Sutemų šnekos - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO KUR ...

ir niekas neras žolėse! Šičion tai jau galėsiu ir varlyčius parsiga-
benti.“
Ir pasiliko varlė pievoje pasilsėt, o paskui eisianti varlyčių parsi-
vest.
Gyvena vieną dieną, gyvena antrą — ramu, gerai. T ik štai vieną
rytą, saulei tekant (varlė dar m iegojo), išgirdo skambant: skilim ska-
lam, skilim skalam! Klausosi, klausosi — nieko negali suprasti. Pasku
i vėl kaži ko kį keistą šlamėjimą išgirdo: šių šių šių! — visai netoli
jos. Ir vėl suskambėjo, ir vėl ėmė šlamėti: šių šių šių! Sako: „K a ip bus,
taip — būsiu čia sau, ir gana.“ T ik štai visai šalia jos suskambėjo ir
sušlamėjo. Nebeiškentusi jau norėjo tolyn pašokti, tik su sykiu kad
šlamštelėjo — varlei net akys aptemo ir pati pasijuto kitoje vietoje
su žolėmis atsidūrusi.
K ie k atsikvošėjus, išlindo iš žolės pasidairyti. Ž iū ri — šienpjūviai
su dalgiais šieną pjauna. D idelis plotas pievos jau guli tirštose pradalgėse,
nematyti žydint nė vienos gėlelės...
Visa tai pamačiusi, varlė ir akis užsidengti norėjo, tik kaži kas
sm ilktelėjo ja i kojutėje. Atsižvelgė, ž iū ri — kruvina visa koja, ir vieno
pirštelio nebėra...
Apsiverkė varlė, geresnio gyvenimo neradus, užsivyniojo minkšta
žolele savo žaizdą ir tą pačią dieną grįžo namo į senąją kūdrą.
Sulaukę savo dėdienės, varliukai labai nudžiugo, tik, pamatę u žrištą
jos koją, nuliūdo ir pradėjo klausinėti, kas atsitiko. V arlė išpasakojo
visus savo vargus nelaimes ir galų gale pasakė: „Gyvensim e,—
sako,— čia, mano vaikeliai, šioje kūdroje. Kad ir nelabai ji daili,
bet vargo čia nematysim. Pajutę pavojų, šoksim į pat kūdros dugną,
ir niekas mūs nepasieks.“
Ir pasiliko varlė senojoje kūdroje gyventi.