Sutemų šnekos - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO KUR ...

tų rūmų valdovas. Ant galvos jis turėjo puikų vainiką, kuris nuo visokių
brangumynų žėrėte žėrėjo, net akys bijojo. Jo rūbai buvo nepaprastai
brangaus audeklo, o rankoje lazda sidabrinė. Prieš jį stovėjo
būrys žmonių, atėjusių lobio. Kiekvienas skyrium sakėsi valdovui,
kaip ir ko atėjęs. O kaip kas pasipasakojo, tokį ir lobį gavo. Daugiau
gavo tie, kurie labiau tam vyrui lenkėsi ir kurie drąsiai į šiuos rūmus
atėjo.
Dar kiek palaukęs, ir Naudžius stojo prieš tą puikųjį vyrą, ligi pat
žemės nusilenkė jam ir drąsiai ir balsiai pasisakė, kaip ir ko atėjęs.
— Pilną maišą aukso! — įsakė rūmų valdovas tarnams, išklausęs
Naudžiaus kalbos. Paskui vėl kitus atėjusius klausinėjo.
Naudžiui pripylė maišą aukso ir išleido visai pro kitas duris.
— Ir namo tu tuo pačiu keliu neik,— pamokė išleisdamas tarnas.
— Eik visai kitais keliais, pasidairydamas.
Naudžius taip ir padarė. Išėjęs iš rūmų, jis pamaži išsėlino iš dvaro,
kaip buvo nurodęs tarnas, paskui įstojo į šuntakį girioje ir leidosi namų
link. Jam širdis plakė iš džiaugsmo, kad tokį didelį lobį gavo, bet
daugiau širdis plakė iš nuvargimo. Mat sunku buvo nešti. Galiuką
paneša ir pasideda pasilsėti. O čia ta baimė pašėlus ima. Ar šakelė kur
trekštelės po kojų, ar paukštis kur suplumpsės medyje, ar genys stuktelės
— Naudžiui smilkiniai kaista iš baimės.
Pagaliau vargais negalais parsėlino jis namo.
Kiek ten buvo džiaugsmo, nė apsakyti negalima. Sūnus išpasakojo
nuo pradžios ligi pabaigos, kaip su juo buvo, kaip lobį gavo ir kaip
namo parėjo. Tėvas išbučiavo, išgyrė sūnų, pavalgydino, liepė eiti
pasilsėt, išsimiegot, o pats tik skaitė pinigus, pilstė rankomis, džiaugės.
Ir Naudžius jam padėjo, nes miegas jo neėmė ir visai dabar nesijuto
pavargęs esąs. Juodu su tėvu tik galvojo dabar, ką čia su tuo
lobiu daryti, kaip jį sunaudoti.
— Dabar mes ponai,— tarė Naudžius,— ką čia daug galvoti.
Ponai esame. Mums nieko netrūks. Kiti — ubagai prieš mus.
Taip iš tikro ir buvo. Visi dabar sakė, kad jie ponai, ir lenkė jiems
galvas.
— Mes su jumis nesusilyginsime,— sakė kaimynai. — Mes niekis
prieš jus.
70