You also want an ePaper? Increase the reach of your titles
YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.
› 1 š
› 2 š
› 3 š
UDK 888.2-93<br />
Þi43<br />
ISBN 9986-16-493-1<br />
Knyga iðleista Lietuvos Respublikos<br />
ku<strong>lt</strong>ûros ministerijai parëmus<br />
Pieðiniai Neringos Meðkauskaitës<br />
› 4 š<br />
© Justinas Þilinskas, 2006<br />
© Neringa Meðkauskaitë,<br />
pieðiniai, 2006<br />
© Lina Bastienë, virðelio<br />
dizainas, 2006<br />
© „Tyto alba“, 2006
TURINYS<br />
PIRMASIS PASAKOJIMAS<br />
APIE GUGÁ, SMEIGUOLÁ IR GELEÞINIUS ÞMONES<br />
7<br />
ANTRASIS PASAKOJIMAS<br />
APIE GUGÁ, VIPÐTÀ IR LAUMËS PIRÐTÀ<br />
55<br />
TREÈIASIS PASAKOJIMAS<br />
APIE GUGÁ, DIDKAUKIUS IR DIDVYRIUS<br />
101<br />
KETVIRTASIS, DIDYSIS, PASAKOJIMAS<br />
APIE GUGIO ÞYGÁ<br />
135<br />
I. Iðëjimas<br />
137<br />
II. Dainoriai<br />
154<br />
III. Šiuða<br />
207<br />
IV. Uþsklanda<br />
295<br />
AUTORIAUS ÞODIS<br />
302<br />
› 5 š
Seniai seniai tarp ðimtameèiø giriø, skiriamø tik<br />
neskubrios Nemuno ir Neries tëkmës, driekësi kraðtas, Lietuva<br />
vadintas. Tvirtos buvo to kraðto pilys, didingi jo valdovai,<br />
iðdidûs ir narsûs þmonës, akiø gelmëje rusenanèia gintaro<br />
liepsna.<br />
Taèiau ten, kur ne kiekvieno þvilgsnis uþklysdavo, kur ne<br />
kiekvieno koja drásdavo þengti – gûdþiose giriø tankmëse –<br />
gyveno ir dar viena negausi, labai labai sena giminë, giriø<br />
kaukais vadinta. Paslaptinga buvo gentis – neþinia, ið kur<br />
atëjusi, neþinia, kada radusis, ir neþinia, kada iðëjusi á nebûtá.<br />
Nors kaukø ir þmoniø keliai kartais susikirsdavo, bet<br />
maþoji tauta nelabai mëgo þmones – ir uþ bûdà grëslø, ir uþ<br />
iðdidumà beribá, ir uþ norà visus kitus motinos gamtos kûrinius<br />
valdyti.<br />
Tik vienà syká toje paslaptingoje giminëje gimë kaukavaikis,<br />
kurá tëvai Gugiu praminë. Buvo kaukiokas kaip kaukiokas<br />
– gal tik smalsesnis nei bendragenèiai, gal kiek sumanesnis<br />
nei bendraamþiai. Bet ir jis bûtø telikæs kiðkiø medþiotojas,<br />
ðermukðniø rinkëjas, laukiniø bièiø medaus kopinëtojas,<br />
jeigu ne toji kaitri viena ið pirmøjø vasaros dienø,<br />
iðviliojusiø kaukavaiká ið Kaukaðlaièio pasidairyti – o gal jau<br />
sunoko þemuogës?<br />
Taip ir prasidëjo nutikimai, apraðyti pasakojimuose apie<br />
Gugá – giriø kaukà, þmoniø draugà.<br />
› 6 š
PIRMASIS PASAKOJIMAS<br />
APIE GUGÁ,<br />
SMEIGUOLÁ IR<br />
GELEÞINIUS ÞMONES<br />
› 7 š
› 8 š
<strong>Gugis</strong> sliûkino tyliai, vis stabtelëdamas apsidairyti,<br />
ásiklausyti. Keliauti reikëjo gana toli – mat didieji þemuogynai<br />
buvo prie pat þmoniø kelio á Pagirius. <strong>Gugis</strong>,<br />
kaip ir pridera padoriam kaukui, vengdavo tø dièkiø,<br />
taèiau tai anaiptol nereiðkë, jog þmonës jam nerûpëjo.<br />
Ir dar kaip rûpëjo! Jie jau buvo keletà kartø su Pukiu<br />
nulindæ á Pagirius (suþinotø tëvas – oi, kaip kailá iðskalbtø!).<br />
Nenuoramos kaukaberniai taip pat paþvalgydavo<br />
ir kelià – juk þmonës taip keistai rengdavosi ir tokiø ádomiø<br />
daiktø neðdavosi! Kai kà ir pamesdavo! Be to –<br />
nuo kelio sklido nemaþas triukðmas – èeþëjimas, girgþdëjimas,<br />
ðnekø nuotrupos… Tad kaukui net þemuogës nerûpëjo.<br />
Nubëgæs dar keletà sieksniø, jis praskyrë paparèio<br />
lapus, prisimerkë, kiek apakintas ryðkios saulutës, ir aiktelëjo.<br />
Kelias ir jo prieigos knibþdëte knibþdëjo!<br />
„Tai bent!“ – kraipë galvà <strong>Gugis</strong>. Ne, tokiø þmoniø kaukas<br />
dar niekada nebuvo regëjæs. Visi apsisiautæ kaþkokiais<br />
keistais apdarais – ilgais ba<strong>lt</strong>ais, plevësuojanèiais nuo<br />
kiekvieno krustelëjimo. Ant tø plonø tarsi vapsvø lizdai<br />
apdarø kryþiavosi du juodi brûkðniai. „Argi tai rûbas? –<br />
stebëjosi kaukas. – Já net sparvos prakàstø!“<br />
Keistieji þmonës tuo tarpu erzeliavo, stumdësi, ieðkojo<br />
minkðtesniø samanø prisësti, keletas puolë kapoti<br />
krûmynø. Ir tuomet girios gyventojo aká patraukë dar<br />
› 9 š
neáprastesnë trijulë, kuriai kiti reiðkë visokeriopà pagarbà.<br />
Pirmasis ið jø buvo jau senyvas, praþilæs, sukumpæs<br />
vyras, su giliai kaktoje ásirëþusiomis raukðlëmis. Jo akys<br />
neramiai bëgiojo, o kairioji ranka truputá virpëjo. Antrasis<br />
vyras – gerokai jaunesnis ir, kaip ir pridera jaunam,<br />
þengë dràsiai, pasitikëdamas. Jo stotas buvo tvirtas,<br />
tarsi ið àþuolo droþtas, o banguota barzda ir ðviesûs<br />
plaukai vilnijo papûtus vëjeliui. Na, o treèiasis þmogus<br />
dël trumpø kojø kiek juokingai krypavo. Taèiau skvarbus<br />
juodø it angliukai akiø þvilgsnis bylojo: nepasitrauksi<br />
ið kelio – sumindys ir neatsigræð!<br />
Taèiau ne akys, ne eisena ir ne barzda taip sudomino<br />
kaukà – juk visa tai galëjo turëti kiekvienas þmogus ir netgi<br />
kaukas. Keista buvo kas kita. Vos sujudëdavo tie keisti<br />
ba<strong>lt</strong>i apdarai, dviejø ið trijulës krûtinës sublizgëdavo!<br />
„Nejaugi èia… Geleþiniai þmonës?!“ – sunerimo <strong>Gugis</strong>.<br />
Tuo tarpu vyrai susëdo, keletas kitø padavë odines<br />
gertuves. Ðviesiaplaukis ásiðvirkðtë á burnà èiurkðlæ ir<br />
uþsikosëjo. Trumpakojis prabilo. Nesuprantama kalba!<br />
– Lorde Douveri, na, ir kaip neiðverdate tame kiaute!<br />
Að net marðkiniuotas prakaitu srûvu – o jûs vargstate<br />
su ðarvais. Atiduokite ginklaneðiams, pasimëgaukite<br />
vëjeliu!<br />
– O að pritariu lordo atsargumui, – atsiliepë senis. –<br />
Pagonys – taiklûs ðauliai, barone Dolèetai. Kartais geriau<br />
paprakaituoti, negu strëles tarp ðonkauliø skaièiuoti.<br />
– Niekis tas prakaitas, – atsiliepë jauniausias. – Dël<br />
ðvento tikslo galiu ir paprakaituoti.<br />
› 10 š
– Ir koks gi tas tikslas? – susidomëjo baronas.<br />
– Vieðpaties ðviesa! Garbusis broli Heinrichai, jûs sakëte<br />
tiesà! Neneðti mûsø Vieðpaties ðviesos ðiam kraðtui<br />
yra nusika<strong>lt</strong>imas! Ið tiesø èia bûtø galima nuveikti<br />
tiek, kad uþtektø ne vienam palaimintojo gyvenimui!<br />
– Oho! – iðsiðiepë Dolèetas, – kaip riteriui – didingi<br />
planai!<br />
– Juk bûtø galima iðkirsti ðias pragariðkas girias, nutiesti<br />
kelius, statyti Vieðpaties namus, vienuolynus...<br />
Skelbti Geràjà naujienà! – tarsi nepastebëjæs barono paðaipos<br />
tæsë lordas.<br />
– Garbusis lorde, to norëtume kiekvienas... – màsliai<br />
iðtarë brolis Heinrichas. – Bet… Kol ðiame kraðte bus<br />
nors vienas gyvas pagonis, Dievo namai liepsnos, vienuolynai<br />
bus plëðiami, broliai dejuos, prika<strong>lt</strong>i prie stulpø...<br />
Ag, negi mûsø garbioji brolija nemëgino skelbti Dievo<br />
þodþio jiems graþiuoju? Bet ðëtono iðperos tik ðëtonà<br />
ir þino... Kad ir kiek mokytum vilkà – vis tiek á miðkà<br />
þiûri.<br />
– Be to, garbusis lorde, ðiame kraðte knibþdëte knibþda<br />
ne tik pagoniø – jø girios, pilnos piktøjø dvasiø ir<br />
kitokiø nelabøjø, vargu ar leistøsi iðkertamos. Bet nelabasis<br />
dël to ir silpnas, kad be þmogaus jis bejëgis... Ar<br />
tiesà kalbu, broli Heinrichai? – pasisukdamas á bendrakelioná,<br />
tæsë kalbà Dolèetas.<br />
Vokietis màsliai linktelëjo:<br />
– O taip, barone... Pamenu, kai dar buvau brolio Hinderio,<br />
amþinà atilsá jam, Vieðpatie, ginklaneðys, ëjom á<br />
› 11 š
þygá, ir vël pas samogitus*. Kadangi turëjom slapta uþpu<strong>lt</strong>i<br />
vienà pilá, tai teko kelyje naikinti kiekvienà, kad<br />
niekas nesutrukdytø ávykdyti plano. Ir pasitaikë mums<br />
ant kelio pagoniø kaimas – nedidelis, koks tuzinas pirkiø.<br />
Pamanëme – nëra laiko siûlyti krikðtà, sukalbësime<br />
maldas, kai niekas nebetrukdys. Taèiau kà jûs manote –<br />
kaimo stojo ginti ne tik vyrai, bet ir bobos. Taèiau, pasakysiu<br />
jums tiesà, broliai, ne vienam ið mûsø paðiurpo<br />
oda, kai pagoniø raganius sukvietë á pagalbà piktàsias<br />
dvasias... Atlëkë ið miðko visos tokios kailiniuotos, raguotos,<br />
vienos paþeme, kitos – ðakomis ir puolë. Draskyt,<br />
kandþiot, plëðyt... Bûrys mûsø tai didelis buvo, taèiau<br />
kaimà puolë tik kokios trys deðimtys vyrø, kiti skubëjo<br />
á prieká. Prisiekiu mûsø Vieðpaties þaizdomis, maþai<br />
tikëjau paskalomis apie piktøjø galià, bet tàsyk jau maniau,<br />
kad gyvas nebesugráðiu...<br />
„Tik pamanyk, kaip ásirëkavo“, – suniurzgë <strong>Gugis</strong>, mëgindamas<br />
nors kà nors suprasti ið svetimøjø kalbos. Kol<br />
kas buvo aiðku, kad senis kaþkur ámerkë uodegà...<br />
– Ordino tëvai moko, jog geriausias ginklas prieð pagoniðkàjà<br />
bjaurastá yra ne kalavijas, mat perkirsta dvasia<br />
atgyja su dvejopa galia, o malda, þegnonë, – ásikiðo<br />
lordas Douveris.<br />
– Garbusis lorde, þinome ðias tiesas, – mostelëjo ranka<br />
Heinrichas. – Nejaugi manëte, kad nemëginome? Ir<br />
* Samogitija, samogitai – senovinis Þemaitijos ir þemaièiø pavadinimas<br />
lotynø kalba.<br />
› 12 š
þegnojom, ir poterius kalbëjom, ir ðvenèiausiàsias relikvijas<br />
rodëm – nieko nelabosios nepaisë, tik giesmës joms<br />
nepatiko... Betgi kiek prigiedosi, kai pagonys kaip pasiutæ<br />
strëles leidþia, ragotines smeigia. Iki ðiol atsimenu –<br />
vargðas brolis Hansas, teateinie jam dangaus karalystë,<br />
tik nustojo giedoti, dvasia kaipmat prakando pilvà ir á<br />
vidurius sulindo... Liko lyg maiðas gulëti visas toks pamëlæs,<br />
net pajuodavæs, matyt, nelaboji ið vidaus suëdë…<br />
– Siaubinga, – linksëjo Dolèetas.<br />
– ...Nepavyko tada ir riteriui Ausveliui, ak, kaip nepavyko...<br />
Pakëlë já viena dvasia aukðtai, virð medþiø, ir<br />
paleido ið nagø... – lyg negirdëdamas tæsë Heinrichas. –<br />
Nukrito, kaip kiauðinio lukðtas suduþo... O broliukui Georgui<br />
gyvam odà nugrauþë...<br />
– Neátikëtina!<br />
Douveris þvilgèiojo tai á vokietá, tai á italà. Bet pirmasis<br />
visai pasinërë á prisiminimus, nes tik lingavo galvà ir<br />
kartojo: kaip baisu... kaip baisu..., o antrasis ðelmiðkai<br />
merkë aká jaunuoliui. Jaunasis lordas jau rengësi ásiþeisti<br />
– rodës, Eritrëjos pakranèiø maitvanagis ið jo ðaiposi!<br />
Jau þiojosi kaip nors áge<strong>lt</strong>i, bet èia pastebëjo, kad italo<br />
akys lipte prilipusios prie durklo, kurá vaikinas kà tik<br />
iðsitraukë ir vartë rankoje. Ið tiesø tëvo padovanotas,<br />
kruopðèios, juvelyriðkos ginklakalystës pavyzdys tiesiog<br />
spinduliavo magiðka trauka: galëjai ilgas valandas þiûrëti,<br />
kaip saulës atspindþiai þaidþia ant senomis nepaþástamomis<br />
runomis puoðtø aðmenø, kaip sidabrinës gyvatës<br />
kûnas rangosi apie rankenà ir baigiasi galva, á kurià<br />
› 13 š
vietoj akiø ástatyti du rausvà grësmingà ðviesà spinduliuojantys<br />
rubinai.<br />
„Koks graþus smeiguolis!“ – Gugiui net seilë nutáso.<br />
Tuo tarpu vyrukas lyg þaisdamas susmeigë durklà á samanas.<br />
– Graþus daiktelis, – pagyrë Dolèetas, pasislinkdamas<br />
arèiau.<br />
– O kaipgi, – pasididþiavo kà nors daugiau sakyti Douveris.<br />
Bet smalsumas nugalëjo.<br />
– Barone, ar jûs tikite, kà pasakojo brolis Heinrichas?<br />
Italas krenkðtelëjo ir atsiliepë paðnibþdomis:<br />
– Na, ðio kraðto miðkuose visko nutinka... Tik duosiu<br />
vienà patarimà, lorde. Jeigu jus uþpu<strong>lt</strong>ø pagoniø dvasia –<br />
neskubëkite jos þegnoti, poteriauti ar giedoti… Bijau,<br />
kad tai neiðgelbës. Traukite ginklà ir dràsiai kirskite pusiau<br />
arba taip, kaip jums atrodo geriausia... O jeigu neramu<br />
– prieð þygá paðlakstykite aðmenis ðventintu vandeniu<br />
arba á gertuvæ vietoj jo vyno ápilkite.<br />
– Barone, bet Baþnyèios tëvai moko...<br />
– Mano jaunasis bièiuli, Baþnyèios tëvai moko daug<br />
ko – taip pat neþudyti... – akimis prikalæs Douverá prie<br />
þemës, iðtarë baronas. – O mes èia ateinam neðini ugnimi<br />
ir kalaviju. Argi keista, kad vietinës dvasios mûsø<br />
nemëgsta?<br />
– Bet, barone, su velnio padarais reikia kovoti! Reikia...<br />
– Tai ir darome, lorde. Tai ir darome. O dabar jums siûlau<br />
poilsio laikà – patylëti ir pamedituoti. Kelias tolimas,<br />
vidudienis ilgas, Albiono ûkø èia nebus. Pasiilsëkime.<br />
› 14 š
– Pasiilsëkime... – nenoriai sutiko jaunasis lordas. Atsidusæs<br />
jis ákiðo durklà á makðtis, atrëmë galvà á puðies<br />
kamienà ir uþsimerkë.<br />
– Uhuhuhhh!.. – ðiame urzgime tilpo viskas: pyktis,<br />
ánirðis, ásiûtis, nevi<strong>lt</strong>is. <strong>Gugis</strong> jau seniai sekë, kà darys<br />
geleþinis þmogus su tuo graþiu smeiguoliu, ir vi<strong>lt</strong>is, kad<br />
paliks já ásmeigtà, buvo tokia didelë, tokia tikra… O<br />
dabar – ðe tau, kad nori, paslëpë, ábedë kaþkur á save,<br />
nors neiðleido në garso. Et, toks grobis! Toks daiktas!<br />
Parneðtø Kaukaðlaitin – Pukis apsisiusiotø ið pavydo!<br />
Be to, tik taip galëtø átikinti saviðkius, kad matë geleþinius<br />
þmones (o kad èia buvo sustojæ bûtent jie, Gugiui<br />
abejoniø nekilo: bet kuris, bent kartà klausæs senojo Urkio<br />
porinamø istorijø, bûtø tuoj pat supratæs, su kuo<br />
susidûrë). Bet kà dabar daryti – nejaugi smeiguolis pradingo<br />
galutinai? <strong>Gugis</strong> vël apsidairë, tikëdamasis rasti<br />
dar kà nors neáprasta, taèiau akies netraukë niekas. Tyliai<br />
ir atsargiai, tarsi per samanas ðliauþiantis þa<strong>lt</strong>ys, <strong>Gugis</strong><br />
prisëlino prie snaudþianèio þmogaus dar arèiau.<br />
„Ëhë… tai juk smeiguolio galva kyðo“, – apsidþiaugë kaukas,<br />
pastebëjæs, kad tas blizgantis gyvis, matytas ant smeiguolio,<br />
dabar pusiau iðlindæs ið kaþkokios geleþinio þmogaus<br />
ataugos. Dabar vël viskas atrodë paprasta: reikia<br />
tik èiupti smeiguolá ir – á kojas… Bet ar tikrai tai smeiguolio<br />
galva? O gal uþkerëta angis? Gal kanda? – tokie<br />
ir panaðûs klausimai uþgriuvo kaukaberná, pamaèiusá,<br />
kad gyvis blizgina dvi raudonas akis. Atsargiai pakëlæs<br />
nuo þemës vytelæ, bakstelëjo á vienà aká – nieko neávyko.<br />
› 15 š
Kaukas daugiau neabejojo në sekundës – jau geriau nusvi<strong>lt</strong>i<br />
nagus, negu gráþti be grobio, ir dar tokio! <strong>Gugis</strong><br />
giliai ákvëpë, þengë tuos kelis lemtingus þingsnelius ir<br />
èiupo smeiguolá. Deja, pirmos pastangos tik leido ásitikinti,<br />
kad kotà apsivyniojæs gyvis neuþkerëtas ir nesitaiko<br />
ákàsti, bet lengvai lásti lauk smeiguolis nenorëjo. Kaukas<br />
ið átampos net suprunkðtë.<br />
Douveris pajuto lengvà dunkstelëjimà á kojà. „Kas èia<br />
per velniava?“<br />
Atsimerkæs ið netikëtumo net sustingo: kaþkoks nedidelis<br />
padaras þvitriomis ir spindinèiomis akutëmis, uþsimetæs<br />
pilkà kailá, nemaèiomis prisëlinæs, stengësi iðtraukti<br />
ið makðties durklà. Lordas viena ranka pasitrynë<br />
aká – vaizdas nenyko. Padaras lëtai, atsargiai, bet atkakliai,<br />
gvieðësi jo gero. Ginklas galiausiai pasidavë ir lëtai<br />
iððliauþë ið ámautës. Pasigirdo tylus „uf uf“. Padaras susiþavëjæs<br />
paþvelgë á suspindëjusius aðmenis. Douveriui gráþo<br />
nuovoka, ir jis pabandë staigiai sugriebti vagilá, bet<br />
tas mikliai pasisuko, ir lordo delnui teko durklo aðmenys.<br />
Riteris net sustugo ið skausmo, o padaras, nepaleisdamas<br />
tik ðiek tiek maþesnio uþ save grobio, ðoko á artimiausià<br />
krûmà. Tiek já riteris ir tematë.<br />
– Kas jums, lorde? – atsimerkæs paklausë Dolèetas ir,<br />
þvilgtelëjæs á pake<strong>lt</strong>à rankà, nustebo: – Kraujas? Ásipjovëte?<br />
– Ne... – Douveris net neþinojo, kà pasakyti. Vis dar<br />
nustebæs, sutrikæs galiausiai paaiðkino: – Nepatikësite,<br />
barone, bet mane uþpuolë...<br />
› 16 š
Atsimerkæs ið netikëtumo net sustingo: kaþkoks nedidelis<br />
padaras gvieðësi jo gero!<br />
› 17 š
– Kada? Dabar? Kas? – iðsiþiojo Dolèetas.<br />
– Neþinau... Gnomas*, dvasia...<br />
– Kokia dvasia? Koks gnomas? Garbusis lorde, gal saulë<br />
jums perkaitino galvà? Et, ne ve<strong>lt</strong>ui juk sakiau apie<br />
ðarvus!<br />
– Barone, – suirzo britas, – að nejuokauju. Mane tikrai<br />
uþpuolë gnomas ir pavogë durklà. Kol snûduriavau…<br />
– Lorde, ne man jus mokyti, bet negalima taip tikëti<br />
broliu Heinrichu. Gal tai buvo þvëris? Þiurkë, ðeðkas? Ið<br />
kurgi gnomai ðitose giriose?<br />
– Buvo ne þvëris, – atkakliai pakartojo Douveris. –<br />
Ar jums teko kada nors matyti þvërá, kurio ákandimai<br />
paliktø pëdsakà kaip geleþtës? Be to, kurgi dingo mano<br />
durklas? Pats matëte – já pakëliau nuo þemës ir ákiðau á<br />
makðtis.<br />
– Metas keliauti, broliai, – nutraukë jø ginèà brolis<br />
Heinrichas. – Komtûras Rilkë mûsø uþsilauks, jeigu per<br />
daug poilsiausim.<br />
– Tvarka. Poilsis baigtas! – suðuko Dolèetas. – Rikiuotis<br />
þygiui! Mikliai! Judam, judam, judam!<br />
Suþvango ginklai, suskambèiojo grandys, sugirgþdëjo<br />
gurguolës veþimø ratai. Nuoðaliau ilsëjæsi ginklaneðiai<br />
* Gnomai – nedidelio ûgio, atstumiamos iðvaizdos mitinës germanø bûtybës,<br />
gyvenanèios po þeme ir sauganèios sukauptus lobius – brangakmenius,<br />
auksà. Þmoniø vengia, taèiau kilniaðirdiðkumo akimirkomis gali<br />
padovanoti nuskriaustam ar nelaimingam þmogui vienà kità brangakmená.<br />
Taèiau vargas tam, kuris gvieðis viso gnomo lobio!<br />
› 18 š
privedë arklius, padëjo riteriams ant jø uþsësti. Tebekraujuojanti<br />
Douverio plaðtaka buvo perriðta ba<strong>lt</strong>a skepeta.<br />
Lordas nusprendë daugiau niekam nepasakoti uþpuolimo<br />
istorijos, nes ir paèiam ðis neátikëtinas nuotykis<br />
pradëjo atrodyti kaip keistas trumpas sapnas. Jeigu<br />
ne kraujuojanti ranka ir tuðèia ámautë, galbût bûtø patikëjæs,<br />
kad gnomas, dvarfas* ar kaip kitaip pavadintum<br />
tà vagilá, tebuvo brolio Heinricho prisiminimø suaudrintos<br />
vaizduotës vaisius.<br />
„Vaje, kokià sumaiðtá sukëliau!“ – negalëjo atsistebëti<br />
<strong>Gugis</strong>, pamatæs, kad visi geleþiniai þmonës, jam dingus<br />
brûzgyne, staiga paðoko nuo þemës ir ëmë dairytis, rinktis<br />
daiktus, o tas, kurio smeiguolá jis dabar laikë, kaþkà<br />
garsiai aiðkino ir mostagavo suþeista ranka, rodydamas<br />
tai á save, tai á krûmus. „Matyt, tas smeiguolis – koks<br />
nepaprastas daiktas“, – galiausiai nusprendë kaukas ir<br />
pagalvojæs, kad ilgiau pasilikti èia bûtø pavojinga, per<br />
brûzgynus patraukë á miðko gilumà.<br />
* Dvarfai – mitinës skandinavø ir germanø tautosakos bûtybës. Kaip ir<br />
gnomai yra nedidelio ûgio (apie 1 metrà), negraþûs ir didelëmis galvomis.<br />
Gyvena kalnuose arba po þeme. Taèiau dvarfai ne tik saugo lobius,<br />
bet taip pat yra nagingi kalviai, puikûs juvelyrai ir ginklakaliai. Pasakojimai<br />
apie dvarfus gali turëti tikroviðkà pagrindà: bronzos amþiaus metu<br />
alavo kasëjai pamaþu migravo ið Pietø á Pietryèiø Europà, nes ðiaurëje<br />
buvo daugiau alavo, reikalingo bronzos gamybai. Pietieèiai buvo maþesnio<br />
ûgio, tamsesnës odos ir plaukø, o jø metalurgijos þinios, ginklai ir<br />
ðarvai galëjo atrodyti stebuklingi ðiaurieèiams, vis dar gyvenantiems neolito<br />
sàlygomis. (Pagal Wikipedia – laisvàjà enciklopedijà//wikipedia.org.)<br />
› 19 š
– Kà èia neði? O! Ið kur gavai?! Parodyk! Aj! Nesistumdyk<br />
tu, gyvatës iðnara!<br />
– Traukis, neturiu laiko, – ðûktelëjo në nestabtelëdamas<br />
<strong>Gugis</strong> susimuðtà vietà besikasanèiam Pukiui.<br />
– Kad tu kur sprandà nusisuktum su visomis savo geleþimis,<br />
– palinkëjo tas, dar pagrûmodamas kumðteliu.<br />
– Kad tu surastum ir pridegintum, – nusijuokë<br />
skuodþiantis kaukavaikis.<br />
Kelià pastojo nedidukas upeliûkðtis smëlëtais krantais.<br />
Kaukas mëgino neðulá suimti patogiau, nes teks ðokinëti<br />
nuo akmens ant akmens. Pirmi trys akmenys nebuvo<br />
slidûs, bet ne ketvirtas...<br />
– Zuikio spira!!!! – dar spëjo suklykti <strong>Gugis</strong>, pajutæs,<br />
kad pasaulis staiga apsivertë aukðtyn kojomis, ir piestu<br />
atsistojæs upelio vanduo dëjo tiesiai á nosá.<br />
– Cha cha! Kerëpla, kerëpla! – klykë, tai pamatæs, ið<br />
paskos skubantis Pukis.<br />
– Palauk, pûkuotasai, neturëèiau svarbesniø reikalø –<br />
patikrinèiau tavo momens kietumà, – papurtæs purius<br />
plaukus, sumurmëjo <strong>Gugis</strong> ir ëmë dairytis – kur jo grobis?<br />
Smeiguolis, niekur nedingæs, gulëjo upelio dugne.<br />
Gerai, kad èia nebuvo gilu – vos iki juosmens, tad, pakëlæs<br />
smeiguolio galà, kaukas ëmë tempti grobá á kità<br />
krantà. Pukis malësi aplinkui ir visaip rodë, kad siûlosi<br />
padëti, bet <strong>Gugis</strong> iðdidþiai apsimetë jo nepastebás – tegul<br />
pasikankina ið smalsumo! Netrukus ðlapias it paukðèiukas<br />
varvanèiu þebenkðties kailiu kaukas iðbrido ið upe-<br />
› 20 š
lio ir nusipurtæs nërë á krûmynà, dengusá upeliûkðèio senvagës<br />
pradþià.<br />
Senasis Urkis sëdëjo atsirëmæs á kelmelá ir snûduriavo<br />
atkiðæs veidà kaitriems saulutës spinduliams. Giedro senolio<br />
veido netemdë joks nerimo debesëlis. Þili plaukai,<br />
iðsidraikæ ant kiðkenos, vos ðiurðeno, judinami lengvuèio<br />
tarsi zylës plunksna vëjelio dvelksmo. Niekas nebûtø<br />
drásæs trukdyti Urkio ðiuo metu be rimto reikalo. Jau<br />
seniai kaukai kalbëjo, kad senasis daugiau kalbasi su protëviø<br />
vëlëmis nei su gyvaisiais, taèiau kaþkodël visi, iðtikus<br />
nelaimei ar uþgriuvus rûpesèiui, skubëdavo gauti jo<br />
patarimo, pamokymo... Gerbë senàjá Urká kaukai, nes<br />
prisimindavo tuos laikus, kai nei viena medþioklë, nei<br />
vienas þygis á þmoniø jaujas ar klëtis neapsieidavo be jo<br />
vadovavimo... Niekas dar nebuvo pamirðæs, o kas pamirðdavo<br />
– tam bûtinai primindavo, kad tik Urkis, ða<strong>lt</strong>à<br />
þiemà gresiant badui, iðgelbëjo saviðkius su þmonëmis<br />
sutaræs, kad kaukai galëtø eiti pas þmones padirbëti – uþ<br />
duonutës kepalà, uþ ropiø ryðelá... Tad nors jau kokie<br />
penki saulës ratai, kai kaukus á þygius ir á darbà vedë<br />
Snarkis, <strong>Gugis</strong> vis tiek pirmiausia puolë ieðkoti senolio,<br />
norëdamas pasidalyti nerimu. Labai atsargiai prisiartinæs,<br />
jis pabrûþino koja þemæ, stengdamasis sugirgþdinti<br />
kokius akmenukus, suðiurinti sausà þolæ... Deja, Urkio<br />
vokai net nepajudëjo.<br />
– Senoli... – tyliai tarstelëjo... – Senoli... – prabilo garsiau...<br />
– Senoli! – galiausiai suðuko.<br />
› 21 š
– A? Kas?.. A... Kukio vaikis... Ot tai iðgàsdinai... Iðgàsdinai<br />
senolá... Maniau, ðeðkas koks nors... O að jokio<br />
smeiguolio neturiu... Taip galvojau... Gera galvoti...<br />
– Atleiskite man, senoli, kad sutrukdþiau snûdà, bet<br />
netoli Pagiriø maèiau geleþinius þmones...<br />
– Kà sakai... Þiûrëk tu man... Geleþinius þmones... Gráþo...<br />
Negerai, vaiki... Oi negerai... Negeri tie geleþiniai<br />
þmonës... Labai negeri... Bet visi, þinok, þmonës negeri...<br />
Nemëgsta jie kaukø... Muða spragilais jaujose, net<br />
ir þmoniø katës – tos neûþaugos – ramiai gyventi neduoda...<br />
Bet geleþiniai dar blogesni... Jie degina anøjø pirkias,<br />
naikina pasëlius... Ak, negeri tie þmonës, nors sunku<br />
kaukams bûtø be þmoniø, labai sunku... Bet reikëtø<br />
pasakyti Snarkiui... labai reikëtø... taip taip... labai.<br />
– Nëra Snarkio. Iðsivedë vyrus bièiø kopinëti. Sakë,<br />
gráð tik su saulës laida.<br />
– Negerai, kad nëra Snarkio... Labai negerai... Kiek<br />
kartø kartojau – jeigu nesi, bent duok visiems þinoti,<br />
kur galima rasti. Ak, sunkûs laikai. Kaukas kauku nepasitiki,<br />
vienas gvelbia ið vieno þmogaus, kitas gvelbia<br />
ið to, ið kurio gvelbia... O dar kartais ir kaukas ið kauko...<br />
Kokie laikai, kokie áproèiai...<br />
– Ið jø nugvelbiau smeiguolá.<br />
– Smeiguolá?.. Þiûrëk tu man, koks tu dràsus... Nagi,<br />
pasakok, pasakok... O gal parodysi?<br />
– Štai.<br />
– Oho! – senojo kauko akys blykstelëjo. – Graþus smeiguolis...<br />
Labai graþus... Þmonës tokius smeiguolius ka-<br />
› 22 š
lavijais vadina... Gerai turbût kerta... Matai, koks tas<br />
mûsø <strong>Gugis</strong>... Nepësèias vaikis... Nugvelbë kalavijà... Ið<br />
geleþinio þmogaus... Capt ir nugvelbë... Chi chi... Nugvelbë...<br />
Capt ir nugvelbë... – Urkis pradëjo krizenti,<br />
krutindamas galvà ir kartodamas: „Capt ir nugvelbë...<br />
Tik capt ir nugvelbë... Chi chi... Nugvelbë...“<br />
<strong>Gugis</strong> stengësi klausytis pagarbiai, vis dë<strong>lt</strong>o seniausias<br />
ðeimynykðtis, bet galø gale neiðkentë:<br />
– Senoli, tai kà darysim???<br />
– Dël ko... Capt ir nugvelbë... chi chi...<br />
– Dël geleþiniø þmoniø?<br />
– O kà tu padarysi?.. Nugvelbë... Ar Snarkiui sakei?<br />
– Ne, senoli. Jau sakiau, kad Snarkis su vyrais medø<br />
kopinëja.<br />
– A... taip taip... Medø... Chi... Nugvelbë... Na, jie<br />
eis ir nueis... Tiesiog eis ir nueis... Cakt cakt cakt ir<br />
nueis...<br />
– Senoli, bet jie nueis á Pagirius.<br />
– O taip... Pagiriai... Graþûs tie Pagiriai... Ir þmonës<br />
ten ne tokie blogi... Kaukø jaujose spragilais nemuða,<br />
kates nuveja... Þiemà duonute dalijasi... Geri Pagiriø<br />
þmonës... O gal nenueis?<br />
– Nueis, senoli, nueis. Tas kelias tiesiai á Pagirius veda.<br />
– Tai reikëtø kà nors á Pagirius nusiøsti... Þmones áspëti...<br />
Duoti þinoti... Gal ir duonutës papraðyti... Ak... Seniai<br />
duonutës valgiau... Labai seniai... – senis suèepsëjo.<br />
– Vis þiurkës ir kiðkiai, þiurkës ir kiðkiai... Bet reikëtø<br />
Snarkio sulaukti, reikëtø sueigà ðaukti, pasitarti... Ak,<br />
› 23 š
nëra kaukai þmogaus draugai – jaujose spragilais muða,<br />
klëtyse katëmis siundo... Nëra bièiuliai, nëra...<br />
– Senoli, jeigu mes tarsimës, geleþiniai þmonës gali<br />
sudeginti, iðþudyti Pagirius, jiems atsikvoðëti nespëjus...<br />
– Kà tu sakai? Negerai... Oi, kaip negerai... Reikia<br />
Pagiriams padëti... Labai reikia... Bet kad Snarkio nëra...<br />
Geri ten þmonës, kaukø jaujose...<br />
– Senoli, tai kà daryti??? – <strong>Gugis</strong> iðdráso pertraukti.<br />
– O tai kas galëtø iki Pagiriø nubëgti... Að jau senas...<br />
Man jau sunku... Taip taip... Sunku... Pagiriai toli... Ir<br />
þmonës ten...<br />
– Að galëèiau, senoli, að! Va, dar Pukis, maèiau, aplink<br />
trinasi, pasiimsiu, nubëgsiu, Pagirius áspësiu, gal bent<br />
pasislëps.<br />
– Ne... Vaiki... Taip negerai... Vienas bëkit á Pagirius,<br />
þmoniø áspëti... Gal ir duonutës kartu gausit, o kità siøsk<br />
pas Snarká, kad gráþtø, kad pasitartume... Galgi Pagiriams<br />
pagalbos reikia... Taip taip... Pikti tie geleþiniai þmonës...<br />
Skriaudþia kitus þmones, kerta pusiau, degina... Nebus<br />
kaukams duonutës, jei nebus Pagiriø... Bëk, vaiki, bëk...<br />
– Bëgsiu, senoli. Tuojau pat. Tik Puká pasiðauksiu, kad<br />
Snarkio eitø ieðkoti.<br />
– Ir tegul pasako Snarkiui, kad tuojau sueigà ðauktø,<br />
kaukavyrius surinktø, galgi padësim Pagiriams...<br />
<strong>Gugis</strong> linktelëjo senoliui ir, pasiëmæs smeiguolá, kuris,<br />
pasirodo, vadinasi kalavijas („Keistai skamba – ka-lavi-jas,<br />
ar ne? Nei vijas, nei kala... Nei ðis, nei tas...“),<br />
ðaukdamas „Puki! Puki!“, nuskubëjo atgalios.<br />
› 24 š
– Ko klyki kaip pasmeigta þebenkðtis? – Pukis iðdygo<br />
lyg ið po þemiø.<br />
– Ar þinai, kur nuëjo Snarkis su vyrais? – pasiteiravo<br />
<strong>Gugis</strong>.<br />
– Sakë, prie kimselio...<br />
– Tai bëk prie kimselio, surask Snarká ir parvesk. Urkis<br />
ðaukia sueigà. Pasakyk, kad geleþiniai þmonës sugráþo,<br />
eina á Pagirius. Reikia kà nors daryti.<br />
– Matai matai... Bëk, surask, pasakyk... O pats, iðvertæs<br />
pilvà, bambà krapðtysi?<br />
– Pûzre tu nenaudingas, að á Pagirius bëgu, þmoniø<br />
áspëti...<br />
– Cha cha... Kad tave kur katei atiduotø paþaisti...<br />
– Að tau atiduosiu! – <strong>Gugis</strong> ðoktelëjo ir voþë Pukiui<br />
per ausá.<br />
– Ak tu, stumbro pimpa! – Pukis kibo Gugiui á gaurus.<br />
– Kas èia dedasi?.. Ak jûs, nevidonai, þiurkiø dusintojai...<br />
Gugi, sakiau skubëti á Pagirius! – <strong>Gugis</strong> ið nuostabos<br />
net prieðininkà paleido. Urká tarytum kas bûtø<br />
pakeitæs – senis buvo iðsitiesæs, ásitempæs, akys ðvytëjo<br />
ryþtu, patirtimi ir sumanumu...<br />
– Tai vis jis, senoli! Pukis manæs neklauso, neina Snarkio<br />
kviesti...<br />
– Puki, bëk ieðkoti Snarkio... Tuojau pat... Ak, gi reikia<br />
Pagiriø þmonëms padëti... labai reikia... Gugi, tu irgi<br />
negaiðk... Bëk pro kelmynà, saugokis lapiø, neðkis smeiguolá...<br />
– Gerai, senoli, bûtinai... – ir abiejø kaukuèiø nugaros<br />
iðnyko krûmynuose.<br />
› 25 š
Senasis kaukas atsiduso:<br />
– Ak, tie vaikiai... Reikia þmonëms padëti, o jie vienas<br />
kito gaurus retina. Juk vienas saulës ratas iki vyrø,<br />
o jie vis tiek sau gaurus retina... Kokie laikai, kokie áproèiai...<br />
– burbëjo panosëj neramiai vaikðèiodamas ratu...<br />
Snausti nebesinorëjo.<br />
Sûpavimasis balne ir net á pavakaræ neatslûgstanti kaitra<br />
migdë. Baronas Dolèetas, nebegalëdamas pakæsti lëto þygio<br />
tempo, suragino þirgà ir nuðuoliavo á bûrio galà, tikëdamasis<br />
jeigu ne paspartinti, tai bent nubausti lëtuosius.<br />
Douveris sugretino savo þirgà su brolio Heinricho:<br />
– Garbusis broli, – atsargiai pradëjo.<br />
– Klausau.<br />
– Garbusis broli, per poilsá pasakojote, kaip jûsø bûrá<br />
kadaise uþpuolë dvasios. Ar tarp tø dvasiø nebuvo tokiø<br />
maþø... Nedidukø padarø, kuriuos jûsø tëvynainiai<br />
vadina dvarfais, gnomais...<br />
– Kokiø padarø, koká bûrá, broli?<br />
– Na, kur pasakojote sustojus pailsëti... Kaip norëjote<br />
sudeginti pagoniø kaimà, bet pagoniø raganius pakvietë<br />
á pagalbà piktàsias Samogitijos miðkø dvasias... Ar<br />
tarp jø nebuvo tokiø maþø pilkø ðvytinèiomis akimis?<br />
– Ak, garbusis lorde... Ten buvo tiek daug visko, kad<br />
net neatsimenu... Naguotos, raguotos, vienos atlëkë ðakomis,<br />
kitos paþeme...<br />
– Tai nebuvo?<br />
– Sunku prisiminti, broli... Labai sunku. Seniai tai buvo.<br />
Daug broliø krito. Amþinàjá jiems atilsá duok, Vieðpatie.<br />
› 26 š
– Amþinàjá atilsá... – sumurmëjo Douveris, pentinais<br />
paragindamas þirgà.<br />
– Judinkitës jûs, storaðikniai! – kaþkur ið bûrio galo<br />
sklido rinktiniai barono Dolèeto keiksmai.<br />
Douverio ranka ieðkojo kalavijo rankenos... „Ai! Velniai<br />
griebtø!“ – mintyse pyktelëjo riteris, pajutæs, kad<br />
þaizdà vis dar skauda. Jeigu tektø artimiausiu metu kautis...<br />
Ðeðëliai pamaþële táso.<br />
– Oi! Koks gyvuliukas!<br />
Kaukas ðoktelëjo atatupstas, bet èia pat nusiramino.<br />
Senasis Urkis, taip lengvai siuntæs já pas þmones, turbût<br />
neþinojo, o gal buvo pamirðæs, jog Gugiui dar niekada<br />
nebuvo tekæ su jais bendrauti akis á aká. Taip jau bëgant<br />
metams susiklostë, kad kaukai rodydavosi þmonëms tik<br />
esant rimtam reikalui ir tik suaugæ. Maþa kà gali tie didþiûnai<br />
sumàstyti – dar uþdarys kaip þaislelá savo vaikams.<br />
Tiesa, net ir suaugæs kaukas tebuvo þmoniø maþiausiø<br />
vaikø dydþio, taèiau jie mokëjo grumtis, o jei reikëdavo –<br />
ir kerëti. Tam uþteko ðeðko plaukø kuokðto ir zuikio spiros<br />
(kaukai niekur neidavo be ðiø dviejø dalykø), patrynus<br />
juos vienà á kità ir iðtarus „Bezdu bezdu bezdu purpt!“<br />
pasklisdavo toks negeras kvapas, kad joks nedraugas kauko<br />
neliesdavo, bëgdavo uþ artimiausio krûmo. Nors <strong>Gugis</strong><br />
ir turëjo kapðiukà su zuikio spiromis, o uþ juostos –<br />
ðeðko plaukø kuokðtà, nusprendë neskubëti. Mat prieð já<br />
testovëjo þmogë, ir dar þmogë vaikas – nors ir gerokai<br />
didesnio ûgio, bet turbût nepavojinga.<br />
› 27 š
– Kas tu toks? – ji vël prabilo.<br />
Vis dë<strong>lt</strong>o nelabai malonu, kai esi varstomas dideliø<br />
tarsi stirnos þydrø akiø.<br />
– Nebijok, að tavæs nenuskriausiu... Eikð, – ir kaþkà<br />
iðtiesë.<br />
„Hmm... Nenuskriausi... To dar betrûko, kad leisèiausi<br />
þmogvaikës skriaudþiamas“. Nors kaukø ir þmoniø kalba<br />
ðiek tiek skyrësi, Gugiui nebuvo sunku ðnekà suprasti.<br />
Vis dë<strong>lt</strong>o jis nusprendë kol kas nesusivilioti tuo, kas<br />
delne – per daug tai priminë þaidimà, kurá pats þaisdavo<br />
kalbindamas peliukus... Be to, jis juk neðë svarbià þinià,<br />
tad, norëdamas atrodyti vyriðkiau, padarë taip, kaip matë<br />
darant geleþinius þmones – atrëmë smeiguolá á þemæ –<br />
(„Kaip ten jis... Ka-la-vi-jas. Lieþuvá galima nusilauþti...“)<br />
ir pasirëmë abiem rankom. Tada truputá suraukë kaktà,<br />
kad antakiai susilietø á vienà, ir lëtai bei raiðkiai tarë:<br />
– Èia ateina geleþiniai þmonës.<br />
Deja, þinios svarbos þmogë aiðkiai nesuprato. Ji nustebo,<br />
sumosavo rankomis ir sukrykðtë:<br />
– O tu dar ir kalbantis gyvuliukas!? Kà tu sakei?<br />
Gugiui labai uþsinorëjo nusispjauti, kaip kad daro vyrai,<br />
kai kas nors nepasiseka. Bet vyresnieji mokë, jog tai<br />
negraþu, ypaè tokiomis aplinkybëmis. Tad jis pakartojo<br />
dar kartà:<br />
– Èia ateina geleþiniai þmonës. Jums reikia bëgti. Supranti?<br />
Bëgti! – Ir <strong>Gugis</strong> bandë parodyti, kà reiðkia bëgti.<br />
Bet kalbantis, bëgantis gyvuliukas þmogæ, matyt, jau<br />
ëmë gàsdinti. Klykdama: „Mama, mamyte!.. Þiûrëk, kà<br />
› 28 š
sutikau!“ – ji pasileido artimiausios gryèios link. Kaukas<br />
keletà kartø mintyse palinkëjo jai ir visai moteriðkajai<br />
giminei prasmegti tarsi lapei pelkëje, bet vis tiek lëtai<br />
nudûlino ið paskos.<br />
– Garbusis lorde… – Douveris atsisuko. – Garbusis<br />
lorde, baronas nori su jumis pasitarti, – praneðë atskubëjæs<br />
ginklaneðys, – kà daryti toliau...<br />
– Aaaa... Taip, þinoma, – riterio sàmonæ pasiekë kà<br />
tik nuaidëjæ þodþiai „Bûry, stok!“ ir jis galutinai atsikvoðëjo<br />
ið snaudulio.<br />
– Malonëkite sekti paskui mane...<br />
– No! – riteris paragino þirgà ir nurisnojo á bûrio galà,<br />
kur jau buvo ir Dolèetas, ir brolis Heinrichas. Tarp jø<br />
lordas pastebëjo du knechtus, árëmusius ietis á vyro, apsirengusio<br />
paprastais drobiniais marðkiniais ir kelnëmis,<br />
kaip áprasta valstieèiui, nugarà.<br />
– ...Puiku! – iðgirdo jis ðaukiantá Dolèetà. – Tai ðitas<br />
kalës vaikas sako, kad toliau kelio nebëra? O tai kur tas<br />
kelias, leiskit paklausti, pasideda? – ðalia stovëjæs brolis,<br />
matyt, kiek mokantis vietinæ ðnektà, bandë regzti þodþius,<br />
versdamas barono klausimà valstieèiui. Tas pakëlæs akis<br />
kaþkà atsakë. Vienuolis pasisuko á baronà ir tarë:<br />
– Jûsø aukðtenybe, ðitas pagonis tvirtina, kad toliau<br />
yra raistas. Ðámet buvo lietingas pavasaris, todël pereiti<br />
nebus ámanoma.<br />
– Palaukit, palaukit, – ásikiðo Douveris, – o kur jûs já<br />
radote?<br />
› 29 š
– Milorde, jis miðke kilpas statë, o mes suèiupom.<br />
– Mat kaip, – lyg ir nusistebëjo Douveris. – Sakyk,<br />
þmogau, – kreipësi jis á valstietá, – gal yra kelias aplink<br />
raistà?<br />
Brolis vertëjas vël kaþkà sumarmaliavo vietos kalba.<br />
Þmogus sumirksëjo, ásitempë, nors ir stengësi nuslëpti nenorà<br />
atsakyti. Taèiau, pajutæs gana rimtà átikinëjimà –<br />
ieèiø smaigalius prie nugaros, – vël prabilo:<br />
– Yra, – iðvertë vienuolis, – bet didelis lankstas ir pakeliui<br />
didelis kaimas.<br />
– Hmmm... – nutæsë lordas.<br />
– Paklausk jo, kiek truks keliavimas tuo lankstu, –<br />
pasiteiravo Dolèetas.<br />
– Gerà pusdiená, barone, – iðvertë atsakymà.<br />
– Na, kà gi, garbingieji riteriai, tai nëra daug, – apsidþiaugë<br />
italas.<br />
– Bet, barone, jûs uþmirðtate mûsø þygio slaptumà! –<br />
paprieðtaravo brolis Heinrichas. – Bûrio niekas neturi<br />
pastebëti... Jûs gi neþinote tø pagoniø – jie kaip ðarkos:<br />
tik viens du, ir jau visa þemë þinos apie mûsø atvykimà.<br />
– Garbusis broli Heinrichai, ar galime rinktis? Ar josite<br />
per pelkæ? Ar jà pereis pëstieji, o kà jau sakyti apie<br />
gurguolæ?<br />
– Bet, barone, jeigu eisim per kaimà, tai þygio slaptumo<br />
neliks në padujø. Èiagi netoli kaþkurio laukinio bajoro<br />
pilis. Dar ir uþpu<strong>lt</strong>i gali...<br />
– Kaimas ne kliûtis slaptumui... – susiraukæs iðtarë<br />
Douveris.<br />
› 30 š
– Kodël? – nustebo brolis Heinrichas. – Taigi pagonys...<br />
– Galima padaryti taip, kad ið kaimo niekas þinios neiðneðtø.<br />
– Að supratau lordà, – plëðriai ðyptelëjo Dolèetas ir<br />
vël kreipësi á sugautàjá þmogø: – Kokio dydþio tas tavo<br />
kaimas?<br />
– Jis sako, koks tuzinas trobø, jûsø aukðtenybe.<br />
Dolèetas vertinamai nuþvelgë bûrá, lordà Douverá,<br />
brolá Heinrichà, tada kilstelëjo galvà pasiþiûrëti, kur saulë,<br />
ir tarë:<br />
– Dar kartà pasitikslink, kiek laiko reikia nusigauti<br />
iki kaimo...<br />
– Pusës dienos, jûsø aukðtenybe, bet pagonis sako, kad<br />
kelias vis tiek eis per pelkæ... Tik ne tokià klampià...<br />
– Sakai, per pelkæ... – vël ásikiðo britas. – Puiku, – ir<br />
iðsiëmë ið kabanèio ant juostos kapðo didelæ auksinæ<br />
monetà:<br />
– Pasakyk tam þmogui, kad jeigu nuves iki kaimo –<br />
ðtai kà gaus, o jei paklaidins – pats savo rankomis gerklæ<br />
perrëðiu. Suprato?<br />
– Taip, jûsø ðviesybe.<br />
Þmogus niûriai linktelëjo.<br />
– Veskit já á prieká, tegu rodo kelià! – ðûktelëjo jau<br />
apgræþæs þirgà Dolèetas.<br />
„Jëzau Kristau, mûsø Vieðpatie, saugok mus nuo pikto...“<br />
– iðgirdo Douveris murmant brolá Heinrichà. Lordas<br />
nustebæs paþvelgë á vokietá. Staiga vël suskaudo perrëþtà<br />
plaðtakà.<br />
› 31 š
Trobos tarpduryje pasirodë jau suaugusi þmogë – didelë<br />
tarytum kalva. <strong>Gugis</strong> pastebëjo, kad ant þmogës gan<br />
aukðtai buvo dar dvi maþesnës kalvelës – visai kaip kaukiø...<br />
<strong>Gugis</strong>, atsiminæs, kaip maþi kaukiukai geria pienelá<br />
ið mamø, valiûkiðkai pagalvojo: „Oho... viena tokia<br />
galëtø visà Kaukaðlaitá prigirdyti... Nors kaip reikëtø taip<br />
aukðtai uþlipti?“<br />
– Kas yra, Saulute? – þmogë aiðkiai kreipësi ne á já, bet<br />
á þmogvaikæ.<br />
– Mamyte, mamyte... Èia gyvuliukas, kalbantis gyvuliukas,<br />
toks maþiukas...<br />
– Kur, trupinëli?<br />
„Þemyn þiûrëk, drimba“, – net pyktelëjæs mintimis nurodë<br />
<strong>Gugis</strong>.<br />
– Ðtai èia, èia, truputëlá þemiau.<br />
Þmogës akys iðsprogo ið nuostabos. Matyt, <strong>Gugis</strong>, solidþiai<br />
pasirëmæs ant ðito, kaip ten já, kalavijo, atrodë puikiai,<br />
ypaè po to, kai linktelëjo galvelæ pasisveikindamas...<br />
– Èia tai bent! Gal kaukas? – iðtarë þmogë. – Saulute,<br />
mieloji, ar jis tau nieko nedarë, ákàsti nebandë?<br />
„Tuzinas ðeðkø ir viena þebenkðtis!“ – nebetvërë savo<br />
kailyje <strong>Gugis</strong> ir bandë dar kartà pasakyti svarbiàjà þinià:<br />
– Didþiai godotina þmoge, – mandagiausiai, kaip tik<br />
mokëjo, kreipësi. – Að atëjau praneðti, jog didelis geleþiniø<br />
þmoniø bûrys eina prie jûsø kaimo.<br />
– Þiûrëk tu man, jis ið tiesø kalba. – Gugá amþinas<br />
þmoniø stebëjimasis ëmë visai erzinti. – Tai kà sakei,<br />
maþyli?<br />
› 32 š
– Mama, mama, kà ten Saulutë rado? – pasigirdo dar<br />
vienas balsas.<br />
Gugiui jis nepatiko – kaukas pasijuto neramus. Net ir<br />
tokios svarbos þinia nebeatrodë pakankama prieþastis<br />
aiðkintis su ðitais dideliais, bet, matyt, ið prigimties kvailais<br />
kaip briedþiai padarais. Taèiau pavojaus nuojauta<br />
apgavo, mat ið trobos atlëkë dar vienas þmogvaikis – tik<br />
ðásyk jau panaðesnis á vyriðkos padermës bûtybæ.<br />
– Èia tai bent! Kaukas!!! Tikras gyvas kaukas! Mama,<br />
mama, duok já man!<br />
– Neliesk, Ryti. Dar ákàs. Jis nori kaþkà pasakyti – juk<br />
kaukai niekada mums nesirodo be prieþasties. – „Bent<br />
vienas protingas þodis ið þmogës lûpø!“ – apsidþiaugë<br />
<strong>Gugis</strong>. – Tai kà, maþuli, norëjai pasakyti?<br />
<strong>Gugis</strong> dar kartà labai ramiai, bet kiek kitokiu tonu<br />
pasakë:<br />
– Á jûsø kaimà ateina geleþiniai þmonës. Jie jus nugalabys<br />
ir sudegins, jeigu nepabëgsit ir nepasislëpsit.<br />
– Geleþiniai þmonës? – nustebo þmogvaikis. – Kas tai?<br />
Didþiosios þmogës veidu perbëgo nerimo ðeðëlis, ir ji<br />
ðásyk kreipësi á Gugá kaip á lygø:<br />
– Ar jie aukðti, su ba<strong>lt</strong>om skarom, ant kuriø juodi<br />
pagaliai sukryþiuoti? Saulëje spindi krûtinës? – paklausë,<br />
ir buvo aiðkiai matyti, kad jos rankos ir lûpø kampuèiai<br />
virptelëjo.<br />
<strong>Gugis</strong> linktelëjo.<br />
– Tikrai taip. Ir ðità smeiguolá, vadinamà ka-la-vi-ju,<br />
ið jø nugvelbiau.<br />
› 33 š
Þmogë þvilgtelëjo á smeiguolá ir pabalo. Atsisukusi á<br />
þmogvaiká pasakë:<br />
– Ryti, bëk pas boèiø Gedvydà ir pasakyk, kad kaukas<br />
atneðë þinià, jog prie kaimo artinasi kryþeiviai.<br />
– Bûtinai, mamyte, – ir vaikis, visa gerkle klykdamas<br />
„Boèiau, boèiau!“, nuskubëjo kitø trobø link.<br />
– Ar jie toli? – þmogë vël kreipësi á Gugá.<br />
Ðis gûþtelëjo peèiais ir pasakë:<br />
– Uþ raisto.<br />
– Perkûne Dievaiti, apsaugok mus ir mûsø vaikus...<br />
Pykuoli, neleisk tiems vanagams èia uþklysti, paklaidink<br />
juos pelkëje, sumurkdyk akivaruose... – kritusi ant keliø,<br />
pradëjo rypuoti þmogë.<br />
<strong>Gugis</strong> suprato, kad ji ðaukiasi pagalbos... Tik kokios?<br />
Ir kodël ji þiûri aukðtyn?!<br />
Popietës tyloje nuaidëjo keistas garsas.<br />
– Lorde, – sunerimæs Dolèetas apsidairë. – Kas tai?<br />
– Lyg ir rago gausmas... Ne metas briedþiams baubti...<br />
– Kad neásiklausiau... – nutæsë britas.<br />
– Garbieji riteriai! Ar girdëjote? – staiga juos prisivijo<br />
brolis Heinrichas. Dolèetas linktelëjo ir pasiteiravo:<br />
– Ir jûs manote, kad tai ragas?<br />
– Be jokios abejonës. Að ðio gausmo su niekuo nesumaiðysiu...<br />
Dolèetas sumurmëjo:<br />
– Turbût pagonys medþioja...<br />
– Duok, Dieve, kad medþiotø... Mane kamuoja negera<br />
nuojauta, broliai, – prasitarë vokietis.<br />
› 34 š
– Matyti, – pagalvojo Douveris. – Gal jie apie mus<br />
jau þino?<br />
– Ið kur, garbusis broli, – nusistebëjo Dolèetas.<br />
– Barone, ðiose vietose jiems ir girios padeda, – máslingai<br />
burbtelëjo brolis Heinrichas.<br />
„Visko gali bûti“, – þiûrëdamas á skepetà ant rankos,<br />
linktelëjo Douveris.<br />
– Na, kà gi... Spartinam þingsná! – ðûktelëjo baronas<br />
ir nulëkë vël raginti bûrio. Brolis Heinrichas, þegnodamas<br />
girià, pamaldþiai iðtarë: „Vardan Dievo Tëvo ir Sûnaus,<br />
ir ðventosios dvasios, amen“.<br />
Kaukavyriai, susëdæ ratu, nerimo – ginèijosi, mostagavo<br />
rankomis. O Snarkis net paðoko ir pradëjo karðèiuotis:<br />
– Bet kà galime padaryti geleþiniams þmonëms? Jeigu<br />
<strong>Gugis</strong> Pagirius áspëjo, tegul nebûna kvailiai, pabëga ir<br />
pasislepia.<br />
Senolis Urkis susiraukë, brûkðtelëjo lazda kaþkà ant<br />
smëlio ir tarë:<br />
– Paklausyki, sûnëne. Jeigu tavo olà uþpuola lapë, kà<br />
tu darai?<br />
– Ginu.<br />
– Kodël tu tà olà gini? – pasiteiravo.<br />
– Todël... Todël... Todël, kad tai mano ola!<br />
– O kà reiðkia „tavo“? – toliau kamantinëjo senis.<br />
– Mano? Na, kad gyvenu, ten mano daiktai, kailiai...<br />
viskas.<br />
– O kodël tu nebëgi ir nesislepi nuo lapës?<br />
› 35 š
– Tai kad negalima. Jeigu pabëgsiu, lapë atims mano<br />
olà, – galvodamas, kà èia senis nori pasakyti, aiðkino<br />
Snarkis.<br />
– Tai kodël siûlai þmonëms bëgti ið savøjø antþeminiø<br />
olø? Juk geleþiniai þmonës viskà sudegins ir sunaikins.<br />
Argi tai – iðeitis, a?<br />
– Bet kodël mes, kaukai, turime kiðtis? Mes ir taip<br />
juos áspëjome. Kà dar galime padaryti? Negyvai uþkutenti<br />
– tiek laumës pirðtø nerasim! – vado þodþius palydëjo<br />
sutartinis krizenimas.<br />
– Padëti, sûnëne. Padëti... – atkakliai aiðkino senolis. –<br />
Ak, nesakau gi að, – sunkiai atsiduso, – kad visi þmonës<br />
yra geri. Juk ir spragilais jaujoje kartais kaukus plumpina,<br />
ir ðunimis uþsiundo, betgi ða<strong>lt</strong>à þiemà duoda duonutës,<br />
ropiø... Jeigu jau motinëlë gamta tokius panaðius á mus<br />
þmones sukûrë – reikia mëginti jiems pagelbëti. Taip…<br />
– Senoli, tad patarkite, kà mums daryti, – ðásyk prabilo<br />
Ûdrius. – Juk kaukas maþesnis ir uþ patá maþiausià<br />
þmogø.<br />
– Taip, – skubëjo antrinti Snarkis, – tikrai juk maþiausias.<br />
– Taip, mano gentainiai, – sutiko Urkis, – kaukas maþesnis...<br />
Jis silpnesnis... Bet jis senesnis... Jis gudresnis!..<br />
Mûsø giminë buvo jau tada, kai ðiø bûtybiø në padujø<br />
nebuvo. Ak, sakë mums senoliai, kad didelis padaras<br />
negali bûti protingas. Ir þmogus toks – jis dar tik sumanus<br />
þvëris, o ne kaukas... Bet nunyko mûsø giminë. Gal<br />
dël to, kad didëja viskas aplinkui... O gal todël, kad per<br />
vëlai supratome, jog nieko nëra blogesnio, kaip tarpu-<br />
› 36 š
savio pykèiai. Bet, matyt, to nori motinëlë gamta. Ir mes<br />
bejëgiai pakeisti, èia mes tikrai bejëgiai pakeisti. Bet kol<br />
esam, turim rodyti pavyzdá visai þvërijai. Ir þmogui padëti<br />
galim. Þmogui padëti privalom. Nes be mûsø jie<br />
prapuls, o be jø suskaièiuotos ir kaukø dienos: neatneð<br />
duonutës, neduos roputës... – uþsidegæs, bet liûdnai postringavo<br />
senolis.<br />
Snarkis vël prabilo:<br />
– Gerai. Bet dar kartà klausiu – kaipgi jiems padësim?<br />
Ar bijotø geleþiniai þmonës smarvës? Ar sustingtø? Ar<br />
pabëgtø baimës apimti? O gal dar kieno nors pagalbos<br />
praðyti?<br />
– Mes tai ir sugalvosim... Sugalvosim... Che che... Nagi,<br />
paklausykit... Oi, kaip sugalvosim...<br />
„Gal ir visai nieko bûtø gyventi pas þmogø, padëti jam,<br />
gauti visokio gero, nekvarðinant galvos dël kokios voverytës<br />
mësgalio“, – màstë <strong>Gugis</strong>, pamaþële siurbèiodamas<br />
pienelá ið padëto prieð já dubenëlio ir klausydamasis,<br />
kaip þmonës aplink triukðmauja, ûþia ir mostaguoja<br />
rankomis. Kaukà pasiekdavo tik nuotrupos: „...bobos ir<br />
vaikai tegul... pas kunigà* Rumbaudà... Pats tu nuokvaka!..<br />
Tai ne dràsa, o kvailystë! Bailio pusë... Bet jeigu<br />
jie eina per raistà... Kur dingo Þelvys?“ Galiausiai<br />
vienas, panaðus á vadà, atsiskyrë nuo jø, priëjo prie Gugio<br />
ir pasilenkæs iðtarë:<br />
– Sakyk, maþyli, ar daug kryþeiviø matei?<br />
* Kunigais senovës Lietuvoje vadindavo kunigaikðèius.<br />
› 37 š
– Daug... – <strong>Gugis</strong> jau suprato, kad þmonës geleþinæ<br />
savo rûðá vadina „kryþeiviais“.<br />
– O kiek daug? Kiek kampø troboje ar kiek þvaigþdþiø<br />
danguje? – vël pasiteiravo.<br />
– Kiek lapø ant medþio, – rimtai iðtarë <strong>Gugis</strong>.<br />
– Ant jauno medelio ar ant ðimtameèio àþuolo? – neatstojo<br />
þmogus.<br />
– Nei jauno, nei seno, – paaiðkino <strong>Gugis</strong>.<br />
– Na, kà gi, vyrai. Matyt, jø nëra labai daug. Bet turbût<br />
nëra ir labai maþai.<br />
– Tai kà nusprendþiam?<br />
– Ginamës! Nesileisim iðskerdþiami kaip ðernai.<br />
– Tvora aukðta, strëlës taiklios...<br />
– Ir pas Rumbaudà tegul bëga kas nors...<br />
– Tegul degina lauþus, puèia ragus!<br />
– Palaukit! – staiga visus pertraukë kalbinæs kaukà. –<br />
Kodël turime laukti, kol maitvanagiai èia atplasnos? Sukiðkime<br />
juos á pelkæ.<br />
– Sukiðkim! Kaip stirnas suvarysim ir kaip karvelius<br />
iððaudysim... – kaþkuris pritarë.<br />
„Oho! Na, ir dràsa, – tyliai stebëjosi <strong>Gugis</strong>. – Juk geleþiniø<br />
þmoniø daugiau... ir jie geleþiniai“.<br />
Vyras vël kreipësi á kaukà:<br />
– Aèiû, maþuli, uþ pagalbà. Ateik kada duonutës, pienelio,<br />
visada sutiksim kaip sveèià.<br />
Ir vyras jam nusilenkë. <strong>Gugis</strong> net sutriko – kaip èia<br />
atsakyti? Skubiai perbraukæs per srëbtuvæ, kad nusiðluostytø<br />
pienà, jis irgi linktelëjo.<br />
› 38 š
– O dabar bëk pas savuosius. Èia tuoj dangus su þeme<br />
maiðysis...<br />
Kaitra pamaþële lëgo. Nepatenkintøjø burbesá keitë<br />
juokeliai, susistumdymai, nebereikëjo kas akimirkà<br />
braukti prakaito. Visi paþvalëjo. Nors ir apylanka, bet<br />
bûrys vis tiek judëjo sparèiai. Ietimis niukinamas vedlys<br />
rodë kelià negudraudamas ir neiðsisukinëdamas. Vienintelis<br />
dalykas, kuris nelabai patiko þygeiviams, ypaè broliui<br />
Heinrichui, buvo vis gilëjanti pelkë. Po karðtos dienos<br />
gan greitai kilo rûkas, tad ne ve<strong>lt</strong>ui vokietis retkarèiais<br />
atsigræþdavo atgal ir su siaubu stebëdavo, kaip takas,<br />
kuriuo jie atëjo, uþsitraukia balsva migla. Lordas<br />
Douveris jojo kaip visada ramiai, o baronas Dolèetas,<br />
irgi kaip visada, tramdë neklusniuosius. Staiga vedlys<br />
sustojo ir atsisuko á Douverá, rodydamas, kad nori kaþkà<br />
pasakyti. Ðis tuojau pat pasikvietë vertëjà:<br />
– Milorde, pagonis rodo, kad ðtai èia prasideda klampiausioji<br />
raisto vieta.<br />
– Vardan Dievo Tëvo ir Sûnaus, ir ðventosios... – vël<br />
pasigirdo gretimais.<br />
– Broli Heinrichai, jeigu visas bûrys perþegnotø ðá pragarà,<br />
gal tada ir visa bjaurastis pabëgtø, bet kai jûs vienas...<br />
– nusiðaipë Dolèetas.<br />
– Garbusis barone, ðásyk nebijau tø dvasiø, – atkirto<br />
Heinrichas. – Mat saugo mane Vieðpaties karsto gabalëlis,<br />
pargabentas ið paèios Jeruzalës, bet jums patarèiau<br />
bent poterius sukalbëti!<br />
› 39 š
– Þinoma, broli, tai labai puiki apsauga. Tik va Vieðpats<br />
ið karsto atsikëlë, o jums gali bûti visko... – nenurimo<br />
italas.<br />
– Kaip jûs drástate piktþodþiauti, barone!<br />
– Broli Heinrichai, jûs kaþkodël pamirðote per pietus<br />
pasakotà istorijà. Tad kaip ten buvo kaime? – liejo þibalo<br />
á ugná Dolèetas.<br />
– Mes èia atvykome disputo pradëti ar kovoti uþ Vieðpaties<br />
ðlovæ? – pasiteiravo Douveris. – Pelkë tai pelkë.<br />
Daug jø maèiau, dar daugiau perëjau. Broliai, jau saulë<br />
laidos link, bûtø gerai su ðviesa ið raisto iðeiti. Vertëjau,<br />
paklausk pagonio, kiek dar eisim?<br />
– Jis sako – iki saulëlaidos pereisim.<br />
– Tad pirmyn, – perëmë vadovavimà Douveris, pamatæs,<br />
kad Dolèetas ir brolis Heinrichas þiûri vienas á<br />
kità kaip du gaidþiai. – Iðtaðkykime pagoniðkà klampynæ...<br />
Kur jûsø relikvijos, broli?<br />
Zubris ðaukë, kiek tik leidþia gerklë:<br />
– Munamuki! Munamuki! Kur tu, senas pumpotaukðli!..<br />
– Galiausiai pyktelëjo: – Munamuki, kad tave kur<br />
griausmas nudëtø... – Staiga kaukas pajuto, kad þemë<br />
po kojom juda, kyla, banguoja.<br />
– Suk tave devynios, pelkiø kirmine! – uþriko pajutæs,<br />
