Sutemų šnekos - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO KUR ...

Gražuolė prisiartino prie Gražučio, paėmė jį už rankos ir tarė:
— Štai, tėve, tas, per kurį mes tapome išvaduoti. Laimink mudu.
Tai yra jau mano vyras.
Ir karalius juodu palaimino.
Tik Jaunutė stovėjo viena ir Mažutis. Bet ir vienas, ir kitas juodu
pajuto, kad kaži kas jau juodu suartino, kaži kas jau nebeleis juo-
dviem atsiskirti. Jaunutė dėl to paėmė Mažutį už rankos, ir juodu
prisiartino prie karaliaus.
— Tėve, ir mudu palaimink,— tarė Jaunutė.
Ir karalius ir juodu palaimino.
Tuo tarpu prie rūmo susirinko visi dvariškiai ir visi džiaugsmingai
sveikino karalių ir išvaduotoją. „Valio! Valio!“ — šaukė žmonės
iš džiaugsmo, ir daugelis iš jų verkė.
Dar tą pačią dieną karalius liepė iškelti didelę puotą visam dvarui.
Tai buvo abiejų karaliaus dukterų vestuvių puota. Per puotą visi
garbino išvaduotoją Mažutį ir jo brolį, linkėjo kuo laimingiausio gyvenimo
jųdviejų jaunosioms žmonoms ir ilgiausių metų senajam
karaliui.
Išvaduotasis karalius paliko savo įpėdiniais Mažutį ir Gražutį,
kuriuodu ilgai ir laimingai valdė senojo karaliaus palikimą. Į savo
senąją trobelę juodu nebegrįžo gyventi: paliko ją kitiems neturtėliams;
tik parsigabeno iš ten į savo dvarą ožkelę, kačiukę ir višteles,
nes su tais gyvulėliais juodu buvo laimingai išgyvenę savo ankstybosios
jaunystės dieneles. Amžinai brangi jiedviem pasiliko ir senoji
jųdviejų buveinė ir dėl to dažnai ten atsilankydavo. Džiaugdavosi
tada seneliai vargdienėliai, kurie ten gyveno, nes tie brolių atsilankymai
jiems skaisčia saulele šviesdavo.