomąją karo 

tarnybą, stodavo į sovietinę karo mokyklą. 

Po konkursinių egzaminų priimtas į karo mokyklą, J. 

Veselka nelauktai galėjo kasdien bendrauti su lietuviais. 

Suskirsčius į būrius, viename būryje, be J. Veselkos, atsidūrė 

lietuviai: J. Paužolis, B. Koniušas, H. Daunoravičius, 

V. Butkus, A. Pabijanskas ir būrininkas A. Pakalka. Pažymėtina, 

kad mokykloje lietuviai turėjo didelį autoritetą kaip 

drausmingi, darbštūs, sąžiningi kariūnai. Ne veltui visų 

devynių kuopų sandėlininkai („kaptenarmusai“) buvo lietuviai 

šauktiniai kariai. Gyvenimas karo mokykloje J. Veselkai 

patiko, nes tuo metu „diedovščina“ ten dar nebuvo žinoma, 

buvo geras aprūpinimas, pavyzdinga tvarka ir švara, prie 

kurios buvo įpratęs tėvų namuose, kur kiekvienas daiktas 

buvo savo vietoje, o šiukšlių vieta buvo tik šiukšlyne. 

„Artilerija – karo dievas“ – taip kalbėjo dar Napoleonas 

– reikalavo daug matematikos, mechanikos, balistikos žinių. 

Tai dažnai pabrėždavo karo mokyklos dėstytojai. Lietuviai 

kariūnai pasirodė gabūs artilerijos mokslui, vėliau daugelis, 

tarp jų ir J.Veselka, garsėjo kaip puikūs artileristai. 

Atėjo diena, kai J. Veselka pasidabino auksiniais antpečiais 

su emblema – dviem sukryžiuotom patrankom, ir 

su karo mokyklos bičiuliu B. Koniušu, ieškodami karinės 

romantikos, pareiškė norą tarnauti Sibiro karinėje apygardoje. 

„Romantika“ Sibire užsitęsė net šešerius metus. 

Sibire teko tarnauti artilerijos daliniuose: iš pradžių būrio 

vadu, vėliau baterijos vadu. Iš ten pavyko ištrūkti tik įrodžius 

savo pranašumą ir išlaikius konkursinius egzaminus 

į Leningrado artilerijos karo akademiją. Ši akademija rengė

karo specialistus raketų ir artilerijos 

daliniams, kariniam pramoniniam 

kompleksui bei kariniams mokslinio 

tyrimo institutams, taip pat rengė karo 

specialistus įvairioms užsienio šalims. 

J. Veselka buvo priimtas į akademijos 

Vadybos (komandinį) fakultetą, kuris 

rengė vadus ir štabo karininkus raketinei 

kariuomenei, artilerijos daliniams 

ir junginiams (divizionams, pulkams, 

divizijoms, korpusams, armijai). 

Baigęs akademiją J. Veselka 

buvo paskirtas į Šiaurės Kaukazo 

karinės apygardos Novočerkasko 

mieste naujai kuriamą raketinį divizioną 

„Luna“, apginkluotą raketomis, 

galinčiomis nešti tiek įprastines, tiek 

ir galvutes su branduoliniu užtaisu. 

Tarnyba Šiaurės Kaukaze truko apie 

metus, per kuriuos buvo atlikti pirmieji 

minėtų raketų šaudymai. 

Pagal rotaciją kariuomenėje 

J. Veselka tolesnei tarnybai buvo perkeltas 

į sovietinės kariuomenės grupę 

Rytų Vokietijoje, į raketinį divizioną 

„Luna M“, dislokuotą prie pat sienos 

su Vakarų Vokietija. 

1972 m. mirus motinai, silpnos 

sveikatos J. Veselkos tėvas, kuriam tuo 

metu buvo jau 75 metai, pradėjo rašyti 

laiškus sovietų gynybos ministrui, prašydamas 

perkelti sūnų tolesnei tarnybai 

Lietuvoje. Pagaliau „lašas po lašo stojo savanoriais. Kai kurie iš jų ir dabar 

tarnauja ir eina aukštas Lietuvos 

suskaldė akmenį“ ir gynybos ministro 

įsakymu majoras J. Veselka buvo perkeltas 

tolesnei tarnybai į Klaipėdoje Prasidėjus Persitvarkymo Sąjū- 

kariuomenės pareigas. 

dislokuotą atskirą prieštankinį artilerijos 

divizioną į dalinio vado pareigas. jau dirbo LŽŪA Civilinės gynybos 

džiui Lietuvoje, ats. plk. J. Veselka 

Šias pareigas ėjo šešerius metus. Po katedroje dėstytoju. Jis visa širdimi, be 

to „komandos keliu“ pavyko persikelti svyravimų aktyviai įsijungė į Sąjūdžio 

tolesnei tarnybai į Lietuvos žemės ūkio veiklą akademijoje, dalyvavo Lietuvos 

akademijos (LŽŪA) karinę katedrą. atsargos karininkų sąjungos (LAKS) 

LŽŪA karinėje katedroje J. Veselka tarnavo 

vyr. dėstytoju, vėliau ėjo katedros rinktas į LAKS Centro valdybą, LAKS 

atkuriamojoje konferencijoje, buvo iš- 

Mokymo skyriaus viršininko pareigas. Kauno skyriaus pirmininku. Dalyvavo 

Einant šias pareigas jam buvo suteiktas 

pulkininko laipsnis. Plk. J. Veselka kariuomenėje, gynimo komisijos 

lietuvių karių, tarnaujančių sovietinėje 

tarnybą baigė 1986 metais. 

veikloje. 

Būtina tarti keletą žodžių apie 1990 m. kovo 11 d. paskelbus 

šią karinę katedrą. Joje dirbo 20–25 apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą 

ir pradėjus Krašto apsaugos 

karininkai, tačiau tik trys buvo lietuviai. 

Katedra kasmet parengdavo iki 600 kariuomenės kūrimą, J. Veselka aktyviai 

įsijungė į Krašto apsaugos statutų 

artilerijos, kariuomenės aprūpinimo 

aprangos ir maistu specialybių atsargos 

karininkų. Baigę akademiją norminius aktus. Kartu rengė doku- 

rengimo darbą, dalyvavo kuriant kitus 

visi jie dirbo žemės ūkio sferoje, bet mentaciją, metodinę medžiagą, literatūrą, 

mokymo priemones Lietuvos 

buvo įrašyti į sovietinės kariuomenės 

rezervą: buvo periodiškai šaukiami karininkų kursams. 

į karinius mokymus, nemaža dalis LŽŪA Civilinės gynybos taktikos 

po dvejus metus tarnavo karininkais katedroje dažnai apsilankantis akademijos 

karinės katedros viršininkas 

sovietinėje kariuomenėje. 1990 m. 

kovo 11 d., paskelbus Lietuvos nepriklausomybės 

atkūrimą ir pradėjus Lietuvos karininkų kursų organizavimo 

ats. plk. B. Vizbaras rengė pasitarimus 

kurti Lietuvos kariuomenę, dalis jų bei karininkų kadrų parinkimo klau- 

LAKS Kauno skyriaus valdyba. Trečias iš kairės dm. plk. J. Veselka, 2003 m. 


41

42 


simais. Į šį darbą aktyviai įsijungė daugelis akademijos 

Civilinės gynybos katedros darbuotojų. Ypač pasižymėjo 

katedros laborantė B. Samardokienė. 

Pabaigus Karininkų kursų rengimo darbus, 1991 m. 

sausio 3 d. jie pradėjo veikti Kaune, Dariaus ir Girėno g. Nr. 

100, buvusiose SDAALR automokyklos patalpose. J. Veselka 

buvo paskirtas kursų viršininko B. Vizbaro pavaduotoju. 

Karininkų kursams iš likviduojamos karinės katedros buvo 

perduotos įvairios mokymo priemonės, prietaisai, karinė 

literatūra, kitas turtas. 

Ištikimai sovietiniam politbiurui „naktinei“ Lietuvos 

kompartijai ir Lietuvoje vis dar dislokuotoms sovietinėms 

represinėms struktūroms karininkų kursai buvo kaip krislas 

akyse. Įvairiais būdais buvo kliudoma normaliam darbui. 

Tuo tarpu „ginkluotas partijos būrys“ – Lietuvoje esanti sovietinė 

kariuomenė – jau nuo 1990 m. gruodžio pabaigos 

didino politinę įtampą. Iškilo reali grėsmė Lietuvos nepriklausomybės 

citadelei – Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai. 

Įtampa ypač padidėjo pirmomis 1991 m. sausio dienomis, 

todėl apie 80 karininkų kursų kariūnų sausio 8 d. išvyko 

ginti Aukščiausiosios Tarybos. J. Veselka, kaip Karininkų 

kursų viršininko pavaduotojas, kartu su keletu karininkų 

ir kursų techniniu personalu buvo paliktas dirbti kursuose 

paruošiamąjį darbą, tačiau dirbti teko neilgai. Jau sausio 

11 d. Karininkų kursų pastatų kompleksą apsupo sovietų 

kariuomenės desantininkai. J. Veselka su kitais kursų darbuotojais 

buvo suimtas. Operacijai vadovavęs sovietų pulkininkas, 

mėgaudamasis kiekvienu žodžiu, pareiškė: „SSRS 

prezidento Michailo Gorbačiovo įsakymu karininkų kursai 

paleidžiami“. J. Veselka ramiai atsakė: „Karininkų kursai 

įkurti Lietuvos Respublikos Ministrės Pirmininkės Kazimieros 

Prunskienės įsakymu, o su SSRS mes neturime nieko 

bendro“. Tačiau jėgos buvo akivaizdžiai nelygios. Kursų 

patalpos buvo užgrobtos, kruopščiai surinktos materialinės 

vertybės sunaikintos, kariūnų asmeniniai daiktai pagrobti. 

Iškentęs pažeminimus, kursų personalas pagaliau buvo 

paleistas. Kadangi tolesnis darbas kursuose buvo nebeįmanomas, 

kitą dieną J. Veselka kartu su A. Jurevičium ir 

A. Liorentu išvyko į Vilnių ir prisijungė prie Aukščiausios 

Tarybos gynėjų. 

Įtampai atslūgus J. Veselka su kitais karininkų kursų 

darbuotojais ir kariūnais vasario 16 d. išvyko į Kauną pradėti 

pasirengimą kursų darbo atnaujinimui. Karininkų kursai pradėjo 

veikti jau po dviejų dienų. Buvo rastos patalpos Kaune, 

Taikos prospekte, vienos mokymo įstaigos bendrabučio 11 

aukšte. Čia kursai funkcionavo iki pat 1991 m. rugpjūčio 

pučo Maskvoje žlugimo. Po to kursai tęsė darbą savo patalpose 

Dariaus ir Girėno gatvėje. 

Iki pat karininkų kursų performavimo į Puskarininkių 

mokyklą J. Veselka vadovavo kursų mokymo procesui, 

pats dėstė įvairias karines disciplinas, geranoriškai perdavė 

savo karinę patirtį kariūnams ir karininkams. 

1993 m. pavasarį perorganizavus Karininkų kursus į 

Krašto apsaugos puskarininkių mokyklą, plk. J. Veselka 

perėjo dirbti į plk. Z. Vegelevičiaus kuriamas Karines oro 

pajėgas Personalo skyriaus viršininku. Šias pareigas ėjo 

iki išėjimo į dimisiją 1995 m. gruodžio mėn. 

Už sąžiningą ir pasiaukojantį darbą, nepriekaištingą 

tarnybą atkuriant Lietuvos kariuomenę, rengiant ir auklėjant 

jos karius, pulkininkas Jonas Veselka apdovanotas 

Sausio 13-osios atminimo medaliu, Lietuvos kariuomenės 

savanorių medaliu, Krašto apsaugos ministerijos medaliu 

„Už nuopelnus“, tiesioginių viršininkų garbės ir padėkos 

raštais. 

Tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje J. Veselka aktyviai 

dalyvavo visuomeninėje veikloje: buvo išrinktas į Karininkų 

ramovės seniūnų tarybą, nuo 1995 m. išrinktas Tarybos 

pirmininku. Vadovavo Lietuvos karininkų ramovei, daug 

nusipelnė gindamas ją nuo kai kurių partinių grupuočių 

savanaudiškų tikslų. 

Išleistas dimisijon J. Veselka aktyviai įsijungė į Lietuvos 

atsargos karininkų sąjungos veiklą. 2001– 2003 m. jis buvo 

renkamas LAKS Kauno apskrities skyriaus pirmininku. 

Norėtųsi, kad ne tik žurnalo skaitytojai, bet ir jo anūkai 

Andrius ir Vainius žinotų ir didžiuotųsi, kad buvęs sovietinės 

kariuomenės pulkininkas J. Veselka sunkią mūsų tautai ir 

valstybei valandą 1991 m. sausio dienomis atsidūręs prieš 

desantininkų automatų vamzdžius, paklaustas: „Drauge 

pulkininke, su kuo jūs?“, neabejodamas atsakė: „Su savo 

tauta, kaip matote“. 

D M . P L K . LT N . A L G I S B A L A I Š I S 

Plk. Jono Veselkos asmeninio albumo nuotr.

Penktasis Lietuvos 

karininkų metraščio tomas 

Per knygos pristatymą Vilniaus įgulos karininkų 

ramovėje redakcinės komisijos pirmininkės pavaduotojas 

Vytautas Zabielskas kalbėjo, kad penktasis leidinio 

„Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953“ 

tomas dedikuotas nepriklausomybės kovų pabaigos 

85-mečiui ir visiems Lietuvos kariuomenės artilerijos 

karininkams. Jame skelbiamos biografijos karininkų, 

kurių pavardės prasideda raidėmis L–N. Jų iš viso 

– 1048, dauguma – apie 74 proc., iliustruotos 

nuotraukomis. 

Šiame tome, be kitų, skelbiama ir dm. plk. ltn. Antano 

Navaičio biografija. A. Navaitis gimęs 1913 m. birželio 

1 d., Nepriklausomos Lietuvos I eilės karo lakūnas. Jis 

– vienas iš penktojo karininkų knygos tomo sudarytojų, 

daugelio publikacijų apie Lietuvos kariuomenę autorius. 

„Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953“ V 

tomo pabaigoje pateikiama įsakymo kariuomenei, datuoto 

1922 m. balandžio mėn. 11 d., kopija. Pirmajame 

jo punkte rašoma: „Šiuo nustatoma laikotarpiai buvusių 

faktinių kovos veiksmų mūsų kariuomenės su Lietuvos 

priešais: a) su bolševikais – nuo 1919 m. sausio mėn. 

5 dienos ligi 1920 m. sausio mėn. 5 dienos, b) su bermontininkais 

– nuo 1919 m. liepos mėn. 26 dienos ligi 

1919 m. gruodžio mėn. 15 dienos, c) su lenkais – nuo 

1919 m. balandžio mėn. 18 dienos ligi 1920 m. gruodžio 

mėn. 1 dienos“. 

Tai – svarbi informacija ne tiktai karo istorikams, 

bet ir kiekvienam, besidominčiam Lietuvos valstybės 

atkūrimu. 

Karininkų knygos 5-asis tomas parengtas ypač 

kruopščiai ir profesionaliai: tai autorių ir sudarytojų, kurie 

dirbo be jokio materialinio atlygio, nuopelnas. Daugelis 

jų – Lietuvos kariuomenės karių, nukentėjusių nuo sovietinio 

ir nacistinio genocido, artimųjų sąjungos nariai, 

jau įgiję patyrimo dirbdami su archyvine medžiaga ir 

bendraudami su nukentėjusiųjų giminėmis bei artimaisiais. 

Šiame tome pateikiama keliasdešimt karininkų 

biografijų, kurios dėl vienokių ar kitokių priežasčių nepateko 

į ankstesnius tomus – daugiausia informacijos 

šiuo atveju pateikę tie patys karininkų artimieji. Taip pat 

skelbiama ištaisytos pirmojo tomo sąvade su klaidomis 

išspausdintos pavardės, pavardės karininkų, vienu ar 

kitu laikotarpiu jas sulietuvinusių – pakeitusių, pvz., 

Landsbergio – į Žemkalnio, Labašausko – į Labūno, 

Lakicko – į Lakiūno. 

V. Zabielsko teigimu, nemažą leidybos išlaidų 

dalį dengia rėmėjai: jų, paaukojusių 5-ojo tomo leidybai 

daugiau negu po tūkstantį litų, – apie 40. Elena 

Brožytė-Sniegaitienė šiam tikslui paskyrė 60 tūkst. litų, 

Aleksandra ir Juozas Kazickai – 22 tūkst. litų, Dana Paškevičienė 

– 5,6 tūkst. litų. Vis dėlto lėšos rengiant vieną 



43


ar kitą karininkų knygos tomą tebėra rimčiausia leidėjų 

problema. Kultūros ministerija suteikė finansinę paramą 

tik ketvirtajam tomui, todėl į respublikos bibliotekas tik 

jis vienintelis ir buvo išsiuntinėtas – ne vienam skaitytojui 

kyla klausimas – kur yra kiti. Negalėtume tvirtinti, 

jog tapo realybe ir premjero Algirdo Brazausko viltis, 

išreikšta pasirodžius pirmiesiems karininkų knygos 

tomams tikintis, kad šio „akademinio leidinio foliantai, 

pirmaeilis Lietuvos valstybės istorijos šaltinis, guls į 

bibliotekų, knygynų lentynas“. 

Viena 5-ojo tomo medžiagos rinkimo ir tvarkymo 

talkininkių – Vaclava Martinėnienė. Jos vyras Stasys 

Martinėnas – PLP karo mokyklos XIX laidos absolventas. 

Tarnavo Lietuvos kariuomenėje sunkiųjų kulkosvaidžių 

kuopoje būrio vadu, 1941 m. enkavedistų suimtas, 

kalėjo Norilsko lageriuose. Šiuo metu – dimisijos pulkininkas 

leitenantas. 

V. Martinėnienė prisimena Lietuvos karininkų kartą, 

kuriai atstovavo dar buvę caro armijos karininkai: „Jie 

mokė mano kartos Lietuvos karininkus. Gerai pažinojau 

vieną iš tų jaunųjų – mjr. Aleksandrą Milaševičių, tarnavusį 

antrame ulonų pulke eskadrono vadu. Per karą žuvus 

žmonai ir dukrai, kurį laiką slapstėsi. 1947 m. prisijungė 

prie miško brolių. Iki 1949 m. rudens vadovavo Žemaičių 

apygardos ir Jūros srities partizanams“. 

Gera knyga yra ta, į kurią autoriai įdeda savo sielą. 

Rengusieji ir teberengiantys Lietuvos karininkų metraštį 

lyg darbininkės skruzdėlės kaupė ir tebekaupia šapelį 

po šapelio, kad būtų išsaugota istorinė atmintis. V. Martinėnienės 

teigimu, dabar belieka kreiptis Martyno Mažvydo 

žodžiais: „Broliai, seserys, imkite mane ir skaitykite“. 

Didelis nesusipratimas, tiesiog nuodėmė, jos žodžiais, 

kad ši knyga nepasiekia kiekvienos Lietuvos mokyklos. 

Įsimintinas šiuo atveju ir V. Zabielsko palinkėjimas: „Tiesiog 

būkime lietuviai, neabejingi Lietuvos istorijai ir jos 

kariams, be kurių ir mūsų valstybės nebūtų“. 

Šiandien daugelį tiesiog stebina to meto savanorių, 

eilinių karių ir karininkų – nuo leitenanto iki generolo, 

polėkis pasitarnauti savo Tėvynei ir jos žmonėms. Ir tai 

– joks mitas, o reali tikrovė. 

Be gen. ltn. Prano Liatuko, šiame tome skelbiamos 

dar keturių Lietuvos kariuomenės generolų biografijos. 

Visi jie nepriklausomybės kovų metais stoję savanoriais 

į Lietuvos kariuomenę. Tarp jų – ir jauniausias iš Lietuvos 

karvedžių Kazys Ladiga (Ladyga). Nors ir būdamas 

gana jaunas, Nepriklausomybės kovų metais jis vadovavo 

pulkui, kuris 1919 m. kovojo su bolševikais prie 

Kurklių, užėmė Uteną, Zarasus. Sovietams okupuojant 

Lietuvą buvo jau paleistas į atsargą, tačiau suėmimo 

neišvengė – SSRS slaptosios tarnybos buvo gerai 

susipažinusios su generolo biografija. Po tardymų ir 

kankinimų generolas Kazys Ladiga 1941 m. sausio 19 d. 

buvo sušaudytas Rusijos Sol Ilecko kalėjime. Gen. ltn. P. 

Liatukas suėmimo neišvengė antrosios sovietinės okupacijos 

metais. Kartu su sūnumi Vytautu NKVD suimtas 

Kaune, vėliau buvo perkeltas į Lukiškių kalėjimą. Bent 

kiek švelnesnės bausmės jis tikėtis taip pat negalėjo: 

jo vadovaujamas 3-iasis pėstininkų pulkas 1919 m. irgi 

buvo tarp sėkmingai kovojusių su bolševikais. Gen. ltn. 

P. Liatukas net nesulaukė tariamojo NKVD teismo – buvo 

nukankintas per tardymą. 

Apie gen. Vladą Nagių-Nagevičių ne veltui pasakyta, 

kad „jo būta visur“. Gimęs 1881 m. birželio 17 d. 

Kretingoje žemaičių bajorų palikuonio šeimoje ir nuo pat 

vaikystės patyręs nemažai skurdo, jis naujojo amžiaus 

pradžioje jau buvo gerokai išsilavinęs ir 1905 m. dalyvavo 

Didžiojo Vilniaus seimo darbe. Po to gimtojoje Kretingoje 

platino šio seimo nutarimus, pakliuvo į žandarų 

rankas ir atsidūrė kalėjime. Išėjęs iš kalėjimo studijavo 

Peterburgo karo medicinos akademijoje, tarnavo caro 

karo laivyne. Dalyvavo jis ir lietuvių karių suvažiavime bei 

lietuvių seime Petrograde, kur kategoriškai pasisakė už 

Lietuvos nepriklausomybę. 1917 m. jis jau besikuriančios 

Lietuvos kariuomenės savanoris. 1919 m. jam buvo 

suteiktas pulkininko laipsnis. Tais pačiais metais jis paskirtas 

vadovauti kariuomenės sanitarijos skyriui ir šias 

pareigas ėjo iki pat sovietinės okupacijos. Nepriklausomybės 

metais gen. V. Nagevičius daug pasidarbavo 

kaip mokslininkas – nemažai laiko skyrė kariuomenės 

sanitarijos reikalams ir archeologijai. Istoriko Vidmanto 

Jankausko liudijimu, „Karinė, visuomeninė, mokslinė 

veikla buvo gen. Vlado Nagevičiaus stichija ir jis į ją 

pasinerdavo visa savo esybe, tuo stebindamas daugelį 

savo amžininkų. Jis nemažai prisidėjęs prie Lietuvos 

kariuomenės uniformų kūrimo, buvo vienas iš Lietuvos 

karininkų ramovės sumanytojų ir organizatorių, įkūrė 

Karo invalidams šelpti komitetą ir Moterų komitetą, 

vėliau išaugusį į Kunigaikštienės Birutės draugiją, buvo 

Šaulių sąjungos valdybos narys“. Jis ne tiktai vienas iš 

Vytauto Didžiojo karo muziejaus įkūrėjų (tą užduotį jam 

dar 1919 m. buvo pavedęs tas pats gen. P. Liatukas, 

tuometinis krašto apsaugos ministerijos valdytojas), bet 

44

Artilerijos brigados 2-oji haubicų baterija lenkų fronte tarp Rykantų ir Vievio. 1920 m. spalis. 

ir oficialiai pripažintas „kaipo istorijos medicinos fakultetą. Dirbo Lietuvos 

paminklų žinovas“. 

kariuomenės artilerijos ir pėstininkų 

Karininkų knygos V tomas išsiskiria 

ne tik istorinėmis asmeny- 

gydytoju. 1941 m. rugsėjo14 d. 

pulkų vyr. sanitarijos karininku ir 

bėmis. Jo puslapiuose – ne viena NKVD suimtas įtariant jį dalyvavus 

pasikartojanti pavardė, tas pats LAF Vilniaus štabo veikloje. Sovietinio 

karinio tribunolo nuteistas 10 

kaimas ar miestelis, iš kurio vienas 

ar kitas karininkas yra kilęs. Tai metų lagerio ir 5 metams tremties. 

