Žaliavalgystė – su kuo tai valgoma? skaniausi ... - Restoranų verslas

Istorijavaldiškai-oficialiai kompetentingos komisijosautoritetingą neatšaukiamą nutarimą, kad kitadospopuliari bohemos garbintojų ir gerbėjųkavinė turi vadintis taip, kaip aukštoji komisijamalonėjo nubalsuoti, - „Literatų svetainė“.Dabar manau žinote, kur buvo „Rudnicko“kavinė, o jei iki šiol neįsidėjote dabon, pasakysiu:priešais Katedrą, kampinio namo pirmameaukšte, kur dabar įsikūręs „Nordea“ bankas.Vieta pačiame miesto centre, graži, tiesiogišsvajota. Žiemą į kavinę eita tik iš gatvės pusės,nosimi atsimušdavai į bufetą, už kurio nuoryto iki vakaro stovėjo apkūnokas, nekalbussavininkas Rudnickas. Niekas jo neįsivaizdavokitaip, tik su žnypliukėmis dešinėje rankoje.Po kairei turėjo lėkšteles, į kurias pono Karolioar pono Emilio (padavėjai) reikalavimužnypliukėmis rituališkai dėjo po vieną ar kelispyragaičius. Būdinga tai, kad savininkas niekoneužsirašinėjo, neturėjo kasininkės žetonamsišdavinėti. Neatsimenu irto, kad dienos metupriimamos prekės ar daromi iki gyvo kauloįkyrėję nūdienos patikrinimai.Ši tarpukario Vilniuje paprastutė kavinė buvoneginčijamos lietuviškos kilmės. Kas joje buvoiki 1920 m. - negaliu pasakyti, bet tų metųvasarą, įžengus Lietuvos kariuomenei į Vilnių,čia buvo atidaryta lietuviška kavinė, veikusi darir pirmosios želigovskiados mėnesiais.Dėl visa ko peržiūrėjau tų metų Vilniuje leistądienraštį „Vilniaus Aidas“. Štai ką užtikau.Rugsėjo 17 d. Numeryje (33), skelbimų skyriujeperskaičiau tokį anonsą: „Vilniaus muz. ir liter.ratelis „Poilsis“ Katedros g. (buvo restoranas„Meška“) Jurgio g. kampas. Kasdien nuo 16val. žaidimai: „Loto“, šaškai, šachai ir kita. Prieratelio valgykla, skaitykla, bufetas. Įėjimas į„Poilsio“ ratelį galimas nariams rekomenduojant.“Vadinasi buvusioje „Literatų svetainėje“, carolaikais būta restorano „Meška“ (veikiausiaivadinosi „Medved“), o 1920 m. Vasarą šiojepatalpoje įsitaisė Vilniaus lietuvių muzikos irliteratūros mėgėjų ratelis, pasivadinęs „Poilsiu“.Kas buvo jo gimdytojai ir krikštatėviai, kokįturėjo pasisekimą - niekas nežinome. Niekasnegalėtų atsakyti į klausimą, kodėl tasai ratelistik vieną savaitę. Rugsėjo 24 d. Numeryje (39)„Vilniaus Aidas“ įsidėjo tokį skelbimą:„Pirmoji Lietuvių! Naujiena. Kavinė Vilniuje.Naujiena. „Birutė“, kampas Katedros aikštėsJurgio g. Prašome apsilankyti ir pamėginti„Birutės“ pyragaičių. Priimami užsakymaitortų, babkų it t.t. Nuo rugsėjo 24 d. įvairiosužkandos. Viskas daroma iš kuo geriausiosmedžiagos, kuo pigiau. Prašom apsilankyti...