kad þemë plyðta, o jis skrenda oru kaip koks ulbuonëlis,<br />
kol pirmas pasitaikæs berþelis, iðskëtæs savo ðakø<br />
glëbá, priima lyg mama sûnø paklydëlá.<br />
– Ak tu vëpla kerëpla, – netilo Zubris, braukdamas<br />
› 40 š
nuo veido lapelius. – Na, kam gi iðlásti po manim, nejaugi<br />
kitaip nesugebi? – Karðèiuodamasis aiðkino prieðais<br />
já iðkilusiam dideliam, tamsiai þaliam, gleivëtam padarui,<br />
vartanèiam dubenëlio dydþio akis.<br />
– Mau mau mau... Nematyti triukðmadario... Kas èia<br />
budino mane? A... kaukas Zubris... Að galvojau – kas<br />
èia budina ramiai snûduriuojantá maumà. Kaukai, pasirodo,<br />
nerimsta. Gal geguþinæ darot? – padaras kalbëjo<br />
lëtai, ðvokðdamas ir ðnopuodamas.<br />
– Apsieisi be geguþinës, senas glitena, uþteks tau savø<br />
laumiø rateliø, – koneveikë maumà kaukas. – Vël prisigertum<br />
kaip þmogus, vël Kaukaupá palaikytum savo pelke,<br />
uþtvenktum ir uþpi<strong>lt</strong>um mûsø bûstus... Atëjo metas<br />
atsiskaityti. Senolis Urkis tau turi darbo, þaliasai.<br />
Susidomëjæs maumas iðkëlë þalias plëvëtas letenas.<br />
– Sakai, darbo... Mau mau mau. Maumas nemëgsta<br />
darbo. Maumas mëgsta pelkæ, laumiø ratelius ir þioplus<br />
kiðkius áklimpusius. O darbas maumui bëda – maumo letenos<br />
trumpos, kûnas sunkus... Maumas be vandens –<br />
maumas be ateities, – papostringavæs baigë.<br />
– Na jau nieko nebus, kerplëða. Urkis anàsyk tavæs<br />
pagailëjo, nesukiðo kojø, kur jos dygsta, bet dabar taip<br />
nebus. Priþadëjai, kad uþ uþtvindymà padarysi, ko praðysim,<br />
tai ir darysi.<br />
– Mau mau mau... Visi tà vargðà maumà skriaudþia.<br />
Laumës tyèiojasi, kaukavaikiai kankorëþiais apmëto, o<br />
þmonës, tie sausaodþiai, dar ir su pagaliais bado, nusmeigti<br />
tyko...<br />
› 41 š
– Nesiskøsk, maurø maiðe. Teks tau ðásyk padëti, ir<br />
padëti ne tik kaukams, bet ir þmonëms.<br />
– Mau mau mau. Mau? Mau?! Mau???!!! – vos nepaspringo<br />
ið netikëtumo padaras. – Tegul maumà kaukai<br />
degina, tegul smirdina, tegul sausina – NIEKADA! –<br />
uþbaubë ant viso raisto.<br />
– Ak niekada? – vylingai iðtarë Zubris, varstydamas<br />
maumà akutëmis. – Tada að einu, ir visà tiesà apie alutá<br />
papasakoju tavo maumulei.<br />
Maumas dar kartà persimainë. Akys visai suapvalëjo,<br />
didþiulë galva sumaskatavo, jis staiga pradëjo letenom<br />
ploti per þemæ ir mauroti:<br />
– Mau mau! Tik ne maumulei! Kam norite, tik ne<br />
maumulei! Mau! Zubri, maldauju, nesakyk maumulei...<br />
Tik ne maumulei, ne... neeeeeeeeee... – Maumas, rodës,<br />
net susitraukë ið siaubo.<br />
Zubris ðyptelëjo:<br />
– Tai padësi, þalioji kempine?<br />
– Mau mau mau... Padësiu... Padarysiu, kà norit, tik<br />
ne maumulei... ne maumulei... paskui iðskalbs kailá vargðui<br />
Munamukiui, urvan neásileis... Kur dësiuos, kà mylësiu?<br />
– maumas iðsikvëpæs nuleido galvà ant letenø. –<br />
Tai bjaurybës kaukai… – sumurmëjo kaip galima tyliau.<br />
– Gerai, Munamuki. O dabar paklausyk... – ir apsidairæs,<br />
tarytum medþiai turëtø ausis, ëmë kaþkà aiðkinti.<br />
Pasibaidæs vieno ið broliø þirgas ðoktelëjo á ðonà, kryptelëjo<br />
kojà ir priekiu susmego á dumblà. Raitelis, persi-<br />
› 42 š
vertæs per galvà, tëðkësi á purvà, milþiniðkas apsiaustas<br />
su kryþiumi, tarsi voro kryþiuoèio nugara, paslëpë já nuo<br />
bendraþygiø.<br />
– Tai èia, vadinasi, kelias! – uþriko Dolèetas, átempdamas<br />
þirgo pavadþius. – Ei, vertëjau, klausk to ðëtono<br />
vaiko, kiek mums dar liko...<br />
Vienuolis vertëjas vël kaþkà suburbëjo per pelkæ klampojanèiam<br />
vedliui. Ðis, metæs tûþmingà þvilgsná á bûrá,<br />
staiga nusiðypsojo, parodydamas dantis, ir kaþkà sumarmaliavo.<br />
– Sinjore, jis tvirtina, kad jau pusë kelio nueita.<br />
– Tegul geriau þiûri, nes kitaip...<br />
– Kà kitaip? – ða<strong>lt</strong>as lordo Douverio þvilgsnis atðaldë<br />
italà. – Neturit pasirinkimo, barone. Arba blogas vedlys,<br />
arba jokio... – ir paliepë kariams:<br />
– Prirakinkite já grandine prie mano arklio!<br />
Abu sargybiniai prisiartino prie þmogaus, norëdami paimti<br />
uþ parankiø, bet tas nesnaudë – neapdairiai pakreipta<br />
ietis tapo lengvu grobiu, ir vienas ið kariø, kurio kojos<br />
klimpo purve, staigiai timptelëtas uþ ieties, neiðlaikë pusiausvyros.<br />
Kitas sargybinis taip pat buvo nerangus ir, uþkliuvæs<br />
uþ nugriuvusio draugo, paragavo pelkës vandens.<br />
– Velniai rautø! – nusikeikë Douveris. – Gaudykit já,<br />
slunkiai!!! – Bet kur tu su grandimis ir ginklais pavysi<br />
basà þmogø, kuris pelkæ, matyt, þinojo kaip savo penkis<br />
pirðtus.<br />
– Greièiau arbaletus! – suriko, – ko laukiat!?<br />
Skimbtelëjo kelios templës ir nusiuntë á miglà pulkelá<br />
strëliø, ir aplink liko tik sumiðimas, raistas, rûkas, pa-<br />
› 43 š
tylomis atslenkanti tamsa. Vienu metu susitiko visø trijø<br />
vadø – brolio Heinricho, lordo Douverio ir barono<br />
Dolèeto – akys. Visos bylojo viena – „ákliuvome…“<br />
– Nestovëkit, broliai Kristuje! – pirmas atsigavo Dolèetas.<br />
– Du á bûrio prieká su ietimis tikrinti kelio! Mikliai,<br />
kad jus kur nelabasis nujotø!<br />
– Barone! – áspëjamai pakëlë pirðtà brolis Heinrichas,<br />
bet tuojau pat nutilo, pervertas italo þvilgsnio.<br />
– Judinamës, mulkiai prakeikti! Iðmeskit ið gurguolës, kas<br />
per daug sunku! Pirmyn! No, no! Rëpliok, kvailas gyvuly!<br />
– Tylos! Kad në ðakelë netrekðtelëtø, në grumstelis<br />
nepliumptelëtø! – suðnypðtë atsisukæs Ruokis, vadovavæs<br />
Pagiriø vyrams, lëtai slenkantiems raistu. – Net jei<br />
akivaran ámaklintumëte, kad negirdëèiau jokio garso,<br />
jokio cyptelëjimo!<br />
Tariant tuos þodþius, migloje pasigirdo garsus trekðtelëjimas<br />
ir dar garsesnis pûkðtelëjimas, lydimas plûdimosi<br />
greitakalbës.<br />
– Sprandà nusuksiu! – paþadëjo vadas, atsisukæs á vyrus,<br />
bet vienas ið þmoniø iðkalbingai mostelëjo ranka á<br />
prieð nosá liulantá raistà taip parodydamas, kad garsas –<br />
ne ið bûrio.<br />
Ruokis sumostagavo rankomis, ragindamas vyrus sustoti,<br />
o arèiausiai esantá – sekti ið paskos. Tyliai, tarsi<br />
dvi lûðys, jie nusëlino pelke. Migla neramiai bangavo,<br />
keitësi, kol netikëtai tiesiai prieð akis iðdygo kaþkoks pavidalas.<br />
Ruokis uþsimojo smogti sunkia àþuoline kuoka,<br />
bet jo rankà sugriebë ið paskos ëjæs Laimis.<br />
› 44 š
– Èiagi Þelvys, kà tu darai! – nepaisydamas perspëjimo<br />
tylëti, riktelëjo palydovas.<br />
– O nelabasis, – iðpûtë akis Ruokis. – Nagi tikrai Þelvys!<br />
Ið kur tu èia atsiradai?! – Garsiai suðuko, pats uþmirðæs<br />
priesakà.<br />
– Tyliau, vyrai. Klykiat kaip skerdþiami, o èia kryþeiviai<br />
netoliese murkdosi, – pusbalsiu pratarë Þelvys.<br />
– Matei?! – nusistebëjo Laimis.<br />
– Ne tik maèiau. Pats juos èia atvedþiau. – Niûriai<br />
paaiðkino tas ir susiraukæs pridûrë: – Dëkui laimuþei,<br />
pavyko padus pasipustyti.<br />
– Pats atvedei?! – Ruokiui net gyslos ant kaklo iðpampo.<br />
– Tu, gyvatës iðnara! – uþriaumojo èiupdamas<br />
Þelvá uþ drabuþiø, bet, tarsi perlietas ða<strong>lt</strong>u vandeniu,<br />
trykðtanèiu ið jo þvilgsnio, gniauþtus atleido.<br />
– Pasakok... – jau tyliai papraðë.<br />
– Kà èia daug pasakoti? Staèiau kilpas – pagavo. Liepë<br />
vesti per pelkæ – pasakiau, kad darom lankstà, ir nuvedþiau<br />
á patá akivarynà... O jûs ið kur èia atsiradote... Ir<br />
su ginklais?! – Þelvys nebeástengë nuslëpti nuostabos.<br />
– Nepatikësi, bet atbëgo á kaimà kaukas ir áspëjo, –<br />
ásikiðo Laimis.<br />
Þelvys pakraipë galvà, bandydamas suprasti, tiesà vyrai<br />
kalba ar tyèiojasi, taèiau galiausiai mostelëjo ranka<br />
ir paklausë:<br />
– Kiek jûsø?<br />
– Bus nepilni du tuzinai. Be to, tikësimës, kad Giedrys<br />
su Vilikaila nubëgs iki Rumbaudo, kunigas gal savo<br />
vyrus atsiøs. O kryþeiviø kiek?<br />
› 45 š
– Ëhë... O jø kokie penki tuzinai. Keli riteriai, gurguolë...<br />
Bus nelengva. Ar man ragotinë atsiras? – pamatæs<br />
priartëjusius kitus vyrus, pasiteiravo buvæs vedlys.<br />
– Mau mau. O dabar vël ásitverk á mane ir ákvëpk<br />
daug oro, – paliepë Munamukis raitom ant jo keteros<br />
ásitaisiusiam Zubriui. – Nersim akivaran, iðlásim pro kità.<br />
Taip bus greièiau.<br />
– Tu man þiûrëk, glitena, – perspëjo kaukas. – Jeigu<br />
pamëginsi nusipurtyti, iðlindæs pavirðiun tiesiu taikymu<br />
pas maumulæ bëgsiu.<br />
– Mau mau. Nebijok, kvailas kauke. Maumai þodþio<br />
laikosi, – priekaiðtingai nuramino.<br />
Zubris tvirèiau ásikibo, ákvëpë oro ir uþsimerkë. Pûkðt! –<br />
didþiulis maumo kûnas paniro á pelkæ. „Saugokit mane,<br />
protëviø dvasios!“ – mintyse trumputæ maldelæ sukalbëjo<br />
Zubris. Maumas, toks paþiûrëti nevikrus pavirðiuje,<br />
vandeniu slydo tarsi ungurys per þolæ. Netrukus gyvis<br />
su triukðmu iðnërë kitame akivare.<br />
– Mau mau. Pasakyk Urkiui, kad að èia jo laukiu, –<br />
sumaurojo iðkëlæs letenas ant þemës.<br />
– Laukti nereikia, – pasigirdo netoliese. – Mes jau<br />
èia, Munamuki.<br />
– Mau mau mau. Bûk pasveikintas, visø kaukø senoli<br />
Urki, – pagarbiai tarë maumas.<br />
– Bûk ir tu, Munamuki, Maumuonio sûnau... Dëkoju,<br />
kad sutikai padëti.<br />
› 46 š
Maumas raukydamasis patyliukais svarstë Urkio uþduotá.<br />
Senolis ramiai laukë. Pagaliau padaras sukinkavo<br />
galva:<br />
– Gerai, jeigu jau praðote...<br />
– Puiku! – apsidþiaugë Urkis. – Kas lydës maumà?<br />
Zubri, tu?<br />
– Na, jau ne… Ir taip visas mauruotas… Plaukikas,<br />
supranti. Ðásyk patikësiu tà malonumà kitam… – subambëjo<br />
kaukas.<br />
– Nëra kam lydëti, senoli, – ásikiðo Snarkis, – mûsø<br />
nedaug, o kad prismardintume visà pelkæ… Nebent…<br />
Bet ne.<br />
– Kas ne?<br />
– Na, <strong>Gugis</strong>… Jo á pelkæ imti nenorëèiau – nepatyræs,<br />
jaunas…<br />
– Puiku, tada <strong>Gugis</strong> lydës maumà. Jis ðaunus vaikis –<br />
susitvarkys.<br />
– Tebûnie, – linktelëjo Snarkis ir tyliai sumurmëjo: –<br />
Gal nepridarys naujø bëdø tas pajodþarga… – Urkis þybtelëjo<br />
akimis: – Sûnëne, dþiaukis gavæs progà árodyti<br />
þmonëms, kad kaukai naudingi… Kartoju – dþiaukis, o<br />
ne vaiká bark. Oi… Pavargstu jus beauklëdamas… Taip<br />
pavargstu. Bet reikia!<br />
Brolis Heinrichas dairësi vis neramiau. Migla tirðtëjo,<br />
temo, o raisto nebuvo nei galo, nei kraðto. Uþ nugarø<br />
buvo girdëti áklimpusiø ir nebeiðtraukiamø þirgø þvengimas,<br />
broliø riksmai, keiksmai. Blogiausia – pabëgus<br />
› 47 š
vedliui, niekas nebeþinojo, kur kelio pradþia, kur pabaiga,<br />
ið kur atëjo ir kur eina. Ir ne vienas murmëjo maldas,<br />
èiupinëjo roþinius, relikvijas, mintyse kartojo, kad<br />
jeigu gráð ið ðio þygio, tai daugiau niekada nelás á ðitas<br />
girias bei pelkynus. Dolèetas jautësi tarsi þvëriûkðtis, pakliuvæs<br />
á spàstus, bet sveiko proto nepametë. Vis ragindamas<br />
pelkæ ietimi tirianèius brolius, jis, jau nusëdæs<br />
nuo þirgo, stengësi bûti visur, kur sunku, padëti áklimpusiems,<br />
padràsinti, paskubinti bûrá. Vienintelis Douveris<br />
sëdëjo balne ða<strong>lt</strong>as ir ramus, lëtai ragindamas besibaidantá<br />
þirgà eiti tolyn pirmesniø jau iðbandytu taku.<br />
Palyginti su broliø apsiaustais, Douverio plaðtakà sauganti<br />
skepeta vis dar buvo ba<strong>lt</strong>a, o savitvardos negalëjo<br />
áveikti net aplink vyraujanti erzelynë.<br />
Maumas vël iðnërë ið akivaro. Iðvertæs ge<strong>lt</strong>onas akis ir<br />
mosuodamas ausimis, susigaudë, ið kur sklinda triukðmas,<br />
tada ákvëpë daug oro, iðsiþiojo ir...<br />
– Mauuuuuuuuuu Mauuuuuuuuu Mauuuuuuuuuuuu!<br />
– nuaidëjo virð raisto.<br />
Munamukio balsas nebuvo silpnas, taèiau migla garsà<br />
greitai sugërë. Pakraipæs galvà, maumas nusprendë,<br />
kad vieno karto maþa, todël dar syká sumaurojo, o pajutæs,<br />
kad tai visai malonu, puolë mauroti be perstojo –<br />
vis tà patá puikiai þinomà „mau“, bet visaip ávairindamas:<br />
ir „maumamu...“, ir „muamaumau“, ir dar kitaip –<br />
kaip sugebëjo.<br />
Ruokis stabtelëjo:<br />
› 48 š
– O èia dabar kas? Kokio nelabojo iðdaiga?<br />
Vyrai irgi sustingo.<br />
Brolis Heinrichas skubiai puolë þegnoti pelkæ, berdamas<br />
poterius, maiðydamas maldas su jau nebeaiðku kuo.<br />
– Mauuuuuuuuuu Mauuuuuuuuu Mauuuuuuuuuuuu!<br />
– vis drebino tylà garsas.<br />
Dolèetas suspaudë kalavijà:<br />
– Kad ir kas tai bûtø, man jis kelio nepastos! – suriko<br />
puldamas klampoti tolyn.<br />
– Barone! – ðûktelëjo Douveris. – Barone, nebûkite<br />
kvailys, gráþkite... – Bet jo balsà ir atklydusá trumpà keiksmà<br />
gimtàja kalba prarijo migla. Paskui baronà tarsi ðuo<br />
nusekë jo ginklaneðys, kartodamas: „Sinjore, sinjore,<br />
maldauju, neikite!“<br />
– Broliai Kristuje! – pasigirdo skardus brolio Heinricho<br />
balsas. – Broliai Kristuje! – erzelynë trumpai nutilo.<br />
– Vienintelë vi<strong>lt</strong>is nugalëti piktàsias dvasias – tai ðlovinti<br />
Vieðpaties vardà. Þegnokime pragarà, kalbëkime<br />
maldas, giedokime giesmes. Jeigu mûsø neapgins Vieðpats,<br />
tai neapgins niekas! Te Deum laudamus!..* – netikëtai<br />
uþtraukë jis giesmæ. Keista, bet riterio þodþiai atneðë<br />
neátikëtinà permainà – uþmirðæ erzelá, kariai irgi<br />
ëmë giedoti. „Jie visi iðprotëjo“, – su siaubu pagalvojo<br />
Douveris, timptelëdamas vadeles ir stabdydamas þirgà.<br />
Dëjosi kaþkas nenusakoma: plaukianti virð pelkës giesmë<br />
* Tave, Vieðpatie, ðlovinam! (Lot.)<br />
› 49 š
susiliejo su vis stipresniu „Mauuuuuuuuuuuuu Mamuuuuuuuuuuu<br />
Uamuuuuuu“. Munamukis nuoðirdþiai piktinosi<br />
netikëtais giesmininkais ir ëmë mauroti dar garsiau,<br />
në nemanydamas nusileisti net ir þmoniø sutartinei.<br />
– Kryþiokams Dievai protà pamaiðë, – nusprendë Ruokis,<br />
klausydamasis keistos garsø maiðalynës.<br />
– Kà gi, mûsø naudai, – pratarë kaþkuris vyras.<br />
Staiga prie pelkiø sutartinës prisidëjo treèias garsas,<br />
labai primenantis rago gausmà.<br />
Laimis lëtai skaièiavo:<br />
– Vienas... Du... Trys... Ketvirtas ilgas... Rumbaudo<br />
vyrai! – ðûktelëjo ir, èiupæs nuo juostos ragà, papûtë atsakydamas.<br />
Dolèetas sustojo kaip ábestas: prieðais plytëjo akivaras,<br />
o ið jo kyðojo didþiulë tamsi padaro galva ir stûgavo,<br />
maurojo. Keista, bet baronui pirmiausia ji labai priminë<br />
gimtosios ðalies dainininkus – mat padaras staugdamas<br />
raivësi, kraipë galvà, aiðkiai stengësi staugti kuo garsiau,<br />
kad perrëktø barono bendraþygius, jau uþtraukusius kità<br />
giesmæ. Likimo mëtytas ir vëtytas riteris suprato, jog<br />
vargu ar tai piktoji Samogitijos miðkø dvasia, greièiau<br />
kaþkoks keistas pelkiø gyventojas, tad neskubëjo pu<strong>lt</strong>i<br />
ir smeigti... Iðgirdæs, kad ið paskos priðlepsëjo ginklaneðys,<br />
jis ranka parodë sustoti ir tylëti. Barono ðirdá draskë<br />
prieðtaringi jausmai – ðis padaras buvo ádomus: jis savo<br />
paprastàjá „mauu“ dainavo ið visos esybës, visø galiø.<br />
Bet taip jis pavojingai sutrikdë bûrá, o artëjo tamsa, tad<br />
› 50 š
– Mauuuuuuuuuu Mauuuuuuuuu Mauuuuuuuuuuuu! –<br />
vis drebino tylà garsas.<br />
› 51 š
eikëjo greièiau judëti, o ne giesmes giedoti... Atsidusæs<br />
baronas paëmë ið tarno arbaletà, ádëjo strëlæ, stropiai<br />
prisitaikë...<br />
<strong>Gugis</strong>, atlydëjæs maumà ir iki tol ramiai stebëjæs geleþiná<br />
þmogø su spindinèia krûtine, tuoj suprato, kà tas<br />
ruoðiasi daryti. Nieko geresnio nesugalvojæs, jis pribëgo<br />
prie besitaikanèiojo ir, kiek tik leido kauko jëgos, dûrë<br />
smeiguoliu á geleþimi neapsaugotà kojos vietà.<br />
– Ajjjjjjjiiii! – sukliko baronas ir iðmetë ið rankø arbaletà.<br />
Nuo smûgio á þemæ iðlëkusi strëlë pliûkðtelëjo vandenin<br />
visai ðalia maumo.<br />
Iðvertæs akis Munamukis ásistebeilijo á nudribusá ir uþ<br />
kojos susigriebusá þmogø.<br />
– Maume, glitena þalioji, ko spoksai kaip þmogus á<br />
ilgàjá* , nerk pelkën! – uþriko <strong>Gugis</strong>, pamatæs, kad riteris<br />
vël siekia arbaleto.<br />
Munamukis, supratæs, kad atsitiko kaþkas rimta, pûkðtelëjo<br />
vandenin, aptaðkydamas juo ir nekviestus þiûrovus.<br />
„Mauuu“ nutilo. Baronas riebiai nusikeikë.<br />
– Ko þiûri! – uþriaumojo ant ginklaneðio. – Negi nematai,<br />
kad brolio Heinricho giesmës iðvaikë piktàsias<br />
dvasias... O èia dabar kas? – nustebæs ásmeigë akis á gana<br />
saugiu atstumu ásitaisiusá Gugá, kuris skubiai trynë<br />
ðeðko plaukus á zuikio spirà ir murmëjo: „Bezdu bezdu<br />
bezdu, purpt!“<br />
* Ilgasis – senovës Lietuvoje vartotas pinigø pirmtakas, varinës, sidabrinës<br />
kapojamos juostelës.<br />
› 52 š
– Jëzau ðvenèiausias, – susiraukdamas tarsi kandæs<br />
krienà, sudejavo Dolèetas, – kokia èia smarvë... – ir já<br />
tuoj pat supykino.<br />
Kaukas, mëtydamas kojeles kaip tik ámanoma greièiau,<br />
tolo nuo akivaro.<br />
Douveris ásiklausë... Staugimo nebegirdëjo. Perrëkdamas<br />
giesmæ, riteris suðuko:<br />
– Broli Heinrichai, jûs laimëjote! Piktosios dvasios<br />
nutilo!<br />
Bet kur tau... Bûrys buvo taip ásigiedojæs, brolio Heinricho<br />
akys taip spindëjo, kad jis nieko aplink nematë ir<br />
neklausë. Staiga pasigirdo gera nelemiantis ðvilpimas.<br />
Vienas ið netoliese buvusiø knechtø sukniubo á purvà<br />
su ið krûtinës kyðanèia plunksnuota vytele. Douveris apsidairë,<br />
bematant suprato, kas atsitiko, ir èiupo, nors<br />
plaðtakà tebeskaudëjo, kalavijà, ðaukdamas:<br />
– Pagonys puola! Prie ginklø! Nutilkit! Puola! – Ir tuojau<br />
pat ginklu paðventino kaþkà, priðokusá prie þirgo.<br />
Sutrikæ kariai dar dairësi, bet greitai suprato, kad jokiø<br />
dvasiø nëra, tik pagonys ir jø strëlës, ragotinës, kuokos...<br />
Uþvirë kautynës. Raiste aidëjo þvangesys, keiksmai<br />
ir dejonës...<br />
Diena vël alsavo kaitra. Lordas Douveris krûptelëjo,<br />
atsimerkë ir sunkiai kilstelëjo galvà. Þvilgsniu apibëgo<br />
tvirtas, ið sunkiø ràstø suræstas pilies sienas, aukðtà kuorà,<br />
ant ieèiø parimusius pagoniø karius. „Ádomu, kà gi jie<br />
› 53 š
man darys… Gal iðmainys á koká savo vadà?“ Pagonys<br />
kol kas pasirodë gailestingesni, negu buvo galima tikëtis<br />
– átaisë kaliná prie namo sienos, bent ðiokiam tokiam<br />
pavësyje. Davë ir vandens, ir maisto. Visai arti pasigirdo<br />
nepaþástama kalba:<br />
– Ar ðitas, maþuli? – pasiteiravo prieð riterá pritûpæs<br />
vyras, ant kurio peties patogiai ásitaisæs sëdëjo nedidukas,<br />
pilkà kailá uþsimetæs vaiko dydþio padaras þvitriomis<br />
akutëmis.<br />
– Ðitas, – iðtarë <strong>Gugis</strong>, atsargiai laikydamas smeiguolá,<br />
kad nesusiþeistø ir nesuþeistø neðanèio þmogaus.<br />
Douverio akys ið nuostabos iððoko ant kaktos. Jis þvilgèiojo<br />
tai á tuðèias prie dirþo tabaluojanèias makðtis, tai á<br />
gyvá, laikantá jo graþøjá durklà… Á þmogø, á suþeistà savo<br />
plaðtakà, á padarà. Atsargiai pakëlæs skaudanèià rankà,<br />
jisai dûrë pirðtu á Gugá ir paklausë:<br />
– Gnome? Dwarf?<br />
– Atrodo, jis tave irgi atpaþino, – nusijuokë Ruokis ir<br />
atsiliepë: – Nein!* Kaukas.<br />
Toks tad pirmasis pasakojimas apie<br />
Gugá, jo smeiguolá ir geleþinius þmones. Taip ir prasidëjo<br />
Pagiriø þmoniø ir kauko draugystë. Kas nutiko toliau? Ogi<br />
dar neátikëtinesniø dalykø!<br />
* Ne! (Vok.)<br />
› 54 š
ANTRASIS PASAKOJIMAS<br />
APIE GUGÁ,<br />
VIPÐTÀ IR<br />
LAUMËS PIRÐTÀ<br />
› 55 š
› 56 š
– Na, dabar tai ákliuvai, vagiðiau!<br />
Þinosim, kur grûdai dingsta!<br />
Þelvioko ir dviejø jo beñdrø akys neþadëjo nieko gera.<br />
<strong>Gugis</strong> prisispaudë prie sienojo ir ðaudë akutëmis á<br />
visas puses. Ir kaip jis iðaiðkins berniûkðèiams, degantiems<br />
medþioklës aistra, kad ne vagiliauti á svetimà svirnà<br />
uþklydo, o tik ieðkodamas Minës? Juk ir jie girdëjo<br />
Pagiriuose plintanèius gandus, jog Ruokis pradëjo savo<br />
ûká kaip ant mieliø ke<strong>lt</strong>i, nes prisijaukino kaukà, gvelbiantá<br />
kaimynø gera... Tiesa, priekaiðtauti Gugiui ar Ruokiui<br />
tiesiai niekas nedráso: visi dar nebuvo uþmirðæ, kas<br />
praneðë apie kryþeiviø puolimà ir kas vadovavo kaimo<br />
vyrams; pagaliau ir Ruokio rankos privengë...<br />
Bet ðtai dabar berniokas taikësi voþti su pusmalke, o<br />
kaukas lyg tyèia ir kerø maiðelio neturëjo…<br />
– Aha, drebi! – dar plëðriau iðsiviepë Þelviokas. – Tuoj<br />
kaip gaaausi!<br />
Staiga Gugio dëmesá patraukë paþástamas ðnaresys ant<br />
artimiausios sijos. Þvilgtelëjus abejoniø neliko – Minë,<br />
ðtai kur toji nenaudëlë... Kaukas porà sykiø cyptelëjo,<br />
galvutës linktelëjimu parodë uþpuolikus. Minë tikriausiai<br />
suprato, nes, vos vos pabëgëjusi sija, dribo… tiesiai<br />
á veðlius Þelvioko gaurus.<br />
– Vaje!!! – suriko puolimo nesitikëjæs maþasis medþiotojas.<br />
– Þvynë!<br />
› 57 š
<strong>Gugis</strong>, nieko nelaukdamas, kaip strëlë nulëkë artimiausios<br />
daiktø krûvos link.<br />
– Muðkit, nuokvakos! – pastebëjæs sprunkanèià aukà,<br />
ðûktelëjo uþpu<strong>lt</strong>asis, bet <strong>Gugis</strong> jau nërë pro uþpuolikø<br />
vado ðonà. Vienas ið beñdrø susikaupë, uþsimojo ir<br />
trinktelëjo… Taikë á Minæ, bet ði, iðvydusi, kad <strong>Gugis</strong><br />
jau ritasi per slenkstá ir dingsta po pamatu, stryktelëjo ið<br />
paskos, tad nieko keista, kad Þelviokas vël ásismarkavo:<br />
– Kà tu, dunda, darai? Kaukà, ne mane! Þioply tu! –<br />
cypë trindamas ranka kylantá gumbà.<br />
– Pats tu þioplys, – neiðkentë tas. – Ir kaukà berëkdamas<br />
paleidai!<br />
– Ar að paleidau?! – ðoko Þelviokas. – Tai jûs kaip<br />
mietà prarijæ stovëjote! Sakiau – muðkit, kvaiðos!<br />
– Oi koks gudrus ka<strong>lt</strong>inti! O þiurkës iðsigandai taip,<br />
kad vos!.. – paprieðgyniavo ir antras.<br />
– Iðsigandau!? Að?! Tuoj kaip!.. – Þelviokas grësmingai<br />
þingtelëjo ðaipûno link...<br />
<strong>Gugis</strong> daugiau nesiklausë barnio, virtusio paskirais<br />
ðûkèiojimais: „Paleisk plaukus, parðo koja!“, „Bobulei<br />
pasiskøsiu!“, „Beeeeee...“ ir visokiais taukðt, bumpt,<br />
ðlept, po kuriø medþiotojai jau trynësi apku<strong>lt</strong>as nosis,<br />
laiþë nubrozdintus kelius…<br />
„Ot varliamuðiai... – prisiminë Ruokio mëgstamà þodelá.<br />
– Ne jums kaukà nutverti, oi dar ne jums…“<br />
– Pala, o kaukas kur? – staiga atitoko kaþkuris.<br />
– Po pamatu turbût… – atsakë kitas.<br />
– Bëkim Margio! Jis tai iðkrapðtys! – ir vël Þelviokas…<br />
› 58 š
„Ëhë, èia jau negerai... – sujudo <strong>Gugis</strong>. Nors su ðunimis<br />
jis be vargo sutardavo, bet jeigu uþsiundytø – bûtø<br />
nekas. – Reikia dingti“, – patarë pats sau.<br />
Kaþkas sukrebþdëjo jam uþ nugaros. Kaukas atgalia<br />
ranka paglostë Minæ ir meiliai subambëjo:<br />
– Gelbëtoja... O juk per tave èia ir pakliuvau…<br />
Raiboji stabtelëjo vidury kiemo, kojele dailiai pakapstë<br />
þemæ ir iðkalbingai dëbtelëjo á didelá juodà it derva ir<br />
didþiule raudona lyg kraujas skiautere gaidá. Bet ðis net<br />
nevirptelëjo, tik ilgesingai þvelgë á saulæ, neseniai iðlindusià<br />
ið uþ girios. „Ir taip visada, – nuliûdo raiboji, –<br />
nors per galvà verskis, nors plunksnas iðsipeðiok…“<br />
– Ko, ko, ko? – dar mëgino pakalbinti raiboji, bet juodasis<br />
net skiautere nekrestelëjo.<br />
„Ne, teisybæ man kitos sakë – jis – netikras… Netgi<br />
giedanèio jo niekas negirdëjo… Et, teks ir vël pas kaimynà<br />
eiti – bet kur matyta, pas svetimus… Sunki toji<br />
dalia daluþë… Ir á puodà pateksiu, jeigu viðtukø vados<br />
neturësiu…“<br />
Girgþtelëjo besiverianèios durys – viðtelë bailiai þvilgtelëjo<br />
ir nudûmë slëptis po serbentø krûmu – ðeimininkui<br />
po kojomis geriau nesipainioti, o po krûmu jis bent<br />
lásti bijos…<br />
Taupënas pasiràþë, girgþdindamas sànarius, truktelëjo<br />
aukðtyn kelnes, vis smunkanèias nuo alaus boselio<br />
dydþio pilvo, apsidairë ir supûkðtë:<br />
– Uuuu, bus karðta dienelë, taigis… – ir pasuko uþ<br />
tvarto.<br />
› 59 š
Kiekvienas ðeimininko þingsnis kiemo gyventojams aidëjo<br />
tarsi griaustinis – plûc, bumt, plûc. Kiekvienas, kuris<br />
dar nespëjo pasprukti á kokià saugesnæ uþuoglaudà, sustingo<br />
it ákastas, baimingai sekdamas – ar ne prie jo pasuks,<br />
ar spës pabëgti? Bet ne – ðeimininkas pasuko uþ<br />
tvarto galo ir pritûpë. Visi lengviau atsipûtë ir vël gráþo<br />
prie kasdieniø darbø – kas grûdø lesti, kas peliø tykoti,<br />
kas srutose voliotis. Tik vienintelis juodasis gaidys net<br />
nepasijudino – stovëjo viduryje kiemo tarsi nagingo<br />
meistro iðdroþtas.<br />
Tik apsiriko daugelis, manydami, kad ðeimininkas jø<br />
nemato – maþos, uþvirtusios Taupëno akutës net ir pro<br />
tvarto kampà nelyg þiurkës ðmirinëjo po visus uþkaborius…<br />
Ir vargas perekðlei, nesuskubusiai pakraigëje dëti<br />
kiauðiniø, Sargiui, panorusiam jà pavaikyti, Murkliui,<br />
tuo metu gvelbianèiam Sargiui padëtà kauliukà su mësgalio<br />
prisiminimais… Èia në vienas nebûdavo pamirðtamas<br />
ir niekas neuþmirðtama, netgi primenama: perekðlei<br />
– kirviu, ásmeigtu ant aplipusios plunksnomis trinkos,<br />
Sargiui – virve sutrumpinama tiek, kad dubenëlis su ëdesiu<br />
bûtø visà dienà nepasiekiamas, o Murkliui – ámetimu<br />
á aruodà ir uþdengimu sunkiu dideliu dangèiu…<br />
Bet ar galëjo kas pagalvoti, kad vos atsistojæs, numetæs<br />
ðonan gysloèio lapà ir uþsismaukæs kelnes, Taupënas<br />
pasuks tiesiai prie juodo gaidþio?<br />
– Mtaip… – murmtelëjo, þvelgdamas á paukðtá, vis<br />
dar taip pat sustingusá viduryje kiemo. – Rods, tu ðiandien<br />
balso taip ir neparodei, o að pramigau… Negerai,<br />
› 60 š
oi negerai – juk savo priedermes þinai! Nieko, rasime<br />
vaistukø, patikëk, rasime…<br />
Po akimirkos ðeimininkas vël atðlepsëjo prie gaidþio,<br />
neðinas àsotëliu ir ðaukðtu, á já ávarvino kaþkokio skysèio<br />
ir atkiðo juodajam:<br />
– Ðe, gerk, nes imi ke<strong>lt</strong>i átarimø savo tylumu…<br />
Taèiau paukðtis tik kryptelëjo galvà á kità pusæ – iðdidþiai,<br />
tarsi þmogus.<br />
– Ne, – susiraukë Taupënas, – tu, regis, þinai, kad turiu<br />
valià kai kà pakeisti, kai kà suku<strong>lt</strong>i, kai kà perlauþti.<br />
Tad nesispyriok, o gerk, mikliai!<br />
Gaidys krestelëjo skiauteræ, bet prie ðaukðto palinko.<br />
– Mtaip… Protingas paukðtukas, gerulis… – iðsiviepë<br />
Taupënas. – O dabar lëk ant tvoros ir sugiedok kaip<br />
lakðtutë, na, lëk! Pamatysi, dabar bus toks lengvumëlis –<br />
tik plast paplast…<br />
Gaidys þingtelëjo porà þingsniø, susvyravo, suplakë<br />
sparnais, pakilo, bet ðlioptelëjo þemën dar net nepriskridæs<br />
tvoros.<br />
– Kaip èia taip? – nustebo susiraukdamas, – na, dar<br />
kartelá…<br />
Juodaplunksnis sunkiai atsistojo, bet net nepapurtë<br />
plunksnø ir vël suplakë sparnais. Taèiau ar tvora buvo<br />
per aukðta, ar ðeimininko duotas gërimas per daug traukë<br />
prie þemës, jam nepavyko nei antrà, nei treèià kartà.<br />
Perpykæs Taupënas pribëgo, sugriebë gaidá uþ kaklo ir,<br />
pakëlæs prie pat nosies, subliuvo:<br />
– Tu èia baik su manim þaisti! Baik þaisti, nes… – ir<br />
› 61 š
sviedë paukðtá á ðonà; nors ðis spëjo iðskleisti sparnus,<br />
bet vis tiek atsitrenkë á tvoros kuolà ir sunkiai pliumptelëjo<br />
ant þemës.<br />
Ir jeigu Taupënas nebûtø atgræþæs nugaros, jeigu nebûtø<br />
visas liulantis ir prunkðèiantis nuðleivojæs atgal á<br />
pirkià, gal jis bûtø pastebëjæs, kaip ið apvalios paukðèio<br />
akies iðsirita… aðara.<br />
– Ðtið, bjaurybës! – Ruokienë paðluoste nuvijo vël besitaikanèias<br />
tûpti muses ir kruopðèiai rankðluosèiu apdengë<br />
ragaiðá. Tada nubraukë nuo stalo trupinius, ðvystelëjo<br />
á paplavø kibirà, bet besisukdama uþkliudë ir parvertë<br />
ant stalo puodynæ su rûgpieniu.<br />
– Oi, – ðûktelëjo, iðgirdusi dunkstelëjimà ir kliuksenimà.<br />
Bet Gugio bûta greitesnio – priðokæs jis mëgino indà<br />
pake<strong>lt</strong>i, taèiau tuoj pat ásitikino, kad ðis darbas – ne kauko<br />
jëgoms, tad bent jau uþdengë nugarële puodynës angà,<br />
veik panirdamas á rûgpiená.<br />
Ruokienë, iðvydusi gerus kauko norus, nusijuokë, vël<br />
pastatë puodynæ, èiuptelëjusi mazgotæ, nuvalë kauko kiðkenà,<br />
gûþtelëjo ir tarë:<br />
– Et, nekokia diena – tave vaikiûkðèiai medþioja, man<br />
ðiaip viskas krinta ið rankø… – pasiguodë dþiaudama<br />
paðluostæ. – Tikrai nekokia… Bet kà darysi…<br />
– Prasti jie medþiokliai, – ðyptelëjo <strong>Gugis</strong>, – medþiojant<br />
reikia kiekvienam þinoti savo vietà, o ne vienas<br />
kito gaurus retinti, kol laimikis sprunka, – pasididþiavo<br />
savo þinojimu.<br />
› 62 š
– Tai reikëjo pamokyti, tada bûtø be vargo nutvëræ! –<br />
nepiktai paðiepë kauko iðmintá moteriðkë.<br />
– O kas tada nutikimus pasakotø? – iðsiðiepdamas neliko<br />
skolingas ir <strong>Gugis</strong>.<br />
Ruokienë nusijuokë:<br />
– Na, gal tada uþ koká saldësá tà pasakoriø ið medþiotojø<br />
iðpirkèiau… Oi tu gudroèiau girini… – meiliai suvëlë kauko<br />
gaurus. – O kur dabar þiurkæ padëjai? – pasiteiravo.<br />
– Ai, laksto kur nors aplinkui… – numojo jis rankute.<br />
– Prisakiau, kad Þelvio svirnan nosies nekiðtø, gal<br />
susipras…<br />
– Ar kaukai su visais gyvulëliais taip lengvai susikalba?<br />
– susidomëjo moteriðkë.<br />
– Na, – <strong>Gugis</strong> pasikasë pakauðá, – susikalba – gal ne tas<br />
þodis… Tiesiog senolis Urkis mus daug mokë, kaip juos<br />
suprasti, o jø ðnekos – ne, nesuprantam, tik kartais…<br />
– Et, o kaip gerai bûtø, kad Pagiriuose irgi gyventø<br />
toks iðminèius kaip tavo senolis, kokie protingi vaikiai<br />
augtø… Ar ne?<br />
– Mmmm… Neþinau, – suabejojo <strong>Gugis</strong>, – ar kaukø<br />
iðmintis tikrai bûtø tinkama þmonëms…<br />
– Yra iðmintis, kuri tinka kiekvienam, bent man taip<br />
rodos, – atsakë moteriðkë. – Ir taip norëtøsi, kad visi jos<br />
gautø, kad kiekvienam ðiek tiek ákrëstø kas nors… Bet<br />
nelemta, oi nelemta… Tada ir krinta viskas ið rankø,<br />
krinta… – Ruokienë palingavo galvà.<br />
– Kaþkas negera nutiko, motule? – sumojæs, kad neáprastam<br />
ðeimininkës liûdesiui privalo bûti rimta prieþastis,<br />
klustelëjo <strong>Gugis</strong>.<br />
› 63 š
Bet Ruokienë atsakë ne ið karto – pirmiausia ji nusiriðo<br />
prijuostæ, paskui klestelëjo ant suolo, pasistûmë artyn<br />
puodukà pieno ir tik tada prabilo:<br />
– Et, kaukuti… Kad ne tau mûsø, dideliø þmoniø,<br />
rûpesèiai… Neádomûs jie, þinok – vis apie tà patá: kaip<br />
èia tos duonutës visada turëti, kaip vaikelius pamaitinti…<br />
– liûdnai nusiðypsojo.<br />
– Na, – <strong>Gugis</strong> atsiliepdamas vël nusvardino kojas nuo<br />
stalo, – kad ir kaukø rûpesèiai panaðûs, tik mûsiðkiams<br />
dar rûpi kokiam ðeðkui ar lapei nepakliûti… O duonutës<br />
mes net neturim – vis ðaknelës, o jeigu medþioklë<br />
pasiseka – ðiek tiek mësikës…<br />
– Þinau, kaukuti, kad ir jûsø gyvenimas nelengvas,<br />
bet man vis rodos, kad kaukai bent vienas kito neskriaudþia,<br />
vienas kitam þalos vengia, nesinaudoja kito bëda...<br />
Tikriausiai ir kaukø iðmintis tai draudþia – ar ne?<br />
O þmonës – jie kad tik uþgyventø kito gërio… Ðtai yra<br />
toks Taupënas, – tæsë moteriðkë, – turi daug grûdø sukaupæs,<br />
ið kuriø duonutë iðauga, praðiau paskolinti – po<br />
javapjûtës su kaupu bûtume atidavæ, bet sako: „O kas<br />
~<br />
þin tau, Ruokien, atiduosi ar ne; jeigu tà þiedà, kur tau<br />
vyrs ið Prûsø parneðë, atduosi – tada ir paskolinsiu, bet<br />
vis tiek su kaupu gràþint turësite…“<br />
– Godiðius! – pasipiktino <strong>Gugis</strong>.<br />
– Bet labiausiai gailu ne to þiedo, ne kaupo, kurá reikëtø<br />
gràþinti, – tæsë Ruokienë, – gailu, kad ne savo rankomis,<br />
ne savo darbu Taupënas tuos grûdus sukaupë, o<br />
aitvaras jam visà gerà suneðë…<br />
› 64 š
– Aitvaras? – sukluso kaukas.<br />
– Aitvaras, – linktelëjo moteriðkë, – neþinia, ið kur jis<br />
já gavo, sako, rado aitvarø lizdà, paëmë ið ten kiauðiná ir<br />
iðsiperino, tam reikalui net juodà gaidá nusipirko – ko<br />
daugiau tereikia… Ir nuo to laiko – kaip ant mieliø…<br />
Ir taip ðykðtus þmogus buvo, o kai aitvarà ásigijo – ið viso<br />
nebesukalbamas… Visko turi – bet elgiasi it spyna: nei<br />
pats valgo, nei kitiems duoda…<br />
– Ghm, – gurgtelëjo <strong>Gugis</strong>, – o kaip aitvaras atrodo?<br />
– Oi, – gûþtelëjo Ruokienë, – kad aitvarà labai sunku<br />
pamatyti. Vieni sako, kad jis juodas kaip degutas, kiti –<br />
kad sidabrinis ir þvynuotas, vieni pasakoja, kad gyvatë,<br />
oru lakiojanti, kiti – kad ungurys sparnuotas… Tik turbût<br />
niekas ið tiesø neþino, bet supranta, kad jeigu vidurnaktá<br />
virð trobos plyksèioja, trinka ir bilda – ne kitaip,<br />
aitvaras atlëkë…<br />
– O virð Taupëno trobos plyksèioja?<br />
– Kasnakt… – linktelëjo moteriðkë. – Kiekvienà naktelæ.<br />
Ir taip iki pirmø gaidþiø…<br />
– Reikia ant stogo tà aitvarà patykoti, nutverti, suriðti<br />
– ðtai ir baigtas kriukis, – pasiûlë kaukas. – O tada<br />
nuneðti ir á laisvæ paleisti, Taupënas tegul savo rankomis<br />
duonutæ uþsiaugina…<br />
– Cha cha, – nusijuokë Ruokienë, – oi, Gugi, koks tu<br />
greitas ir miklus… Sako, aitvaro net paliesti negali – jis<br />
karðtas it liepsna. Jeigu aitvarà bûtø taip lengva sugauti –<br />
patikëk, tikrai kas nors bûtø bandæs, bet kaþin kodël<br />
nebando – matyt, ne ve<strong>lt</strong>ui… O dar rûgpienio nenorë-<br />
› 65 š
tum? – susirûpino moteriðkë, pamaèiusi, kad kauko dubenëlis<br />
jau tuðèias, ir ápylë net nesulaukusi atsakymo.<br />
– Oi, aèiû, gana! – padëkojo <strong>Gugis</strong>, pamatæs, kad vël<br />
kaupas, o jo pilvelis jau apypilnis…<br />
– Negaila, – nusiðypsojo moteriðkë, – kol turim – tau<br />
visada rasim…<br />
<strong>Gugis</strong> ánardino ðaukðtà, o galvelëje tuo metu skambëjo<br />
senolio Urkio þodþiai: „Pabandyti – geriausias kelias<br />
suþinoti, kà gali ir ko ne. Þinoma… Jeigu mëginsite tampyti<br />
uþ ûsø lapæ, tada bent prisiminkite kerus, kuriø mokë<br />
motutë Gubë…“<br />
Rûgðtelë maloniai vilgë gomurá, tad dubenëlis vël spëriai<br />
tuðtëjo, o Ruokienë susimàsèiusi þvelgë á pirkios kertæ.<br />
Bet tyla truko tik tol, kol pro duris suvirto vidun<br />
Berþas su Ryèiu. Iki pat alkûniø purvinos rankos rodë,<br />
kad maþþmogiai arba ieðkojo lobiø, arba ritinëjosi kartu<br />
su parðais. Iðvydusi ðá vaizdà, Ruokienë jau þiojosi bartis,<br />
bet Berþas buvo greitesnis:<br />
– Gugi, Gugi! Þelvis gyrësi, kad tavæs svirne vos nepagavo!<br />
Ar tikrai?!.<br />
Raudonas saulës obuolys nusirito uþ þemës kraðto. Temo,<br />
bet þvaigþdës þiebësi nenoriai – mat nuo girios slenkantis<br />
debesis grobësi vis daugiau padangës. Gal net lyti<br />
pradës. „Brrr… Nnnenorëèiau“, – sunerimo <strong>Gugis</strong>. Jis<br />
jau ilgokai tûnojo krûmyne, laukdamas, kol visai sutems,<br />
bet kiekvienà akimirkà dràsos maþo – nors kaukas ir<br />
gerai matë tamsoje, bet kaimas skleidë daug girios gy-<br />
› 66 š
ventojo ausiai neáprastø garsø, ðiugþdesiø ir ðlamesiø –<br />
kas þino, kuris ið jø gali bûti pavojingas? Iki ðiol jis nebuvo<br />
pasilikæs Pagiriuose per naktá, oi, namie bus triukðmo…<br />
„Reikëjo Minæ pasiimti, – apgailestavo, – bent<br />
jau bûtø su kuo þodeliu persimesti. Nors… Ne, ðis þygis<br />
per daug rimtas…“ – nusprendë.<br />
Taèiau kolei kas bent jau sekësi. Malkø rietuvë siekë<br />
net pastogæ, tad per jas uþsiropðti buvo vienas juokas.<br />
„Tik jeigu pradëtø lyti – nekiurksosi gi visas ðlapias, þygá<br />
tektø atidëti…“ – rioglindamasis mintijo kaukas. Pasiekus<br />
stogo ðiaudus tapo dar lengviau, tad <strong>Gugis</strong> netrukus<br />
ásitaisë ant paties virðaus. „O, jeigu dabar bûtø<br />
þvaigþdþiø – galëèiau drybsoti ir vëpsoti… Prisiminèiau,<br />
kà motulë Gubë apie jas pasakojo…“ <strong>Gugis</strong> be<br />
kraðto mëgo klausytis kaukø þiniuonës pasakojimø apie<br />
þvaigþdes: ðtai ten – du broliukai buoþgalviai – vienas<br />
didesnis, kitas – maþesnis. Nepaklausë mamos varlës,<br />
pamatë ðokinëjanèius upëtakius, panoro iððokti iki debesø,<br />
taip ir liko skliaute… O ten – angis ba<strong>lt</strong>oji iðsirangiusi,<br />
saugo, kad niekas juodosios angies, kuri ryja viskà:<br />
þemæ, vandená, netgi saulës spindulius praryti gali –<br />
nepaþadintø…<br />
Taèiau þvaigþdës taip ir nepasirodë. Pagiriai nutilo, uþgeso<br />
paskutiniai þiburëliai, tik kartais vamptelëdavo kieno<br />
nors ðuo ar suûbaudavo pelëda. Pasidarë tamsu, taip<br />
tamsu, kad net ir kaukas vos bematë stogo kraðtà. „O<br />
jeigu tas aitvaras mane pagaus ir nusineð á padebesius?<br />
Liksiu ten kaip broliukai buoþgalviai? O gal jis kanda?<br />
› 67 š
Bet ne, senolis Urkis sakydavo, kad aitvarai taikûs, gal<br />
ir nieko nedarys… O gal geriau sprukti, kol dar nevëlu?<br />
Bet kaip dabar nusirebeþdinti þemyn, kai nieko nematyti?<br />
Brrrr… – brovësi nerimastingos mintys. – O jeigu<br />
taip reikës visà naktá pralaukti – suðalsiu… O jeigu ðiànakt<br />
neatskris? O jeigu… Ne, jeigu kà nors pradëjai –<br />
turi baigti...“ – prisiminë pamokymà. „Jeigu tas aitvaras<br />
bus labai baisus, apsimesiu nepastebëjæs… O jeigu jis<br />
pastebës? Tada apsimesiu negyvas! O jeigu pastebës ir<br />
apsimetusá? Tada… Tada…“ – kaukas pasièiupinëjo maiðelá<br />
prie juostos su paèiais naudingiausiais daiktais: ðeðko<br />
plaukais, zuikio spiromis, angies iðnaros skutais ir laumiø<br />
pirðtø gabaliukais, ne, ðá syká jau nepamirðo á þygá<br />
pasiimti!<br />
Kiek laiko jau iðtûnota ant stogo, suskaièiuoti negalëjo<br />
– gal pusë nakties, o gal daugiau, nors galëjo bûti ir<br />
maþiau – kaukas net nepastebëjo, kaip prisnûdo, o snausdamas,<br />
þinoma, nesuprasi, kiek laiko prabëgo. Bet staiga<br />
kad sutrinko, subildo, suðvito! <strong>Gugis</strong> vos susilaikë<br />
neðûktelëjæs ið netikëtumo, kai ant kraigo, sudrebindamas<br />
visà stogà, nutûpë didþiulis padaras. „O jau graþumas!“<br />
– net iðsiþiojæs apstulbo. Ir ið tiesø – storà kaip<br />
trobos ràstà, þa<strong>lt</strong>iðkà aitvaro kûnà apdengæ þvynai blyksëjo<br />
visomis vaivorykðtës spalvomis, spinduliavo didelës<br />
it varnalëðos lapai þalsvai gelsvos akys ir raudonavo<br />
didþiulis tarsi statinë gûþys! „Oi ne, tokio tai jau tikrai<br />
nesuèiupsiu…“ – sumojo <strong>Gugis</strong>. Truputëlá lukterëjæs, tarsi<br />
vogèiomis apsidairæs, padaras iðsitiesë ir ákiðo galvà<br />
› 68 š
pro klëties aukðtinio langà. Pasklido keistas garsas – tarsi<br />
ið kibiro kaþkas paplavas pi<strong>lt</strong>ø, o aitvaras ëmë… maþëti<br />
akyse! Kaukas negalëjo patikëti, kà regi – mat kai padaro<br />
galva iðlindo, ji tebuvo vos þmogaus rankos storio,<br />
gûþio net nebuvo matyti, o ðvytëjimas prigeso tarsi nekurstytas<br />
ugniakuras! Dyvø dyvai! Be to, iki didelës<br />
skraidanèios deðros sumaþëjæs aitvaras, tarsi sunkiausià<br />
darbà dirbæs, iðsitiesë ant stogo ir ëmë keistai ðnypðèioti –<br />
kaip pavargæs þmogus alsuoti… „O toká gal ir nulaikyèiau…“<br />
Nuþiûrëdamas, uþ ko galëtø nusitverti, vël gráþo<br />
prie dràsaus sumanymo kaukas. Taèiau ilgai stebëtis visomis<br />
keistybëmis neteko – kiek paðnypðtavæs aitvaras<br />
kilstelëjo galvà, apsidairë ir, susirangæs þiedu, vël spriegë á<br />
virðø ir lyg vos regima ðvieselë iðnyko debesyse…<br />
„Bet ið tiesø – nei gyvatë, nei sparnuotas ungurys, o primena<br />
ðiek tiek ir tà, ir kità… – mintijo <strong>Gugis</strong>. – Ádomu, ar<br />
greitai vël atskris?“ Jis pasislinko dar arèiau kraigo: kai tik<br />
tas graþuolis susitrauks – stvers, ir tebûna, kas bus!<br />
Taèiau aitvaras gráþti neskubëjo, tad kaukas vël turëjo<br />
ilgai, netgi ðiek tiek ðiurpdamas – vis dë<strong>lt</strong>o naktis –<br />
tûnoti stogo ðiauduose… Bet ðtai ir vël sutrinko – subildo<br />
– suspindo! Ðtai ir vël pasilenkë kiðdamas galvà… Ir<br />
vël ëmë maþëti. Pamatæs, kad aitvaras jau sumaþëjo tiek,<br />
kiek pirmà syká, <strong>Gugis</strong> stryktelëjo jam ant uodegos! Akimirkà<br />
gyvis sustingo, tada iðtraukë ið langelio galvà ir<br />
paþvelgë á uþpuolikà. Gugiui net ðirdá suspaudë – prigesusiosiose<br />
þalsvai gelsvose akyse nebuvo nei pykèio, nei<br />
didelës nuostabos – tik didelis, gilus ir graudus liûdesys.<br />
› 69 š
Atrodë, visa padaro esybë tik ir taikësi iðsilieti viena didele<br />
didele ir labai sûria aðara. Jo akys tarsi kalbëjo: „Kodël<br />
gi taip? Juk að pats liûdniausias, nelaimingiausias ir<br />
nuskriausèiausias aitvaras pasaulyje, o dar kaþkas sëda<br />
ant mano gleþno ir skriaudþiamo kûnelio…“<br />
Kaukas sutriko ir paleido uodegà, ne tik spëtà apþergti,<br />
bet ir sugriebtà rankutëmis, nes jau norëjo klausti:<br />
„Kas gi tau nutiko, vargðeli?“ Bet aitvaras nesnaudë –<br />
vos pajutæs, kad paslaptingas uþpuolikas atlaisvino<br />
gniauþtus, jis stipriai vikstelëjo uodega. <strong>Gugis</strong> tik pajuto,<br />
kad jis jau spëriai skrenda aukðtyn, ore apsiverèia ir<br />
vël lekia þemyn, dunksteli á ðiaudus bei ritasi nuo stogo.<br />
Bet èia rankutës, sumataravusios kaip kritusio á vandená,<br />
uþ kaþko spëjo nusitverti… Tas kaþkas sujudëjo ir<br />
ëmë rangytis, bet kaukas ásitvërë kaip tik galëjo ir nebepaleido.<br />
Kartu su suèiuptu padaru juodu èiuoþë stogu,<br />
aitvaras raitësi, visaip taikësi nusimesti, bet <strong>Gugis</strong>, ásitikinæs,<br />
kad á jo odos klostes galima tvirtai ásitverti, grobio<br />
paleisti net nemanë.<br />
Tik staiga… Tvarte uþgiedojo gaidys. <strong>Gugis</strong> pajuto,<br />
kad aitvaras tarsi ëmë keistis, nes laikyti pasidarë dar<br />
patogiau, tik ið kaþkur atsirado ðlepsëjimo plasnojimo<br />
garsai… Besirisdami jie jau pasiekë stogo kraðtà ir kartu<br />
dribo á varnalëðas. Dunkstelëjus þemën taip, kad þvaigþdutës<br />
sumirgëjo bent jau kauko akyse, padaras pasipiktinæs<br />
sukudakavo, kaptelëjo jam kaþkokiu smailiu, á snapà<br />
panaðiu daiktu ir nuskuodë, palikæs medþioklá gaivelëtis…<br />
› 70 š
Akimirkà gyvis sustingo ir paþvelgë á uþpuolikà.<br />
› 71 š
Munamukis gyveno ten, kur didysis akivaras, matyt,<br />
kaþkada buvæs eþeriuku ar jo uþtakiu, atsiremia á smëlëtà<br />
ðlaità; èia svyra ðimtametës puðys. Tiesà sakant, retas<br />
þmogus, þvëris ar kitas padaras, ábridæs á pelkæ, ðá kampelá<br />
pasiekdavo – todël maumø ðeimynëlei sutrukdydavo<br />
nebent kokia nieko apie ðià vietà neþinanti antis,<br />
þàsis ar kragas. Taèiau iðneðti sveikas plunksnas pavykdavo<br />
tik retam – mat tiek Munamukis, tiek jo pati paukðtienos<br />
neniekino, o maumø rajumas buvo tapæs netgi<br />
prieþodþiais…<br />
<strong>Gugis</strong> èia lankësi tik antrà syká. Pirmà kartà jis atplaukë<br />
ant maumo nugaros, tvirtai laikydamas aluèio<br />
statinæ. Mat kaukai, nors ir labai apibambëti, kilniaðirdiðkai<br />
atsilygino Munamukiui uþ geleþiniø þmoniø gàsdinimà<br />
– juk maumas vos sveikà kailá iðneðë! Kaukas<br />
netgi ðiek tiek abejojo, ar sugebës ðià vietà rasti vien<br />
pëstute, bet vis dë<strong>lt</strong>o jam pavyko!<br />
Á Munamukio olà, tamsuojanèià po iðsikëtojusiomis<br />
puðø ðaknimis, buvo galima patekti tiktai vandeniu arba<br />
turint sparnus, mat nors maumai ir galëjo vaikðèioti<br />
sausuma, taèiau vengë, kiek tik galëjo, ir vis bambëdavo:<br />
„Mûsø letenos trumpos, padai ðvelnûs, o kankorëþiai<br />
oi kaip badosi, mau!“ Kaukas persiropðtë per ðaknø<br />
raizgalynæ, ásitaisë virð olos ir sukluso – kokie ið ten sklinda<br />
garsai?<br />
– Maum, – amtelëjo Munamukis, – jeigu pasakiau,<br />
kad plauksiu vienas, vadinasi, plauksiu vienas!<br />
– Tai tada gali atgal negráþti! – atkirto Maumulë. –<br />
› 72 š
Kur tai matyta – jis vël gers, linksminsis, o að turësiu<br />
namie lindëti? Kad tu nesulauktum, glitena juodaode!<br />
– Na, na, – pasiðiauðë ðis, – kieno oda juodesnë, dar<br />
pasivarþyti reikëtø!<br />
– Bûta èia ko varþytis – tuoj á plunksnas kai áversiu,<br />
bûsi kaip gulbë!<br />
– Mau, na, nepyk gi taip, að tau ko nors parneðiu!<br />
Saldësá koká…<br />
– O kodël nenori manæs pasiimti? – nerimo Maumulë,<br />
– kodël? Kas ten bus?<br />
– Na, geguþinë kaukø – tu gi þinai, jie mane visada<br />
dainuoti kvieèia…<br />
„Oho! Neþinojau…“ – iðsiðiepë <strong>Gugis</strong>.<br />
– O tai tu kada nors susitark, kad ir mane pakviestø!<br />
Maumiausias mano, juk að irgi tavæs paklausyti noriu!<br />
– O ar maþai að tau namie maumoju? Maþai, na, sakyk,<br />
maþai?<br />
– Nemaþai, nemaþai, – Maumulë jau burbëjo taikiau, –<br />
bet…<br />
– Gerai, mau. Paklausiu senojo Urkio, kà jis galvotø,<br />
jeigu dar ir tave kità kartà atsivesèiau. O gal sutiks? Gerai,<br />
mau?<br />
„Chi chi chi, – sukikeno <strong>Gugis</strong>, – ðitai tikrai kada nors<br />
maumui priminsiu, oi priminsiu…“<br />
– Gerai gerai… – oloje pasigirdo èepsëjimas, pliauðkëjimas,<br />
niurzgaliavimas.<br />
<strong>Gugis</strong> kiek palûkëjo ir ðûktelëjo:<br />
– Muuuunamuki!<br />
› 73 š
Èepsëjimas nutilo.<br />
– Munamuuuuki! – dar kartà ðûktelëjo kaukas. – Eiii,<br />
ar yra kas nors? – pasitikslino.<br />
Vanduo prie olos angos suraibuliavo, akivaizdþiai nepatenkintas<br />
maumas apsisuko, suplakdamas vandená,<br />
ir dëbtelëjo á triukðmadará:<br />
– A… <strong>Gugis</strong>, mau. Na, ir sugebi pasirodyti paèiu netinkamiausiu<br />
laiku, – sumurmëjo.<br />
– O kuo gi tas laikas toks netinkamas? – kuo<br />
nuoðirdþiausiai nustebo kaukas. – Ar miegojai?<br />
– Gal ir miegojau, mau, – atðovë Munamukis, – tai<br />
kokie vëjai tave èia, kaukiûkðti, atneðë?<br />
– O, kaukas! – Maumulë irgi iðplaukë ið olos, – ar<br />
ðitas ir yra <strong>Gugis</strong>? – pasiteiravo vyro.<br />
– Ðitas ðitas, mau, – subambëjo tas, – argi dar rasi<br />
kaukø, kurie, ðeðko nevejami, patys á pelkes lástø?..<br />
– Oi, kaukuti, – uþsuokë Maumulë, – o man daug<br />
apie tave priburbëjo, pasigyrë, – bet tu neimk á ðirdá, jis<br />
visada toks, burbantis murmantis ant visø, maumr… –<br />
sumurkë Maumulë, pasitrindama á Munamukio ðonà. –<br />
Bet ðiaip jis geras, nepikti tie jo bambesiai…<br />
– Að irgi daug apie jus girdëjau, – <strong>Gugis</strong> nusiðypsojo<br />
maumo paèiai. „Bet kà girdëjau – geriau nesakysiu“, –<br />
vyptelëjo sau.<br />
– Kaukuti, bet tu pasakyk, – nerimo Maumulë, – argi<br />
teisinga, kad já vis kvieèiate ir kvieèiate á geguþines, o<br />
manæs – ne? Na, pasakyk?<br />
– Tai kad mes… – pradëjo <strong>Gugis</strong> ir tyèia nutilo, nes<br />
› 74 š
maumas tuo metu supliuðkeno vandená ir taip gailiai<br />
dëbtelëjo á kaukà þvilgsniu, kuriame sumiðo maldavimas<br />
neiðduoti, baimë bûti atskleistam, kad ðis tuoj pat<br />
prisiminë, ko atëjæs, ir noras eiliná syká paerzinti Munamuká<br />
buvo nugalëtas:<br />
– Manëme, kad jûs saugosite namus ir pati nenorësite…<br />
– baigë, akies kraðteliu matydamas, kaip pelkiø melagis<br />
ið to palengvëjimo dunksteli á kupstà, apsiverèia ir<br />
prunkðèia, purkðdamas netyèia ásiurbtà vandená…<br />
– Ak, ir kaukai taip pat galvoja, mau… – nuliûdo<br />
Maumulë, – visi jûs, vyrai, vienodi, visiems jums rûpi<br />
moteriðkes prie þidinio laikyti, o kad ir jos nori pasilinksminti<br />
– në motais, vai, mau, vai…<br />
– Na, nemaumsëk èia, – vël murmtelëjo Munamukis,<br />
– kaukas, regis, su reikalu pas mane atëjo, leisk mums<br />
pasiðnekëti, mau.<br />
– Ak, ðnekëkit jau, ðnekëkit, – Maumulë vikstelëjo<br />
uodegà ir nuplaukë atgal á olà, – kam èia mums, moteriðkëms,<br />
vyrø kalbos… Vai, mau, vai…<br />
– Aèiû… – ðnibþtelëjo maumas, – tai, mau… Ko dabar<br />
Urkiui prireikë?<br />
– Oi, ne, nebijok, – iðsiðiepë <strong>Gugis</strong>, – ðásyk tikrai neteks<br />
tau ko nors daryti.<br />
– Ar ne? – Munamukis dëbtelëjo vis tiek nepatikliai. –<br />
O kà teks?<br />
– Ai… Man tiesiog rûpi kai kà suþinoti…<br />
– Jeigu parûpo pelkiø lobiai – nesakysiu, – pasipûtë<br />
maumas, – ne tu pirmas toks gudrus.<br />
› 75 š
– Kokie pelkiø lobiai? – sukluso <strong>Gugis</strong>.<br />
– Mmmummm… – suniurzgë, supratæs, kad netyèiom<br />
iðsitarë, bet vis tiek atsakë: – Ai, daug kas prisigalvoja,<br />
kad pelkëse slypi visokiausiø uþkerëtø daiktø. Net ir tavo<br />
þmonës bando pagaliais dugnà ðiûruoti, gàsdina ramiai<br />
mieganèius gyvius, o jauni þmogiokai varles tuntais<br />
gaudo ir prisideda prie burnos, palieèia, bet kaþkodël<br />
nevalgo. Paskui vargðës keletà dienø negali kurkti,<br />
mau…<br />
– A, tada neádomu, – prunkðtelëjo <strong>Gugis</strong>, – ir baik<br />
þmones vadinti mano: jie sau, o að sau.<br />
– Taip labai sau, kad ið tø Pagiriø per dienas neiðlendi...<br />
– vyptelëjo Munamukis. – Sakiau – visa giria tauðkia,<br />
kad radosi toks trenktas kaukas, ir dabar jeigu kas<br />
kokià nesàmonæ iðkreèia, tuoj sako – gugiðkai padarei, –<br />
iðsiðiepë patenkintas.<br />
– O kà giria tauðkia apie girtuoklá ir melagá Munamuká,<br />
gal irgi girdëjai, a? – tyèia kalbëdamas garsiau ir priversdamas<br />
maumà karpyti ausimis – kad tik Maumulë<br />
neiðgirstø, – atsikirto <strong>Gugis</strong>.<br />
– Tsss… – sujudo ðis, – na, gerai, gerai, nesipykim,<br />
mau. Tai kà norëjai suþinoti? – paklausë, taisydamasis<br />
ant kupsto.<br />
– Kà tu þinai apie aitvarus? – <strong>Gugis</strong> irgi atsisëdo.<br />
– Aitvarus? Oooo, mau… – murmtelëjo maumas, –<br />
paslaptingi jie padarai…<br />
– Þinau, kad paslaptingi, o dar?<br />
– Gyvena medþiuose, lizdus suka…<br />
› 76 š
– O kaip juos galima pagauti?<br />
– Pagauti? – Munamukis iðsprogino akis. – Ne, mau,<br />
tu, kaukiûkðti, tikrai prietranka – kokio galo tau aitvaro<br />
prireikë?<br />
– Tsss, – dabar ramino jau <strong>Gugis</strong>, – man aitvaro tikrai<br />
niekam nereikia, man tik þinoti rûpi. Na, gerai, ne pagauti,<br />
prisijaukinti kaip galima?<br />
Maumas, vis dar nustebæs ar bent vaidindamas toká,<br />
atvëpë lûpà:<br />
– Mfkmm… Na, sako, kad jeigu numaumsinsi aitvaro<br />
kiauðiná ir já iðsiperinsi, tai aitvariûkðtis ir prijunks…<br />
– Ir tiek? – vyptelëjo <strong>Gugis</strong>.<br />
– Tiek, maum, – prunkðtelëjo pelkinis, – aitvarà iðsiperinti<br />
– tai ne balon niurktelëti: sako, jis perinamas<br />
septynerius metus, be to, tam reikia turëti juodà gaidá…<br />
Tik þmonës tokiais niekais ir gali uþsiimti…<br />
