Sutemų šnekos - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO KUR ...

Pagailo tai moteriškei mergaitės, kuri taip sielojosi dėl s^ivo motinėlės,
ir liepė savo vaikams atiduoti jai erelyčius. Savo vaikams ji
taip pasakė: „Mano vaikeliai, aš norėčiau, kad ir jūs tokie būtumėt
kaip ta mergaitė. Ji yra brangus kūdikis, nes turi gerą širdį.“
Erelyčių buvo du. Juodu atsitūpė Verutei ant pečių, ir Verutė išėjo
su jiedviem iš trobos. O čia laukė jų senis erelis. Jis labai apsidžiaugė,
kai pamatė savo vaikus išvaduotus. Ir erelyčiai apsidžiaugė ir
paprašė paleisti jiedviem sparnus, kurie buvo parišti, kad nepalėktų.
Verutė tuojau jųdviejų prašymą išpildė. Tada erelis tarė savo vaikams:
— Dabar, mano vaikeliai, judu laisvi, išvaduoti, o mano širdis
kupina džiaugsmo. Tas mano džiaugsmas, o jųdviejų laisvė neturi
pasilikti be žymės. Ve, skriskita ten, per tą ežerą, ant Nemuno. Tenai,
ant aukšto kranto, šalia medžiais apaugusio piliakalnio, stovi Verutės
motinėlės trobelė. Skriskita suraminti jos motinėlę, nes ji sunkiai
serga. Lėkdami per Nemuno lanką, paskinkita jai serbentų uogų,
kad jos širdis atsigautų. Ir pasakykita dar jai, kad jos brangioji dukterėlė
tebėra gyva ir veikiai grįš. Štai aš su ja dabar lėksiu į kalną,
o paskui iš ten visi atlėksim į Verutės tėviškėlę.
Ir erelyčiai nuskrido, kur liepė erelis, o erelis su Verute nulėkė į
kalną, kur buvo jo lizdas, erelienė ir kiti erelyčiai palikti.
Kai užlėkė į viršų kalno, Verutė pamatė ant uolos betupinčią ere-
lienę ir lyg ko belaukiančią. Čia pat, prie pačios statumos, ant tokio
kyšulio, buvo lizdas, o lizde dar trys erelyčiai. Jie buvo su viela už
kojų prie akmens pririšti ir niekur nebūtų galėję išlėkti. Verutė tuojau
tas vielas nuo jų kojų atlankstė, ir erelyčiai bežiūrint pašoko iš
lizdo ir ėmė miklinti sparnus. Kelissyk apdavė artimiausias kalno
viršūnes, pakilo į padangę ir vėl žemyn nusileido. Tuojau senis erelis
pasišaukęs tarė:
— Puikiai skraidote, puikiai iš padangės laidotės — verti būsite
erelių vardo. Bet dabar mums kitkas rūpi. Lėkit visi paskui mane su
Verute.
Tuojau erelis su Verute ir visa savo šeimyna nulėkė į Nemuno kalną,
kur buvo Verutės namai. Čia tuodu erelyčiai, kur buvo senis erelis
pirmiau atsiuntęs, tupėjo ant ligonės lovos galo.
62