– aukštesnio ar žemesnio rango Lietuvos 

kariuomenės vadų biografijos, kiek galėdamas stengėsi padėti 

Dirbdamas Intos lageryje gydytoju, 

kuriems karyba buvo tapusi šeimos nusilpusiems ir prie miško kirtimo 

ar giminės profesija. 

darbų susižeidusiems lietuviams. Į 

Leidinyje skelbiamos keturių tėvynę grįžo 1954 metų pavasarį, 

Lietuvos karininkų – Kazio, Antano, dirbo įvairiuose miestuose gydytoju. 

Juozo ir Motiejaus (Mato) Nasvyčių Dėkodama karininkų knygos autoriams 

ir sudarytojams, prikėlusiems 

biografijos. Visi jie kilę iš Margiškių 

viensėdžio Sartininkų valsčiuje, iš užmaršties tėvo ir kitų giminaičių 

Tauragės apskrityje. 

atminimą, U. Nasvytytė sakė, kad 

Ilgametės Lietuvos radijo diktorės 

Undinės Nasvytytės žodžiais, koševičiūtės-Nasvytienės pusės 

jų giminėje iš motinos Elenos Lu- 

penktosios karininkų knygos pasirodymas 

tapo didele visos jos giminės Lietuvos kariai. 

buvo dar septyni nepriklausomos 

švente. Plk. ltn. Kazys Nasvytis jos, Daugelio tų, kurių tėvai ar broliai, 

Lietuvos karininkai, negrįžo iš 

taip pat žinomų architektų Algimanto 

ir Vytauto Nasvyčių tėvas, kiti trys sovietinių gulagų ar žuvo tapę partizanais, 

nuotaikos ir jausmai išsakyti 

Nasvyčiai – artimi giminės. 

Plk. ltn. Kazys Nasvytis, kaip Nepriklausomos 

Lietuvos KAM stipen- 

Sibire kpt. Liudviko Literskio dukros: 

Violetos Zabielskienės, nukankinto 

dininkas, 1923 m. liepos16 d. baigė „Pyktis ir nuoskauda tebegyvena 

Berlyno Humboldto universiteto tamsiausiose širdies kertelėse – tenka 

susitelkti, kad visa tai neištrūktų 

– niekas mūsų neužjautė, niekas 

mūsų neatsiprašė“. 

Lietuvos kariuomenės vadas 

gen. mjr. Valdas Tutkus dėkojo 

knygos „Lietuvos kariuomenės 

karininkai 1918–1953“ autoriams, 

sudarytojams ir rėmėjams šių dienų 

karininkų vardu: „Nors žodžiais visko 

čia ir neišreikši, tačiau tie, kurie 

išlikę po visų tremčių ir nuoskaudų, 

o ir mes kartu galime didžiuotis 

jais, pasiaukojusiais dėl Tėvynės... 

Tėvynė – tai ne vien žemė, teritorija, 

kurioje gyvename. Tėvynė šiandien 

– tai mes visi. Ir visa, kas nuoširdaus 

daugelio žmonių darbo dėka 

surašyta šios karininkų knygos 

puslapiuose – tai mūsų šaknys. Ir 

jos tebėra gyvos. 

Man lankantis Afganistane, 

mus lydėdavo būreliai vaikų. Jie 

šaukdavo: „Lituanus! Lituanus“! Ten 

mūsų karius išskiria iš kitų – danų, 

amerikiečių. Todėl, kad mūsų karys 

visada suranda žodį paprastam 

afganui, išmoksta tarti jį jo gimtąja 

kalba, stengiasi kiekvienu atveju geruoju 

viską išsiaiškinti: tokios mūsų 

tautos, jos karininkijos tradicijos: 

ginti savo valstybę, savo tautą ir 

esant galimybei padėti kitam“. 

KĘSTUTIS STARINSKAS 

Nuotr. iš leidinio „Lietuvos kariuomenės karininkai“ 

1918–1953, V tomo. 


45

Lietuvos karininkijos 

patirtis emigracijoje 

Tęsinys. Pradžia paėjusių metų šeštame „Kardo“ numeryje. 

46 


Repatriacijos pavojus 

„Repatriacijos“ termino suvokimas sunkumų neturėtų 

sukelti – šis žodis lotynų kalba reiškia sugrįžimą į 

tėvynę, o dabartine prasme tai yra užsienio valstybėje 

esančių kitų valstybės piliečių grąžinimas į jų valstybę 

pagal dviejų valstybių susitarimą. Situacija po Antrojo 

pasaulinio karo buvo šiek tiek kitokia, todėl vykdoma 

repatriacija ne visada atitiko tarptautinės teisės normas. 

DP (displaced persons) stovyklose gyvenantiems 

lietuviams iškilo pavojus būti repatrijuotiems, t. y. 

prievarta sugrąžintiems į okupuotą Lietuvą. Jau Jaltos 

konferencijoje 1945 m. svarstytas repatriacijos 

klausimas. Prie jo dar kartą buvo sugrįžta 1947 m. 

lapkričio 17 d., kai Niujorke Jungtinių Tautų Organizacijos 

susirinkimas nusprendė paskubinti vangiai 

vykstantį repatriacijos procesą. Nuo 1946 m. vasaros 

repatriacijos komisijos (misijos) pradėjo lankytis Perkeltųjų 

asmenų stovyklose. Buvo bandoma įkalbinti 

žmones sugrįžti: platinama atitinkama literatūra, gauta 

iš okupuotos Lietuvos, įvairios brošiūros, rodomi filmai. 

Dažniausiai lankydavosi atstovai iš Sovietų Sąjungos, 

skaitydavo paskaitas ir vykdavo individualūs pokalbiai, 

kuriuose nevengta grasinti, šantažuoti ir taikyti kitus 

metodus. Bene geriausiu sovietinių atstovų darbo 

pavyzdžiu galėtų būti buvusio kariuomenės vado div. 

gen. S. Raštikio atsiminimuose minimas bandymas 

įkalbinėti generolą sugrįžti į Lietuvą, rodant išvežtų į 

Sibirą dukrelių nuotraukas, laiškus, žadant jas sugrąžinti 

į Lietuvą: „bolševikai laiko mūsų vaikus įkaitais 

arba politiniu užstatu“. „...bolševikai būtų išnaudoję 

mano vardą, jei būčiau sutikęs su jų pasiūlymu (grįžti 

į Lietuvą – G. K.). Be jokių abejonių, mano vardas tada 

būtų buvęs panaudotas propagandai lietuvių tremtinių 

vienybei ir pasipriešinimui išardyti ir Lietuvoje likusiems 

tautiečiams klaidinti. Pirmieji pas mane atsiųsti bolševikų 

pasiuntiniai juk visai atvirai pasakojo apie tai. Ir jie 

nemelavo“, – prisiminė div. gen. S. Raštikis. 

Vis dėlto generolo patirtis negali būti suabsoliutinama. 

Jo neabejotino autoriteto labai reikėjo okupacinei 

Lietuvos valdžiai, kaip įrankio, padėsiančio įtvirtinti 

sovietinį režimą. Div. gen. M. Rėklaitis taip pat patyrė 

repatriacijos pavojų. Laiške Astai Rėklaitytei (div. 

gen. M. Rėklaičio dukrai – G. K.) jos pusbrolis, kartu 

emigravęs su generolu, prisiminė, kad Vysbadene 

(kur laikinai gyveno div. gen. M. Rėklaitis – G. K.) 

buvo nesaugu: „...rusų NKVD landžiojo, sekė. Dažnai 

atvažiuodavo ir ilgesnį laiką būdavo pas mus... 

Vėliau tėvukas (div. gen. M. Rėklaitis – G. K.) ir Vla- 

Div. gen. S. Raštikis.

das (ats. plk. Vladas Rėklaitis, div. 

dalų, kuriuos inicijuodavo „šnipai ir 

tiktai nereikėtų jų maitinti ir kad 

gen. M. Rėklaičio brolis – G. K.) 

provokatoriai“. Plk. P. Saladžiaus 

galėtų patenkinti savo „geriausią“ 

persikėlė į Augsburgą, ten gyve- 

sūnėnas P. Nagys ir jo brolis, Vie- 

draugą Staliną“. Lietuvių DP sto- 

no mano brolis Vacys su šeima 

tinės rinktinės nariai, išėję UNNRA 

vyklų komitetai ir išeivių organiza- 

– gyveno kareivinėse, bet buvo 

patikrinimą, pasijuto saugiai: „Po 

cijos nieko negalėjo vieni padaryti, 

saugiau“. Asta Rėklaitytė pasakojo 

tikrinimo, gavę tikrąjį pabėgėlio 

kaip tik perspėti savo tautiečius dėl 

iš pusbrolio pasakojimo sužinojusi 

statusą, jautėmės daug saugiau. 

pavojaus ir laikytis išvien. V. Alseika 

apie tai, kad jos tėvui, div. gen. M. 

Nebebijojome rusų agentų, kurie 

teigė bolševizmo priešininkus vei- 

Rėklaičiui, taip pat buvo rodytos 

vis pasirodydavo tarp lietuvių ir kitų, 

kus aktyviai ir drastiškai: „nebuvo 

išvežtų į Sibirą dukterų nuotraukos, 

kviesdami važiuoti namo“. Išeiviai 

paslaptis, kad antitarybininkai ne 

siekiant prisivilioti generolą grįžti į 

į tokius bandymus reaguodavo 

tik atkalbinėjo norinčius grįžti į tė- 

Lietuvą. Galima numanyti, kad tokį 

labai jautriai: „Tie agentai rusai. 

vynę, bet ir terorizavo juos“. Galima 

moralinį šantažą patyrė ne vienas 

Kitur agentai atvykdavo su džipais. 

daryti išvadą, kad lietuvių komitetai 

DP stovyklų pabėgėlis. 

Kartais tas jų mašinas apversdavo 

ir aktyvioji išeivijos dalis nesėdėjo 

Amerikiečių istorikas M. Vyma- 

ar sudegindavo“. Kiek lietuvių, o 

rankų sudėjus ir darė viską, kad 

nas, tyrinėjęs Perkeltųjų asmenų 

tuo labiau karininkų susigundė 

repatrijuojamų lietuvių būtų kuo 

stovyklas Europoje, bendravęs 

„agentų“ pažadais, pasakyti sun- 

mažiau. 

su buvusiais „dipukais“, teigė, jog 

ku. Amžininkai teigė, tokių buvus 

Galutinai repatriacijos pavojus 

dažnai žinia apie repatriaciją buvo 

mažai, o jei ir atsirasdavo, tai juos 

praėjo tada, kai buvo nuspręsta leisti 

tolygi mirties nuosprendžiui. Pro- 

dažniausiai veždavo ne į Lietuvą, 

„dipukams“ toliau emigruoti. 1946 m. 

fesorius mini atvejus, kai repatrijuo- 

bet į „Didžiąją Tėvynę“, į Sibirą. 