– O ið kur visa tai þinai? – pasidomëjo <strong>Gugis</strong>, ið tiesø<br />
nustebæs, kad maumas tiek iðmano.<br />
– Maumo ausys didelës, akys plaèios, – didþiavosi Munamukis,<br />
raivydamasis ir kasydamasis á samanas nugarà.<br />
– Ir lieþuvis iki bambos, – neiðkentë neleptelëjæs kaukas,<br />
– tai sakai – maurosi mûsø geguþinëj? O kada ji<br />
bus? – iðsiðiepë.<br />
– Tsss… – vël burbtelëjo ðis, – nebûk toks maþvaikis,<br />
nekelk nereikalingo triukðmo, – subarë. – Vyrai visada<br />
turi savo paslapèiø – uþaugsi – suprasi… Na, gal pargabenti<br />
tave atgalios, jeigu jau viskà suþinojai, mau? – pasisiûlë.<br />
› 77 š
Erdvi senojo Urkio ola kvepëjo palubëmis iðdþiaustytais<br />
þolynëliais ir burbuliuojanèiu ant ugnelës viralu. <strong>Gugis</strong><br />
pajuto, kaip suurzgë pilvelis – juk, visà dienà po pelkæ<br />
bastydamasis, liko nevalgæs, bet, þinodamas, kad netrukus<br />
parlëks namo ir ten motutë tikrai ko nors turës,<br />
alká nuvijo. Urtë, senolio duktë, pridëjo pirðtà prie lûpø<br />
ir ðnipðtelëjo:<br />
– Tsss…<br />
<strong>Gugis</strong> supratingai linktelëjo – senolis, þinoma, snaudë…<br />
Kaukë mentele mostelëjo puodo link, bet kaukas<br />
papurtë galvà. Ði gûþtelëjo peèiais, paëmë dubenëlá, prikrëtë<br />
viralo ir, nuneðusi prie guolio, pastatë ðalia ir negarsiai<br />
paðaukë:<br />
– Senoli, senoli – pabusk truputá, valgyti laikas!<br />
Urkis ið lëto pramerkë aká, iðvydæs dukrà, nusiðypsojo<br />
ir nustûmë apklotà:<br />
– Ot tai aèiû… Aèiû, Urtel, – padëkojo sësdamas ir<br />
imdamas dubenëlá.<br />
<strong>Gugis</strong>, átraukæs pilvà, kad ðis negurgëtø, priëjo ðiek<br />
tiek arèiau.<br />
– Senoli, <strong>Gugis</strong> atëjo, sako – pasikalbëti nori, – tarë<br />
kaukë.<br />
– <strong>Gugis</strong>?.. – nustebo Urkis. – Koks <strong>Gugis</strong>? A… <strong>Gugis</strong>…<br />
– sumojo ir apsidairæs iðvydo laukiantá jaunëlá. –<br />
Tai eikð arèiau, arèiau eikð, – pakvietë, – Urtel, ápilk ir<br />
jam viralo – matai, visas persisukæs…<br />
– Kad dëkui, senoli, – kaukas mandagiai linktelëjo, –<br />
viralo að ir namie gausiu, aèiû.<br />
› 78 š
– Ai, ai… O juk negraþu atsakyti, kai vaiðina… –<br />
sugëdino. – Bet jeigu jau taip prakalbai… Matyt, kaþkas<br />
svarbesnio tave toká jaunà pas mane, toká senà ir<br />
þilà, atvijo, ar ne? – tæsë neskubëdamas.<br />
– Taip, senoli, tikrai, – linktelëjo <strong>Gugis</strong>, – pasiklausti<br />
norëjau…<br />
– Taip, pamenu, pamenu… – Urkis mostelëjo ranka,<br />
net viralà pamirðæs, – mokyklëlëje tavo klausimø atsiginti<br />
nespëdavau… Smalsus tu kaukiokas… Labai, –<br />
tarsi pagyrë.<br />
– Tëvuk, tu gi valgyk, atauð, – susirûpino Urtë, – o<br />
tu, Gugi, palauk, kol senolis pavakarieniaus, argi taip<br />
graþu – ið karto su savo klausimais? – subarë.<br />
Sutrikæs kaukas nuleido galvà.<br />
– Na, Urtel… – senolis paþvelgë á dukrà. – Vaikiui<br />
kaþkas taip rûpi, o tu bariesi… Tam að iðmintá metø metais<br />
ir kaupiau, kad su kuo nors ja pasidalyèiau, – þilojo<br />
kauko akys blykstelëjo, – o tas, kas daug þino – niekada<br />
neprapuls.<br />
– Ak, taip jau ir neprapuls, – nenorëjo pasiduoti Urtë,<br />
– tik kad tas <strong>Gugis</strong> labai daug rûpesèiø ëmë ke<strong>lt</strong>i –<br />
net tëvai skundësi, kad pagalbon prisiðaukti negali, kad<br />
jam tik Pagiriai ir þmonës galvoje… Sakë, vakar net namo<br />
negráþo. O jaunimëlis jau net þmogkaukiu praminë…<br />
„Taip taip, kaip dar mane apskøsi?“ – apurzgë mintyse<br />
bambanèià moteriðkæ <strong>Gugis</strong>.<br />
– Baik, Urtel, baik… – dabar jau subarë pats Urkis. –<br />
<strong>Gugis</strong> – kaukiokas sumanus, dràsus ir miklus… Taip,<br />
› 79 š
taip. Prisimink, kodël tas didelis þmogus mums visà stirnà<br />
sumedþiotà padovanojo? Ai… – senolis mostelëjo<br />
ranka, braukdamas nuo akiø krintanèias sruogas, – vis<br />
jums kad tik bloga kà pamatyti, tuoj taip ir þmonëmis<br />
virsite... Nagi, sësk, sësk, Gugi, – dar kartà paragino.<br />
Urtë burbëdama nuslinko á ðalá, <strong>Gugis</strong> prisëdo greta<br />
senolio. Ðis, iðsriaubæs dar keletà ðaukðtø, tarë:<br />
– Na, tai klausk, klausk… Jei þinosiu – atsakysiu…<br />
Moku dar kalbëti ir valgydamas, chi chi, – sukikeno.<br />
– Senoli, – susikaupë <strong>Gugis</strong>, – ar galëtumei papasakoti<br />
apie aitvarus?<br />
– O… – Urkis net uþmirðo rankoje turimà ðaukðtà. –<br />
Aitvarus… Sakai, aitvarus… – svajingai nutæsë.<br />
– Aha, – linktelëjo <strong>Gugis</strong>, nedrásdamas rodyti nekantravimo.<br />
– Taip… Aitvarai… O… Sena giminë, labai sena…<br />
Ir graþi – oi kokia graþi! Bet reta… Taip, dabar jau labai<br />
reta… – visas it paniræs á praeities ûkanas, porino senolis.<br />
– Sako, dar nebûta nei kaukø, nei þmoniø, o aitvarai<br />
jau nakties padange lakiojo, þvynais blyksëjo! O…<br />
Paþinojau jaunystëje ne vienà – lizdus nelabai toli nuo<br />
èia suko… Tik kad seniai apie juos nieko negirdëti…<br />
Màþta jø, oi kaip màþta. Tik vienà, vos vienà kiauðiná<br />
padeda kas trylika metø ir peri trejus… Maþas aitvariukas<br />
tarsi gluodenas koks – uodegële vikst, pro ðalá<br />
ðvilpt… O jau smagûs, o jau iðdykæ! Tik þmonës – þmonës<br />
labai negraþiai daro, oi kaip negraþiai… Uþ aitvaro<br />
kiauðiná pasirengæ kits kitam kailá nunerti, mat aitvaras<br />
› 80 š
jau toks padaras – prijunkytas gali bûti visko iðmokytas…<br />
Ar þinai, kad aitvarai girias augina?<br />
– Ne… – prisipaþino apstulbæs <strong>Gugis</strong>.<br />
– Taip taip, chi chi, nesprogink èia akiø, – sukikeno<br />
senolis, – jø gûþiai be galo talpûs, maþas aitvaras gali<br />
tiek vandens prisisiurbti, kad storio kaip medþio kamienas<br />
pasidaryti… Tai va, jei uþeina sausra – aitvaras lekia<br />
á artimiausià eþerà, prisigeria vandens ir tada laisto<br />
dþiûstanèius jaunus medelius – todël jø þvynai net ir<br />
mënesienoje vaivorykðte ðvyti! – net ðûktelëjo senolis. –<br />
Taip… Labai graþi, labai nuostabi giminë… Todël þmonës<br />
juos ir gaudo… Mat aitvarà – já prijunkyti lengva,<br />
tereikia kiauðiná, ið kurio iðsirito, turëti… Aitvaras kaþin<br />
kodël negali labai nuto<strong>lt</strong>i nuo savo kiauðinio – jis<br />
kaip labai, labai didelë sraigë, chi chi… – vël sukikeno<br />
senolis, – turi kas kiek laiko vis atgal, iki savo lukðto,<br />
sugráþti, taip motulë gamta sutvarkë, todël saugo, labai<br />
saugo aitvarai savo kiauðinius… Bet þmonës – jie gudrûs,<br />
Gugi. Oi, kokie gudrûs, – liûdnai palingavo galvà<br />
senolis, – iðmoko ir budrius aitvarus apgauti… Todël jø<br />
ir màþta, todël èia lizdø ir nebesuka, o á dar didesnes<br />
giriø gûdumas pasitraukia… Tai kà… Pagiriuose aitvarà<br />
matei, ar ne? – ðyptelëjo áþvalgus senolis.<br />
Antrà kartà keberiotis ant stogo jau buvo daug dràsiau<br />
– ir malkos nebeatrodë taip netvirtai sudëtos, ir<br />
ðiaudai ne per slidûs, netgi ásiþiebë þvaigþdës! Tad patogiai,<br />
tarsi savame guolyje ásitaisæs, <strong>Gugis</strong> vël ëmë lauk-<br />
› 81 š
ti… Patekëjo mënulis – dar plonas it plaukas, vël nutilo<br />
kaimas, netgi miegas ëmë kabintis, bet ðtai, ðtai – sutrinko,<br />
subildo, suðvito! Taèiau ðá syká mirgantis margantis<br />
aitvaras leistis neskubëjo: jis ilgokai kabojo virð<br />
stogo, þvalgydamasis þalsvai ge<strong>lt</strong>onomis akimis, bet <strong>Gugis</strong><br />
tai jau buvo numatæs ir visas sulindo á ðiaudus. Pagaliau<br />
stogas dunkstelëjo, aitvaras nutûpë ir ákiðo galvà<br />
pro aukðtinio langà. <strong>Gugis</strong> iðlindo ir laukë. Skraiduolio<br />
kûnas vël ëmë trauktis, ðvytëjimas – gesti, ðnopavimas –<br />
garsëti... „O dabar metas ir pasirodyti“, – nusprendë <strong>Gugis</strong>,<br />
kepðtelëdamas padaro uodegà.<br />
– Sveikas! – ðûktelëjo. – Nebijok, að – draugas… – tarë.<br />
Aitvaras dël visa ko patraukë uodegà kiek toliau ir<br />
ásmeigë liûdnas akis á kaukà, bet nieko neatsakë, tikriausiai<br />
tikëdamasis suþinoti daugiau. O gal aitvarai nemokëjo<br />
kalbëti?<br />
– Að giriø kaukas, <strong>Gugis</strong>, o tu? – tæsë prisistatymà.<br />
Padaras sumirksëjo, jo kûnu nubëgo virpulio banga.<br />
– Vipð… – ðnypðtelëjo bealsuodamas.<br />
– Nesupratau... – sukluso <strong>Gugis</strong>.<br />
– Vipðtað… Tvarað… – tarsi iðgirdo.<br />
– Tavo… Vardas Vipðtas? – pasitikslino kaukas.<br />
Aitvaras linktelëjo.<br />
– Að þinau, kad tu èia nelaisvëje, – vël prabilo <strong>Gugis</strong>. –<br />
Kad tave iðnaudoja, skriaudþia tas negeras þmogus… O<br />
tu juk turëtum lakioti laisvas, girias auginti… – iðtaræs<br />
paskutinius þodþius, kaukas iðvydo, kaip ið aitvaro akiø<br />
ritasi didelës aðaros. – Ko verki? – nustebo.<br />
› 82 š
– Miðkað… – suðnypðtë Vipðtas.<br />
– Tu gráði á miðkà, gráði, – paskubëjo patikinti <strong>Gugis</strong>, –<br />
pamatysi, að tau padësiu…<br />
– Ðkriðti… – vël suðnypðtë.<br />
– Skristi? – perklausë <strong>Gugis</strong>. – Kur?<br />
– Škriðti – neðti…<br />
Aitvaro ðneka ið tiesø buvo sudëtinga ir nelabai riðli,<br />
todël <strong>Gugis</strong> vël laukë, bet padaras vël tylëjo, tik þiûrëjo<br />
á kaukà ðnopðdamas.<br />
– Ar tu mane supranti? – ryþosi pasiklausti <strong>Gugis</strong>.<br />
Vipðtas linktelëjo.<br />
– Ar mes galime pasikalbëti, kaip tau padëti?<br />
Aitvaras vël linktelëjo.<br />
– Að sugalvosiu, kaip atgauti tavo kiauðiná, ir tu galësi<br />
skristi su juo kur panorëjæs, supranti?<br />
Vipðtas papurtë galvà.<br />
– Nesupranti? Hmm, keista… – nustebo kaukas.<br />
– Ðkriðti – neðti… – vël suðnypðtë padaras.<br />
– Kà, kur? – <strong>Gugis</strong> stengësi iðlikti kantrus.<br />
– Viðkà… Viðkà…<br />
– Et, sunku man tave suprasti, – pasiguodë, – tu dabar<br />
turi skristi?<br />
Aitvaras linktelëjo.<br />
– O kodël?<br />
– Muðððð… – suðnypðtë vël gailiai.<br />
– Kas? – nustebo <strong>Gugis</strong>.<br />
– Šeimininkaððððð…<br />
– O nuo jo pabëgti negali?<br />
› 83 š
Vipðtas vël papurtë galvà.<br />
– Kodël? – negalëjo suprasti <strong>Gugis</strong>, – juk tu moki skraidyti!<br />
– Naktiðððð… – ðnypðtelëjo ir sujudo, – ðkriððti – neððti…<br />
Ðiena – vaikðèiotiðððð…<br />
– Ðienas? Neði ðienà? – iðsiþiojo kaukas.<br />
Aitvaras sumojavo galva ir vël ðnypðtelëjo:<br />
– Šiena… Ðaulë… Ðaikðèiot… Naktið – ðkriðti…<br />
– Dienà – vaikðtai, naktá – skraidai? – suvokë <strong>Gugis</strong>.<br />
Vipðto snukelyje ðmëkðtelëjo kaþkas panaðaus á dþiaugsmà,<br />
kai ilgos pastangos atneða vaisiø. Jis sumataravo galva<br />
ir vikstelëjo uodega.<br />
– O kur dienà tave rasti? Að ateisiu!<br />
– Juodaðð… Liûdnað… Ðaukðtið… – kaukas akimirkà<br />
mëgino suprasti paskutiná þodá, bet aitvaras vël ðvilptelëjo:<br />
– Ðkriðti – neðti? – lyg tai paklausë.<br />
<strong>Gugis</strong>, vis dar susimàstæs, linktelëjo, ir Vipðtas stryktelëjo<br />
á orà…<br />
– Ei, pala! – ðûktelëjo kaukas, tikrai nenorëdamas,<br />
kad bûtø suprastas kaip baigæs paðnekesá, bet aitvaras<br />
jau pavirto vos matoma kibirkðtële…<br />
„Kad já kur ðeðkas! – keiktelëjo kaukas. – Ir kas gi tas<br />
juodas? Liûdnas? Ðaukðtið?“<br />
Sargis kilstelëjo nosá. Ne, jis nesirengë gàsdinti vapsvos,<br />
jau kurá laikà ropinëjanèios jo dubenëliu, tiesiog<br />
kvapas, kà tik pasiekæs ðuns uoslæ, buvo visiðkai nepaþástamas.<br />
Be to, jis judëjo – judëjo kaþkur po klëties pa-<br />
› 84 š
matais, ir netgi gana greitai. Sargis tingiai pasikëlë ir<br />
dar kartà pauostë – taip, to neþinomo kvapo ða<strong>lt</strong>inis buvo<br />
visai netoli, tiesiai uþ pamato akmens. Ðuns ausis<br />
pasiekë ir krebþdëjimas… Sargis apsisuko ir stryktelëjo<br />
labai staigiai, net nesuurzgæs. Bet <strong>Gugis</strong> buvo atsargus<br />
ir ne maþiau mikliai smuko á ðonà. Virvë ásitempë, mazgas<br />
ásiverþë, bet ðuo vis tiek urzgë, ðiepdamas dantis.<br />
– Na, nepyk, nepyk, – kalbino kaukas, þvelgdamas<br />
jam á akis. – Að gi maþas, nieko bloga nepadarysiu…<br />
„O gal tikrai nepadarys?“ – ðvystelëjo mintis ðuns galvoje,<br />
ir jis jau ramiau vamptelëjo tik rodydamas, kad<br />
èia – jo plotai, tad tegul sveèias elgiasi pagarbiai.<br />
– Tikrai, tikrai, – patikino <strong>Gugis</strong>, – pamatysi…<br />
Pasitvirtinæs sau, kad bûtent jis yra ðeimininkas, Sargis<br />
vël atsigulë ir padëjo galvà ant letenø – vapsva vis<br />
dar ropinëjo po jo dubenëlá – o gal jà ir nuvyti?<br />
„Gerai, kad ne katinas“, – atsiduso <strong>Gugis</strong>. Su tais padarais<br />
taip lengvai sutarti nesisekdavo… Dabar jis beveik<br />
ramus dairësi po kiemà, þvalgydamasis, ar nepamatys<br />
ko nors juodo, liûdno, ðaukðèio.<br />
O Taupëno kieme tuo metu vyko áprastinis gyvenimas<br />
– kas þemæ kapstë, kas girgsëjo, kriuksëjo ar kudakavo.<br />
Vienintelis juodas it derva gaidys tarsi akmeninis<br />
stovëjo net nesidairydamas prie tvoros, puodynëmis nudþiaustytais<br />
basliais. „Ðaukðtið… Ðaukðtið… – skambëjo<br />
Gugio galvoje. – Juk negalëjo jis kalbëti apie ðaukðtà…<br />
Didelis, juodas, ðaukðtis…“ Kauko akutës vis gráþ-<br />
› 85 š
davo ir gráþdavo prie gaidþio – didelio juodo… „Paukðtis!<br />
– staiga blykstelëjo þvaigþdutë minèiø brûzgyne: –<br />
Didelis juodas paukðtis!“ Taèiau abejonës ir vël netruko<br />
apnikti, juk jeigu tikëtum visø pasakojimais, tai – tik<br />
gaidys, kuris iðperino Vipðtà… „Na, gerai, vis vien pamëginsiu“,<br />
– nusprendë kaukas, dairydamasis, kaip èia<br />
saugiai nusigauti á prieðingà kiemo galà – juk aplinkui<br />
plytëjo svetimi plotai. Vos iðlindusá já tuoj pat pastebëtø<br />
tuntas viðtø, pulkas þàsø, ðuo, pora kiauliø ir aibë kitø<br />
padarø, su kuriais kaukas susitikti nenorëjo, maþa kas<br />
jiems ðaus á galvà – èia ne atsargûs miðko þvërys, o smalsûs<br />
naminiai… „Et, teks tapnoti didelá ratà, – vis þvalgydamasis<br />
mintijo kaukas. – Pirmiausia iðlásiu ten, prie<br />
kelio, tada apeisiu namà per kità pusæ, perbëgsiu sodelá<br />
ir palei tvorà nuslinksiu beveik iki jo…“ Kaip tarë –<br />
taip padarë. Taèiau keliaudamas palei namo sienà netyèiom<br />
ámaknojo á kaþkokius siaubingai aitriai kvepianèius<br />
augalus – negana to, kai pamëgino nurauti – nutraukë<br />
kotà ir apsitaðkë ge<strong>lt</strong>onu skysèiu, kuris dar ir degino!<br />
„Tpfu, tpfu, tpfu! – spjaudësi, – ir kas gali tokià<br />
ðlykðtynæ auginti?“ Gerai, kad, iðlindæs ið tø bjauriø krûmø,<br />
pateko tiesiai á ge<strong>lt</strong>onus, mëlynus, rausvus þiedelius,<br />
tad skuodë, uodë ir negalëjo atsiuostyti… Netruko<br />
pasiekti ir tvorà, viso labo iðbaidæs vienintelæ viðtà. Þinoma,<br />
kaukas atsidûrë prie tvoros ið prieðingos pusës,<br />
nei stovëjo juodasis gaidys, taèiau pinuèiai nebuvo labai<br />
tankûs, ir pasistiebus galëjai þvalgytis. Prislinkæs prie<br />
pat juodo gaidþio, <strong>Gugis</strong> ðnypðtelëjo á plyðá:<br />
› 86 š
– Pðððð! Pððð!<br />
Bet ðis net galvos nekryptelëjo, nors tikrai turëjo iðgirsti...<br />
„Na, gerai, pamëginsiu kitaip…“<br />
– Vipðððððtai! Vipðððtai! – kiek garsiau ðûktelëjo.<br />
Gaidys labai lëtai pasuko galvà tvoros link.<br />
– Vipðtai, èia að, <strong>Gugis</strong>, kaukas!<br />
Paukðèio akys nepaukðtiðkai iðsiplëtë – atrodo, jis paþino!<br />
– Ateik arèiau prie tvoros, ateik! – pakvietë.<br />
Gaidys kryptelëjo galvà á kairæ, á deðinæ ir, tarytum<br />
bûtø prastai iðdegtas bijantis suduþti molinis puodukas,<br />
þingtelëjo artyn.<br />
– Tu Vipðtas, ar ne? – dar kartà pasitikslino kaukas.<br />
Paukðtis linktelëjo.<br />
– O aitvaras tada kur?<br />
– Ko ko ko? – tarsi paklausë juodis.<br />
– Na, jeigu tu – Vipðtas, tai kur dingo aitvaras? – negalëjo<br />
suprasti <strong>Gugis</strong>.<br />
– Ko ko kaktá kaitvaras, kienà kaukkðtis, ko ko…<br />
– A… – susivokë kaukas ir pats sau pagalvojo: „Tai<br />
bent… Juk ðito niekas neþinojo! Gal reikia ir dël kitø<br />
dalykø pasitikslinti?“<br />
– Ar þinai, kur ðeimininkas laiko kiauðinio lukðtà?<br />
Gaidys sulinksëjo.<br />
– Kur?<br />
– Ko ko kë…<br />
– Kur? – nesuprato <strong>Gugis</strong>.<br />
– Ko… ko… këll...klëtyje… – ðiaip ne taip iðspaudë.<br />
› 87 š
– A, klëtyje! „Tai gerai – klëtyje daþnai nebûna þmoniø…“<br />
– sau pagalvojo.<br />
– O kur klëtyje? – toliau tikslinosi kaukas.<br />
– Ku ku ku…<br />
„Na, na“, – <strong>Gugis</strong> taip norëjo padëti vargðui padarui,<br />
ákalintam ne savo pavidale, bet vis tiek kantriai laukë,<br />
kol ðis iðkudakuos dar vienà þodá.<br />
– Ku ku kupare! – pagaliau pavyko.<br />
– Gerai! – ðûktelëjo <strong>Gugis</strong>. – Að… – ir nutilo, nes<br />
pastebëjo, kad paukðtis pakreipë galvà ir ëmë visas tirtëti,<br />
o jo link slinko didelis didelis ðeðëlis.<br />
– Ne, gaidþiuk, ne, ne, – suðvokðtë þmogus, – að gi<br />
tau sakiau – ne slëptis uþ tvoros, o mokytis giedoti…<br />
Taigi kakariekû?<br />
Vipðtas vis dar tylëjo.<br />
– Kakariekû, kakariekû! – pakartojo Taupënas pasilenkdamas.<br />
– Ko… ko… ka… kriek… kriek… kriek… – pamëgino<br />
iðspausti supaukðtëjæs aitvaras, bet nesisekë.<br />
– Oi negreitai tada savo lukðtà atgausi, oi negreitai, –<br />
grûmodamas pirðtu subambëjo þmogus.<br />
– Šððððððððð… Šðððððððð… – staiga atsklido ið uþ kauko<br />
nugaros. <strong>Gugis</strong> mikliai atsisuko, ir jo þvilgsnis susidûrë<br />
su… katino! Ðtai ðitie þvërys Gugiui nepatiko, kaip ir<br />
didieji jø giminaièiai, lakstantys giriose – labai daug klastos<br />
slypëjo tose akyse, o ir vikrumu jie kaukà pranoko,<br />
be to, á medþius lipdavo…<br />
– Ððððððð… Ðððððð… – ðnypðtë nugarà iðrietæs baisuoklis,<br />
atkiðdamas aðtrias i<strong>lt</strong>is.<br />
› 88 š
– Ðkac, – murmtelëjo kaukas, prisiminæs, kaip þmonës<br />
juos veja, bet, matyt, iðtarë nepakankamai baisiai,<br />
nes katinas vël suðnypðtë:<br />
– Šðððð… Šððð…<br />
– Škac gi! – jis irgi iðsiðiepë, kad padaras pamatytø jo<br />
dantukus – taip pat ne visai bukus…<br />
– Murkly, kas èia dabar? – sudundëjo balsas virð galvos.<br />
– O!.. – ir nustebimo ðûksnis.<br />
<strong>Gugis</strong> tik pajuto, kad kaþkas já stveria uþ pakarpos ir<br />
kelia aukðtyn. Kaukas sumataravo kojomis, nors þinojo,<br />
kad taip iðsivaduoti nepavyks, bet bent iðreiðkë begaliná<br />
pasipiktinimà!<br />
– Cho cho, – net taðkydamasis seilëmis, apsidþiaugë<br />
Taupënas, – nagi, kaukas! Tikras kaukas! O gerai!<br />
„Nieko èia gero!“ – siuto muistydamasis <strong>Gugis</strong>.<br />
– Miauuuuu! – teises á radiná pareiðkë ir Murklys.<br />
– Tik eik ið èia neskandalijæs! – þmogus mëgino paspirti<br />
katinà, bet ðis águdusiai iðvengë kojos ir atsitraukë,<br />
nors geidþianèiø akiø nuo kauko nenuleido…<br />
– Taip taip… – Taupënas já sukinëjo ið visø pusiø ir<br />
apþiûrinëjo, – taip taip… Na, nespurdëk, nespurdëk<br />
taip… Oiiiiiii! – netikëtai uþspiegë, paleisdamas kaukà.<br />
Ðis krito á þolæ, o katinas tik to ir telaukë – dryktelëjo<br />
vienu ilgu ðuoliu ten, kur kaukas turëjo nukristi. Turëjo,<br />
taèiau nenukrito – mat patvoryje auganèio pelyno lapai<br />
kritimà sulëtino, ir <strong>Gugis</strong> nudribo… Tiesiai ant Murklio!<br />
– Miauuuuuuuuuuu! – ðásyk katinas jau pasipiktino<br />
nelauktu jojiku, bet ðis vos pajutæs, kad nusileido sëk-<br />
› 89 š
mingai, nusirito á ðonà ir paknopstom puolë á serbentø<br />
krûmynà.<br />
– Kur? Kur jis?! – dairësi Taupënas, bet <strong>Gugis</strong> nesidairydamas<br />
skuodë kuo toliau – tik kojos mirgëjo tarp ðakø<br />
ir þoliø…<br />
Neberadæs kauko, Taupënas atsigræþë á gaidá, taip iðdavikiðkai<br />
kirtusá ðeimininkui á kojà. Vipðtas stovëjo tiesus<br />
ir iðdidus. Jo juodos plunksnos ir raudona skiauterë<br />
vos vos virpëjo, bet tikriausiai dël vëjuko gûsiø. Uþvirtusios<br />
þmogaus akutës tarsi gràþtai susmigo á paukðtá –<br />
þmogus kol kas tylëjo, bet galëjai justi, kaip tvinksta visas,<br />
tarsi juostantis audros debesis, rodës, kad net jo ðeðëlis<br />
auga…<br />
– Tu, niekðe! – uþbliuvo jis èiupdamas paukðtá uþ kaklo,<br />
keldamas ir purtydamas, – tu bjaurybe! Að tave<br />
auginau, maitinau, o tu! O tu!<br />
Bet paukðtis net sparnø neskleidë, kabojo tarsi skuduras,<br />
tik vis labiau sprogino visai ne paukðtiðkas akis…<br />
Tik kai ið snapo iðsprûdo kaþkokie keisti garsai – tarsi ið<br />
smaugiamo þmogaus, Taupënas nudrëbë já þemën ir pasisukæs<br />
nulervojo ðonan – negi galabytø savo aitvarà?<br />
Ðis Gugio sumanymas buvo labai áþûlus. Bet, kaip kad<br />
mokë senolis Urkis, paþadø reikëjo laikytis, nes kiekvienas<br />
neiðpildytas paþadas yra kaip akmuo ant kupros,<br />
kuris kada nors ámurkdys tave á purvà… „Tai taip, Mine,<br />
– murmëjo sau panosëje, viena ranka kasydamas þiurkei<br />
paausá, o kita ritinëdamas laumës pirðtà, – bet jeigu<br />
› 90 š
– Cho cho, – net taðkydamasis seilëmis, apsidþiaugë Taupënas, –<br />
nagi, kaukas! Tikras kaukas!<br />
› 91 š
kà nors padarai netikëtai, sulauki daug daugiau sëkmës,<br />
negu mëgindamas áprastai… Kaipgi kitaip sugebëèiau<br />
ið kuparo tà kiauðiná iðimti?“ Taèiau reikëjo labai gerai<br />
viskà apgalvoti ir netgi ðá bei tà pamëginti. Tik su kuo?<br />
– Bûûû! – ðûktelëjo kaþkas prie ausies, bet <strong>Gugis</strong> net<br />
nekrûptelëjo – jis jau seniai akies kraðteliu stebëjo, kad<br />
Berþas, iðlindæs ið klojimo ir apkibæs ðiaudais, sëlina artyn<br />
– matyt, vël ðokinëjo nuo skersinio.<br />
– Mhm, bûûûû… – sulinksëjo kaukas, labai nuvildamas<br />
vaiká.<br />
– Að taip neþaidþiu, – papûtë lûpas Berþas, sësdamas<br />
greta.<br />
– Að irgi, – atsigræþë <strong>Gugis</strong>, ir Ruokio sûnelis pastebëjo,<br />
kad kauko akutëse tiesiog siauèia velniukai.<br />
– Kà veiki? Kas èia? – susidomëjæs Berþas nuþvelgë<br />
laumës pirðtà.<br />
– Èia – ginklas! – atsakë ðis.<br />
– Na na, – suniekino já vaikis, – koks èia ginklas? Nei<br />
ádursi, nei ápjausi… Va kalavijas – tai ginklas! Tëtis oho<br />
koká kalavijà turi – ið kryþioko plikomis rankomis atëmë!<br />
– Geras ginklas, – <strong>Gugis</strong> iðkëlë prieð saulæ, ir laumës<br />
pirðto viduje kaþkas suspindo – tarsi gintaras ar liepsnelë…<br />
– galiu ant tavæs iðbandyti? – paklausë.<br />
– O… skaudës? – susirûpino Berþas.<br />
– Ne, – iðsiðiepë <strong>Gugis</strong>, – tikrai tikrai neskaudës!<br />
– Na, gerai, – sutiko. – Uþsimerkti?<br />
– Nebûtinai, – kaukas susikaupë ir ásmeigë þvilgsná á<br />
vaiko akis…<br />
› 92 š
Raudonø ir ge<strong>lt</strong>onø gëliø þiedø kilimëliai, apklojæ patvorius,<br />
ge<strong>lt</strong>onavo ir zyzë bitëmis. Purptelëjo þvirbliai,<br />
keldami dulkiø debesá, o ðiø vikrumu nusivylæs katinas<br />
labai ádëmiai nusekë keistà porà – maþà þmogø ir dar<br />
maþesná ne þmogø.<br />
Naujieji Taupëno trobesiai ðvietë ið tolo – spindëjo<br />
dar nebaigæ dþiûti sakai, kai kur net nebuvo nuvalyti<br />
ant ràstø anglimi nupaiðyti þenklai. Na, o tokio dydþio<br />
klëties, uþrakintos tokio dydþio spyna, tikrai neturëjo<br />
në vienas Pagiriø gyventojas. Vienintelë darþinë dar tebuvo<br />
likusi sena – pajuodusi, susmukusi.<br />
– Au, vau, au! – pratrûko Sargis, tempdamas virvæ.<br />
Jie abu sustojo prie Taupëno kiemo, susiþvalgë, ðyptelëjo<br />
vienas kitam ir, susiëmæ uþ rankuèiø, dràsiai þengë á<br />
prieká, stumdami vartelius. Kiemo gyventojai nustebæ<br />
paþvelgë – kas gi èia atëjo tokie iðdidûs? Juk pas jø ðeimininkà<br />
paprastai visi ëjo susilenkæ trilinki ir gniauþydami<br />
rankose kepures arba lininiø marðkiniø kampus…<br />
Viðtos akimirkà nustojo ieðkoti lesalo, þàsis paslydo ant<br />
savo paèios kà tik palikto pyragëlio, net ir ðuo staiga<br />
uþkimo – tikrai, labai keistai atrodë ta maþøjø porelë.<br />
Bet uþ visus ádëmiau kaukà ir vaikà stebëjo didelis, juodas<br />
it naktis gaidys raudona skiautere…<br />
Pasigirdo krenkðtimas, pûkðimas, ðlepsëjimas – Taupënas,<br />
neðinas virð kelniø kyðanèiu pilvu ir dideliu ba<strong>lt</strong>o<br />
sûrio gabalu, kurio nukàsto kampo likuèiai dar buvo matyti<br />
ant virðutinæ lûpà dengianèio ûsø ðepeèio, iðrëpliojo<br />
á prieangá. Kadangi saulë spigino tiesiai ið priekio, jis<br />
› 93 š
ilgokai markstësi, tai keldamas delnà, tai persikreipdamas<br />
– vienaip ir kitaip mëgindamas áþvelgti, ko èia Sargis<br />
uþsiskalijo, o kai pagaliau pamatë – visas nuðvito it<br />
saulëgràþa, priëjo artyn ir truputá pasilenkæs suðvokðtë:<br />
– Kaukà suradai? – èia, matyt, jis klausë Berþo, – þinok,<br />
jis nuo manæs pabëgo! Tai kiek norëtum uþ já?<br />
Berniûkðtis stovëjo susiraukæs, jo ge<strong>lt</strong>onas garbanas<br />
kedeno vëjas, jis apsilaiþë dþiûstanèias lûpas, bet nieko<br />
neatsakë.<br />
„Nagi, nagi – dràsiau!“ – paragino <strong>Gugis</strong>, spustelëdamas<br />
jo rankà. Tiesà sakant, dabar kaukas jau visai nebijojo<br />
to didelio ir pikto þmogaus – laumës pirðtas, sugniauþtas<br />
kitame kumðtyje, teikë begalinës jëgos ir pasitikëjimo.<br />
– Paleisk Vipðtà! – suðuko truputá virptelëjusiu balsiuku.<br />
– Kà? – iðsiþiojo Taupënas. – Kà paleisti?<br />
– Vipðtà… – jau bailiau pakartojo Berþas.<br />
– O kas tas Vipðtas? – Taupënas iðsitiesë ir vël iðaugo<br />
dideliu kalnu.<br />
– Vipðtas yra aitvaras, kurá tu laikai pagautà… – vaikio<br />
balsas ir áþûlumas tirpo regint, kaip artëja vienas prie<br />
kito Taupëno antakiai.<br />
„Berþe, tu gi Ruokio sûnus, o tavo tëtë kalavijus ið<br />
kryþiokø plikomis rankomis atima! Kà, negali dràsiai pasakyti<br />
– paleisk Vipðtà?“ – net pyktelëjo <strong>Gugis</strong>.<br />
– Ak, aitvarà laikau pagautà… – urgztelëjo tarsi virsdamas<br />
á didelá ðernà þmogus.<br />
› 94 š
– Taip! – <strong>Gugis</strong> þengë á prieká, – laisvæ aitvarams! –<br />
ðûktelëjo iðkeldamas kumðtá, kuriame tarp smiliaus ir<br />
didþiojo pirðto kyðojo ir laumës pirðtas.<br />
– Oooo… Jis dar ir kalba! – suðvokðtë Taupënas, – tai<br />
að já ir pasiimsiu! – ðûktelëjo, mëgindamas griebti kaukà,<br />
bet ðis stryktelëjo atgal ir, þiûrëdamas þmogui á akis,<br />
iðbërë:<br />
– Kuti kuti kuti, pagavo já laumutë, pagavo já laumutë<br />
ir kuti kuti kuti!<br />
Ið pradþiø Taupënas suurzgë ir dar kartà mëgino suèiupti<br />
kaukà. Tik staiga sumataravo rankomis, iðsilenkë,<br />
prunkðtelëjo, iðsprogino akis, èiuptelëjosi uþ paþasties,<br />
uþ ðono, stryktelëjo, atsiloðë, susirietë, pakëlë padà –<br />
vienà, kità, apsisuko, pasikasë, kaþkà lyg ir ëmë gaudyti…<br />
Berþas ir visi, kas tik turëjo akis, sekë ðá keistà ðoká –<br />
kiemo ðeimininkas kol kas tylëjo, tik matei, kaip trûkèioja<br />
jo lûpos, kaip jis lyg ir nori kà sakyti, bet jam neiðeina.<br />
Galiausiai þmogus nebeiðlaikë:<br />
– Chi chi chi, – sukikeno.<br />
Ne, juoko garsas ðiam kiemui nebuvo svetimas – tik<br />
Taupënas niekada nesijuokdavo TAIP – skardþiai, linksmai<br />
ir visas kretëdamas. Ðeimininko juokas daþniausiai<br />
bûdavo piktas, kandus arba net grasinantis, kai jam –<br />
juokinga, o kitiems – jau nebelabai…<br />
– Cho cho cho, cha cha cha, chu chu chu, – prunkðtë<br />
þmogus, strikinëdamas ir mataruodamas po pusæ kiemo.<br />
Pirmoji Berþo ðypsenëlë buvo dar atsargi – bet, þvilgtelëjæs<br />
á Gugá ir iðvydæs, kad ðis iðsiðiepæs iki pat ausø,<br />
› 95 š
tik nekvatoja, jis sukikeno. Tada dar syká ir dar, ir dar –<br />
taip, kol ið akiø pradëjo trykðti aðaros.<br />
Smagi ðeimininko ir sveèiø nuotaika ëmë dþiuginti ir<br />
kitus kiemo gyventojus – ðtai ðoktelëjo ir sukudakavo<br />
viðta, sparnais suplasnojo þàsis, kriuktelëto atbëgæs parðelis<br />
– net ir juodasis gaidys ëmë sûpuotis ant kojø, o jo<br />
keistose akyse suspindo smagios kibirkðtëlës!<br />
– Oi, cha cha, kas èia, cho, darosi, che che, uk, kutena,<br />
cha cha cha, – þvengë Taupënas, – baikit, cha, mirsiu,<br />
baikit, chuchu!<br />
– Kur Vipðto kiauðinis? – paklausë kaukas.<br />
– Nesakysiu, chi chi, nesakysiu, – kikeno Taupënas, –<br />
viskas, tik ne tai… Cha, cho, chi, chu, che, chrrr...<br />
– Kur Vipðto kiauðinis? – kiek palaukæs vël paklausë<br />
<strong>Gugis</strong>, nors jam reikëjo rëkti, kad þmogus já iðgirstø.<br />
– Kauke, cha, baik, nustosiu juoktis – uþmuuuðiu, che<br />
chi!<br />
Berþas jau nebeturëjo jëgø juoktis – jis tik þiopèiodamas<br />
gaudë orà ir laikësi uþ pilvo…<br />
– Pasakyk, kur klëties spynos raktas! – spaudë <strong>Gugis</strong><br />
jau nebesiðypsodamas.<br />
– Cha, che, uiiiii, uff, – þmogaus juokas ëmë virsti<br />
ðvokðtimu, – po pagalve, che, oi, cha, pagalve!<br />
– Subëgiok, – <strong>Gugis</strong> linktelëjo Berþui, – na, bëk gi! –<br />
kaukas þinojo juoko galià, o numarinti, nors ir blogo<br />
þmogaus, nenorëjo…<br />
Berþas smuko á pirkià, po keliø akimirkø iðniro ðaukdamas<br />
„RADAU!“ ir nubëgo prie spynos.<br />
› 96 š
– Kiauðinis – kupare? – vël paklausë kaukas.<br />
Taupënas, jau raitydamasis ant þemës, tik kaþkà suðvokðtë<br />
patvirtindamas. Berþas ápuolë á klëtá, pasigirdo<br />
veriamo dangèio dunkstelëjimas, suðlamëjo drobë, ir<br />
vaikis, vël ðaukdamas „Èia!“, iðlëkë atgal á kiemà, abiejose<br />
rankose neðinas saulës zuikuèiais spindinèiu kiauðiniu!<br />
Vipðtas stryktelëjo, suplasnojo ir… virð kiemo nuaidëjo<br />
garsus garsus „Ka-ka-rie-kû!!!“ Akimirksná visus<br />
juokus tarsi kas nutraukë – Taupënas, net ir tas, be garso<br />
þioptelëjo, þiûrëdamas á gaidá, o viðtø pulkelis sustingo<br />
it akmuo… Bet <strong>Gugis</strong> ilgai stebëtis neleido:<br />
– Berþai, Vipðtai, bëkit miðko link, að jus pavysiu! Bëkit!<br />
– dar kartà ðûktelëjo, o galvelëje iðdidþiai blykstelëjo:<br />
„Ir kuo að ne Snarkis – kaukavadis!?“<br />
Vaikas ir paukðtis tarsi áge<strong>lt</strong>i nukûrë, tik dulkës parûko...<br />
Kaukas atsigræþë á besiraitantá þmogø ir, vis dar laikydamas<br />
rankoje iðke<strong>lt</strong>à laumës pirðtà, bet jau lëtai traukdamasis<br />
atpakaliais, ðaukë:<br />
– Þinok, aitvarø gaudyti negalima! Þinok, aitvarai turi<br />
auginti girias, o ne tau svetimà gerà neðti! Ir þinok –<br />
jeigu dar kartà pamëginsi nugvelbti aitvaro kiauðiná, að<br />
ir vël ateisiu! – o mintyse, þavëdamasis savimi, dar pridëjo:<br />
„Taip! Taip! Be abejo!“ ir, sugniauþæs laumës pirðtà<br />
kumðtyje, pasipustë padus…<br />
Taupënas iðsitiesë ant þemës kaip ilgas ir sustingo. Tik<br />
kuriam laikui prabëgus, kai prie ðeimininko atsargiai<br />
prisëlino Sargis, ðuo iðgirdo, kad þmogus kûkèioja…<br />
› 97 š
Laukymëje, kur susitiko þmogutis, kaukas ir aitvaras,<br />
vasara iðsiskleidë margaspalviø þiedeliø lovatiese ir su<strong>lt</strong>ingos<br />
þolës stiebais – juk tuoj Rasos! Èia jie galëjo nieko<br />
nebijoti – Taupënas po tokiø linksmybiø tikrai negalëjo<br />
atðliauþti, o jeigu kas nors ir pasirodytø – juk <strong>Gugis</strong><br />
vël galëtø kà nors uþkerëti… Bent taip atrodë Berþui,<br />
nors pats <strong>Gugis</strong> atrodë labiau pavargæs nei linksmas. Tik<br />
kauko akys ðypsojosi, þvelgdamos, kaip Vipðtas, abiem<br />
sparnais apglëbæs kiauðiná, linguoja ir tyliai kartoja: „Ko,<br />
ko, ko, ko…“<br />
– Bet keista, – lyg pats sau murmtelëjo kaukas, – juk<br />
èia – ne lukðtas, o visas kiauðinis… O senolis Urkis sakë…<br />
– Kà sakë? – sukluso Berþas.<br />
– Sakë, kad aitvarai labai saugo savo kiauðinius, kai<br />
iðsirita, ir negali nuo jø nuto<strong>lt</strong>i, tarsi didelës sraigës…<br />
– Ko, ko, ko… – nerimo paukðtis.<br />
– Tai tu jo paklausti gali, – pasiûlë vaikis.<br />
– Ko, ko? – matyt, pokalbá nugirdo ir Vipðtas.<br />
– Vipðtai… Juk tas kiauðinis… Jis netuðèias? – <strong>Gugis</strong><br />
paklausë þmoguèio patarimo.<br />
– Ko, ko, – sulinksëjo Vipðtas, – netuðèias, – ið dþiaugsmo,<br />
atrodo, net þodþius ëmë lengviau tarti…<br />
– Ir ið jo… Iðsiris paukðèiukas? – paðoko Berþas.<br />
– Ko, no, ko, kaitvariukas, aitvariukas, ko, iðsik-ris! –<br />
jis suplakë sparnais.<br />
<strong>Gugis</strong> net iðsiþiojo – viskas staiga tapo aiðku: þmonës<br />
vogdavo kiauðinius ne norëdami iðsiperinti aitvarø, o<br />
priversti sau tarnauti paèius aitvarus, kurie galëdavo pa-<br />
› 98 š
daryti viskà, jei þmogus paþadëdavo kiauðiná gràþinti!<br />
Ðtai kodël aitvarø niekas nematydavo dienà – jie bûdavo<br />
paukðèiais, nes þalèiai, tegul ir padangiø, kiauðiniø<br />
perëti nemoka!<br />
– Gugi, Gugi! – Berþas negailestingai tampë kaukà uþ<br />
rankos.<br />
Kaukas brûkðtelëjo rankute per gaurus, nubraukdamas<br />
netyèiom iðtryðkusià aðarëlæ…<br />
– Gugi, kas tau? – ðûktelëjo vaikis, pastebëjæs tà drëgmës<br />
laðelá.<br />
– Nieko, nieko, tikrai nieko, cha cha! – nusikvatojo<br />
kaukas. – Tiesiog man labai, labai smagu! O… Jeigu tai<br />
þinotø senolis Urkis, Munamukis! Cha cha, lukðtas, cha!<br />
– Gugi, tu uþsikerëjai? – Berþas vël taikësi iðsigàsti,<br />
átardamas, kad kaukas tuoj pradës ðokti tà klaikø juoko<br />
ðoká, bet <strong>Gugis</strong> tik valiûkiðkai þvilgtelëjo á vaiká ir tarë:<br />
– Þinai kà?<br />
– Kà?<br />
– Sulaukim saulëlaidos ir papraðykim Vipðto, kad padange<br />
paskraidintø!<br />
– Ko, ko, – sulinksëjo aitvaras, – kû, bûtinai! – ir suplakë<br />
sparnais. Netgi juodos kaip naktis plunksnos negalëjo<br />
paslëpti, kad paukðèio papilvë þaidþia visais vaivorykðtës<br />
atspindþiais!<br />
› 99 š
› 100 š
TREÈIASIS PASAKOJIMAS<br />
APIE GUGÁ,<br />
DIDKAUKIUS IR<br />
DIDVYRIUS<br />
› 101 š
› 102 š
Saulutës spinduliai, prasibrovæ pro tamsià<br />
lapijà, niro á þaiþaruojanèias Kaukaupio vilnis. Upeliukas,<br />
nebeiðtverdamas vidurdienio kaitros, gurgë, taðkë<br />
purslus, kaip ámanydamas gynësi nuo ákyriø saulës<br />
zuikuèiø maudyniø. Jis ir labai skubëjo, o kelyje vis trukdydavo<br />
akmeniokai, ákritæ pagaliûkðèiai, bebrø uþtvankos.<br />
Tik perðokæs jas upeliûkðtis iðsiliedavo á platesnæ<br />
srovæ, sekliu uþtakiu sukdavo pro Kaukaðlaitá ir vël skubëjo<br />
gilyn á tankmæ.<br />
<strong>Gugis</strong> markstydamasis gulëjo iðsidrëbæs prie pat olos,<br />
nuo spinduliø uþsidengæs ant keliø sukryþiuotø medgaliø<br />
uþmesta kiðkena. Net ir valiûkiðkai prikàsta smilgelë,<br />
slenkanti tai á vienà, tai á kità pusæ, neleido apsirikti –<br />
kaukas kaþkà labai átemptai galvojo, taip átemptai, kad<br />
mintys priversdavo judëti lûpas, ir ðios murmëjo: „Vasara<br />
bëga kaip stirna… Ne, vasara negali bëgti kaip stirna,<br />
stirna per daug baikðti, – papurtë galvà. – Vasara<br />
bëga kaip upelis… ne, upelis bëga visà laikà, o vasara<br />
prabëga…“ „Aha, prabëga“, – tarsi patvirtino smilgelë,<br />
linkteldama á deðinæ. Staiga kaþkas pliaukðtelëjo per vandená,<br />
sukrykðtavo ir kaukas: kryptelëjæs galvà, iðvydo,<br />
kaip Kaukaupio seklumoje siauèia kaukuèiai, o vienas<br />
ið jø – ar tik ne Darbio dukrytë – kà tik nuðlepsëjo per<br />
ðlapià smëlá ðaukdama: „Að debesëlis! Að debesëlis!“ „O<br />
› 103 š
kodël gi vasarai nebëgti kaip kaukutei? – toptelëjo Gugiui.<br />
– Ið tiesø – kaip graþu: vasara bëga tarsi kaukutë<br />
basakojë, spinduliais taðkosi… hmmm… nelaboji… Ir<br />
vël kaþkas ne taip. Et, bet Graþei patiks ir pati pradþia –<br />
ji taip mëgsta tokias kalbeles, o kai pasakai – tik priglunda,<br />
niurnëti pradeda, ausin krimsteli… tik nepamirðti,<br />
nepamirðti“. Kaukas apsidairë, ieðkodamas, kur<br />
pasiþymëti, kad nepamirðtø, bet nespëjo, mat kaukuèiø<br />
spygavimus ir valiavimus pertraukë ðaiþus ðvilpesys, verèiantis<br />
atsistoti kiekvienà kailiuko plaukelá:<br />
– Lapë, fiiiiiiiiiiiiii, lapë! – vël nuaidëjo pavojaus þenklas<br />
per Kaukaðlaitá.<br />
<strong>Gugis</strong> stryktelëjo, ðveitë á ðonà kiðkenà, èiupo smeiguolá,<br />
kuris laikë jo pavësinæ, ir bëgte pasileido á riksmà,<br />
taip pat ðvilpdamas ir rëkdamas:<br />
– Lapë, fiiiiiiiiii, lapë!<br />
– Kur lapë!? – gurguèiu ið uolos iðriedëjo motulë Ugnë.<br />
– Dar neþinau! – spëjo ðûktelëti <strong>Gugis</strong>, skutantis tolyn.<br />
– Kaukuèiai, – suplojo delnais motulë, – tuoj pat atgal<br />
á olas, tuoj pat! Darbe, Muli, ar girdite? Tuoj pat!<br />
Ið olø, ið miðko paunksmës, metæ darbus ir poilsá, link<br />
ten, ið kur pasigirdo ðvilpimas, lëkë kaukavyriai – kas<br />
smeiguoliu, kas pagaliu, kas akmeniu neðini. Tolimajame<br />
Kaukaðlaièio gale kaukø giminë laikë juodos dienos<br />
ir þiemos atsargas, taip pat duonutæ, duonutæ, gautà ið<br />
þmoniø!<br />
– Ðtai ji! – suðuko kaþkas, – á mësinæ ásisuko, rudoji,<br />
uodegà matau!<br />
› 104 š
– Supkit jà, supkit! – pasigirdo Snarkio nurodymai, –<br />
atkirskit kelius! Tankiu ratu!<br />
Po akimirkos kaukavyriø bûrys susidûrë su þvërelio,<br />
kà tik ramiai dorojusio dþiovinamà mësà, þibanèiomis<br />
akutëmis. „Tik pagalvok, kokia tinginë – viduryje vasaros<br />
nesusimedþioja grobio“, – pasipiktino <strong>Gugis</strong>. Vagilë<br />
iððiepë nasrus. Ba<strong>lt</strong>ø ilèiø smailumas privertë ðiurptelëti<br />
ne vienà kaukavyrá, bet kai visi kartu – argi iðsigàsi lapës?<br />
Akimirkà rudoji ir atsargø savininkai dëbsojo vieni<br />
á kità. Kaukai stipriau sugniauþë turimus ginklus, laputë<br />
átempë raumenis.<br />
– Smeiguolius, atstatykite smeiguolius! – uþriko Snarkis,<br />
– ji tuoj ðoks! – Taèiau nurodymas nuskambëjo kiek<br />
per vëlai, vagilë stryktelëjo tiesiai ant Smilgiaus, plono,<br />
aukðto kauko, rankose teturinèio akmená, jo net nespëjo<br />
ðvystelëti, o þvëries i<strong>lt</strong>ys kaukðtelëjo prieð pat nosá! Ir<br />
atrodë, kad rudoji jau tuoj paspruks, tik uodega pamojuos<br />
ið pamiðkës krûmyno, bet èia plëðikei kelià perkirto<br />
Pukis, kuris dar tik bëgo á gaudynes. Taèiau pamatæs,<br />
kad jau pavëlavo – ne sutriko, o ðoko prie sprunkanèios<br />
vagilës ir, klykdamas it skerdþiamas, sviedë smeiguolá,<br />
pats lëkdamas beveik kartu su juo. Þvëris sucypë ir dribo<br />
ant ðono, Pukis stryktelëjo ant jo.<br />
– Padët! – Snarkis puolë grumtyniø link, o ið paskos –<br />
visas kaukavyriø bûrys. Plëðikei vi<strong>lt</strong>ies iðgelbëti sveikà<br />
kailá nebeliko, net ir suspëjus grybðtelëti dantimis vienà<br />
ar kità uþpuolikà…<br />
Kai lapë nustojo purtytis, kaukai atsitraukë, vël su-<br />
› 105 š
stojo ratu. Pukis brûkðtelëjo pradrëkstà kaktà, valydamasis<br />
kraujà, kiti irgi lyþtelëjo ilèiø paliktas þaizdas ar nusivalë<br />
kruvinus ádrëskimus. Bet ðtai visi nurimo, Snarkis nulenkë<br />
galvà, juo pasekë visa kaukavyrija ir prabilo:<br />
– O lapute rudoji, plëðike vagile, nenorëjome tavæs<br />
galabyti, bet pati atëjai á mûsø olas maisto vogti, kas<br />
mums beliko. Tad þinok, kad tavo kailis mums bus ðiluma<br />
gilià þiemà, dantys tavo – smeiguoliø antgaliai aðtrûs…<br />
Ilsëkis dausose ir patark savo sesëms daugiau á<br />
Kaukaðlaitá nosies nekiðti, ei!<br />
– Ei! – aidu pakartojo kaukai.<br />
– Grobá dalys senasis Urkis! – garsiai paskelbë Snarkis,<br />
trinktelëdamas smeiguolio kotu þemën, – Puki! –<br />
ðûktelëjo.<br />
– Að èia, – jaunasis kaukas tuoj pat atsirado prie vado,<br />
visas iðsiðiepæs, nors þandu ritosi kraujo laðas.<br />
– Kodël neleidai þvërei pabëgti? Kodël puolei?<br />
– Að… – sutriko medþioklis.<br />
– Ar þinai, kad ji tavo sprandà galëjo vienu krimstelëjimu<br />
sudoroti? Ar þinai? – blykstelëjo kaukø vado<br />
akys. – O kà tada bûtø dariusi motinëlë, kas jai maistà<br />
bûtø neðæs? Kas? <strong>Gugis</strong>?<br />
– Bet pamaniau… – sumykë Pukis.<br />
– Kà pamanei? Èia juk ne medþioklë – ne maistà kaupëm,<br />
o tik sandëlá gynëm. Urkis tave mokë neþudyti be<br />
reikalo, o tu?<br />
– Bet ji galëjo duonutæ suësti! – ásiþeidæs dël tokio<br />
nepelnyto barimo, piktai murmtelëjo kaukas.<br />
› 106 š
<strong>Gugis</strong> ðyptelëjo, Snarkis prunkðtelëjo:<br />
– Nuokvaka tu, lapës duonutës neëda… Ek, reikës<br />
tave kartu su kaukuèiais pas Urká vël moksluosna leisti –<br />
esi dràsus, bet kvailas, – Snarkis palingavo galvà.<br />
– Gerai, neimk per daug á gaurus, – mostelëjo ranka, –<br />
bet kità kartà nelásk pavojui tiesiai á nasrus… Tempiam<br />
rudàjà pas Urká, – paliepë kaukavyriams.<br />
Gráþdamas prie savo olos, <strong>Gugis</strong> stabtelëjo netoliese<br />
vagilës medþioklæ garsiai aptarinëjanèiø kaukaièiø ratelio<br />
ir sukluso. Garsiausiai uþ visas, be abejo, klykavo<br />
Spangë:<br />
– O Pukis, it koks baisulis, kad ðoks tai baisei ant nugaros,<br />
kad bes su smeiguoliu! Maniau, ið baimës mirsiu!<br />
„Nei tu matei, nei kà – oloje lindëjai“, – vyptelëjo<br />
sau kaukas, bet niekam ne paslaptis, kà akimis Spangë<br />
sekioja… Taèiau dabar ir kitø kaukaièiø akys spindëjo,<br />
beklausant ir þvalgantis – gal tas Pukis iðlás ir parodys,<br />
kokius randus paliko ilèiø grybðniai!<br />
– Graþe, – <strong>Gugis</strong> kepðtelëjo priëjæs.<br />
– O, <strong>Gugis</strong>! – suspigo Spangë, – maèiau, jis irgi matë,<br />
Gugi, papasakok…<br />
„Ë… tik to dar trûksta“, – susiraukë kaukas.<br />
– Papasakok, papasakok, – suèiauðko kitos.<br />
– Tai kad viskà þinote, – gûþtelëjo peèiais. – Pukis, it<br />
koks baisulis, kad ðoks tai þvërei ant nugaros, kad bes su<br />
smeiguoliu… – cyptelëjo.<br />
– Chi chi chi, – juokais iðvirto kaukaitës, tik Spangë<br />
susiraukë ir uþklykë:<br />
› 107 š
– O tu Pukiui dabar pavydi! Pavydi, kad jis sumedþiojo<br />
rudàjà, o ne tu!<br />
– O ko èia pavydëti, – ðyptelëjo <strong>Gugis</strong>, atsiremdamas<br />
á smeiguolá, – jeigu ne kiti, suskubæ pagalbon, jau seniai<br />
tavo Pukio tik kauleliai ir nageliai bûtø likæ…<br />
– Bet jis uþtat dràsus! Tikras Didkaukis! – Spangë<br />
ásisprendë rankas á ðonus.<br />
– Ir kvailas… – vyptelëjo <strong>Gugis</strong>.<br />
– Kà?!<br />
„Ei, ji man akis iðkabins“, – dingtelëjo kaukui iðvydus,<br />
kaip persikreipë Spangës veidelis ir iðsiskëtë pirðtai.<br />
– Ne að taip sakiau, Snarkis, – paskubëjo apsiginti<br />
<strong>Gugis</strong>, dairydamasis, kaip èia pasprukus ið moteriðko ratelio<br />
ir dar Graþæ kartu nusitempus…<br />
– Tu negeras, – Graþë peðtelëjo gaurus.<br />
– Kodël? – nustebo <strong>Gugis</strong>, burna gaudydamas avietæ,<br />
kabanèià ant ðakelës, kurià virð jo nosies vedþiojo kaukaitës<br />
ranka.<br />
– Kam sakei Spangei, kad Pukis kvailas? Jis ið tiesø<br />
dràsus! Ðokti ant lapës! Tu gi neiðdrástum!<br />
Kaukas captelëjo uogà ir paþvelgë aukðtyn, tiesiai á<br />
Graþës akutes.<br />
– Supranti, – pasikasë pakauðá, – dràsa – tai dar ne viskas,<br />
ta lapë galëjo ramiausiai pabëgti, niekam nieko bloga<br />
nepadariusi. Mes nuvyti jà norëjome, o ne nugalabyti…<br />
– Bet neiðdrástum! – mygë Graþë.<br />
– Neiðdrásèiau, neiðdrásèiau, – suniurzgë <strong>Gugis</strong>, apsi-<br />
› 108 š
metæs suirzæs, – að gi ne Didkaukis, að tik <strong>Gugis</strong>. Tiesiog<br />
<strong>Gugis</strong>.<br />
– Bet man tu ir toks mielas, – prigludo kaukutë, nardindama<br />
pirðtus á jo gaurus, – toks Gugugugugis! – sugageno.<br />
– O! – staiga atsiminë kaukas, – paklausyk: „Vasara<br />
bëga it kaukutë basakojë, þaidþia vandenëliu it geguþë<br />
raiboji…“<br />
Gugio ausis jau jautë mieløjø dantukø prisilietimà,<br />
bet iðgirdo:<br />
„Geguþë? Vandeniu? Ne… Tu èia ne taip sudëliojai…“<br />
<strong>Gugis</strong> iðniro ið pomiðkio – prieð kauko akis driekësi<br />
slënis, apstatytas trobesiais, kuriø pasieniais lekavo lieþuvius<br />
iðkiðæ ðunes, o pasieniais ðildësi senoliai. Na, ir<br />
vaikai – nesvarbu, ar jie kaukø ar þmoniø – klykavo,<br />
þvygavo, peðësi… Þvelgti á kaimà Gugiui visà laikà buvo<br />
keista – atrodo, tie þmonës – tokie dideli, tokie gudrûs,<br />
tokie draugiðki… O, þiûrëk, po akimirkos – pikti<br />
kaip ðeðkai, ámanytø vienas kità, o ir neatsargø kaukà<br />
uþtvatytø... Kaip ten senolis Urkis sako – prieðtaringi,<br />
va, koks geras þodis. Kaukas pagremþë pakauðá – ádomu,<br />
Jaunius ðiandien pasirodys? „Kà gi, – atsiduso, braukdamas<br />
prakaità, – rasiu nerasiu, bent pienelio gausiu“, –<br />
apsilaiþë ir nulapnojo kaimo link…<br />
– O, kà gi mano akys regi! Ar tik ne didþiavyris <strong>Gugis</strong><br />
mus vël aplankë! – nusiðypsojo Ruokienë, iðvydusi kaukà<br />
tarpduryje.<br />
› 109 š
– Labas, motule, – kaukas mandagiai sustojo anapus<br />
slenksèio, þinodamas, kad nekviestam þengti á vidø –<br />
negraþu.<br />
– Na, uþeik, uþeik, – pakvietë moteris, ðluostydamasi<br />
rankas á prijuostæ, – pienelio gersi? – pasiteiravo.<br />
– O… – nesugebëjo paslëpti dþiaugsmo <strong>Gugis</strong>, – þinoma!<br />
Aèiû… – iðsiðiepæs iki ausø kaukas þengë vidun.<br />
– Praðom praðom, – Ruokienë padëjo dubenëlá pieno,<br />
pasilenkë ir uþkëlë kaukà ant stalo. „Þinoma, að ir pats<br />
moku uþlipti, – patikino save <strong>Gugis</strong>, – bet jeigu padeda –<br />
nieko bloga…“<br />
– O tu toks sunkus pasidarei! – nusistebëjo ðeimininkë.<br />
– Vasarà pilvas pilnas – tai ir sunkus, – ðyptelëjo jis, –<br />
oi kaip aèiû, mamule, – prieð puldamas prie pieno, dar<br />
kartà padëkojo kaukas, kurá Ruokio ðeima jau laikë savu.<br />
Godþiai iðgëræs pusæ dubenëlio, staiga atitoko:<br />
– O gal man uþkamðyti þiurkiø urvus svirne? Arba<br />
sutvarkyti stogo kampà? – susirûpino, kad nebûtø laikomas<br />
vien ve<strong>lt</strong>ëdþiu – pieno ir duonutës praðytoju…<br />
Þinoma, Berþas visiems apskalambijo, kaip Taupënas aitvaro<br />
neteko, tik ar daug kas patikëjo?<br />
– Tai kad nieko nereikia, Gugi, – Ruokienë prisëdo<br />
ant suolo, – geriau paporink koká nors nutikimà, kaip<br />
kaukai gyvena. Arba apie maumus, bezdukus, laumes, –<br />
kà jau kà, bet pasakojimus Ruokienë labai mëgo, o <strong>Gugis</strong><br />
nebuvo ið tyliøjø ir lieþuviu ma<strong>lt</strong>i netingëjo.<br />
– Na, gerai, – linktelëjo kaukas, – papasakosiu apie<br />
› 110 š
maumus, – ðyptelëjo, – jø visas gyvenimas iðtisos pasakos,<br />
– sukikeno.<br />
– Gali ir apie maumus, – sutiko moteriðkë.<br />
– Gerai. Papasakosiu nutikimà, kaip nerangus glitena<br />
Munamukis pridarë kaukams daug daug vargo. Vienà dienà,<br />
– áprastai pradëjo <strong>Gugis</strong>, – kaukai këlë geguþinæ...<br />
Staiga tarsi viesulas pro duris ávirto Rytis:<br />
– Mamule! Mamule! Kunigas á kaimà atjoja! Su palyda!<br />
– Vajetau, ar Rumbaudas? – paðoko Ruokienë. – Tai<br />
bëk á lydimus, paðauk tëvà, kad suburtø vyrijà.<br />
– Bëgu. Tik Berþà kartu pasiimsiu!<br />
– Gerai! Ir greièiau bëk, – apsukusi vaikà, paliepë moteris.<br />
Ðis taip pat staigiai iðnyko kaip buvo atsiradæs. Moteriðkë<br />
skëstelëjo rankomis:<br />
– Ak, maþuli. Nepavyko paklausyti tavo poringës. Kità<br />
kartà... Eisiu paklausyti, kokiø þiniø kunigas atneðë...<br />
Et, nesilanko jis su geromis þiniomis, oi nesilanko, – susirûpinusi<br />
murmëjo Ruokienë, pranykdama tarpduryje.<br />
<strong>Gugis</strong> iðsriaubë paskutinius pieno laðus, stryktelëjo ant<br />
suolo, paskui – ant aslos ir nutipeno link durø, uþ kuriø<br />
jau buvo girdëti didelis erzelis, þirgø prunkðtimas, geleþies<br />
skimbèiojimas. Ðviesa ðiek tiek apakino kaukà, ir jis<br />
ilgokai marksojo, kol pagaliau akyse iðryðkëjo ginkluotø<br />
vyrø bûrelis, ið kuriø iðsiskyrë ant þemaituko sëdintis stipriai<br />
sudëtas, grieþtø veido bruoþø vidutinio amþiaus vyras.<br />
„Hmm... Ir jis spindinèia krûtine? – nustebo <strong>Gugis</strong>. –<br />
O, èiagi kunigas Rumbaudas... Galbût tie, kurie dau-<br />
› 111 š
giau valdþios turi, tø ir krûtinës spindi?“ – pasvarstë.<br />
Taèiau tuojau pat jo dëmesá patraukë ir kitas netoliese<br />
trypèiojantis þirgas, ant kurio sëdëjo visiðka bajoro prieðingybë:<br />
tævas, ðvelnokø bruoþø, bet balne tiesiai besilaikantis<br />
jaunuolis. Jo ginkluotë spindëjo ne menkiau<br />
nei kunigo, taèiau puikiai matei, kaip jam buvo dar nejauku<br />
kariø bûryje. „Ðtai Jaunius kur uþsiropðtë, ir kaip<br />
já aptaisë, – ið nustebimo þagtelëjo <strong>Gugis</strong>, – èia tai<br />
bent…“ Vengdamas susidurti su visur besimalanèiais vaikigaliais,<br />
kaukas bandë prislinkti arèiau, kur jau skësèiojo<br />
rankomis ir dudeno ið laukø gráþæs Ruokis bei kiti<br />
vyrai. „Kad taip visada þmonës neþiûrëtø á þemæ“, – pasidþiaugë<br />
<strong>Gugis</strong>, slinkdamas „po minia“. Jis iðniro tiesiai<br />
po bajoro kariø þirgais. Erzelis darësi suprantamesnis:<br />
– Á prûsø þemæ? Vadovaujant Kæstuèiui? – pasitikslino<br />
kaþkuris.<br />
– Rengia kryþeiviai didelá þygá. Didysis kunigas nori<br />
jiems sutrukdyti, – paaiðkino bajoras, – o jeigu skubës<br />
gráþti – patykosim…<br />
„Oho. Patys puls geleþinius þmones?“ – nusistebëjo<br />
kaukas.<br />
– Kiek dienø susiruoðti? – niûriu veidu pasiteiravo<br />
Ruokis.<br />
– Su bûriu turi atvykti á pilá po trijø dienø, – pasakë<br />
bajoras. – Ar viskà supratai?<br />
– Supratau, kunige, – linktelëjo Ruokis.<br />
– Gerai. Þinai, kas gresia, jeigu neatvyksit? – árëmæs<br />
akis, grieþtai paklausë.<br />
› 112 š
Ruokis, atlaikæs þvilgsná, atðovë:<br />
– Ne tavo grasinimø iðsigandæ, kunige, atvyksim, o<br />
norëdami kryþeivius muðti. Kaip meðkas urvuose iðdusinsim,<br />
– Ruokio akys tarsi pasikeitë. – Bûk ramus. Turës<br />
Kæstutis kariaunos.<br />
– Tai iki susitikimo, vyrai, – ðûktelëjo bajoras, mostelëdamas<br />
savo bûriui. – Ko snaudi, Jauniau? – ðûktelëjo<br />
jaunuoliui. – Jojam pas meðkininkus, no!<br />
Kaukas mikliai pasitraukë nuo bûrio tako saugiu atstumu.<br />
Ruokis ir vyrai apie kaþkà garsiai ðnekëjosi, moterø<br />
veidus iðkreipë nauji rûpesèiai ir baimë. Ant kaimo<br />
vël leidosi grësmës ðeðëlis. „Nelengva þmogaus dalia, –<br />
palingavo galvelæ <strong>Gugis</strong>, – jeigu nedirba þemës, tai kapoja<br />
vienas kità, jeigu ne vienas kità – tai medþioja miðko<br />
þvëris, jeigu ne þvëris – tai... tai... Ir vël vienas kità, –<br />
nusprendë kaukas. – Ir taip nuolatos. Brrr... turëtø jø<br />
likti maþai, kai taip vis skerdþiasi. Kaþkà Urkis ir apie<br />
tai sakë…“<br />
– Gugi, eime slëpyniø! – þvilgsnis susitiko su þvitriomis<br />
Berþo akutëmis.<br />
– Vaike, leisk man su kauku ðnektelëti, – staiga iðgirdo<br />
Ruokio balsà, ir þmogus priklaupë ant kelio ðalimais.<br />
Matyt, Ruokienë jiems abiem apie sveèià pasakë.<br />
– Na, maþuli... O tu bëk, bëk, – plekðtelëjo jis sûnui, –<br />
ar girdëjai, apie kà su kunigu kalbëjom?<br />
– Girdëjau, – atsiliepë kaukas. – Kunigaikðtis Kunstutis<br />
renka kariuomenæ nuo geleþiniø þmoniø, kryþeiviø,<br />
