Sutemų šnekos - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO KUR ...

Pirmiau tėvas nenorėjo jo leisti, tarė, kad Svajoklėlis nesugebės
lobio rasti, ir pats dar gali pražūti. Paskui pagalvojęs išleido, nes malonėjo
dar daugiau pinigų susilaukti.
Su dideliu džiaugsmu išėjo iš namų Svajoklis. Žengė spėriai, drąsiai
ir tuoj atsidūrė girioje. Sutikęs senutę, pasiklausė kelio. Senutė,
pamačiusi tokį giedrą ir viltingą vaiko veidą, valandėlę į jį su pasigėrėjimu
žiūrėjo, paskui tarė:
— Gerai, vaikeli, eini. Taip ir toliau eik, kol prieisi didelį dvarą.
Ten savo lobį rasi.
Nuėjo Svajoklis. Pasigėrėdamas giria, žydinčiomis gėlelėmis, paukštelių
giesmelėmis, jis veikiai priėjo dvarą. Prisiartinęs prie vartų,
paklausė sargybinius:
— Aš noriu į dvarą įeiti. Ieškau nepaprasto lobio.
Vienas sargybinis buvo besakąs:
— Eik dvaru, kol prieisi didelius vartus...
Bet antrasis sargybinis nutraukė jam kalbą.
— Eik,— sako,— ir eik tiesiai į mažuosius vartelius. Pro juos
įėjęs, rasi puikų sodą. Ten savo lobį rasi.
Pirmasis sargybinis vėl ėmė jį raginti eit į rūmus.
— Nesigailėsi,— sako,— į rūmus nuėjęs, ir laimingesnis būsi, iš
jų išėjęs.
Svajoklis, ir vieno, ir kito pasiklausęs, ėjo dvaru tolyn, kol priėjo
mažuosius ir didžiuosius vartus. Priėjęs tuojau įžengė pro mažuosius
vartelius į sodą ir apsistojo.
Nepaprasto čia būta sodo. Tokių medžių ir tokių gėlių, kur jame
augo, Svajoklis dar niekur nebuvo matęs, o paukštelių, kur jame
giedojo, nebuvo girdėjęs. Ilgai dar jis prie vartelių stovėjo, žiūrėjo ir
klausėsi. Nė nepajuto, kaip prie jo pribėgo du vaikiukai, berniukas
ir mergaitė, ir sušuko:
— Še, Svajoklėlis atėjo!
Svajoklis nustebęs į juodu atsigręžė, norėjo kaži ką sakyti, bet vaikiukai
paėmė jį vienas už vienos rankos, kitas už kitos ir nusivedė,
čiauškėdami pasakodami Svajokliui apie to sodo gražumus. Žadėjo
Svajokliui ir margų drugelių parodyti, ir nuostabių paukštelių, ir
skaidrų upelį, kur aukso žuvytės plaukinėja, ir dar daug daug visko.
72