įsteigta IRO rūpinosi tolesnės emig- 

jami asmenys rinkdavosi mirtį. 

Britų zonoje gyvenęs j. ltn. A. Atutis 

racijos reikalais. Vis dėlto repatriacija 

M. Vymanas teigė, kad per ke- 

vos išvengė repatriacijos: „Mums 

mažesniu ar didesniu mastu dar buvo 

turis mėnesius apie du milijonus 

pasitraukus (su šeima į pabėgėlių 

vykdoma iki 1948–1949 m. 

žmonių buvo sugrąžinta į okupuotas 

tėvynes. Savižudybės atvejai 

stovyklą – G. K.) kitą dieną atvažiavę 

sovietų saugumiečiai su savo 

Šeimos tragedija 

buvo pakankamai dažni. Tokią 

sunkvežimiu, surinko ten esančius 

Tragedija, kuri ištiko lietuvių 

repatriaciją profesorius vadina 

latvius ir estus“. Vienintelis kelias, 

šeimas po Antrojo pasaulinio karo, 

prievartine (angl. forcible – G. K.), 

galėjęs apsaugoti nuo repatriaci- 

buvo visuotinė ir palietė didžiąją 

kruvinąja (angl. bloody – G. K.). 

jos, buvo išeiti UNRRA patikrinimą, 

dalį lietuvių visuomenės – tą dalį, 

Mūsų peržiūrėta šaltinių bazė tokių 

gauti pabėgėlio dokumentus. Vis 

kuri neįtiko okupaciniam režimui. 

radikalių veiksmų nefiksuoja, bet 

dėlto net ir tuomet jaustis visiškai 

Karininkai, būdami privilegijuota 

taip pat neišvengiamai užsimena 

saugus negalėjai. Tai patvirtino P. 

visuomenės grupė, susilaukė ypa- 

apie repatriaciją. 

Kubiliūno atvejis, kai šis generolas 

tingo Sovietų Sąjungos saugumo 

Žinoma, šis pavojus – būti prie- 

apgaule ir slaptai buvo išvežtas į 

institucijų dėmesio ir užtraukė ne- 

varta sugrąžintam į tėvynę – labiausiai 

grėsė didžiausią autoritetą 

tarpukario Lietuvoje turėjusioms 

grupėms. Taigi neišvengiamai šis 

procesas palietė ir karininkus. 

Bene daugiausiai apie tai užsiminė 

div. gen. S. Raštikis savo 

atsiminimuose, kiti teigė tiesioginio 

pavojaus nepatyrę. Tiesa, div. gen. 

M. Rėklaitis, pasak div. gen. S. 

Raštikio, užsiminė DP stovyklose 

buvus visokiausių incidentų, skan- 

Rusiją. 

Sąjungininkai į visus šiuos įvykius 

žiūrėjo pakankamai atsargiai, 

dažnai netgi pro pirštus – nenorėta 

pykdyti vis dar sąjungininkės 

Sovietų Sąjungos. Buvęs Vietinės 

rinktinės karys P. Nagys pasmerkė 

tokius sąjungininkų veiksmus: 

„Savo Sąjungininko Stalino ir jo 

sėbrų darbais vakariečiai visai 

nesirūpino. Tūkstančius atidavė į 

komunistinio „rojaus darželį“, kad 

laimę savo šeimoms, giminėms, 

draugams. Daug karininkų kartu 

su šeimomis buvo ištremti į Sibirą, 

kai kurie kalinami, nuteisti už 

„nusikaltimus“ Sovietų Sąjungai. 

Dalis karininkų sugebėjo emigruoti 

kartu su šeimomis, bet nemažai 

daliai bėgant vieniems, jų šeimos 

buvo ištremtos, kalintos. Galėtume 

sudaryti ilgą sąrašą tokį likimą patyrusių 

šeimų. Vienu skaudžiausių 

atsiminimų yra div. gen. S. Raštikio 


47


48 

žmonos E. Raštikienės generolo atsiminimų knygoje 

skelbiamas tekstas. Jame aprašomi tie įvykiai, kurie 

ištiko Raštikių šeimą, div. gen. S. Raštikiui trumpam 

pasitraukus į Vokietiją. Generolo žmonos pasakojimas 

baigiasi jos paleidimu iš kalėjimo ir žinios apie vaikų 

bei artimiausių giminių ištrėmimą gavimu. Raštikiai, 

emigravę į Vokietiją ir ten gyvendami DP stovyklose, 

bandė gauti žinių apie savo vaikų ir artimųjų gyvenimą. 

„Geležinė uždanga“ buvo geležinė. Net organizacijos 

Amerikoje buvo bejėgės ką nors padaryti: „...galimybės 

kokios nors sėkmingos šio krašto institucijų Tamstos 

reikale intervencijos yra lygios nuliui. Tamstos 

artymuosius jie laiko įkaitais. ...esant mažiausiai 

galimybei (visur pabraukta laiško autoriaus – G. K.), 

mes čia, ir be priminimo iš Tamstos pusės, būtume 

padarę viską, kad Tamstos artymuosius iš tos peklos 

išgelbėti“ – generolui rašė K. Grinius. 

Raštikiai su savo vaikais negalėjo pasimatyti net 

jiems (Raštikių vaikams – G. K.) grįžus iš tremties į 

Lietuvą. Div. gen. M. Rėklaičio šeimos likimas panašus. 

Generolas buvo įkalintas sunkiųjų darbų kalėjime, 

žmona, vaikai ir kiti artimiausi giminės ištremti. Duktė 

Asta Rėklaitytė, prisiminusi savo tėvą ir priežastis, 

kurios vertė emigruoti, nesistebi tėvo sprendimu: 

„...šeimos nėra, jisai vienas. Kada išėjo iš kalėjimo, 

dalyvavo 1941 metų sukilime. O kur jam dingt 

– lieki be šeimos, vienas žmogus, nieko aplink nėra. 

Kadangi jis buvo kalėjime, jam 58 straipsnis 

– sušaudymas – tai ką jis. Ten ir būtų...“. 

Rėklaičių šeimai pasisekė, nes 1956 m. per draugų 

gimines jie susirado vieni kitus. Bendravimas vyko 

laiškais: „Iš Lietuvos žmonos laiškus skaityti skaudu. 

Skaudu, kad gyvenimo tikrovės negali pavaizduoti. 

Vienintelė paguoda, kad sveikos ir gyvos, gyvena nepajudintos“, 

– rašė savo dienoraštyje div. gen. M. Rėklaitis. 

Skaitydami tremtinių, emigrantų atsiminimus, susipažindami 

su jų patirtimi, galime aptikti stulbinančių faktų: 

į Sibirą ištremtos šeimos sugrįžta į Lietuvą ir išvyksta 

pas artimuosius į JAV. Deja, karininkų šeimų patirtis 

kitokia. 1958 m. M. Rėklaičio šeimai sugrįžus iš Sibiro, 

generolui kyla mintis dėl jų persikėlimo į JAV. Deja, 

tenka nusivilti: „...bandžiau kviesti į čia. Atsakė: Apie 

tai tegalime tik pasvajoti“. 

Ši tragedija, kaip minėjome, ištiko daugelį lietuvių 

visuomenės šeimų ir karininkai jokios išimties nesudarė. 

Vis dėlto gana dažnai karininkai sugebėdavo pasitraukti 

į Vokietiją su šeimomis ir vėliau kartu emigruoti 

į JAV, Australiją, kitur. 

Senatoriaus H. C. Lodžo projektas 

1948 m., JAV diskutuojant dėl DP emigracijos, 

senatoriui Henriui Kabotui Lodgžui kilo idėja dėl 

jaunų vyrų iš Lenkijos, Baltijos, Čekijos ir kitų šalių 

emigracijos, kuri palaipsniui buvo suformuota į tokį 

projektą: steigti Amerikos svetimšalių legioną, kuriame 

vyrai tarnautų penkerius metus, o po tarnybos turėtų 

teisę gauti JAV pilietybę. Teigta, jog ši integracija į 

JAV kariuomenę palengvintų emigracijos problemą. 

Idėja turėti Svetimšalių legioną JAV kariuomenėje kilo 

žvelgiant į tuometinę JAV kariuomenę, kuriai sunku 

buvo surinkti savanorių. 

Dienraštis „Mintis“ citavo pokalbį su senatoriumi, 

kuris pasakojo apie pirminį šio projekto variantą, numatantį 

savanorius panaudoti Europoje, dislokuojant 

juos okupuotose srityse. Vėliau „pati kariuomenės 

vadovybė padarė išvadą, kad nori laikyti šiuos vyrus 

Karibų srity, Aliaskoje ir Tolimuosiuose Rytuose“, 

– teigė senatorius Lodge. 

Emigrantų baimintasi, o ypač – JAV kariuomenėje. 

Vis dėlto JAV karinė vadovybė neprieštaravo šiam projektui, 

tiktai, kaip minėjome, padarė jame kai kuriuos 

pakeitimus. Šis pirminis projekto variantas taip pat 

numatė ir Amerikos svetimšalių legiono skaičių – 50 

tūkst. Jame gausiausia grupe turėjo būti DP stovyklų 

gausiausios tautos – lenkai ir pabaltijiečiai. 

Toks senatoriaus projektas buvo pakankamai radikalus 

ir nuklydo nuo senosios amerikiečių tradicijos, 

kuri skelbė, kad JAV kariuomenėje tarnauja tik JAV 

piliečiai: „Pabrėžiu, kad šis planas buvo amerikonams 

per didelė staigmena ir naujybė“ (citata iš pokalbio su 

senatoriumi, publikuoto dienraštyje „Mintis“). Straipsnyje 

siūlyta pagalvoti amerikiečio protu: „Ambicingas 

politikas (senatorius H. C. Lodžas – G. K.) taikos 

metu siūlo kelias dešimtis kažkokių ten neaiškių ir 

nežinomų svetimšalių priimti į karinę tarnybą tokiai 

galingai ir turtingai demokratinei tautai, kuri vos prieš 

porą metų paleido namo galingiausius priešus nugalėjusią 

13-kos milijonų vyrų kariuomenę!“. Iki tol 

tarnavę pavieniai svetimšaliai buvo išsklaidomi po 

dalinius ir jokios grėsmės kelti negalėjo. Šiam „piliečių 

kandidatų“ projektui, kaip jį vadino kpt. P. Jurgėla, pritarė 

JAV kariuomenės ministerija, bet Užsienio reikalų 

ministerijoje kilo neaiškumų. 

Pirmas dalykas, kuris jaudino amerikiečius, buvo

tų valstybių vadovybės reakcija dėl 

šiuo projektu, rašė šiuo klausimu 

m. priimtame senatoriaus Lodžo 

jų piliečių stojimo į legioną. Taip 

dienraštyje „Mintis“ ir bandė sudo- 

projekte tokių dalinių nebuvo nu- 

pat buvo priekaištaujama, kad šis 

minti Amerikos lietuvių organizaci- 

matyta. 

kelias įgyti JAV pilietybę yra per 

lengvas, o be to, tokio projekto įgyvendinimas 

gali sukelti nepasitenkinimą 

amerikiečių visuomenėje, nes 

baimintasi tokio didelio skaičiaus 

ginkluotų imigrantų Amerikos žemyne. 

Į visus šiuos „priekaištus“ 

dėl projekto buvo surasti savi argumentai: 

pirmiausia teigiant, jog 

reikėtų gauti sutikimą tų šalių, kurių 

piliečiai nori stoti į JAV kariuomenę, 

o šalims, kurios neturi šiuo metu 

valstybės (Lietuva, Latvija, Estija) 

jokio sutikimo gauti nereikėjo. 