gintis.<br />
› 113 š
Ruokis nusikvatojo:<br />
– Cha cha! Gerai, maþuli, tik ne Kunstutis, o Kæstutis,<br />
ir ne gintis, o muðti. Pulsim. Turi kunigaikðtis þiniø,<br />
kad kryþeiviai þygiuos á Junigedà. O mes tada þygiuosim<br />
pas juos, – Ruokio akys blizgëjo ryþtu, rimtumu ir lyg<br />
linksmumu kartu. – Ir netikëtai á ðonà ka-ad smeigsim.<br />
Lygiai taip pat kaip tu tam kryþeiviui su smeiguoliu. Cha<br />
cha cha, – nusikvatojo ið visø plauèiø. – Tai akis vartë,<br />
kai tave pamatë, pameni? Cha cha cha! Taigi, maþuli, –<br />
staiga surimtëjo, – gal nori keliauti á þygá? Dievaþ, tu<br />
man labai praverstum!<br />
Gugiui siûlymas net þadà uþëmë. Krûtinëje vienu metu<br />
susigrûmë begalinis noras, nuotykiø troðkimas, nors<br />
protingà þodá taikësi tarti ir baimë.<br />
– Nesiskubink atsakyti, – paplekðnojo jam per peèius<br />
Ruokis. – Mes judësim pas kunigà, kaip tu girdëjai, tik<br />
po trijø dienø. Tad galvok – juk tau susiruoðti daug laiko<br />
nereikia, ar ne?<br />
<strong>Gugis</strong> tyliai linktelëjo galvà.<br />
– Na, tai pasakyk, kai sugalvosi, – ir lokio þingsniu<br />
nuðleivojo per kiemà.<br />
„Ðe tau kad nori, – kaukas prisëdo èia pat ant þemës. –<br />
Eiti á þygá… Su þmonëmis… Pas kryþeivius… Brrr…<br />
Nors ádomu, oi kaip ádomu… O Jauniaus ðiandien nebepamatysiu?“<br />
<strong>Gugis</strong> iðlindo á pamiðkæ, pasitaisë kiðkenà ir apsidairë –<br />
ðtai ir Jaunius! Vaikinas pusiau sëdom drybsojo iðlakios<br />
› 114 š
puðies ðeðëlyje. Greta þolæ skabë nedidukas gauruotas<br />
arklys, retkarèiais apsidairantis ir prunkðtelintis. „Ðit<br />
kaip, snaudi…“ – apsidþiaugë kaukas ir tylesnis uþ angá<br />
nusliûkino artyn. Þvitrios akutës rinkosi grobá: apsiausto<br />
segë – neiðtrauks, per gerai laikosi, smeiguolis – ðitas<br />
kiek per didelis. O! Maiðelis – ar tik ne duonutë ten?<br />
Patikrinsim… Smalsios rankutës jau tiesësi mazgo link,<br />
kai ðeimininko ranka stvërë kaukà uþ èiuprynos:<br />
– Praradai budrumà, vagili! – ir pakëlë já nuo þemës.<br />
– Tuoj pat nuleisk, – pareikalavo <strong>Gugis</strong>, – nes aitvarà<br />
priðauksiu!<br />
– Oho? – Jaunius vyptelëjo. – O að tavo aitvarà sugausiu,<br />
paþabosiu ir skrisiu á medþioklæ!<br />
– Paðvilpsi, o ne sugausi, – pasiðaipë kaukas, – apdegins<br />
snukelá, ir bëgiosi visas raudonas kaip bruknë.<br />
– Na, gerai, átikinai, – vaikinas pastatë kaukà ant þemës.<br />
– Neðauk aitvaro.<br />
– Taip jau geriau, – <strong>Gugis</strong> timptelëjo kiðkenà, – ir pasiðnekëti<br />
kaip þmonës galim.<br />
– Þmonës, che, – iðsiðiepë Jaunius, – kai kam iki þmoniø<br />
reikia dar augti ir augti…<br />
– Taigi taigi, – patvirtino kaukas, – kai kuriems jaunuèiams<br />
iki þmoniø reikia dar augti ir augti…<br />
Ir valiûkiðkai þvilgtelëjo á vaikinà – ar nesusierzino?<br />
Jaunius nelabai mëgo savo vardà – mat gavo já bûdamas<br />
jauniausias, penktasis kunigo Rumbaudo sûnus, o jauniausio<br />
sûnaus dalia…<br />
Bet ðis tik vël atsirëmë á puðá ir tarë:<br />
› 115 š
– Þinai, tëvas vël joja á þygá…<br />
– Þinau, – linktelëjo <strong>Gugis</strong>. – Buvau Pagiriuose, maèiau,<br />
kaip kariaunà rinko…<br />
– O manæs neima… – pasiguodë.<br />
– Kaipgi neima? Juk buvai Pagiriuose su blizganèia<br />
krûtine… – nustebo kaukas.<br />
– Buvau… Bet èia tik ðiaip… Nors Vykintas uþ mane<br />
tik dvejais metais vyresnis…<br />
– Tai Vykintà ima? – pasitikslino kaukas.<br />
– Ima… – linktelëjo Jaunius, – o man sako – kas motina<br />
pasirûpins, jeigu mes negráðim…<br />
„Geriau net nesakysiu, kad man Ruokis siûlë eiti kartu,<br />
visai nuliûs“, – nutylëjo <strong>Gugis</strong>.<br />
– Be to, á pilá atvyko kunigas Þalsvys, – tæsë vaikinas, –<br />
o kartu su juo – ir þmona bei dukra, Audrë… – tardamas<br />
ðá vardà, Jaunius lyg ir stabtelëjo, ásiklausydamas,<br />
kaip skamba. – Tai tëvas vël sako – liksi ir ginsi moteris…<br />
Tai taip pat garbinga!<br />
„Ðtai ko niekada nesuprasiu – tai tos nelaimingos garbës“,<br />
– sumintijo <strong>Gugis</strong>, bet balsu pasakë kà kita – paguodë:<br />
– Oho, kaip tëtis tavimi pasitiki!<br />
Jaunius gaiþiai ðyptelëjo:<br />
– Pasitiki… Kokia èia garbë lindëti uþ kuorø, kai broliai<br />
ant þirgø tuos iðgamas kapoja…<br />
– O kodël tas, na, kunigas, kur sakei, èia atveþë savo<br />
moteris, ar jis pilies neturi? – pamëgino nusukti kalbà<br />
nuo sunkiai suvokiamos garbës kaukas.<br />
– Turi pilá, – Jaunius nuspriegë gurgutá, – bet sûnø<br />
› 116 š
neturi… Ðimtininkui pilá ginti palieka, o tëvui sako – va,<br />
tu àþuolus augini, tai tegu pagloboja ir mano liepuþëles…<br />
– O tau… nepatinka globoti? – bandë suvokti <strong>Gugis</strong>.<br />
– Ne… – numykë jaunuolis. – Bet, supranti, kaipgi<br />
að jas globosiu, jeigu dar në vieno þygdarbio neatlikau…<br />
– Þygdarbio? – visai nustebo kaukas.<br />
– Þygdarbio – na, didelio, tokio ypatingo darbo… –<br />
mëgino paaiðkinti Jaunius.<br />
– A… darbo… Na, tai…<br />
– Ne, tu turbût nesupratai. Þygdarbis – tai toks... Svarbus,<br />
didingas reikalas. Kad ir…, ai, na, joti á karà – tai<br />
jau þygdarbis!<br />
– Mmmm… – numykë kaukas ir vël paklausë: – O be<br />
karo jokiø þygdarbiø nebûna?<br />
– Na, – Jaunius spragtelëjo pirðtais, – bûna… Bûna,<br />
kai, pavyzdþiui, medþioklëje kà nors uþpuola lokys, o tu<br />
já pasmaugi plikomis rankomis…<br />
– Oho! – kaukas net ðoktelëjo. – Loká? Plikomis rankomis?<br />
– Aha, – linktelëjo vaikinas, – yra tokiø… Ðtai ir Þalsvys<br />
sako, kad jam vienà kartà teko…<br />
– Na, na, – nenorëjo patikëti kaukas, be to, matë,<br />
kad Jaunius tokio þygdarbio nepadarytø. – O gal ir be<br />
medþioklës dar yra þygdarbiø? – neatstojo.<br />
– Na… Ið viso, jeigu kas nors kà nors iðgelbsti, kai<br />
bûna kas nors bloga, irgi sako, kad þygdarbis… Ið gaisro,<br />
vandens…<br />
– Ðit kaip! – ðitokie þygdarbiai Gugiui atrodë jau<br />
protingesni, nei joti á karà ar smaugti lokius plikomis<br />
› 117 š
ankomis. – Na, tai tada tau reikia kà nors iðgelbëti, ir<br />
baigtas kriukis – turësi savo þygdarbá!<br />
– Cha, – ðyptelëjo Jaunius, – o kà siûlytum man iðgelbëti?<br />
Gal tave?<br />
– Mane? – nustebo kaukas. – Nuo ko?<br />
– Na, pavyzdþiui, nuo… Ai, juokauju.<br />
– Aha, – <strong>Gugis</strong> linktelëjo. – O að ne, – kauko galvoje<br />
radosi gudrus sumanymas, ir jis pasiûlë: – Pagalvok, kà<br />
tu labiausiai norëtum iðgelbëti?<br />
– Et… – Jaunius kiek patylëjo, tada atmetë plaukus<br />
atgal ir, paþvelgæs á kaukà, iðpylë:<br />
– Svajoti tai svajoti… Norëèiau Audræ iðgelbëti! Þinok,<br />
patinka ji man, labai patinka… Jauèiuosi kaip nesavas,<br />
kai ðalia – nesàmones visokias darau, – tarsi patvirtindamas<br />
þodþius, jis pagriebë saujà senø spygliø ir<br />
susibërë sau ant galvos, – ar kaukams taip bûna?<br />
– Bûna, – <strong>Gugis</strong> iðsiðiepë. – Oi, kaip bûna, – sukikeno,<br />
prisiminæs, kaip ir pats taikydavosi pasipainioti Graþei<br />
ant kelio kiekviena ámanoma proga…<br />
– Tai va, jeigu iðgelbëèiau Audræ, – tæsë jaunuolis, –<br />
bûèiau didvyris. Nedidelis, bet…<br />
– Vadinasi, teliko sugalvoti, nuo ko jà reikëtø gelbëti, –<br />
stryktelëjo kaukas. – Ar ji mëgsta eiti á girià?<br />
– Ne… Bent… nemaèiau, ji èia tik antra diena…<br />
– Gaila… – lengviausià kelià teko atmesti. – O kà ji<br />
dar mëgsta?<br />
– Ji… Mëgsta… – Jaunius netikëtai sutriko ir raustelëjo,<br />
– maudytis…<br />
› 118 š
– Kur? – dalykiðkai tikslinosi <strong>Gugis</strong>, aiðkinimàsi, ko gi<br />
taip pasikeitë bièiulio veido spalva, palikæs ateièiai.<br />
– Kur kur? – pyktelëjo bajoraitis, – upëje, þinoma.<br />
– Upëje… Upëje!? – kaukas nuðvito.<br />
– Aha, o kà?<br />
– Gerai… – <strong>Gugis</strong> patrynë delniukus, – netgi puiku!<br />
– Kas èia puikaus? – nustebæs klustelëjo Jaunius. –<br />
Nors… – ir vël nuraudo, bet kaukas to nebepastebëjo,<br />
o tik trynë rankutëmis, kaþkà galvoje dëliodamas ir kikendamas.<br />
<strong>Gugis</strong> strikinëjo nuo kupsto ant kupsto, jau net pykdamas<br />
– kurgi tie akivarai praðapo? Iðdþiûvo? O tada<br />
Munamukis kur dëjosi? Negi teks ir vël iki jo irðtvos<br />
vilktis? Bet dël draugø – ko gi nepadarysi?<br />
Saulë jau pasuko þemyn nuo padangës, o maumo surasti<br />
vis dar nesisekë. Beveik praradæs vi<strong>lt</strong>á, kaukas nusprendë<br />
nueiti á dar vienà pakraðtá, kur kaip tik vakarop<br />
samanose Munamukis mëgdavo voliotis, gàsdindamas<br />
besiðildanèias angis. Taèiau tai bûdavo taip retai – mat<br />
glitena labai tingëdavo judëti kur nors toliau akivaro,<br />
nebent kas ypatinga nutiktø… Ir, prasibrovæs pro keletà<br />
krûmø, <strong>Gugis</strong> vos necyptelëjo ið dþiaugsmo: giliai<br />
ásmukæs á samanas, kad net iðspaustas vanduo susiliejo á<br />
balutæ aplinkui, tarsi didþiulis juodas kupstas prieð jo akis<br />
drybsojo maumas. „Liûdnas kaip jaunas mënulis...“ – ávertino<br />
kaukas, atidþiau þvilgtelëjæs á nuleistas ausis, surauktà<br />
nosá… Munamukis tyliai maurojo:<br />
› 119 š
– Mau… mau… ak, ir nesiseka gi vargðui maumui…<br />
Juk tik paþiûrëti norëjau, tik paþiûrëti… Ot, nelabosios!<br />
– Sveikas, Munamuki, kas gi atsitiko, kad ausis nuleidæs?<br />
– patogiai atsiremdamas á nedidukà berþelá, paklausë<br />
kaukas.<br />
– A… <strong>Gugis</strong>… Þmogkaukis… – dëbèiodamas viena<br />
akimi, subambëjo maumas. „Èia tai bent, – nusistebëjo<br />
kaukas, – jau ir èia mane taip vadina…“<br />
– O tave kas á liûnà atneðë? Girdëjau, pas þmones ásitaisei…<br />
Vagiliauji, kaip ir visa jûsø padermë…<br />
– Blogai girdëjai, – atkirto kaukas, – mûsø padermë<br />
nevagiliauja! Tu èia þmoniø taip klausai ar ta kvaiða<br />
Spangë ko nors pricypavo, a?<br />
– Kas pricypavo – tas, – bambëjo maumas, – ðarkos<br />
ant uodegø neðioja, va, mau.<br />
– Maþiau klausyk ðarkø, glitena, paskui vël pritarkð,<br />
kad girtuoklës valgomos – tuomet ir vël dainuosi taip,<br />
kad visi briedþiai atbëgs varþovø ieðkodami, – sukikeno<br />
kaukas.<br />
– Vai, mau, koks gudrus – ar tik ne Zubris primokë ið<br />
maumø ðaipytis; tuoj kai maumtelsiu, tai…<br />
– Tingësi… – bet <strong>Gugis</strong> dël visa ko þengë þingsná atgal,<br />
maþa kas tam padarui ðaus á galvà. „Nereikia jo erzinti<br />
tiek daug, paskui atsisakys padëti…“ – sudraudë save.<br />
– O ko tu vël dejuoji? Maumulë iðvarë? – paklausë<br />
tarsi susirûpinæs.<br />
– Mau… Ne maumulë iðvarë, kaukiûkðti, ne maumulë…<br />
Laumës nuskriaudë, nosá nusvilino… Paþiûrëk,<br />
› 120 š
kokia jautri!.. Mauuuuuu!!! – sustugo maumas ant viso<br />
raisto, kai <strong>Gugis</strong> vos vos palytëjo jo nosá.<br />
– Tai vël slapèiomis jø ratelius stebëjai? O gal net pagauti<br />
bandei?<br />
– Nebandþiau pagauti… Tik þiûrëjau… Bet jos vis<br />
tiek supyko ir kad ðle-ept su Vaivos juosta per nosá, per<br />
akis, ðtai ir bijau visas apsvilintas maumulei rodytis…<br />
mau, mau, mauuu…<br />
– Oi tu maume maume, – vël susilaikydamas nuo paðiepiamos<br />
ðnekos, auklëjo <strong>Gugis</strong>, – taigi þinai, kad laumës<br />
nemëgsta, kai kas nors jø ratelius trukdo. Tai kam<br />
vis bandai?<br />
– Patinka man tos þvitriaakës. Ak, kaip patinka…<br />
Jos tokios ðviesios, tokios ba<strong>lt</strong>os, o maumai visi tokie<br />
juodi, tokie tamsûs… – liûdnas linksëjo maumas.<br />
– Neþiûrës jos á tave, pelkiø glitena, neþiûrës, – patikino<br />
<strong>Gugis</strong>, bet tuoj atitoko, kad vël erzina Munamuká,<br />
todël pridûrë: – Þinok, jos ir á kaukus neþiûri, o bezdukus<br />
gaudo ir taip kutena, kad nebezdëtø, mat labai smarvës<br />
nemëgsta, jog tie vargðeliai net kojas pakrato… O<br />
tu juk turi savo maumulæ ir dþiaukis, kad ne vienas po<br />
pelkes klajoji.<br />
– Dþiaugiuosi… – sutiko maumas.<br />
– Klausyk, Munamuki, – <strong>Gugis</strong> surimtëjo, – o tu moki<br />
paslaptis saugoti?<br />
– Paslaptis? Kokias? – maumo ausys tuoj pat pakilo, o<br />
akys suþibo.<br />
– Ne… Tu man pirma atsakyk, ar moki, – pareikalavo<br />
kaukas.<br />
› 121 š
– Maumas – akmuo! Maumas – tamsus akivaras!<br />
Maumas – tylus it þemë, maumas – nuverstas ràstas,<br />
mau! – iðbërë Munamukis.<br />
– Hmmm, – susiraukë <strong>Gugis</strong>, – taip ir neatsakei –<br />
moki ar ne.<br />
– Ot kaukiûkðtis, – maumas net tekðtelëjo letena. –<br />
Þinoma, kad moku.<br />
– O ðarkos? – prisimerkë kaukas.<br />
– Šarkos? Að su jomis net nesikalbu!<br />
– Na, gerai, tada klausyk ádëmiai…<br />
– Mau, – Munamukis atsuko ausá.<br />
– Supranti, – paðnibþdomis ir dairydamasis aplinkui<br />
dëstë <strong>Gugis</strong>, – ten, uþ miðko, stûkso bajoro Rumbaudo<br />
pilis. Pro jà teka upë, o toje upëje… toje upëje…<br />
„Kas ten, po ðimts ðeðkø, gali bûti??“ – karðtligiðkai<br />
stengësi sugalvoti kaukas…<br />
– Ten daug visokiø labai ádomiø dalykëliø, atsimeni<br />
mano smeiguolá – tà kalavijà?<br />
– Mmmm… prisimenu… – per daug nesusiþavëjæs,<br />
murmtelëjo maumas.<br />
– Ten plauko pulkai… pulkai auksiniø þuveliø, – toliau<br />
skiedë <strong>Gugis</strong> net neásivaizduodamas, kur toliau pasakëlës<br />
nuves: dabar buvo svarbiausia ðità tinginá sudominti…<br />
– Auksiniø, mau? – nustebo maumas.<br />
„Oi, jis net neþino, kas tas auksas, ne su þmogum juk<br />
kalbu“, – norëjo sau taukðtelëti per kaktà kaukas, bet<br />
mëgino paaiðkinti:<br />
› 122 š
– Na, auksas – tai toks dalykas, kuris labai labai graþiai<br />
blizga… Tarsi… Tarsi… rasos laðas!<br />
– A, rasos laðas, – maumas vyptelëjo ir <strong>Gugis</strong> suprato<br />
nepataikæs.<br />
– Bet, matai, – skubëjo taisyti padëtá, – rasa blizga tik<br />
saulëje, o auksas – visada. Ðtai ir ásivaizduok þuvá, kuri<br />
blizga tarsi rasos laðas visà laikà? Norëtum tokià pagauti?<br />
– Mau, gal ir norëèiau… Jeigu jos skanios. O gal ir<br />
ne… – panaðu, Munamukis nesiruoðë kibti ant meðkerës;<br />
kà èia dar sugalvojus? Et…<br />
– Tai va, jeigu nori – papasakosiu, kaip ten nuplaukti…<br />
– Na, papasakok… – be didelio noro sutiko.<br />
Taèiau buvo aiðku, kad pasakojimas per vienà ausá<br />
áeis, o per kità iðeis, net jeigu ðioji abejingai nuleista.<br />
Reikia dar kà sugalvoti, tik kà? O! Toptelëjusi mintis<br />
galëjo tikti…<br />
– Bet þuvelës – ir tai dar ne viskas, – kiek galima<br />
paslaptingiau vël pradëjo kaukas. – Kiekvienà vakarà<br />
ten ateina labai graþi mergaitë, ar tau teko regëti þmoniø<br />
mergaites?<br />
– Teko, – linktelëjo maumas. – Jos maþos, purvinos ir<br />
cypia.<br />
„Ui, – <strong>Gugis</strong> net susiraukë, – tai bent glitenos grieþtumas…“<br />
– Ë, tu klysti, – puolë aiðkinti. – Þinok, þmoniø mergaitës<br />
net uþ laumes graþesnës – laumës ir maþos, ir kanopëtos,<br />
o þmoniø – tarsi gulbës…<br />
– Gulbës… – apsilaiþë maumas.<br />
› 123 š
„Ot nelaimë! Negi man reikës gulbes gaudyti? Pamëginsiu<br />
dar syká…“ – pasiryþo.<br />
– Be to, toji, kuri ateina – nepaprasta! Ji kunigo duktë,<br />
pusiau laumë!<br />
„O va èia jau visai meluoju“, – pats sau niurgztelëjo<br />
kaukas.<br />
– Graþi tarsi auðra… – neryþtingai pridëjo, suprasdamas,<br />
kad turbût teks traukti ieðkoti gulbiø…<br />
– Sakai, pusiau laumë? – maumas plaèiai atsimerkë.<br />
„Nejaugi?“ – nurijo tramdomà dþiaugsmà <strong>Gugis</strong>.<br />
– Aha, ba<strong>lt</strong>a, aukðta, o lengvumas – kaip plunksnelës…<br />
– kaukas net stryktelëjo ir sumojavo rankomis,<br />
rodydamas tà plunksnelæ.<br />
– Kaukiûkðti… – pasirangë Munamukis, liulindamas<br />
samanas…<br />
– Kà? – vël sukluso <strong>Gugis</strong>, bet maumas, atsukdamas<br />
vakaro saulei kità ðonà, tik paðaipiai dëbtelëjo á kaukà ir<br />
amtelëjo:<br />
– Graþiai kalbëti tu moki, bet dabar aiðkiai sakyk, dël<br />
ko tau prireikë, kad ten nuplaukèiau?<br />
<strong>Gugis</strong> bejëgiðkai nuleido rankas – ðe tau kad nori…<br />
Dabar maumo be atlygio neákalbësi…<br />
<strong>Gugis</strong> uþsiglaudë uþ krûmo. Audrë lëtais þingsneliais<br />
leidosi prie vandens. Suvirpëjusios kiek tolëliau auganèio<br />
krûmo ðakos þinanèiam bûtø iðdavæ Jauniaus buvimo<br />
vietà, bet Audrë juk nesitikëjo èia dar kà nors rasti!<br />
Mergaitë apsidairë, pasikaiðë sijonà ir ábrido. Gaivi sro-<br />
› 124 š
vë apsivijo jos kojas beveik iki pat keliø… <strong>Gugis</strong> pliaukðtelëjo<br />
vytele duodamas þenklà ir mintyse paragino: „Nagi,<br />
lásk, glitena!“ Jie vis dë<strong>lt</strong>o susitarë – tik maumas uþ<br />
tai papraðë nei daug, nei maþai – statinaitës aluèio! „Nieko,<br />
kaip nors gausiu“, – raminosi kaukas.<br />
Upë suraibuliavo, iðniro juoda maumo galva, vartanti<br />
dideles, ge<strong>lt</strong>onas tarsi gintarai akis.<br />
– Mauuu! – pareiðkë apie savo pasirodymà Munamukis.<br />
Audrë sustingo it ákasta, pakëlusi rieðkutes su vandeniu.<br />
Pro delnø plyðelá, kapsëdamas jis spruko atgal á upelá.<br />
Kurá laikà jie vienas á kità tik spoksojo – maumas tikrino,<br />
ar <strong>Gugis</strong> tikrai nemelavo, o Audrë – þinoma, ið begalinio<br />
nustebimo. „Na, daryk gi kà nors! – mintimis<br />
padràsino <strong>Gugis</strong>. – Cypk, ðauk pagalbos! Ar maumø nebijai?<br />
O jeigu ið tiesø…“ Ëëë, tokios kliûties jis tikrai<br />
nebuvo numatæs… Tuo tarpu maumas, matyt, uþmirðæs,<br />
kad jo uþduotis gàsdinti, antrà kartà sumaurojo visai<br />
draugiðkai:<br />
– Mauuu, u! – ir slinktelëjo arèiau prie þmogës, ið tiesø<br />
taip primenanèios laumæ, tik neapsijuosusios Vaivos<br />
juosta ir turinèios kojø pabaigas daug panaðesnes á jo<br />
letenas nei á kanopas… Bet èia mergaitë atsitokëjo:<br />
– Vai!! – sukliko ji ir puolë á krantà.<br />
– Mau? – nustebo Munamukis, nebesuvokdamas, kodël<br />
ði graþuolë staiga pakeitë savo poþiûrá ir nebenori net<br />
susipaþinti. Bet laiko aiðkintis ir mëginti iðtaisyti nesusipratimà<br />
jam neliko – mat Jaunius, riaumodamas it lokys,<br />
› 125 š
gavæs bitininkø trinka á kuprà, skriste nuskriejo tuos keletà<br />
sieksniø, skirianèiø jo uþuoglaudà nuo upës, ir stryktelëjo<br />
tiesiai… ant maumo! „Vaje! – iðsiþiojo <strong>Gugis</strong>, – mat buvo<br />
jo eilë nustebti. – Mes… taip nesitarëme!!! Oi, kas dabar<br />
bus…“ Kaukas net uþsimerkë, nujausdamas, kad maumas,<br />
ið paþiûros nerangus, gali pridaryti ir nemaþa rûpesèio –<br />
mat jëgos padarui netrûko. O Munamukis tokios kiaulystës<br />
ir dar niekðingo treèio paðalinio (kà tuos kaukus skaièiuosi<br />
– jie gi vos uþ kiðkius didesni) puolimo ið ðono tikrai<br />
nesitikëjo. Kaþkas tik turëjo smeiguoliu prieð nosá pamojuoti<br />
ar kitaip, kaip ten kaukiûkðtis sugalvojo… Tad kol<br />
dingtelëjo, kad kaþkas nori ant jo joti, prabëgo keletas akimirkø,<br />
bet kai jos prabëgo… „Kà daryti, kà daryti?“ – pyðkëjo<br />
kauko mintys. Jauniui irgi pasitaikë proga nustebti –<br />
mat maumas nebuvo tai, kà galima sugriebti ir iðlaikyti,<br />
ne ve<strong>lt</strong>ui já kaukai vadino pelkiø glitena. Slidus it ungurys<br />
Munamukis netruko iðslysti ið uþpuoliko glëbio, bet,<br />
prieðingai nei <strong>Gugis</strong> vylësi, nesiruoðë gëdingai sprukti, o<br />
tik vikstelëjo uodega, apsisuko ir, suurzgæs karingà<br />
„MAU!“, pats dryktelëjo ant Jauniaus. Vaikinas parvirto<br />
á vandená. Audrë, paknopstom iðpuolusi á krantà, klykdama<br />
nuskuto papilio link, pamirðusi net pasidomëti, kas<br />
gi vandenyje dedasi. Gerai, kad kova virë jau visiðkoje<br />
seklumoje… Taèiau <strong>Gugis</strong> þinojo, jog ápykæs maumas –<br />
ne juokai. Jauniui vis dar galëjo baigtis blogai, nors jis ir<br />
nustûmë Munamuká, aklai voþtelëdamas kumðèiu taip,<br />
kad tas net kiauktelëjo. Nieko nebesumodamas geresnio,<br />
kaukas iðpuolë ið uþ krûmo ir uþriko:<br />
› 126 š
Jaunius, riaumodamas it lokys, gavæs bitininkø trinka á kuprà,<br />
stryktelëjo tiesiai… ant maumo!<br />
› 127 š
– Munamuki, plauk ið èia, greièiau! Nerk, nes tuoj<br />
daugiau þmoniø atbëgs! Su pagaliais ir smeiguoliais! – ir<br />
ið tiesø nuo papilio vis geriau buvo girdëti bëganèiø þingsniø<br />
tapnojimas…<br />
– Mau! – apsidairæs Munamukis jau daug greièiau<br />
ávertino padëties pokrypá ne savo naudai ir niurktelëjo á<br />
srovæ. Tiek já ir tematë.<br />
Jaunius, ðlapias it viðèiukas, iðsvirduliavo ant kranto<br />
ir priekaiðtingai paþvelgë á Gugá:<br />
– Tu juk nesakei…<br />
Kaukas tik palingavo galvelæ – na, negi dabar barsies<br />
ant to kvailelio, kuris turëjo maumà tik nuvyti, o ne<br />
mëginti sugauti… Dar vienas didkaukis, ne, didþmogis<br />
pasirodo… Ir kà jam dabar pasakyti? Gal tiesà, bet ne<br />
taip tiesiai?<br />
– Koveisi ðauniai… – atsiduso <strong>Gugis</strong>.<br />
– Tikrai? – Jauniaus akys suþibo.<br />
– Beveik ðauniai… Tik maumø niekada niekas nepuola<br />
tol, kol jie vandenyje…<br />
– Dabar jau þinau kodël, – burbtelëjo vaikinas.<br />
– O juk bûtø uþtekæ tik iðgelbëti Audræ... Dabar ji<br />
pabëgo, tu likai ðlapias, o man reikës sugalvoti, kaip susitaikyti<br />
su Munamukiu. Gerai, kad maumai net ir kerðyti<br />
tingi… Bet kam tau já reikëjo gaudyti?<br />
Taèiau atsakymo iðgirsti nespëjo, nes nuo ðlaito jau<br />
leidosi atbëgæ á pagalbos klyksmà þmonës. „Nesirodysiu“,<br />
– nusprendë kaukas ir iðsitiesë þolëje. Pirmasis atbëgæs<br />
vyras piktai þvilgtelëjo á Jauniø, bet veidas tuoj<br />
pat persimainë ir jis pagarbiai nusilenkë:<br />
› 128 š
– O, kunigaitis Jaunius…<br />
– Kas gi èia dëjosi? – paklausë pribëgæs kitas, þvelgdamas<br />
á ðlapià vaikinà ir mintydamas kaþkokius átarimus,<br />
kodël mergiotë klykdama it skerdþiama pabëgo. – Ë, kunigaitis…<br />
– irgi atpaþino.<br />
– Maumas norëjo Audræ nusitempti, – niûriai tarstelëjo<br />
Jaunius, sviesdamas á vandená akmenëlá.<br />
– Maumas? – kaþkuris pasitikslino.<br />
– Aha… Toks didelis, juodas ir… glitus, fe, – bajoraitis<br />
pasibjaurëdamas þvilgtelëjo á rankas, iðteptas tamsiomis<br />
gleivëmis.<br />
– Bet maumai upëse?.. – vël suabejojo kaþkas.<br />
– Bûna, – kitas patvirtindamas linktelëjo, – maèiau<br />
kaþkada, kaip þvejokliui uþ kojos èiupo… Tiek ir tematëme.<br />
– O gal ne maumas ten buvo, o ðamas? – atsirado dar<br />
vienas gudruolis. – Ar su ûsais buvo, kunigaiti?<br />
– Be ûsø, – Jaunius atsistojo, – tai buvo pats tikriausias<br />
maumas, bet dabar jau turbût parplaukë atgal á pelkæ,<br />
todël galite ið èia keliauti ramûs… Aèiû, kad atskubëjote.<br />
– Praðom, – atsiliepë tas, kuris atbëgo pirmasis. – Þinote,<br />
mergikë visa klykianti atlekia – upëj þvëris, upëj<br />
þvëris, tai mes ir paknopstom…<br />
– Tikrai labai aèiû, – Jaunius net nusiðypsojo. – Bet<br />
dabar jau galite dràsiai gráþti prie darbø.<br />
– O jeigu vël atplauks? Ir ko èia maumui galëjo reikëti…<br />
– vël kaþkuris susidomëjo.<br />
› 129 š
– Bet gal tai vis dë<strong>lt</strong>o buvo ðamas? – kito bûta atkaklaus.<br />
– Tu, kvëða, nei ðamo, anei maumo nematæs, todël<br />
nelásk èia su savo ðamais, – treèias niekinamai numojo<br />
ranka.<br />
– Ar að nematæs? – paðoko negraþiai pavadintas. –<br />
Tai èia tu aklas ir nevoki, kad maumai veisiasi tik kûdrose<br />
ir pelkëse, bus tau upëje maumas…<br />
– O ko jam nebûti, ar vanduo kitoks?<br />
– Ogi taip, vanduo kitoks – tekantis! Þinai, va toks<br />
bëëëëëëëgantis, – ðamininkas sumakalavo rankomis. –<br />
Bëëëëgantis!<br />
„Vajejau“, – Gugiui kilo begalinis noras uþsikimðti ausis,<br />
taip þmonës ásigarsëjo…<br />
– Vai vai vai, bëgantis vanduo, – iðsiðiepë treèiasis. –<br />
O tu nosá bëganèià nusivalyk, nes ir ið ten ðamai ims<br />
lásti.<br />
Nugriaudëjo juokas, suniekintas ðamininkas pûkðtelëjo<br />
porà sykiø, vis þiodamasis atsikirsti, bet nesugalvojo<br />
nieko pakankamai arðaus, tad perbraukë rankove panosá<br />
ir liko stovëti susiraukæs.<br />
– Na, – pamatæs, kad pagalbininkø taip lengvai atsikratyti<br />
nepavyks, vël prabilo Jaunius, – jeigu jûs norite –<br />
tykokite, o að jau keliausiu.<br />
– Tykosim – netykosim, o bent jau nusimaudysime –<br />
tai tikrai, – tarë kaþkuris ir tuoj puolë ágyvendinti sumanymà,<br />
vilkdamasis marðkinius.<br />
› 130 š
<strong>Gugis</strong> sekë Jauniø ðiek tiek atsilikæs, nesirodydamas<br />
þmonëms, kol maudynë liko tolokai uþ nugarø.<br />
– Gugi, ateik, – pakvietë Jaunius, sësdamas ant þemës<br />
ir nuskindamas smilgelæ.<br />
– Aha, – kaukas irgi prisëdo greta.<br />
– Keliausi su Ruokiu?<br />
– O… Net neþinau...<br />
– O að keliausiu! – Jaunius krestelëjo galvà ir ásmeigë<br />
þvilgsná á tolumoje mëlynuojanèias neaprëpiamas girias.<br />
– Betgi tëvas tavæs dar neleidþia, – priminë <strong>Gugis</strong>.<br />
– Padarysiu taip, kad jis net nepastebëtø. Kai kariauna<br />
susiruoð, patyliukais prisidësiu – apsimesiu broliu…<br />
Nukniauksiu jo ðalmà… Nëra èia man dël ko pasilikti, –<br />
vaikinas piktai kramtë smilgelæ, – nëra! – trinktelëjo<br />
kumðèiu á þemæ.<br />
Kaukas net neþinojo, kà atsakyti – pritarti sumanymui,<br />
kai pats neapsisprendæs, atkalbinëti? Jis juk jautë,<br />
kad Jauniaus lûpomis kalba nepavykæs jødviejø sumanymas,<br />
ir todël kà nors patarinëti bent jau kol kas –<br />
beprasmiðka… Bet ðtai þvitrios kauko akutës pastebëjo<br />
dar kai kà ir jis vël ðmurkðtelëjo á þolæ.<br />
– Jauniau, – nuskambëjo greta.<br />
Jaunuolis, netikëdamas savo ausimis, paðoko. Èia pat<br />
stovëjo Audrë! Ji ið po nuleistø blakstienø dëbtelëjo á<br />
vaikinà ir sumindþikavus tarë:<br />
– Aèiû…<br />
Jaunius neatsakë nieko – bet ne todël, kad bûtø prarijæs<br />
lieþuvá vos iðvydæs tà, dël kurios taip stengësi, o<br />
› 131 š
todël, kad nenaudëlis þvilgsnis netikëtai niekaip nenorëjo<br />
trauktis nuo nespëjusiø iðdþiûti, prigludusiø ploniausios<br />
drobës mergaitës marðkinëliø…<br />
– Kad… – iðlemeno.<br />
Mergina, pastebëjusi jo smalsumà, staigiai sukryþiavo<br />
rankas ant krûtinës ir karingai krestelëjo galvà, mëgindama<br />
nuvyti raudimà.<br />
– Nër uþ kà, – vaikinas pagaliau atsitokëjo ir ðyptelëjo.<br />
– Yra, – netikëtai karðtai uþginèijo Audrë, – tas pabaisa<br />
mane nusitempti galëjo, o tu já…<br />
– Að jam nieko nepadariau, – Jaunius gûþtelëjo peèiais.<br />
– Maumo taip lengvai nenutversi, jis slidesnis uþ<br />
ungurá…<br />
– Bet tu taip dràsiai já puolei, o að pradþioje net nesupratau,<br />
kas dedasi… – neleido jam kuklintis mergina.<br />
„Tu dar paklausk, kà jis ten veikë“, – patyliukais iðsiviepë<br />
<strong>Gugis</strong>.<br />
– Na, man atrodë, kad tu jo labai iðsigandai… – vaikinas<br />
paþvelgë tiesiai á akis, tarsi ieðkodamas patvirtinimo.<br />
Audrë nusuko þvilgsná ir murmtelëjo:<br />
– Na…<br />
– Kà að matau! – nugriaudëjo dar vienas balsas, – ar<br />
tik ne didvyris – maumø medþioklis ðnekasi su iðgelbëta<br />
karalaite?!<br />
<strong>Gugis</strong> jau keletà akimirkø stebëjo ðá didelá vyrà, atskubantá<br />
nuo pilies, bet net nemanë, kad jis eina èia…<br />
– Ðaunuolis, Jauniau, ðaunuolis, – kratë vaikino rankà<br />
þmogus, – iðgelbëjai man dukrà, nes Audrë bûtø tapusi<br />
maumø karaliene! Cho cho! – dundëjo tarsi ið statinës.<br />
› 132 š
„A, tai èia Audrës tëvas, – sumojo <strong>Gugis</strong>, – kunigas…<br />
Þalsvys, ar kaip já ten?“<br />
Jaunius nusiðypsojo:<br />
– Tokià puikià dukrà kaip jûsø saugoti tiesiog bûtina,<br />
nes… – ir nebaigë sakinio, pastebëjæs, kad Þalsvys, kramtydamas<br />
lûpø kampuèius ir tramdydamas kikenimà,<br />
þvilgèiojo tai á vienà, tai á kità jaunuolá.<br />
– Na na, að klausau, nes… – paragino.<br />
– Nes ji tarsi… – pabandë tæsti vaikinas, – bet Audrë,<br />
stovëjusi nuleista galva, staiga treptelëjo koja ir… pasileido<br />
tekina atgal á pilá.<br />
„Va tai tau“, – susikrimto <strong>Gugis</strong>, bet merginos tëvas,<br />
panaðu, visai nesusirûpino, o tik ðypsodamasis dar syká<br />
patapðnojo per petá Jauniui:<br />
– O tu, pasirodo, graþbylys! Teisingai, prie merginø<br />
be graþbylystës – në per þingsná neprieisi… Et, tai kà, –<br />
varstydamas jaunuolá þvilgsniu, nuo kurio ðis norëjo sulásti<br />
á patá giliausià kurmrausá, – vyras tæsë: – Po meteliø<br />
kitø gal ir pirðliø teks laukti? Neiðvyèiau… Gal…<br />
Þalsvys plaèiai nusiðypsojo ir mostelëjo ranka:<br />
– Bet apie tai kada nors vëliau… Eime, pietûs jau<br />
laukia, – pasakë. – Ir motina tavæs ieðkojo.<br />
Palaukæs, kol vyrai kiek nutols, <strong>Gugis</strong> atsistojo. Ðirdelëje<br />
dauþësi netvardomas linksmumas – ðtai taip, kai kas<br />
vis dë<strong>lt</strong>o pavyko! Lengvas Jauniaus þingsnis, atskardantis<br />
bajoro kvatojimas – visa tai dþiugino, juokino, tarsi<br />
kutulys bûtø apsigyvenæs ore. Ir tada kaukas suðuko –<br />
sau, upei, saulei, miðkui, piliai, Munamukiui – visiems:<br />
› 133 š
– E-hei! Ir á joká þygá tu nebejosi! – o tai buvo skirta<br />
jau tik Jauniui. Nors kai dþiaugsmas ðiek tiek atslûgo,<br />
kaukas pagalvojo ir apie save – jau ir taip tëvas vis paniurzga,<br />
kad maþai pagalbos ið sûnaus sulaukia. O vasarëlë<br />
– trumpa, reikia sukaupti daug atsargø þiemai, kiekvienos<br />
rankos svarbios! Ne, ne laikas ir jam keliauti á<br />
tolimus kraðtus. Dar ne laikas!<br />
Paskutiniai þmonës dingo posûkyje, bet dulkiø debesis<br />
dar ilgai þenklino tà vietà, kur medþiai paslëpë bûrá<br />
nuo iðlydinèiøjø þvilgsniø. Rytas dar tik turëjo dþiovinti<br />
rasà, bet tokiomis dienomis net ir rasa krisdavo sausesnë…<br />
<strong>Gugis</strong> þvelgë á papilá, sugráþusá prie savø darbø, á<br />
girià – tylià ir paslaptingà, á pilá – niûrià ir smailiakuoræ.<br />
Jis atsiminë taikø Ruokio atodûsá: „Na, ið tiesø kà að èia<br />
sugalvojau…“, kai kaukas pasakë, kad á þygá neis. Paraudusias<br />
Ruokienës akis, kai á skepetà riðo duonutæ,<br />
medø, bërë þemës grumstà. Tarsi jaunà vilkiûkðtá savame<br />
kailyje nesitveriantá Jauniø, iki rankos pabalimo suspaudusá<br />
kalavijà, kai, ðalia stovint Audrei, jis padëjo<br />
kunigui Þalsviui álipti á balnà ir iðgirdo: „Jeigu dievai lems<br />
ir negráðiu – pasirûpink ja ir bûkit laimingi“. …O tada<br />
tarsi ið miglos atplaukë senojo Urkio iðtarmë, sprendþiant,<br />
kam atiteks rudosios plëðikës kailis. Iðminèius,<br />
iðdalijæs visa kita, ilgai galvojo ir galiausiai susirinkusiems<br />
tarë: „Didkaukiu bûti lengva… Sunkiau bûti ðalia<br />
jo“, – ir atidavë kailá Pukio motinëlei.<br />
› 134 š
KETVIRTASIS, DIDYSIS,<br />
PASAKOJIMAS APIE<br />
GUGIO ÞYGÁ<br />
› 135 š
› 136 š
I. IÐËJIMAS<br />
Vasara prabëgo. Ruduo apkramtë medþius. Þinoma,<br />
spygliø jis nemëgo, tad eglës ir puðys styrojo tokios paèios<br />
tamsios ir þalios, taèiau berþø guotas, suleidæs ðaknis<br />
ten, kur radosi truputis priemolio, jau rymojo plikut<br />
plikutëlis. Nors èia, girios tankmëje, vëjai neûkavo it<br />
suþeisti briedþiai, taèiau sparèiai vëstantis oras vijo kaukus<br />
á olas, tad lakstyti ar dirbti tekdavo vis spëriau –<br />
kaip ir kuo spëriau sugráþti prie ugnelës... Net ir ið debesø<br />
patalo kyðtelëjus saulutei, ja pasidþiaugti jau nebeiðlásdavo<br />
nei senasis Urkis, nei kiti vyresni Kaukaðlaièio<br />
gyventojai. Ir kuo èia dþiaugsiesi, jei padangiø moèiutë,<br />
kad ir garbiausiais þodþiais praðoma, ðvieèia, bet nebeðildo...<br />
Vis ða<strong>lt</strong>ëjantis rudens glëbys buvo në motais vien<br />
tik kaukuèiams – jie vis taip pat smagiai siautë, keldami<br />
ge<strong>lt</strong>onai rausvà lapø pûgà, tik nebesitaðkë Kaukaupio<br />
pursluose, nors varlës, susiruoðusios ilgai miegoti, saugios<br />
dar nesijautë...<br />
<strong>Gugis</strong> ðlioptelëjo stropiai atitemptà giliø maiðà prie<br />
podëlio ir nusibraukë prakaità. „Ufff, tie àþuolai taip toli,<br />
kad juos kur ðernas...“ Nors ðernø èia geriau neminëti<br />
– dryþuoti parðai kaukø nemëgo, mat manë, kad giliø<br />
visiems neuþteks, todël susidûrimai su didþiaisiais kriuk-<br />
› 137 š
siais daþnai baigdavosi greitø kojø ir aukðtø medþiø iðbandymu...<br />
„Viskas, ðiandien man jau uþteks“, – nusprendë<br />
kaukas, dairydamasis, kur pasidëjo Kupris, priþiûrintis<br />
atsargas.<br />
– Tik vienas maiðas? – ið olos gelmës netruko pasirodyti<br />
bambantis Kupris.<br />
– Uþtat koks, – vyptelëjo <strong>Gugis</strong>, – pasverk, tempiau<br />
visas suplukæs...<br />
– Taip taip, suplukæs... Matyti, – irzliai dëbtelëjo. – O<br />
kiti, manai, plunksneles neðioja, a, stipruoli?<br />
– Kà kiti neðioja – kitø reikalas, – atðovë jis, – o að<br />
trûkio gauti nesiruoðiu – man dar visas gyvenimas prieð<br />
akis!<br />
– Matai, matai... Gyvenimas jam... Ir kas tokiø gudriø<br />
kalbø primokë, ar tik ne þmonës, a, kaukvyri? Labai<br />
graþu senam kaukui akis draskyti, oi kaip graþu, a?<br />
– Gal ir þmonës, – <strong>Gugis</strong> visai nenorëjo ginèytis su<br />
senu niurzgliu. – Iki, garbusis Kupri, man metas...<br />
– Taip, taip... Sunkus... Hmm... Ið tiesø sunkus... Kaip<br />
èia taip, a, Kupri, kaip? – iðgirdo saugotojo murmëjimà,<br />
bet pyktelëjæs nebenorëjo ateiti á pagalbà, todël paspartino<br />
þingsná... Deja, nepakankamai...<br />
– Ei, Gugi, tuoj pat sugráþk, a, Gugi? Padëk nutempti –<br />
kaulai mano nebe tie, rankos nebe tokios... – pasiskundë<br />
Kupris. – Et, o jaunas ne tokius tampiau, vai ne tokius,<br />
a... – vël sau sumurmëjo.<br />
Kaukas atsisuko, krimstelëjo lûpà. „Vis tiek nebeilgai“,<br />
– pasiguodë ir gráþo prie olos.<br />
› 138 š
– Vaikel! Ar tau protas màstyklëje uþðalo? – suðuko ið<br />
nuostabos net atsistodama motulë, kai <strong>Gugis</strong> ramiai pasakë<br />
savo sumanymà.<br />
– Kur tai matyta? Jaunas kaukas, paèiame jëgø antplûdyje,<br />
eis pas þmones reikalo neprispirtas? Kà pasakys<br />
bendrakraujai? Kà protëviai pagalvos? Vaikel, kaukus<br />
gi þmonës pjudo ðunimis, katëmis, atiduoda vaikams kaip<br />
þaislelius, sako, netgi medþioja ir valgo, jeigu prireikia...<br />
„Vai, ir vël tie patys niekai...“ – nuliûdo <strong>Gugis</strong>, sunkiai<br />
atsidusdamas.<br />
– Mama, bet tai senolio Urkio pasakos! – bandë paaiðkinti.<br />
– Þmonës nëra tokie blogi, neskriaudþia kaukø.<br />
Be to, tikras kaukas atsigins ir nuo katës, ir nuo ðuns.<br />
Þmonës turi duonutës, o ne vien ropiø ir kitokiø ðakneliø,<br />
þiemà jie nekenèia nei ðalèio, anei bado... Kodël tad<br />
vienà þiemà negaliu pabandyti? Að jus lankysiu! Jums<br />
duonutës atneðiu!<br />
– Kas èia dedasi? Ko triukðmaujate? – pasigirdo pro<br />
keliø kiðkiø kailiø olos uþsklandà áeinanèio tëvo balsas.<br />
– Tëvai, tëvai, – ðoko motulë, – tu tik paklausyk, kà<br />
mûsø vaikiuks sumanë! Eiti pas þmones þiemauti!!!<br />
– Na... Sakai... Kà?! – tëvas atitoko ir dëbtelëjo á Gugá.<br />
– Þiemauti, pas þmones?!<br />
<strong>Gugis</strong> patyliukais linktelëjo.<br />
– Taigi sakiau, kad tas sëdëjimas Pagiriuose nieko gera<br />
neduos! – panosëje subambëjo tëvas ir kreipësi á sûnø:<br />
– Na, varliau, tai koká èia niekà sumanei?<br />
› 139 š
– Tai ne niekas, – nurijæs skaudø „varliø“, atsikirto<br />
<strong>Gugis</strong>.<br />
– Kiek galima tûnoti Kaukaðlaièio skylëse, kiek galima<br />
þiemà drebëti ið ðalèio ir bado. Jeigu, kaip sako senolis<br />
Urkis, kaukø màþta, kodël tad nepradëti gyventi kartu<br />
su þmonëmis, jie ir sotesni, ir linksmesni, ir duonutës<br />
visus metus turi...<br />
– Tai ðtai kaip! Gimtieji namai tau jau „skylës“! –<br />
visai uþsirûstinæs sugriaudëjo tëvas. – Lengvo ëdalo uþsimanei,<br />
taip? Tai va, þinok, sûneli, kad lengvo ëdalo<br />
ir þmogui nebûna, kitaip neitø pasakos, kad aitvarai ir<br />
kaukai turtus neða. Kad bûtø tos duonutës, þmonës turi<br />
ilgai þemæ priþiûrëti, medþius deginti, sëti, daug visokios<br />
sunkenos daryti. Ir tu manai, kad þmonës nebadauja,<br />
nekenèia? Oi kaip badauja, oi kaip kenèia! Pabuvo<br />
keletà sykiø pas þmogø ir jo dalios gudruolis panoro.<br />
Að tau su tavo paties smeiguoliu tuoj taip kailá<br />
iðkarðiu, kad visi Pagiriai ir þmonës ið galvos iðdulkës ir<br />
man daugiau tokiø kvailysèiø motinai neðnekësi! – barësi<br />
tëvas.<br />
– Matëm tokiø kaukaþmogiø. Pirmà katinà pamatæs<br />
Kaukaðlaitin parbëgsi. Cic, kad man daugiau në þodþio<br />
apie jokius þiemojimus, – dar kartà riktelëjo, pastebëjæs,<br />
kad <strong>Gugis</strong> jau þiojasi prieðtarauti.<br />
– Bet...<br />
– Jokiø bet! Marð á laukà kailiø lupti ir kad man daugiau<br />
á Pagirius në nago neke<strong>lt</strong>um. Suþinosiu – taip iðdirbsiu<br />
kailá, kad jokio þiemojimo nebereikës...<br />
› 140 š
– Tëvai, tëvai... – bandë raminti ásismarkavusá vyrà<br />
motina, – nagi vaikis paikas dar...<br />
– O ir tu tylëk! – vël riktelëjo. – Mokys èia mane,<br />
kaip vaiká auginti. Ko stovi lyg mietà prarijæs? Sakiau,<br />
marð dirbti!<br />
<strong>Gugis</strong> lëtai sliûkino kiemu, o galvoje stukseno viena<br />
mintis: „Iðeisiu! Bûtinai iðeisiu. Pabëgsiu – ir nieko man<br />
nepadarysit. Juk sakë Ruokis – „Jei nori, maþuli, þiemop<br />
apsigyvenk pas mus. Sutilpsim visi, pieno ir duonutës<br />
taip pat pakaks“. Nors jis ir þinojo, kad tëvo þodþiuose<br />
yra tiesos apie nelengvà þmogaus bûtá, vis tiek… Visà<br />
þiemà pralindëti Kaukaðlaityje, kai ten, Pagiriuose, verda<br />
toks gyvenimas! Kaukas paèiupinëjo maþutá duonutës<br />
gniutulëlá prie juostos ir sunkiai atsiduso, uþuosdamas<br />
ðvieþio kraujo, kurá skleidë lupamas laimikis, kvapà...<br />
Sukandæs dantis pasilenkë pasiimti gremþtuko.<br />
Po darbø gráþus á olà jo laukë nauja staigmena. Jau<br />
besiruoðiant gu<strong>lt</strong>is, tëvas ir motina susiþvalgæ prabilo:<br />
– Gugi, vaikeli, tu uþaugai jau didelis ir stiprus, graþus<br />
kaukas. Pats metas bûtø ir poros pasiieðkoti, savo<br />
olà rausti, – tarianèios paskutinius þodþius motulës akys<br />
sublizgëjo nuo drëgmës. <strong>Gugis</strong> ið nuostabos net iðmetë<br />
toðinæ su tyre.<br />
– Ir að pagalvojau, – tæsë kalbà tëvas, – kad mielai<br />
pakalbëèiau su Doriu dël Graþës... Graþi kaukutë...<br />
Jeigu Gugio rankose dar kas nors bûtø buvæ, tai tikrai<br />
bûtø taip pat atsidûræ ant þemës. Ðe tau kad nori!<br />
› 141 š
– Tai kaip, sûnel, ar neuþsuktume kurià nors dienà su<br />
þarija ir grumsteliu pas Dorius? Rudená naktelës ilgos,<br />
ðilèiau dviese bûtø... – nenurimo tëvas.<br />
„Tai ðtai kaip jie nusprendë mane sulaikyti...“ – sumojo<br />
<strong>Gugis</strong>, skubiai rinkdamas þodþius atsakymui... „Savo<br />
olà rausti... O kad tau ðeðkas!“ Net ir ðvelniausius<br />
þodþiukus Graþei ðnibþdëdamas, apie bendrà olà <strong>Gugis</strong><br />
nesusimàstydavo... Juk jam dar tik deðimtas saulës ratas,<br />
ir net á kaukavyrius jo dar nepriëmë, tik kità pavasará...<br />
kità pavasará... Be to, jis nusprendë eiti þiemoti<br />
pas þmones...<br />
– Bet, tëtuli... Juk dar niekas ið mûsø bûrio... Net Pukis...<br />
– iðsiþiojo ðvelniausiam prieðtaravimui.<br />
– Visada bûna pirmas, – tarsi to ir telaukdamas, nusiðypsojo<br />
tëvas, – juk tu pirmas ir þmonëms þinià apie geleþinius<br />
þmones neð... – pajutæs priekaiðtingà motinos<br />
þvilgsná sumikèiojo tëvas. – O juk tik suaugæs kaukas<br />
tai gali. Vadinasi – tu jau tikras kaukavyris! – skambiai<br />
baigë.<br />
„Aha, – <strong>Gugis</strong> tuojau pat ávertino ið paþiûros neka<strong>lt</strong>à<br />
miktelëjimà. – Vadinasi, nieko apie þmones girdëti nebenorit,<br />
taigi èia bûdas mane atitraukti, – dabar jau galutinai<br />
nusprendë kaukas. – Tada ir að paþaisiu...“<br />
– Tëvel, motule, labai aèiû uþ rûpestá, bet jis toks netikëtas,<br />
leiskite man pagalvoti... truputá?<br />
– Gerai, sûnau, galvok, – linktelëjo tëvas, – bet atmink<br />
– anksti këlæs, anksti porà radæs – nesigailësi.<br />
„Maumas mane þino“, – mintyse vyptelëjo <strong>Gugis</strong>.<br />
› 142 š
– Eisiu dar á laukà þvaigþdþiø paskaièiuoti, – tarstelëjo<br />
slysdamas olos angos link. Já atsivijo motinos þodþiai:<br />
„O Graþë, girdëjau, gera kaukaitë, tvarkinga...“, „Ir paimti<br />
yra uþ kur“, – sududeno paðaipus tëvo bosas. <strong>Gugis</strong><br />
sugniauþë kumðtelius: „Na, na... Ir nepavyks...“<br />
Kaukaupio srovë ðnekuèiavosi su ða<strong>lt</strong>a naktimi ir atrodë,<br />
kad vos girdimas èiurlenimas kvieèia sekti ið paskos,<br />
toli toli, iki pat didþiosios upës, apie kurià pasakodavo<br />
senasis Urkis... Perðokæs akmenëlius, kaukas praskleidë<br />
keletà ðakeliø ir pateko á nedidelæ olà, kur pamaþële<br />
ruoðësi iðëjimui. Èia jis susineðë negausius, svarbius<br />
daiktus – ið geleþinio þmogaus atimtà smeiguolá,<br />
motulës Gubës uþkerëtà pakabukà, ðeðko plaukus, angies<br />
odos lopinëlius ir kita. Kaukas þinojo: per prievartà<br />
jo atgal niekas neparves, bet ar belauks sugráþtanèio?<br />
„Graþë – ji gal ir lauks?“ – nusmelkë giliai ir vël prieð<br />
akis supleveno jos linksmos akutës ir ten atsispindintys<br />
brukniø karoliukai... „Ðunimis pjudo, katëmis siundo,<br />
spragilais tvatija...“ – sugráþo senojo Urkio þodþiai ir dël<br />
tos senolio sakomos netiesos kaukas net prunkðtelëjo –<br />
juk Ruokio ðeimyna já visada pasitikdavo taip meiliai,<br />
taip draugingai... O berniûkðèiai... Jie visur vienodi! <strong>Gugis</strong><br />
þvilgtelëjo á ramiai gulintá prie sienos ir rûpestingai<br />
suneðtomis samanomis ðiek tiek pridengtà smeiguolá.<br />
Akimirksná prieð akis sumirgo vaizdas su olos viduje spraganèiu<br />
ugniakuru, puode tyræ maiðanèia Graþe ir aplinkui<br />
bëgiojanèiais kaukuèiais. „Ne! – papurtë jis galvà. –<br />
› 143 š
Nenoriu ramybës, nenoriu tylos, nenoriu apkiautëti it<br />
koks samanotas akmenpalaikis!“ Burtas mestas. Jis palieka<br />
Kaukaðlaitá. Ir kuo greièiau – tuo geriau. „O tëvelius<br />
lankysiu – tegul pyksta, bet lankysiu“, – nusprendë<br />
ir, sunkiai atsidusæs, <strong>Gugis</strong> ir vël iðlindo á laukà. Kadangi<br />
vëjai debesis nuvaikë, ið padangës dëbtelëjo apskrita<br />
kaip blynas mënulio pilnatis. „Va, kaip gerai, – ðyptelëjo<br />
<strong>Gugis</strong>, – dabar kelias daug geriau bus matyti...“ Ir gráþo<br />
á savo olà susirinkti daiktø.<br />
* * *<br />
Berþas suplojo delnais:<br />
– Tu neþinai, kaip dþiaugiuosi, kad þiemosi pas mus, –<br />
prisipaþino vaikis. – Bus smagu, labai labai smagu!<br />
– Tikriausiai, – sutiko <strong>Gugis</strong>.<br />
– Kur norëtum gyventi? Gal po mano lova? Bûk geras,<br />
gyvenk po mano lova!<br />
– Po mûsø lova, – pataisë susiraukdamas Rytis.<br />
– Gerai gerai, po mûsø, – sutiko Berþas.<br />
– Ðiaip tai po lova maþoka vietos, gal kuriame nors<br />
kamputyje galëèiau? – per daug nesikuklino kaukas.<br />
– Þinoma! – dþiaugsmingai ðûktelëjo Berþas. – Taisykis<br />
kuriame nori kampe. Mûsø namai – tavo namai!<br />
– Eisiu gal Brisiø paðersiu… – tarë Rytis. – O tu, Berþuliuk,<br />
pasirûpink sveèiu.<br />
– Dar kartà mane taip pavadinsi!!! – Berþas pagrûmojo<br />
kumðèiu brolio nugarai.<br />
› 144 š
– Vaikai, vaikai, nesibarkit, – ásiterpë ir Ruokienë. –<br />
Ryèiau, gráþdamas parneðk ið klëties lovatiesæ, padarysim<br />
Gugiui graþø ir ði<strong>lt</strong>à guolá ðalia ugniakuro.<br />
„Gal be reikalo èia atsitrenkiau? Juk uþsikarsiu dabar<br />
Ruokiams ant sprando, o jie ir savo vaikø turi…“ – prabëgo<br />
mintis, matyt, pabudinta nelabai draugiðko Ryèio<br />
elgesio.<br />
– Að galëèiau ir klëtyje gyventi, – pasisiûlë kaukas. –<br />
Ten tai tikrai niekam netrukdyèiau…<br />
– Gugi… – paþvelgë priekaiðtingai Ruokienë. – Ðiuose<br />
namuose tu niekad niekam nieko netrukdysi. Per daug<br />
nuveikei gera visø labui, kad tau ko nors atsakytume.<br />
Gaila, kiti pagirënai taip greitai uþmirðo, kas galëjo nutikti,<br />
jeigu ne tavo sumanumas… Tu maþas, ið paþiûros<br />
silpnas, bet didelius darbus nuveiki. Mes nepamirðome.<br />
Þiemok pas mus. Bûk. Gyvenk kartu.<br />
<strong>Gugis</strong> tik pajuto, kad kaista þandai, o jis ðypsosi – laimingas<br />
laimingutëlis, tarsi tada, rodytøsi, taip seniai, kai<br />
nugvelbë graþøjá geleþinio þmogaus smeiguolá!<br />
Tamsa, klodama vis ilgëjanèios nakties patalà, uþliejo<br />
girià ðeðëliais. Ðen bei ten ûktelëjo pelëda, viauktelëjo<br />
lapë. <strong>Gugis</strong> stovëjo dvejodamas – jo kojø pirðtukai rausinëjo<br />
smëlá, o rankos, atrodë, neþinojo kur besidëti. Pagaliau<br />
jis apsisprendë, iðlindo ið paparèiø, perlipo kauburá,<br />
priëjo artyn prie olos ir pusbalsiu paðaukë:<br />
– Motute Gube... Motute Gube...<br />
Þilut þilutëlë kaukë, virð ugniakuro maiðiusi viralà, at-<br />
› 145 š
sisuko ir ið netikëtumo vos neiðmetë ið rankø kadaginës<br />
mentelës:<br />
– Gugi, vaikiau, tu?<br />
– Að, motute, að... – kaukas þengë dar þingsnelá.<br />
– Protëviø vëlës... Ir kà gi tu èia veiki, juk jau naktis?<br />
O tu ne pas þmones, ne?<br />
– Pas jus, motule, atëjau. Tik tëveliams nesakykite... –<br />
papraðë.<br />
– Jeigu jau atëjai, – atsitokëjusi kaukë nukëlë nuo ugnies<br />
indà, – tai uþeik á vidø, nestovësim lauke... Ag, ir<br />
keistas tu kaukas, Gugi...<br />
Nurijæs keletà gurkðneliø þiniuonës pasiûlyto karðtymo,<br />
<strong>Gugis</strong> vël sujudo ir, nerimdamas bei krenkðdamas,<br />
kreipësi:<br />
– Motute Gube...<br />
– Na? – paragino ji.<br />
– Motute Gube, juk visi kaukavyriai þino daug kerø.<br />
Visokiø... Ar galëtumei ir mane iðmokyti?<br />
– Ag ðtai kas tave atvijo... – þiniuonë liûdnai þvigtelëjo<br />
á Gugá. – O að maniau, kad tu vis dë<strong>lt</strong>o sugráþti sumanei<br />
ir praðysi manæs, kad tëvelius ákalbëèiau nepykti...<br />
– Ne, motute, ne! – paprieðtaravo, ir jame vël pabudo<br />
atskalûno iðdidumas: jis iðsitiesë, varþymosi neliko<br />
nei þenklo. Tyliu, bet nevirpanèiu balsu pasakë:<br />
– Að labai noriu pamatyti, kaip ið tiesø gyvena þmonës...<br />
Að noriu pamatyti, kà mato jie, að noriu... Noriu<br />
keliauti su jais á tolimus kraðtus, ten, kur saulutë pateka,<br />
kur mënuo leidþiasi...<br />
› 146 š
– Vaikiau vaikiau... – ji palingavo galvà, – na, kam<br />
tau to reikia? Ðtai matau – suaugai per vasarà, tikru<br />
kaukavyriu tapai – tvirtas, sumanus, iðvaizdus. Ir kaukutës<br />
á tave meiliai þvilgèioja. Gyventum, medþiotum,<br />
þvejotum, savo kaukuèius augintum... Kam gi tau tie<br />
þmonës? Jau nuo seno þmonës gyvuoja sau, o kaukai –<br />
sau. Taip jau yra. Kaukai dar geriau uþ þmones gyvuoja –<br />
nesipyksta, nesipjauna...<br />
– Netiesa, motut, kad þmonës vien tik pjaunasi... –<br />
prieðtaravo <strong>Gugis</strong>. – Jie turi daug labai graþiø, ádomiø<br />
daiktø, jie stato namus ir pilis, jie draugauja su gyvuliais<br />
ir gauna ið jø pienelio... Motute, o gal að... Koks nors<br />
kitoks nei visi?<br />
– Oi, Gugi Gugi, – nusiðypsojo þiniuonë, – juk kiekvienas<br />
yra ðiek tiek kitoks negu visi kiti... Dviejø vienodø<br />
nei kaukø, nei þemuogiø nëra...<br />
– Motute, man patinka pas þmones, net neþinau kodël,<br />
bet patinka, – aiðkino <strong>Gugis</strong>. – Kaukai tokie ramûs,<br />
tokie nepastebimi – na, nebent tas Pukis pajodþarga, o<br />
þmonës... Jie kalba garsiai, eina greitai, daro visko daug<br />
ir graþiai... Að irgi norëèiau taip iðmokti...<br />
Gubë tik liûdnai sulinksëjo:<br />
– Ak, vaikuti, kad tu þinotum, kiek tie þmonës su savo<br />
garsiomis kalbomis, greitomis kojomis ir neapgalvotais<br />
þingsniais bloga prisidaro... Vai vai, plaukai ðiurpsta...<br />
Ag, nepasakojo jums Urkis, kodël kaukai nuo þmoniø<br />
pabëgo, oi nepasakojo...<br />
– O kodël, motute, kodël? – sublizgo Gugio akys.<br />
› 147 š
– Ilga pasaka, Gugi, labai ilga, – ëmë iðsisukinëti þiniuonë,<br />
– neuþtektø ir visos nakties jai... Kada nors kitàsyk.<br />
Þinoma, nieko bloga pas þmones þiemauti, tikrai<br />
nieko bloga, – nusuko ðnekà, – taèiau þinok, vaike, kad<br />
negalima bûti tuo, kuo nesi, net jeigu labai norisi... Visada<br />
atmink, kad, net gyvendamas pas þmones, tu netapsi<br />
þmogumi, o vis tiek jiems bûsi kaukas: gudrus, taèiau<br />
maþas, silpnas padarëlis... Nepamirðk to, gerai?<br />
„Maþas? Silpnas? Juk kà tik sakë, kad að – tvirtas, sumanus...“<br />
– jau þiojosi prieðtarauti kiek pasipiktinæs <strong>Gugis</strong>,<br />
bet persigalvojo. Prisiminë, kad kaþkaip panaðiai kalbëjo<br />
ir Ruokienë, be to – ne ginèytis èia atëjo, todël vël<br />
paklausë:<br />
– Tai, motute... Pamokysi mane kerø ar man atgal á<br />
Pagirius keliauti?<br />
– Oi tu, kerëtojau, oi tu, prieðgyna... – vël nusiðypsojo<br />
Gubë, mat pro jos akis neprasprûdo kauko sujudimas.<br />
– Na, gerai, þiûrëk, klausykis ir ásidëmëk...<br />
Kaukas pasitrynë kumðteliais akis: kas gi èia per dyvø<br />
dyvai? Ten, kur baigiasi slapukaujanèiø spanguoliø kupstai<br />
ir virð pelkës nusidriekia klampus, liulantis pavirðius,<br />
kurá bet koks sunkesnis padaras geriau apeina ðonu,<br />
Munamukis, atsistojæs ant uþpakaliniø kojø, iðdarinëjo<br />
keistus dalykus: krypt á vienà ðonà, krypt á kità,<br />
paðoka, sumakaluoja letenomis, þengia porà þingsniø ir<br />
vël pradeda ið naujo. <strong>Gugis</strong> sustingo it sausuolis. „Arba<br />
› 148 š
jam ne visi namie, arba vienas ið dviejø“, – murmtelëjo<br />
sau, stebëdamas maumo iðsidirbinëjimus ir patyliukais<br />
slinkdamas artyn. Taèiau visai arti atsidurti nepavyko –<br />
nepaklusni koja uþkliuvo þoliø raizgalyne, jis prarado<br />
pusiausvyrà ir þnektelëjo á tarpkupstá. Maumas, sukarpæs<br />
ausimis, stryktelëjo ir pûkðtelëjo á vandená tarsi pabaidyta<br />
varlë.<br />
– Po ðimts ðeðkø, – keiktelëjo <strong>Gugis</strong>, keldamasis ir valydamasis<br />
nuo kailiuko prikibusios þolës kuokðtus, pernykðèius<br />
lapus ir kitus kibius vasaros likuèius.<br />
– Munamuki, nesibaidyk, èia að, <strong>Gugis</strong>, – ðûktelëjo<br />
þvalgydamasis ir jau nebesislapstydamas eidamas artyn.<br />
Vanduo baloje suraibuliavo, maumas kyðtelëjo gelsvas<br />
akis, tada neskubëdamas prisiyrë prie kranto, uþsikabino<br />
priekinëmis letenomis, bet visas á krantà nelipo.<br />
Trumpas padaro plaukas sveikai blizgëjo, tarsi lokio, prikaupusio<br />
uþtektinai atsargø þiemai. Ið tiesø maumas ir<br />
lokys skyrësi tik dydþiu ir gyvenimo áproèiais, taèiau þiemà<br />
jie abu saldþiai miegodavo, tik neþinia, ar maumas<br />
èiulpdavo letenà – labai jos buvo trumpos tokiam uþsiëmimui...<br />
– Na, tai sveikas, – pasisveikino kaukas, stabtelëjæs<br />
