Skalūnų dujų burbulas 5,3 - Ekonomika.lt

26
Nr. 20
Nr. 20
Verslo švyturiai 2011 m. gegužės 23–29 d.
Verslo švyturiai
27
2011 m. gegužės 23–29 d.
Dina Sergijenko
dina@ekonomika.lt
Netoli Sūrininkų
namų gyvena
ir Valdas Kavaliauskas
–
smulkusis ūkininkas, save
vadinantis sūrininku. Jis –
vienas iš sūrio valgytojų ir
gamintojų asociacijos „Viva
Sol“ įkūrėjų. Su žmona Rasa
jiedu jau šešeri metai slegia
sūrius, savo produkcija džiugina
sūrių valgytojų bendruomenę
ir žada neužsiimti
komercija.
Gyvena pievose
Į susitikimą Sūrininkų
namuose Dargužių kaime
Valdas vėlavo. Atvykęs paaiškino,
kad teko iš pelkės
traukti melžiamą karvę. Šveicarijos
Alpių veislės galvijas
nuklydo atsigerti, įklimpo
ir nesugebėjo išsivaduoti iš
kemsynės. Neslėpdamas rūpesčio
vyras prisipažino, kad
mieliau ne su žurnalistais
kalbėtųsi, o keliautų atgal į
ganyklą prižiūrėti išsigandusio,
o gal ir sužaloto gyvulio.
Prasidėjus ganymo sezonui
Valdas ir Rasa persikelia
gyventi į savotišką jurtą ir
daugiau nei pusę metų praleidžia
pievose su gyvuliais – 15
ožkų ir keliomis melžiamomis
karvėmis bei dviem šunimis.
„Nebaisu“, – paklaustas
purtė galvą sūrininkas.
Bijoma, kai trūksta žinių, o
jam viskas žinoma. Vienais
metais V. Kavaliauskas yra
netekęs keturių ožkų – vilkai
sudraskė, todėl dabar greta
mielo gauruoto šuns Zuikio
atsirado dar vienas – gerokai
didesnis ir piktesnis. „Saugo
ir nuo dvikojų, ir nuo keturkojų“,
– šypsojosi ūkininkas.
Čia nėra nei elektros, nei
didesnių patogumų, bet jų
ir nereikia. Toks gyvenimo
būdas atitinka sūrininko filosofiją
– geriau tai, kas vyksta
lėčiau.
Smulkusis ūkis geriau
Gyventi neskubėdamas Valdas
su žmona Rasa pradėjo
prieš kelerius metus. Iki tol
mokėsi ir dirbo vienoje firmoje
Prancūzijoje, vėliau
pusantrų metų iš vietos ūkininko
mokėsi sūrių gamybos
paslapčių. Užuot likęs svečioje
šalyje, V. Kavaliauskas
grįžo į Lietuvą ir čia įkūrė
savo ūkį. „Smulkųjį ūkį“, –
pataisė.
Paklaustas, kuo skiriasi
smulkusis ūkis nuo stambiojo,
sūrininkas kurį laiką
susimąstė. „Kriterijų nėra,
– pratarė. – Greičiausiai
smulkusis ūkis yra toks, kai
ūkininkas visuose etapuose
dalyvauja pats: viską daro
savomis rankomis, nesamdo
pagalbinių žmonių ir pats
parduoda produkciją. Tai
nėra vienas iš ūkio plėtros
etapų, tai galutinis tikslas.“
Vyras prisipažino niekada
nesiekęs tapti didelio ūkio
šeimininku.
Kalbėdamas apie savo ūkį
Valdas sakė ne kartą girdėjęs
klausimų apie jo plėtrą
»Kuo daugiau investuoji, tuo daugiau turi
gaminti, kuo daugiau gamini, tuo daugiau
turi parduoti
V. Kavaliausko ir jo žmonos sūrių pageidaujama vis daugiau, tačiau jie neketina didinti ūkio ir greitinti gyvenimo tempo. Ruslano Kondratjevo nuotr.
V. Kavaliauskas: skaniausias
Penkios dešimtys kilometrų nuo Vilniaus. Tiek reikia važiuoti Varėnos kryptimi, kad pasiektum
Sūrininkų namus Dargužių kaime. Čia pat, Lietuvoje, spaudžiami sūriai, įprasti mūsų
lietuviškam būdui ir kur kas egzotiškesni – su mėlynuoju pelėsiu, fermentuoti, ilgai brandinti.
ir visuomet atsakydavęs,
kad jo tikslas – ne stambėti,
o daugėti. Kitaip tariant, ne
smulkusis ūkis turi virsti
stambiuoju, o turi atsirasti
daugiau smulkiųjų ūkininkų.
Pavargo nuo skubėjimo
Ūkį Valdas ir Rasa įkūrė pavargę
nuo nuolatinio bėgimo
ir siekių. Perkainoję vertybes
jiedu nusprendė gyventi
kaime, Dargužiuose, gamtos
apsuptyje, ir negalvoti,
kad geriau bus rytoj. „Man
kaimas prie širdies, be to,
žemdirbio veikla leidžia būti
laisvam, nes daugiausia priklausai
nuo gamtos ir savo
rankų“, – aiškino sūrininkas.
