K A R D A S - Krašto apsaugos ministerija
K A R D A S - Krašto apsaugos ministerija
K A R D A S - Krašto apsaugos ministerija
Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
LIETUVOS K ARIUOMENĖS ISTORIJA<br />
50<br />
visuotinis tęstinumo jausmas, Lietuvos istorija buvo<br />
plėtojama toliau Vokietijoje, kartu su emigrantais buvo<br />
perkelta į kitus žemynus. Šis karininkų suvažiavimas<br />
rodo dar vis išlikusį ir jaučiamą bendrumo jausmą ir<br />
savęs tapatinimą su grupe, nors galimybės bendrai<br />
veiklai yra labai ribotos. Be to, galime numanyti, kad<br />
karininkijos organizavimo darbu labiausiai susirūpinusi<br />
ir užsiėmusi buvo tik karinė vadovybė, ypač ats. brg.<br />
gen. P. Plechavičius, kuris net važinėjo po lietuvių DP<br />
stovyklas ir tarėsi dėl Lietuvos laisvės kovų dalyvių<br />
sąjungos įkūrimo su karininkais. Plk. ltn. M. Karaša, būsimasis<br />
atsikūrusios karininkų „Ramovės“ Baltimorės<br />
skyriaus pirmininkas, teigė, jog „apie tokios sąjungos<br />
suorganizavimą neteko girdėti“.<br />
Kalbant apie šią kariuomenės 30 metų gyvavimo<br />
šventę (vėlgi tęstinumas!, juk Lietuvos kariuomenė<br />
buvo likviduota – G. K.), reikia pasakyti, kad ji iš esmės<br />
niekuo nesiskyrė nuo anksčiau ar vėliau emigracijoje<br />
rengtų kariuomenės, Vasario 16-osios dienos ar panašių<br />
švenčių minėjimų. Kaip paprastai, buvo atlikti<br />
ritualai: pakelta Lietuvos vėliava, vyko iškilmingos<br />
pamaldos, padėti vainikai ir gėlės prie paminklo žuvusiems<br />
už Lietuvos laisvę, tremtiniams, kaliniams.<br />
Pačiame suvažiavime dalyvavo ir VLIK’o vadovybė.<br />
Visuomenė buvo gerai informuota apie šį susitikimą<br />
ir sveikino susirinkusiuosius. Reikšmingiausia tai, kad<br />
šio suvažiavimo metu buvo įsteigta Lietuvos laisvės<br />
kovų dalyvių sąjunga, kuri numatė „sujungti visus kovojusius<br />
ar tebekovojančius dėl Lietuvos laisvės. <br />
norėjo apjungti visas kovoje užgrūdintas ir geriausias<br />
mūsų jėgas“. Į Sąjungos centro valdybą buvo išrinkti<br />
ats. brg. gen. P. Plechavičius, div. gen. S. Raštikis, J.<br />
Kaminskas, ats. plk. ltn. Bronius Ivanauskas, gen. št.<br />
plk. A. Rėklaitis, E. Simonaitis ir gen. št. mjr. Juozas<br />
Bulika-Bulka. Centro valdybos pirmininku tapo div. gen.<br />
S. Raštikis, vicepirmininku ats. brg. gen. P. Plechavičius.<br />
Po suvažiavimo pradėtas organizacinis darbas bei<br />
skyrių steigimas kitose stovyklose nutrūko. Priežastys<br />
paprastos: 1949 m. prasidėjusi masinė emigracija į JAV,<br />
Kanadą, Australiją ir kitur. Gen. S. Raštikis, ėjęs pareigas<br />
keletą mėnesių, savo vietą užleido P. Plechavičiui ir išvyko<br />
į JAV. Juo greitai pasekė daugelis kitų, dalis buvo išvykę<br />
jau anksčiau. Taigi 1948 m. vėl organizuotis pradėjusi<br />
karininkija išsisklaidė po visą pasaulį, ir vėl prasidėjo<br />
kitas, tiek visos išeivijos, tiek karininkijos, emigracijos<br />
laikotarpis.<br />
Apibendrinant derėtų pasakyti, kad karininkai buvo<br />
viena paskutiniųjų grupių, pradėjusių organizuotis,<br />
burtis į organizaciją. Ar tokį „vėlavimą“ būtų galima<br />
aiškinti kaip užtrukusį bandymą atsigauti po nesėkmės<br />
„ginant Lietuvą“? Ar karininkijai reikėjo laiko susivokti,<br />
kad galėtų įsijungti į bendrą išeivijos darbą dėl Lietuvos?<br />
O gal tiesiog sąlygos, kuriose gyveno „dipukai“,<br />
nebuvo palankios karininkijos veiklai (juk Tarybų<br />
Sąjunga diktavo savo sąlygas)? Visos šios priežastys<br />
turėjo didesnės ar mažesnės įtakos to meto karininkų<br />
veiksmams ir sprendimams.<br />
Lietuvos kariuomenės kūrėjai savanoriai, išvykdami<br />
į JAV, savo vėliavos akivaizdoje įsipareigojo:<br />
„TVIRTAI TIKĖTI laisvos Lietuvos prikėlimu ir mūsų<br />
tautos pergalės triumfu; VISUR IR VISUOMET BŪTI:<br />
tautos vienybės apaštalais, drausmingais, gyvenimu<br />
pavyzdingais ir teisingais, visuomet aktyviais, drąsiais,<br />
dvasiniai stipriais, tolerantingais, kantriais ir kartu kovingais“.<br />
Kaip karininkams sekėsi įgyvendinti šiuos<br />
tikslus? Su kokiais sunkumais susidūrė emigravusioji<br />
Lietuvos karininkija? Kokia veikla užsiėmė? Tai pagrindiniai<br />
klausimai, į kuriuos bandysime atsakyti kituose<br />
skyreliuose.<br />
Taip pasibaigė vienas iš emigracijos etapų ir<br />
karininkijos veiklos pirmasis periodas išeivijoje. Jei<br />
bandytume lyginti jį su kultūrine veikla Vokietijos DP<br />
stovyklose, pastebėtume akivaizdų karininkijos pasyvumą,<br />
nulemtą gan objektyvių priežasčių. Bandymas<br />
vienytis, jungtis į organizaciją fiksuotas tik 1948 m. Jį<br />
nutraukė tolesnė emigracija. Sargybų kuopų veikla,<br />
Svetimšalių legiono projektu lietuvių išeivijos organai<br />
didelio susirūpinimo nerodė, nors juose karinė vadovybė<br />
dažnai įžvelgė galimybę kurtis lietuvių kariniams<br />
daliniams. Tarptautinės aplinkybės neteikė vilčių,<br />
didžiųjų valstybių politika savo planuose nenumatė<br />
tautinių karinių dalinių kūrimo, dažniausiai siekdami<br />
išspręsti tuo metu egzistuojančias problemas: <strong>apsaugos</strong><br />
ir darbo jėgos nebuvimą Vokietijoje, imigracijos klausimą,<br />
JAV kariuomenės sunkumus. 1948–1949 m. tolesnė<br />
emigracija pradėjo naują etapą Lietuvos karininkijos<br />
veikloje.<br />
G I N TA R Ė KU R T I N A I T Y T Ė<br />
Krašto <strong>apsaugos</strong> archyvo prie KAM nuotr.
Change language