netoliese ir vengdamas lipti ant tos liulanèios supanèios<br />
klampynës.<br />
– Mau... – murmtelëjo Munamukis, þvelgdamas lyg ir<br />
pro ðalá.<br />
– Kas nutiko? – kiek nustebæs dël átartino maumo nekalbumo,<br />
klustelëjo <strong>Gugis</strong>.<br />
› 149 š
Taèiau ðis tik suplakë uodega vandená, bet ir vël nieko<br />
neatsakë.<br />
„Hmm... Na ir kas galëjo nutikti? – mëgino susivokti<br />
<strong>Gugis</strong>. – Nosis lyg jau ir sugijus, visas atsipenëjæs ir á<br />
ásiliûdëjusá nepanaðus...“<br />
– Na, gerai, – kaukas gûþtelëjo, – jeigu jau toks rimtas<br />
ir nekalbus, tai eisiu, – tarsi áþeidæs dël nesvetingo<br />
padaro elgesio, tarstelëjo <strong>Gugis</strong>.<br />
– Tu juk niekam nepasakosi, ar ne? – staiga sumurmëjo<br />
maumas, dëbsodamas kaþkur virð maþyèiø, susisukusiø<br />
ir susivijusiø berþiukø, klausiamai kilstelëjo vienà<br />
antaká.<br />
– Ko? – nesuprato kaukas.<br />
– Kaip ðokau, mau?<br />
<strong>Gugis</strong> prikando ið karto abi lûpas, tramdydamas ðypsenà,<br />
bet bûtø buvæ dar labai neblogai sukàsti ir kitkà,<br />
nes viskas – nuo rankø iki kojø taip ir taikësi kratytis ið<br />
juoko – tai mat kas èia buvo!.. Ðiaip ne taip prarijæs<br />
juoko bangà ir áprotá eiliná kartà pasiðaipyti ið maumo,<br />
<strong>Gugis</strong> uþtikrino:<br />
– Ne, tikrai ne... Nebijok, – pridëjo ðyptelëdamas paèiu<br />
paèiu lûpø kampuèiu, – nepasakosiu... Tik... Tau<br />
patinka ðokti? – pasiteiravo.<br />
– Ne, mau, – Munamukis papurtë galvà, – bet... taip.<br />
– Kaip? – nesuprato <strong>Gugis</strong>, – taigi negali bûti ir taip,<br />
ir ne vienu metu?<br />
– Negali, – linktelëjo maumas.<br />
– Tai kaip tada iðeina? – tikslinosi kaukas.<br />
› 150 š
– Et, kaukiûkðti kaukiûkðti, – atsiduso maumas, – viskà<br />
tau þinoti reikia, visur álásti, viskà pamatyti...<br />
Dabar <strong>Gugis</strong> neatsakë, laukdamas, kà èia Munamukis<br />
iðdûsaus.<br />
– Matai, ðámet per rudens lygiadiená... Tà naktá... Tà<br />
naktá, kai laumës renkasi didþiojo ratelio ðokti... Daug<br />
renkasi... – jis vël nutilo.<br />
– Tai pasakok, pasakok, jeigu pradëjai, – paragino<br />
kaukas.<br />
– Bet tik tarp mûsø, gerai? – maumas vël átariai dëbtelëjo.<br />
– Tarp mûsø, nesirûpink, – patikino. – Vis tiek að... –<br />
dabar <strong>Gugis</strong> sumindþikavo, – vis tiek að atsisveikinti atëjau.<br />
– Kaip – atsisveikinti? – nustebo Munamukis.<br />
– Papasakosiu, bet pirma tu baik apie laumes... – gràþino<br />
ðnekà á ankstesnæ vagà kaukas.<br />
– Tai va... Ir tada, lygiadiená, mau... Jos... Jos mane<br />
pagavo – nes vël atlindau rateliø paþiûrëti... Ir tarësi, kà<br />
daryti – nusvilinti kailá, padþiauti medyje, uþkasti á skruzdëlynà...<br />
„Brrr...“ – pasipurtë <strong>Gugis</strong><br />
– Kokios þiaurios! – dar ir pasibaisëjo balsu.<br />
– Mau... – maumas linktelëjo pritardamas, – að tada<br />
labai labai iðsigandau... Praðiau, praðiau, kad nieko man<br />
nedarytø, kad að ne ið piktos valios, kad man tik patinka<br />
á jas þiûrëti... Kad jos tokios ba<strong>lt</strong>os, tokios graþios,<br />
ðviesios, o maumai ir pelkës tokios juodos, tokios tamsios,<br />
mau!.. Ir tada, tada...<br />
› 151 š
– Tada?.. – bandë pagreitinti pasakojimà kaukas.<br />
– Tada... Jos man prisakë iðmokti... Ðokti, mau, –<br />
gailiai vyptelëjo maumas. – Iki pavasario lygiadienio, –<br />
pridëjo.<br />
– Oho! – ðvilptelëjo <strong>Gugis</strong>.<br />
– Sakë, jeigu iðmoksiu – pakvies á ratelá...<br />
– Šit kaip... Chi chi, – sukikeno kaukas.<br />
– Nekikenk, mau, – murmtelëjo Munamukis, – jeigu<br />
tave paþadëtø uþkasti skruzdëlyne...<br />
– Þinau, – linktelëjo <strong>Gugis</strong>, – dar ne tai padaryèiau.<br />
Bet tai juk nieko bloga – iðmoksi ðokti, galësi nekliudomas<br />
þiûrëti... – padràsino.<br />
– Aha, iðmoksi, mau, manai, lengva? Maumo kojos<br />
trumpos, maumo uodega sunki, mau...<br />
– Pamatysi, iðmoksi, – patikino <strong>Gugis</strong>, – að þinau. O<br />
ir laiko daug...<br />
– Daug, – sutiko Munamukis, – tik þiemà juk miegosiu...<br />
– Þinau, – linktelëjo <strong>Gugis</strong>, – tiesà sakant, todël ir<br />
atëjau. Sudiev pasakyti.<br />
– Bet... Að dar neinu miegoti, mau? – nustebo maumas.<br />
– Bet að iðeinu, iðeinu þiemoti pas þmones... Tad iki<br />
pavasario nebepasimatysim... – paaiðkino kaukas.<br />
– Kur? – maumas iðsprogino akis.<br />
– Pas þmones. Á Pagirius...<br />
– Kaukiûkðti, tau galva suvirë? – ðoktelëjo Munamukis,<br />
net suliulindamas pelkæ.<br />
› 152 š
– Niekas man nesuvirë, – atkirto <strong>Gugis</strong>, krestelëdamas<br />
galvà. – Tiesog... Na, taip reikia, – nesileido á ilgus<br />
aiðkinimus.<br />
– Nieko sau, mau, – Munamukis kraipë ausis, – tu<br />
tikrai labai keistas...<br />
– Ne maþiau, nei ðokti besimokantys maumai, – atðovë<br />
susiraukdamas kaukas.<br />
– Maumh, – prunkðtelëjo pelkiø padaras, – na, gerai,<br />
nesipykim, – taikiai pasiûlë. – Nusprendei – tai nusprendei,<br />
ne ve<strong>lt</strong>ui tave þmogkaukiu pravardþiavo. Bet... Nebijai?<br />
Þmonës... Jie net man didoki atrodo, o tau, hmm, mau...<br />
– Nebijau, – vyptelëjo <strong>Gugis</strong>, – jie mano draugai... Ir,<br />
patikëk, nei spragilais jaujose muða, nei ðunimis siundo...<br />
– O kas yra spragilas? – susidomëjo maumas.<br />
– Spragilas – tai... Hmm...<br />
„Ið tiesø, kas gi tas spragilas?“ – pats savæs pasiklausë<br />
kaukas, bet teko prisipaþinti, kad atsakyti negali.<br />
– Na... – pamëgino kà nors sugalvoti, – tai toks...<br />
– Toks?.. – klausiamai vyptelëjo maumas.<br />
– Spragsintis toks... – murmtelëjo <strong>Gugis</strong>, – va...<br />
– A, sakai, spragsintis, mau... – supratingai pakinkavo<br />
galva Munamukis, – ir ar labai spragsi?<br />
– Na, spragsi...<br />
– Matai, kaip ádomu... – nutæsë maumas.<br />
– Kas ádomu? – nustebo <strong>Gugis</strong>.<br />
– Ádomu, – iðsiðiepë maumas, – kad kaukas, kuris dràsiai<br />
eina pas þmones, net neþino, kaip atrodo tas daiktas,<br />
kurio jam reikëtø saugotis. Na, tikrai ádomu, mau...<br />
› 153 š
„Oi oi, koks pelkiø glitenos gudrumas iðlindo“, – mintyse<br />
niurzgtelëjo <strong>Gugis</strong>, bet balsu tik pasiteisino:<br />
– Að gi negaliu visko þinoti... Þmonës – jie turi labai<br />
daug daiktø, visø net pavadinimus sunku iðmokti...<br />
– Þinau, – linktelëjo Munamukis, – gudrûs tie ba<strong>lt</strong>aodþiai...<br />
Jiedu dar ilgai ðnekëjosi – apie þmones, apie pelkes,<br />
apie laukianèià þiemà... O kai trumpëjanèios dienos saulë<br />
smigtelëjo ant aukðèiausiø medþiø ðakø, neáprasti draugai<br />
atsimojavo. Kiekvienas nuëjo ar nuplaukë savais keliais<br />
– <strong>Gugis</strong> atgal á Pagirius, o maumas... Et, kas gi supaisys<br />
tuos maumus – gal ieðkoti dar geriau nuo visø<br />
akiø paslëpto plotelio, kur galëtø toliau mokytis laumiø<br />
uþduoties, kol þiemos miegas galutinai sulipdys akis...<br />
II. DAINORIAI<br />
Þirgø kanopos caksëjo tai á ledà, tai á paðalo sukaustytus<br />
kupstus. Balnakrepðis – Gugio þygio bûstas – lengvai<br />
sûpavosi, ðvelniai dunksëdamas á arklio ðonà. Kaukas<br />
mielai bûtø snaudæs, bet darësi vis vësiau. <strong>Gugis</strong> iðkiðo<br />
galvà á laukà ir apsidairë. Giedra, ða<strong>lt</strong>a diena pamaþële<br />
geso tolimais gaisais. Ðalia þirgo, galvà átraukæs á peèius,<br />
þingsniavo Ruokis. Stebëdamas ðá didelá, stiprø ir, rodos,<br />
niekada nepavargstantá þmogø, <strong>Gugis</strong> vis susimàstydavo<br />
– na, ir kokio galo jis, toks maþas padaras, sugal-<br />
› 154 š
vojo trenktis kaþkur su ðitais dièkiais? Kà, neuþteko nepaþinto<br />
gyvenimo Pagiriuose? Mintyse sugráþo toji lemtinga<br />
diena…<br />
Berþas ir Rytis, iðsiðiepæ iki ausø, raudonais þandais<br />
nuo jau spustelëjusio ða<strong>lt</strong>uko, ávirto trobon. Vaikiûkðèiø<br />
akys degë – sukiðæ galvas uþkrosnin, jie vienas per<br />
kità skubëjo dalytis naujiena:<br />
– Gugi! Gugi! Kaime buvo kunigo Rumbaudo þygûnas!<br />
– Tai bent! – stryktelëjo kaukas. – O Jauniø irgi matëte?<br />
– Matëme, matëme! – sulinksëjo broliai. – O, sako, ir<br />
vël bus didelis didelis þygis! Maskolius muðim!<br />
Tarpduryje pasirodë lokiðkas tëvo pavidalas. Ruokienë<br />
pasitiko já klausiamu þvilgsniu. Prie ðonø bejëgiðkai<br />
nukarusios moters rankos vos vos tirtëjo.<br />
– Vaikai, laukan, – paliepë Ruokis. Paliepë tokiu balsu,<br />
kad berniûkðèiai iðnyko be maþiausio kiauktelëjimo.<br />
– Að tuoj! – dar spëjo suðukti <strong>Gugis</strong> jiems ið paskos.<br />
Vyras ir þmona, rodës, uþmirðæ visa kita aplinkui, þvelgë<br />
vienas á kità. Pirmoji neatlaikë moteris:<br />
– Dievuliau manasis, tëvai, tu!.. – pritrûkusi þodþiø ji<br />
apsidairë, tartum ieðkodama, kurgi jie galëjo pasidëti.<br />
– Motin, motin, – bandë raminti Ruokis, – taigi neilgam...<br />
– Neilgam?! Tik rugsëjá ið Prûsø sugráþai, randas tik<br />
uþgijo – o tu ir vël... Pas maskolius! Ar nori, kad vaikai<br />
naðlaièiai liktø? Pats galo ieðkai? Kas gi tau? Namø nebemyli?<br />
– gailiai rypavo moteris.<br />
› 155 š
– Na, nebliauk, – sumurmëjo Ruokis, – nebliauk, –<br />
apkabino þmonà, pastebëjæs, kad ðiosios lûpø kampuèiai<br />
trûkèioja tarsi ða<strong>lt</strong>ienos drebutis. – Mane kunigas<br />
virðesniu nori skirti... Að tau... Pameni, tà ðilko skarà,<br />
kurià ið Prûsø parveþiau? Maskolijoje dar graþesniø yra,<br />
pamatysi, oi, kokios graþios!<br />
– Nereikia man skarø, – kniaubdamasi á vyro petá gailiai<br />
sukûkèiojo moteris, – kas gi man ið tavo skarø, jei<br />
pats neþinia kur galvà paguldysi, jei nebus kam Berþo ir<br />
Ryèio uþauginti... O juk ir pagrandukas kelyje jau...<br />
– Kà? – Ruokis iðsprogino akis.<br />
Ruokienë tik dar stipriau sugriebë vyro marðkinius ir<br />
dar labiau ásikniaubë. Nieko nesakydamas, jis ánardino<br />
jai á plaukus rankà ir ilgai, labai stipriai glostë, kramtydamas<br />
lûpas...<br />
Galiausiai moteris pakëlë aðarotas akis ir paþvelgë á<br />
vyrà, paðnibþda klausdama:<br />
– Tai?..<br />
– Laimut... Uogele tu mano... Na, negaliu nevykti,<br />
negaliu... O jei supyks kunigas, kas tuomet – kur tada<br />
dësimës? Èia juk nëra taip, kad nori eini – nori neini...<br />
Didysis kunigas ðaukia Rumbaudà, Rumbaudas ðaukia<br />
savo vyrus... Taip jau pasaulis sutvarkytas, deja... Dabar<br />
að bûsiu virðesnysis, o virðesniajam ir didesnë dalis,<br />
nusiðypsojus sëkmei, teks... Maþëliui plonus kaip miglelë<br />
vystyklëlius parveðiu, tau – þiedà, apyrankæ auksinæ,<br />
pamatysi, gyvensim, oi, kaip gyvensim! Að gi stiprus,<br />
juk þinai – manæs kryþeiviai nepriveikia, tai kà èia mas-<br />
› 156 š
koliai, jie, vos mûsø pulkus pamatæ, tuoj puola mûrines<br />
sienas statyti... Na, neberaudok, nusiramink...<br />
– Tu stiprus, – suðniurkðèiojo Ruokienë, – labai stiprus...<br />
– ir vël ásikniaubë kûkèiodama...<br />
Ruokis sunkiai atsiduso.<br />
<strong>Gugis</strong>, mëgindamas vis dar likti nepastebëtu pakampio<br />
ðeðëliu, be galo atsargiai nukiûtino durø link. Ir koks<br />
buvo kauko nustebimas, kai kieme rado… Jauniø!<br />
– O að tavæs atëjau ieðkoti! – pareiðkë vaikinas, visas<br />
ðvytintis, kaip kruopðèiai nuðveistas ðarvø antkrûtinis.<br />
– Vadinasi, ðásyk ir tave ima? – sumojo <strong>Gugis</strong>, prisiminæs<br />
draugo vasaros liûdesá ir jo „didvyriavimà“.<br />
– Taip! Ðásyk keliauju ir að! Nebereiks lindëti pilyje!<br />
Oi, prilups didysis kunigas Algirdas maskolius! Ilgam<br />
atsimins, kaip á mûsø þemes lásti! Grobikai prakeikti!<br />
Tarytum mums su kryþeiviais maþai vargø bûtø!<br />
– O Audrë kaip? – kuo nekalèiausiai pasiteiravo kaukas.<br />
– Audrë… – suniuro vaikinas, – Audrë pas tëvà. Tvarkosi<br />
savo pilyje, padeda motinai, kaip moteriai ir dera.<br />
Seniai maèiau… Bet ðtai gráðiu ið þygio, parneðiu jai aukso<br />
þiedà – josiu aplankyti!<br />
– O, kunigaitis! – pagarbiai nusilenkë netikëtam sveèiui<br />
ið trobos vël á laukà iðëjæs Ruokis. – Smagu matyti<br />
mûsø kuklioje pastogëje!<br />
– Ir man, Ruoki. Ðtai Gugá gundau…<br />
„Mane?“ – apstulbo kaukas.<br />
– Cha, – suprunkðtë vyras, – já galima sugundyti nebent<br />
pienu, duona ir pasakojimais. O jûs kuo gundote?<br />
› 157 š
– Sakau, reikëtø já pasiimti á þygá, – mirktelëjo Jaunius.<br />
– Tik pagalvok, koks bûtø puikus þvalgas! Nei kas<br />
pagaus, nei pastebës! Galëtume maskoliams tokiø netikëtumø<br />
pakiðti – ilgam atsimintø! Kad ir lankø temples<br />
supjaustytume prieð mûðá!<br />
– Taip, neblogas sumanymas… – Ruokis pasikasë pakauðá.<br />
– Að kai kà panaðaus buvau vasarà pagalvojæs,<br />
kai á Prûsus traukëm, bet tuomet jis atsisakë… O dabar…<br />
Þiema bus ilga, nuobodi, ða<strong>lt</strong>a. Gugi, kodël tau<br />
nepamëginti?<br />
„Ak aèiû, kad atsiminëte…“ – mintyse urgztelëjo ant<br />
ásikalbëjusiø þmoniø kaukas.<br />
– Aha, Gugi. Traukiam! Ten tai bus nuotykiø! Lauþai,<br />
dainos, kovos! – þadëjo Jaunius. – O èia… Siaubas –<br />
vëpûtiniai, dûmai, balanos! Kà gi tu èia veiksi! Spësi<br />
prisibûti gráþæs!<br />
– Pagalvosiu… – priþadëjo <strong>Gugis</strong>.<br />
– Ið tiesø skubëti neverta, – sutiko ir Ruokis. – Pasverk<br />
viskà ir pasakyk…<br />
Ruokis stabtelëjo, apsiþvalgë, atsiduso. Turbût ne vienas<br />
karys ið bajoro Rumbaudo pulkø gailëjosi nesàs arklys<br />
– juk kanopomis liesti gruodà neturëtø bûti ða<strong>lt</strong>a, o<br />
kaip ða<strong>lt</strong>a kojoms, nuvargusioms per ilgà trumpos dienos<br />
þygá! Rimèiau paðalo visai neseniai, tad per Gudijos<br />
pelkes kariai judëjo atsargiai, tarsi moterys, neðanèios<br />
pilnus skreitus kiauðiniø, per kiemà. Bet pagaliau tolumoje<br />
supilkavo miðko siena, vedlio veidas nuðvito ir jis<br />
› 158 š
linksmai mojo bajorui, girdamasis: „Kaip tik iki saulëlydþio<br />
spëjom, kaip tik...“<br />
Iðkeliauti á þygá <strong>Gugis</strong> taip pat nusprendë saulëlydþio<br />
metu. Dar dienà pats su savimi sutarë taip: jeigu saulutë<br />
leisis á debesá – bus blogas þenklas, ir jis liks tiesiog<br />
þiemoti Pagiriuose. Draugaus su Berþu ir Ryèiu, padës<br />
Ruokienei, susiras, tikrai susiras, kà veikti. O ðtai jeigu<br />
saulutë slëpsis uþ þemës kraðto, vadinasi, jis turi iðeiti<br />
jos ieðkoti. Juk ádomu bûtø pamatyti tas vietas, kur saulë<br />
ilsisi! Kas ten gyvena? Ar yra kaukø? Þmoniø?! To<br />
juk neþinojo net senolis Urkis – tik kartà prasitarë, kad<br />
þmoniø yra visur. Kur eisi – niekur nuo dièkiø nepabëgsi.<br />
O va kaukai… Retesnë, gerokai retesnë giminë. Nors,<br />
sakë, giminaièiø irgi turi…<br />
Kariø bûrá priglobë aukðtø egliø bokðtai. Rumbaudas<br />
sustabdë þirgà, pakëlë rankà, ir ðimtinë vyrø, stebëjusi<br />
vado mostà, ásitempë it verpalo siûlai: gal pagaliau stos,<br />
gal leis susiðildyti? Kiekgi galima þygiuoti, na, ir kas, kad<br />
kolei kas dievai buvo maloningi ir neprivertë sniego lig<br />
ausø, bet tas ða<strong>lt</strong>is, ða<strong>lt</strong>is, áþûliai lendantis pro storiausius<br />
kailius! O juk dar tik vëlyvas lapkritis!<br />
– Paskirt sargybas! – nugriaudëjo sodrus kunigaikðèio<br />
balsas, – pasirûpinti lauþais, stojam nakèiai!<br />
Nors po tokio nurodymo nebuvo priimta ðaukti „valio“,<br />
bet jis uþstrigo ne vieno kario, drebianèio sunkià<br />
mantà ant þemës, lûpose. Netrukus girios laukymëje suskambëjo<br />
titnagas, pakvipo svylanèia pintimi. „Gabija,<br />
Gabijute, ðventoji ugnele...“ – murmëjo vyrai, ákalbinë-<br />
› 159 š
dami liepsnà kuo skubiau griebti kuo storesnius sausuolius.<br />
Bet ugnelë, tarsi jauna mergelë, buvo ánoringa: vienø<br />
klausë tuojau pat, vis dràsiau laiþydama ràstigalius,<br />
o kitiems paðaipiai kyðèiojo lieþuvukus, tai pasirodydama,<br />
tai vël pasislëpdama tarp þabø. Bet netrukus ant<br />
sniegø sublizgo liepsnos atðvaitai, vis aukðèiau kilo þieþirbos,<br />
ir ilga þiemos nakties tamsa, jau beásitaisanti laukymëje,<br />
vël turëjo gëdingai sprukti á girios tankmæ...<br />
Mëlyna eglyno siena atmuðinëjo þirgø þvingtelëjimus,<br />
garsiau iðtartus ðiurkðtesnius þodþius, o negausiose sniegø<br />
kepurëse, uþkritusiose ant ðakø, þaidë liepsnø atspindþiai.<br />
– Lauþas lauþu, bet dar truputis tokio ðalèio, ir iðdvësim<br />
kaip musës... – nusispjovë karys, dël raudonuojanèios<br />
barzdos pramintas Rudoku, – jau geriau eiti, nei<br />
stovëti... – sumurmëjo tiesdamas rankas á liepsnà.<br />
Ruokis, kà tik gráþæs ið pasitarimo pas Rumbaudà ir<br />
sësdamas á vyrø bûrá, brûkðtelëjo apðarmojanèius antakius:<br />
– Matyt, teks èia praleisti vienà dienà. Gavo þinutæ –<br />
eiti negalima. Reikia sulaukti didþiojo kunigo Algirdo<br />
vyrø... Maskoliai, sako, didelius pulkus surinko – bûtø<br />
kvaila kaip þebenkðtims spàstuosna lásti, – paaiðkino.<br />
– Tikiuosi, kunigas nepaklydo, – murmtelëjo ir Raubis.<br />
– Dþiaukis, kad dar lauþus leidþia kûrenti, – prunkðtelëjo<br />
Rudokas, – o man vienà syká teko su Kenstuèiu<br />
Prûsuosna traukti – taip slaptai, kad jau susitaikëm, jog<br />
á karà tik varvekliais stosime... Bet paskui, kai vienà kry-<br />
› 160 š
þiokø maldyklà pakûrëme, tai susiðildëme taip, kad ilgai<br />
atsiminëme, – vyras plëðriai iðsiðiepë.<br />
– Ir nusilakei it telias, – paðiepë Gailius, – kiek paskui<br />
liepë rykðèiø ákrësti, kai rikiuotëje nepastovëjai, a?..<br />
– Að tau tuoj parodysiu rykðtes! – ðokosi raudonbarzdis.<br />
Bet Ruokis sunkia rankos liþe pasodino já atgal.<br />
– Nesipeðkit, vyrai, – paliepë. – Gailiau, neerzink Rudþio,<br />
jis karðtas ne tik þodá iðtarti, bet ir kirsti... – áspëjo. –<br />
O man vaidø nereikia!<br />
– Ot tai bijau jo kirèio, – Gailius mëgino prunkðtelëti,<br />
bet pavyko tik suðnypðti, mat ðnervës buvo irgi varvekliuotos,<br />
– að ir pats, Ruoki, þinok, nepësèias!<br />
– Þinau, kad nepësèias, – ðyptelëjo Ruokis, – dël to ir<br />
þvilgtelk á þirgus, kaip ten jie?<br />
– Ë, Ruoki, – ðyptelëjo Gailius, – þirgus priþiûri Ðvendris.<br />
Pamirðai, a?<br />
Ruokis piktokai dëbtelëjo á prieðgynà – jis virðesnysis,<br />
jis geriau ir þino, nurodymai vykdytini, o ne svarstytini,<br />
ne ve<strong>lt</strong>ui bajoras bûtent já, Ruoká, paskyrë... Bet… Et,<br />
kà èia kivirèysies, juk ið tiesø buvo anaip sutarta, tad tik<br />
murmtelëjo kitam kariui:<br />
– Švendri, broleli, þvilgtelk…<br />
Ðis net neburbtelëjæs atsistojo ir nuþingsniavo.<br />
– Ruoki, o kur tavo kaukas? – staiga susidomëjo Rudokas,<br />
– nesuðalo á gniûþtæ dar, ar ne?<br />
– Nesuðalau, – <strong>Gugis</strong> kyðtelëjo nosá ið ðalia padëto balnamaiðio,<br />
– kaukai dar ne tokius ðalèius atlaiko! – pasigyrë.<br />
Nors karðta tikrai nebuvo…<br />
› 161 š
– Cho cho, – juktelëjo rudabarzdis, – atrodo, jo kalbumo<br />
nei uþðaldysi, nei uþsiûsi.<br />
– Kas jau tiesa – tas tiesa, – vyptelëjo ir Ruokis. – Oi,<br />
kaip su mano þmona jie gerai sutardavo: toji tarðka patarðka<br />
ir ðitas pliurpa bekraðtis...<br />
<strong>Gugis</strong> susiraukë. Pastebëjæs kauko iðraiðkà Rudokas<br />
prapliupo kvatotis:<br />
– Cho cho cho... Chu chu chu, – þvingavo, – o jau<br />
piktas koks, koks piktas!<br />
„Ak ðit kaip! – pyktelëjo kaukas ir vël susirietë balnamaiðyje.<br />
– Eikit tad stumbrams uodegø kapot... Kai pasakojimø<br />
– tai, Gugi, pasakok, o dabar – plepys, pliurpa...“<br />
Ruokis pasikëlë, iðsitraukë didelá, sunkø briedkriauná,<br />
apþiûrëjo ir apuostë ant ugnies kepanèià stirnos kojà,<br />
patraukë ieðmà, iðrinko gabaliukà ir atpjovë.<br />
– Gugi, ei, Gugi, – ðûktelëjo balnamaiðio linkui, bet<br />
kaukas neatsiliepë.<br />
Rudabarzdis paðaipiai ðypsojo, stebëdamas susitaikymo<br />
pastangas.<br />
– Na, kaip nori, – ðis gûþtelëjo peèiais, – kumpis ir<br />
mums patiems skanus. Minkðtutëlis kaip samana, – pagyrë.<br />
– Kumpis? – vël iðlindo kauko veidelis, – noriu! – pareiðkë<br />
uþmirðæs iðdidumà.<br />
Rudokas vël taikësi prajukti, bet Ruokis á já taip dëbtelëjo,<br />
kad anas juokà prarijo, prikrimsdamas lûpà.<br />
– Na, tai imk, – iðtiesë Ruokis gabaliukà mësos, – sotinkis.<br />
Nors ir ne tokius ðalèius pakeli, – ðyptelëjo.<br />
› 162 š
– Aèiû, – padëkojo kaukas ir, iðsiropðtæs ið balnamaiðio,<br />
ásitaisë á vyrø ratà.<br />
Netrukus stirnienà dorojo ne tik kaukas, bet ir visa<br />
Ruokio deðimtinë – Rudokas, Gailius, Daugilas, Ba<strong>lt</strong>rus,<br />
Dainius, Raubis, Jundas bei Plikis. Netruko prisidëti ir<br />
gráþæs Ðvendris. Laukymæ uþplûdo toks garsus èepsëjimas,<br />
skanus urzgëjimas, kad sujudo vyrai ir prie kitø<br />
lauþø – kas tikrinti, o kas jau irgi doroti kepsniø.<br />
Dar nebaigæs èiaumoti paskutinio kàsnio, kaukas<br />
brûkðtelëjo per lûpas ir paklausë:<br />
– Ruoki, o kodël kunigai á þygá þiemà sumanë eiti? Juk<br />
ða<strong>lt</strong>a...<br />
– Va va, – pritariamai sulinksëjo Rudabarzdis, – ir<br />
man bûtø ádomu suþinoti, – kokio velnio á Maskolijà<br />
tempiamës per gruodà? Palauktume vasarëlës ir mostelëtume...<br />
Ruokis gurktelëjo kàsná, pasidairë, pas kurá vyrà boselis<br />
su midumi, ir atsakë:<br />
– Matai, maskoliø kunigas nelabai laukë, kol vasara<br />
sugráð, o mostelëjo per paèià þiemà á Tveræ. O þiemà...<br />
Þiemà ir upës, ir pelkës uþðalusios – kariuomenei kliûèiø<br />
lyg ir nër – tik ða<strong>lt</strong>is ir maistas.<br />
„Et, o kà dabar Munamukis veikia? A... Snaudþia,<br />
þiema juk...“ – sumojo <strong>Gugis</strong>.<br />
– O jie gudrûs – ið vasaros pasiruoðë... – tæsë Ruokis. –<br />
Va ir suskubo mûsø kunigai Tverës kunigo vaduoti, va,<br />
ir paðaukë mus...<br />
– Tad ir kiurksom èia, – baigë Rudokas, – net á kaimus<br />
neleidþia, kur krosnys ir barðèiai...<br />
› 163 š
– Jokiø kaimø! – blykstelëjo staiga nustojusio kramtyti<br />
Ruokio akys, – þinau að jus – tik paleisi kaip ðuná<br />
nuo virvës, tai tuoj prisilaksit ir eisit bobø kutenti... Paskui<br />
man galva nuo peèiø lëks. Manote, ten kaimuose<br />
labai jie jûsø laukia? Duona visiems vienodai skalsi ir<br />
vienodai jos trûksta...<br />
– Gerai gerai, Ruoki, nesikarðèiuok, – ramino já Gailius,<br />
– mes ne pienburniai, ne vienà þygá matæ, þinome,<br />
kas leista... Nors kaip èia – savos þemës, savi þmonës, o<br />
slepiamës girioje it kokie plëðikai...<br />
– Taip reikia, – niûriai atkirto Ruokis, – plëðikai ne<br />
plëðikai, bet maskoliø lieþuviai gal aplink laigo, o kuo<br />
netikëèiau juos prièiupsim, tuo mums geriau bus. Ir galvø<br />
maþiau paguldysime...<br />
– Ðtai tada ir atsigriebsime! – ðûktelëjo Rudokas, kratydamas<br />
nebaigtà grauþti kaulà, – na, vade, maktelëkite<br />
uþ mus! – iðtiesë gëralà.<br />
– Aèiû, vyrai, – padëkojo Ruokis ir uþsivertë boselá.<br />
„Kliuk, kliuk, gurkt, gurkt, – iðgirdo <strong>Gugis</strong>. – O jis visà<br />
Kaukaupá galëtø iðgerti“, – þvilgtelëjæs á Ruokio gurkðnius,<br />
pasibaimino kaukas.<br />
– Uuuu... Skanus gi, bjaurybë... Stiprus, bet skanus! –<br />
ðluostydamasis ûsus, pagyrë Ruokis ir taip gardþiai raugtelëjo,<br />
kad kaukui net pasidingojo, jog èia lokys sumaurojo.<br />
Gailius paslaptingai nusiðypsojo, Rudokas<br />
vyptelëjo:<br />
– Þinoma, kad skanus, èia, taip sakant, mano ypatingasis,<br />
mano mielasis! – ir staiga paklausë:<br />
› 164 š
– Ruoki, o tu mums dabar kaip kovos broliams tark –<br />
ar tikrai kaukas sëkmæ neða?<br />
<strong>Gugis</strong>, nustojæs kramtyti, nedraugiðkai dëbtelëjo á rudabarzdá<br />
– ir vël tos þmoniø pasakos, vis jiems kas nors<br />
turi laimæ neðti, – patys dirbtø ir tà laimæ turëtø… Taèiau<br />
didþiulë Ruokio plaðtaka labai ðvelniai patapðnojo<br />
kaukui per petá, ir vyras tarë:<br />
– O kaipgi kitaip? Þinoma, neða! Negi manote, kad<br />
kunigas mane ðiaip jûsø priþiûrëti bûtø paskyræs?<br />
Vyrai susiþvalgë, svarstydami – ar reikëtø juoktis, ar<br />
ðypsotis, o gal – labai rimtai apmàstyti tai, kas pasakyta?<br />
Bet èia pats Ruokis suprunkðtë ir nusikvatojo visa gerkle,<br />
net prie gretimø lauþø atsisuko:<br />
– Cha cha cha!<br />
Netrukus visa deðimtinë jau laikësi uþ pilvø, þvengdama,<br />
prunkðdama, kretëdama ir tirtëdama. <strong>Gugis</strong> irgi<br />
kiktelëjo kartà kità, nes pradþioje jis tikrai nesuprato,<br />
kas gi taip juokinga buvo pasakyta, bet paskui, kai juoko<br />
banga iðguldë visà ratà, kaukas irgi neatsilaikë – tik,<br />
þinoma, jo plono balselio þemabalsiø sutartinëje niekas<br />
net girdëti negalëjo…<br />
Pagaliau kvatojimas kiek aprimo, ir Rudokas, ranka<br />
nubraukæs iðtryðkusias aðaras, tarstelëjo:<br />
– Matai kaip… Vadinas, reikës ir man koká kaukà pasigauti…<br />
Ðiluma, sklidusi nuo lauþo, vël maþo, o vis garsëjantis<br />
knarkimas tikrai negalëjo jos pakeisti, netgi atvirkðèiai...<br />
› 165 š
<strong>Gugis</strong> persivertë ant kito ðono ir pamëgino uþsikimðti<br />
ausis. Kur tau – didingà Ruokio „chrrrrrpiðððð“ ne tik<br />
girdëjo – atrodë, netgi virpa balnamaiðio sienelës. „Uuuuu...“<br />
– pasipurtë nebeapsikæsdamas kaukas. O kiðti nosies<br />
á ða<strong>lt</strong>á taip nesinorëjo... „Bet teks, nes kitaip visà<br />
naktá bluosto nesudësiu“, – apsisprendë. Praskleidæs odos<br />
klostes jis iðlindo á laukà, patyliukais niurzgëdamas ant<br />
Ruokio, jo vyrø ir visø, kurie nemoka miegodami uþsièiaupti...<br />
„Dievaþ, bûtø musiø – pagauèiau ir primesèiau“,<br />
– piktybiðkai nusiðiepë, þvelgdamas á pusiau pravirà<br />
Ruokio burnà.<br />
Þiemovidþio padangë pasitiko kaukà pabirusiais þvaigþdþiø<br />
trupiniais, kuriuose tarsi trys þëruèio ðukës spindëjo<br />
ðienpjovio dirþas. Tiesa, senolis Urkis ðias þvaigþdes<br />
vadindavo „triakiu“ ir pasakojo, kad jos atsirado, kai<br />
didkaukis Barzdys nugalëjo baisø visa regintá triaká vilkà<br />
Vilkaká, o jo akis paaukojo protëviams, kad ðie, dausose<br />
gyvendami, galëtø visada þemën pasiþiûrëti ir savo<br />
ainius pamatyti... „Et, kaip jie ten laikosi – ar neðàla, ar<br />
maisto turi?..“ – suvirpo ðirdelë, kai prisiminimai apie<br />
senolio pamokymus netruko paþadinti prisiminimø apie<br />
gimtàjà olà, apie Kaukaðlaitá... Bet, vos nuvijus ilgesio<br />
ðeðëlá, sugráþo ið visø pusiø gurgsintis, kriokiantis, urzgiantis<br />
knarkimas. Taèiau, geriau apsidairæs ir ásiklausæs,<br />
kaukas pastebëjo kai kà keista. Neabejotina – daugiau<br />
nei pusæ to garso këlë Ruokis, bet gausus atitarimas<br />
atsklisdavo ið vos vos toliau, o ðalia nebuvo beveik<br />
nieko – kitoje lauþo pusëje, susisukæs á kailius, gulëjo tik<br />
› 166 š
Ðvendris... „Kurgi jie praðapo?“ – nustebo <strong>Gugis</strong>, aplenkdamas<br />
numestà boselá, kurá dar neseniai kliukino<br />
visi vyrai... Jis pauostë èia pat numestà kaiðtá – kvepëjo<br />
medumi, þolelëmis ir dar kaþkuo – tai keistai kuteno<br />
ðnerves ir priversdavo atitraukti nosá... „Ir vis dë<strong>lt</strong>o...<br />
Kaip èia taip?“ – vël nusistebëjo kaukas, þvelgdamas á<br />
sniegà, kuriame aiðkiai buvo matyti nuo lauþo á miðkà<br />
nueinanèios pëdos. „Juk naktimis paprastai jie niekur<br />
nevaikðèiodavo...“ Buvo ir dar viena keistybë – aplink<br />
lauþà juk gulëta ne vieno, o pëdos – tik vienos. „Juk<br />
negalëjo oru iðskristi... O gal... Medinis paèiupo?“ Nuo<br />
ðios minties nukrëtë ðiurpas – Gugiui nebuvo tekæ sutikti<br />
Medinio, bet kaukai pasakodavo, kad jis didelis kaip<br />
lokys ir piktas kaip ðeðkas, vietoj rankø turintis àþuolo<br />
strampus, o þemiau juosmens – kelmà, ið kurio driekiasi<br />
ðaknys – kojos, daug kojø... Ir vargas tam, kas sutrikdydavo<br />
Medinio ramybæ – nesvarbu, þvëris, kaukas ar þmogus<br />
tai bûdavo: Medinis já pavydavo ir, apraizgæs ðakomis,<br />
pakabindavo medþiuose... „Pala, – sustabdë prisiminimus.<br />
– Medinis turi daug kojø, o èia dvi... Tik dvi...<br />
Reikia paþadinti Ruoká, gal tikrai kas negera, – nusprendë<br />
kaukas. – Kartu ir knarkti nustos...“ – dar pasidþiaugë.<br />
Taèiau Ruoká paþadinti, pasirodo, buvo gerokai sunkiau,<br />
nei tai sumanyti. Kaukas visaip stengësi: bandë<br />
kalbëti á ausá, kepðnoti petá, ásidràsinæs netgi ûsus patampë,<br />
bet kur tau – þmogus net nemanë busti, tik sumurmëdavo<br />
per miegus, iðsiðiepdavo, suprunkðdavo ir<br />
vël uþknarkdavo taip, kad jeigu miðke bûtø likæ lapø, jie<br />
› 167 š
seniai bûtø uþkritæ ir palaidojæ visà kunigo Rumbaudo<br />
pulkà. „Tada þadinsiu Ðvendrá“, – pyktelëjo kaukas ir<br />
nutapnojo á kità lauþo pusæ. Bet kur tau! Ar þmonës<br />
kaþkaip kitaip miegojo nei kaukai, ar jis kaþko nemokëjo<br />
– Ðvendris lygiai taip pat prunkðtë, raivësi, netgi<br />
mostelëdavo ranka vydamas þadintojà, bet nebudo, nebudo<br />
– ir nors tu sprok paausëje – niekas nepadëjo. „Na,<br />
gerai, – suniurzgë. – Eisiu ir pats viskà iðsiaiðkinsiu. Mediniai<br />
tikrai neturi dviejø kojø“, – dar kartà save patikino<br />
ir nutapnojo sniego pluta, beveik nedumbanèia nuo<br />
kauko svorio...<br />
– Nafania! Nafania!<br />
Vyrëlesnis, liesas, raukðliø iðvagota kakta naminukas<br />
iðlindo ið ràstigaliø plyðio, iðsitraukë ið paskos ástrigusius<br />
marðkinius ir puolë bartis:<br />
– Na, ko, Kuzia, ko? Kas gi vël? Þiurkë? Kaip verðis?<br />
Su ðeðiom uodegom?<br />
– Ne, ne, – jaunas, nedidukas naminukas, pavadintas<br />
Kuzia, ðiaudø spalvos plaukø kupeta ir blizganèiomis<br />
akutëmis, sumosavo rankomis:<br />
– Ne þiurkë, be to, uodegø ne ðeðios ten buvo, o devynios,<br />
ir apskritai... – staiga nutilo, matyt, uþmirðæs, kà gi<br />
norëjo pasakyti.<br />
– Tai gal vël einam miegoti, a? – þiovaudamas pasiûlë<br />
Nafania, èiupinëdamas savo oþio barzdelæ.<br />
– Taip, taip, – Kuzia vël sumosavo, – bet... ne, ne! Pas<br />
ðeimininkà, bëgam pas ðeimininkà!<br />
› 168 š
– Gal tave kas nors su irklu ðlioptelëjo? – pyktelëjo<br />
Nafania. – Ðeimininkas miega, tuoj pat skusk miegot ir<br />
tu! O tai...<br />
– Ne, ne! Ðeimininkas nemiega, ðeimininkas nemiega,<br />
pas ðeimininkà sveèiai, keisti sveèiai, dideli sveèiai,<br />
daug daug sveèiø!<br />
– Na, na, – nepatikëjæs susiraukë Nafania, – kas gi<br />
sveèiuojasi taip vëlai? Kà èia vël susigalvojai?<br />
– Einam, Nafania, einam, – ragino Kuzia. – Pamatysi,<br />
keisti sveèiai, keisti sveèiai, kalba keistai, kalba ne taip,<br />
kalba kitaip!<br />
– Na, palauk, – ropðdamasis þemyn, sumurmëjo senasis,<br />
– jeigu apgausi – taip ir þinok, ðermukðnine vytele<br />
iðvanosiu, oi cypsi!<br />
– Ne, ne, neapgaudinëju, neapgaudinëju, einam, einam,<br />
– ragino jaunylis.<br />
Sunkiai atsidusæs Nafania nusekë pasieniu skubantá<br />
Kuzià...<br />
– Þiûrëk, þiûrëk, matai? – naminukas mostelëjo rankute<br />
á kità kambario kampà.<br />
Ten, prie stalo, sëdëjo ðeimininkas, o jam ið abiejø pusiø<br />
buvo ásitaisæ dideli kailiais apsitaisæ vyrai. Ant stalo<br />
stovëjo keletas àsoèiø, mëtësi pora dideliø bryzø laðiniø.<br />
Ið àsoèiø sveèiai ir patys maukë, ir ðeimininkui kiðo, o<br />
jeigu ðis pamëgindavo atsisakyti – tuoj pat visi uþbaubdavo<br />
taip, kad ðeimininkas, vis vogèiomis apsidairydamas,<br />
irgi maktelëdavo. Drumstose þmoniø akyse tava-<br />
› 169 š
avo balanos liepsna ir kaþkoks nejaukus linksmumas...<br />
Vienas ið sveèiø, apþëlæs tankia ruda barzda, priekaiðtingai<br />
pateliuskavo àsotá ir prabilo naminukams nesuprantama<br />
kalba:<br />
– Na, seni, kaip èia taip? Geriam geriam, o nedainuojam?<br />
– Da, da*, – ðeimininkas sulinksëjo, – da...<br />
– Negerai, – Rudokas trinktelëjo kumðèiu á stalà taip,<br />
kad àsotis net ðoktelëjo, ir tæsë: – Kai vyrai geria – vyrai<br />
ir dainuoja, ar ne? O jeigu vyrai geria ir nedainuoja, tai<br />
jie yra ne vyrai, o kiaulës, tiesà kalbu!?<br />
– Mmhm, – pilna burna atsiliepë vienas ið vyrø, –<br />
dainos – gerai!<br />
– Da, da, – ðeimininkas vël sulinksëjo, gailiai þiûrëdamas<br />
á maþëjanèius laðinius.<br />
– Reikia já mûsø dainø iðmokyti, Rudi, – pasiûlë Dainius,<br />
godþiai spoksantis á àsotá, bet nedrádamas stverti,<br />
kol jo nepaleido rudo dièkio letenos kaip duonos kepalas.<br />
– Teisingai! – iðsiðiepë Rudis, – o jis èia vis: da, da,<br />
da... Da da da, da da da, – uþdainavo.<br />
Nustebæs ðeimininkas dëbtelëjo á pragydusá sveèià.<br />
– Vadinas, taip! – paskelbë Rudokas. – Dainuosime<br />
apie klevelá! Tryyyys keturi!<br />
– Aaaaaaaaugo kieme klevelyyyyyys! Augo kieme... –<br />
ið karto uþbliovë keletas ákauðusiø balsø.<br />
* Taip (rus.).<br />
› 170 š
– Tu irgi, irgi dainuok, – Rudis paragino ðeimininkà<br />
niuksu, bet ðis tik þvalgësi á baubianèius vyrus, nieko<br />
nebesuprasdamas.<br />
– Dainuok! – tiesiai á veidà uþbaubë nekviestas sveèias,<br />
èiupdamas þmogelá uþ marga juostele apsiuvinëtø<br />
marðkiniø, – da!<br />
– Da... – blykðdamas tesugebëjo iðlementi ðeimininkas...<br />
– Nafania, ei, Nafania, matai, matai, nemelavau, nemelavau!<br />
– Kuzia negailestingai tampë vyresná naminukà<br />
uþ rankovës. – Oi, oi, kaip ásirëkë, kaip ásirëkë, – stebëjosi,<br />
grûsdamas á ausá kito delno pirðtà.<br />
Nafania mostelëjo ranka, it vydamas ákyrià musæ. Keletà<br />
sykiø susiraukæs, èiuptelëjæs uþ barzdelës, pasikrapðtæs<br />
pakauðá ir, piktai dëbtelëjæs á ákyruolá, nusispjovë ir<br />
murmtelëjo:<br />
– Matau, kad nemelavai... Tik ar þinai, kas tie sveèiai,<br />
a?<br />
– Sveèiai? – nustebo Kuzia, – ogi þmonës, þmonës!<br />
Viens, du, trys... Oi, oi, tamsa, tamsa þmoniø!<br />
– O kokie þmonës, ar þinai?<br />
– Dideli, labai dideli? – spëjo Kuzia.<br />
– Ne.<br />
– Alkani, labai alkani? – dar kartà pabandë.<br />
– Gal, tpfu, – Nafania vël nusispjovë ir èiupo Kuzià uþ<br />
peties: – Þiûrëk gerai, jaunuoli. Tai – lietuviai. Girti lietuviai.<br />
– Lietuviai? – Kuzia iðsprogino akis.<br />
› 171 š
– Taip, lietuviai, – linktelëjo Nafania, – tik ádomu, ið<br />
kur jie èia atsirado vidury nakties?<br />
– Oi, kaip ádomu, Nafania, kaip ádomu! – suspirgëjo<br />
Kuzia. – O kas, kas tie lietuviai?<br />
– Kas? – piktai vyptelëjo senasis naminukas. – Ogi<br />
bandos didþiuliø rëksniø. Kai jie uþeina – gero nelauk,<br />
o jeigu dar iðgeria to rudo skysèio – visai pasiunta: gvelbia<br />
laðinius, grobia gyvulius... Þodþiu, ðeimininkai sako:<br />
„Lietuviðka netvarka“. Oi, bëda mûsø ðeimininkui, bëda...<br />
– Nafania lûdnai palingavo galvà.<br />
– O mes... – susirûpino Kuzia, – gal galime jam kuo<br />
nors padëti, padëti, a, Nafania? Juk gera mûsø ðeimininkë,<br />
ðeimininkë gera! Þiûrëk, kokius man marðkinëlius<br />
iðsiuvinëjo, ðtai iðsiuvinëjo!<br />
– Þinau, kad gera, Kuzia, þinau. O kaip pagelbëti –<br />
sugalvosim, – naminukas vël pasikasë pakauðá, – tik dabar<br />
tss! Reikia ðeimininkei pasakyti, kad nosies nekiðtø,<br />
kol ðitie èia... Nes visada pirma prisiryja, prisilaka, o tada<br />
eina durø dauþyti... Gal prisilakæ iðsineðdins...<br />
„Svarbiausia – kerà tarti greitai, iðberti kaip þirnius ir<br />
bûtinai, bûtinai þiûrëti á kerimàjá...“ – sekdamas pëdsakais<br />
patyliukais kartojosi motulës Gubës pamokas <strong>Gugis</strong>.<br />
„Bet kaip reikëtø þiûrëti á Mediná, jeigu jis toks baisus?“<br />
– nedavë ramybës mintis. Nors kuo toliau – tuo<br />
maþiau atrodë, kad Ruokio deðimtinæ kas nors bûtø pagrobæs,<br />
mat pëdsakai vedë tolyn ið miðko ir greitai vietoj<br />
vienø pëdø atsirado daugiau, taèiau visos driekësi viena<br />
› 172 š
kryptimi – tolyn. Miðkas netrukus baigësi, ir þvitrios kauko<br />
akys aptiko slënyje nusidriekusá kaimelá. „O-o! – susivokë<br />
<strong>Gugis</strong>. – Taigi á kaimà iðlapnojo, ðtai kokie... O Ruokis<br />
juk nenorëjo leisti... Reikia gráþti, reikia pasakyti...“ –<br />
bet tuoj pat jis atsiminë, kaip tik kà mëgino prike<strong>lt</strong>i Ruoká,<br />
Ðvendrá ir kuo tai baigësi. „Et, iðsiaiðkinsiu pats, kà jie<br />
veikia, o jeigu kà – greitai greitai parbëgsiu...“<br />
Knarkimas, rodës, kilnoja pirkios stogo ðiaudus. Kuzia<br />
pauostinëjo orà ir susiraukë – ðeimininkë ir jos dukra<br />
vakarienës valgë raugintø kopûstø, o jam nepaliko<br />
në þiupsnelio. Tai godiðës!<br />
– Kuzia, keberiokis ant skrynios, nuo jos uþðok ant<br />
patalo ir prikelk ðeimininkæ, – paliepë Nafania.<br />
– Gerai gerai, – linktelëjo naminukas ir, kabindamasis<br />
uþ rankenos, spynos ir dar ko papuola, uþsirangë<br />
aukðtyn.<br />
– Viens, du, trys – opa! – ðûktelëjo stryktelëdamas<br />
ant antklodës ir bëgdamas ja iki kraðto, ið uþ kurio kyðojo<br />
mieganèios moters galva.<br />
– O dabar? – pasiklausë jaunëlis.<br />
– Dabar atsargiai papûsk á nosá, – toliau vadovavo<br />
Nafania.<br />
– O, nosin! Fiiii... Fiii... Fiii, – stengësi Kuzia, pasilenkæs<br />
ir vamzdeliu sudëjæs lûpas...<br />
– Dabar... Kad tave! Að gi sakiau – atsargiai! Atgal!<br />
Atgal! – ðûktelëjo vyresnysis naminukas, pastebëjæs kaþkà<br />
átartina.<br />
› 173 š
– O kodël, kodël atgal? – pamëgino dar domëtis pûtikas,<br />
bet tuo metu nuaidëjo garsus garsus „Aaaaaaapèi!“,<br />
ir ið ðeimininkës nosies ir burnos iðsiverþusi oro srovë<br />
bloðkë Kuzià á lovûgalio lentas taip, kad akyse net þieþirbos<br />
suspragsëjo...<br />
– Oi, oi, oi... – suvaitojo naminukas.<br />
– Uuuuu... – èiuptelëjæs uþ barzdelës, palingavo galvà<br />
Nafania.<br />
Ðeimininkë, paþadinta èiaudulio, atsisëdo lovoje ir<br />
marðkiniø rankove perbraukë panosæ.<br />
– Ðe tai tau... – sumurmëjo pati sau.<br />
Tuo tarpu Nafania skubëdamas ropðtësi ant skrynios,<br />
o moteriðkë, dar pasidairiusi, kumðèiais patrynusi akis<br />
bei pasitaisiusi patalus, vël ruoðësi gu<strong>lt</strong>is. Taèiau ðtai ji<br />
iðgirdo ir ið kaþkur atsklindantá nedarnø vyriðkø balsø<br />
gaudimà...<br />
– Èia dabar kas, – pasikrapðtë ausá, mëgindama geriau<br />
ásiklausyti...<br />
– Kche! Kche! – kostelëjo dar tebesitiesdamas Nafania.<br />
Dubenëliais virtusios moters akys ir praþiota burna<br />
geriau uþ bet kà bylojo, kad naminukas pastebëtas, tad<br />
ðis laiko negaiðo:<br />
– Ðeimininke, tik nepradëkite rëkti... – apdairiai pradëjo<br />
Nafania.<br />
– Nami... Naminukas? – suvapëjo apstulbusi moteriðkë.<br />
– Taip, – jis nusilenkë, – susipaþinkime – esu Nafania<br />
› 174 š
Itytièius, jûsø pirkios vyresnysis naminukas. O ten, lovûgalyje,<br />
yra mano jaunëlis Kuzia.<br />
– Oi, oi, oi... – vël sudejavo Kuzia, mëgindamas atsisësti...<br />
– Aleksandra... Aleksandra Vorfolomejevna... – vis<br />
dar per daug nustebusi, kad kaip reikiant susigaudytø,<br />
atsakë moteris.<br />
– Labai, labai malonu, ðeimininke Aleksandra... Þinote,<br />
kai mano tëvas gyveno pas bojarinà Ðpikovenkà,<br />
tai mes, jaunesnieji...<br />
– Mama, kas nutiko? – pakëlë galvà gretimoje lovoje<br />
miegojusi jauna mergina. Bet motina neatsiliepë, o dukra,<br />
ant savo kraièio skrynios pastebëjusi du nedidelius<br />
padarus, irgi iðsiþiojusi sustingo ið nuostabos.<br />
„Ant kalno mûûûûûûrai...“ – pasikartojo baubimas ið<br />
pirkios, ir moteriðkë vël sukluso. Tai ir Nafaniai priminë,<br />
ko gi jis atëjo, tad, metæs á ðalá prisiminimus, naminukas<br />
tarë:<br />
– Jûs nekreipkite dëmesio, tiesiog pas ðeimininkà atëjo<br />
ne visai áprastø sveèiø, kurie...<br />
– Sveèiø! – atitokusi ðoktelëjo moteriðkë. – Ak tas<br />
senas girtuoklis, tas palaidûnas! Tuoj að jam parodysiu<br />
sveèius! – sukliko ir ðveitë á ðonà antklodæ. Nafania persigandæs<br />
iðvydo, kaip uþkloto kraðtas artëja á já it koks<br />
debesis ir nuðluoja nuo skrynios.<br />
– Tuoj að já ir jo sveèius kaip neðiu lauk! – dar spëjo<br />
iðgirsti prieð pat trinktelint durims.<br />
› 175 š
„Brrrrr... O vis dë<strong>lt</strong>o – vësoka“, – <strong>Gugis</strong> stipriau susiverþë<br />
bebrenà, kurià jam taip ðauniai susiuvo Ruokienë<br />
prieð þygá. Atëjæs iki artimiausios kaimo, á kurá vedë pëdsakai,<br />
pirkios, jis nusprendë pirmiausia gerai apsidairyti,<br />
pagalvoti ir tik tada ko nors imtis. Ða<strong>lt</strong>ukas, pajutæs,<br />
kad kaukas nustojo judëti, taip ir taikësi ágnybti... O pirkia<br />
buvo ne bet kokia – didelë, tvirtai suræsta ir apdailinta,<br />
be to, ðalia pirkios stovëjo svirnas ir klojimas, o<br />
Pagiriuose tokius erdvius trobesius teturëjo godusis Taupënas,<br />
o jam, kaip <strong>Gugis</strong> anàsyk pats ásitikino, turtà neðë<br />
aitvaras Vipðtas. Taèiau dabar kaukas neturëjo laiko<br />
net trumpam prisiminti ðio nutikimo, todël ir mes apie<br />
já papasakosime kità syká, mat Gugio ausis taip pat pasiekë<br />
garsus þmoniø baubimas.<br />
„Taip... Dainuoja... Na, kol dainuoja – vadinasi, nieko<br />
bloga, – lyg ir nudþiugo <strong>Gugis</strong>. – Ir ko èia griebtis?<br />
Pirmiausia reikia þvilgtelëti á vidø...“ Taèiau, vos pasiryþus<br />
þengti þingsná, girdþdëdamos praviro klëties durys, ir<br />
á sniegà ðlumðtelëjo labai, labai didelë þmogë. „Vai, – kaukas<br />
mikliai ðastelëjo ðalin, – kad tik nesumindytø!“ Bet<br />
þmogë net nepastebëjo – ir kaipgi kitaip, ji skubëjo, labai<br />
skubëjo: þmonës juk niekada þiemà nekiða laukan<br />
nosies ar uþpakalio, prieð tai neapsivyniojæ visais ámanomais<br />
bûdais. O þmogë buvo su paprastais drobës marðkiniais<br />
iki keliø, tik apsitûlojusi didþiule skara ir áðokusi<br />
á ve<strong>lt</strong>inius... Nors ir kluptelëjusi, ji bematant paðoko ir,<br />
burbëdama begalæ nesuprantamø þodþiø, nuskubëjo trobos<br />
link.<br />
› 176 š
– Oi oi, oi oi, – vël sudejavo Kuzia, atsisëdæs lovûgalyje<br />
ir apèiuopæs galvoje iðkilusá didþiulá, gal net sulig<br />
þirniu, gumbà!<br />
Tuo metu niurgzdamas ir urgzdamas Nafania mëgino<br />
iðlipti ið uþ skrynios, bet kur tau! Mat jà Vasilisos kraièiui<br />
kaupti pagamino ne bet kas, o pats Jemelia Msistlavièius,<br />
geriausias viso kaimo dailidë, tad lentos buvo suleistos<br />
taip kruopèiai, kad net maþi naminuko pirðtai<br />
nerado uþ ko uþsikabinti.<br />
– Kuzia! – piktai ðûktelëjo á nemalonius spàstus patekæs<br />
vyresnysis, vël nugirdæs jaunëlio inkðtimà, – Kuzia,<br />
po ðimts blusø, baik inkðti ir ateik pagalbon, nes vos<br />
iðlipæs rykðtæ paimsiu!<br />
– Nafania? – Kuzia kilstelëjo galvà ir apsidairë, bet<br />
nepamatë, ið kur sklinda balsas.<br />
– Þinoma, kad Nafania, negi þiurkë devynuodegë, –<br />
vël nuaidëjo ið kaþkur, – ateik pagalbon, girdi!<br />
– Nafania! Nafania, bet kur tu? – vis dar nesuprasdamas<br />
þvalgësi Kuzia.<br />
– Kur kur, lipk ant skrynios ir pamatysi, kad tave katinas<br />
nujotø!<br />
Kuzia nerangiai atsistojo, ðlubèiodamas perëjo sujauktu<br />
patalu ir vël apsidairë:<br />
– Èia tavæs irgi nëra...<br />
– Lipk gi ant skrynios, pasakiau! – neapsikæsdamas<br />
vël riktelëjo Nafania.<br />
– Gerai gerai, lipu, lipu, tik ko taip ðaukti, ðaukti kam<br />
taip?.. – murmëjo jaunylis, rangydamasis aukðtyn.<br />
› 177 š
– Na, dabar matai? – pastebëjæs Kuzios akuèiø blizgesá,<br />
murmtelëjo vyresnysis, raivydamasis tarp sienos ir<br />
skrynios.<br />
– Oi... – Kuzia net susvyravo. – Nafania Nafania, tau<br />
skauda, skauda? Taip, skauda? Oi, kà daryti, Nafania,<br />
oi! – puldinëdamas nuo vieno skrynios dangèio kraðto<br />
prie kito, cypèiojo naminukas.<br />
– Iðtraukti! – Nafania ir vël neapsikentë, – padëti man<br />
iðlipti, po galais!<br />
– Iðtraukti, iðtraukti, – susirûpino Kuzia, – bet að nepasieksiu,<br />
tu giliai giliai!<br />
– Virvæ surask kokià, virvæ, – patarinëjo Nafania.<br />
– Èia nëra jokiø virviø, virviø jokiø, Nafania, nëra!<br />
– Tada skepetà kokià surask – ðeimininkës skepetà!<br />
– O... Radau, Nafania, radau! Oi, kokia skepeta, skepeta<br />
kokia, graþi kokia!<br />
– Neðk èia, greièiau, greièiau, – ragino, – ir leisk,<br />
leisk... Taip, gerai...<br />
Sugriebæs medþiagà, Nafania ðiaip ne taip iðsiropðtë<br />
ant skrynios dangèio.<br />
– Ufff, – murmtelëjo atsisësdamas, – tai moteriðkës<br />
neramumas...<br />
Ðeimininkas paslaugiai uþdegë dar vienà balanà. Lietuviai,<br />
panaðu, neðdintis net nesiruoðë. Iziaslavas Vasiljevièius<br />
tik sunkiai atsiduso: mat kaþkelintas àsotis ir<br />
vël parodë dugnà, o jeigu prisimintø dar ir kà tik nuo<br />
stalo nubrauktà ið laðiniø pa<strong>lt</strong>ies belikusià odà, skilan-<br />
› 178 š
dþio likuèius... „Tai gyvuliai, viskà man supus... Negi kaimynus<br />
ke<strong>lt</strong>i, kad kartu iðvytume? Bet kaip? Oi, kaip baisu...<br />
Kad taip nepastebëtam iðslydus ir prikëlus Saðà prikalbinti<br />
pas kaimynus nubëgti... Kaip èia jiems pasakius,<br />
kad man á laukà reikia?..“<br />
– Kokiø dainø dar mokame, a, vyrai? – Rudokas nuþvelgë<br />
beñdrus.<br />
– Apie geguþëlæ! – ðûktelëjo Daugilas.<br />
– Apie karklus! – atitarë Plikis.<br />
– O að moku tokià, – pasigyrë Dainius:<br />
„Að aluèio negeriu, kopûstø nevalgau, senø bobø nemyliu,<br />
jaunø nepagaunu!“<br />
– Cho cho cho, – nusikvatojo Rudokas.<br />
– Che che che, – ásiteikiamai sukikeno ir ðeimininkas.<br />
„Tuoj vël baubs... Et, teks palaukti, kol nusilaks iki aslos<br />
graibymo, ir nieku gyvu neglostyti jø prieð plaukà – Dievas<br />
þino, kas gali á galvà ðauti!“ – pasisaugojo mintyse.<br />
– Sakai, bobø nepagauni... Nevikrus tu, Dainiau, oi,<br />
nevikrus... – paðiepë Gailius.<br />
– O tu dþiaukis, – siekdamas àsoèio, atkirto tas, –<br />
nors kà ten, tavo bobos ir gaudyti neverta...<br />
– Kà pasakei? Pakartok! – uþbliuvo stodamasis Gailius.<br />
Bet atsakymo iðgirsti nespëjo: trinktelëjo pirkios durys.<br />
Visi kaip vienas suþiuro.<br />
– O! – iðsiviepë Dainius, – tai bent!<br />
Ne, Aleksandra Varfolomejevna tikrai nesitikëjo èia<br />
iðvysti tiek daug tokios keistos vyriðkosios padermës, nie-<br />
› 179 š
kuo neprimenanèios áprastiniø Iziaslavo Vasiljevièiaus<br />
drauguþiø, todël visi ið anksto sugalvoti meilûs þodþiai<br />
apie oþius, kiaules, mulkius, girtuoklius, niekdarius kaþkur<br />
iðsilakstë. Moteriðkë sustingo, paklaikusiomis akimis<br />
lakstydama nuo vieno nepaþástamo veido prie kito.<br />
Kas tokie? Ið kur? Kodël? Akimirkà tvyrojo tyla ir abipusis<br />
þvalgymasis.<br />
– Kad mane griausmas! Kokia graþuolë! – pirmas pagyrë<br />
Rudokas.<br />
– Nuo kada èia gudai tau graþûs?! – pasipiktino Plikis.<br />
– Ot tai tokià… Pakutenti!.. – net apsilaiþë Dainius.<br />
Iziaslavui net nebereikëjo suprasti atëjûnø þvilgsniø,<br />
o kà sakyti apie juokus, kad toptelëtø, kas gali nutikti.<br />
Jis nubalo tarsi pirmas sniegas, dëbtelëjo á migla aptrauktas<br />
sveèiø akis, á baimingai besidairanèià þmonà ir, gailiai<br />
cyptelëjæs, èiupo Rudoko rankà, prispaudë prie lûpø,<br />
kaþkà neriðliai berdamas svetima kalba.<br />
– Èiagi kas, – Rudokas papurtë rankà, mëgindamas<br />
iðlaisvinti plaðtakà, bet ðeimininkas jà dar stipriau suspaudë,<br />
– baik gi, sakau, baik, dink, po perkûnais! – ir<br />
stumtelëjo taip, kad anas net nulëkë nuo suolo ir trinktelëjo<br />
pakauðiu á grindis.<br />
– Vyyyyyyyyyyyyy! – suspigo moteriðkë, puldama atgal<br />
pro duris, – yyyyy!<br />
Klaikus daugiabalsis baubimas nutrûko, kai tik þmogæ<br />
paslëpë uþsiverianèios durys. <strong>Gugis</strong>, jau priëjæs visai<br />
prie pat pirkios, vël apdairiai stabtelëjo. Kai þmonës ne-<br />
› 180 š
dainuoja, jeigu jø baubimà galima pavadinti dainomis,<br />
jie daug pastabesni, o kaukas vis dar nieku bûdu nenorëjo<br />
bûti pamatytas. Taèiau pirkios durys, kiek jam pavyko<br />
pastebëti, buvo uþtrenktos kruopðèiai – ko norëti,<br />
kai ðitaip ða<strong>lt</strong>a, sako, þmonës netgi katinams uodegas<br />
nukapoja, brrr...; o langai – gana aukðtai, nors ir pasiekiami,<br />
jeigu palypëti... Bet èia durys vël atsivërë ir á sniegà<br />
ðlumðtelëjo... ta pati þmogë, tik ðásyk cypdama ir klykdama<br />
„yyyyyyyyyy, vyyyyyyy“ ir panaðiai, paknopstom,<br />
net uþmirðusi krintanèià skarà, nulëkë atgal iki klëties,<br />
ábëgo vidun ir uþtrenkë duris, uþ kuriø pasigirdo stumiamo<br />
sklàsèio krebþdëjimas. „Oho, ir kas èia buvo? –<br />
vos spëjæs atðokti á ðonà ir prisiglausti prie sienos, nustebo<br />
<strong>Gugis</strong>. – Matyt, kaþkas negera“.<br />
Staigus moteriðkës padø pasipustymas sukëlë tokià<br />
juoko audrà, kad kai kurie ið sveèiø jau net nebesikvatojo,<br />
o tik þiopèiojo tarsi þuvys ant kranto, laikydamiesi<br />
uþ pilvø ir kratydamiesi. Rudokas brûkðtelëjo per aðarotas<br />
akis ir vël dëbtelëjo á àsoèio dugnà:<br />
– Nieko nesuprantu, – suprunkðtë, – geriu, o negirtëju?<br />
Ar taip greitai blaivëju? Ei, Iziaslavai, koká èia marmalà<br />
mums kiði?<br />
Bet ant grindø iðsikëtojæs ðeimininkas neatsiliepë.<br />
– Tpfu, – nusispjovë Plikis, – turbût apsimeta gudo<br />
iðpera, kad gëralo nereikëtø duoti. Ðykðtuolis...<br />
– Na, gerai, jûs já prikelkite arba paieðkokite ëdalo, o<br />
að einu kokio kampo palaistyti, – ràþydamasis atsistojo<br />
› 181 š
Rudokas, bet susvyravo ir tuoj turëjo griebtis uþ stalo<br />
kampo. „Che, ne toks jau að ir blaivus...“ – sumurmëjo<br />
sau, taèiau tik pasipurtë, iðsitiesë, pasitaisë kailá ir nuðlitiniavo<br />
durø link.<br />
Rudokas, smagiai pasiðvilpaudamas ir mindþikuodamas<br />
nuo vienos kojos ant kitos, gelsvà srovæ kraipë visomis<br />
kryptimis. Baigæs atsargas, truktelëjo kelnes aukðtyn,<br />
suverþë dirþà ir, þvelgdamas þemyn, pasiþavëjo atliktu<br />
darbu:<br />
– Neblogai, tikrai neblogai... – grioveliai ir taðkeliai<br />
sniege pynësi tarsi paties nagingiausio meistro pjaustiniø<br />
raðtai, tiesa, kiek per daug netolygaus dydþio, bet<br />
kam gi tai galëjo rûpëti...<br />
<strong>Gugis</strong> atsargiai kyðtelëjo galvà ið uþ kampo – rudabarzdis,<br />
atrodo, kol kas nesiruoðë gráþti á pirkià. Ir ða<strong>lt</strong>uko<br />
nejuto – dairësi po dangø, pûkðtë, murmëjo, kol jo<br />
þvilgsná patraukë klëtis ir jos lange vos matoma mirksinti<br />
ðvieselë.<br />
– Hmmm... – suniurnëjo, kasydamasis pakauðá. Nelabai<br />
tvirtu þingsniu jis nuðlitiniavo prie langelio ir bandë<br />
pro já kà nors áþiûrëti. <strong>Gugis</strong>, naudodamasis proga, perbëgo<br />
á kità pusæ, kad geriau matytø, kà tas rudis sugalvos...<br />
O klëtyje kaþkas spygtelëjo, bet tuoj pat nutilo.<br />
– O! – rudabarzdis iðsiviepë parodydamas net dantis, –<br />
o! – pakartojo, nerangiai keldamas kojà ant girnos, viena<br />
ranka atsiremdamas á klëties duris, o kita klebendamas<br />
rankenà.<br />
› 182 š
<strong>Gugis</strong> prislinko dar arèiau. Tuo tarpu Rudokas, paleidæs<br />