Žinių jam netrūko, mat buvo
mokęsis gyvulininkystės
technologijų, o Prancūzijoje,
kai studijuodamas pritrūko
pinigų, įsidarbino fermoje,
kurioje buvo ir ožkų, ir karvių.
Iš pradžių šeima apskaičiavo,
kiek minimalių
pajamų reikia, kad galėtų
gyventi kaime. „Žiemą pragyventi
už 300 litų su dviem
telefonais ir automobiliu sunkoka“,
– šyptelėjo Valdas. Galop
sutuoktiniai nusprendė,
kad jiems dviem per mėnesį
visiškai užtenka poros tūkstančių
litų. Tokio išbandymo
prireikė, kad nebūtų įsisukta
į ratą „perku–parduodu“.
Sūrininkai neėmė kredito iš
banko, bet sumažino savo išlaidas
ir lėtai siekė pajamų.
„Tai nebuvo išskaičiuotos
pajamos, tai buvo, galima
sakyti, išgyventos pajamos“,
– juokavo ūkininkas. Pradėję
nuo dviejų ožkų per kelerius
metus augindami visą prieauglį
jų skaičių padidino iki
15 bei įsigijo karvių. Atsiradus
daugiau pieno imta slėgti
daugiau sūrių. Tai leido tobulinti
technologijas, prie
gaminių priprato ir valgytojai.
„Manau, jeigu būtume
rengę verslo planą ir tiksliai
apskaičiavę, pavyzdžiui, kiek
prieauglio ir produkcijos
padidės per metus, mums
nebūtų pavykę“, – įsitikinęs
Valdas.
Sūrininkas mano, kad pasiekto
rezultato laidas – lėtumas.
Tai šiuolaikinės ekonomikos
priešybė.
Kiek pats padarai
Valdo ir Rasos ūkyje yra 15
melžiamų ožkų, pora melžiamų
karvių bei prieauglis.
Toks ūkio modelis susiklostė
natūraliai. „Iš pradžių melžė
tik žmona. Aš sakiau, kad
mums reikia dar dešimties
ožkų. Ji sutiko su sąlyga,
kad melžti pradėsiu ir aš. Supratome,
kad daugiau ožkų
mums nereikia, ir likome su
penkiolika“, – juokėsi vyras.
Anot jo, smulkiojo ūkio
dydį dažniausiai lemia tai,
kiek ūkininkas pajėgus pats
atlikti fizinių darbų. Poros
valdomas ūkis optimalus ir
tuo, kad kuriant jį nereikėjo
įsipareigoti.
„Neėmėme nei paskolų,
nei kreditų ir neketiname
imti. Žinoma, šitaip ribojame
savo investicijas, tačiau išvengiame
rutinos „kuo daugiau
investuoji, tuo daugiau
turi gaminti, kuo daugiau
gamini, tuo daugiau turi parduoti“,
– aiškino sūrininkas.
– Kad turime galimybę nedidėti,
yra pranašumas.“
Valgantieji ir gaminantieji
Antras sėkmės raktas, pasak
sūrininko, yra bendravimas
su aplinkiniais, su
valgytojais, su kitais sūrininkais.
Pastaruosius Valdas
ir Rasa, nusprendę, kad
nebenori būti vieni, susirado
aplink Dargužius esančiuose
kaimuose, vieną,
galima sakyti, užsiaugino
priimdami atlikti praktikos.
„Dabar mes penkiese,
nes aš ir Rasa esame kaip
du atskiri sūrininkai – ji
gamina ožkų pieno sūrius,
aš – karvių pieno“, – vardijo
pašnekovas.
Prekiauti ūkininkai
pradėjo kavinėje „Cafe de
Paris“ Vilniuje, kitose vietose.
Šiandien jie yra įkūrę
valgytojų ir gamintojų bendruomenę
„Viva Sol“. Šią
bendruomenę būtų galima
vadinti sūrio valgytojų ir
gamintojų bendruomene,
tačiau prie sūrininkų prisidėjo
keli duonos kepėjai. Pavyzdžiui,
dabar Sūrininkų
namuose Dargužiuose gyvena
ispanas Guillermo,
ieškantis vietos po saule ir
įgyvendinantis savo kulinarinius
eksperimentus. Jis
vaišina Sūrininkų namų
svečius šviežiai kepta duona
ir įvairių rūšių sūriu.
Malonios staigmenos
Valdas teigė esąs dėkingas
draugams, paraginusiems
CV Valdas Kavaliauskas
2005 m. V. Kavaliauskas grįžo iš
Prancūzijos ir su žmona įsikūrė
Dargužiuose.
Ūkininkas yra mokęsis gyvulininkystės
technologijų, Prancūzijos
fermoje gaminęs sūrius.
Ir ožkos, ir karvės V. Kavaliausko ūkyje
ganosi laisvai. Su jomis į pievas gyventi
pusmečiui persikelia ir sūrininkų pora.