Bandoma akcentuoti svetimšalių 

teigiamas puses: užsienio kalbų 

mokėjimą, ankstesnę karinę patirtį, 

didelį norą gauti JAV pilietybę. Be 

to, kaip jau minėjome, JAV karinė 

vadovybė nusprendė Svetimšalių 

legioną dislokuoti Tolimuosiuose 

Rytuose, Aliaskoje, Karibų srityje. 

„...šiomis sąlygomis (tarnaujant 

JAV kariuomenėje, siekiant JAV 

pilietybės – G. K.) įstoję vyrai bus 

visai atsidavę drausmei ir stengsis 

išlaikyti gerą savo vardą...“, – teigė 

projekto autorius senatorius 

Lodžas. 

Stojantiems svetimšaliams savanoriams 

siūloma galimybė po 

geros penkerių metų tarnybos 

gauti JAV pilietybę ir po to atsivežti 

į JAV savo šeimą. Taip pat buvo 

kalbama ir apie galimybę kilti karjeros 

laiptais, tapti JAV kariuomenės 

karininku. 

Tenka pastebėti, kad šis projektas 

lietuvių išeivijoje nesusilaukė 

ypatingo dėmesio. Lietuvių spauda 

šituo klausimu buvo nebyli. Amerikos 

lietuvių legiono vadas, tarnavęs 

ir nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje, 

kpt. P. Jurgėla domėjosi 

jas imtis aktyviai dalyvauti projekto 

priėmimo ir įgyvendinimo darbe. 

Tokiam vaidmeniui buvo pasirinkta 

Amerikos Lietuvių Taryba (toliau 

– ALT), kuri atstovavo daugiau senajai, 

ankstesnei emigrantų kartai. 

Karininkai savo organizacijos tuo 

metu dar JAV neturėjo, dauguma jų 

net nebuvo palikę DP stovyklų. 

Senatoriaus Lodžo projektas po 

ilgų diskusijų ir didžiulių pastangų 

1948 m. birželio 8 d. JAV Senate 

buvo svarstomas ir priimtas. Tiesa, 

su tam tikrais pakeitimais. Galutinis 

variantas priimamų svetimšalių 

skaičių sumažino iki 25 tūkst. 

Sunku pasakyti, kaip aktyviai 

lietuviai dalyvavo įgyvendinant šį 

projektą. Aišku viena, DP stovyklose 

tebegyvenanti Lietuvos karininkija 

apie šią galimybę nekalbėjo, 

nediskutavo. Tokį emigracijos kelią 

daugiausiai rinkosi jauni nevedę 

vyrai. Galimybė emigruoti kitu keliu 

buvo labiau viliojanti. Ją pasirinko 

didžioji dalis karininkijos ir dauguma 

„dipukų“. Svarbu paminėti, kad 

6–7 dešimtmetyje išeivių spauda 

mini JAV kariuomenėje, tarnaujančius 

lietuvius. Vis dėlto jų patirtis 

galėtų būti jau kito tyrimo tema. 

Kaip ir sargybų kuopos DP 

stovyklose, taip ir tarnavimas JAV 

kariuomenėje vėliau buvo aiškinamas 

kaip lietuviškųjų dalinių 

užuomazgos galimybė ir tautinės 

pajėgos ateityje. Spaudoje buvo 

užsimenama apie galimybę ateityje 

turėti atskirą lietuvių pulką, dalinį 

(arba kartu su latviais, estais – G. 

K.), kuris, palankioms tarptautinėms 

aplinkybėms susiklosčius, 

būtų panaudotas kovojant už 

prarastąją nepriklausomybę. 1948 

Lietuvos Laisvės kovų dalyvių suvažiavimas 

1948 metai, kalbant apie karininkų 

emigraciją ir konkrečiai 

jų veiklą DP stovyklose, mums 

yra svarbūs ir kaip žymintys šios 

grupės pirmąjį bandymą vienytis 

bendrai veiklai, organizuotai siekti 

užsibrėžto tikslo – ruoštis Lietuvos 

laisvės atgavimo darbui. Šio suvažiavimo 

svarbą bene geriausiai parodo 

JAV 1962 m. išleista karininkų 

sąjungos „Ramovė“ veiklos knyga, 

kurioje kalbant apie pirmuosius 

karininkijos organizacinius bandymus 

retrospektyviai sugrįžtama į 

1948 m. DP stovyklas. Tais metais 

karininkai nutarė Hanau stovykloje 

suorganizuoti Lietuvos laisvės 

kovų dalyvių suvažiavimą ir tam 

neatsitiktinai pasirinko lapkričio 23 

dieną. Div. gen. S. Raštikis, skaitęs 

paskaitas suvažiavimo dalyviams ir 

visai Hanau stovyklai, atsiminimuose 

pakankamai detaliai aprašė šį 

įvykį. Mums jis svarbus tiek, kiek 

leidžia fiksuoti karininkų aktyvumą, 

ateities planus bei uždavinius. 

Suvažiavime dalyvavo 76 atstovai 

iš įvairių lietuvių stovyklų: Vyčio 

Kryžiaus kavalieriai, savanoriai 

kūrėjai, laisvės kovų dalyviai, Mažosios 

Lietuvos kovotojai, Klaipėdos 

krašto sukilėliai, politiniai kaliniai 

ir kiti kariai. Čia galime matyti 

tiek karininkams, tiek visai išeivių 

bendruomenei būdingą reiškinį: 

dar tarpukario Lietuvoje einamos 

vienos ar kitos pareigos, turimi kariniai 

ar kiti laipsniai tarsi „išlieka“, 

nors realiai atlikti pareigas nėra 

galimybės, nes nėra valstybės. Išeiviškąją 

visuomenę buvo apėmęs 


49


50 

visuotinis tęstinumo jausmas, Lietuvos istorija buvo 

plėtojama toliau Vokietijoje, kartu su emigrantais buvo 

perkelta į kitus žemynus. Šis karininkų suvažiavimas 

rodo dar vis išlikusį ir jaučiamą bendrumo jausmą ir 

savęs tapatinimą su grupe, nors galimybės bendrai 

veiklai yra labai ribotos. Be to, galime numanyti, kad 

karininkijos organizavimo darbu labiausiai susirūpinusi 

ir užsiėmusi buvo tik karinė vadovybė, ypač ats. brg. 

gen. P. Plechavičius, kuris net važinėjo po lietuvių DP 

stovyklas ir tarėsi dėl Lietuvos laisvės kovų dalyvių 

sąjungos įkūrimo su karininkais. Plk. ltn. M. Karaša, būsimasis 

atsikūrusios karininkų „Ramovės“ Baltimorės 

skyriaus pirmininkas, teigė, jog „apie tokios sąjungos 

suorganizavimą neteko girdėti“. 

Kalbant apie šią kariuomenės 30 metų gyvavimo 

šventę (vėlgi tęstinumas!, juk Lietuvos kariuomenė 

buvo likviduota – G. K.), reikia pasakyti, kad ji iš esmės 

niekuo nesiskyrė nuo anksčiau ar vėliau emigracijoje 

rengtų kariuomenės, Vasario 16-osios dienos ar panašių 

švenčių minėjimų. Kaip paprastai, buvo atlikti 

ritualai: pakelta Lietuvos vėliava, vyko iškilmingos 

pamaldos, padėti vainikai ir gėlės prie paminklo žuvusiems 

už Lietuvos laisvę, tremtiniams, kaliniams. 

Pačiame suvažiavime dalyvavo ir VLIK’o vadovybė. 

Visuomenė buvo gerai informuota apie šį susitikimą 

ir sveikino susirinkusiuosius. Reikšmingiausia tai, kad 

šio suvažiavimo metu buvo įsteigta Lietuvos laisvės 

kovų dalyvių sąjunga, kuri numatė „sujungti visus kovojusius 

ar tebekovojančius dėl Lietuvos laisvės. 

norėjo apjungti visas kovoje užgrūdintas ir geriausias 

mūsų jėgas“. Į Sąjungos centro valdybą buvo išrinkti 

ats. brg. gen. P. Plechavičius, div. gen. S. Raštikis, J. 

Kaminskas, ats. plk. ltn. Bronius Ivanauskas, gen. št. 

plk. A. Rėklaitis, E. Simonaitis ir gen. št. mjr. Juozas 

Bulika-Bulka. Centro valdybos pirmininku tapo div. gen. 

S. Raštikis, vicepirmininku ats. brg. gen. P. Plechavičius. 

Po suvažiavimo pradėtas organizacinis darbas bei 

skyrių steigimas kitose stovyklose nutrūko. Priežastys 

paprastos: 1949 m. prasidėjusi masinė emigracija į JAV, 

Kanadą, Australiją ir kitur. Gen. S. Raštikis, ėjęs pareigas 

keletą mėnesių, savo vietą užleido P. Plechavičiui ir išvyko 

į JAV. Juo greitai pasekė daugelis kitų, dalis buvo išvykę 

jau anksčiau. Taigi 1948 m. vėl organizuotis pradėjusi 

karininkija išsisklaidė po visą pasaulį, ir vėl prasidėjo 

kitas, tiek visos išeivijos, tiek karininkijos, emigracijos 

laikotarpis. 

Apibendrinant derėtų pasakyti, kad karininkai buvo 

viena paskutiniųjų grupių, pradėjusių organizuotis, 

burtis į organizaciją. Ar tokį „vėlavimą“ būtų galima 

aiškinti kaip užtrukusį bandymą atsigauti po nesėkmės 

„ginant Lietuvą“? Ar karininkijai reikėjo laiko susivokti, 

kad galėtų įsijungti į bendrą išeivijos darbą dėl Lietuvos? 

O gal tiesiog sąlygos, kuriose gyveno „dipukai“, 

nebuvo palankios karininkijos veiklai (juk Tarybų 

Sąjunga diktavo savo sąlygas)? Visos šios priežastys 

turėjo didesnės ar mažesnės įtakos to meto karininkų 

veiksmams ir sprendimams. 

Lietuvos kariuomenės kūrėjai savanoriai, išvykdami 

į JAV, savo vėliavos akivaizdoje įsipareigojo: 

„TVIRTAI TIKĖTI laisvos Lietuvos prikėlimu ir mūsų 

tautos pergalės triumfu; VISUR IR VISUOMET BŪTI: 

tautos vienybės apaštalais, drausmingais, gyvenimu 

pavyzdingais ir teisingais, visuomet aktyviais, drąsiais, 

dvasiniai stipriais, tolerantingais, kantriais ir kartu kovingais“. 

Kaip karininkams sekėsi įgyvendinti šiuos 

tikslus? Su kokiais sunkumais susidūrė emigravusioji 

Lietuvos karininkija? Kokia veikla užsiėmė? Tai pagrindiniai 

klausimai, į kuriuos bandysime atsakyti kituose 

skyreliuose. 

Taip pasibaigė vienas iš emigracijos etapų ir 

karininkijos veiklos pirmasis periodas išeivijoje. Jei 

bandytume lyginti jį su kultūrine veikla Vokietijos DP 

stovyklose, pastebėtume akivaizdų karininkijos pasyvumą, 

nulemtą gan objektyvių priežasčių. Bandymas 

vienytis, jungtis į organizaciją fiksuotas tik 1948 m. Jį 

nutraukė tolesnė emigracija. Sargybų kuopų veikla, 

Svetimšalių legiono projektu lietuvių išeivijos organai 

didelio susirūpinimo nerodė, nors juose karinė vadovybė 

dažnai įžvelgė galimybę kurtis lietuvių kariniams 

daliniams. Tarptautinės aplinkybės neteikė vilčių, 

didžiųjų valstybių politika savo planuose nenumatė 

tautinių karinių dalinių kūrimo, dažniausiai siekdami 

išspręsti tuo metu egzistuojančias problemas: apsaugos 

ir darbo jėgos nebuvimą Vokietijoje, imigracijos klausimą, 

JAV kariuomenės sunkumus. 1948–1949 m. tolesnė 

emigracija pradėjo naują etapą Lietuvos karininkijos 

veikloje. 

