K A R D A S - Krašto apsaugos ministerija

LIETUVOS K ARIUOMENĖS ISTORIJA
48
žmonos E. Raštikienės generolo atsiminimų knygoje
skelbiamas tekstas. Jame aprašomi tie įvykiai, kurie
ištiko Raštikių šeimą, div. gen. S. Raštikiui trumpam
pasitraukus į Vokietiją. Generolo žmonos pasakojimas
baigiasi jos paleidimu iš kalėjimo ir žinios apie vaikų
bei artimiausių giminių ištrėmimą gavimu. Raštikiai,
emigravę į Vokietiją ir ten gyvendami DP stovyklose,
bandė gauti žinių apie savo vaikų ir artimųjų gyvenimą.
„Geležinė uždanga“ buvo geležinė. Net organizacijos
Amerikoje buvo bejėgės ką nors padaryti: „...galimybės
kokios nors sėkmingos šio krašto institucijų Tamstos
reikale intervencijos yra lygios nuliui. Tamstos
artymuosius jie laiko įkaitais. ...esant mažiausiai
galimybei (visur pabraukta laiško autoriaus – G. K.),
mes čia, ir be priminimo iš Tamstos pusės, būtume
padarę viską, kad Tamstos artymuosius iš tos peklos
išgelbėti“ – generolui rašė K. Grinius.
Raštikiai su savo vaikais negalėjo pasimatyti net
jiems (Raštikių vaikams – G. K.) grįžus iš tremties į
Lietuvą. Div. gen. M. Rėklaičio šeimos likimas panašus.
Generolas buvo įkalintas sunkiųjų darbų kalėjime,
žmona, vaikai ir kiti artimiausi giminės ištremti. Duktė
Asta Rėklaitytė, prisiminusi savo tėvą ir priežastis,
kurios vertė emigruoti, nesistebi tėvo sprendimu:
„...šeimos nėra, jisai vienas. Kada išėjo iš kalėjimo,
dalyvavo 1941 metų sukilime. O kur jam dingt
– lieki be šeimos, vienas žmogus, nieko aplink nėra.
Kadangi jis buvo kalėjime, jam 58 straipsnis
– sušaudymas – tai ką jis. Ten ir būtų...“.
Rėklaičių šeimai pasisekė, nes 1956 m. per draugų
gimines jie susirado vieni kitus. Bendravimas vyko
laiškais: „Iš Lietuvos žmonos laiškus skaityti skaudu.
Skaudu, kad gyvenimo tikrovės negali pavaizduoti.
Vienintelė paguoda, kad sveikos ir gyvos, gyvena nepajudintos“,
– rašė savo dienoraštyje div. gen. M. Rėklaitis.
Skaitydami tremtinių, emigrantų atsiminimus, susipažindami
su jų patirtimi, galime aptikti stulbinančių faktų:
į Sibirą ištremtos šeimos sugrįžta į Lietuvą ir išvyksta
pas artimuosius į JAV. Deja, karininkų šeimų patirtis
kitokia. 1958 m. M. Rėklaičio šeimai sugrįžus iš Sibiro,
generolui kyla mintis dėl jų persikėlimo į JAV. Deja,
tenka nusivilti: „...bandžiau kviesti į čia. Atsakė: Apie
tai tegalime tik pasvajoti“.
Ši tragedija, kaip minėjome, ištiko daugelį lietuvių
visuomenės šeimų ir karininkai jokios išimties nesudarė.
Vis dėlto gana dažnai karininkai sugebėdavo pasitraukti
į Vokietiją su šeimomis ir vėliau kartu emigruoti
į JAV, Australiją, kitur.
Senatoriaus H. C. Lodžo projektas
1948 m., JAV diskutuojant dėl DP emigracijos,
senatoriui Henriui Kabotui Lodgžui kilo idėja dėl
jaunų vyrų iš Lenkijos, Baltijos, Čekijos ir kitų šalių
emigracijos, kuri palaipsniui buvo suformuota į tokį
projektą: steigti Amerikos svetimšalių legioną, kuriame
vyrai tarnautų penkerius metus, o po tarnybos turėtų
teisę gauti JAV pilietybę. Teigta, jog ši integracija į
JAV kariuomenę palengvintų emigracijos problemą.
Idėja turėti Svetimšalių legioną JAV kariuomenėje kilo
žvelgiant į tuometinę JAV kariuomenę, kuriai sunku
buvo surinkti savanorių.
Dienraštis „Mintis“ citavo pokalbį su senatoriumi,
kuris pasakojo apie pirminį šio projekto variantą, numatantį
savanorius panaudoti Europoje, dislokuojant
juos okupuotose srityse. Vėliau „pati kariuomenės
vadovybė padarė išvadą, kad nori laikyti šiuos vyrus
Karibų srity, Aliaskoje ir Tolimuosiuose Rytuose“,
– teigė senatorius Lodge.
Emigrantų baimintasi, o ypač – JAV kariuomenėje.
Vis dėlto JAV karinė vadovybė neprieštaravo šiam projektui,
tiktai, kaip minėjome, padarė jame kai kuriuos
pakeitimus. Šis pirminis projekto variantas taip pat
numatė ir Amerikos svetimšalių legiono skaičių – 50
tūkst. Jame gausiausia grupe turėjo būti DP stovyklų
gausiausios tautos – lenkai ir pabaltijiečiai.
Toks senatoriaus projektas buvo pakankamai radikalus
ir nuklydo nuo senosios amerikiečių tradicijos,
kuri skelbė, kad JAV kariuomenėje tarnauja tik JAV
piliečiai: „Pabrėžiu, kad šis planas buvo amerikonams
per didelė staigmena ir naujybė“ (citata iš pokalbio su
senatoriumi, publikuoto dienraštyje „Mintis“). Straipsnyje
siūlyta pagalvoti amerikiečio protu: „Ambicingas
politikas (senatorius H. C. Lodžas – G. K.) taikos
metu siūlo kelias dešimtis kažkokių ten neaiškių ir
nežinomų svetimšalių priimti į karinę tarnybą tokiai
galingai ir turtingai demokratinei tautai, kuri vos prieš
porą metų paleido namo galingiausius priešus nugalėjusią
13-kos milijonų vyrų kariuomenę!“. Iki tol
tarnavę pavieniai svetimšaliai buvo išsklaidomi po
dalinius ir jokios grėsmės kelti negalėjo. Šiam „piliečių
kandidatų“ projektui, kaip jį vadino kpt. P. Jurgėla, pritarė
JAV kariuomenės ministerija, bet Užsienio reikalų
ministerijoje kilo neaiškumų.
Pirmas dalykas, kuris jaudino amerikiečius, buvo