Ruslano Kondratjevo nuotr.
pradėti gaminti sūrius.
„Pirmą produktą, kuris
mums su Rasa atrodė neblogas,
valgė draugai. Jie ir pasiūlė
tuo užsiimti, nes visai
neblogai išeina, nors žiūrint
iš dabartinių pozicijų buvo
labai daug neišspręstų klausimų“,
– kvatojo sūrininkas.
Kitų Valdo ir Rasos sūrių
gerbėjų atsirado per atvirų
durų dienas Sūrininkų namuose,
sūrių mokyklėlėje,
prekybos sūriais vietose.
Vis dėlto net dabar sūrininkai
nėra visiškai
perkandę sūrių gamybos
technologijų. Jie naudoja
nesterilizuotą pieną, kaip
sako, gyvą, o sūriai slegiami
nestandartinėmis sąlygomis.
»Visiems atrodo, kad kaime vyrauja
nuolatinis juodas darbas, iki kelių įsibridus
mėšle, tačiau taip nėra
Prancūzijoje studijavo finansus ir
įmonių valdymą.
V. Kavaliauskas yra vienas iš valgytojų
ir gamintojų asociacijos
„Viva Sol“ įkūrėjų.
„Mes patenkame į aplinką,
kurioje yra daug įvairių
veiksnių, darančių įtaką sūrių
gamybai, todėl dažnai
pasitaiko netikėtumų. Būna
ir malonių atradimų“, – pasakojo
Valdas, su žmona pagaminantis
7–8 rūšių sūrius.
Šio produkto gamyba priklauso
nuo sezono ir pašaro.
Vasarą jis būna vienoks,
žiemą – kitoks. Vienodą sūrį
visais sezonais gaminti gali
tik pramonė. Sūriai brandinami
nuo kelių savaičių iki
pusės metų.
„Mes visų procesų valdyti
nesugebame ir turbūt nesugebėsime.
Kartais valgytojai,
be abejo, nustemba, kad sūris
kitoks, nors pavadinimas tas
pats. Kadangi patys parduodame
savo produktus, visada
galime paaiškinti“, – ranka
mostelėjo pašnekovas. Tokios
sąlygos, anot jo, verčia
FAKTAI
V. Kavaliausko ūkis
••
Sūrių gamyba V. Kavaliauskas
su žmona verčiasi maždaug
6 metus.
••
Kuriant smulkųjį ūkį sūrininkui
teko investuoti apie 50
tūkstančių litų.
••
Viena ožka kainuoja apie
300 litų, karvė – apie 3 000
litų.
sūris, kurį valgai su draugais
nuolat išlikti budrius ir dalį
veiksmų numatyti šiek tiek į
priekį.
Dovanoja ožkas
••
Iš 10 litrų pieno pagaminama
1 kilogramas sūrio. Valdas
ir Rasa per dieną pagamina 6
kilogramus sūrio.
••
Valdo ir Rasos ūkyje gaminami
7–8 rūšių sūriai.
••
Sūriai gali būti fermentuoti,
pelėsiniai, rūgštiniai ir saldaus
pieno.
Bandydami plėsti sūrininkų
skaičių „Viva Sol“ nariai
inicijavo projektą: visiems,
norintiems kaime įkurti
smulkųjį ūkį, mokytis slėgti
sūrius, bendruomenės nariai
dovanoja penkias ožkas.
Prakutę sūrininkai turėtų
padovanoti penkias ožkas
kitiems, norintiems užsiimti
ta pačia veikla. „Dabar vykdydami
projektą turėtume
padovanoti 25 ožkas, tačiau
nėra kam“, – liūdnai gūžtelėjo
pečiais Valdas.
Anot jo, plėstis sūrininkų
bendruomenei yra kur, tačiau
potencialių sūrininkų
jis nemato. Daug lemia gyvenimo
kaime, iš kurio dažnas
bėga, įvaizdis. „Visiems atrodo,
kad čia vyrauja nuolatinis
juodas darbas, iki kelių
įsibridus mėšle, tačiau taip
nėra“, – purtė galvą sūrininkas.
Be to, neretai trūksta ir
žinių, ir praktikos.
„Turėjome šeimų, kurios
norėjo gyventi kaime, auginti
ožkas, gaminti sūrius,
tačiau po metų jų neliko“, –
pasakojo ūkininkas. Galbūt
taip yra ir dėl to, kad turėdamas
smulkųjį ūkį pajamų beveik
nejauti, o gauti kreditą
nėra galimybių. Kitaip tariant,
infrastruktūros smulkiajam
ūkiui Lietuvoje nėra.
Geriausias sūris
Vis dėlto valgančiųjų sūrius
ir jų ieškančiųjų daugėja.
Valdas neatsigina įvairių
krautuvėlių prašymų slėgti
daugiau sūrių.
„Norite sūrio, pradėkite
gaminti“, – atsako tokiems
prašytojams sūrininkas ir
toliau gyvena taip, kaip priprato:
neskubėdamas, apsuptas
gamtos, vaišindamas
draugus ir gamindamas
tiek, kiek pačiam užtenka.