tų šviesesnis, nekaip tų, kurie sunkų auksą nešioja, kuriems nerimastis širdį ėda dėl turto, dėl didžiųjų gėrybių. Aš tau padainuosiu, kad ir tu dainuotum, o tavo daina tokiu pat aidu kitų širdyse atsilieptų kaip manoji daina tavo širdyje. Ji atsisėdo ant kelmo šalia jo, pasidėjo ant kelių kanklius ir palietė stygas. Suvirpėjo stygos. Paskui ir jos balsas suskambėjo... Kiekvienas stygų virpėjimas, kiekvienas jos dainos ištartas žodis Svajokliui širdį vėrė. Ir malonu, miela jam buvo klausytis, be galo malonu ir miela... Kada ji nustojo dainuoti ir galvą pakėlusi į tolį žiūrėjo, jis jautė — lyg jo širdis būtų sužeista. — Man ilgu! — sušuko pašokęs. — Aš nerimstu dabar! Kam nustojai!.. Ji padavė jam kanklius ir tarė: — Dainuok ir tu. Suvirpėjo stygos po jo pirštais ir pasklido balsas iš jo krūtinės. Dabar ji klausėsi, ir jos veidas giedrėjo ir buvo toks viltingas! Kai jis nustojo, paėmė jį už dešinės rankos ir išvedė iš to skynimo į kelią, kuriuo jis atėjo. Paskui ji prapuolė, palikusi jam kanklius. Svajoklis iš karto apsistojo, nežinodamas, ką daryti, paskui, pajutęs rankose kanklius, spėriai pradėjo eiti namo. Namie seniai jo laukė tėvas ir brolis. Juodu jau tris dienas nevalgė ir tris naktis nemigo, besaugodami savo turtą ir belaukdami dar daugiau iš Svajoklėlio. Tik pamatęs, kad sūnus ne lobio parnešė, bet kanklius parsinešė, tėvas labai užpyko ir išbarė sūnų, paskui, ištraukęs iš jo rankų kanklius, sudaužė. Svajokliui rodėsi, kad jo širdis plyšo. Tris dienas ir tris naktis jis verkė, laikydamas rankose sudaužytus kanklius. Paskui išėjo į sodą. Nešėsi ir tuos sudaužytus kanklius. Kaži kaip paliesta viena styga suvirpėjo. Smigo jam į širdį tas balsas, pačioj sieloj atsiliepė... Ir dainavo jis naują dainą. O kai išaušo rytas, pamatė, kad didelė minia žmonių apie jį susirinkus ir klausos. Ir pajuto jis tuos sudaužytus kanklius rankoje. — A... jūs norite, kad aš jums paskambinčiau,— tarė jis į žmones. — Tik mano kankliai dužę... 74
Bet žmonės jau buvo patenkinti. — Dėkui tau! Dėkui! — šaukė jie. — Gražiai padainavai. Suraminai mus. Ir rytas mums išaušo besiklausant. Kai žmonės ėmė skirstytis, jis apsidairė ir pamatė pakilusią saulę ir žydrą dangų. Upelis tyliai tekėjo. Aplinkui žaliavo platūs laukai ir skambėjo rinksim žmonių balsai. Svajokliui buvo nepaprastai gerai ir ramu.
- Page 3 and 4:
SUTEMŲ PASAKOS Iliustruota kazio
- Page 5 and 6:
y j\ PAKLYDIMAS yveno su senele ma
- Page 7 and 8:
— O ko ji čia į g irią atėjo?
- Page 9 and 10:
O Rūtelė jau varlės trobelėje.
- Page 11 and 12:
tuojau atkišo žnyples, capt capt
- Page 13 and 14:
Štai ir varliukai visi atšokuoja
- Page 15 and 16:
— V ai jūs, m aželėliai... Št
- Page 17 and 18:
Ir mane varlė įsitraukė į kūdr
- Page 19 and 20:
O kas buvo tas vaikas — nežinia.
- Page 21 and 22:
VARLĖ DĖDIENĖ im kų kūdroje gy
- Page 23 and 24: ш ж ѳ ж ѳ ж ф ж ф ж ѳ ж
- Page 25 and 26: K vailys paėmė viską, padėkojo
- Page 27 and 28: su dalgiakočiais! „Žm onės,—
- Page 29 and 30: Ж aži kur toli toli, pasaulio kra
- Page 31 and 32: L A K Š T U T Ė чіѵо viena me
- Page 33 and 34: J eniai, labai seniai, mano tėvų
- Page 35 and 36: — M ano tėvas vadinasi V ylius,
- Page 37 and 38: Tas senis S ilpn učiu i jau toks g
- Page 39 and 40: nebežinojo, kur eiti. N uliū do v
- Page 41 and 42: Ir vėl verkia. Beverkdamas užmigo
- Page 43 and 44: Tuojau jis priėjo dvarą. P rie to
- Page 45 and 46: girioje, ir medelius, ir darželį,
- Page 47 and 48: asi šalia ožkelę pririštą... T
- Page 49 and 50: Popiet panelė išsivedė Gražutį
- Page 51 and 52: to dvaro žmonės niekada nepasilsi
- Page 53 and 54: valdovas ir nemėgstu, kad žmonės
- Page 55 and 56: Mažutis įsidėmėjo viską, ką s
- Page 57 and 58: ir visus aštuonis kartus kirto Ma
- Page 59 and 60: frerutė buvo vienintelė motinėl
- Page 61 and 62: vo matyti. Verutę dar didesnė bai
- Page 63 and 64: Ligonė, pamačiusi namie savo dukr
- Page 65 and 66: žvalgiusi, pastebėjo, kad ji su k
- Page 67 and 68: Y \ — ЧіуСѵ / ? Он ^__ '"
- Page 69 and 70: sodą. Ten ir lobį rasi, didesnį
- Page 71 and 72: Ir dar didesnis džiaugsmas ėmė l
- Page 73: Svajoklis tik klausėsi jųdviejų,
- Page 77 and 78: — Aš nežinau,— bailiai tarė
- Page 79 and 80: — Nebijok, eglele. Auk sau, ir ga
- Page 81 and 82: Ir taip juodu vis ginčijosi ir aug
- Page 83 and 84: SAPNUTIS Ж4S nepaprastais baudžia
- Page 85 and 86: dūdelę. Ilgai tas vaikas tykojo d
- Page 87 and 88: tarnams Sapnučiui surišti rankas
- Page 89 and 90: žmones, su kuriais jam teko čia s
- Page 91 and 92: Krūmelis augo ir augo; stiebės j
- Page 93 and 94: Ar ir jos taip gyvena ir taip saul
- Page 95 and 96: ir žanrų įvairumu. Šia proga de
Change language