Interjeras „žemaIčIaI“ 12 restoranų <strong>verslas</strong> 2/<strong>2009</strong> „žemaIčIaI“
„nerInga“ Interjeras Atkelta iš 13 psl. > Tikriausiai, nerastume viduriniosios ar vyresniosios kartos vilniečio, kuris bent kartą gyvenime nebūtų kėlęs alaus bokalo „žemaičiuose“. Nors šios įstaigos lankytojų kontingentas po paskutiniosios rekonstrukcijos gerokai pasikeitė, išgerti vieną kitą bokalą už senus gerus laikus gali bene kiekvienas to pageidaujantis. Šlovingoji aludės reputacija privilioja čia daugybę miesto svečių, daugiausiai – atvykėlių iš Lenkijos. Visgi demokratiškos aludės įvaizdį po rekonstrukcijos pakeitė solidaus alaus restorano atmosfera: nuo koridoriaus sienų išnyko pseudoliaudiški piešiniai ir sentencijos žemaičių kalba, salėse atsirado daugiau autentiškų klasikinių baldų. Nors apskritai „Žemaičiai“ orientuojasi į buržuazinį tarpukario stilių, atsirado tam tikra interjerų diferenciacija: vadinamoji Baltoji salė įrengta prabangaus klasicizmo stilistika, Medžiotojų salėje gausu reprodukcijų, medžioklės trofėjų, senų įrankių ir kitų ankstesniesiems „Žemaičiams“ būdingų detalių. Kėdės ir kai kurie kiti baldai šioje salėje, beje, sėkmingai eksploatuojamos nuo pat restorano atidarymo 1975 metais. Nors rekonstrukcijų metu savininkai dalį patalpų perdavė greta esančiam prancūzų virtuvės restoranui „Le Provance“, atkaklieji „Žemaičiai“ vis tiek gerokai išsiplėtė: dalis išvalytų ir rekonstruotų patalpų dabar „tupi“ net po Vokiečių gatve, o bendras vietų skaičius padidėjo nuo 85 iki 140. Aišku, suvargusius salių skliautus teko gerokai sustiprinti, tačiau naujieji savininkai minusą pavertė pliusu: pavyzdžiui, atraminę koloną banketų salėje apsiuvo natūraliu medžiu ir pavertė serviravimo stalu. Kadangi, kaip ir „Lokyje“, didžioji salių dalis yra rūsyje, kur nėra jokio natūralaus apšvietimo, šviesos problemai spręsti kai kur netgi teko įrengti dirbtinius „pseudolangus“. Kaip ir seniau, maloni prieblanda yra neatsiejama „Žemaičių“ įvaizdžio dalis. Svarbiausia, kad ji netrukdo įvertinti nei patiekalų kokybės, nei originalių jų pateikimo būdų, kuriais šeimininkai taikosi prisivilioti vis naujų klientų. Pavyzdžiui, karšti patiekalai yra pateikiami originaliose keptuvėse, o mėsos kepsnių asorti – ant paprastų ūkinių šakių. Renkantis patiekalus galima paskaityti meniu, labai primenantį tarpukario Lietuvos provincijos laikraštį. Tokie „išradimai“ stiprino bendrąjį įvaizdį ir ypač patiko užsieniečiams, tačiau sumažėjus jų srautui šią vasarą tenka galvoti, kuo gi nustebinti ir vėlei prisivilioti vietinius gyventojus... Jeigu „Lokys“ ir „Žemaičiai“nuo seno yra svarbūs ženklai gurmaniškame Vilniaus žemėlapyje, tai Gedimino prospekte esanti „Neringa“ – dar ir kultūrinio kraštovaizdžio dalis. Penktame praėjusio amžiaus dešimtme- Nukelta į 16 psl. > restoranų <strong>verslas</strong> 2/<strong>2009</strong> 13