rankenà, porà kartø stuktelëjo kumðèiu á duris. Niekas<br />
neatsakë. Tada jis dar syká, bet jau gerokai stipriau,<br />
patrankë riktelëdamas:<br />
– Ei, moteriðke mieliausioji! Áleisk geràjá þmogø – jei<br />
ne, duris iðlauðiu! – áspëjo.<br />
Bet atsiliepë tik kaþkokio sunkaus stumiamo daikto<br />
dundesys.<br />
„Metas tai baigti! – nusprendë kaukas, – Ruokis juk<br />
jiems sakë, kad jokiø ëjimø á kaimus, matyt, reikia priminti!“<br />
Jis ákvëpë pilnus plauèius oro, þingtelëjo pirmyn ir èiuptelëjo<br />
pasislëpusios þmogës ramybës drumstëjà uþ kojos:<br />
– Rudokai! – suðuko, nors þmogui jo ðauksmas tepasigirdo<br />
kaip cyptelëjimas.<br />
– O, net mano vardà þino! – iðsiðiepë rudis ir dar atkakliau<br />
puolë belsti. – Nagi, áleiskite!<br />
– Rudokai! – dar kartà uþriko <strong>Gugis</strong>, duodamas niuksà<br />
á kojà.<br />
Ðásyk, panaðu, vyras kaþkà pajuto, todël kai, jam dëbtelëjus<br />
þemyn, vaizdas pagaliau iðryðkëjo, jo drumstos akys<br />
iðsiplëtë, lûpa atvipo ir jis, besdamas pirðtu, sumurmëjo:<br />
– O… kaukas… Geras…<br />
„Ir kas èia gera?“ – suprunkðtë <strong>Gugis</strong>.<br />
– Tuoj pat gráþkite á stovyklà! Jums nebuvo galima<br />
eiti á kaimà! Kodël neklausëte Ruokio? – iðbërë taip grieþtai,<br />
tarsi pats bûtø virðesnysis.<br />
Taèiau rudabarzdis, uþuot kà nors atsakæs, tik sumurmëjo:<br />
› 183 š
– O tà kaukà tuoj pagausiu – ir tada turësiu…<br />
„Kà!?“ – nepatikëjo ausimis <strong>Gugis</strong>. Bet dar maþiau<br />
tikëtina buvo tai, kad nemenkas rudþio kûnas gali taip<br />
staigiai lenktis ir… oi – sauja praskrieti prieð pat nosá. Ir<br />
tik todël ne á nosá, kad kaukas spëjo atðokti…<br />
– Kà darai!.. – sucypë jis, sprukdamas jau nuo antro<br />
mëginimo já sugauti.<br />
– Ot… Koks vikrus, na? Eikð… Ciu ciu ciu…<br />
„Vajetau, taigi jis nesupranta, kas að toks!“ – toptelëjo.<br />
– Rudokai! Èiagi að, <strong>Gugis</strong>, – dar kartà ðûktelëjo jis,<br />
vël sprukdamas nuo artëjanèios rankos.<br />
– Sugausiu!.. – tik atsakë ðis, griûdamas ant keliø ir<br />
èiupdamas rankomis sniegà ten, kur kà tik bûta kauko.<br />
„Maumas!“ – keiktelëjo <strong>Gugis</strong>, sumojæs, kad susiðnekëti<br />
nepavyks – tas rudas skystis visai apkvailino<br />
þmõgus… Negana to, nuovoka atkakliai siûlë pasirûpinti<br />
ir savo kailiu, kol kokio nors stebuklo dëka dièkis<br />
jo nenutvërë. Tad kaukas dràsiai… ðmurkðtelëjo po pamatais.<br />
„Kaip gerai, kad tiek nedaug sniego…“ – pasidþiaugë<br />
iðsitiesæs, nors ir sunkiai alsuodamas.<br />
– Ei, na… Kurgi tu… Ciu… ciu… cip… cip... kac… –<br />
vapeno Rudokas.<br />
„Iðgrauþk“, – niurgztelëjo <strong>Gugis</strong>, nuvijæs norà parodyti<br />
ilgà lieþuvá – vis tiek nepamatytø...<br />
Dar kiek palemenæs, rudis nuleido galvà. Ir kaukas<br />
vël nepatikëjo savo ausimis – tas didelis it kalnas þmogus<br />
ëmë… ðniurkðèioti ir kûkèioti, rypuodamas:<br />
› 184 š
– Ak, nelaimingas, að nelaimingas… Oi, man laimë<br />
nelemta… Vai, nelemta…<br />
Ið pradþiø kaukas vis dar laikësi atokiai, bet kai anas<br />
visai ásisriûbavo, atsiduso: „Pamëginsiu dar kartà ðnekte<strong>lt</strong>i…“<br />
Nespëjo – ið pirkios iðvirto rudþio beñdrai ir<br />
uþbliovë:<br />
– Rudokai, Rudokai!<br />
Ðis neatsiliepë, taèiau Gailius netruko priðokti ir papurtyti<br />
uþ peties. Rudokas dëbtelëjo á já áraudusiomis akimis,<br />
bet tas net nepastebëjo nieko keista, tik drebanèiu,<br />
bet jau blaiviu balsu iðstenëjo:<br />
– Rudokai… Tu… Atrodo... Senis nejuda…<br />
Bet rudabarzdis tik mostelëjo ranka, it vydamas uodà,<br />
ir, atrodytø, ruoðësi vël ásigilinti á tai, koks jis nelaimingas.<br />
Bet kiti nebeleido:<br />
– Rudokai, girdi? – priðoko ir Dainius, ir Raubis. – Tu<br />
sená nugalabijai! Neðdintis reikia!<br />
Rudis ðiaip ne taip atsistojo ir apsidairë prilupto ðuns<br />
akimis – panaðu, jam buvo visiðkai neaiðku, kodël gi<br />
visi tokie sunerimæ… Bet pagaliau iðtarti þodþiai prisikasë<br />
ir iki jo sàmonës, tad akyse vël ásiþiebë suvokimo<br />
kibirkðtëlës.<br />
– Imam já ir dingstam, – murmtelëjo Dainius, kiðdamas<br />
petá, bet èia Raubis sumirksëjo ir stuktelëjo jam á<br />
ðonà:<br />
– Pala… O ji? – bedë pirðtu á klëties duris.<br />
– O, velnias! – nusikeikë Gailius, supratæs, apie kà<br />
kalba.<br />
› 185 š
Ðviesos tebuvo tiek, kiek krito mënesienos pro du maþuèius<br />
langelius, uþtrauktus kiaulës pûsle. Aleksandra<br />
Varfolomejevna ir jos dukra Vasilisa sëdëjo ant grindø,<br />
nugara ásirëmusios á uþstumtà skrynià. Sunkus àþuolinis<br />
sklàstis ir ði skrynia galbût neleistø iðlauþti durø, bent<br />
jau norëjosi tuo tikëti… It stygos ásitempusios moterys<br />
virpèiojo klausydamosi ið kiemo atsklindanèiø garsø: nesuprantamø<br />
ðûksniø ir barniø, sniego èeþëjimo po nekviestø<br />
sveèiø kojomis, kaþkokio dunksenimo… „Ir kodël<br />
gi nudvësë Èiþikas, jis bûtø visà kaimà ant kojø sukëlæs…<br />
– pagailëjo rudagaurio ðunelio moteriðkë. – O<br />
koks vikrus buvo, koks sargus! Ir reikëjo tam persilakusiam<br />
kvailiui Jemeliai kratytis veþimu nelemtà valandà,<br />
klykiant „Lydekai paliepus, yk! Man panorëjus, yk!..“<br />
Vasilisa dar labiau apsitûlojo skara ir prisiglaudë prie<br />
motinos. Ði paglostë merginos plaukus ir mëgino guosti:<br />
– Tu nebijok, tëvas tuoj sugalvos, kaip pagalbos pasiðaukti<br />
– o kai sulëks kaimynai, tai tie bjaurybës neðdinsis<br />
taip, kad net dulkës parûks… Jie tik prieð beginklá<br />
þmogø dràsûs…<br />
Dukra linktelëjo, dar labiau glausdamasi. O lauke,<br />
rodës, visai pasiuto: ëmë èeþinti ðienà, kaþkà stumdyti,<br />
tampyti. Galiausiai á duris porà kartø kaþkas stipriai<br />
dunkstelëjo.<br />
„Kà jie èia daro? Uþremia? – nustebo moteriðkë. –<br />
Bet juk durys… Et, ko ið girtø norëti…“<br />
› 186 š
– Nafania, ei, Nafania… – Kuzia tampë vël susimàsèiusio<br />
vyresniojo naminuko marðkiniø rankovæ.<br />
– Netrukdyk, Kuzia, galvoju, – burbtelëjo ðis, nusisukdamas<br />
á kità pusæ.<br />
– Nafania, na, kiek tu gali galvoti, galvoti, na? – nerimo<br />
jaunylis, – að tai jau sugalvojau, sugalvojau, þinok!<br />
– Sakiau, netrukdyk, nes rykðtæ ðermukðninæ…<br />
– Rykðtæ, rykðtæ… – sumurmëjo Kuzia, – kai ið uþ skrynios<br />
traukti – tai Kuzia, o kai kalbëti – tai rykðtë, rykðtë,<br />
taip…<br />
– Na, gerai! – urgztelëdamas atsisuko Nafania, – tik<br />
sakyk greitai. Ir trumpai!<br />
Kieme kilo nemenkas ðurmulys – vyrai, bûriu apsupæ<br />
ant sniego iðsikëtojusá Rudokà, karingai ginèijosi. Tiesa,<br />
apgalvoèiau karingas visame pulke buvo likæs tik Gailius,<br />
visi kiti sunkiai laikësi ant kojø, todël stovëjo susikabinæ,<br />
svyruodami, nors perrëkti vienas kità irgi kartais<br />
sugebëdavo. Pasislëpusá kaukà pradþioje pasiekdavo<br />
vien ginèo nuotrupos: „To niekas negalës suþinoti,<br />
tiesiog dingstam!“, „O jeigu?“, „Kunigas mus ant ðakos…“,<br />
„Lauþkim velniop tas duris, tempiam bobà á miðkà…“<br />
Supratæs, kad bent jau kurá laikà jo tikrai niekas<br />
nebegaudys ir, be abejo, susidomëjæs ginèininkø sumanymais,<br />
<strong>Gugis</strong> iðlindo ið po pamato ir atsargiai nutipeno<br />
arèiau. Lyg tyèia pastatytas viduryje kiemo èia visai neblogà<br />
uþuoglaudà teikë ðulinio rentinys. Nors vienà akimirkà<br />
kaukui buvo net kilusi mintis ásiropðti á svirties<br />
› 187 š
stulpà, kad ne tik viskà girdëtø, bet ir matytø, taèiau<br />
atidþiau þvilgtelëjæs iðvydo, kad ir svirtis, ir stulpas apledëjæ,<br />
tad reikëtø turëti bent ðeðko nagus, o ne kauko<br />
naguèius… O ginèas net nesiruoðë blësti – teliko átempti<br />
ausis:<br />
– Tyliau gi, avigalviai! Jeigu mëginsime lauþti duris, èia<br />
tuoj subëgs visas kaimas – ir taip baubiate, kaip iðromyti<br />
jauèiai! – Gailius áspëjamai pridëjo pirðtà prie lûpø.<br />
– Ot tegul tik atbëga! Tegul pabando! – it gaidys pamëgino<br />
iðpûsti krûtinæ Plikis, kurio galvos iðvaizda jau<br />
seniai tapo vardu ir jis gal net neatsiminë, kaip já pavadino<br />
tëvai. – O, kaip seniai gudams snukius dauþiau! –<br />
pakratë iðkëlæs kumðèius.<br />
– Að tas duris vienu... yk… Vienu spyriu nuo vyriø<br />
nuðokdinsiu! – taip pat gan garsiai patikino Raubis, –<br />
boba net þvygtelëti nespës, kaip maiðan kiðim!<br />
Gailius paðaipiai vyptelëjo, mintyse iðvydæs Raubá su<br />
visu spyriu it kamuolá atðokantá nuo tvirtø àþuoliniø durø<br />
– mat jis jau buvo spëjæs apþiûrëti jas ir matë, kad ne<br />
ve<strong>lt</strong>ui klëties langeliai buvo tokie maþi – uþ ðitø durø<br />
galëjai jaustis kaip pilyje, nebent…<br />
– Va, raudonà gaidá paleisti – bûtø kitas reikalas… –<br />
mintá baigë balsu.<br />
„Èia dabar gi kas? – nustebo <strong>Gugis</strong>. – Ir ið kur jie gaus<br />
tà raudonà gaidá? Negi þino, kad ðeimininkai turi toká?<br />
Ir kam já leisti? Kà gi jis gali padaryti?“<br />
– Oho! – ðûktelëjo Dainius, – èia tai bent sumanymas!<br />
Pati gi iðlás tada! O galva, tai bent galva!<br />
› 188 š
– Nuokvaka tu, – suniekino já Daugilas, – kol iðlás,<br />
pasidarys taip karðta, kad subinæ nusvilsi!<br />
– Aha, leidþiam gaidá, ir baigtas kriukis! – vël ásikiðo<br />
Plikis. – Tø gudø kaip utëliø, niekas net nepastebës!<br />
– Jûs ið proto iðsikraustëte! – staiga ðûktelëjo tyliausias<br />
ið vyrø, Ba<strong>lt</strong>rumi vadinamas, – dar visai jaunas vaikinukas<br />
su vos pradëjusiais þe<strong>lt</strong>i ûsiukais. – Bëgam ið<br />
èia, kol Ruokis nei kunigas ko nors nesuþinojo…<br />
– Ëgi, snarglius prabilo, – iðsiðiepë Dainius, – kelnës<br />
turbût jau pilnos? Oi, – uþspaudë pirðtais nosá, – na, ir<br />
krûvelë bus! Kaip buliuko kokio!<br />
Vaikinas tylomis prarijo áþeidimà, uþ juostos uþkiðtà<br />
kirvá spustelëjo taip, kad pabalo plaðtaka.<br />
– Na, gerai, nesikasom, dirbam, viens du, – paragino<br />
Gailius, – kas turit ski<strong>lt</strong>uvà?<br />
– Að neleisiu! – Ba<strong>lt</strong>rus þengë pirmyn ir èiupo Raubá uþ<br />
iðtiestos rankos su titnagu, – jûs elgiatës kaip… Kaip…<br />
Þvërys! – pagaliau surado tinkamà þodá vaikinukas.<br />
– Paleisk geruoju ir pasitrauk á ðalá, – ða<strong>lt</strong>ai pasiûlë Gailius,<br />
paimdamas ið nustebusio Raubio delno titnagà.<br />
Dainius, kreivai ðypsodamasis, pagniauþiojo uþ nugaros<br />
rankose staiga atsiradusá pagalá ir þingtelëjæs atsistojo<br />
Ba<strong>lt</strong>rui uþ nugaros.<br />
<strong>Gugis</strong> jau buvo kai kà panaðaus matæs, kai Pagiriuose<br />
susikivirèijo jaunimas – dabar anas trenks ðitam ir…<br />
– Kartoju – paleisk ir eik ðalin, – dar kartà tyliai, bet<br />
þiûrëdamas tiesiai jaunëliui á akis, pakartojo Gailius. –<br />
Èia vyrø reikalas, – dar pridëjo.<br />
› 189 š
Vaikinukas nubalo, taèiau vis tiek iðdauþë:<br />
– Ne!<br />
<strong>Gugis</strong> mintyse jau regëjo, kaip kyla to stovinèio uþ<br />
nugaros pagalys ir þiebia vargðui prieðgyniautojui á pakauðá…<br />
„Turiu sutrukdyti! Ðitas Gailius tikrai sugalvojo<br />
kaþkà labai negera! – sumojo kaukas. – Tik kà, kà padaryti?“<br />
Jis èiuptelëjo prie juosmens kabantá maiðelá su<br />
visokiais naudingais dalykëliais – zuikio spiromis, angies<br />
iðnaros gabalëliais, ðeðko plaukais. Bet kuris keras<br />
galëtø tikti? Angies þvilgsnis? Bezdalas? O tas treèias…<br />
Kaip jis??<br />
– Ei! – staiga ðûktelëjo Plikis, – oi, ar man akyse tavaruoja,<br />
þëkit, vyrai!<br />
Iðgirdæ ðûktelëjimà, dauguma þvilgtelëjo mosto kryptimi.<br />
Dainius iðsiþiojo, Plikis patrynë kumðèiais akis.<br />
– Kad mane perkûnas, – murmtelëjo Raubis, – kaukai!<br />
Gudijoj! Kas per dyvø dyvai?<br />
Ir ið tiesø – netoli Plikio ant sniego stovëjo du nedideli<br />
pavidalai ir mojavo, strykèiojo bei cypèiojo.<br />
– Padau… ginau? – pats savæs paklausë Jundas, gnybdamas<br />
á rankà, – ei, ten jø… du? – pasitikslino.<br />
– Du, bet tsss! Ramiai! – puse lûpø suðnypðtë Gailius.<br />
– Jokiø staigumø, ram…<br />
– O tada… Kurioje eill… eilëje? – nerimo Jundas,<br />
bet Dainius jam taip trinktelëjo á paðirdþius, kad ðis tik<br />
susirietë, þiopèiodamas it þuvis ant smëlio. Nebebuvo<br />
didelës bëdos smalsuolá nustumti á ðonà ir paèiam prieiti<br />
› 190 š
arèiau. Jis net nekryptelëjo, kai Jundas susmuko á sniegà.<br />
Kaukai irgi tarytum nieko nepastebëjo – malësi, vaipësi,<br />
kraipësi.<br />
– Su jais reikia kalbëtis, – pareiðkë Plikis pasilenkdamas,<br />
– tada jie nebijos ir duosis pagaunami… – kario<br />
akys sublizgo goduliu. – O kai pagausiu… Kaukuèiai,<br />
maþuèiai, kaip begyvenate, a? – iðsiðiepë.<br />
– Va tas plikas tuoj ðoks ant mûsø, – ðnipðtelëjo Nafania.<br />
– Tu bëgsi klojimo link, o að – pirkios link. Apsuksim<br />
ratà ir vël susitiksim – supratai?<br />
– Supratau, Nafania, supratau, – patikino Kuzia. – Jis<br />
klojimo link, o að link… Tpfu, tai tu klojimo link, o að<br />
pirkios link, pirkios link…<br />
– Viens du…<br />
Pilkis stryktelëjo pirmyn, abiem rankomis mëgindamas<br />
stverti padarëlius, matyt, átardamas esàs koks vilkas ar<br />
bent jau katinas. Jo plikë ðauniai blykstelëjo mënesienoje,<br />
bet kojos slystelëjo, ir iðtiestos rankos tik sumataravo<br />
ore prieð ðeimininkui taip tëðkiantis á þemæ, kad aplinkui<br />
akimirkà kilo suledëjusiø snieguoliø pûgelë…<br />
Naminukai, apibëgæ ratà, sustojo – ðásyk netoli Raubio<br />
ir vël ëmë vaipytis bei cypauti.<br />
„Uþtvosiu ðakaliu, o tada susirinksiu kaip kriauðes“, –<br />
toptelëjo kariui neprilygstama mintis. Jis ðypsodamasis<br />
iðtiesë rankà su varvekliu, kita spausdamas sudþiûvusià<br />
berþo ðakelæ.<br />
› 191 š
– Ðitas gudresnis, – ávertino Nafania, nepamirðdamas<br />
kaiðioti lieþuvio ir kitaip vaipytis, – mano, kad neskiriame<br />
varveklio nuo ëdesio, kita taikydamasis pridauþti…<br />
Prisileidþiam arti, o man ðûktelëjus, tu sprunki klëties<br />
link, o að jam – pro tarpkojá. Po rato susitinkame – prie<br />
to dilbos, kuris dar prie trobos. Aiðku?<br />
– Tikrai aiðku, aiðku, Nafania!<br />
– Na, ateikit, ateikit, – pasilenkæs Raubis tiesë ledokðná<br />
tarsi kokià morkà, – þiûrëkit, èia toks ádomus daiktelis,<br />
toks ádomus, na, ateikit… – kalbino.<br />
Nafania þingtelëjo dar arèiau rankos… Ðmaukðt!<br />
– Uuuu! – neiðlaikæs cyptelëjo medþioklis, kratydamas<br />
plaðtakà, – mat pats sau kirto per delnà, nes kai<br />
ðakalys pasiekë vietà, kur kà tik stovëjo naminukas, jo<br />
ten nebebuvo…<br />
– Cha cha cha, – nusiþvengë Gailius, þvelgdamas á<br />
besisëdantá sniege ir èiupinëjantá kaktà Pliká bei puèiantá<br />
rankà ir patyliukais besikeikiantá Ruobá. – Atrodo, kaukai<br />
jus mausto, gerieji þmonës…<br />
– Chi chi chi! – pritariamai sukrykðtë ir naminukai,<br />
vël pradëdami savo keistà ðoká.<br />
– Neteisingai darote, sûneliai, – Gailius, tarsi nekreipdamas<br />
dëmesio á padarus, atsirëmë á staktà, – su jais reikia<br />
elgtis kitaip…<br />
Gugio nustebimui irgi nebuvo ribø – neþinia ið kur<br />
iðdygæ padarëliai, labai primenantys kaukus, tik vilkin-<br />
› 192 š
tys kaip þmonës, spëjo suke<strong>lt</strong>i toká ðurmulá, kad net graþu<br />
þiûrëti! Uþmirðæ blogus darbus, þmogai puolë jø gaudyti,<br />
tarsi deðimt vilkø vienà bitæ… Du ið medþiokliø<br />
jau spjaudësi, ádomu, kas laukia treèio?<br />
– Nafania, man jau nusibodo ðokinëti! Gal uþteks?<br />
Gal ðeimininkë jau pabëgo?<br />
– Ðokinëk, – liepë vyresnysis, – namus ginti – visada<br />
garbinga!<br />
– Bet, Nafania?!<br />
– Ðokinëk! – pyktelëjo ðis, – nes pagaus, o tada dar<br />
iðsikeps ir suës! Atmink, èia lietuviai!<br />
– Bet… – iðblyðko jaunëlis.<br />
– Ðokinëk! – kumðtelëjo Nafania. – Ðokinëk ir neþiopsok!<br />
O-pa! O-pa! Beeee! – ir kyðtelëjo ilgà raudonà<br />
lieþuvá.<br />
– Veeeeee! – prisidëjo Kuzia, rankomis mataruodamas<br />
aplink ausis. – Meeee! Buuuuuu! – bliovë visais<br />
þinomais balsais.<br />
Taèiau Gailius, rodës, net nesiruoðë ko nors imtis, jis<br />
tik gudriai ðypsodamas stebëjo naminukø ðoká.<br />
– Gailiau, jeigu tu negaudai – leisk man pabandyti! –<br />
ðokosi Dainius, bet Gailius já nutvërë uþ pakarpos ir sugràþino<br />
á vietà, pusbalsiu murmtelëdamas:<br />
– Netrukdyk. Nekreipkite á juos dëmesio, tegul praranda<br />
budrumà…<br />
– Budrumà? – nustebo ðis.<br />
› 193 š
– Geriau dideliu ratu, – nesiteikæs paaiðkinti nurodë<br />
Gailius, – apeik juos ir atsidurk uþ nugaros, bet pakankamai<br />
toli, kad neiðsigàstø… Jokiø pagaliø! Daugilai, ir<br />
tu – apsupkime juos, o po mano þenklo, – jis spragtelëjo<br />
pirðtais, – ne puolate prie jø, o spiriate á juos sniegà.<br />
Supratote? O kol jie valysis sniegà – prièiupsim, – nusiðypsojo.<br />
– Tik neskubëkit. Labai ramiai, apsimeskite,<br />
kad juos gaudyti visai nerûpi – o að pakalbinsiu… Pliki<br />
ir Raubi, – likite vietoje ir kad në krust! Jûs savo laimæ<br />
jau bandëte! – piktokai ðûktelëjo, pastebëjæs, kad medþiotojai<br />
nevykëliai irgi norëtø prisidëti.<br />
Dainius ðvilpaudamas ðvystelëjo pagalá ir nusliûkino á<br />
ðonà. Daugilas pasikasë pakauðá, þvilgtelëjo ðen, þvilgtelëjo<br />
ten, supratingai linktelëjo ir pasuko klëties link.<br />
Kuzia ir Nafania vaipydamiesi ir kraipydamiesi priëjo<br />
dar arèiau. „Nepatinka man jo ðypsenëlë, – mintijo Nafania,<br />
þiûrëdamas á „draugiðkai“ iðsiviepusá Gailiø. – Reikia<br />
bûti labai atsargiems, ðitas tikrai gali bûti ne ið pelkës<br />
trauktas…“<br />
– Kuzia, jeigu priartës per ðuolá, – sprunkam ið karto, –<br />
pamokë.<br />
Tuo tarpu Gailius sugrûdo rankà á uþantá, iðsitraukë<br />
deðrigalá, pats nukando didþiulá kàsná, o kas liko – iðtiesë<br />
naminukams:<br />
– Ðtai, þiûrëkit. Èia ne koks varveklis, èia tikra deðrytë.<br />
Niamniam, – suèepsëjo, – oi, kokia niam!<br />
– Ne, kas bus – tas, bet að jiems neleisiu, – <strong>Gugis</strong><br />
mikliai iðsitraukë ið maiðelio angies iðnaros gabalëlá, dan-<br />
› 194 š
timis ir nagais sudraskë á keletà ski<strong>lt</strong>eliø, tris pasiëmë á<br />
delnà, kitas rûpestingai uþsikiðo uþ austos juosmens juostelës<br />
– dar vienos Ruokienës dovanëlës…<br />
– Nafania, o gal tà deðrà èiumpam ir bëgam greitutëliai,<br />
gerai? – sublizgo Kuzios akys.<br />
– Tu jos neèiupsi ir nebëgsi, – meiliu balsu atkirto<br />
Nafania, tarytum didþiai susidomëjæs deðrigaliu.<br />
Gailius iðsitraukë peilá, atpjovë grieþinëlá ir ðvystelëjo<br />
naminukø link, bet ðis perskrido padarëlius ir nukrito<br />
uþ kokio sieksnio.<br />
– Ai, ai, – skëstelëjo rankomis Gailius, – ir kaip að èia<br />
taip – nevëkðliðkai… Nieko, dar vienà atpjausiu, – tarë,<br />
vël imdamas á rankà peilá.<br />
– Na, ðità gabalëlá tai tikrai op ir pasiimsiu! – ðûktelëjo<br />
Kuzia apsisukdamas. Sudrausminti jaunëlio Nafania<br />
nebesuspëjo – Gailius spragtelëjo pirðtais, ir á naminuko<br />
veidà staiga trenkë pûga!<br />
– Bëk, Kuzia! – dar cyptelëjo Nafania, risdamasis á<br />
ðonà nuo þemæ drebinanèio nepataikiusios rankos smûgio.<br />
Atrodo, juos pergudravo…<br />
„Metas!“ – pats sau ðûktelëjo <strong>Gugis</strong> ir, it devyniø ðeðkø<br />
vejamas, nukûrë sniegu. Jo ausis pervërë vieno jau<br />
sugauto padarëlio cypimas, kuris kiekvienam màstanèiam<br />
padarui bûtø pataræs – bëk IÐ ÈIA kiek turi ir<br />
kiek neturi jëgø! Bet kaukas bëgo kitur – jis bëgo Á ÈIA!<br />
Ne, dièkiai neatðoko, neiðsigando atlekianèio ir tarsi<br />
didvyrio, puolanèio á patá mûðio sûkurá, Gugio. Ne, jie<br />
› 195 š
nesustingo iðgàsèio iðplëstomis akimis ir virpanèiomis<br />
kinkomis. Tiesà sakant, tie dideli, triukðmingi ir godûs<br />
padarai net nepastebëjo, kad kaukas jau èia, kol ðis uþriko<br />
visu turimu balsu:<br />
– Ei! Èia þiûrëkite, èia!<br />
Gailius, vienoje rankoje suspaudæs spurdantá Kuzià,<br />
kaþkà nugirdæs, kilstelëjo galvà ir vël iðsprogino akis:<br />
dar vienas kaukas! Bet teiðtarë:<br />
– Oho!<br />
– Èia, þiûrëkite èia! – dar kartà suspigo <strong>Gugis</strong>, kumðtelyje<br />
iðkëlæs angies iðnaros gabalëlius.<br />
– O… ðitas moka lietuviðkai! – nusistebëjo Dainius.<br />
– Èia! Èia þiûrëkite! – kaukas pakvietë treèià kartà ir,<br />
kai tik pamatë, kad visø trijø – Gailiaus, Dainiaus ir<br />
Daugilo – akys susmeigtos á já, iðbërë:<br />
– Ðnypðèia ðnypðtuolë – varto veizolà, regi takelá –<br />
neþiûrëti negali!<br />
Ir sviedë visus gabaliukus á ðonà, o ðie atsiskyrë ir nupleveno<br />
kas sau…<br />
Þmonës iðplëstomis akimis sekë angies iðnaros ski<strong>lt</strong>eliø<br />
skrydá – vienas vienà, kitas – kità, treèias – treèià. O<br />
kai mëgino þiûrëti á kà nors kita, juto, kad tiesiog… nebegali!<br />
Kad akys it bûtø prilipusios prie tø odos skutø,<br />
kad, net ir kraipant galvà, akies þvilgsnis lieka TEN –<br />
tarsi prika<strong>lt</strong>as. Ne ve<strong>lt</strong>ui ðá kerà kaukai vadino „angies<br />
þvilgsniu“ – apkerëto þvëries, ðliuþo ar þmogaus akys ilgai<br />
nebeklausydavo ðeimininko ir, nors ir aðarodamos,<br />
› 196 š
ausdamos ar kitaip besiprieðindamos, vis tiek turëdavo<br />
dëbsoti á iðnaros gabalëlá…<br />
– Ufff, – atsiduso braukdamas prakaità nuo kaktos<br />
<strong>Gugis</strong>, – pavyko!<br />
– Ai! – suspigo Gailius – mat Kuzia nesnaudë, o suleido<br />
dantukus þmogui á delnà, ir gniauþtus ðis atlaisvino.<br />
Naminukui tik to ir reikëjo…<br />
– Kas èia dedasi… – suvapeno Dainius, mëgindamas<br />
suktis ratu ir jusdamas, kad akys ásitempia ir didþiai<br />
skauda.<br />
– Uiiiii… – suvaitojo ir Daugilas. – Ijjjjj, – suinkðtë,<br />
þengdamas þingsná, nes turëjo eiti skersas it blogo meistro<br />
vyta pinuèiø tvora…<br />
Bet <strong>Gugis</strong> dar neskubëjo krykðtauti – juk apkerëti tik<br />
trys, o kiti vis dar galëjo pridaryti rûpesèiø! Tad jis skubiai<br />
delne suspaudë dar vienà ið uþ juostos iðsitrauktà<br />
angies iðnaros skiautæ ir apsidairë, ieðkodamas, ið kur<br />
gali ateiti naujas pavojus.<br />
Pavojaus kaukui tarsi nebuvo, taèiau prie vartø á kiemà<br />
ið neþinia kur ëmë eiti vis daugiau þmoniø, nusitvërusiø<br />
dalgius, ðakes ar tiesiog baslius. Ant sniego sublizgo<br />
deglø atðvaitai. Minia grësmingai ûþë ir varstë akimis<br />
pirkios sienos link besitraukianèià ir baimingai besiþvalganèià<br />
„sveèiø“ trijulæ: Ba<strong>lt</strong>rø, Pliká ir Raubá, o uþ atëjusiø<br />
nugarø lyg ir ðmëkðèiojo… Taip, toji pati dideliausia<br />
þmogë, kuri slëpësi klëtyje!<br />
Gailius, Dainius ir Daugilas gal ir girdëjo vis garsëjanèius<br />
kaimieèiø balsus, bet galëjo tik nujausti, kas tai –<br />
mat keras vis dar nebuvo iðgaravæs…<br />
› 197 š
– Nafania? Nafania? Nafania, ar tu èia esi? Esi? – pusbalsiu<br />
ðûkèiojo Kuzia, dairydamasis po klëties pamatais.<br />
Staiga kaþkas ið tamsos stvërë naminukà uþ rankos ir<br />
timptelëjo.<br />
– Vai!!! – sukliko ðis.<br />
– Tsss! – subarë paþástamas vyresniojo balsas, – netriukðmauk,<br />
geriau þiûrëk!<br />
Abiejø naminukø þvilgsniai nubëgo per ðeimininko<br />
sodybos kiemà, pasiðokinëdami sniegu, bet aplenkdami<br />
viduryje betrypinëjanèius medþiotojus nevykëlius, beveik<br />
nepastebëdami sustingusiø prie sienos ir vis dar besivoliojanèiø<br />
kitø dviejø. Mat juos daug labiau domino<br />
tas vos uþ juos aukðtesnis padaras, taip pat skubiai besiþvalgantis.<br />
– Kas jis, Nafania? Kas? – sujudo Kuzia.<br />
– Neþinau, – murmtelëjo ðis, èiupinëdamas barzdelæ, –<br />
bet jis labai panaðus á mus…<br />
– Aha, – sutiko jaunëlis, – o kas ten triukðmauja?<br />
– Kaimynai! Oi, iðkarð jie dabar kailá tiems niekdariams!<br />
– Perkûne Dievaiti, netrenk á þemaitá, o trenki á gudà,<br />
kaip ðuná rudà! – dràsindamas save sumurmëjo Plikis,<br />
dar tvirèiau spausdamas kirvá.<br />
– Ateikit, na, ateikit, ðunys! Iðbandykite mano geleþá!<br />
– uþriko iðkeldamas ginklà virð galvos.<br />
Ba<strong>lt</strong>rus sukandæs lûpas apsidairë ir dar pasièiupo á pirkios<br />
sienà atremtà kuolà, Raubis, vienintelis turás kala-<br />
› 198 š
vijà, irgi pasirengë kovai… Ne, në vienas ið nakties iðkylautojø<br />
nesitikëjo, kad viskas baigsis TAIP, gal net kruvinai…<br />
Net ir apkerëtieji, lyg pajutæ, kad tuoj bus kas<br />
negera, nustojo inkðti ir plûstis, kraipydami galvas, kiek<br />
leidþia keras, ir mëgindami ásiklausyti.<br />
– Reikia stotis prie jø, – suðnibþdëjo Ba<strong>lt</strong>rus, – juk jie<br />
dabar bejëgiai!<br />
– Tylëk, snargliau, ir rûpinkis savim, – atkirto Raubis,<br />
akimis varstydamas minià ir mëgindamas iðvysti, ar<br />
tik kas nors neturi lanko… – Jiems nebepadësi, dabar<br />
melskis bent kailá sveikà iðneðti!<br />
– Tada gal mëginti kalbëtis… – pasiûlë jaunuolis, –<br />
juk niekas kautis nenori…<br />
– O ðuniðkai, tpfu, gudiðkai moki? – dar spëjo pasiðaipyti<br />
Plikis, irgi nenuleisdamas þvilgsnio nuo minios.<br />
– Ne, bet jie juk irgi þmonës! Galima susitarti, nors...<br />
Taèiau kodël Ba<strong>lt</strong>rus dar pridëjo ir „nors“, jie iðsiaiðkinti<br />
nebespëjo, mat keletas jaunø kaimieèiø pastûmë<br />
vartus ir staugdami „Aaaaaaaaaaaaaaaaaaa!“ pasileido<br />
jø link su iðke<strong>lt</strong>ais kirviais ir atstatytais ðakiø smaigaliais.<br />
„Kà jûs darote!“ – norëjo suðukti <strong>Gugis</strong>, bet riksmas<br />
uþstrigo gomuryje, toks baisus buvo tas þudyti lekianèiø<br />
ir gintis pasirengusiø þmoniø iðkreiptais veidais vaizdas!<br />
Kaukas, supratæs, kad dabar jis jau tikrai nieko<br />
nebegalës padaryti ir iðgelbëti, uþsimerkë, ið anksto paðiurpdamas…<br />
› 199 š
Staiga puolanèiøjø klyksmà ir atsakomàjá Plikio ir Raubio<br />
riaumojimà perskrodë skardus þvengimas – ið girios<br />
kraðto tamsos tarsi ið nebûties á tà maþytá plotelá, likusá<br />
nubëgti kerðto iðtroðkusiems baudëjams, nusileido trys<br />
þirgai, patyrusiø raiteliø vadeliø stabdomi akimirksniu<br />
ir besistojantys piestu. Vienas ið atjojusiø, vilkintis brangius<br />
sabalo kailinius, po kuriais deglø ðviesoje blykèiojo<br />
geleþinë krûtinë, didele ir sunkia kuoka voþdamas per<br />
labiausiai atkiðtas ðakes taip, kad ðios iðkrito ið puoliko<br />
rankø, uþriko:<br />
– STOT!<br />
– Kunigas Rumbaudas! – suðuko it pilnatis nuðvisdamas<br />
Ba<strong>lt</strong>rus.<br />
– Þmonës, nurimkite! – svetimiðkai papraðë, lengvai<br />
stryktelëdamas nuo þirgo kunigaikðtis. Taèiau nepakeièiamos<br />
kuokos ið rankø dar nepaleido. Greta jo tuoj pat<br />
atsirado Jaunius, ið kito ðono – netgi du raiteliai, jojæ<br />
treèiu þirgu – Ðvendris ir Ruokis.<br />
– O… Ðitas bent mûsiðkai kalba… – kaþkas nusistebëjo<br />
minioje, ir baudëjai, nors vis dar giliai alsuodami ir<br />
áraudusiais veidais, ðiek tiek atsipalaidavo, nuleido kovai<br />
paruoðtus padargus. Ba<strong>lt</strong>rus su palengvëjimu atsiduso.<br />
– Kas man paaiðkins, kas èia darosi? – kunigas suraukë<br />
antakius ir ásmeigë þvilgsná á minià, ði, rodos, net þingtelëjo<br />
atgal, pajutusi ðio þmogaus jëgà.<br />
Bet ðtai priekyje stovinèius á ðonus negailestingais<br />
niuksais iðstumdë toji pati didþioji þmogë ir sukliko:<br />
› 200 š
– Ðtai ðitie svieto perëjûnai, – negailestingai pirðtais<br />
badë visus buvusius kieme, – atsigrûdo á mûsø namus,<br />
prisilakë it kiaulës, primuðë mano vyrà, lauþësi á mano<br />
dukros klëtá! Gerai, kad spëjome duris uþremti, o kol<br />
ðitos girtos kiauliø galvos sugalvojo, kaip mus iðkrapðtyti,<br />
spëjau per aukðtiná pabëgti ir kaimynëlius atvesti!<br />
– Kas… èia dedasi? Oi, kokia netvarka… – staiga<br />
nusistebëjo kaþkas, ir pasisukæs Rumbaudas pamatë ið<br />
pirkios iðsvirduliuojantá susivëlusá ir iðsipeðusiais marðkiniais<br />
vyriðká.<br />
– Kas jis? – paklausë moteriðkës.<br />
– Oi! – ði nuðvito, – èiagi vyras mano! Izia! Tu gyvas!<br />
– Ot… Boba! – prunkðtelëjo Iziaslavas Vasiljevièius, –<br />
þinoma, gyvas! Að dar ne tiek po tavo sijonu iðgverau,<br />
kad poros àsoèiø nepakelèiau!<br />
– Þmogau, ar jie tave muðë? – vël kreipësi kunigas.<br />
– Muðë? – nustebo ðeimininkas. – Ne… Bet mes…<br />
Gërëm… Gerai gërëm! Dainavom… Gerai dainavom!<br />
Jie mane net saviðkø dainø iðmokino – augoooo kjeme<br />
kliavialyyyyyys! – uþbaubë Iziaslavas.<br />
Kunigaikðtis gaiþiai vyptelëjo, ávertindamas ðeimininko<br />
dainavimo dovanà, ir vël ðûktelëjo:<br />
– Ruoki!<br />
– Að èia, kunige! – Ruokis þingtelëjo á prieká ir linktelëjo<br />
galva.<br />
– Ar paþásti ðiuos karius? – prisimerkdamas paklausë<br />
kunigas.<br />
– Taip, kunige.<br />
› 201 š
– Ið kieno jie deðimtinës?<br />
– Mano.<br />
– Tai kodël jie èia gàsdina þmones, laka lyg kiaulës,<br />
lauþiasi á klëtis?<br />
– Ka<strong>lt</strong>as, kunige, – Ruokis nuleido galvà, – nesuþiûrëjau…<br />
Jaunius jau þiojosi uþtarti, bet tëvas rankos mostu parodë,<br />
kad ðis nesikiðtø. Tuomet vël apsidairë, kilstelëjo<br />
antakius, dëbtelëdamas á kiemo viduryje suzmekusià trijulæ,<br />
ir uþriko:<br />
– Rikiuot!<br />
Ba<strong>lt</strong>rus, Raubis ir Plikis iðsitempë it tvoros pagaikðèiai,<br />
Ðvendris taip pat áðoko á gretà.<br />
– Rikiuot! – dar kartà uþriko kunigaikðtis, dabar atsisukæs<br />
á kiemo vidurá, taèiau, net ir pamëginæ stotis ir<br />
þengti þingsná, Gailius, Dainius ir Daugilas tuoj pat suinkðtë<br />
ir vël sudribo. Na, o Rudoko miego net ir ant<br />
ða<strong>lt</strong>o sniego patalo, panaðu, niekas negebëjo sutrukdyti.<br />
– Kas jiems? – nusistebëjo, kuoka rodydamas á nevykëlius<br />
medþiotojus.<br />
– Kunige… – nedràsiai atsiliepë Ba<strong>lt</strong>rus. – Juos… Kaukai<br />
uþkerëjo!<br />
– Kà? Kas kas uþkerëjo? – nepatikëjo Rumbaudas.<br />
– Kaukai, kunige. Tikrai, nemeluojam, – puolë átikinëti<br />
ir Plikis, – tie gudø kaukai velniø priëdæ – pamëginom<br />
pagauti, o jie!..<br />
– Tai nebuvo gudø kaukai, – pertraukë já Ba<strong>lt</strong>rus, –<br />
tai buvo kaþkoks treèias… kitas – rudas, aukðtëlesnis…<br />
› 202 š
Ruokis lyg lûðis liuoktelëjo prie rikiuotës ir èiupo Ba<strong>lt</strong>rø<br />
uþ krûtinës:<br />
– Koks rudas? Koks aukðtëlesnis? Mano kaukas? <strong>Gugis</strong>?<br />
– Ne… Neþinau, – sutrikæs ir krûptelëjæs sumurmëjo<br />
ðis, – nors… Oi, taigi gali bûti, kad ir jis!<br />
– O dabar jis kur?! – uþriaumojo tiesiai á veidà Ruokis.<br />
– Kà jam padarëte?<br />
– Nieko… Nieko nedarëme, – blykðdamas mëgino átikinti<br />
Ba<strong>lt</strong>rus, – jis… Èia buvo, kaþkur… – vi<strong>lt</strong>ingai apsidairë,<br />
tikëdamasis pamatyti kaukà.<br />
Suurzgæs Ruokis paleido Ba<strong>lt</strong>rø, ðis, giliai alsuodamas,<br />
atsirëmë á sienà, kad nesusmuktø.<br />
– Ruoki, tai kas èia ávyko? – vël paklausë kunigaikðtis.<br />
– Neþinau, kunige, – prisipaþino karys, – bet gali bûti,<br />
kad kaukas ið tiesø juos uþkerëjo. Jis moka tokiø pokðtø!<br />
– vos ðyptelëdamas pasididþiavo.<br />
– Tai, po perkûnais, – sugriaudëjo þygio vadas, – ieðkok<br />
savo kauko, tegul atkeri tuos nevëkðlas! Nestovësime<br />
èia per naktá!<br />
– Gerai, kunige, – linktelëjo Ruokis.<br />
– O jûs… – Rumbaudas atsisuko á stovinèius prie sienos,<br />
– o jûs… Ðvendri, lauk ið rikiuotës! Kiti – ant keliø!<br />
Mikliai!<br />
Vyrai be prieðtaravimø smuktelëjo á ða<strong>lt</strong>à sniegà.<br />
Kunigas atsisuko á erzeliuojanèià minià ir vël prabilo<br />
gudiðkai:<br />
– Mieloji moteriðke, ateik ir trinktelëk ðiems po porà<br />
sykiø per þandus. O jûs man kad net necyptelëtumëte! –<br />
pagrasino lietuviðkai vël atsiklaupusiems…<br />
› 203 š
<strong>Gugis</strong>, gráþæs prie ðulinio rentinio, patyliukais stebëjo<br />
vyksmà. Moteriðkë kiek paabejojusi priëjo prie klûpanèiø<br />
vyrø. Uþsimojo. Ba<strong>lt</strong>rus mirksëdamas sukando lûpas…<br />
Bet antausio pliaukðtelëjimo taip niekas ir neiðgirdo.<br />
Aleksandra Varfolomejevna, niekinamu þvilgsniu<br />
perbëgusi visus tris, tik nusispjovë po kojø ir apsisukusi<br />
nukrypavo pirkios link. Rumbaudas, ádëmiai stebëjæs<br />
moteriðkæ, nebandë nei skatinti, nei trukdyti, o kai<br />
moteriðkë pasiðalino, tyliai, bet grieþtai nurodë:<br />
– Eikit ir prikelkit tuos iðlûþusius. Mikliai.<br />
Staiga kaþkas ðvilptelëjo. Taèiau þmonës taip ðvilpti<br />
negalëjo – ðitaip ðvilpti mokëjo tik kaukai, ir <strong>Gugis</strong> net<br />
krûptelëjo – ið kur? Bet, þvilgtelëjæs á garso pusæ, pamatë,<br />
kad po klëties pamatais stovi tie du padarai, su<br />
kuriais jis taip ðauniai vaikë po kiemà þmogus… „Na,<br />
vis tiek reikia susipaþinti“, – nusprendë, þengdamas jø<br />
link. Netrukus vienas prieð kità sustojo giriø kaukas,<br />
apsitaisæs tvirtai susiûtais bebro kailinukais, susijuosæs<br />
dailiai austa juosta, ir du naminukai: vyresnysis, liesas,<br />
rimtas, su oþio barzdele ir raukðliø iðvagota kakta,<br />
bei jaunesnysis su kupeta ðiaudø spalvos plaukø, apvalus<br />
ir labai þvitriomis akutëmis. Abu jie vilkëjo puikiai<br />
siuvinëtus marðkinius, uþleistus ant drobiniø kelnyèiø.<br />
– Nafania, – iðtiesë rankà vyresnysis.<br />
– <strong>Gugis</strong>, – spustelëjo kaukas.<br />
– Kuzia, Kuzia! – nebelaukdamas savo eilës ir dëdamas<br />
letenëlæ ant virðaus, spirgëjo jaunëlis.<br />
› 204 š
Netrukus vienas prieð kità sustojo giriø kaukas ir du naminukai.<br />
› 205 š
– Gerai mes èia… – ðyptelëjo <strong>Gugis</strong>, rankute mostelëdamas<br />
á kiemà.<br />
– Mhm, – linktelëjo Nafania, èiuptelëdamas uþ barzdelës,<br />
– kruto* …<br />
Balnamaiðis ðvelniai dunkstelëjo ir nebejudëjo. <strong>Gugis</strong><br />
iðkiðo nosá á laukà. Ruokis nusviedë nuo peèiø neðulá ir<br />
trinktelëjo á þemæ. Ðalia stovintis Ðvendris þvelgë á tolá,<br />
pridëjæs delnà virð akiø. Kaukas pasekë þmogaus þvilgsná.<br />
Ten, toli, uþ sniego nugu<strong>lt</strong>os lygumos, dunksojo kaþkas…<br />
Kaþkas… Na, kaþkas toks… Didelis. Gal kiek primenantis<br />
Pagirius ir kitus kaimus, tik nepalyginti didesnis.<br />
O á abu kraðtus driekësi þmoniø ir þirgø eþeras, grësmingai<br />
gaudþiantis it debesis prieð vëtrà. Ruokis, mostelëjæs<br />
ranka, paaiðkino:<br />
– Tverë…<br />
„Vadinasi, tai ir yra miestas“, – rado vardà tam tolumoje<br />
dunksanèiam dalykui <strong>Gugis</strong> ir paklausë balsu:<br />
– O kas bus rytoj?<br />
Ruokis atsiduso ir brûkðtelëjo per ðarmojanèius ûsus:<br />
– Mûðis, Gugi. Didelis mûðis. Daug kraujo. Et, gaila,<br />
kad að nebe vyresnysis…<br />
– Dþiaukis, Ruoki, kad tik tuo atsipirkai, – atsisuko<br />
Ðvendris, – o juk galëjo kunigas ir nesusimylëti…<br />
– Galëjo, – linktelëjo ðis, – bet jau toks jis – Rumbaudas.<br />
Grieþtas ir teisingas. Tik Ba<strong>lt</strong>raus gaila – jaunas<br />
vaikis, o turës pirmose eilëse eiti…<br />
* Èia: ðauniai (rus.).<br />
› 206 š
– Karas – jaunø dalia, – nusiðypsojo Ðvendris, – kad<br />
raukðliø per anksti neatsirastø…<br />
„Nuo karo atsiranda raukðliø? Bet… Nejaugi senolis<br />
Urkis irgi kaþkada kariavo? – prisiminæs raukðlëmis ir<br />
raukðlelëmis iðvagotà kaukø iðminèiaus veidà, nusistebëjo<br />
<strong>Gugis</strong>. – Nieko, netrukus viskà suþinosiu… Karas.<br />
Kraujas. Skamba bjauriai! Bet ádomu…“<br />
III. ŠIUÐA<br />
Jauniaus ir jo vedamo bûrio þirgai risnojo tarp tebestyranèiø<br />
nuodëguliø, byranèiø vos palietus ieties smaigaliu.<br />
Priepilis degë ilgai. Dûmø kamuoliai, tarðomi ðiaurës<br />
vëjo, dar bjaurojo apniukusià padangæ iki pat vidurdienio.<br />
O ant ledu blizganèiø pylimø iðdidþiai stûksojo<br />
moliu aplopytos, sniego nubalintos storø ràstø pilies, vadinamos<br />
kremliumi, sienos. Aukðèiau tø sienø á nusidriekusià<br />
kariuomenæ þvelgë didelis keturkampis raudono<br />
mûro bokðtas.<br />
Jaunius stryktelëjo þemën, nusviedë pavadþius. Juos<br />
tuoj pat pagavo Gedgaudas – kunigaikðtuko bûrio vadas,<br />
vienas ið vyresniø kariø, ne kartà lankæs ir prûsø, ir<br />
maskoliø þemes. Vaikinas staigiu judesiu nusitraukë nuo<br />
galvos kailiu pamuðtà ðalmà, iðlaisvino ilgus ðviesius plaukus<br />
ir spëriai nuþingsniavo palapinës link. Á savo palydà<br />
net nepaþvelgë. Ruokis sunkiai atsiduso, patapðnojo þirgo<br />
› 207 š
snuká, uþmovë abakinæ, bet nenubalnojo – maþa kada<br />
vël prireiks ðokti á balnà. Dabar viskas vël priklausë nuo<br />
to, kà nuspræs Rumbaudas: mat Jauniui kariai kà tik<br />
neleido ásive<strong>lt</strong>i á mûðá su maskoliø pulku, bandþiusiu prasibrauti<br />
prie apsupto miesto, ir vaikinas labai labai supyko.<br />
„Ir kodël gi mane kunigas jaunëliui atidavë“, –<br />
mintijo buvæs vyresnysis. Juk kunigas Rumbaudas privalëjo<br />
já rûsèiai nubausti uþ nesuþiûrëtus dainininkus,<br />
kad juos kur griausmas! Taèiau netruko iðaiðkëti, kad<br />
Rudokas á gëralà buvo kaþkokiø kvaiðinanèiø þoliø primetæs.<br />
O Ruokis – atsidavæs, ryþtingas ir sumanus. Taèiau<br />
juk dabar – karas, o kare vadas visada atsako uþ<br />
savo valdinius… Nejaugi jis tinkamas tik kaukams priþiûrëti?<br />
Et, apmaudu ir pikta!..<br />
Áþengæs palapinën, kurios viduryje ramiai ruseno ugniakuras,<br />
Jaunius nutrenkë á ðonà kailinius, susidëjo rankas<br />
ant krûtinës ir keletà akimirkø nieko nedarë – tik<br />
kramtë lûpas. Kunigaikðtukas visas virpëjo ir vos neverkë<br />
– kodël, kodël tokia neteisybë? Kai priekinis bûrys<br />
susirëmë su maskoliais ir jie galëjo padëti, smogdami á<br />
ðonà, Gedgaudas apsimetë nesupratæs jaunojo vado siûlymo<br />
ir, priminæs, kad Jaunius turëjo pusiaudiená susitikti<br />
su tëvu, bûrá apgræþë! Nujojo á ðalá! Tuomet, kai<br />
suþvango geleþis!.. Kà jis pasakys Vytautui? Tas jau gyrësi<br />
bent tuzinà prieðø nusmeigæs, o jis… Jis tik jodinëja<br />
aplink, jodinëja aplink, jodinëja aplink!<br />
– Na, kodël, kodël taip! – uþriko vaikinas neþinia<br />
kam. – Mane pasijodinëti paëmë?! Ne, jeigu dar kartà<br />
› 208 š
norës sulaikyti – turës pasistengti! – iðkëlë aukðtyn sugniauþtus<br />
kumðèius.<br />
<strong>Gugis</strong>, patogiai ásitaisæs tarp kailiø, jautë, kad kol kas<br />
ne metas pasirodyti, todël laukë, kol Jaunius ðiek tiek<br />
nurims. O vaikinas iðsirëkæs ir pamosikavæs ëmësi tvarkos<br />
– pakëlë ir atrëmë numestà kalavijà, ðalmà pasikabino<br />
ant vidurio baslio, laikanèio palapinës medþiagà,<br />
iðkyðos, tvarkingai paguldë kailinius. Tuomet pakëlë àsotá,<br />
truktelëjo gerà gurkðná…<br />
– Sveikas, Jauniau, – pasilabino <strong>Gugis</strong>.<br />
Vaikinas atsisuko, pamatæs kaukà, ðyptelëjo ir mostelëjo:<br />
– Vël slapukauji? Eikð artyn, – pakvietë, sësdamas prie<br />
ugniakuro.<br />
<strong>Gugis</strong> atitipeno artyn. Per þygá kauko ir jaunuolio draugystë<br />
tvirtëjo ne dienomis – valandomis. Iki pat miesto<br />
<strong>Gugis</strong> atkeliavo Ruokio kelionkrepðyje tik ið mandagumo.<br />
Mat nors plaèiapetis þemaitis ið Pagiriø ir nuoðirdþiai<br />
rûpinosi maþuoju keleiviu, bet burnà ðnekoms praverdavo<br />
tik retkarèiais. O su Jauniumi bûdavo galima<br />
taukðti apie tiek visokiausiø ádomiø dalykø: nebûtus<br />
kraðtus, girdëtus ir iðgalvotus nutikimus, nepaþástamus<br />
girios gyventojus…<br />
– Nori uþkrimsti? – paklausë Jaunius, maudamas ant<br />
ieðmo mësos gabalëlá ir tiesdamas virð þarijø.<br />
Kaukas nurijo seilæ ir linktelëjo.<br />
– Gerai, pasidarysim… Dumèius kaþkur iðlëkë, – suniurzgë<br />
ant savo virëjo, – bet èia daug gudrumo nereikia.<br />
› 209 š
– Kas nutiko, ko pyksti? – parûpo kaukui.<br />
– Ai, – Jaunius prunkðtelëjo, papûtë ugniakurà ir atsakë:<br />
– Kokio, kaip tu sakai, ðeðko, mane reikëjo imti<br />
á þygá, jeigu esu saugomas kaip viðèiukas? Po perkûnais,<br />
kalavijais tëvà pergaliu, lanku man irgi maþai kas<br />
prilygsta! Ir vos maskoliai ant nosies, Gedgaudas tik<br />
ðnio visus ratu ir, matai, jau risnojame á stovyklà! Prie<br />
sienø – ne, valdovui nedera paèiam pu<strong>lt</strong>i, tai – kariø<br />
darbas. O kas valdovas? Ne karys? – liejo kartëlá vaikinas.<br />
– Kaip galima vesti kitus á mûðá, paèiam nepabuvus,<br />
kaip? Tëvas pasakojo, jog nuo deðimties metø augo<br />
balne – o man, man penkiolika! Bet kautis neleidþia!<br />
Kodël, Gugi, kodël?<br />
– Neþinau, – kaukas palingavo galvelæ, – gal jis tiesiog<br />
tavim labai rûpinasi, labai saugo… Brangus tu jam…<br />
– Þinau, – Jaunius apvertë ieðmà, – ir að jam brangus,<br />
ir Audrë brangi, bet… Gugi, að gi karys, mano lemtis –<br />
kautis. Jis labai klysta – ir að tai árodysiu! A! – cyptelëjo,<br />
neatsargiai palietæs karðtà ieðmo geleþá.<br />
„Aha, a… – mintyse subambëjo kaukas. – O kaip su<br />
manim elgiatës – tai uþmirðti… kary“, – bet balsiai padràsino:<br />
– Þinoma, árodysi. Kai ateis tavo valanda, gal net ir<br />
þygdarbá atliksi!<br />
Jaunius dëbtelëjo á kaukà ir iðsiviepë:<br />
– Þygdarbá? O kur tu èia maumø rasi, a? Ar jau irgi<br />
paþintis uþmezgei? Oi, gerai tada já apdorojau! – iðsiðiepë.<br />
› 210 š
– Aha, – linktelëjo <strong>Gugis</strong>, – gerai jis tada tave apdorojo!<br />
– Na, na, – susiraukë Jaunius, – ar tik nenori pasakyti,<br />
kad að, o ne jis ið kovos spruko?<br />
– Nieko nenoriu, – taikiai ðyptelëjo kaukas, – va,<br />
versk – mësikë pridegs! Tik, matai, – tæsë, – tavimi rûpinasi<br />
tëvas, na, o judu su Ruokiu rûpinatës manimi.<br />
Verèiate stovykloje nuolat trintis tarp prakaitu dvokianèiø<br />
kariø… Manai, labai smagu?<br />
– Gugi, bet tu juk maþas! – priminë Jaunius. – Tave<br />
net þirgas sutrypti gali! Kà gi tu veiktum prie sienø?!<br />
– Taip, taip, maþas, silpnas kaukas… O kas Pagiriuose<br />
svaigo – ðtai paleisime Gugá, jis prieðø lankø temples<br />
nutraukios!<br />
– Cha cha! – nusikvatojo vaikinas. – Tai kuris èia ið<br />
mûsø þygdarbiø ieðko?!<br />
– Man ir nuotykiø uþtektø! Tu manæs tiesiog neávertini!<br />
Abu su Ruokiu – kaip susimokæ!<br />
– Að tave saugau, Gugi! – net paðoko Jaunius. – Ar<br />
nori prapu<strong>lt</strong>i ðitoje ða<strong>lt</strong>oje, nesvetingoje þemëje?<br />
– Jauniau! Að gi jau kaukavyris! – nenorëjo nusileisti<br />
<strong>Gugis</strong>. – Tai að kryþeivius pelkëje paklaidinau – pameni?!<br />
– Paklaidinti tai paklaidinai, bet sumurkdyti á akivarus<br />
mes, þmonës, turëjome! Kokia tau èia ðirðë ákando?!<br />
Ko dabar taip uþsigeidei á mûðá?! Negi tau kelionës nuotykiø<br />
maþa?!<br />
Kaukas ádëmiai paþvelgë bièiuliui á akis. Taip rimtai,<br />
taip priekaiðtingai, kad tas net sutriko… Ir tuomet <strong>Gugis</strong><br />
sukikeno. O netrukus ir garsiai nusikvatojo:<br />
› 211 š
– Cha cha cha! Cha cha cha!<br />
Netgi griuvo ant þemës, springdamas juoku.<br />
Jaunius tankiai mirksëjo, mëgindamas suprasti, kas gi<br />
taip prajuokino maþàjá bièiulá, o sumojæs – supyko:<br />
– Ak, tu parðo koja! Tyèiojiesi, taip?! Mëgdþioji tëvà<br />
ir mane?! Tuoj að tau!<br />
Bet <strong>Gugis</strong> buvo greitesnis – vengdamas Jauniaus rankos,<br />
nusirito á ðonà ir vis dar kikendamas uþlindo uþ medinio<br />
kibiro. Jaunius apsidairë, ieðkodamas kokio ánagio<br />
mikliam kaukui prièiupti, bet netruko atauðti.<br />
– Gerai, tavo virðus… – pripaþino, vël sësdamas prie<br />
ugniakuro. – Bet rûpestis turi turëti ribà! – liûdnai atsiduso.<br />
– Þinai, mano nuojauta ðnabþda, kad dar turësime<br />
nuotykiø, – kaukas artyn slinko atsargiai, tikëdamasis,<br />
kad susitaikymas gali bûti tik jaunuolio gudrybë. Bet<br />
Jaunius ið tiesø nerodë jokiø këslø.<br />
– Uþkrimskim, – vaikinas paëmë ieðmà. – O pakovoti<br />
dar spësim. Mes gi jauni!<br />
– Ir sumanûs! – pritarë <strong>Gugis</strong>.<br />
– Graþûs!<br />
– Protingi!<br />
– Narsûs!<br />
– Vikrûs!<br />
– Em…<br />
– Cha cha! Ëdrûs!<br />
Po keliø akimirkø bièiuliai suleido dantis á nelabai iðkepusá,<br />
bet su<strong>lt</strong>ingà kepsná. Nors uþ storø palapinës kai-<br />
› 212 š
liø ûþavo kaulus stingdantis þiemys, bet ugnelë maloniai<br />
spragsëjo, skrandis dþiaugësi, ir vël viskas buvo puiku!<br />
Sniego pluta atsliûkinusi naktis ásitaisë visuose pakampiuose.<br />
Taèiau lauþø, á visas puses spjaudanèiø þieþirbas,<br />
ji vengë. Bet stovykla dar netilo – vieni garsiai<br />
sriaubë karðtymà, kiti ðvitrino ginklus, bandydamai aðmenis<br />
nago pakraðèiu, treti ðukavo þirgus, painiojo pavadþius,<br />
ketvirti, apsëdæ lauþus, porino apie bûtus ir nebûtus<br />
þygdarbius. <strong>Gugis</strong>, be abejonës, buvo ásitaisæs tarp<br />
pasakoriø ir klausësi net iðtempæs ausis. Vienas ið jø –<br />
aukðtas, ðviesus, apyjaunis, mosuodamas rankomis it<br />
sparnais, ásijautæs bërë:<br />
– Tada iðlenda þuvëdas – ir kad suriks, kad puls akis<br />
vartyti, kirviu mosuoti! Ir kaaad puls visas staugdamas!<br />
Að þvilgt þvilgt – nër kuo prisidengti, tai skobnis pakëliau,<br />
o jis kaad þiebs kirviu – ir skobnys per pusæ!..<br />
– Hmmm, – nepatikliai numykë kaþkuris klausytojas.<br />
– Dievai mato, nemeluoju! – ðokosi pasakotojas, –<br />
likau stovëti su dviem gabalais! Ir jau þiûriu – kirvis tiesiai<br />
á nosá ateina…<br />
„Taip, taip, – vyptelëjo <strong>Gugis</strong>, – o dabar tu padarysi<br />
kà nors gudraus ir þuvëdà pergalësi…“<br />
– Tai að tais dviem gabalais jam per abi ausis kaaai<br />
lupau! Ðalmas tik kaip varpas dindilin, ir anas tarsi ràstas<br />
plumpt! Tik kojà timpttimpt… Timpt... timpt...<br />
Klausytojai pratrûko kvatoti – labai vaizdþiai pasakotojas<br />
rodë tà „timpt“. Tik vienas, sëdëjæs greta, þinomas<br />
› 213 š
ginèininkas ir peðtukas, nusiðluostæs aðarotas akis, netruko<br />
paðiepti:<br />
– Oi, Pesly, ir mëgsti tu kisieliø uþ apykakliø pi<strong>lt</strong>i…<br />
Kad, man regis, nepake<strong>lt</strong>um taip lengvai skobniø. Gal<br />
bent jau suolas ten buvo, a?<br />
– Nepakelèiau?! – Peslys susiraukë, ir dabar kaukas<br />
pamatë, kaip tiksliai parinktas vardas – truputá pakumpæs,<br />
riesta nosis – ið tiesø tikras peslys, ir dar tas mostagavimas…<br />
– Nepake<strong>lt</strong>um, – ramiai linktelëjo pirmasis, – gal nori<br />
derëtis? – iðsiðiepë, giliø rudø akiø þvilgsniu varstydamas<br />
suirzusá Peslá.<br />
– Prakiði paskutiná graðá, Domantai, – áspëjo Peslys,<br />
sunerdamas pirðtus ir truktelëdamas rankas taip, kad<br />
net trekðtelëjo.<br />
– Mano graðiai, ne tavo, – atkirto ðis, – na, tai prisipaþásti,<br />
kad tai ne skobnys buvo?<br />
– Buvo skobnys! – ðûktelëjo Peslys, – o jei netiki –<br />
galim susiremti!<br />
– Bûta èia dël ko remtis, – prunkðtelëjo Domantas, –<br />
tu tiesiog pakelk mane viena ranka – tada patikësim!<br />
– Tai kad tu kaip keturios skobnys sveri! – vyptelëjo<br />
Peslys, – ir dar dvoki kaip oþys!<br />
Dabar jau Domantas susiraukë kasydamasis pakauðá:<br />
– Negraþiai, oi negraþiai kalbi, – tarsi pasiskundë ir<br />
ðveitë atgalia ranka Pesliui ausin!<br />
Ðis drëbësi it pakirstas medis, bet tuoj pat paðoko ir<br />
stvërësi uþ kirvio staugdamas:<br />
› 214 š
– Uþmuðiu, ðliuþe!<br />
– Na, na, ateik, ateik, taip plunksneles pakedensiu,<br />
kad ilgam atsiminsi, – plëðriai iðsiðiepë Domantas, nutverdamas<br />
po ranka pirmà pasitaikiusá pagaikðtá.<br />
– Jokiø ginklø! – du vyrai iðlupo ið Peslio rankø kirvá,<br />
davë pagalá ir stumtelëjo Domanto link. Vyrai pajuto<br />
pramogà – jie tuoj sukilo nuo ràstø, apsupo ginèininkus<br />
ratu. Akimirksniu prasidëjo laþybos, ðvilpimai, dràsinimai.<br />
<strong>Gugis</strong> dël visa ko atsitraukë kiek tolëliau – bet kad<br />
viskà matytø. Peslys ir Domantas tarsi du gaidþiai ëjo<br />
ratu, bet në vienas nesiryþo pu<strong>lt</strong>i – abu laukë tinkamos<br />
akimirkos… Ir ji atëjo – mat staiga per visà stovyklà<br />
nuaidëjo rago garsas. Peslys neapdairiai sukluso – Domantas<br />
to ir telaukë: pagaikðtis it þaibas þiebë Pesliui á<br />
ðonà, ir ðis nuskrido tiesiai ant sunerimusiø þiûrovø rato<br />
rankø. Rago gausmas dar kartà pasikartojo. Kaþkuris<br />
ið kariø susirûpino:<br />
– Ar èia tik ne… pavojus?<br />
– Prie ginklø! Puola! – atsklido riksmas ið kaþkurio<br />
ðono.<br />
Vyrai puolë á ðonus – tiesa, per tokià sumaiðtá pradþioje<br />
keli susidûrë, apsibarë, bet netrukus <strong>Gugis</strong> matë<br />
tik Domantà, prispaudusá keliu prie þemës Peslá ir ðnypðèiantá:<br />
– Na, prisipaþink – suolas ten buvo, suolas!<br />
Bet pamatyti, ar Peslys prisipaþino, jis nebesirengë –<br />
visu greièiu skuodë Jauniaus palapinës link, regëdamas,<br />
kad ten irgi sujudæ rikiuoja þirgus.<br />
› 215 š
– Kunigaiti, gal mes èia reikalingesni? – leido sau suabejoti<br />
Ruokis, pastebëjæs vaikino ryþtà ðuoliuoti ten,<br />
kur aidëjo susirëmimo garsai. – Èia tikriausiai tik smûgis<br />
ið pilies…<br />
– O man nusiðvilpt, kas ten per smûgis – að joju, o<br />
jûs – kaip sau norit, – þybtelëjo jaunuolio akys. – No! –<br />
paragino þirgà, bet Gedgaudas tuoj pat èiupo uþ þastø:<br />
– Praðau, bent jau palaukite, kol mûsø bûrys susirikiuos!<br />
Mikliau! – ðûktelëjo, pastebëjæs, kad dar kaþkas<br />
taisosi balno sagtá.<br />
<strong>Gugis</strong>, ilgai nelaukæs ir nusprendæs nepraleisti progos<br />
pamatyti mûðá ið arèiau, uþsikeberiojo Jauniaus gûnia,<br />
þinodamas, kad ðitoje sumaiðtyje tikrai liks nepastebëtas,<br />
ir ásikabino á balno kraðtà.<br />
– Pirmyn! – uþriko Jaunius, kulnais suduodamas þirgui<br />
á ðonus. Pasaulis stryktelëjo ið vietos, ir vëjas suðvilpë<br />
kauko ausyse…<br />
Ak, ir nepaprastas tai buvo lëkimas! Kaukas jau buvo<br />
plaukæs ant maumo nugaros, jojæs ant barsuko, bet<br />
skrydþio þirgu su ankstesniais potyriais nebuvo net ko<br />
lyginti! Tiesa, pradþioje reikëjo labai tvirtai ásikibti, kad<br />
nenusiverstum, bet vis tiek – pasaulis virto tarsi juosta,<br />
ðvilpianèia pro akis ir ausis. Jaunius, prigludæs prie þirgo<br />
kaklo, kas keletà akimirkø vis ragino juodbërá. Jis netruko<br />
iðsiverþti á prieká nuo bûrio, o Gedgaudas ir Ruokis,<br />
nors ir stengësi nuo kunigaikðtuko neatsilikti – negebëjo,<br />
kà jau sakyti apie kitus karius. Vaikinas vis la-<br />
› 216 š
iau artëjo ten, kur aidëjo riksmai, klyksmai, metalo<br />
þvangesys…<br />
– Jeigu vaikiui kas nors nutiks – Rumbaudas mums<br />
sprandus nusukios! – mëgindamas perrëkti vëjà, Gedgaudas<br />
ðûktelëjo Ruokiui.<br />
– Þinau! – atsiliepë ðis, negailestingai ragindamas þirgà<br />
kulnø smûgiais. – Bet neðausi gi! Tuoj pavysim!<br />
– Muðk kirsk! – uþriko Jaunius, aukðtai keldamas kalavijà.<br />
Besikaunanèius ir vaikinà teskyrë kokia deðimtis þirgo<br />
ðuoliø, ir po akimirkos jis tarsi viesulas álëkë á smailiavirðiø<br />
ðalmø gretas. Ið tiesø tamsoje buvo sunku susigaudyti,<br />