G I N TA R Ė KU R T I N A I T Y T Ė 

Krašto apsaugos archyvo prie KAM nuotr.

VIKTORAS KUBILIUS 

1916–2006 

Neapsiriksime sakydami, kad nuo sovietinės 

okupacijos daugiausia nukentėjo patriotiškai 

nusiteikusių Lietuvos karininkų korpusas. 

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui 

Lietuvoje tik po kurio laiko atsirado buvusių 

Lietuvos karininkų. Tie, kurie nežuvo, grįžo iš 

sovietinių lagerių ir kalėjimų. Tie, kurie nebuvo 

pakliuvę į sovietinius lagerius, nebuvo sušaudyti 

ar sunaikinti, buvo priversti pasitraukti į 

Vakarus: iš pradžių į Vokietiją, vėliau į JAV, 

Kanadą, Australiją. 

Tarp pasitraukusiųjų buvo ir apie 30 XX 

laidos Karo mokyklos atstovų, tarp jų – ir Viktoras 

Kubilius. 

Viktoras Kubilius gimė 1916 m. gegužės 

14 d. Seinų apskr., Punsko valsč., Zavodoje. 

1936 m. baigė Marijampolės Rygiškių Jono 

gimnaziją, 1939 m. rugsėjo 16 d. – Pirmojo 

Lietuvos Prezidento (PLP) karo mokyklą, jam 

suteiktas artilerijos spec. jaunesn. ltn. laipsnis. 

Sovietams okupavus Lietuvą, išvengė 

represijų, prasidėjus vokiečių okupacijai, 

pasitraukė iš Raudonosios armijos. Mokėsi 

Vytauto Didžiojo universitete, dirbo darbo 

inspektoriumi. Raudonajai armijai vėl okupuojant 

Lietuvą, su šeima pasitraukė į Vokietiją. 

Iki 1949 m. lietuviškose mokyklose dėstė 

matematiką. 

1949 m. emigravo į JAV, dirbo, mokėsi. 

1956 m. įgijo bakalauro laipsnį, 1961 m. 

– magistro. 1960–1971 m. Kembridžo technologijos 

instituto instrumentų laboratorijos, 

1971–1981 Kembridžo laboratorijos projektų 

inžinierius, Amerikos inžinierių sąjungos 

Bostono skyriaus narys, pirmininkas, kartu 

dalyvavo visuomeninėje veikloje. Nuo 1952 

m. – Karių veteranų sąjungos Bostono skyriaus 

narys, pulkininkas. Jo didelis įnašas į XX 

laidos pastatytą paminklą Kauno Šančių karių 

kapuose žuvusiems už Lietuvos laisvę. 

Su Viktoru Kubiliumi ryšius užmezgėme 

dar 1989 m. Po Nepriklausomybės paskelbimo 

V. Kubilius daug kartų lankėsi Lietuvoje. 

Vilniuje apsigyveno jo duktė Audronė. Visą 

laiką bendravome su juo ir laiškais. Pasidalydavome 

naujienomis, nuotraukomis. 

Pagaliau 2005 m. spalio pabaigoje V. Kubilius 

su žmona grįžo į Lietuvą. Jo galva buvo 

pilna visokiausių planų. Užmezgė ryšius su 

Lietuvos karo akademija. Dovanojo jai didelę 

enciklopedijos kolekciją anglų kalba. Žadėjo 

bendradarbiauti... Bet, deja! 

Š. m. kovo 24 d. Viktoras Kubilius staiga 

mirė. Balandžio 2 d. įvyko atsisveikinimas su 

juo Šv. Jonų bažnyčioje. Palaikai palaidoti jo 

gimimo dieną tėviškėje. Liūdime, gilią užuojautą 

reiškiame žmonai, sūnui ir dukroms. Ilsėkis 

ramybėje, brangus, mielas ginklo broli! 

XX laidos dm. karininkai artileristai: dm. 

mjr. Stasys Zaikauskas, dm. kpt. Julius Šidagis, 

dm. ltn. Petras Krisnickas 

DM. MJR. KAZIMIERAS 

ALGIMANTAS SKRINSKA 

1934–2006 

Po ilgos ir sunkios ligos 2006 m. vasario 

5 d. eidamas 72-uosius metus mirė dm. 

mjr. Kazimieras Algimantas Skrinska. 

Gimė 1934 m. kovo 15 d. Prienuose, 

ten baigė vidurinę mokyklą. 1958 m. įgijo 

aukštojo mokslo diplomą Valstybiniame 

Kauno kūno kultūros institute. Po studijų 

mokytojavo įvairiose vidurinėse mokyklose 

Kaune. Aktyviai domėjosi aviacijos sportu, 

buvo sklandymo sporto meistras, kvalifikuotas 

lakūnas buksyruotojas. 

1989 m. įsijungė į Lietuvos Sąjūdžio 

veiklą Jaunuolių karinės tarnybos komisijoje. 

1990 m. pradėjo dirbti dėstytoju Lietuvos 

Respublikos karininkų kursuose. 

1991 m. sausio įvykių metu gynė Aukščiausiąją 

Tarybą. Prisiekė Lietuvos Respublikai 

1991 m. sausio 11 d. Sausio 13- 

osios naktį aktyviai organizavo Parlamento 

gynimą. 

1991 m. rugpjūčio pučo metu organizavo 

Karininkų kursų gynimą. 

1991 m. gruodžio 30 d. Lietuvos Respublikos 

Ministrų Tarybos potvarkiu suteiktas 

majoro karinis laipsnis. 

Karininkų kursus reorganizavus į Puskarininkių 

mokyklą, dirbo vyr. dėstytoju. 

Puskarininkių mokykloje parengė nemažai 

mokymo priemonių – vadovėlių Lietuvos 

kariuomenei ginkluotės klausimais. 

Dm. mjr. Kazimieras Algimantas Skrinska 

nuo 1989 m. buvo LAKS (Lietuvos atsargos 

karininkų sąjungos) iniciatyvinės 

grupės narys, o nuo 1998 m. iki pat mirties 

LAKS Kauno apskrities skyriaus valdybos 

narys. 

Nuo 1991 m. – Lietuvos kariuomenės 

kūrėjų savanorių sąjungos (LKKSS) narys. 

Lietuvos aviacijos veteranų sąjungos 

narys. 

Dm. mjr. Kazimieras Algimantas Skrinska 

apdovanotas: 

•Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 

ordino III laipsnio medaliu; 

•Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių 

medaliu; 

•Sausio 13-osios atminimo medaliu; 

•S. Dariaus ir S. Girėno medaliu; 

•Lietuvos atsargos karininkų sąjungos 

medaliu. 

2004 m. kovo mėn. 70-mečio proga už 

visuomenės ir kariuomenės ryšių stiprinimą 

ir pasiaukojamą patriotinį darbą Lietuvos 

Ministras Pirmininkas pareiškė padėką. 

Dm. mjr. K. A. Skrinska buvo be galo 

darbštus ir kūrybingas. Išleistas į atsargą, 

jis labai aktyviai dalyvavo visų anksčiau 

minėtų organizacijų visuomeninėje veikloje. 

Tai buvo aktyvus kovotojas už tiesą 

ir laisvę. 

LAKS Kauno apskrities skyrius 

LKKSS Kauno apskrities skyrius 

LK Kauno įgulos karininkų ramovė 

Div. gen. S. Raštikio puskarininkių mokykla 

MYKOLAS DABULEVIČIUS 

1916–2005 

2005 m. lapkričio mėn. 12 d. eidamas 

90-uosius metus staiga mirė LAKS atkuriamosios 

konferencijos dalyvis, LAKS Kauno 

apskrities skyriaus narys nuo 1989 m. 

lapkričio 18 d. dm. kpt. Mykolas Dabulevičius. 

Gimė 1916 m. gegužės 1 d. Marijampolės 

apskrityje, Igliškėlių valsčiuje, Panausupio 

kaime. 1934 m. baigė Marijampolės 

Rygiškių Jono gimnaziją, 1936 m. rugsėjo 

15 d. baigė PLP karo mokyklą. Buvo būrio, 

vėliau kuopos vadas. 1940–1941 m. tarnavo 

29 šaulių teritorinio korpuso 184 šaulių 

divizijoje, Vilniuje. 1941 m. nuo gegužės 

10 d. iki liepos 18 d. gydėsi karo ligoninėje. 

Paleistas į atsargą. 1949 m. kovo 25 d. 

su šeima ištremtas į Sibirą. 1958 m. grįžo į 

Lietuvą, gyveno Kaune, vėliau Rumšiškėse, 

Kaišiadorių raj. 

LR Vyriausybės 1999 m. lapkričio 22 d. 

potvarkiu Nr. 897 suteiktas dimisijos kapitono 

karinis laipsnis. 2004 m. apdovanotas 

KAM sistemos medaliu „Už nuopelnus“ ir 

LAKS medaliu. 

Palaidotas Kaune. 


51

Karybos eksponatai: 

sekant užsienio pavyzdžiu 

Karinė technika, ginkluotė, 

ekipuotės ir aprangos pavyzdžiai 

svarbūs ne tik praktiniu požiūriu. 

Materialinės kultūros objektai, 

susiję su karyba, tradiciškai 

vadinami „militarijomis“ (militaria), 

nuo seno traukia ne vien 

kariškių dėmesį. Ypač traukia 

kariniai ginklai: tiek šaunamieji, 

tiek „didžiosios karybos“ į antrąjį 

planą nustumti šaltieji. 

Antikvariatai ir privatūs rinkiniai stebina senovinių ginklų ir kitų karinių eksponatų gausa. 

TRADICIJOS 

Neverta svarstyti, ar domėjimąsi karo palikimu galima 

laikyti vos ne genetiškai paveldimu vyrijos bruožu. 

Faktas, kad ginklų kolekcijos buvo ne vieno kilmingo 

karvedžio ar aristokrato pasididžiavimo objektas. Pavyzdžiui, 

kunigaikščio Jonušo Radvilos daiktų, po jo 

mirties likusių Tikocine, apyraše randame ir gausybę 

ginklų: „...Ginklai. Skrynia su ginklais: du kardai paauksuotomis 

rankenomis, puoštomis akmenimis, perlamutru 

ir ragu, su tokiais pat dirželiais; keturi kardai 

baltomis sidabrinėmis rankenomis, su dirželiais; du 

kardai baltomis sidabrinėmis rankenomis, be dirželių; 

kardas geležine paauksuota rankena; trys kardai juodomis 

rankenomis; didelis kalavijas paauksuota rankena; 

du paprasti paauksuoti kalavijai; du sunkūs kavalerijos 

kardai sidabrinėmis rankenomis; vengriškas medžioklinis 

peilis auksu ir aksomu puoštomis kriaunomis; 

kišeninis peilis paauksuotomis kriaunomis; nedidelis 

paauksuotas kirvelis; medžioklinis peilis baltomis kriaunomis; 

trumpas lenkiškas kardas juodose makštyse; 

kirvis gausiai sidabru puoštu kotu; senas medžioklinis 

peilis...“ 

Apyraše paminėta antra tiek šarvų bei neeuropinės 

kilmės ginklų, kurie buvo sudėti kitose skryniose. 

Žinoma, pats kunigaikštis vargu ar galėjo praktiškai 

naudotis visais šiais ginklais. Toks tipiškas tuometinės 

diduomenės (dažnai karinio elito) atstovo rinkinys 

laikytinas kolekcijos, o joje esantys ginklai – eksponatų 

prototipais.Galima teigti, kad ne vien karai, bet 

ir kolekcionavimo aistra, teikusi pirmenybę vienam ar 

kitam ginklui ar karinės ekipuotės elementui, skatino jų 

raidą, kurios metu formavosi klasikinių ginklų tipai. 

