Priekšvārds - Mākslīgā Intelekta Laboratorija

Lina Bačiūnaitė (Vilniaus universitetas)
Čekiškės parapijos XVIII–XX amžiaus oikonimų analizė
Lietuvos gyvenamosios vietos yra daugiausia tyrinėtos etimologiškai,
kalbėta apie jų kirčiavimą. Šiame darbe pabandyta diachroniškai analizuoti gana
nedidelės teritorijos, kuri apibrėžta ne administraciniu, bet bažnytiniu
suskirstymu, vietovardžius. Lingvistinį tyrimą turi papildyti istorinio, kultūrinio ir
konfesinio gyvenimo diskursai.
Ne visi Čekiškės parapijos (Kauno rajonas, Lietuva) vietovardžiai gali būti
priskiriami gyviesiems, dalis jų rinkti tik iš bažnytinio archyvo knygų (1733–
1948). Teritorijos ribos yra tik sąlygiškos, kadangi parapija nebuvo tvirtas ir
nekoreguojamas vienis.
Istorinės Lietuvos sąlygos atsispindi per kalbą, kuri yra užfiksuota mirimų,
krikštų, užsakų, gyventojų surašymo knygose. Nors Katalikų Bažnyčia leido ir
tebeleidžia vartoti lotynų kalbą, tačiau kiekvienu Lietuvos valstybingumo raidos
etapu paraleliai buvo vartojama ir kita kalba. Lietuvos — Lenkijos Respublikos
laikais vartota lenkų, Lietuvai esant Rusijos imperijos sudėtyje — lenkų ir rusų,
esant kaizerinės ir hitlerinės Vokietijos valdžioje — vokiečių ir lietuvių, Lietuvos
Respublikos metais ir sovietinių okupacijų laiku — lietuvių kalba. Kiekviena iš šių
kalbų kažką paliko, tačiau dažniausiai negatyvaus.
Kitų kalbų įtaka lietuvių kalbai yra pastebima ir oikonimų fonetikoje,
morfologijoje, leksikoje.
Lotynų kalba padarė mažiausiai žalos lietuvių fonetikai, kuri atstatinėjama
pagal rašybos lytis, dabartinį vietinių gyventojų tarimą. Trumpąjį balsį žymėjo dvi
tokios pačios po jo einančios priebalsės: Teritorio Jattowty, digrafą ks vertė į x:
Eyxie. Fonema k’ buvo užrašoma keliais variantais: kaip c ir kaip k: Oppido
Czekiscensi — Urbe Czekiszki, Lelerwiscis — Teritorio Lalerwiszki, tačiau pirmasis
jos variantas neatitinka lotynų kalbos tarimo taisyklių. Tokios kalbos klaidos gali
pasitaikyti ir dėl per didelio raštininkų savivaliavimo.
Slavų kalbų įtaka buvo kur kas didesnė. Įsigalėjo lenkiško alfabeto raidės: š
— sz, ś (Brazyszki, Eykściach), č — cz, ć (Luczunay, Purwayć), l — l, ł (Langoki,
Łangokie — prieš užpakalinės eilės balsius, Mileykie, w okolicy Miłeykiach — prieš
priešakinės eilės balsius), dvigarsis am rašomas dvejopai: Guczkompie —
Guczkąp, tačiau dvigarsis en rašomas tik lenkišku variantu: Węslawiszki, labai
minkštas n’ žodžio gale taip pat pažymimas diakritiniu ženklu: Antkolń. Rusų
kalbą puoselėję raštininkai ėmė versti toponimus, kurie jau lotyniškais
rašmenimis dominavo lietuviškai arba vokiškai rašytuose vietovardžiuose:
Высоко Двора — Visoki Dvor.
Nelietuviški prefiksai dažnai būna subordinuoti kitų kalbų fonetikos
ypatybių: Palazduonys — Полоздонь. Dėl svetimų kalbų įtakos dažnai varijuoja
vietovardžių fleksijos, todėl gana sunku nustatyti giminę ir skaičių. Jei tarp
variantų nėra aiškios dominantės, tai pasirenkama dar gyvojoje kalboje esanti
lytis.
Čekiškės parapijos vietovardžių analizė baigiama XX amžiaus viduriu, nes
po to jau visos oikonimų lytys yra norminės.
26