kas èia per pulkas – ar iðpuolis ið miesto, ar dar vienas<br />
bandymas pralauþti apsuptá. Nuo pirmo smûgio Jaunius<br />
mikliai prisidengë skydu, o kalavijo smaigaliu spëjo<br />
perrëþti neapsaugotà prieðo þastà. Trykðtelëjo kraujas.<br />
– Varaaaa! – riaumodami it suþeistos meðkos atlëkë<br />
Ruokis su Gedgaudu, pirmasis iðkëlæs kirvá, o antrasis –<br />
sunkià àþuolinæ kuokà…<br />
<strong>Gugis</strong> tik dabar suprato, á koká pragarà jis álëkë – aplinkui<br />
darësi neþinia kas. Þvengë ir kandþiojosi þirgai,<br />
traðkëjo lûþtantys skydai, dþerþgë kalavijø geleþtës. Vienas<br />
rëkë smeigdamas ietá, kitas klykë, trypiamas þirgo,<br />
treèias gokèiojo, plûsdamas krauju, ðvirkðèianèiu ið perpjautos<br />
gerklës.<br />
Kaukas taip troðko uþsimerkti, bet nebegalëjo: vokai<br />
tarsi prilipo prie antakiø, ir jis þiûrëjo, þiûrëjo plaèiai<br />
iðplëstomis akimis á tas kraupias kirstynes…<br />
› 217 š
O Jaunius jautësi tarsi pats Perkûnas, nuþengæs á maskoliø<br />
pulkà. Mûðio svaigulys já pagavo, ásuko, uþdegë.<br />
Kapodamas ir kirsdamas á visas puses, jis tarsi kamuolinis<br />
þaibas skrodë prieðø gretas. Á pagalbà suskubusá jo<br />
bûrá sutiko vis tankëjanèios eilës… Netrukus á visas puses<br />
vanojantis kuoka Ruokis suvokë – jeigu jie neprasiverð<br />
iki jaunuolio, vaikiui – galas!<br />
– Uþ þemæ tëvø ðventà – muðk maskolá! – uþbliuvo<br />
Ruokis, mëgindamas padràsinti saviðkius.<br />
Bet prieðas lyg tyèia ëmë vengti ve<strong>lt</strong>is á mûðá, pamaþu<br />
traukësi ir tolino vis dar ðvysèiojantá jaunojo kunigo kalavijà.<br />
Prieðai artëjo prie iðganingø kremliaus sienø…<br />
Netrukus ir Jaunius pajuto, kad kaþkas ne taip: uþuot<br />
já puolæ, kariai taikësi iðvengti smûgiø, stengdamiesi labiau<br />
apsiginti ir plësdami tuðèià ratà aplink kunigaikðtukà.<br />
Netrukus jo arklys jau tik bergþdþiai trypinëjo, kanopomis<br />
ir dantimis nebepasiekdamas prieðo. Kalavijas<br />
taip pat tapo per trumpas, kad susidauþtø su maskoliø<br />
ginklais. „Kas èia dedasi?“ – dar spëjo nustebti Jaunius,<br />
kai akmuo pataikë á smilkiná ir nuo smûgio vaikinas susverdëjo.<br />
– Gyvà, gyvà imkit! Negi nematote, kad kaþkokio kilmingojo<br />
atþala! – valdingai rëkë prieðo pulkui vadovavæs<br />
karys.<br />
Susigûþæs <strong>Gugis</strong> it amalas prilipo prie balno. Prieðai<br />
negaiðo – mitriai suriðæ neatsigaivelëjusá belaisvá, permetë<br />
per balnà ir atsitraukimà tæsë. Netrukus juos paslëpë<br />
storos sienos, skubiai uþdaromi vartai bei svai-<br />
› 218 š
domø ieèiø kruða, skirta atbaidyti atkakliems persekiotojams…<br />
Strëlei ásmigus per sieksná nuo þirgo, Ruokis apsuko<br />
þirgà ir dëbtelëjo á Gedgaudà, delnu brûkðtelëdamas sau<br />
per kaklà. Ðis tik niûriai linktelëjo. Kà ðásyk reikës pasakyti<br />
Rumbaudui?!<br />
Sulinkæs nuo sunkaus neðulio, ið rûsio iðlindo aukðtas<br />
vyras ilgais ba<strong>lt</strong>ais plaukais. Bûrys kariø, kà tik ramiai<br />
rymojusiø ant ieèiø, sujudo, rodydami pirðtais ir<br />
kaþkà dþiaugsmingai ðûkaliodami. Neþinia ið kur susirinkæ<br />
þiopliai dëbsojo á ðá þmogø tarsi atëjusá ið kito pasaulio,<br />
kai kurie net baimingai þegnojosi. Iðlindëlis nutrenkë<br />
atneðtà þvërá prie bûrio vyresniojo kojø ir itin<br />
laibu balsu tarë:<br />
– Ðtai, virðininke, kaip ir sakiau – basiliskas. Patelë…<br />
Melskitës, kad nespëjo vaikiûkðèiø atsivesti… O dabar –<br />
dël ko susilaþinome… – ir iðtiesë rankà.<br />
Þmogus, pavadintas virðininku, bato nosimi kilstelëjo<br />
þvynuotà baidyklës uodegà. Bailiai paþvelgë á sustingusià<br />
siauravyzdæ aká. Nusispjovë ir atsiduso:<br />
– Tikrai negyva, bjaurastis…<br />
Tada taip dëbtelëjo á ba<strong>lt</strong>aplauká, tarsi norëtø já èia<br />
pat persmeigti ir paguldyti ðalia basilisko, bet numetë<br />
kapðelá. Tiesa, ne á delnà, o ant þemës. Vyras batu primynë<br />
atlygá, nusitraukë dirbtinius ba<strong>lt</strong>us plaukus, atidengdamas<br />
tankià juodà ðeveliûrà, pamosavo pikèiurnai<br />
panosëje ir linksmai ðûktelëjo:<br />
› 219 š
– Að gi sakiau, kad taip apsitaisiusio basiliskas manæs<br />
nuo neka<strong>lt</strong>os mergelës neatskirs! – o uþsimaukðlinæs draugø<br />
paduotà kailinæ kepuræ ir atsisukæs á bûrá pridëjo: –<br />
Vyrai, ðiandien statau! Tikiuosi, lietuviai smuklës dar<br />
neuþëmë? Virðininke, jûs irgi kvieèiamas!<br />
Klegantis bûrys, tempiantis nudobtà gyvá, nutolo gatve.<br />
<strong>Gugis</strong> iðlindo ið uþ uþuoglaudos. Jis nesiruoðë èia uþgaiðti,<br />
juk ten, bokðte, uþdarytas Jaunius. Taèiau klausi<br />
miðkø gyventojo ausis nugirdo kaþkoká pilies garsams<br />
neáprastà, tylø cypèiojimà. Antroji dienos pusë apsiaustame<br />
kremliuje jau buvo gerokai ramesnë. Baimë, kad já<br />
taikysis pagauti kiekvienas svetimas, netruko pranykti.<br />
Þmonës turëjo tiek rûpesèiø, jog beveik nesidairë sau<br />
po kojø – vis dë<strong>lt</strong>o karas. Daþniausiai jie arba skubëdavo,<br />
garsiai rëkdami, mosuodami neðamais smeiguoliais,<br />
tempdami didþiulius puodus ir akmenø prikrautus veþimus,<br />
arba sliûkindavo iðvargæ, pajuodæ ir ramstydamiesi<br />
á sienas… Tik su viskà matanèiais vaikiûkðèiais teko<br />
keletà kartø susidurti, bet kà tie jaunikliai – juos viens<br />
du ir apie pirðtà apvynioji. Kaip gerai, kad kerø maiðelis<br />
niekur per tà siaubingà sumaiðtá nepasimetë! Gal prireiks…<br />
O kaip buvo baisu, kai uþ jo ir beþadþio Jauniaus nugarø<br />
uþsivërë pilies vartai! Svetimø kariø pulkas jojo kaþkur<br />
á tamsà, pasagos grësliai kaukðëjo á grindinio akmenis.<br />
Aplink tykojo dideli ir kampuoti ðeðëliai, niekada<br />
negirdëti garsai vertë krûpèioti su kiekvienu þirgo judesiu…<br />
Taèiau ten, giliai, kaþkas ðnibþdëjo, kad bûtø niek-<br />
› 220 š
ðinga dabar pabëgti, kai Jaunius, taip juo rûpinæsis visà<br />
þygá, pakliuvo á labai didelæ bëdà. Ir kaukas, sukaupæs<br />
visà dràsà, nors ir ðiurpdamas bei drebëdamas, balno<br />
kraðto nepaleido …<br />
Ten, ið kur neseniai iðlindo þmogus, dar kartà kaþkas<br />
tyliai ir gailiai sucypë. Nugara ir vël perbëgo pagaugai –<br />
mat <strong>Gugis</strong> prisiminë toká cypèiojimà. Kartà juodu su Pukiu<br />
rado iðdraskytà lapiø irðtvà – tarp krauju permirkusio<br />
smëlio vartësi, mosavo letenëlëmis ir cypèiojo lapiukas.<br />
Padarëlio, matyt, medþiokliai pasigailëjo, o gal jis<br />
buvo geriau pasislëpæs ir tik dabar iððliauþë. Gyvûnëlis,<br />
þinoma, nesuprato, kas nutiko – juk jis buvo aklas ir<br />
iðlindo tik paieðkoti mamos papilvës. Kaukuèiai bandë<br />
jam padëti – neðë ir vandens, ir mësikës, taèiau lapiukas<br />
atsisakë ësti ir galiausiai nudvësë. Buvo gailu. Dabar<br />
gi, iðgirdæs tà bejëgiðkà kaþkokio maþo padaro cypèiojimà,<br />
<strong>Gugis</strong> negalëjo imti ir praeiti pro ðalá. Palaukæs,<br />
kol aplink neliks svetimø akiø, þengë ten – á þiojintá<br />
tamsø plyðá.<br />
Taèiau lásti gilyn neskubëjo. Pirmiausia leido akims<br />
apsiprasti su prieblanda, kol pamaþu iðryðkëjo ávairûs pavidalai<br />
– puslankiu lenktos lubos, sudëtos ið raudonø<br />
nedideliø keturkampiø akmenø, pakopos, einanèios gilyn.<br />
„O gal man tik pasigirdo? – pagalvojo pats sau, nes<br />
jau kuris laikas cypsëjimas buvo nutilæs. – Betgi negalëjo<br />
pasigirsti du sykius…“ – pasitikino ir, dël visa ko apsidairæs,<br />
mëgino leistis þemyn. Taèiau pakopomis leistis<br />
buvo ne juokas – tai þmogui jos – vienas þingsnis, o kau-<br />
› 221 š
kui – nesibaigiantys, labai nepatogûs ðuoliukai, kai turi<br />
saugotis, kad nenusiristum staèia galva. Su kiekvienu<br />
paþemëjimu vis tamsëjo – mat ðviesa, verþusis pro angà,<br />
slopo, o pakopos, rodës, niekada nesibaigs… Dar kiek<br />
nusileidus sukirbo mintis – o gal gráþti? Taèiau gailus ir<br />
jau arèiau pasigirdæs cyptelëjimas vël paðiurpino odà.<br />
Kaip tik ir pakopos baigësi. Sucypë visai netoli… Tik<br />
kur? Þemyn kelio tarsi nebëra?<br />
Pirmà þingsná kaukas þengë labai atsargiai, antrà – taip<br />
pat, bet netruko ásitikinti, kad po kojomis – tikrai ne<br />
pakopa. Treèià ketvirtà þingsnius – jau dràsiau. Bet ðtai,<br />
padëjus kojà penktam, pagrindas sujudëjo, subangavo…<br />
<strong>Gugis</strong> dar bandë ieðkoti, uþ ko nusitverti, bet, þinoma,<br />
nieko nepasitaikë, ir jis tiesiog prasmego á tamsà.<br />
Ruokiui stiebtis beveik nereikëjo – mat daugumos kitø<br />
pakauðiai jam baigësi ties ûsais, tad matë jis puikiai.<br />
Pasiuntiniø bûta trejeto ir visi tarsi parinkti: stotingi<br />
barzdoti vyrai blizgiais sabalø kailiniais ir kepurëmis. Jie<br />
oriai jojo ant iðpuoselëtø þirgø, papuoðtø margaspalvëmis<br />
gûniomis, o vyriausiojo amþiumi ðarvø aptaisai spindëjo<br />
netgi auksu – maskoliø bojarinas, ne kitaip. Pasiuntiniai<br />
áëjo didþiojon kunigaikðèio Algirdo palapinën,<br />
kurioje susirinko þygio vadai.<br />
Gedgaudas kumðtelëjo á ðonà:<br />
– Kaip manai, apie Jauniø þiniø atneðë?<br />
– Tikësimës… – atsiduso Ruokis, nes þinojo, kad þinios<br />
gera neþadës. Ir taip stebuklas, kad jie vaikðèioja:<br />
› 222 š
Rumbaudas, iðgirdæs pasakojimà apie sûnaus dràsà ir jø<br />
negebëjimà pasiprieðinti vaikino uþgaidoms, tik sunkiai<br />
atsiduso, priekaiðtingai paþvelgë á juodu, bet netarë në<br />
þodþio – tiesiog nuëjo. Ir jau antra diena, kai nesikalbëjo.<br />
Be to, antra diena, kai jø bûrys neturëjo kà veikti –<br />
lipti ant sienø jø nesiuntë, o saugoti nebuvo ko. Taip ir<br />
stûmë laikà – kas ginklà aðtrindamas, kas padëdamas<br />
riðti þabus grioviams uþversti…<br />
Pasiuntiniai ilgai neuþtruko – matyt, jie atvyko tik perduoti<br />
þiniø. Tad netrukus vël pasirodë palapinës angoje –<br />
tokie pat iðdidûs ir santûrûs. Oriai paëmë privestø þirgø<br />
pavadþius, uþðoko lengvai tarsi jaunuoliai ir neskubiai<br />
nujojo, ðvytruojant þirgø uodegoms. Netrukus palapinës<br />
prieangyje pasirodë ir þygio vadai: didieji kunigaikðèiai<br />
Algirdas, Kæstutis bei atskirø pulkø vadai. Vienas paskutiniø<br />
iðëjo Rumbaudas – ir Ruokis net prikando lûpà,<br />
pastebëjæs, kaip per dvi dienas kunigas pasikeitë: sukumpo,<br />
vël ëmë matomai vilkti kaþkada dar jaunystëje suþeistà<br />
deðinæ kojà. Tik akys tebedegë ugnimi, taèiau ið<br />
perkûniðkos virstanèia pikuoliðka…<br />
Rumbaudas sustojo, apsidairë ir, pastebëjæs Ruoká su<br />
Gedgaudu, jiems mostelëjo. Kariai nebyliai nusekë paskui<br />
kunigaikðtá. Parëjus iki jo bûsto, kunigas atsigræþë.<br />
Vyrai nuleido galvas. Kiekvienas Rumbaudo þodis krito<br />
tarsi kirvis á kaladæ: aðtrus, staigus ir toks, kuriam neprieðtaraujama:<br />
– Daug nekalbësiu, – prabilo jis, akimis varstydamas<br />
abu karius.<br />
› 223 š
– Jie dar neiðsiaiðkino, kas toks Jaunius. Jiems tai nebuvo<br />
pasakyta, pagaliau nelabai ir ádomu, taèiau maskoliai<br />
supranta, kad jis – vieno ið mûsø didþiûnø vaikas.<br />
Ir ðtai kà mums pasakë… Jeigu iki ryt ryto nenutrauksime<br />
apsiausties, Jaunius bus pasodintas ant kuolo.<br />
Ruokio dantys kaukðtelëjo visiðkoje tyloje.<br />
– Taèiau ðis miestas yra mûsø sàjungininkø, ir nusikalsèiau,<br />
jeigu dël savo sûnaus bandyèiau praðyti atsitraukti.<br />
Pagaliau to niekas ir nedarytø, – kunigaikðtis<br />
vos pastebimai liûdnai ðyptelëjo, – nes Tëvynë reikalauja<br />
ir aukø. Taèiau jeigu Jaunius bus nukankintas, þinokite,<br />
privalësiu nubausti ir tuos, kurie jo neiðsaugojo.<br />
Viskas, – ir nuëjo.<br />
Gedgaudas dëbtelëjo á Ruoká. Ðis pasikrapðtë pakauðá.<br />
Atrodo, ið þvaigþdþiø likimo spëlioti nebeteks: jis jau aiðkus.<br />
Vos pradëjus puolimà, maskoliai pirmiausia iðþudys<br />
ákaitus. Dabar Jauniø galëjo iðgelbëti tik stebuklas. O<br />
vienintelis padaras, mokantis daryti kad ir nedidelius<br />
stebuklus, kurá Ruokis paþinojo, buvo kaukas, pradingæs<br />
kartu su kunigaikðtuku… Keista, bet ðis sutapimas<br />
staiga áþiebë vi<strong>lt</strong>á, kad gal dar ne viskas prarasta, ir Gedgaudas<br />
net iðsiþiojo, kai Ruokis jam paplekðnojo ranka<br />
per petá ir tarë:<br />
– O gal dar viskas bus gerai…<br />
Senasis karys taip dëbtelëjo á Ruoká, kad ir vi<strong>lt</strong>is nublëso,<br />
tarsi ant lauþo ðliûkðtelëjus kibirà vandens…<br />
› 224 š
„Prapuoliau!..“ – pagailëjo savæs dar bekrisdamas kaukas<br />
ir uþsimerkë. Taèiau po mirksnio minkðta kûno vieta<br />
nusileido ant visai neminkðtos.<br />
– Uiii! – cyptelëjo. – Turbût prisitrenkiau…<br />
Bet skausmas labai greitai atlëgo.<br />
„Rodos, neilgai kritau… Atsimerksiu!“ – ryþosi.<br />
Pravëræs akis pamatë… kad nëra labai tamsu! Pro plyðá,<br />
per kurá ádribo, skverbësi ðiek tiek tolimos ðviesos.<br />
Taèiau kà gali iðvysti, gulëdamas ant nugaros? <strong>Gugis</strong> pajudino<br />
vienà kojà – klausë. Tada kità – irgi nesioþiavo.<br />
Sumostagavo rankomis – rodos, sveikas! „Stosiuos!“<br />
Kaip tarë, taip ir padarë. Giliai ákvëpæs apsidairë: toji<br />
maþutë ðvieselë spindëjo aukðtokai… „O juk kaþkaip reikës<br />
iðsikeberioti…“ – nusmelkë baiminga mintis, bet tuoj<br />
buvo nuvyta pamaèius ávairius ryðkëjanèius pavidalus:<br />
akmenis, ið kuriø sudëtos sienos, po kojomis besimëtanèius<br />
kaþkokius senus rakandus...Taèiau kurgi tas taip gailiai<br />
cypæs padaras? Gal já pabaidë kritimas? Kaukas átempë<br />
ausis – bet buvo tylu, tik vos girdimu aidu dunksëjo<br />
gatve skubanèiø þmoniø þingsniai…<br />
Ir tada vienas ið akmenø sujudëjo. Kaukas ðastelëjo á<br />
ðonà. Akmenyje ásiþiebë nedidelës ge<strong>lt</strong>onos akys. <strong>Gugis</strong><br />
kyðtelëjo rankà á kerø maiðelá… Akmuo prasiþiojo, ir<br />
nuaidëjo „cyyyyyptt…“ Toks pats, kaip ir girdëtas prieð<br />
tai, tik gal ðiek tiek garsesnis. „Cypiantis akmuo? Ne,<br />
ne, cypianèiø akmenø nebûna. Tai kas èia tada?!“ Prisiminë<br />
Urkio mokymà: „Jeigu tas padaras su spygliais kaip<br />
eþys, rieèiasi á kamuoliukà kaip eþys, pukði kaip eþys –<br />
› 225 š
matyt, tai eþys!“ „O ðitas? – susimàstë <strong>Gugis</strong>. – Atrodo<br />
kaip akmuo, pilkas kaip akmuo, guli kaip akmuo, bet<br />
þiûri tai kaip?!. Vadinasi, tai ne akmuo. O kas tada?“<br />
„Cyyyyypt!“ – ir vël. Taip gailiai gailiai. <strong>Gugis</strong> þengë kelis<br />
þingsnelius artyn ir vël ásispitrijo. Ne, vis dë<strong>lt</strong>o tai –<br />
ne akmuo. Mat, geriau ásiþiûrëjæs, iðvydo lyg ir þvynus,<br />
uodegà… „Oi, taigi toká patá, tik labai didelá iðtempë tas<br />
ba<strong>lt</strong>as þmogus! – sumojo. – Ar tik nebus èia vaikutis…“<br />
Jis þengë dar arèiau ir suðuko:<br />
– Ei!<br />
Plaèiau prasimerkë ge<strong>lt</strong>onos, siauravyzdës akys.<br />
– Šðððððð!<br />
<strong>Gugis</strong> kaip nuplikytas stryktelëjo atgal, uþ kaþko uþkliuvo<br />
ir dribo ant nugaros. Tas padaras staiga padidëjo<br />
keletà sykiø ir taikësi jam ákàsti aðtriadante burna! Dabar<br />
kaukas vël sumerkë akis kiek galëdamas. Mat atminë<br />
vienà ið svarbiausiø senosios Gubës pamokëliø – jeigu<br />
nori apsisaugoti nuo þvëries ir nëra laiko panaudoti<br />
kerø – sustink, apsimesk, kad esi negyvas! Net nekvëpuok!<br />
Tai <strong>Gugis</strong> dabar ir stengësi padaryti, kartu mëgindamas<br />
ásiklausyti – ar negirgþda virð jo maþo kûnelio<br />
baisiø nasrø þandikauliai? Ir kà daryti, jeigu kàs?! Ristis<br />
á ðonà? Bëgti? Tik kur? Bet nieko negirdëjo. Visiðkai.<br />
Netgi pabaisos alsavimo!<br />
„Atmerksiu bent vienà aká…“ – atsargiai atplëðë deðiná<br />
vokà. Ne, ausys neapgavo. Jis gulëjo, bet ðalia nematë<br />
jokiø pabaisø ir, þinoma, jokiø nasrø. Tik ið aukðtumos<br />
sklindanti menkutë ðviesa leido matyti paskutinæ<br />
apgriuvusià laiptø pakopà…<br />
› 226 š
„Gerai, atsisësiu, apsidairysiu...“ Gal kuriam nors kampe<br />
tûno didysis þvëris?! Bet ne, visi kampai uþversti kaþkokiais<br />
rakandais, o ten netgi tas daiktas, kurá þmonës<br />
skobnimis vadina, numestas. Ir jokio didelio gyvio! Tik<br />
keistas maþius tebetûno savo vietoje, o jo vos vos pramerktos<br />
akys þiba lyg du pailgi ge<strong>lt</strong>oni þiedlapiai.<br />
„Ir kà gi dabar daryti… Man ið èia labai reikëtø iðsikrapðtyti!<br />
Juk ëjau aiðkintis, kaip galëèiau padëti Jauniui,<br />
o dabar pats beveik á vilkduobæ ávirtau…“<br />
Kaukas vël ádëmiai apþiûrëjo tà pabaisà, kiek buvo ámanoma<br />
tokioje prieblandoje ir tokiu atstumu. Ði, panaðu,<br />
irgi nenuleido primerktø akiø nuo nekviesto sveèio. „Kas<br />
èia per padaras galëtø bûti?“ – mëgino atspëti <strong>Gugis</strong>. Bet<br />
tesimatë ilga ilga uodega, susukta á keletà þiedø. Dar lyg<br />
ir keturios kojos. „Drieþas? Labai peraugæs… O gal ðituose<br />
kraðtuose drieþai milþinai veisiasi?“<br />
Kaukas atsargiai þengë maþutá þingsná pirmyn.<br />
– Ðððððððð! – nelaukë baidykliukë.<br />
<strong>Gugis</strong> aiktelëjo, vos iðsilaikydamas ant kojø – maþë ir<br />
vël padidëjo, taèiau kaþkaip… Pamëkliðkai! Netikrai!<br />
Tarytumei akyse bûtø sutavaravæs didþiulio þvëries vaizdas…<br />
„Atrodo, èia kaþkokie kerai… – vis dar paðiurpæs ëmë<br />
átarti kaukas. – Turbût ðitie padarai taip ginasi nuo nedraugø!..<br />
Ne kitaip – juk ir gulbës, kai gàsdina, ðnypðèia,<br />
sparnais plaka – atrodytø, ne gulbë, o viesulas! Vadinasi,<br />
geriau artyn nelásti… Pakalbinsiu – o gal supras?!“<br />
– Na, ko tu… – pratarë <strong>Gugis</strong>. – Að tau nieko bloga<br />
nedarysiu. Að – kaukas. O tu?<br />
› 227 š
– Ðððððððð! – nenorëjo draugauti baidyklëlë. Bet ðásyk<br />
bent nepadidëjo. Matyt, ávertino, kad nekviestas svetys<br />
ne pats pavojingiausias.<br />
– Að esu kaukas. <strong>Gugis</strong>. Gu-gis, – dar kartà suskiemenavo,<br />
besdamas sau á krûtinæ. – Ið Kaukaðlaièio. Toli<br />
nuo èia… – stengësi kalbëti labai ramiai ir taikiai. –<br />
Ákritau, – pasiguodë rodydamas aukðtyn. – Nenorëjau<br />
tavæs nei trukdyti, nei þadinti… Bet taip jau nutiko. O<br />
tu, kas tu? – smeigë smiliumi.<br />
– Vzclcsskssssk… – padaras iðleido labai ámantrø<br />
ðnypðtimà.<br />
„Nieko nesuprantu, – nusivylë kaukas. – Vipðtas daug<br />
aiðkiau ðnypðdavo…“ – atsiduso, prisiminæs nutikimà<br />
su godiðiaus Taupëno ákalintu aitvaru.<br />
– Mmm… Gal galëtum dar kartà pakartoti, kas tu?<br />
Tu? – <strong>Gugis</strong> klausiamai paþvelgë á ákypas akis, tarsi mintimis<br />
bûtø tikëjæsis iðkvosti.<br />
Baidykliukë plaèiai plaèiai atsimerkë.<br />
„Brrr… Tai bent spangës!“ – prisimerkë <strong>Gugis</strong>, bet<br />
akiø neatitraukë.<br />
– Vzclcsskssssk… – vël suðnypðtë padaras.<br />
Makaulëje kaþkas dilgtelëjo, nuovoka trumpai apsiblausë,<br />
o tuomet… Tuomet galvoje iðryðkëjo nepaprastas<br />
vaizdinys: didelë, þvynuota, skiauterëta ir aðtrutëliais<br />
dantimis pabaisa! Tik ðásyk ji nekaukðëjo dantimis,<br />
negàsdino… Tarytum bandë prisistatyti – ðtai kokia að!<br />
„Tai bent…“ – apstulbæs <strong>Gugis</strong> gebëjo tik mirksëti. O<br />
jauniklë pabaisa nenuleido nuo jo akiø.<br />
› 228 š
„Ar nematei mano mamos?“ – tarsi suðiureno mintyse<br />
klausimas.<br />
„Mamos… – atsiliepë kauko mintys. – Mamos…<br />
Trauk mane akivaran! Ði uodeguotoji… kalba mintimis!“<br />
– nelauktai susivokë. Ir tik dabar pajuto, kad jo<br />
oda paðiurpusi, kad visas iðpi<strong>lt</strong>as prakaito, net drebantis<br />
nuo naujø potyriø…<br />
„Mamos… Mano mamos…“ – patvirtino poþemio ðeimininkë.<br />
„Ma…mos nemaèiau…“ – sumelavo <strong>Gugis</strong>, neþinodamas,<br />
ar dabar vertëtø praneðti maþiukei tokià liûdnà<br />
naujienà…<br />
„Keista… Ji tik sakë paþiûrësianti, kas ten triukðmauja…<br />
Ten tu triukðmavai?“<br />
„Ne, ne að… Þmonës ten… Jø daug…“<br />
Pabaisiukë uþsimerkë. Ðiurðenimas kauko mintyse liovësi.<br />
– Ei! – ðûktelëjo jis, dar nenorëdamas nutraukti pokalbio.<br />
Ji vël atsimerkë.<br />
„Tai… Koks tavo vardas? Að – <strong>Gugis</strong>“.<br />
„Jau sakei. O kam tau mano vardo? Tu vis tiek pabëgsi,<br />
kai gráð mama…“<br />
„Fi, – balsu prunkðtelëjo kaukas. – Kaip að pabëgsiu,<br />
jeigu èia ákritau? Skraidyti tai nemoku…“<br />
„Visi pabëga, kai mama ateina…“ – nesuprasi, pabaisiukë<br />
didþiavosi ar liûdëjo.<br />
„Að nepabëgsiu, – uþtikrino <strong>Gugis</strong>. – O jeigu pasakysi<br />
savo vardà, man nereikës tavæs visaip iðgalvotai vadinti…“<br />
› 229 š
„Na, gerai. Tu man mintis drumsti… Að Ðiuða… –<br />
nusileido paðnekovë. – O tu ir èirpiø nebijai?“<br />
„Ko ko? – nesuprato <strong>Gugis</strong>. – Kas tos èirpës?“<br />
„Nepaþásti èirpiø?! Tu gal ið virðaus nukritai?!“<br />
„Chi chi, – sukikeno kaukas. – Að tikrai nukritau ið<br />
virðaus, jau sakiau! Kaip tos èirpës atrodo?“<br />
„Nedidelës, juodos, raudonomis akimis, bjauriomis<br />
uodegomis… Ir vis èyrp! Èyrpt! Jos piktos. Ir nekalba<br />
be þodþiø! Jos lenda, kanda… Kartà net mamai skiauteræ<br />
apkandþiojo!“<br />
„Tu jø… bijai?“<br />
„Jos ðlykðèios!“<br />
„Hmmm…. – <strong>Gugis</strong> nusuko þvilgsná. – Visai kaip ta<br />
Pukio ásiþiûrëtoji dundukë Spangë – fe, gluodenas! Kokia<br />
ðlykðtynë!“<br />
„Na, jeigu èia tos èirpës pasirodys… Kà nors sugalvosim!<br />
– paþadëjo, vël paþiûrëdamas á Ðiuðos vyzdþius, kaukas.<br />
Mat dabar jis jau suvokë – mintimis galima kalbëtis<br />
tik tol, kol þiûri vienas kitam á akis. – Gal tu þinai, ar yra<br />
ið èia kokia landa á virðø?“<br />
„Neþinau… Að nebuvau virðuje. Ten þmonës, ten labai<br />
pavojinga. Mama taip sakë!“<br />
„Ji neklydo, – patvirtino kaukas. – Þmonës tikrai pavojingi<br />
padarai. Bet ir ádomûs, þinok!“<br />
„Keletà kartø èia þmonës álindo. Tai mama juos iððnypðtë!<br />
Sako, þmonës labai neskanûs… Netgi èirpës –<br />
tos bent jau dvokia maþiau…“<br />
„Jûs… Ëdate þmones?“ – pasitikslino <strong>Gugis</strong>.<br />
› 230 š
„Að gi sakiau, kad jie bjauriai neskanûs! – irzliai priminë<br />
Ðiuða. – Bet katinø ir ðunø mama ne visada nutveria…<br />
Dar balandþiai visai neblogai, tik plunksnø<br />
daug, aplink gomurá veliasi, kutena…“<br />
„O tu balsu kalbi kaip? Šnypðti?“<br />
– Ððððððssvpvpvpsssðð! – iðvinguriavo ðeimininkë.<br />
– Ðbðèðmmmmzþþþ, – atsiliepë <strong>Gugis</strong>.<br />
„Fe, kaip tu negraþiai ðneki!“ – blykstelëjo Ðiuðos akys.<br />
„O kà að pasakiau?!“<br />
„Pakasyk man...“<br />
„Tikrai?!“<br />
„Koks patiklus tu padaras! – Ðiuða beveik nusiðypsojo.<br />
– Ne, ið tiesø tu suðnypðtei kai kà panaðaus á „nagas<br />
tamsu“.<br />
„Koks nagas?!“<br />
„Taigi tu sakei, ne að“.<br />
„Tuomet pakartok. Pamëginsiu iððnypðti tiksliau.<br />
Hmm, o… Kà tu tada sakei?“<br />
„Šðððððssvpvpvpsssðð!“<br />
– Èyyyyrp! – á jødviejø susiðnypðtavimus ásiterpë dar<br />
vienas garsas. Tik èirptelëjo ne Ðiuða, o kaþkas ið uþ nugaros.<br />
Piktai, grësliai. <strong>Gugis</strong> mikliai atsisuko. Á juodu<br />
stebeilijosi keletas porø maþø raudonø akiø. „Þiurkës!“ –<br />
paþino kaukas. Ir, rodos, nedraugingai nusiteikusios.<br />
Akims vël sutikus Ðiuðos þvilgsná, galvelëje radosi „Èirpës!<br />
Ðlykðtu!“<br />
– Ramiai! – ásakë kaukas pats sau. – Þiurkës, þinok,<br />
tai ne lapë. Geruoju ar bloguoju su jomis iðsiaiðkinsiu.<br />
› 231 š
Jei ne raumenimis, tai kerais! – pasilenkæs pakëlë sunkokà<br />
akmeniokà. O þvilgtelëjæs á Ðiuðà dar spëjo perduoti:<br />
„Nebijok, að tave apginsiu!“<br />
– Èyyyrp!<br />
– Ððððððpðt! – piktai atsiliepë ir Šiuða.<br />
– Siûlau susitarti geruoju – mes nelieèiame jûsø, jûs –<br />
mûsø. Gyvenkime draugiðkai! – pasiûlë <strong>Gugis</strong>.<br />
– Èyrpt, èyrpt! – tarsi nusikvatojo raudonos akys.<br />
– Að jus áspëju, – susiraukë kaukas. – Nenorëkite, kad<br />
smeiguolá iðsitraukèiau!<br />
– Èyrpt!<br />
– Nedráskit… – surakino pirðtukus ant smeiguolio rankenos.<br />
– Èyyyyrp! – dràsiausioji ðoko á prieká.<br />
Kaukas ðvystelëjo akmená. Þinoma, pataikë. Ne ve<strong>lt</strong>ui<br />
juodu su Pukiu varnas apmëtydavo, kai ðios per arti<br />
maisto podëliø lásdavo.<br />
– Ypt ypt! – sucypë þiurkë, bet atðoko. – Èyrpt èyrp! –<br />
dar pikèiau atsiliepë kitos.<br />
– Atgal! – riktelëjo <strong>Gugis</strong>, iðsitraukdamas smeiguolá.<br />
Per tamsà prasibrovæs dienos ðviesos atðvaitas nuslydo<br />
aðmenimis.<br />
Bet þiurkës nesiruoðë atsisakyti ið paþiûros lengvo grobio<br />
– jos tik nebepuolë pulku, o ëmë artintis ið trijø pusiø.<br />
– Na, Ðiuða, laikykis… – áspëjo <strong>Gugis</strong>. – Rodos, tuoj<br />
pakvips krauju!<br />
– Varaaaaa! – uþriko kaukas, prisiminæs Ruokio kovos<br />
ðûksná, ir dràsiai ðoko á prieká.<br />
› 232 š
Èiaukðt! – smeiguolis perskrodë orà. Arèiausiai buvusi<br />
þiurkë skaudþiai cieptelëjo. Dar vienas èiaukðt –<br />
antroji uþpuolikë jau atðoko pati. O tada… Treèias<br />
èiaukðt!<br />
<strong>Gugis</strong> akimirksná sutriko – kas gi èia? Tik tada pastebëjo,<br />
kad Ðiuða taip pat atsistojusi kovos stovësena –<br />
pusiau pasikëlusi, ge<strong>lt</strong>onos akys liepsnoja, skiauterë ant<br />
sprando blyksi, o uodega… Èiaukðt! – suðvilpë oru ir<br />
pliaukðtelëjo netoli þiurkiø.<br />
– Èyyyrpt, èyyrp… – pamokytos plëðikës nenoriai traukësi.<br />
O dvi ið jø liko gulëti nejudëdamos.<br />
„Reikia ið èia neðdintis, – sumojo kaukas. – Jos taip<br />
lengvai nepasiduos…“<br />
Krebþdëjimas ir èirpimas nutilo. Raudonos akys uþgeso.<br />
Neþinia ar ilgam.<br />
– Na, ðauniai èia mes! – pagyrë ir pasigyrë <strong>Gugis</strong>, vël<br />
paslëpdamas smeiguolá dailiose Ruokio padarytose makðtyse.<br />
Atsisuko á Ðiuðà. Ði kruopðèiai uostinëjo savo uodegà<br />
ir vietomis nulaiþydavo, nepamirðdama nusispjauti<br />
á kampà. Baigusi prausimàsi, paþvelgë á kaukà: – Fe,<br />
kokios jos ðlykðèios! Dabar kol uodega iðsivëdins!..<br />
– O tu ðauniai kauniesi, – dar kartà pagyrë <strong>Gugis</strong>. –<br />
Kaip mergaitë – tiesiog nuostabiai!<br />
– Fi! – suprunkðtë Ðiuða. – Bûtø èia mama, pamatytum,<br />
kaip ji kaunasi! Ir kur ji tiek uþtruko?!<br />
Kaukas staigiai nusigræþë. „O vis dë<strong>lt</strong>o reikëtø jai pasakyti<br />
tà liûdnà þinià… Tik kaip?!“<br />
› 233 š
Jaunius apëjo dar vienà ratà maþoje, nejaukioje celëje.<br />
Akmeninës sienos skleidë pragariðkà ða<strong>lt</strong>á. „Kche“, –<br />
atsikrenkðtë. Bjauriai skaudëjo vëjø pertrauktà gerklæ.<br />
„Ne, nieko èia neiðvaikðèiosiu“, – nusprendë. Prisitraukæs<br />
kailá, atsisëdo kamputyje, galvà pasidëjo ant keliø<br />
ir nugara vos vos prigludo prie glaudþiai sumûrytø akmenø.<br />
Tik pamanyk – ákiðo já á bokðtà, vienintelá mûriná<br />
bokðtà… Uþ kà tokia garbë? Jis jau patikrino kiekvienà<br />
sienos plotelá – jokiø vilèiø, kad kuri nors akmeninë<br />
plyta judëtø. Langelis… Langelis aukðtai virð galvos<br />
– toks maþas, kad net Gugiui pro já nepavyktø iðlásti.<br />
„Ádomu, kaipgi jis gebës sugráþti… nors“, – ðyptelëjo.<br />
Vaikinas nepaliovë stebëtis kauko dràsa – pirmiausia,<br />
kai jis iðlindo ið celës kampo ir prisipaþino... Kad jojo á<br />
mûðá ant jo þirgo! Kad nepabëgo, kai já paëmë á nelaisvæ!<br />
Kad sugebëjo ðeðëliu sekti visà jo kelià pilyje ir netgi<br />
ásmukti á celæ! O Jaunius dar manë, kad èia jis – dràsuolis.<br />
Þinoma, vaikinas be galo dþiaugësi nelaisvës draugu.<br />
Kai já iðvydo – vos sutvardë iðdavikiðkas aðaras. Taèiau<br />
dabar ir vël buvo neramu – mat <strong>Gugis</strong> iðbëgo iðþvalgyti<br />
galimø keliø pabëgti, o jis toks maþas, já bet kas<br />
gali sutrypti! Mieste ir ðunø pilna, galima pakliûti po<br />
arklio kanopomis… Bet, aiðku, èia sëdëdamas vaikinas<br />
irgi niekuo negalëjo padëti.<br />
Sugirdþdëjo veriamos durys. Jaunius kilstelëjo galvà –<br />
á celæ áëjo dviese: vienuolis ilga þila barzda, juodu abitu<br />
ir vidutinio amþiaus vyras, atrodo, sargybos virðininkas.<br />
› 234 š
Jis kaþkà pasakë maskoliø kalba ir linktelëjo vienuoliui.<br />
Ðis tarë:<br />
– Jaunas þmogau, dabar tavo likimas Vieðpaties Dievo<br />
ir tavo pagonio tëvo rankose. Tad þinok, jeigu lietuviø<br />
kariuomenë nuo miesto neatsitrauks, antrà kartà<br />
patekant saulei bûsi pasodintas ant kuolo. Kuolà iðkels<br />
ant sienø taip, kad visi matytø.<br />
Jaunius piktai vyptelëjo:<br />
– Tik tiek tegalëjote sugalvoti? Antrà kartà patekant<br />
saulei mûsø kariai jau jos ðio miesto grindiniu, o jûs praðysite<br />
pasigailëti uþ priesaikos lauþymà!<br />
Sargybos vyresnysis kandþiai nusiðypsojo, priëjo artyn<br />
ir, tarsi uþjausdamas, norëjo patapðnoti vaikinui galvà.<br />
Bet Jaunius piktai nustûmë jo rankà, paðoko, pasiðiauðæs<br />
tarsi kautynëms pasiryþæs katinas, þvilgsniu degindamas<br />
prieðà. Vienuolis ðmurkðtelëjo uþ kario. Sargybos<br />
vyresnysis susidëjo rankas ant krûtinës ir toliau paðaipiai<br />
þvelgë á vaikinà.<br />
– Ateik, ateik! – pamojo Jaunius.<br />
Karys gûþtelëjo peèiais ir þengë artyn. Jaunius taikësi<br />
uþvaþiuoti ðiam á pasmakræ, bet vyro bûta ne þioplo –<br />
atspëjæs smûgá, jis pagavo vaikino rankà ir uþsuko. Skaudþiai<br />
uþsuko. Jaunius sukando dantis, kad nesucyptø.<br />
Po keliø akimirkø karys jaunuolio rankà paleido ir stipriai<br />
stumtelëjo. Jaunius trenkësi á sienà ir sukniubo. Iðgirdo,<br />
kaip uþsiveria durys ir nutyla tolstantys þingsniai.<br />
› 235 š
<strong>Gugis</strong> koja stumtelëjo mûðio metu nudëtos þiurkës<br />
maità. Panaðu, kad ðita „èyrpë“ tikrai nudvësusi… Ðiuðos<br />
uodega smagiai kerta! Jis dar kartà ásispitrijo á poþemio<br />
gyventojà. Ji buvo keista, tikrai keista! Ið pirmo<br />
þvilgsnio sakytum – stora angis. Kaip koks tuzinas tokiø,<br />
kokios Munamukio pelkëje ant kupstø ðonus kaitintis<br />
saulutëje mëgsta. Bet turi keturias kojas, tad panaðesnë<br />
á labai didelá drieþà, nors drieþo uodega þiedais<br />
nesivynioja ir drieþai ja pliaukðëti nemoka… Dar ir Ðiuðos<br />
akys ne angiðkos, nors vyzdþiai pailgi. Protingos akys.<br />
Kaukiðkos. O skiauterë, dabar vël nupilkusi ir subliûðkusi,<br />
tokia didelë, kad pats didþiausias gaidys ið pavydo<br />
giedodamas paspringtø…<br />
O pati pabaisiukë vis dar tebesidairë, matyt, laukë mamos…<br />
Kaukas giliai atsiduso ir paþvelgë á nerimstanèias<br />
Ðiuðos akis:<br />
„Paklausyk… – kreipësi. – Að…“<br />
„Aha?!“ – nekantriai sujudo ji.<br />
„Að tau pamelavau. Maèiau tavo mamà“.<br />
„Kur?!“ – klausimas kirto mintis lyg botago pliaukðtelëjimas.<br />
Net suskaudo smilkinius.<br />
„Ten, aukðtai, ið kur ákritau. Jà… Toks þmogus netikrais<br />
plaukais iðtempë. Ir, man rodos, ji buvo nebegyva“.<br />
„Kà?! – kaukas atðlijo ir griebësi uþ galvos, vos iðsilaikydamas<br />
ant kojø. – Nedaryk taip!“ – rodos, net balsu<br />
sucypë, praðydamas liautis.<br />
„Taip negali bûti! Negali bûti! Negali! – tarsi pasiuto<br />
Ðiuða. – Tu meluoji, bjaurus maþiau! Meluoji! Meluoji!<br />
Meluoji!“<br />
› 236 š
„Atgal, atgal, eit atgal, kad jos mintys nepasiektø! Nepasiektø!<br />
Ir uþsimerkti, uþsimerkti! Griausmas, að jau ir<br />
taip uþsimerkæs… Atgal, atgal, atgal!..“ – kojos atrodë<br />
tarsi nulipdytos ið ðlyno, bet ðiaip ne taip pakluso jo norams.<br />
Svilinantis Ðiuðos minèiø viesulas ðiek tiek prislopo.<br />
Be to, jis keitësi – pabaisiðkà pyktá ëmë keisti baisus<br />
gailumas. Toks, kad net ir Gugiui suvirpëjo pasmakrë,<br />
tarsi ruoðtøsi verkti taip, jog uþtvindytø visà rûsá!<br />
Bet nuovoka pamaþu vël gráþo.<br />
„Ðiuða, Ðiuða… Paklausyk… Að nenorëjau tavæs taip<br />
skaudinti, bet sakau, kas buvo… Að maèiau, kaip jà iðvilko<br />
ið rûsio… Atsipraðau, kad anksèiau nutylëjau!“<br />
„Tu bjaurus! Tu menkas, bjaurus, niekingas padariûkðtis!<br />
Bëk ið èia, nes suësiu! Suësiu!!!“ – beveik iðkûkèiojo<br />
pabaisiukë. Visai negrësmingai – mat <strong>Gugis</strong> jautë, kad<br />
padarëlio mintyse susipynë siaubas, gëla ir dar daugybë<br />
ávardijamø jutimø.<br />
„Kur, kur man bëgti… – <strong>Gugis</strong> atsisëdo. – Að èia ákritau!<br />
O mano draugà tie þmonës, kurie iðsitempë tavo<br />
mamà, uþdarë ir neþinia, kà jam padarys“.<br />
– Akivaran… – iðtarë balsu. – Akivaran visà ðità þygá,<br />
miestà, þmones… – nuleido galvà.<br />
Èirkðt èirkðt… Èirkðt èirkðt… Pilkas akmenukas<br />
slysèiojo aðmenø plienu. Ðvitrus buvo Ruokio kirvis,<br />
taèiau dabar karys burbëjo sau po nosimi – niekaip nesisekë<br />
padoriau iðlyginti vienos iðlauþos. Kaþkurio maskoliaus<br />
smailiavirðis ðalmas buvo labai kietas… Net<br />
› 237 š
sugadino ginklà. Reikëtø gal kunigo ginklakalius pagalbos<br />
papraðyti?<br />
– Ruoki! – dar uþ gerø deðimties þingsniø uþriko Gedgaudas.<br />
– Ko? – paþvelgë. Gedgaudas giliai alsavo – matyt,<br />
gerà galiukà pabëgëjo. Ið kur?<br />
– Kunigai nusprendë kità ankstyvà rytà pu<strong>lt</strong>i.<br />
– Oho! – paðoko ir Ruokis. – Tikrai?!<br />
– Pasitaræ suprato, kad apsiausties su tokiu pasirengimu<br />
ilgai nepalaikys… – Gedgaudas, linguodamas galvà,<br />
prisëdo greta. O po keliø akimirkø pridûrë susirûpinæs:<br />
– Bet kaipgi taip – nei grioviai uþversti, nei akmensvaidþiø<br />
turime, nei ðauliø uþtektinai… Praþûtinga<br />
pu<strong>lt</strong>i nepasiruoðus! Karðtos tos mûsø kunigø galvos –<br />
daug kauleliø pabersime prie Tverës sienø, oi, daug…<br />
Ir uþ kà? Juk ne uþ þemæ gimtà – tik kad tà Mykolà á<br />
sostà sugràþintume… – bambëdamas nunarino galvà.<br />
Ruokis iðtiesë rankà ir priekabiai nuþvelgë liepsnø lieþuviø<br />
ðviesoje blyksinèius aðmenis. Nusiðypsojo – beveik<br />
pavyko!<br />
– Na, seni, neniurzgëk, – pagaliau atsiliepë. – Jeigu<br />
ðásyk maskoliø neiðvysim, tai jie visai ásidràsins, þiûrëk,<br />
dar ir Lietuvon atsibels. Nepamirðk – kryþiokai irgi nesnaudþia…<br />
Sakai, mes nepasiruoðæ? Pats maèiau, kiek<br />
jau þabø pririðta grioviams uþversti… Jø ir águla nedidelë,<br />
o bandþiusius prasiverþti á pagalbà jau sudorojome.<br />
Be to, pulsime netikëtai, tamsoje…<br />
› 238 š
– Tamsoje, che, – karktelëjo pertraukdamas Gedgaudas,<br />
– kas ið tos tamsos, kai aplink sniegas ba<strong>lt</strong>uoja? Manai,<br />
ðaulio akis neatskirs, kur kurapkëliø pulkas bëga,<br />
kur kariai sliûkina? O priedanga kur?<br />
– Skydais prisidengsim.<br />
– Skydais… Ai, Ruoki, neteko tau pilies imti, tikrai<br />
neteko, – nusprendë paðnekovas, rankiodamas ið savo<br />
þilos barzdos ledokðnius. – Bûtø pirmas mano þygis su<br />
Algirdu, sakyèiau, dievai protà aptemdë. Èia maskoliai<br />
ápratæ pilis imti tarsi smûgiu á kaktà, jiems niekada nerûpi,<br />
kiek þmogeliø þus… Bet mûsiðkiai kad taip þmones<br />
á praþûtá siøstø? O dar ákaitas!..<br />
– Tai dël ákaito juk ir puolam! Kai sumaiðtá sukelsim,<br />
tai vaiko gal nepasodins ant kuolo…<br />
– Nepasodins, – sutiko Gedgaudas. – Tiesiog paskers.<br />
Ir tada jau mûsø niekas neiðgelbës, net jeigu ir miestà<br />
paimsim. Duos Rumbaudas abiem po virvelæ, galësime<br />
ant vieno medþio sûpuotis…<br />
– Eik tu, seni, su savo pranaðavimais, sliekams paþastø<br />
kasyti, – supyko Ruokis. – Patys vaikio nesuþiûrëjome,<br />
atmuðti nespëjome, tai dabar bent ka<strong>lt</strong>æ iðpirkime.<br />
Manaisi esàs labai gudrus? O kunigai – kvaiðos? Jeigu<br />
puola, vadinasi, tikisi laimëti. Nevëpsosime – ryt miduje<br />
maudysimës… Ðávakar geriau jau dievams pasimelstume,<br />
pagalbos papraðytume, kad strëlæ juodaplunksnæ<br />
nuo mûsø nukreiptø, kad koja ant kruvino kopëèiø skersinio<br />
nepaslystø, kad kalavijas neatðiptø… Paverkti visada<br />
suspësime, – pridûrë stodamasis.<br />
› 239 š
Gedgaudas dar þiojosi kaþkà atkirsti, bet, Ruokiui nusigræþus,<br />
tik numojo ranka, atsiduso ir paëmë á gyslotas<br />
rankas ðvitrinimo akmenëlá…<br />
Ðiuða kûkèiojo – ir balsu, ir mintimis. Kaukas galëjo<br />
tik stebëtis, kad dabar jau net nebereikia þvelgti pabaisiukei<br />
á akis, kad jeigu ne girdëtø mintis, tai bent justø<br />
jos nuotaikà…<br />
Netikëtai <strong>Gugis</strong> pajuto, kad Ðiuðos mintys tarsi ieðko<br />
jo. Ir ið tiesø netrukus ji paklausë:<br />
– O kaip tie þmonës nugalabijo mano mamà?<br />
– Neþinau, – prisipaþino kaukas. – Nemaèiau jokio<br />
kraujo, nieko…<br />
„Nematei kraujo?! – vël ákaito Ðiuðos mintys. – Tikrai?!“<br />
„Tikrai… Dabar pagalvojus – keista, tikrai nebuvo<br />
jokio kraujo“.<br />
Staiga Ðiuðà ið galvos tarsi vëjas iðpûtë. Tapo tuðèia.<br />
Beveik ða<strong>lt</strong>a!<br />
„Šiuða? – sunerimo <strong>Gugis</strong>. Jokio atsako. – Šiuða!“ –<br />
paðoko dairydamasis.<br />
– Ðiuða! – netgi paðaukë. Nieko! Apstulbæs kaukas<br />
pripuolë prie padaro, vël tapusio neatskiriamai panaðiu<br />
á akmená. Pritûpë. Atsargiai palietë. Vësu!<br />
„Kas èia per?!. Kas gi jai nutiko?! Nudvësë?!“<br />
„Þodþiu, nieko tu nesupratai!“ – smigtelëjo mintyse.<br />
Ji atsimerkë ir vël „sugyvëjo“.<br />
„Šiuða?!“ – net apsidþiaugë <strong>Gugis</strong>.<br />
› 240 š
Ji màsliai pliaukðtelëjo uodega ir pagaliau atsiliepë:<br />
„Na, ir iðgàsdinai tu mane, Gugi… Jau mamà savo apraudojau…<br />
Suëst tave uþ tokius pokðtus…“<br />
„Ji… Gali bûti gyva?!“ – suprato sveèias.<br />
„Tikriausiai… Mes jau tokie padarai – lengvai nenugalabijami.<br />
Jeigu kyla pavojus – galime sunegyvëti, tada<br />
mûsø odos neprakàsi! Bûnam kieti it akmenys. Galime<br />
ir kitus sunegyvinti! Ðtai ðmaukðtelëèiau uodega – ir taptum<br />
statula... Stovintis grobis daug lengviau pagaunamas.<br />
Tik paskui reikia laukti, kol sugyvës, kad suësti<br />
galëtume… Mama turbût juos apgavo – nesugebëjo iððnypðti,<br />
teko sunegyvëti...“<br />
„Atsipraðau… – kaukas ið tiesø apgailestavo. – Að<br />
neþinojau, kad jûsø giminë tokia gudri. Ið viso tokios<br />
giminës nepaþástu, apie jà turbût net senolis Urkis negirdëjæs…<br />
O, kad taip mane kas nors ið èia irgi iðneðtø!<br />
Man draugà gelbëti reikia… O!“ – <strong>Gugis</strong> ásispitrijo á ilgà<br />
Ðiuðos uodegà.<br />
„Kas gi?“<br />
„Tavo uodega...“<br />
„Kas jai, iðsitepiau?!“<br />
„Nieko... Tiesiog...“<br />
„Ji tau negraþi?!“<br />
„Ne, ne. Kà tu – graþi!“<br />
„Neblizga?!“<br />
„Ne, blizga! Ji... Ilga!“<br />
„Þinoma, kad ilga! – didþiavosi Šiuða. – Ji labai ilga!“<br />
„O tvirta?!“<br />
› 241 š
„Þinoma, tvirta!“<br />
„Leisk man ja...“<br />
„Kà?!“<br />
„Ðtai, matai, ta pakopa – nuo kurios ákritau?“<br />
„Aha...“<br />
„Tu gi galëtum jà pasiekti uodega?“<br />
„O kam?! Be to, ten gali bûti neðvaru...“<br />
„Tada að galëèiau ja uþlipti aukðtyn ir ið èia pasprukti“.<br />
„Dar ko uþsigeidei! Mano uodega tau ne kokia lipynë!“<br />
„Kokia tu nedraugiðka, – priekaiðtavo <strong>Gugis</strong>. – Man<br />
reikia gelbëti draugà, o èia sëdëdamas nieko negaliu padaryti<br />
– man reikia ið èia iðlipti, iðsineðdinti. Bet kaip<br />
nori – neduodi uodegos, sugalvosiu kà kita...“<br />
„O tu... pasinaudosi mano uodega, ir tiek tave tematysiu!<br />
O kad mano mamà þmonës iðsitempë, tau, þinoma,<br />
në motais? Man èia reikës tûnoti, kol tu savo draugus<br />
vaduosi? Galësiu èia nors akmenis grauþti, galës nors<br />
tuntai èirpiø atklysti ir mane suësti... – neatsiliko pabaisiukë.<br />
– Ir tai – draugiðka? Labai?“<br />
„Atleisk, nepagalvojau...“ – sutiko ið tiesø nejaukiai<br />
pasijutæs <strong>Gugis</strong>.<br />
„Nepagalvojai... Kelintà kartà jau ðiandien? Gerai, matuojam<br />
uodegà...“<br />
Ji nurëpliojo keletà þingsniø iki virð galvos kabanèios pakopos<br />
ir ëmë ke<strong>lt</strong>i dailià þvynuotà, storumo sulig kauko rieðu,<br />
uodegà. <strong>Gugis</strong> dþiaugsmingai sujudo – kad tik uþtektø,<br />
kad tik uþtektø! Valio, pasiekë! Bet... Èia juk paprasèiausia<br />
drieþo uodega! Argi ja bus galima uþsliuogti?!<br />
„Na, tai lipk! – paragino Šiuða. – Draugas laukia...“<br />
› 242 š
„O tau... neskaudës?“ – <strong>Gugis</strong> iðtiesë rankà vis dar<br />
abejodamas.<br />
„O akmeniui gali skaudëti? – tarsi nusiðypsojo ji. –<br />
Truputá palauk, kol visai sunegyvësiu, tuomet lipk!“ – ir<br />
nuplaukë ið Gugio minèiø. Kaukas atsargiai palietë uodegà.<br />
Ji buvo ða<strong>lt</strong>a, tvirta – tikrai tarsi akmuo. Suèiupo<br />
abiem rankom, stryktelëjo, apkabino kojomis ir kepëstai,<br />
kepëstai – aukðtyn! Taèiau net ir lipant nerimo mintys:<br />
„Bet kaip taip... Jeigu ji gali suakmenëti, vadinas...<br />
jokios þiurkës negali bûti pavojingos! Vadinasi, mûðyje<br />
ji... gynë mane?!“<br />
Pagaliau jis uþsikeberiojo ant pakopos ir, sunkiai alsuodamas,<br />
nugara atsirëmë á kità laiptà. „Valio! Dabar<br />
reikia skubëti pas Jauniø, nors... Ne, negalima jos èia<br />
palikti. Bûtø labai nedraugiðka“. Po keliø akimirkø uodegà<br />
pabaisiukë nuleido. <strong>Gugis</strong> persisvërë per kraðtà ir<br />
paþvelgë þemyn. Ten jau ge<strong>lt</strong>onavo paþástamos akys.<br />
– Ei, Ðiuða! – net balsu ðûktelëjo.<br />
„Tu dar èia?“ – nusistebëjo ji.<br />
„Èia! Dabar dar turime sugalvoti, kaip tau iðlipti. Juk<br />
nori surasti mamà?“<br />
„Iððokti negaliu. Savo uodega sliuogti irgi nepavyks.<br />
Iðke<strong>lt</strong>i manæs niekas negali... – iðmintingai suskaièiavo<br />
bûdus. – Bet aèiû, kad norëjai pagelbëti...“<br />
„Gal taip nepasiduokim ið karto? – ðoko prieðtarauti<br />
<strong>Gugis</strong>. – Nieko nëra neámanoma, tik viskà reikia sugalvoti!“<br />
Ir tuomet kaþkur aukðtëliau suðneko þmonës!<br />
› 243 š
Dusliai dunkstelëjo ant grindø dedamas medinis dubenëlis.<br />
Á ðnerves skverbësi kaþkokio viralo kvapas. Jaunius<br />
atsimerkë. Pajutæs maistà suurzgë pilvas. „Valgyt –<br />
nevalgyt?!“ – ðvystelëjo mintis. Prieðo siûlomo maisto<br />
valgyti nesinorëjo, bet alkis irgi ne brolis. „Iðtversiu ir<br />
nevalgysiu, juk vis tiek rytoj teks mirti, – nusprendë. –<br />
Didieji kunigai neatitraukinës kariuomenës. Kas að<br />
jiems? Vienas ið daugelio…“ Burna sudrëko nuo seiliø.<br />
„Mirti… Tokiam jaunam… Ir ne mûðyje… Kaip mane<br />
pasitiks protëviø vëlës? O Audrë?“ – mintyse supleveno<br />
jos atvaizdas. Tuomet, kai bëgo ið vandens iðgàsdinta<br />
maumo, o jis staèia galva puolë á kovà. „Mirti… Mirti.<br />
Nebûti… Nebûti… Manæs nebebus…“ – gyvuliðka baimë<br />
suèiupo ða<strong>lt</strong>ais gniauþtais. „Nebûti… – ðnabþdëjo<br />
suskirdusios lûpos. – Nebûti… Nebûti… Nebûti!!!“<br />
„Sustok! – atbudo valia. – Tu – kunigaikðèio sûnus!<br />
Tu – þemaitis! Tu – karys! Karys mirties nebijo. Karys<br />
þvelgia mirèiai á akis ir jà niekina! Paþvelk ir tu! Paþvelk!<br />
Paþvelk! – ragino save. – Tu – dar gyvas ir dar<br />
gali tiek padaryti, kad maskoliai ir saviðkiai ilgai atsimins!<br />
Pirmyn! Bent jau tà palaiká dubená apversk!“<br />
„Ne, vartydamas dubenis nieko sau nepadësiu… –<br />
jau ramiau susivokë. – Gal pavalgydinta galva sumàstys<br />
kà nors tinkamiau?“ Sàmonës kamputin ásigrauþusias<br />
mintis apie mirtá jis atkakliai vijo ðalin. Be to, beprotiðkai<br />
norëjosi kuo nors ði<strong>lt</strong>esniu suvilgyti perðinèià gerklæ.<br />
Nesikeldamas jis priðliauþë iki maisto. Skaudëjo sutrenktà<br />
ðonà, bet gyventi dar buvo galima. Taip… Maistas<br />
› 244 š
neatrodë bûsiantis skanus – skystame virale plaukiojo<br />
pora riebalø dëmeliø ir keletas buroko gabalëliø. O kam<br />
gi ið viso ðerti aukà? Kà tie maskoliai sugalvojo? Jaunius<br />
prisivertë gurkðtelëti – ði<strong>lt</strong>a… Net pats nepastebëjo, kaip<br />
dubenëlyje teliko vos ant dugno. Bent duonos þiauberæ<br />
bûtø pridëjæ… Ðiaip ne taip susivaldæs ir prisiminæs, kad<br />
galbût gráð <strong>Gugis</strong>, jis paliko tuos kelis ðaukðtus viralo ir<br />
vël susirangë ant kailio.<br />
<strong>Gugis</strong> mikliai apsidairë – po paraliais, nëra net kur<br />
pasislëpti! Gerai, kad ðita atbraila ðiek tiek uþ sienos<br />
uþlenda! O þingsniai vis artëjo. Sutvisko deglo atspindþiai.<br />
Iðgirdo tylius nepaþástama kalba ðnekanèiø vyrø<br />
balsus – vienas sodrus, primenantis Ruokio bosijimà, o<br />
kitas – laibas, ðaiþus. Vadinasi, leidosi dviese...<br />
– Vaikine, að gi tau sakau – ten buvo patelë! O tu net<br />
nepatikrinai, ar nëra atsivedusi vaikiûkðèiø! Juk basiliskai<br />
þiemos metu vaikuojasi! – dudeno vienas.<br />
– Bet tik kas septintus metus, Gena! Kas tau sakë,<br />
kad ðámet – septinti, a? – atsiliepë antrasis.<br />
– Iljuða, vis tiek verta patikrinti... Þinai, kiek þiniuonis<br />
uþ basilisko nuodus sumokës? Net jeigu lietuviai vël<br />
Mykolà á sostà pasodins – ið bet ko ramø gyvenimà nusipirksim!<br />
– Arklio uodegon tà ramø gyvenimà! Manæs ta basiliskë<br />
vos akmeniu nepavertë!<br />
– Pasakos, balandëli, pasakos. Pirmiausia, kaip ir kiekvienas<br />
þvëris, jis stengiasi tave iðgàsdinti. O gàsdina jie –<br />
› 245 š
sutinku – atsakanèiai, pakinkliai nutirpsta, plaukai piestu<br />
stoja, ðirdis á kulnus ritas! Betgi tu nepasidavei baimei!<br />
O ðiaip basiliskai yra lëti, nerangûs, tik uodegos<br />
miklios. Kaip manai – kodël patariau tau odines kelnes<br />
apsimauti? Svarbiausia, kad basiliskas uodega neuþðniotø!<br />
Mintimis jis tavæs akmeniu nepavers, o va uodega –<br />
gali! Taèiau kai pamato, kad pavojus nesitraukia, o padaryti<br />
nieko negali – griebiasi kitos gudrybës: apmirðta.<br />
Ðtai tuomet gali já imti plikomis rankomis! Tik sunkus<br />
pasidaro, trauk já siurbëlës!<br />
– O kodël tuomet mane privertei dëtis tuos netikrus<br />
plaukus?!<br />
– Ogi todël, balandëli, kad basiliskai – gudrûs, sumanûs<br />
ðliuþai! Jie skiria vyrà nuo moters ir þino, kuris ið jø<br />
pavojingesnis. Moteriðki plaukai tau tik palengvino medþioklæ.<br />
Jis tavæs nepuolë, manë, kad praeisi pro ðalá, ir<br />
suakmenëjo. O tu tada tik capt, o kai capt – per vëlu<br />
uodega mosuoti.<br />
– Ðit kaip... Atsargiai, èia tuoj laiptai baigsis! Leisk<br />
mane pirmà... Tik deglà laikyk, kad kaulø nepaberèiau!<br />
<strong>Gugis</strong> visai prisiplojo prie sienos, vildamasis, jog atgal<br />
á poþemá nenuvirs. Batuotos þmoniø kojos buvo taip arti,<br />
kad prakaito ir odos kvapas tiesiog tvoskë tiesiai á<br />
ðnerves. „Ko èia jiems prireikë? Kam tà tinklà atsineðë?..<br />
Oi, jie gi turbût atëjo Ðiuðos!? Ðeðksnukiai! Tuo<br />
tarpu laibabalsis jau nuðoko nuo laiptø ir perëmë deglà.<br />
Antrasis, ilgai nelaukæs, taip pat nusikeberiojo á apaèià.<br />
„Kerà, koká kerà galëèiau? Ir ko Ðiuða laukia? Vanok<br />
› 246 š
juos savo uodega, vanok, vyk, nes ir tave kaip mamà<br />
iðneð!“ Bet vietoj baimës kupinø þmoniø klyksmø kaukas<br />
netruko nugirsti dþiaugsmingà riktelëjimà. „Kodël ji<br />
nesiprieðina?! Ot, kvailelë! Na, nieko! Tuoj jiems bezdalu<br />
uþkvepinsiu!“ – <strong>Gugis</strong> sugrabaliojo ant juostos kabanèiame<br />
maiðelyje ðeðko plaukø kuokðtà. „Nors... Palauk,<br />
Gugi... Pagalvok! Che, taigi þmonës Ðiuðà iðkels!<br />
Kaip tik tai, ko reikia! Neverta skubëti griebtis kerø!“<br />
Netrukus ant atbrailos pasirodë þmogaus pirðtai, jis<br />
prisitraukë ir uþlipo. Atsistojo, pasilenkë. „Dabar taip<br />
jam èiaukðtelëti per pakinklius! – piktai iðsiðiepë kaukas.<br />
– Nusiristø staèia galva atgalios...“ Laibabalsis ið<br />
apaèios padavë tinklu apipanèiotà Ðiuðà. Bet kad ji èia,<br />
kaukas nejautë – pabaisiukë nejudëjo, matyt, buvo suakmenëjusi,<br />
arba „sunegyvëjusi“, kaip sakydavo pati.<br />
– Nagi, Iljuða, duok rankà, padësiu iðlipti. Bet ir graþus<br />
basiliskiûkðtis! Jaunutis, dailutis. Gal, sakau, paauginti?<br />
– vël prabilo vyresnysis.<br />
– Tegul þiniuonis augina. O kaip já priversi sugyvëti?<br />
Kietas dabar kaip titnagas!<br />
– Ugnele, balandëli, ugnele! Kiekvienas gyvis ugnies<br />
nemëgsta – pasvilinsim papilvæ, tuoj atgis!<br />
„Nagi, lipkit aukðtyn, lipkit! Neðkit, dirbkit! – ið<br />
uþuoglaudos vadovavo <strong>Gugis</strong>. – Greièiau, greièiau! Nestoviniuokit,<br />
na!“ – o pats rankose jau spaudë toðinæ<br />
ðvilpynæ, vadinamà ulbuonële. „Tikiuosi, sparnuoèiø èia<br />
nestinga...“ – iðsiðiepë kaukas, prisiminæs motulës Gubës<br />
teikiamà ðvilpynæ ir sakymà: „O jeigu nutiks bëda,<br />
› 247 š
gali ulbuonële ir paukðtelius á pagalbà prisiðaukti. Jie<br />
draugai mûsø, atskubës, nubaidys prieðà!“<br />
Vyrai negaiðavo – storabalsis persimetë per petá neðulá<br />
ir ëmë lipti aukðtyn, laibabalsis nusekë ið paskos.<br />
<strong>Gugis</strong> neatsiliko, nors turëjo gerokai pavargti, kad neiðsiduotø<br />
ropðdamasis kaukui labai nepatogiais laiptais...<br />
Besibraunanèios ðviesos daugëjo, matyti vis geriau, o<br />
ðtai ir landa! Pûkðdami, burnodami þmonës pro iðlauþà<br />
iðvirto á laukà. <strong>Gugis</strong> kiek palaukë, tuomet pralindo pro<br />
maþesnæ skylæ ir, daug nelaukæs, pridëjo prie lûpø ulbuonëlæ.<br />
Suvinguriavo keista, net keliø paukðèiø èiulbesá<br />
ið karto primenanti poringë.<br />
– Nagi, Iljuða, apþiûrëkime tà groþá dienos ðviesoje!<br />
O, kokie þvynai! Kokia uodega! – þavëjosi storabalasis<br />
ir ðviesoje aiðkiai matei, kad jis – vyresnis uþ bendrà.<br />
O ant grobá taip pat apþiûrinèio pasilenkusio laibabalsio<br />
peties kaþkas tekðtelëjo.<br />
– Èia dabar kas?! – pyktelëjo ðis ir paþvelgë aukðtyn.<br />
O ið ten vël tekðtelëjo – ðásyk á akis!<br />
– Bjaurastis! – pasipurtë, nusisukdamas ir valydamasis<br />
kumðèiu.<br />
Tekðtelëjo ir ant storabalsio – tik jau ne vienas, o keli<br />
ið karto.<br />
– Ðtiððð, bjaurybës! – suriaumojo, pastebëjæs, kad virð<br />
jø ratus suka tuntas balandþiø, kuosø ir kitokios þiemoti<br />
neiðlëkusios paukðtijos.<br />
– Tekðt! Tekðt! Tekðt! Tekðt! – neiðsigando plunksnuotieji.<br />
› 248 š
<strong>Gugis</strong> patrynë delnus – nors ir toli nuo namø, ulbuonëlë<br />
suveikë!<br />
– Gena, man akis perði! – subliuvo jaunëlis. – Kas èia<br />
dedasi?<br />
– Negi nematai?! – atðovë tas. – Kakoja ant mûsø,<br />
Iljuða, kakoja! Tie velnio balandþiai! Gal koká lizdà sumindëme?<br />
– Tai kà daryti?! Smirda!<br />
– Nezyzk! Lendam atgal po stogu, nuskris... Mesk tà<br />
baidyklæ, niekur ji nepabëgs! – patarë vyresnysis ir niurktelëjo<br />
atgal á iðlauþà.<br />
– Kad mane... – keikdamasis ir siusdamas juo pasekë<br />
ir antrasis medþiotojas.<br />
„Aha! – <strong>Gugis</strong> tik to ir laukë. Jis iðsitraukë smeiguolá,<br />
èirkðtelëjo per Ðiuðà painiojanèio tinklo virves kelete<br />
vietø. Prigludo, sukaupë visas savo mintis ir pamëgino<br />
lyg siøsti: „Busk! Busk! Mes iðlipome!“<br />
Prabëgo keletas akimirkø. Pabaisiukës kûnelis virptelëjo,<br />
nubëgo tarsi ðiurpulio banga, ir ge<strong>lt</strong>onos akys prasimerkë.<br />
„Viskas, mes jau aukðtai! – dþiaugsmingai praneðë kaukas.<br />