Be dėmesio neliko egzotiniai ginklai, kurių pa- 

52

vyzdžiai po didžiųjų geografinių 

atradimų vis dažniau pasiekdavo 

Europą. Reikėtų paminėti, kad 

Artimųjų Rytų regiono ginklų tipai 

ar atskiri jų elementai pakankamai 

anksti turėjo įtakos Europos (tarp 

jų ir LDK) ginklininkystei ir turkiški 

ar totoriški kardai (plg. su persišku 

šio ginklo prototipo pavadinimu 

„khard“) buvo geidžiamas trofėjus 

ar sektinas pavyzdys, užsakant 

panašų ginklą pas vietinį meistrą. 

Labiau stebinantys egzemplioriai 

iš dar tolimesnių šalių tapo „keistenybių 

rinkinių“, arba kunstkamerų, 

eksponatais, dažnai be jokios 

klasifikacijos eksponuojami tarp 

gamtos keistenybių ir kitų objektų, 

tuometiniu suvokimu laikomų 

„netradiciniais“. Tokios pirmosios 

muziejininkystės šaknys išryškina 

labai svarbų aspektą: ginklams 

keliami reikalavimai neapsiriboja 

vien praktiškumu; jie turi būti ir 

kultūrinės terpės dalis. Juk nežinant 

kitokių vertinimo kanonų, net 

ir labai subtiliai padaryto ginklo 

statusas tampa abejotinas, o jo 

praktinis panaudojimas, nors iš 

esmės ir įmanomas, bet vyraujančios 

kultūros tradicijos vertinimu 

– „nekonvencinis“ (seniau būtų 

pasakyta: „nekrikščioniškas“). 

Atsirandanti muziejininkystė neabejotinai 

prisidėjo prie vietinių 

ginklų žinovų ir vertintojų skonio 

lavinimo. Pažintys su kitų kultūrų 

karybos objektais vertė išeiti už 

savojo arsenalo ribų ir labai pamažu 

plėtė gana uždarą to meto 

europiečių savivoką, kuri, beje, 

nepasižymėjo kuklumu. Europą 

laikyti pažangiausia visose srityse, 

įskaitant karybą, skatino masinis 

šaunamojo ginklo panaudojimas 

ir jo dėka pasiektos pergalės. Čia 

reikėtų paminėti dvi tendencijas, 

kurios ypač išryškėjo XIX a. 

- Padidėjęs susidomėjimas 

kolekciniais svetimų kultūrų militarijų 

pavyzdžiais, kurie masiškai 

buvo vežami iš tuometinių imperijų 

kolonijų. Tai skatino specializuotis 

tokių objektų ekspertus, perpardavinėtojus, 

kolekcionierius, o 

platesniu mastu – tarpkultūrinio 

pasaulėvaizdžio apraiškas. 

- Labai sparti technikos raida 

gana greitai beviltiškai pasendindavo 

esamos ginkluotės pavyzdžius. 

Seni ginklai paprastai 

būdavo be gailesčio perlydomi, 

bet besiformuojantis kultūrinio paveldo 

jausmas po truputį švelnino 

tokį negailestingai praktinį požiūrį. 

Senuosius ginklus išsaugoti padėjo 

tuo metu plintantis istorizmas 

ir romantizmas, praeities palikimą 

laikantys neabejotina vertybe, 

skatinančia nacionalinį susivokimą. 

Senoviniai karybos atributai ypač 

atitiko tuo metu stiprėjančias „tautos 

dvasios“ ir jos paieškų praeityje 

tendencijas. Savo ruožtu ginklų 

kolekcionavimas, kurio pagrindiniu 

motyvu tapo ne asmeninės ambicijos 

ar kaprizai, o noras suvokti 

savo istorines šaknis, išgelbėjo nuo 

nepelnyto sunaikinimo daugelį vertingų 

kultūrinių objektų, kurių dalį 

sudarė ir karybos palikimas. 

Kokią vietą užima šis palikimas 

dabar? Kaip vertina „savą“ ir 

„svetimą“ ginkluotės palikimą per 

modernumo slenkstį persiritusi XXI 

amžiaus Europos bendruomenė? 

Ar iš viso dabartinės globalizacijos 

fone senos ir naujos militarijos gali 

būti skirstomos į „savas“ ir „svetimas“? 

Kokie motyvai gali paskatinti 

jomis domėtis ne tik ekspertus, 

bet ir plačiuosius visuomenės 

sluoksnius? Vienareikšmiškų atsakymų 

į šiuos ir kitus klausimus 

būti negali. 

Bandykime remtis praeito poskyrio 

apibendrinimu, kad „nepraktiški“ 

karybos požiūriu (išėję 

iš rikiuotės, techniškai ar morališkai 

pasenę) ginklai ir kiti karyboje 

naudoti objektai toli gražu negali 

būti laikomi nenaudingais vertinant 

juos kitais aspektais. Kokiais? Pabandysiu 

tai nagrinėti remdamasis 

Didžiosios Britanijos pavyzdžiu, 

nes ši valstybė šiuo atžvilgiu gali 

būti visapusiškas pavyzdys. Kaip 

buvusi jūrinė imperija, ji turi sukaupusi 

itin gausius kuo įvairiausių 

militarijų pavyzdžius. Jų gausa nuo 

seno suformavusi plačią rinką. Todėl 

dėmesio vertus egzempliorius 

gali pasirinkti ir įsigyti ne tik muziejininkai, 

bet ir privatūs kolekcininkai. 

Be to, britai bene geriausiai derina 

individualizmą ir pilietiškumą, tradicijas 

ir novatoriškas vertybes. 

Todėl tiek oficialus valstybinis, tiek 

privatus požiūris į militarijų panaudojimą 

yra vertas dėmesio. 

Kaip minėta, „ginklo kultūros“ 

pojūtis D. Britanijoje labai jaučiamas, 

nepaisant to, kad įstatymų 

požiūriu čia labai paisoma visuomeninės 

tvarkos ir saugumo (neklystų 

ir tas, kuris pasakytų, kad 

tai irgi „ginklo kultūros“ sudedamoji 

dalis). Savigynos priemonių 

ir jų panaudojimo ribos net pareigūnams 

labai griežtos: viešose 

vietose su savimi draudžiama nešiotis 

ne tik mūsų požiūriu „rimtus“ 

ginklus, bet net ir dujų balionėlį; 

išimtį sudaro tik garsinės aliarmo 

sistemos. Iš pirmo žvilgsnio gali 

pasirodyti, kad toks saugumo prioritetas 

turėtų labai apriboti ginklų 

kolekcininkų galimybes, bet britų 

teisė ne veltui laikoma pavyzdine: 

teisiniai aktai labai aiškiai atskiria 

kovinius ginklus nuo kolekcinių. 


53

54 

TRADICIJOS 

Jei mūsų teisėsaugininkai turi pagrindo „pagrįstai 

didžiuotis“ išaiškinę „ginklų prekeivių tinklą“, kurių 

„arsenalas“ – keli apgailėtini aprūdiję gelžgaliai, tai 

Britanijos kolekcininkai gali įstatymiškai ir be jokios 

baimės ne tik kolekcionuoti istorinius ginklus ar net 

sunkiosios karinės technikos pavyzdžius(!), bet ir dalyvauti 

masiniuose tokių ginklų gerbėjų susibūrimuose. 

Britų pakantumo galima pasimokyti ne tik teisine, 

bet ir moraline prasme. Čia visiškai ramiai žiūrima į 

kažkada priešiškomis buvusių valstybių ginkluotės 

pavyzdžius ir ideologinius simbolius. Londono baro 

palubėje kabantis „Meseršmito“ maketas vertinamas 

kaip interjero detalė, o ne kaip akibrokštas ar provokacija. 

Tai daugiau nei keista (o gal net verta pagarbos), 

prisiminus, kaip šis miestas kažkada kentėjo nuo vokiečių 

antskrydžių... Ko gero, tai paaiškinama tik tvirtu 

savęs atpažinimo ir pasitikėjimo savimi jausmu, kuris 

leidžia be gailesčio išmesti nereikalingą ideologinį 

praeities bagažą. 

Pakantumas ir net pagarba laisvalaikio pomėgiams 

leidžia netrukdomai gilintis į savo studijų objektą. Prekiautojai 

militarijomis ir jų kolekcininkai paprastai ne 

tik labai gerai suvokia jų vertę, bet ir puikiai nutuokia 

apie menines ir stilistines jų subtilybes, nors Jungtinės 

Karalystės akademinėje tradicijoje nėra mūsų 

požiūriui įprastos menotyrininko specialybės. Labai 

dažnai ginklų kolekcininkai bendrauja tiek neformaliai, 

tiek susibūrę į organizacijas pagal savo domėjimosi 

objektą. Pavyzdžiui, septintojo dešimtmečio pabaigoje 

atsiradusi „Japoniško kardo draugija“ („British To-ken 

Society“) sujungė šio ginklo, apie kurio subtilybes tuomet 

dar mažai žinota, gerbėjus. Pirmieji informaciniai 

leidinukai, kuriuose buvo keičiamasi informacija, buvo 

spausdinami rašomąja mašinėle... Šiuo metu draugija 

vykdo bendrus mokslinius ir kultūrinius projektus su 

Britų muziejumi ir tiesiogiai bendrauja su nedaugeliu 

pripažintų šios srities žinovų iš Japonijos, kurie noriai 

dalijasi informacija (pavyzdžiui, kardų poliruotojas 

Kenji Mishina, kuris britų kvietimu buvo atvykęs į 

Angliją. Šešerius metus meistras gyveno Londone, 

poliravo karališkosios šeimos, Britų muziejaus ir kitose 

kolekcijose esančius vertingus kardus). Tai rodo, kad 

neeuropiniai ginklai ir jų vertinimo kriterijai jau tapo 

pripažinti kaip benrapasaulinės kultūros dalis, o ne 

egzotika. 

Maža to, dažnas kolekcininkas neapsiriboja vien 

savų eksponatų kaupimu dulkinose lentynose ir „sausu“ 

tyrinėjimu. Noras „pajusti tradiciją“ bei postmodernus 

„tarpkultūrinis“ ir „interaktyvumo“ siekis skatina 

juos „gyvai“ pajausti savo ginklą. Jei kolekcionuojami 

senoviniai pistoletai ar muškietos, nevengiama tapti 

klubo nariu, kuriame kultivuojamas šaudymas pagal 

visas to meto taisykles. Todėl galima teigti, kad seni 

ginklai, kažkada tarnavę nesantaikai, dabar tampa 

bendravimo priemone, kuri dažnai sujungia žmones 

ne vien bendrai veiklai, bet ir ilgai draugystei. 

Profesionalių kolekcionierių rinkiniai nėra skirti 

viešumai, o domėjimasis vienos ar kitos epochos 

ginkluotės pavyzdžiais labai individualizuotas, nors 

paprastai jų negalima laikyti ribotais ir vienpusiškais 

žmonėmis. Tuo tarpu tie, kas nesigilina į mūsų aptariamą 

sritį, nuomonę apie ją susidaro, žinoma, muziejuose. 

Daug karybos eksponatų fragmentiškai išsisklaidę 

po įvairius muziejus ar galerijas kaip meno ar istorijos 

liudytojai. Karybos gerbėjas turėtų atkreipti dėmesį į 

Voleso kolekciją (Wallace Collection), kurios militarijos 

sudaro gausią ir vientisą ekspoziciją.Tačiau Londone 

yra keli specializuoti karybos muziejai, kuriuose siekiama 

parodyti ne tik konkrečius eksponatus, bet per 

juos atskleisti būdingus laikmečio bruožus. 

Oficialiausios ekspozicijos yra Londono Taueryje 

Už lakoniško įėjimo į Nacionalinį armijos muziejų – gausi, gerai 

apmąstyta ekspozicija, taip pat maža suvenyrų parduotuvė, 

konferencijų salė ir kavinė.

