Sutemų šnekos - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO KUR ...

valdovas ir nemėgstu, kad žmonės būtų vidury nakties girioje ir girdėtų
ir matytų girios paslaptis. Prašau iš jos išeiti, o kad ne — aš sušauksiu
visus piktuosius paukščius, ir jie tave užkapos.
— Aš nebijau tavo paukščių,— atsakė Mažutis. — Tu man verčiau
duok nematomą akmeniuką, aš geruoju iš čia išeisiu.
Girinis pasilenkė, prakrapštę nagais samanas, parausė žemėje, paskui
tarė:
— Te tau tą akmeniuką, eik iš čia.
Mažutis, gavęs į rankas akmeniuką, išlindo iš drevės ir parėjo
namo.
Rytojaus vakarą, prieš pat vidurnaktį, jis vėl nuėjo į girią ir įsi-
lindo į ąžuolą. Kai užstojo pats vidurnaktis, vėl baisiai sukliko pelėda
ir vėl suūžė sušlamštė giria, vėl tas nei žmogaus, nei žvėries rėksmas
suskambėjo visoje girioje. Nuo baisios vėtros net senojo ąžuolo šakos
braškėjo. Tai vis tas pats Girinis gąsdino Mažutį. Bet Mažutis, nors
ir nejauku jam buvo drevėje, nebėgo iš girios, laukė vėl Girinio ateinant.
Tuojau vėtra nutilo, iš po debesų išlindo mėnulis ir pasirodė
Girinis.
— Tu vėl čia atėjai į mano karaliją! — tarė jis piktai. — Eik lauk,
jeigu nori sveikas išlikti. Aš sušauksiu visos girios pikčiausius žvėris,
tai tavo nė kaulų nebeliks.
— Aš nebijau tavo žvėrių,— atsakė Mažutis. — Duok tu man
neskęstančias klumpes, aš ir nevaromas išeisiu.
Girinis paėjo toliau, išrovė seną kelmą, pakratė, ir iškrito pora
klumpių. Paėmęs atnešė jas ir padavė Mažučiui. Mažutis paėmė tas
klumpes ir parėjo namo.
Rytojaus vakarą, prieš pat vidurnaktį, Mažutis vėl išėjo į girią ir
pasislėpė ąžuole. Kai užstojo pats vidurnaktis, vėl sukliko pelėda ir
užkilo baisiausia vėtra. Vėtra ūžė, šniokštė, Girinis kriokė, senojo
ąžuolo šakos braškėjo ir net visas jo kamienas drebėjo, bet nė šį
kartą neišsigando Mažutis ir nepabėgo. Girinis turėjo gąsdinęs
nustot ir baisiai piktas atėjo prie ąžuolo.
— Tu vėl čia! — suriko jis iš visos gerklės. — Lįsk lauk iš ąžuolo
ir kleipk greičiau iš girios, o kad ne — sušauksiu visus vėjus, tai tave
čia su žemėmis sumaišys!
53