K A R D A S - Krašto apsaugos ministerija

das (ats. plk. Vladas Rėklaitis, div.
dalų, kuriuos inicijuodavo „šnipai ir
tiktai nereikėtų jų maitinti ir kad
gen. M. Rėklaičio brolis – G. K.)
provokatoriai“. Plk. P. Saladžiaus
galėtų patenkinti savo „geriausią“
persikėlė į Augsburgą, ten gyve-
sūnėnas P. Nagys ir jo brolis, Vie-
draugą Staliną“. Lietuvių DP sto-
no mano brolis Vacys su šeima
tinės rinktinės nariai, išėję UNNRA
vyklų komitetai ir išeivių organiza-
– gyveno kareivinėse, bet buvo
patikrinimą, pasijuto saugiai: „Po
cijos nieko negalėjo vieni padaryti,
saugiau“. Asta Rėklaitytė pasakojo
tikrinimo, gavę tikrąjį pabėgėlio
kaip tik perspėti savo tautiečius dėl
iš pusbrolio pasakojimo sužinojusi
statusą, jautėmės daug saugiau.
pavojaus ir laikytis išvien. V. Alseika
apie tai, kad jos tėvui, div. gen. M.
Nebebijojome rusų agentų, kurie
teigė bolševizmo priešininkus vei-
Rėklaičiui, taip pat buvo rodytos
vis pasirodydavo tarp lietuvių ir kitų,
kus aktyviai ir drastiškai: „nebuvo
išvežtų į Sibirą dukterų nuotraukos,
kviesdami važiuoti namo“. Išeiviai
paslaptis, kad antitarybininkai ne
siekiant prisivilioti generolą grįžti į
į tokius bandymus reaguodavo
tik atkalbinėjo norinčius grįžti į tė-
Lietuvą. Galima numanyti, kad tokį
labai jautriai: „Tie agentai rusai.
vynę, bet ir terorizavo juos“. Galima
moralinį šantažą patyrė ne vienas
Kitur agentai atvykdavo su džipais.
daryti išvadą, kad lietuvių komitetai
DP stovyklų pabėgėlis.
Kartais tas jų mašinas apversdavo
ir aktyvioji išeivijos dalis nesėdėjo
Amerikiečių istorikas M. Vyma-
ar sudegindavo“. Kiek lietuvių, o
rankų sudėjus ir darė viską, kad
nas, tyrinėjęs Perkeltųjų asmenų
tuo labiau karininkų susigundė
repatrijuojamų lietuvių būtų kuo
stovyklas Europoje, bendravęs
„agentų“ pažadais, pasakyti sun-
mažiau.
su buvusiais „dipukais“, teigė, jog
ku. Amžininkai teigė, tokių buvus
Galutinai repatriacijos pavojus
dažnai žinia apie repatriaciją buvo
mažai, o jei ir atsirasdavo, tai juos
praėjo tada, kai buvo nuspręsta leisti
tolygi mirties nuosprendžiui. Pro-
dažniausiai veždavo ne į Lietuvą,
„dipukams“ toliau emigruoti. 1946 m.
fesorius mini atvejus, kai repatrijuo-
bet į „Didžiąją Tėvynę“, į Sibirą.
įsteigta IRO rūpinosi tolesnės emig-
jami asmenys rinkdavosi mirtį.
Britų zonoje gyvenęs j. ltn. A. Atutis
racijos reikalais. Vis dėlto repatriacija
M. Vymanas teigė, kad per ke-
vos išvengė repatriacijos: „Mums
mažesniu ar didesniu mastu dar buvo
turis mėnesius apie du milijonus
pasitraukus (su šeima į pabėgėlių
vykdoma iki 1948–1949 m.
žmonių buvo sugrąžinta į okupuotas
tėvynes. Savižudybės atvejai
stovyklą – G. K.) kitą dieną atvažiavę
sovietų saugumiečiai su savo
Šeimos tragedija
buvo pakankamai dažni. Tokią
sunkvežimiu, surinko ten esančius
Tragedija, kuri ištiko lietuvių
repatriaciją profesorius vadina
latvius ir estus“. Vienintelis kelias,
šeimas po Antrojo pasaulinio karo,
prievartine (angl. forcible – G. K.),
galėjęs apsaugoti nuo repatriaci-
buvo visuotinė ir palietė didžiąją
kruvinąja (angl. bloody – G. K.).
jos, buvo išeiti UNRRA patikrinimą,
dalį lietuvių visuomenės – tą dalį,
Mūsų peržiūrėta šaltinių bazė tokių
gauti pabėgėlio dokumentus. Vis
kuri neįtiko okupaciniam režimui.
radikalių veiksmų nefiksuoja, bet
dėlto net ir tuomet jaustis visiškai
Karininkai, būdami privilegijuota
taip pat neišvengiamai užsimena
saugus negalėjai. Tai patvirtino P.
visuomenės grupė, susilaukė ypa-
apie repatriaciją.
Kubiliūno atvejis, kai šis generolas
tingo Sovietų Sąjungos saugumo
Žinoma, šis pavojus – būti prie-
apgaule ir slaptai buvo išvežtas į
institucijų dėmesio ir užtraukė ne-
varta sugrąžintam į tėvynę – labiausiai
grėsė didžiausią autoritetą
tarpukario Lietuvoje turėjusioms
grupėms. Taigi neišvengiamai šis
procesas palietė ir karininkus.
Bene daugiausiai apie tai užsiminė
div. gen. S. Raštikis savo
atsiminimuose, kiti teigė tiesioginio
pavojaus nepatyrę. Tiesa, div. gen.
M. Rėklaitis, pasak div. gen. S.
Raštikio, užsiminė DP stovyklose
buvus visokiausių incidentų, skan-
Rusiją.
Sąjungininkai į visus šiuos įvykius
žiūrėjo pakankamai atsargiai,
dažnai netgi pro pirštus – nenorėta
pykdyti vis dar sąjungininkės
Sovietų Sąjungos. Buvęs Vietinės
rinktinės karys P. Nagys pasmerkė
tokius sąjungininkų veiksmus:
„Savo Sąjungininko Stalino ir jo
sėbrų darbais vakariečiai visai
nesirūpino. Tūkstančius atidavė į
komunistinio „rojaus darželį“, kad
laimę savo šeimoms, giminėms,
draugams. Daug karininkų kartu
su šeimomis buvo ištremti į Sibirą,
kai kurie kalinami, nuteisti už
„nusikaltimus“ Sovietų Sąjungai.
Dalis karininkų sugebėjo emigruoti
kartu su šeimomis, bet nemažai
daliai bėgant vieniems, jų šeimos
buvo ištremtos, kalintos. Galėtume
sudaryti ilgą sąrašą tokį likimą patyrusių
šeimų. Vienu skaudžiausių
atsiminimų yra div. gen. S. Raštikio
K A R D A S 2 0 0 6 b a l a n d i s n r . 2 ( 4 1 9 )
47