– seniausiame viešame Britanijos 

teikiama Nacionaliniame armijos 

noma, „šiltą“ įvaizdį padeda sukurti 

muziejuje. Čia saugomos ir tokios 

muziejuje (National Army Mu- 

būdingas britams tradicionalizmas. 

militarijos, kurių simboliškumas ir 

seum). Kuklus jo fasadas su vienin- 

Kita vertus, jis maža ką padėtų, jei 

meniškumas daro jas veikiau ne 

tele Krymo karo laikų patranka prie 

muziejų ekspozicijos būtų nuobo- 

ginklais, o ceremonijoms skirtomis 

įėjimo labai kontrastuoja su tuo, ką 

džiai paslėptos už stiklinių vitrinų. 

regalijomis ar istorinėmis relikvi- 

matome viduje. Ekspozicija išdės- 

Todėl vertėtų atkreipti dėmesį į ne 

jomis. Pavyzdžiui, Karališkajame 

tyta keliais aukštais, ir kiekviename 

itin daug kainuojančias „technolo- 

lobyne yra trys neįkainojami kar- 

„atgaivinamos“ skirtingos epochos 

gijas“, darančias muziejus vienodai 

dai, kurie tradiciškai naudojami 

ir žymesnės karinės kampanijos, 

įdomia lankymo vieta tiek vaikams, 

karūnacijos ceremonijose ir sim- 

kuriose teko dalyvauti britų sausu- 

tiek suaugusiems – „mėgėjams“ 

bolizuoja dieviškąjį ir žemiškąjį 

teisingumą bei gailestingumą. 

mos pajėgoms. Gvardijai, laikomai 

garbingiausiu pėstininkų padaliniu, 

bei „profesionalams“. 

Pr i e i n a m u m a s : daugelis 

Čia pat esančiame Karališkaja- 

skirta atskira ekspozicija Gvardijos 

muziejų yra nemokami, o į kitus 

me arsenale, kurį įkūrė prisiekęs 

turnyrų ir kovų gerbėjas Henrikas 

muziejuje. 

Visi norintys gali susipažinti su 

bilietas kainuoja labai nebrangiai. 

Kontrastai: šiuolaikiškame, 

VIII (čia galima pamatyti ir jo bei 

britų Karališkuoju kariniu jūrų lai- 

ryškiai apšviestame hole įrengta 

kitų karalių asmeninius šarvus), 

vynu ir „gyvenimu ant denio“ labai 

maža kavinė, parduodami suve- 

sukaupta didžiulė vertingų ginklų 

simboliškame „plaukiojančiame 

nyrai su karine simbolika; pere- 

kolekcija, eksponuojama keturiuo- 

muziejuje“ – kreiseryje „Belfastas“ 

inamuosiuose koridoriuose vyrauja 

se Baltojo Tauerio (White Tower) 

Temzėje. Didžioji ekspozicijos 

klasikinis stilius su prislopintomis 

aukštuose. Naujosios ginkluotės 

dalis skirta supažindinti su Ant- 

spalvomis, batalijų paveikslais ir 

(The New Armouries) ekspozicijoje 

rojo pasaulinio karo jūrų mūšiais, 

karvedžių biustais, o ekspozicijų 

eksponuojami naujųjų (XVIII – XIX) 

ypač vokiečių laivyno pasididžia- 

salėse tamsu. Jose apšviestos tik 

amžių ginkluotės pavyzdžiai. Ji 

vimo – kreiserio „Šarnhorstas“ 

vitrinos ir eksponatai, kurie dažnai 

įdomi kaip pradinis šiuolaikinės 

ginkluotės vystymosi etapo liudi- 

sunaikinimu, prie kurio prisidėjo ir 

„Belfastas“. 

tiesiog „įterpti“ į lankytojų erdvę. 

Ko m p o n a v i m a s : didesni 

jimas. Kariškiui, jau neįsivaizduo- 

Pagaliau nedera užmiršti ir 

karinės technikos pavyzdžiai lais- 

jančiam dabartinių taktinių užda- 

„gyvųjų ekspozicijų“ – tradicinių 

vai išdėstyti didelėje erdvėje taip, 

vinių sprendimo be greitašaudžių 

karinių ceremonijų, kurios taip pat 

kad būtų patogu juos apžvelgti 

ginklų panaudojimo, tikrai įdomu 

tapo svarbi miesto ir apskritai kultū- 

įvairiais rakursais (Imperijos karo 

pamatyti jų gremėzdiškus pra- 

rinio paveldo dalimi. Net ir mažiau- 

muziejus); Nacionaliniame armijos 

dininkus, sukonstruotus Gatlingo 

siai karybą išmanantys Londono 

muziejuje taikomas dar įdomesnis, 

ar Maksimo. 

svečiai dažnai noriai fotografuojasi 

kameriškesnis metodas – norint 

Imperijos karo muziejus (Im- 

šalia garbės sargybos gvardiečių 

apeiti salę, reikia eiti zigzagu, kurio 

perial War Museum) atskleidžia 

prie Tauerio ar Bekingemo rūmų, 

posūkiuose iš tamsos išnyra eks- 

ginkluotės įvairovę modernumo 

epochoje. Muziejaus pavadinimas 

klaidinantis: ekspozicija neapsiriboja 

tik Britų imperija. Pagarba 

rodoma ir nugalėtam priešui: 

įspūdingai atrodo sunkioji vokiečių 

karo technika – tankai ar palubėje 

pakabinti lėktuvai, kuriuos galima 

apžiūrėti iš apačios arba nuo aplinkui 

einančios galerijos. 

Sausumos pajėgų istorija labai 

glaustai ir ne mažiau vaizdžiai pa- 

mielai stebi Atminimo ceremonialą, 

kurio metu prie paminklo visiems 

žuvusiesiems pasauliniuose karuose 

dedami vainikai, ar kasmetinį 

karinių vėliavų paradą, kurį priima 

karališkosios šeimos nariai. 

Kuo įdomus britų požiūris į savo 

karinę istoriją? Pirmiausia, ji pateikiama 

kaip neatsiejama bendros 

nacijos istorijos dalis. Tai pavyksta 

padaryti nenaudojant per daug negyvo 

oficialumo ar pompastikos; ži- 

ponatai. Naudojamos dioramos, 

natūralaus mastelio siužetiniai 

maketai su garso efektais (pavyzdžiui, 

tenka pereiti „Pirmojo 

pasaulinio karo tranšėjomis“, virš 

kurių girdėti kulkosvaidžių serijos, 

arba per „lieptelį Birmos džiunglėse“, 

kurį „ruošiasi sprogdinti“ du 

drumzliname vandenyje iki krūtinės 

panirę kariai ir pan. Lakoniškos, bet 

gerai apgalvotos „mikrokompozicijos“, 

skirtos nesenoms karinėms 


55

TRADICIJOS 

misijoms Balkanuose ar Irake. Kelių kvadratinių metrų 

plote eksponuojama kompozicija iš autentiškų daiktų 

su paaiškinimais ir trumpa jų istorija. 

Interaktyvumas: muziejai bando užmegzti 

vienokį ar kitokį grįžtamąjį ryšį su lankytojais ir nedaryti 

jų tik pasyviais stebėtojais. Čia galima gauti pagal 

autentišką pavyzdį atspausdintą Antrojo pasaulinio 

karo laikų pasą, į kurį bus įrašytas lankytojo vardas, 

monitoriuje galima išardyti standartinius dabartinius 

britų kariuomenės individualius pėstininko ginklus ir 

pan. Kariuomenės muziejus kartu su BBC ar Discovery 

Civilisation TV kanalu skelbia įvairius konkursus, 

skatinančius pilietiškumą – pavyzdžiui, atsiųsti savo 

šeimos archyvines nuotraukas, dokumentus ar atsiminimus 

iš karo metų. Skatinama bendrauti, siūlant tapti 

„muziejaus rėmėjų klubo nariu“, suteikiant galimybę 

dalyvauti muziejaus rengiamose edukacinėse ir pažintinėse 

programose ir pan. 

Tarpdiscipliniškumas: retas muziejus naudos 

primityvią schemą „eksponatas + jo aprašymas“. 

Į ekspozicijos vaizdą siekiama įterpti ne tik tiesiogiai 

su kariniu konfliktu susijusių detalių, bet ir jį atspindinčios 

kultūrinės medžiagos – plakatų, dokumentų, kino 

medžiagos. Kaip minėta, nevengiama ir meno kūrinių, 

kuriuose apmąstoma karo tema. Visa tai atskleidžia 

socialinį karų aspektą, rodo ne „karą kaip politiką“, o 

„karą kaip karių ir užfrontės kasdienybę“. 

Verslumas: muziejų patalpose siūloma rengti 

konferencijas ar verslo pietus; norintys pagyvinti 

prezentaciją gali „papuošti“ ją istoriniais kostiumais 

apsirengusiais „kariais“. Nors muziejai finansuojami 

valstybės, įvairūs verslo pasiūlymai leidžia ne vien 

gauti papildomų lėšų saviems projektams, bet ir populiarinti 

savo vardą ir pritraukti daugiau lankytojų. 

Šie ir kiti dėmesio verti aspektai dar kartą patvirtina, 

kad kariniai eksponatai ir, svarbiausia, mokėjimas juos 

parodyti vaizdžiai ir išradingai gali patraukti ne tik karyba 

besidominčių visuomenės narių dėmesį. Žinoma, 

imperinis laikotarpis leido sukaupti daugiau kolekcinių 

vertybių, Britanijos salos nebuvo okupuotos, galų 

gale teisinė ir ekonominė situacija leidžia daug laisviau 

domėtis kariniu kolekcionavimu. Visa tai primins 

pesimistas, kalbėdamas apie karo relikvijas Lietuvoje. 

Ir vis dėlto minėtus principus galima pritaikyti. Prisiminkime, 

kad mūsų Karo muziejus buvo įkurtas kone 

po metų nuo Nepriklausomybės kovų; jo koncepcija 

ir ideologinė programa buvo nepriekaištinga. Ne jo 

darbuotojai kalti, kad okupacijų metais netekome 

vertingų eksponatų, nors juos norėta išsaugoti visomis 

priemonėmis. Kalbant apie ateitį, tikriausiai neteks 

pasitenkinti tik esama padėtimi. Dabartinė Lietuvos 

kariuomenė jau irgi turi savų istorinių eksponatų, o 

jos greita raida reikalauja ją įamžinti jei ne lauke ar 

salėse, tai bent naujuose stenduose. Ką reikštų kelių 

kvadratinių metrų plote „atkurti“ Afganistano peizažą? 

Ar daug vietos ir pinigų pareikalautų nuo sienos virve 

besileidžiantis „specialiųjų pajėgų karys“? O gal būtų 

galima pasiūlyti lankytojams nusifotografuoti su visa 

kario ekipuote? Šie klausimai neatrodo betiksliai, jei 

kalbama apie kariuomenės įvaizdžio kūrimą ir bendrą 

pilietiškumo ugdymą. 

KARINĖS TEMATIKOS MUZIEJAI IR 

ŽYMESNĖS KARINIŲ EKSPONATŲ 

EKSPOZICIJOS LONDONE: 

- Imperial War Museum, Geraldine Mary Harmsworth 

Park, Lambeth Road; 

- National Army Museum, Royal Hospital road, Chelsea; 

- Guards Museum, Birdcage Walk, St. James‘s park; 

- Cabinet War Rooms, Birdcage Walk, St. James‘s 

Park; 

- Britain at War Experience, Tooley St., London Bridge; 

- HMS Belfast, Morgan‘s Lane, Tooley St.; 

- College of Arms, Queen Victoria St., St. Paul‘s; 

- British Museum, Gt. Russell St.; 

- Victoria and Albert Museum, Cromwell Road, South 

Kensington; 

- Tower of London, Tower Bridge App., Tower Hill. 

D A R I U S S U T KU S 

56

K A R D A S - KraÅ¡to apsaugos ministerija

Create successful ePaper yourself

Delete template?

Save as template?