“.Gaila, kad nepaisant kvietimo atsilankyti,pirmosios lietuviškos kavinės slenksčioneperžengiau. Gerai menu tik didoką margąiškabą virš kampinių durų – „Birutė“. Aišku, kadtuo metu čia rinkosi dar gana gausi Vilniauslietuvių inteligentija. Deja. Apie tą laikotarpįneturime nei spausdintų, žodinių atsiminimų.Galimas dalykas, kad to nežinojo ir dešiniojiVildžiūno ranka – Smilgevičius bei jo vadovaujamaaukštoji kompetentinga komisija,pakrikštijusi kavinę „Literatų svetainės“ vardu.Ko gero, komisijos nariai manė, kad čia, o nekur kitur, bursis Vilniaus literatai – rašytojai.Jei taip, jų viltis nusinešė šuo ant uodegos,ir storo stiklo įeinamos durys jau kelis kartusbuvo sumaltos į šipulius. Tegul sau plunksnosbroliai už apykaklės ir nepila, bet turbūt durųnedaužo. Vadinasi, į „Literatų svetainę“ renkasikitokia, labiau ekspresyvi publika. Nieko tadnuostabaus, kad literatai vaikšto nosis nukabinęir rūstauja, kad jų vardu pakrikštytoje kavinėjeliteratiškas stiklines duris literatų vardu daužoneliteratai.Įsikalbėjus apie tai su vertėju Kaplanu, jis manpapasakojo:- Nežinau, kaip dabar, bet dar neseniai šiojekavinėje buvo durininkas. Jo pareigos buvonesudėtingos – į kavinę leisti tik inteligentus.Man nusikvatojus, Kaplanas pasakė:- Nesijuok, tamsta. Taip buvo. Iš tikrųjųdurininkas įvertindavo svečius: ką įleisti ir kamužtrenkti duris. Pats žinau du įdomius atvejus.Kartą kažkurio Mokslų Akademijos institutomokslinės tarybos nariai po posėdžio nutarėužsukti į „Literatų svetainę“. Apžvelgęs nuogalvos iki kojų būrelį mokslininkų, durininkasnusprendė:- Pasilinksminti ieškokite kitos vietos. Mūsųkavinė skirta tik inteligentams.- Mes iš Mokslų Akademijos, - prisistatė išalkęsvečiai.- Pažįstu aš tokius mokslininkus, - nenusileidodurininkas. – Eikit iš kur atėję. Derybos niekojums nepadės.- Žinau ir dar vieną atvejį, - tęsė Kaplanas. –Tas pats durininkas neįleido į kavinę JustinoMarcinkevičiaus, nusprendęs, kad šis žmogusnėra inteligentas, ir „Literatų svetainėje“ jamne vieta.- O kodėl jis neapsaugojo stiklinių durų, kai jasdaužė „inteligentai“? – paklausiau.- To aš nežinau, - išskėtė rankas juokdamasisKaplanas.Po šių gal kiek subjektyvių pastabų mintimisgrįžtu į prieškarinę „Rudnickio“ kavinę. Įėjępro kuklias ir jau gerokai aptrintas duris, sukamepo dešinei. Valandėlę stabtelėję, dairomėslaisvo staliuko ar bent laisvos kėdės. Ne visadanusišypsodavo laimė. Raidės „U“ formos kambarysūžia kaip bičių avilys, o palubėje dūmų –lyg rusiškoj pirtyje garų. Aplinkui tik ir girdėti:„Ponas Emili, pusę juodos“, „Ponas Karoli,mažą juodą“. Tarp ankštai sustatytų staliukųabu padavėjai nardyte nardo.Svečiai viską gauna laiku. Laukti ir nervintisnetenka. Nežinome netgi, ką reiškia naujaliteratūrinė srovė „Skundų knyga“.Garuoja karšta kvepianti kava, beveik nuo visųstaliukų raitosi aukštyn cigarečių dūmai, šlamaskaitomi laikraščiai ir žurnalai, viską užgožia įvieną ūžesį susiliejęs klegesys. Kaip iš gausybėsrago pilasi anekdotai, sąmojai, karštos diskusijosdėl to ar kito tą dieną spaudoje pasirodžiusioįdomesnio straipsnio, dėl įvykusios premjeros,dėl naujos, retkarčiais pasirodančios knygos.Nei įkaušusio, nei girto ir norėdamas nepamatysi.A propos girtavimo. Pragyvenęs Vilniujedu tarpukario dešimtmečius, ne tik kavinėje,bet nei gatvėje, nei restorane dienos metu nesumatęs girto žmogaus. Keistoki buvo laikai.meniu.lt/RESTORANŲ meniu.lt/restoranų VERSLAS verslas 1/2010 2/2010 19