– Tik reikia kuo greièiau ið èia dingti!“<br />
„O þmonës?..“ – neskubëjo dþiûgauti ji.<br />
„Þmones pasaugos paukðteliai ir ulbuonëlë! Bëgam<br />
ið èia!“<br />
Ðviesa, besiskverbusi pro maþà grotuotà langelá aukðtai<br />
virð galvos, visai prislopo. Netruko uþgesti ir pasku-<br />
› 249 š
tiniai saulëlydþio atspindþiai, kà tik rausvinæ sienos akmenis.<br />
„Gal paskutinis saulëlydis... – vël suspaudë ðirdá<br />
Jauniui. – Nepasiduok. Nepasiduok!“ – dar kartà priminë<br />
valia. Vienutæ apgaubë prietema. Bokðte buvo tylu,<br />
tik kartais uþ durø suþlegëdavo sargybinio ðarvai ar á<br />
þemæ dunkstelëdavo koks daiktas – gal suolo koja, gal<br />
kalavijo makðtys. Sargybinis neseniai kyðtelëjo nosá pro<br />
duris, bet, pamatæs, kad kalinys dar nebaigë sriaubti dubenëlyje<br />
plaukiojanèio viralo, á vienutæ neþengë. Jaunius<br />
tai ir matë pro primerktas akis, nors ir apsimetë<br />
miegàs. Tik ðtai kaþkas suèeþëjo netoliese, gretimame<br />
pasienyje. Kalinys pakëlë galvà.<br />
– Èia man? – pasigirdo paþástamas negarsus balsas.<br />
Vaikinas stryktelëjo ir susiraukë nuo skausmo, bet èia<br />
pat nusiðypsojo. <strong>Gugis</strong> klestelëjo ant þemës prie pat dubenëlio.<br />
– Kaip?! – patyliukais paklausë bièiulis.<br />
Kaukas gûþtelëjo:<br />
– Þmonës labai neakyli. O tiksliau – kitkuo uþsiëmæ.<br />
Tai galiu valgyti?<br />
– Þinoma, juk tau ir palikau!<br />
„Dievai, kaip ðaunu, kad jis èia!“<br />
– Aèiû… Lauke vësoka… – pasiguodë kaukas, kibdamas<br />
á viralà.<br />
– Þinau… – suniurnëjo Jaunius. – Todël ir yra vi<strong>lt</strong>ies,<br />
kad mûsiðkiai puls. Juk þiemà negali laikyti ilgai tokios<br />
kariuomenës. Baigsis atsargos…<br />
– Puls? Pilá? – susidomëjo <strong>Gugis</strong>, ðliurpdamas jau paskutinius<br />
laðus.<br />
› 250 š
– Neþinau, – prisipaþino jaunuolis. – Tikiuosi… Kitaip…<br />
– Kitaip?<br />
– Ai, – Jaunius liûdnai nusiðypsojo, – pirma papasakok,<br />
kaip tau sekësi…<br />
– O, turësi daug klausyti! Þinai, su kuo susitikau?!<br />
Beklausant Gugio porinimo apie susitikimà su Ðiuða,<br />
ypaè nupasakojus, kaip toji atrodë, Jauniaus akys suþibo.<br />
Kaukas aiðkiai matë, kad vaikinukas baisingai nekantrauja,<br />
bet ið mandagumo leidþia jam baigti pasakojimà,<br />
kaip paskui sugráþo á bokðtà. Kaukui lyg ir baigus,<br />
Jaunius prabilo:<br />
– Þinai, Gugi… Man rodos, sutikai pasakø þvërá…<br />
– Man ji panaðesnë á kokià keistà gyvatæ, o ne á þvërá…<br />
– nesutiko <strong>Gugis</strong>.<br />
– Aha. Á gyvatæ. Nes tai – basiliskas. Tikriau – basilisko<br />
jauniklis. Pasakojo man apie juos kartà Vytautas…<br />
Didþiojo Kæstuèio sûnus. Sakë, Vilniaus poþemiuose vienà<br />
toká aptikæ… Ir þinai, kà dar pasakojo? Ogi kad jie<br />
ëda neka<strong>lt</strong>as mergeles.<br />
– O kokios mergelës yra neka<strong>lt</strong>os? – parûpo Gugiui.<br />
– Na… – Jaunius staiga sutriko, – ai, ne tai svarbu<br />
dabar. Daug svarbiau, kad basilisko þvilgsnis þmogø verèia<br />
akmeniu… Pagalvok – akmeniu!<br />
– Akmeniu? – suprunkðtë <strong>Gugis</strong>. – Na, na… – nepatikliai<br />
pakraipë galvà. – Kad ji ir be þvilgsnio gali suakmenëti!<br />
O, þinok, uodega kaip tvatija!<br />
– Neþinau, – prisipaþino Jaunius, – bet þmonës sako,<br />
› 251 š
kad taip ir yra… Jeigu paþiûri basiliskui tiesiai á akis –<br />
suakmenëji…<br />
– Ne, ne, – prieðtaravo bièiulis, – su ja kalbëjausi mintimis<br />
bûtent þiûrëdamas á akis! O suakmenëti ji gali pati!<br />
Na, taip motulë gamta, matyt, prigalvojo. Taèiau ji<br />
moka pu<strong>lt</strong>i mintimis ir labai, labai iðgàsdinti!<br />
– Hmm... – dabar jau nepatikëjo Jaunius. – Kaipgi<br />
kalbëjai mintimis? Kaip – puolë mintimis?<br />
– Ogi taip. Tarsi... Ásivaizduok, kad girdþiu ir suprantu<br />
tavo mintis. Ir galime jas vienas kitam perduoti!<br />
– Pasakos...<br />
– Apie kaukø kerus tau irgi buvo pasakos, – priminë<br />
kiek pasipiktinæs <strong>Gugis</strong>.<br />
– Kerus… Sakai, kerus… – suniurnëjo vaikinas. –<br />
Kerus... – kaukas pastebëjo, kad bièiulis apie kaþkà labai<br />
átemptai màsto, tad nusprendë netrukdyti, bet Jaunius<br />
vël prabilo pats:<br />
– Gugi…<br />
– Kà?<br />
– O ten… Tuos Ruokio gvëras… Kaime… Tikrai tu<br />
uþkerëjai?<br />
– Tikrai. Jie norëjo padegti þmoniø namus. Bjaurybës!<br />
– kaukas sugniauþë delnus á kumðtelius, ir jo akys<br />
uþsiliepsnojo. – Juk nieko nëra baisiau uþ ugná ir jos niokojanèià<br />
galià, kai ðioji pasprunka ið ugniakurø!<br />
– O tu daug kerø moki?<br />
– Nedaug… – apgailestavo. – Vos keletà. Nespëjau<br />
daugëliau iðmokti – juk þinai, pabëgau ið namø. Tik motutë<br />
Urtë susimylëjo, dar keletà pasakë… Bet ir tai jau<br />
› 252 š
ðis tas. Nedraugui atbaidyti ir apsiginti – uþtenka… Ulbuonëlë<br />
juk irgi beveik keras!<br />
– Gugi… – Jaunius pasirëmë ant alkûnës ir paþvelgë<br />
tiesiai á akis – tokias panaðias á jo! – Þinai, man rodos,<br />
kad tu – vienintelis þmog… Tai yra kaukas, kuris galëtø<br />
mane iðgelbëti. Jie nori mane pasodinti ant baslio. Ir<br />
pasodins, jeigu kunigai neatitrauks kariuomenës. O kunigai<br />
kariuomenës tikrai neatitrauks – juk maskoliai ið<br />
ðito miesto iðvijo mûsø draugà!<br />
– Ant kuolo? Chi, bet ant jo taigi nepasëdësi! – sukikeno<br />
kaukas. – Dviðakumon sulás, cha!<br />
Jaunius tik vos liûdnai vyptelëjo. Nustebæs <strong>Gugis</strong> metë<br />
kikenti ir ásmeigë klausiamà þvilgsná.<br />
– Tai vadinama kankinimu, – iðtarë vaikinas. – Þmogus<br />
mirðta lëtai ir labai skausmingai… Jûsø gentis turbût<br />
taip nedaro… – pridëjo visai patyliukais.<br />
Gugiui perbëgo ðiurpas – motinële gamta, kà gi tu sukûrei?!<br />
Ne ve<strong>lt</strong>ui senolis Urkis taip þmones vainojo, oi,<br />
ne ve<strong>lt</strong>ui…<br />
– O tavæs paskui… nesuës? – atsitokëjæs dar dël visa ko<br />
pasiteiravo kaukas.<br />
Èia Jaunius neiðlaikë ir suprunkðtë.<br />
– Ne… Nesuës. Þmonës þmoniø nevalgo, nebent per…<br />
Ai, nesvarbu, Gugi. Bet… – jis èiupo kauko rankà: – Að<br />
nenoriu mirti! Að dar toks jaunas. Manæs Audrë laukia…<br />
– bièiulio balsas virptelëjo. – Gal tavo kerai galëtø<br />
padëti? Gal padësi man pabëgti?<br />
– Tu nemirsi! – <strong>Gugis</strong> atsistojo, ryþtingai timptelëjo<br />
bebrenà ir susiieðkojo ant juostos kabantá kerø maiðelá. –<br />
› 253 š
Mes ið èia pabëgsim. Tie þmonës – neakyli, þiaurûs ir<br />
kvaili kaip briedþiai… – suniurnëjo panosëje. – Tik<br />
pamanyk, sodinti ant kuolo… Prietrankos… Að suprantu<br />
– prieðà nugalabyti! Tai bent reikalinga! Bet taip... –<br />
nerimo kaukas.<br />
– Vadinasi, padësi? Að net peilio neturiu… – apgailestavo<br />
Jaunius, nuþvelgdamas prie kauko juostos kabantá<br />
durklà.<br />
– Þinoma, padësiu! „Ir nors turiu smeiguolá… – mintyse<br />
pridëjo kaukas. – Bet tau jo neduosiu, nes tik pridarysi<br />
bëdos. Èia reikës ne jëgos, o sumanumo… Kaip<br />
mokë senolis Urkis, jeigu nepadës lokio jëga, gal pagelbës<br />
lapës gudrumas…“<br />
Jaunius kumðèiais dauþë metalu kaustytas duris ir rëkë:<br />
– Atidarykit! Atidarykit! Atidarykit! Atidarykit, po<br />
velniø, – spyrë. – Nuokvakos! Gvëros! Mulkiai!<br />
Prabëgo keletas akimirkø. Èiûþtelëjo atstumiamas<br />
sklàstis. Prasivërë durys – sargybinis suþiuro á Jauniø:<br />
– Na?!<br />
– Ten! Ten! – ðaukë jis, rodydamas kaþkur aukðtyn.<br />
Susidomëjæs karys þengë per slenkstá. Tuo metu <strong>Gugis</strong>,<br />
trindamas ðeðko plaukà á zuikio spirà, skubiai niurnëjo:<br />
„Bezdu bezdu bezdu puuuurpt!“<br />
– Jau! – ðûktelëjo Jauniui. Bet galëjo ir patylëti – mat<br />
pasklisti nepakeliama smarvë netruko…<br />
Sargybinio veidas iðtáso. Jis ëmë tankiai mirksëti, èiuposi<br />
uþ nosies, þiauktelëjo, susirietë ir ëmë pjauti oþius.<br />
Jaunius tarsi lûðiokas ðoko ant besikankinanèio þmo-<br />
› 254 š
gaus, já pargriovë, ið nusilpusios rankos iðlupo kalavijà<br />
ir… Nenorëdamas regëti, kaip blizgus plienas sulás á þmogaus<br />
kûnà, <strong>Gugis</strong> uþsimerkë. Pastebëjæs tai, Jaunius persigalvojo<br />
– ne smeigë ginklu, o tik stipriai trenkë sargybinio<br />
galvà á grindis, kad tas prarastø nuovokà.<br />
– Nuimk kerà! Uþverk duris! – dar ðûktelëjo.<br />
„Kaip að tau nuimsiu?!“ – nustebo <strong>Gugis</strong>, bet duris<br />
uþvërë. Tuo metu ið vaikino nosies ðnervës iðkrito vienas<br />
kamðalas, padarytas ið nudrëksto marðkiniø kampo.<br />
Kunigaikðtuko veidas irgi persimainë…<br />
– Kvëpuok pro burnà! – priminë <strong>Gugis</strong>.<br />
Giliai alsuodamas, Jaunius pakëlë nuo þemës skutus<br />
ir vël susigrûdo á nosá. Lengviau atsidusæs, nuëmë sargybinio<br />
ðalmà. Ðviesûs vyro plaukai buvo sutepti ðvieþiu<br />
krauju – matyt, á akmenines grindis trinktelëta stipriai.<br />
Taèiau jis negaiðo laiko apþiûroms, gyvas dar maskolis<br />
ar ne, tik ániko vilkti grandininius marðkinius.<br />
– Bus per dideli… – karðtligiðkai murmëjo. – Bet gal…<br />
O mintyse tukseno: „Kad tik niekas nespëtø ateiti,<br />
kad tik niekas nespëtø ateiti!“<br />
– Gugi, padëk… Padëk já nurengti! – galiausiai papraðë.<br />
Kaukas nukurnëjo pagelbëti.<br />
– Rankà, rankà jo palaikyk! Iðlaisvink rankovæ…<br />
Ða<strong>lt</strong>is stingdë á ledokðná. Miegas tarsi medumi lipdë<br />
akis. Vyras, parimæs ant ilgos ieties, ryþtingai papurtë<br />
galvà, vydamas sapno vylius – jeigu vyresnybë aptiks<br />
› 255 š
snûduriuojantá – galvos neiðsaugos. Plaèiai nusiþiovavo.<br />
Nuþvelgë juoduojanèias tolumas, kuriose saldþiai parpë<br />
knibþdëlynë prieðø – atsibeldë nelabieji lyg ið niekur...<br />
Ir net lauþø nekûrena! Tik þiebiasi þvaigþdës…<br />
Pala… Kokios þvaigþdës? Èiagi ne dangus! Ir dar viena<br />
paskui kità, eilute… Karys krestelëjo galvà ir kumðèiu<br />
pasitrynë akis – kas per?!<br />
– Taukðt! Fiûûûû! Taukðt! Fiûûû! – supliaukðëjo templës<br />
ir ugnimi þioruojanèios strëlës, brëþdamos puslanká,<br />
nulëkë virð aukðtø smailiavirðiø sienø.<br />
Dabar puolantieji jau nebesislapstë – akimirkà prieð<br />
apstulbusio sargybinio akis nutvisko pilies prieigos,<br />
knibþdanèios skubanèiø kariø.<br />
„Puola! Pavojus!“ – suvirpusiomis rankomis sargybinis<br />
vos sugrabaliojo ragà. Ankstyvo ryto tylà perplëðë<br />
gûdus gausmas, skelbiantis pavojø.<br />
Jaunius, akimirkà metæs darbà, sukluso. Nuskardëjusiam<br />
ragui tuoj pat atliepë dar keletas. Ir vël. Ir dar kartà!<br />
Po akimirkos nuaidëjo varpas. Kitas. Treèias!<br />
– Puola! – dþiaugsmingai ðûktelëjo vaikinas. – Mûsiðkiai<br />
puola! Greièiau, Gugi! Paskubam! Reikia jiems padëti!<br />
– net urgzdamas ëmësi tempti nuo sargybinio grandininius<br />
marðkinius. Kaukas tuo paèiu metu sugebëjo<br />
numauti vienà batà…<br />
<strong>Gugis</strong> ið uþ durø iðlindo pirmasis. Þingsniai, trepsëjimas,<br />
bëgiojimai girdëti – bet tik tolumoje. Ið kaþkur dar<br />
atskrisdavo nepaþástamos kalbos nuotrupos, atkaklûs<br />
› 256 š
varpø dûþiai. Jaunius taip pat þengë pro tarpdurá, bet<br />
<strong>Gugis</strong> já tuoj pat sustabdë.<br />
– Að eisiu pirmas, – pareiðkë. – Apþiûrësiu kelià. Jeigu<br />
laisvas – suðvilpsiu du sykius, tu þinai kaip. Jeigu kà<br />
iðvysiu – suðvilpsiu vienà syká, jeigu prireiks – mesiu „angies<br />
þvilgsná“, kad tu galëtumei prabëgti, – ir, Jauniui<br />
nespëjus paprieðtarauti, nuturseno pasieniu.<br />
Vaikinas nekantraudamas mindþikavo – ak, kaip jis<br />
norëjo lëkti ir visus maskolius, pasipainiojusius ant kelio,<br />
pavaiðinti kalavijo smygiais! Bet <strong>Gugis</strong> teisus – reikia<br />
atsargiai. Labai atsargiai! O tada… Tada reikia dar<br />
padëti saviðkiams! Ðvilptelëjimas! Antras.<br />
Netrukus juodu stovëjo ant laiptø. <strong>Gugis</strong> gan baugiai<br />
þvelgë á tamsà, juoduojanèià þemiau, nors ir sklaidomà<br />
deglø liepsnos. Kas jø laukia apaèioje?<br />
– Bëgam! – patyliukais paragino Jaunius. – Dabar að<br />
eisiu pirmas.<br />
– Ne! – atsiliepë <strong>Gugis</strong>. – Að tà kelià jau beveik þinau!..<br />
Tu lauk! – ir stryktelëjo ant þemesnës pakopos.<br />
Paskui dar ant vienos.<br />
Jaunius susiraukë, bet dar kartà mintyse perkalbëjo<br />
save, kad kaukas taip daro tik jo naudai. Sulaukæs dviejø,<br />
bet labai tyliø ðvilptelëjimø, irgi ëmë lipti. Ðtai ir kitas<br />
aukðtas.<br />
Tik staiga kaþkur þemiau sudundëjo þingsniai – keletas<br />
þmoniø sparèiai lipo aukðtyn. Kaukas áspëjamai ðvilptelëjo.<br />
Jaunius pabëgëjo á ðonà ir prisiplojo prie sienos,<br />
rankoje spausdamas kalavijà. Gyvas nepasiduos!<br />
Netrukus tarp aukðtyn laiptais nudundëjusiø kariø kilo<br />
› 257 š
aisus erzelis – jie rëkë vienas ant kito, plûdosi, þvangino<br />
ginklais. Po akimirkos keletas jau bildëjo þemyn.<br />
„Metas prisiminti viskà, ko mokë tëvas!“ – Jaunius<br />
sukando dantis ir pasiruoðë kautis. Ið laiptø aikðtelës iðpuolë<br />
keletas. Du pasuko á jo pusæ, du – á kità. Vaikinas<br />
dar labiau prisispaudë prie sienos – bet kur èia pasislëpsi<br />
tokioje siaurymëje! „Rausiuos pirmas, jie to nesitiki!“<br />
– Kirsk! – suklykæs kovos ðûká jis netikëtai uþklupo<br />
vienà ið maskoliø, pavaiðino stipriu skydo smûgiu á galvà,<br />
o kitam susmeigë kalavijo geleþtæ. Pirmasis nulëkë<br />
keletà þingsniø atgalios ir nuriedëjo laiptais, antrasis,<br />
netaræs në þodþio, susmuko it maiðas.<br />
„Pavyko! – net nustebo Jaunius. – Nors tuoj atbëgs<br />
ið kitos pusës… O kur kaukas?“<br />
– Gugi! – ðûktelëjo dairydamasis. – Gugi!<br />
– Að èia, – pusbalsiu atsiliepë kaukas, – paskubëkim!<br />
– Ten dar du, – priminë Jaunius, – tuoj pasivys!<br />
– Nepasivys, – nuramino bièiulis. – Jie turi kà veikti…<br />
– Kaipgi?! – apstulbo vaikinas. – Kà jie turi veikti?<br />
– Na, jie þiûri á vienà taðkà. Ir þiûrës ilgai. Kaip tie kaime…<br />
– mirktelëjo <strong>Gugis</strong>. – Eime, þemyn kelias laisvas!<br />
– Pala, reikia uþdaryti ir uþremti ðitas duris, – Jaunius<br />
uþvërë laiptø duris. – Et, neturiu kaip uþpleiðtuoti, –<br />
pasigailëjo.<br />
Nusmeigtas karys sudejavo. Kraujo bala po juo plëtësi,<br />
jis tankiai alsavo ir kaþkà vapaliojo.<br />
– Dvësk, ðunie! – kunigaikðtukas negailestingai spyrë<br />
þmogui á galvà.<br />
<strong>Gugis</strong> suvirpëjæs nusigræþë ir nuðokèiojo þemyn.<br />
› 258 š
Bet ten ir vël sudundëjo þingsniai.<br />
Ðnabþdesiai, kai nurodymai perduodami ið lûpø á lûpas<br />
tyliau uþ lûðis sëlinanèiø kariø, baigësi. Dabar jau<br />
nebebuvo reikalo slëptis, dabar reikëjo tik skubëti.<br />
– Pirmyn! – ðaukë Gedgaudas, vedantis vienà ið puolëjø<br />
pulkø. – Pirmyn! Greièiau! Mikliau!<br />
– Saugokitës! – uþriko kaþkas, iðgirdæs leduotu pylimu<br />
riedanèio ràsto dundesá.<br />
Bet ar taip lengvai pasisaugosi, kai aplink tamsu – anei<br />
mënulio, anei þvaigþdelës – tik kas keletas akimirkø dangø<br />
perskrodþianèios ugninës strëlës!<br />
– Kopëèias, kopëèias remkit! Ákalkit kaiðèius! Skydais,<br />
skydais denkitës! Aukðtyn! Sparèiau!<br />
Þmonës tarsi atkaklios skruzdës aplipo pylimà, bet nieko<br />
gera neþadëjo smailiavirðûnë siena. Ore suðvilpë gynëjø<br />
strëlës, kaþkas sudejavo ir nusirito þemyn, bet kiti<br />
vis lipo ir lipo… Ruokis uþsimetë ant nugaros skydà ir<br />
jau irgi uþdëjo kojà ant skersinio, kai Gedgaudas palietë<br />
jo petá:<br />
– Ruoki, neskubëk! Kà tik gavau þinià – tu turi skubiai<br />
keliauti kitur! Ðtai Valdas – jis tave nuves…<br />
– Bet, Gedgaudai!.. – pasipiktino Ruokis.<br />
– Vyresniojo ásakymas nesvarstomas! – uþriaumojo senasis<br />
karys. – Vykdyk!<br />
Jaunius vël prigludo prie sienos, gniauþdamas kalavijo<br />
rankenà. Delnai prakaitavo, ðirdis dauþësi lyg þuvis<br />
tinkle. „Kiek jø atbëga? Kiek?!“<br />
Taèiau siena, á kurià atsirëmë, ëmë slinkti atgal, ir vaiki-<br />
› 259 š
nas netruko ávirsti á kaþkokià niðà. „Slaptos durys!“ – sumojo<br />
jis, kiek galima giliau ánerdamas á ðeðëlá. Po akimirkos<br />
pro ðalá pradundëjo trys kariai. Jiems uþbëgus laiptais,<br />
iðgirdo garsius keiksmus ir plûdimàsi – matyt, rado<br />
nukautà saviðká. Ádomu, kas bus, kai ras Gugio uþkerëtus?<br />
Tikrai turës kà veikti…<br />
– Kur mes? – nuskambëjo greta.<br />
Jaunius krûptelëjo – ne kaukas, o tiesiog ðeðëlis…<br />
– Kaip èia atsiradai? – neiðkentë nepasiteiravæs.<br />
– Negi lauksiu, kol atlëks dar vienas bûrys…<br />
– O kur ðie laiptai veda? – suðnabþdëjo Jaunius, kai<br />
su tamsa apsipratusios akys pamatë keletà pakopø. – Á<br />
poþemius?<br />
– Ið kur galiu þinoti… – tyliai atsakë <strong>Gugis</strong>. – Juk<br />
tamsu… Ëjau kitu keliu...<br />
– Reikëjo deglà paimti… – gailëjosi vaikinas. – Arba…<br />
Pala, tylu? Nieko negirdi?!<br />
– Ne…<br />
Jaunius delnu pastûmë sienà, kuriai atsivërus èia álindo.<br />
– Kà darai! – suðnypðtë <strong>Gugis</strong>.<br />
– Tsss! – subarë draugas ir, iðtiesæs rankà, paèiupo nuo<br />
sienos deglà. Tuoj pat áslydo atgal ir vël uþvërë duris.<br />
– Dabar jau geriau! – apsidþiaugë. – Leidþiamës! –<br />
paragino.<br />
– Að pirmas! – pareiðkë <strong>Gugis</strong>.<br />
– Apsieisi. Èia slaptas takas, nieko vis tiek nesutiksime…<br />
– ir, nelaukæs atsakymo, Jaunius nuskubëjo laiptais<br />
þemyn.<br />
„Begalvis!“ – suniurzgë <strong>Gugis</strong> ir nusivijo bièiulá.<br />
› 260 š
Mûðis ant sienø jau virë visu nuoþmumu – dþerþgë<br />
kalavijø geleþtës, ðvilpë strëlës, traðkëjo skydø lentos,<br />
dejavo nuo pylimo nusiritæ suþeistieji… Kremliaus gynëjai<br />
nesiruoðë lengvai pasiduoti!<br />
O jie, uþuot ritinæ maskoliams galvas, kaþkur sliûkino<br />
pylimo pakraðèiu! Ruokis nebesusigaudë – kas gi ir kà<br />
èia sugalvojo? Kur jie eina? Á kiekvienà Ruokio klausimà<br />
Valdas teatsakydavo pridëdamas pirðtà prie lûpø, tad<br />
ðiam teliko niurnëti paûsyje ir neatsilikti nuo eiklaus<br />
jaunuolio. Bet ðtai prieðakyje iðvydo tamsoje tûnantá bûrá<br />
þmoniø – nedaug, kokius tris tuzinus. Visi – tarsi tyèia<br />
parinkti: stambûs, tvirti… Kai kariai priëjo visai arti,<br />
vienas ið laukusiøjø atsisuko ir paklausë:<br />
– Atvedei?<br />
– Kunige! – aiktelëjo Ruokis, paþinæs þmogaus balsà.<br />
– Að, Ruoki, að, – tylomis atsiliepë Rumbaudas. – Manai,<br />
lauksiu, kol mano sûnø ant baslio sodins?<br />
– Bet kodël pasitraukëme nuo sienø? – nustebo karys.<br />
– Kaipgi…<br />
– Patylëk ir klausyk! – nukirto kunigaikðtis. – Ir visi<br />
klausykite! – pridûrë pusbalsiu. – Ir klausykit ádëmiai!<br />
Mûsø bûrys turi paèià svarbiausià uþduotá – slaptu áëjimu<br />
prasiskverbsime á pilá, ten mûsø laukia draugai. Jie<br />
ilgisi kunigaikðèio Mykolo ir padës iðmuðti maskolius.<br />
Bet reikia paskubëti, nes jeigu delsime – vyrai ant sienø<br />
þus bergþdþiai. Taip pat atsiminkite, kad mûsø – nedaug,<br />
tad neskubëkime trauktis kalavijø. Gali bûti, kad slaptàjá<br />
áëjimà maskoliai þino ir saugo, todël tarpusavyje kal-<br />
› 261 š
ëkimës maskoliðkai. Kas nemoka – tyli, tarsi uþsiûta<br />
burna. Supratote?<br />
Kariai sulinksëjo.<br />
– Deglus uþdegsime tik álindæ á poþemá. Në akimirkos<br />
anksèiau! Eime! – pamojo Rumbaudas.<br />
Slaptoji landa ið pradþiø buvo labai siaura. Tokia siaura,<br />
kad Ruokiui teko eiti beveik ðonu. Taèiau netrukus<br />
sienos atsitraukë, po kojomis vos girdimai sukaukðëjo<br />
grindinys. Ruokis nemanë, kad slaptasis kelias yra toks<br />
ilgas – jo manymu, bûrys jau seniai turëjo bûti kitoje<br />
sienos pusëje. Taèiau iðëjimo niekur nebuvo matyti…<br />
Rumbaudas pakëlë rankà ir sustabdë bûrá. Deglo liepsna<br />
iðplëðë ið tamsos du kelius – vienas suko deðiniau,<br />
kitas – kairiau. Vienas lyg ir leidosi gilyn, kitas – kilo<br />
aukðtyn. Kunigaikðtis pamojo Valdui. Ðiam pribëgus, kaþkà<br />
suðnibþdëjo. Vaikinas apsidairë, trûktelëjo peèiais ir<br />
nedràsiai bakstelëjo pirðtu á kairæ. Rumbaudas nepatikliai<br />
ásistebeilijo á juodà it akivaras angà, bet galiausiai<br />
mostelëjo bûriui. Ðiek tiek priekyje ir vël þengë Valdas.<br />
Taèiau toli nueiti nespëjo.<br />
– Aaaaa! – poþemio tylà perplëðë klyksmas.<br />
– Tylët! – uþriko Rumbaudas, bet veik lëkte parlekianèio,<br />
iðsprogusiomis akimis Valdo vaizdas apstulbino<br />
net kunigaikðtá.<br />
– Kas?! – paklausë, gaudydamas kará á glëbá.<br />
– Ten... Ten... – vos apversdamas lieþuvá sulemeno<br />
vaikinas, – pabaisa!<br />
› 262 š
Priðoko sunerimæ pulko vyrai. Rumbaudas susiraukë<br />
ir grieþtai vël paklausë:<br />
– Kokia pabaisa? Þvëris?<br />
– Ne... Neþinau, tokios niekad... nebuvau sutikæs, –<br />
Valdas ëmë atgauti amà. – Ið pradþiø pamaèiau kaþkà ðvytintá.<br />
O tuomet kad ðoks ant manæs – nasrus iðplëtusi!<br />
– Ðoks?! – nusistebëjo kunigaikðtis. – Bet juk nieko<br />
negirdëjom. Tu tik suklykei ir atlëkei!<br />
– Kaþkas prieð tai lyg ir suðnypðtë! – pareiðkë Bartas.<br />
– Ar tik ne tu nosá iððnirpðtei, – tuoj pat já suniekino<br />
Giedrius.<br />
– Tylos! – dar kartà pareikalavo Rumbaudas. – Jokiø<br />
kvailø ðnekø. Nagi, parodykite man tà pabaisà, – jis ryþtingai<br />
apnuogino kalavijà. – Bartai, lankà. Ruoki, paskui<br />
mane! Rimvydai, – nurodë labiausiai patyrusiam bûrio<br />
kariui, – lieki vyresniuoju. Laukite mûsø!<br />
Trijulë pradingo tamsoje.<br />
Kauko akys prie tamsos priprato labai greitai, tad dabar<br />
Jauniaus neðamas deglas labiau trukdë, nei padëjo.<br />
Dar truputá nulipus, slaptieji laiptai baigësi sunkiomis,<br />
gerai suleistø àþuolo lentø durimis. Jaunius jau mëgino<br />
jas pastumti, bet kaukas ðnipðtelëjo:<br />
– Palauk! O gal uþ jø kas nors yra! – ir pridëjo ausá.<br />
Jaunius irgi átempë klausà, taèiau nieko neiðgirdo. O<br />
jautrias kauko auseles suvirpino ávairûs poþemio garsai:<br />
bëganèios þiurkës nagø skrebenimas, vos girdimas pelës<br />
cypèiojimas, laðø kapsëjimas. Vienà akimirksná kaukui<br />
› 263 š
pasirodë, kad girdi ir dar kaþkà – lyg ir tylø balsà, o gal<br />
inkðtimà? Taèiau ðis garsas nesikartojo.<br />
– Atrodo, þmoniø ten nëra, – iðtarë, atitraukdamas<br />
ausá.<br />
Durys prasivërë tyliai, kaip ir dera slaptoms. Taèiau,<br />
vos þengus pirmyn, jos tuoj pat klanktelëjo ir uþsitrenkë,<br />
susiliedamos su siena.<br />
Jaunius atsisukæs puolë ieðkoti, kaip atidaryti, taèiau<br />
ið iðorës nebuvo matyti jokios rankenos ar ko nors panaðaus.<br />
O <strong>Gugis</strong> tuo metu stengësi perþvelgti, kas gi ten,<br />
toliau, kur deglo ðviesà rijo aklina tamsa? Taip pat apsiuostë<br />
– trenkë ðlapimu, amþina drëgme ir dar kaþkokiu<br />
smarvës miðiniu, nereikëjo në „bezdalo“…<br />
– Tuðèia jø, – suniurnëjo vaikinas, metæs bergþdþius<br />
bandymus atidaryti slaptas duris, – vis tiek reikës susirasti<br />
kità iðëjimà… Jis kilstelëjo deglà – akmeniniai<br />
skliautai nebuvo labai aukðtai, taèiau pats poþemis rodës<br />
didþiulis.<br />
– Ádomu, kodël jis toks tuðèias? – balsu pasvarstë.<br />
Dar nespëjo nuti<strong>lt</strong>i paskutinio þodþio aidas, kai poþemyje<br />
pasigirdo tylus, taèiau skausmu persmelktas vaitojimas.<br />
Ruokio akys suapvalëjo. Uþ deðimties þingsniø, poþemiui<br />
vos uþsukus, viduryje kelio vaipësi ðunyèio dydþio,<br />
bet grësmingai atrodanti baidyklë – nei peraugæs drieþas,<br />
nei milþinë þiurkë, nei gaidys, nors ir turëjo didþiulæ,<br />
iðsipûtusià skiauteræ. Ge<strong>lt</strong>onos akys þërëjo piktai, o<br />
› 264 š
Uþ deðimties þingsniø, viduryje kelio vaipësi ðunyèio dydþio,<br />
bet grësmingai atrodanti baidyklë.<br />
› 265 š
skiauterë spindëjo vario rausvumu, mesdama ryðkius<br />
atðvaitus ant poþemio sienø ir grindø.<br />
– Tpfu, pabaisa! – niekinamai nusispjovë bajoras. –<br />
Tokios baisu nesumindyti!<br />
Padaras grësliai suðnypðtë, ilga uodega ðmaukðtelëjo<br />
lyg botagas prie pat kunigaikðèio kojø.<br />
– Nagi, ðtið tik! – Rumbaudas dràsiai þengë pirmyn.<br />
Baidyklë, daug nelaukusi, dar kartà èiaukðtelëjo uodega,<br />
ðásyk jau per kojas ir... liuoktelëjo ant kariø! Liuoktelëjo<br />
padidëjusi keletà kartø, iðþiojusi bedugnius, plaèius,<br />
nuo sienos iki sienos, nasrus, tviskanèius aðtriø it<br />
ylos dantø eilëmis! Ruokis gindamasis kilstelëjo rankà,<br />
atsiloðë, trinktelëjo galvà á sienà. Kario kojos susipynë,<br />
jis nugriuvo ir paknopstom puolë atgalios, jusdamas uþ<br />
nugaros karðtà milþiniðko þvëries alsavimà...<br />
Bûrio vyrai budëjo èia pat – jie tuoj pastvërë iðpuolusá<br />
Ruoká ir atrëmë á sienà ðalia lygiai taip pat iðgàsdinto ir<br />
pasprukusio Barto. Rimvydas tyliai paklausë:<br />
– Tai... pabaisa?!<br />
Ruokis dar rado jëgø linktelëti galvà, nors ðirdis dauþësi<br />
it iðprotëjusi, ið akiø nenyko þvëries vaizdinys – tai<br />
bent padarëlis!<br />
– Kad mane griausmas... – suniurnëjo ir Bartas, – nedaug<br />
trûko...<br />
Ir èia atitoko Valdas:<br />
– Vyrai, o kur kunigas?!<br />
› 266 š
Kà tik nuaidëjusá vaitojimà palydëjo vos girdimas<br />
skambtelëjimas, èeþëjimas, atodûsis...<br />
– Kas èia? – krûptelëjo <strong>Gugis</strong>.<br />
Jauniaus oda nubëgo pagaugais.<br />
– Neþinau, – atsiliepë patyliukais. – Gal… þmogus? –<br />
vaikinas net pagalvoti nenorëjo, kad poþemyje tektø susitikti<br />
su kokia nors ramybës nerandanèia vële, vaiduokliu<br />
ar sloguèiu… Maskoliðku!<br />
Vaitojimas pasikartojo – jau silpnesnis, bet toks pats<br />
skausmingas.<br />
– Þmogus, – patvirtino <strong>Gugis</strong>. – Ðtai… ten, – nurodë<br />
kryptá.<br />
Jaunius prikando lûpà. „Nebijok, nebijok“, – barë save.<br />
– Eime! – nelabai tvirtai iðtarë, drebanèiais pirðtais<br />
stipriau spausdamas kalavijo rankenà.<br />
Jie pasisuko kauko nurodyta kryptimi, þengë keletà<br />
þingsniø. Deglo ðviesa pagaliau atsimuðë á ðoninæ sienà<br />
ir apðvietë daugiau poþemio sienø, sumûrytø ið dideliø,<br />
sunkiø akmenø. Vaikinas ir kaukas sustingo – pasieniais<br />
sëdëjo keletas þmoniø. Jø rankos, sukaustytos sunkiom<br />
grandinëm, buvo liesos ir þaizdotos. Kûno nuogybæ<br />
vos dengë palaikiai skarmalai. Ilgi neðvarûs plaukai<br />
ir barzdos, besidriekianèios nuo bejëgiðkai nusvirusiø ant<br />
krûtiniø galvø, beveik ðlavë þemæ.<br />
– Fu… – pasibjaurëjo Jaunius.<br />
<strong>Gugis</strong> tyliai priëjo artyn prie vieno ið nelaimingøjø ir<br />
ið apaèios paþvelgë á veidà. Á kaukà dëbsojo tuðèios,<br />
nejudrios akys, o neáprastai perkreiptoje burnoje tarp<br />
› 267 š
dantø þiojëjo skylë. Kaukas nespëjo paklausti, kas jie,<br />
nes tolëliau ir vël pasigirdo vaitojimas. Netgi grandinës<br />
skimbtelëjo. Jaunius, dël visa ko deglu nuðviesdamas<br />
kiekvienà nelaimëlá, nuskubëjo garso link. Kaukas sekë<br />
ið paskos.<br />
Dabar jau sunkiai nusakomo amþiaus vyras nuo ðviesos<br />
ëmë markstytis.<br />
– Van… Van…Vandens! – sulemeno sukepusiomis<br />
lûpomis. Jo galva vël nusviro ant krûtinës.<br />
– Kà jis pasakë? Vandens? – neiðkentë <strong>Gugis</strong>.<br />
– Po galais! – Jaunius pasilenkë prie þmogaus. – Jis<br />
tarsi mûsiðkis! Ei, þmogau! Ar girdi?<br />
Kalinys sunkiai pramerkë traiðkanotà aká ir vël suðvogþdë:<br />
– Vand… Vanden!..<br />
– Neturim vandens... – þiojosi aiðkinti <strong>Gugis</strong>, bet Jaunius<br />
nutraukë:<br />
– Gugi, palik já. Mums reikia paskubëti… Reikia ið<br />
èia iðtrûkti!<br />
– O kaip jie?! – apstulbo kaukas.<br />
– Jie… – Jaunius þvilgtelëjo ir á kitus þmones, prirakintus<br />
prie sienos. – Jie jau iðëjæ anapilin…<br />
– Kur iðëjæ? Ar nematai – jie gi èia. Tavo gentainiai!<br />
– Jie miræ, Gugi! Negi nematai?! Èia taip sakoma –<br />
iðëjæs anapilin. Aiðku?<br />
– O ðitas? – nepasidavë kaukas.<br />
– O ðitas… Gugi, – Jaunius timptelëjo já á ðonà ir ëmë<br />
aiðkinti paðnibþdomis: – Supranti, èia tikriausiai nusi-<br />
› 268 š
ka<strong>lt</strong>ëliai. Na, vagys, þudikai, plëðikai ir kitokie blogi þmonës,<br />
kuriuos ámeta á poþemius uþ bausmæ…<br />
– Bet jis juk nori gerti! Jam troðku! O kas yra plëðikas?<br />
– Gugi, o ið kur gausime vandens, a? – suðnypðtë Jaunius.<br />
– Ar matei kur nors èia ðuliná? Be to, mus gali bet<br />
kurià akimirkà surasti, mums reikia kuo greièiau ið èia<br />
dumti, o ne rûpintis tokiomis dvokenomis… Eime!<br />
– Jauniau, tu… Tu!.. – kaukas staiga pritrûko þodþiø. –<br />
Bet kokie jûs, þmonës, esate niekam tikæ! Þinai, jeigu<br />
kaukai taip gyventø – jie seniai seniai bûtø iðnykæ! Ir<br />
taip jums ir reikëtø! – piktai paþërë.<br />
– Kà tu, kaukiûkðti, supranti apie þmones! – plykstelëjo<br />
ir Jaunius. – Lindite saujomis savo miðkuose ir lindëkite,<br />
tik þiûrëkite, kad koks arklys nesumindytø ar<br />
vaikigaliai pagaliais neuþtvatytø á svirnus sulindusiø!<br />
– Ak, ðtai koks tu! Vadinasi, bûtø buvæ gerai, jei tave<br />
taip bûèiau palikæs? Ten, tame bokðte! Gerai? „Gugi…<br />
Ten tokiø kerø tu moki… Me… Be… Gelbë…“ – ëmësi<br />
mëgdþioti.<br />
– Kai spirsiu tau! – visai ápyko Jaunius.<br />
– Nagi, spirk! Spirk! – <strong>Gugis</strong> ásisprendë rankas á juosmená.<br />
– Parodyk, kà sugebi prieð maþà padarà! Galësi<br />
lakstyti po poþemá vienas! Dràsiau, þmogau!<br />
– Lietuviai… – netikëtai suðvogþdë kalinys. – Algirdas…<br />
– Ir po akimirkos vël: – Gerti!<br />
Jaunius giliai kvëpavo, bet kojos spyriui nepakëlë, o<br />
iðgirdæs þmogaus veblenimà – sukluso. Áveikæs save, vël<br />
pasisuko á kaliná:<br />
› 269 š
– Þmogau! Þmogau! Jei girdi ir supranti mane – linktelk<br />
bent galvà!<br />
Tas linktelëjo.<br />
– Tu – lietuvis?<br />
Ir vël linktelëjo.<br />
– Kas tave èia ámetë? Maskoliai?<br />
Dar kartà linktelëjo.<br />
– Uþ kà?<br />
– Suk…<br />
– Sukèiavai?<br />
Dabar jau pakratë galvà neigdamas ir vël suðvokðtë:<br />
– Suk… Sukilimas. Algirdas… Nepavy…ko.<br />
– O, po galais! – ðûktelëjo Jaunius ir atsigræþë á kaukà:<br />
– Gugi, o gal tu moki prikerëti vandens?<br />
– Ne, kaip?! Að ne debesis… – suniurnëjo. „Tai bent<br />
norai!“<br />
– Gaila… Ðlamðtas… Kaip já dabar iðvaduoti ið grandiniø?<br />
Nors… – pasilenkæs puolë aiðkinti: – Þmogau,<br />
mûsiðkiai jau puola miestà. Su saule jie bus èia, todël<br />
dar pakentëk truputá, – Jaunius suspaudë kalinio petá. –<br />
Mes kol kas tau nelabai kuo galime padëti, bet kai tik<br />
sutiksime saviðkius – paþadu, tuoj pat atskubësime! Ar<br />
supranti?<br />
Vyras linktelëjo.<br />
– Gerai… – Jaunius vël atsigræþë á kaukà: – Gugi…<br />
Na… Tu gal nepyk. Nenorom að… – lyg ir atsipraðë.<br />
– Gerai, gerai, – kaukas, nors iki galo ir neatlyþæs, bet<br />
nusileido, – visko nutinka.<br />
› 270 š
Kariai, nieko geriau nebesugalvodami, ëmë sëstis pasieniais.<br />
Stovëti liko tik keletas. Rimvydas – senasis karys,<br />
paliktas vyresniuoju – kramtë lûpas, neapsispræsdamas,<br />
kà daryti. Akimirkos bëgo, kunigaikðtis nesirodë.<br />
Buvo galima átarti blogiausia...<br />
– Gerai, einu, – pagaliau apsisprendë. – Kas su manimi?<br />
– O kitas kelias? – pasiteiravo kaþkuris.<br />
– Netinkamas, – Valdas palingavo galvà. – Jis neina á<br />
miestà... Reikia ðito.<br />
– Velniava... – atsiliepë Kostas. – Rimvydai, gal dar<br />
nelásk. Gal pagalvokime...<br />
– Reikia pamëginti, arti nelendant, apþiûrëti tà baidyklæ,<br />
– pasiûlë jau beatsigaunàs Ruokis. – Að juk su<br />
lokiu esu plikomis rankomis ëmæsis, o dabar man kinkos<br />
iki ðiol dreba, – prisipaþino. – Reikia labai, labai<br />
atsargiai. Gal eisiu að... Bent jau þinau, ko galima tikëtis.<br />
Kaþkas èia keista!<br />
– Gerai, einam kartu, – sutiko Rimvydas. – Jei kà –<br />
tave pridengsiu...<br />
Poþemio posûká jie pasiekti netruko. Kaip begalëdami<br />
atsargiau paþvelgë ið uþ kampo.<br />
– Tai èia ðito padaro jûs iðsigandote?! – paðnibþdomis<br />
nusistebëjo Rimvydas. – Jis gi maþytis!<br />
– Tsss... – suniurnëjo Ruokis. – Að tau sakiau – èia<br />
kaþkas ne taip! Gal didþioji pabaisa slypi kur nors giliau?!<br />
O, þvelk! Ten pasieny kunigas stovi!<br />
– Aha, ið tiesø kunigas, – sutiko Rimvydas, stebeily-<br />
› 271 š
damasis á ðalia baidyklës sustingusià statulà su deglu rankoje.<br />
– Bet jis... Mûsø nemato?<br />
– Kaip èia taip... Mes pasprukome, o jis liko stovëti?!<br />
Kunigaikðtis ið tiesø tylëjo. Ir ne tik tylëjo – nejudëjo.<br />
Nors deglai ðvietë prastai, bet buvo galima áþvelgti, kad<br />
nejuda në vienas þmogaus raumenëlis. O ir veido spalva<br />
buvo tokia keistai nupilkusi, praradusi þmogiðkàjá<br />
rausvumà.<br />
„Tarsi akmeniu bûtø virtæs…“ – nusistebëjo Ruokis.<br />
– Ruoki... – Rimvydo pirðtai surakino porininko peèius,<br />
– man rodos... Kad mane kur griausmas! Ar tik<br />
nebus ðitas þvëris basiliskas?! Tas, kuris þmogø þvilgsniu<br />
paverèia akmeniu! – ir senojo kario akys kaip tik susidûrë<br />
su piktu pabaisos þvilgsniu.<br />
– Vajetau... – sulemeno vyresnysis.<br />
Ruokis sumirksëjo, ásisàmonindamas, kas pasakyta. O<br />
Rimvydas paþërë:<br />
– Ruoki! Jis á mane paþiûrëjo!.. Paþiûrëjo… Paþiûrëjo!<br />
Ruoki, jis á mane paþiûrëjo! – kario balse radosi<br />
siaubas. – Paþiûrëjo! Paþiûrëjo! – griebë kovos draugà<br />
uþ rankos, tarsi norëdamas ásitikinti, ar dar nesuakmenëjo.<br />
– Ramiai ramiai, – puolë raminti já porininkas, bet<br />
dël visa ko timptelëjo atgal. – Gráþtam!<br />
Po keliø akimirkø prie jødviejø pripuolë netoliese laukæ<br />
kiti. O neapsakomai persigandæs daugelyje mûðiø uþgrûdintas<br />
karys vis vapëjo: „Paþiûrëjo, paþiûrëjo, á mane<br />
paþiûrëjo...“<br />
› 272 š
– Á já basiliskas paþiûrëjo! – suðnypðtë Ruokis. – Kas<br />
þinote, kà daryti? Koks prieðnuodis?<br />
– Pasitraukit! – tuoj pat smalsuolius iðstumdë ir á prieká<br />
þengë garbanius Stumbrys, garsëjantis visokiausiomis þiniomis,<br />
uþtat draugø kartais nepiktai paðiepiamas.<br />
– Arèiau deglà! – nurodë.<br />
Stumbrys ranka palietë persigandusio kario skruostà,<br />
kurá laikà ádëmiai þvelgë á akis, paieðkojo rieðe ðirdies<br />
tvinksniø... Rimvydas paklaikusiomis akimis sekë vyruko<br />
iðraiðkas. Galiausiai ðis atsiduso:<br />
– Nusiramink, Rimvydai. Man rods, tau viskas gerai…<br />
Neakmenëji. Tikriausiai þvilgsnis buvo labai trumpas...<br />
Palengvëjimo atodûsis nusirito per bûrá. Rimvydas atsirëmë<br />
á sienà, netikëdamas savo laime.<br />
– Aèiû dievams! – suðnabþdëjo. – Neliksiu skolingas! –<br />
nubraukë kaktà iðmuðusio ða<strong>lt</strong>o prakaito laðus.<br />
Sliûkindami didþiojo poþemio – kalëjimo pasieniais, <strong>Gugis</strong><br />
ir Jaunius pagaliau rado kitas duris, tos jau nesunkiai<br />
atsidarë. Bet uþ jø – ir vël tik tamsa. Vaikinas pamakalavo<br />
deglu, taèiau nieko gera neiðvydo – tik neplataus tako<br />
sienas, ðásyk sutvirtintas storais mediniais ràstais.<br />
– Na… Einam? – nelabai ryþtingai pasiûlë.<br />
– Einam… – atsiduso <strong>Gugis</strong>. – Gal kur nors iðlásim.<br />
Netardami në þodþio, juodu ðlepseno kietai suplûkta<br />
þeme. Po kiek laiko, takui lyg ir pasisukus, <strong>Gugis</strong> sustojo<br />
ir sukluso. Jaunius pasekë bièiulio pavyzdþiu.<br />
– Kas nutiko? – neiðkentæs suðnabþdëjo vaikinas.<br />
› 273 š
– Man rodos, girdþiu þmoniø balsus… Daug balsø! –<br />
kaukas nutylëjo, kad tarp tø balsø jis iðgirdo ir kaþkoká<br />
ðnypðtimà…<br />
Jaunius irgi átempë klausà – bet nieko neiðgirdo, tik<br />
deglo spragëjimà.<br />
– Ar tikrai? – suabejojo.<br />
– Tikrai… – <strong>Gugis</strong> dar keletà akimirkø pasiklausë,<br />
o tada tarë: – Þinai kà, pabëgësiu á prieká vienas. O tu<br />
eik ið paskos neskubëdamas. Jeigu suðvilpsiu – stok. Ir<br />
liepsnà geriau pridenk… Gal net ið viso uþpûsk… Ten<br />
jø daug!<br />
Ðis patarimas Jauniui nelabai patiko – nenorëjo likti<br />
vienas be deglo tamsiame poþemyje, kas þino, kokie<br />
pavojai èia slypi… Tuo metu kaukas jau nuskuodë á<br />
prieká – tylus it ðeðëlis. Jaunius ðiek tiek luktelëjo, o tada<br />
neskubëdamas, deglà laikydamas kuo labiau uþ savæs,<br />
vël sliûkino pirmyn. Po kurio laiko ir jo ausys iðgirdo<br />
prislopintà, taèiau aiðkø triukðmà. Sumojæs, kad nelaimës<br />
paèiam geriau neieðkoti, sustingo, laukdamas kauko.<br />
O ðis nesirodë…<br />
Bûryje tvyrojo visiðka sumaiðtis. Eiti pas baidyklæ daugiau<br />
savanoriø neatsirado. Rimvydui vis dar virpëjo rankos,<br />
kiti sulindo klausyti viskà iðmananèio Stumbrio:<br />
– Apie basiliskus þinoma labai nedaug. Mokslo þmonës<br />
juos vadina Rex reptiliorum* , átariama, kad á mûsø<br />
* Ropliø karalius (lot.).<br />
› 274 š
kraðtus jie pateko ið Graikijos. Ið iðvaizdos primena ir<br />
gyvatæ, ir drieþà, taèiau, skirtingai nuo drieþø, turi keturias<br />
arba ðeðias kojas, nelygu veislë. Dauguma tvirtina,<br />
kad gyvatiðkoji basilisko prigimtis yra stipresnë uþ<br />
drieþiðkàjà. Labai paplitusi nuomonë, jog basiliskas þvilgsniu<br />
þmogø paverèia á akmená, todël norint basiliskà nukauti<br />
reikalingas veidrodis, kad nepaþiûrëtø tiesiai... Hu!<br />
Kas turite veidrodá?<br />
– Dar suknelës èia paieðkok, – pasiûlë kaþkuris aðtrialieþuvis.<br />
– Na, kaip norit... – paskubëjo ásiþeisti pasakotojas, –<br />
kaip sakoma, subveniere non est necesse*...<br />
– Kas... subinërë?<br />
– Baikit èia kvailioti, – ásikiðo Ruokis. – Juk mums<br />
reikia kuo greièiau prasibrauti á miestà ir padëti kunigui<br />
Mykolui iðtikimiems þmonëms! Prapuldysime vyrus ant<br />
sienø! Ir taip jau èia gaiðtam baisingai…<br />
– O kas þino kità kelià? – atsiliepë Bartas. – Tu, Ruoki?<br />
Pirmiausia reikia nugalabyti ar bent nubaidyti ðità<br />
poþemio iðperà!<br />
– Taigi sakiau, – vël atkuto Stumbrys, – veidrodþio<br />
reikia, veidrodþio!<br />
– Vyrai… Vyrai… – Kostas kaþkodël kalbëjo pusbalsiu.<br />
– O jeigu pamëginti strële?<br />
– Nejuokauk, Kostai! O jeigu á tave paþiûrës? Akmeniu<br />
pavirsi! – áspëjo Valdas.<br />
* Èia: nenorit pagalbos, nereikia (lot.).<br />
› 275 š
– O að ðausiu besisukdamas – net jeigu ir paþiûrës –<br />
tik labai trumpai. Jeigu Rimvydas nepavirto, tai ir að<br />
nepavirsiu.<br />
– O jeigu ji puls, kas tada? Að tavæs neginsiu! – áspëjo<br />
Bartas.<br />
– Galësite bëgti á visas keturias puses, – paþadëjo Kostas.<br />
– Visø ið karto vis tiek vytis negalës.<br />
Prie ginèininkø prislinkæs Rimvydas dar nepamirðo,<br />
kad kunigaikðtis já paskyrë vyresniuoju, tad tik pasikasë<br />
pakauðá ir suniurnëjo:<br />
– Na… Jeigu taip jau nori. Bandyk. Kà nors daryti<br />
reikia...<br />
– Að niekad nepraðaunu! – didþiavosi Kostas, dëdamas<br />
ant templës strëlæ. – O dar ið keliø þingsniø… Beje,<br />
kiek þingsniø iki posûkio?<br />
– Deðimt, – atsakë Ruokis, – palydësiu... – ryþosi.<br />
Vyrai pasitraukë á ðonus. Kostas giliai ákvëpë, ásidëjo<br />
strëlæ á lankà, ðvelniai smiliumi ir didþiuoju pirðtais sulygino<br />
plunksnà ir þengë á Ruokio deglo sklaidomà tamsà.<br />
Pasiekæs poþemio posûká apsisuko, átempë ðiek tiek sugirgþdëjusá<br />
lankà.<br />
– Sëkmës!.. – puse lûpø palinkëjo Ruokis.<br />
Kostas þengë atpakalias du didelius þingsnius, pasisuko<br />
ant kulno ir tà akimirksná, kai strëlës antgalis susilygino<br />
su basilisku, atleido templæ. Ruokis sugniauþë kumðèius.<br />
Kalba aidëjo vis garsiau, netrukus jau buvo galima<br />
iðskirti atskirus þodþius. Þingsniø <strong>Gugis</strong> nelëtino – þinojo,<br />
kad þmonës jo vis tiek nepastebës, jeigu nenorës.<br />
› 276 š
„…Nubaidyti tà poþemio iðperà!“ – iðgirdo visai aiðkiai.<br />
„Ádomu, apie kà èia kalba? – susidomëjo ir sustojo iðsiþiojæs.<br />
– Tuzinas ðeðkø ir viena þebenkðtis! Juk kalba lietuviðkai!<br />
– susivokë. – Nejaugi uþëmë miestà? Keista…“<br />
„…Prapuldysim vyrus!“ – pasigirdo visiðkai paþástamas<br />
bosas. „Ruokis! – dþiaugsmingai suplakë ðirdis. –<br />
Greièiau, greièiau“, – paragino save ir nuskubëjo ristele.<br />
Poþemio sienos paðviesëjo, tolëliau <strong>Gugis</strong> iðvydo deglo<br />
liepsnà ir beatsisukantá þmogø su átemptu lanku!<br />
– Rûgðtele! – aiktelëjo, plodamasis prie sienos.<br />
– Pliaukðt! Švilpt! Šmaukðt! Tarkðt babarkðt! – ðvystelëjo<br />
kaþkas tamsaus, ir skrisdama strëlë perlûþo pusiau,<br />
nukrito ant þemës.<br />
– Šððððððððððððððððð!!!<br />
<strong>Gugis</strong> iðsiþiojo. Abejoniø bûti negalëjo – ðità ðnypðtimà<br />
jis paþásta! „Ojojoi, kaip graþu!“ – aiktelëjo, iðvydæs,<br />
kaip siûbuoja ir þaiþaruoja Ðiuðos skiauterë… Tiktai atrodë,<br />
net poþemio sienos tvinksi baime ir átampa. Bet<br />
ðtai ji iðnyko – tarsi nutolo þmogaus link...<br />
– Aaaaaa! – sukliko ðaulys, sprukdamas atgal.<br />
„Oi, taigi èia á jà ðovë! Dar vieni medþiotojai?!“<br />
– Ðiuða! – ðûktelëjo kaukas. – Ðiuða, èia að, <strong>Gugis</strong>!<br />
Basiliskë pasuko galvà. Pabaisiukës akyse blykstelëjo<br />
nustebimas, ir netrukus mintyse suðiureno: „Tavæs dar<br />
èia trûksta!..“<br />
„Bet ir burbeklë gi tu! – pasipiktino ir <strong>Gugis</strong>. – Mamà<br />
radai?“<br />
› 277 š
„Radau... Ji netoliese, bet dar neatsigavusi. O dabar<br />
prie jos tuntas þmogpalaikiø nori prieiti! Ðtai vienas<br />
jau stovi. Tuoj ir kiti stovës!“ – Ðiuða karingai papurtë<br />
skiauteræ.<br />
<strong>Gugis</strong> þvilgtelëjo á tà „vienà“ ir þagtelëjo: taigi èia...<br />
Rumbaudas! Jauniaus tëvas! Tai bent!<br />
„Ðiuða, jis tave puolë?!“<br />
„Sumindyti norëjo!!!“<br />
„Nieko sau... Ten jø daug?“<br />
„Þmoniø? Neþinau, lenda tik po vienà... Bet kol kas<br />
baisiai bijo!“ – pridûrë su begaliniu pasididþiavimu.<br />
„Gerai, einu, pasiþiûrësiu, kas ten dedasi... Man rodos,<br />
tuos þmones paþástu!“<br />
„Paþásti?! Tai þmonës – tavo draugai?!“<br />
„Aha. Ðitie – taip. Ir jie nëra labai blogi... Bent jau atëjo<br />
tikrai ne tavo mamos medþioti...“ – patikslino <strong>Gugis</strong>.<br />
„Tai eik ir pasakyk, kad jie èia nosies nekiðtø!“<br />
„Gerai gerai... Kà nors sugalvosiu!“<br />
Uþ artimiausio posûkio <strong>Gugis</strong> iðvydo ryðkias ugnis ir<br />
bûrá kariø.<br />
– Sakiau, kad be veidrodþio neiðsiversime! Neiðsiversime!<br />
– aiðkino Stumbrys.<br />
Kiti þvelgë susirûpinæ, persiraukæ lyg atsikandæ krieno.<br />
Ðtai suðmëþavo ir Ruokis, á já rëmësi tas ðaulys. Kaukas,<br />
vengdamas pasipainioti kam nors po kojom, vikriai<br />
pasieniais prisiartino ir timptelëjo „ðeimininko“ kelniø<br />
kleðnæ.<br />
› 278 š
– Ruoki! – ðûktelëjo.<br />
– Kad mane staèià! – iðsiþiojo karys, spoksodamas<br />
þemyn.<br />
– Sveikas! Kà èia veikiate? – kaukas negaiðo ve<strong>lt</strong>ui<br />
laiko.<br />
– Gugi! – kario veide plëtësi ðypsena. – Tai bent! Juk<br />
sakiau, kad tu kur nors bûsi! Taip ir maniau! – viskà<br />
aplinkui uþmirðæs Ruokis priklaupë ant vieno kelio. Kiti<br />
ið bûrio apstulbæ dëbsojo á kaukà.<br />
– Tu… Sveikas, gyvas?! – susirûpino Ruokis. – Nenudaigojo<br />
tavæs tie netikðos?<br />
– Ne! – iðsiðiepë ir <strong>Gugis</strong>. – Kas gi mane sugebëtø<br />
nutverti! – pasididþiavo. – O jeigu ir bandytø… Smeiguoliu<br />
per pirðtelius!<br />
– O, kaukas! – apsidþiaugë ir Stumbrys. – Hmm... Lietuviðkas<br />
kaukas? Èia?! Ar þinote, kad kaukai...<br />
– Ðððððððððððððððð! – ið uþ poþemio posûkio atsklido kaip<br />
reta smarkus ðnypðtimas. – Ðððððððððððððð! – pasikartojo<br />
antrà kartà.<br />
– Na, ir ko gi dabar ta iðpera siunta? – nusistebëjo<br />
Ruokis. – Pala, o tu ið ten atbëgai?! – paklausë Gugio.<br />
– Aha. Ið ten. Ten... Basiliskë. Gyvûnëlis toks... Jauniklis!<br />
– Nieko sau jauniklis... – suprunkðtë Ruokis. – Èia<br />
jau daugelio kelnës pilnos nuo to jauniklio...<br />
– Šððððððððððððððð!<br />
– Ten kaþkas dedasi! – ásitikinæs pareiðkë Stumbrys.<br />
– Jus gàsdina! – paaiðkino kaukas. – Ji taip ginasi.<br />
Kaip gulbës! Kad nelástumëte artyn!<br />
› 279 š
– Bet ji dabar mûsø nemato! Kodël gi ðnypðèia? – nerimo<br />
þinovas.<br />
– Tai paþiûrim! – pasiûlë kaukas. – Eime!<br />
– Šððððððððððððððð!<br />
– O tu jos... Visiðkai nebijai? – nusistebëjo Bartas.<br />
– Að su ja susikalbu, eime!<br />
– Ai, laukit èia. Kaukas mano, – beveik pasididþiavo<br />
Ruokis.<br />
– Ðððððððððððððð! – Ðiuðos ðnypðtimas tiesiog vërë ausis.<br />
Tik dabar ji buvo apsisukusi, dar labiau iðpûtusi skiauteræ<br />
ir atrëpliojusi arèiau posûkio. O prieðais...<br />
– Po ðimts! Ir kunigaitis Jaunius èia! – sumirksëjo<br />
Ruokis.<br />
„O, tikrai, Jaunius pasivijo!“ – sutiko <strong>Gugis</strong>. O jo draugas<br />
stovëjo iðsitempæs, paruoðæs kalavijà ir aiðkiai ruoðësi<br />
kelià prasiskinti jëga. „Ádomu, kodël Ðiuða jo nebaido<br />
mintimis?“<br />
– Šððððððððððððððð! – atsiliepë ir basiliskë, sukdamasi á<br />
naujø sveèiø pusæ.<br />
– Jauniau! Jauniau! – uþriko <strong>Gugis</strong>. – Nuleisk smeiguolá!<br />
Girdi?!<br />
...Dar viena puolanèiøjø banga, siûbtelëjusi aukðtyn<br />
sienomis, suduþo atsitrenkusi á atkaklius kremliaus gynëjus<br />
ir galingus átvirtinimus. Taèiau puolimo nutraukti<br />
nebuvo galima. Nieku gyvu! O èia, apaèioje, leduoto<br />
ðlaito papëdëje, radosi vis daugiau vaitojanèiø, ðliauþianèiø<br />
á ðonà ir spaudþianèiø krauju trykðtanèias þaizdas<br />
› 280 š
kariø. Arba jau sustingusiomis, bereikðmëmis akimis<br />
þvelgianèiø á tamsø dangø. Gedgaudas keikësi – kur, kur<br />
praðapo Rumbaudo bûrys? Kiek, kiek dar vyrø èia tuðèiai<br />
padës galvas?! Kur þadëtieji varpo dûþiai, duosiantys<br />
þenklà visiems kunigo Mykolo draugams mieste?!<br />
„Dievai, padëkit mums! Dar truputis – ir nebeiðsilaikysime…“<br />
– nurijo karèià mintá.<br />
„Ðiuða, palauk, negàsdink jo! Ramiai! Að tuoj viskà<br />
suderësiu!“ – mintimis maldavo kaukas, regëdamas, kaip<br />
Ðiuða, ásmeigusi akis á kalavijo aðmenis, dar labiau pasipûtë<br />
ir pasikëlë ant uþpakaliniø letenø, visa iðvaizda rodydama<br />
– nesiartink, pasigailësi!<br />
„Jeigu jie þengs dar bent þingsná – ne tik gàsdinsiu,<br />
bet ir uodega uþtvosiu. Tuomet ilgai nevaikðèios!“ – dar<br />
áspëjo basiliskë.<br />
– Jauniau, nuleisk ginklà! – vël pareikalavo <strong>Gugis</strong>.<br />
– Negi nematai, kad ðita bjaurybë uþkerëjo mano tëvà!<br />
– nervingai atðovë vaikinas. – Ruoki, griebk jà ið uþ<br />
nugaros!<br />
– Stokit, kad jus kur barsukai uþjodytø! Nieko nesuprantat,<br />
– dabar jau rëkë ir kaukas. – Èia ta pati basiliskë,<br />
su kuria susipaþinau! Ji nieko nedarys, jeigu jai nieko<br />
nedarysi!<br />
„Èia tai klysti!.. – mintyse nuaidëjo Ðiuðos áspëjimas. –<br />
Sakiau, tegul nedrásta eiti artyn!“<br />
„Jie ir neis... Ar galit vienà kartà nusiraminti?! Ðiuða,<br />
praleisk já pasieniu á mûsø pusæ. Jis nieko nedarys!“<br />
› 281 š
„Tikrai?!“<br />
„Tikrai. O jeigu puls – tvok uodega. Bet... Gal ðvelniau?“<br />
„Gerai, sakyk, kad gali eiti...“<br />
– Jauniau, ateik èia, pas mus. Tik Ðiuðos neliesk! Neliesk!<br />
– priminë <strong>Gugis</strong>.<br />
Vaikinas prasliûkino pro nepatikliai kiekvienà jo þingsná<br />
stebintá padarà. Ðiuða vël atsigræþë á juos visus snukeliu<br />
ir atpakalia nuturseno keletà þingsniø.<br />
– Kunigaiti, kaip smagu jus matyti! – nors paðnibþdomis,<br />
bet neslëpë dþiaugsmo Ruokis. – O mes jau vaduoti<br />
skubëjome!<br />
– Tai mûsiðkiai jau mieste? Oho, kokie greiti! Et, kaip<br />
gaila, kad negalëjau…<br />
– Ne visai, kunigaiti… – numykë Ruokis. – Lauke vis<br />
dar mûðis. O mes… Mes ëjome padëti kunigo Mykolo<br />
draugams, ið vidaus. Tik èia uþstrigome...<br />
– Þinot kà, bus geriausia, jeigu jûs ið viso eisite prie<br />
kitø þmoniø, – patarë <strong>Gugis</strong>. – Leiskite man ramiai su<br />
Ðiuða paðnekëti.<br />
– O tëvas?! – priminë Jaunius. – Matau, jis akmeniu<br />
virtæs!<br />
– Viskà sutvarkysiu! – uþtikrino kaukas. – Viskà. Eikit!<br />
Netrukdykit, neláskit artyn. Èia jums ne kokia þiurkë<br />
– èia sena ir labai iðdidi gentis! – rietë <strong>Gugis</strong>. – Ji dar<br />
tada, kai þmoniø nebuvo, èia gyveno! O vakar jos mamà<br />
nugalabyti norëjo! Dabar ji ginasi! Ginasi! Ji bijo –<br />
todël ir gàsdina! Supranti – bijo! O visi kerai anksèiau<br />
ar vëliau baigiasi!<br />
› 282 š
„Nebijau, neskiesk!“ – pasipiktino Šiuða.<br />
– Gal tikrai eime, kunigaiti, – sutiko ir Ruokis. – <strong>Gugis</strong><br />
sumanus, susitars!<br />
„Na, ðtai. Atsikraèiau jø“, – atsidûsëjo <strong>Gugis</strong>, nors ið<br />
uþ kampo neáprastà porelæ stebëjo beveik visi kariai.<br />
„Ko jiems èia reikia? – nerimo Ðiuða. – Sakyk, kad<br />
mautø neatsigræþdami. Tu þinai, kas bus, kai mama pabus?“<br />
„Nujauèiu… – kaukas net paðiurpo, ásivaizduodamas<br />
suaugusià Ðiuðà. – Bet jiems bûtinai reikia èia eiti. Supranti,<br />
sunkoka tau paaiðkinti, – prisipaþino. – Bet þmoniø<br />
yra visokiø. O ðitie skuba á miestà padëti savo draugams!<br />
Jeigu nesuspës – daug jø þus“.<br />
„Vis tau draugai makaulëje. Na, tegul ir dvesia – ko<br />
tu jais taip rûpiniesi? Ar jie tavo gentainiai? Ar jûsø<br />
nemedþioja? Ar kaukams kà nors gera duoda?“<br />
„Að tau papasakosiu, – paþadëjo jis, – bet truputá vëliau.<br />
Dabar tiesiog atsitraukiam kur nors á ðonà ir juos<br />
praleidþiam, a? Tegul jie traukia savais keliais. Tavæs tikrai<br />
nelies“.<br />
„Að tau sakiau, ten toliau mama miega!“<br />
„Kur – ten?“<br />
„Toks ðoninis urvas yra!“<br />
„Tai einam prie to ðoninio urvo ir saugome ten. O<br />
þmonës tegul eina. Neuþsispirk kaip oþka!“ – neiðkentë<br />
kaukas.<br />
„Gerai. Að einu prie mamos, o tu eik tuomet pas juos<br />
› 283 š
ir pats vesk. Tik þinok, jeigu pamëgins lásti artyn mamos<br />
– visiems baigsis blogai!“<br />
„Sutarta!“ – apsidþiaugë kaukas.<br />
Nukurnëjæs atgal prie bûrio, <strong>Gugis</strong> ëmësi daryti tvarkà:<br />
– Eikite paskui mane. Nedráskite nieko daryti basiliskei,<br />
lásti artyn ar erzinti, nes tuomet pabus jos motulë.<br />
Ásivaizduojate, kokia jos motulë, a?!<br />
Vyrai tylomis sulinksëjo. Ypaè gerai ásivaizdavo tie,<br />
kurie bandë rungtis su Ðiuða…<br />
– Na, eime, – nurodë <strong>Gugis</strong>. – Lëtai, tvarkingai, vorele.<br />
Smeiguolius paslëpt!<br />
– Smeiguoliai – tai ginklai, – iðvertë á ûsà ðypsodamasis<br />
Ruokis.<br />
Kariai susiþvalgë, bet pakluso maþojo padaro vadovavimui.<br />
Tik sujudo Valdas:<br />
– O kunigà kaip? Kur dëti?<br />
– Paimsime su savimi, – atsiliepë Ruokis.<br />
– Kà èia tauðki! Nesineðime jo statulos á mûðá! – suniekino<br />
Stumbrys. – Ar tu èia su kunigaikðèiu kaip su<br />
kuoka pasiðvaistyti susiruoðei? – iðsiðiepë.<br />
– Velniava… – prisipaþino suklydæs Ruokis. – Tai kà…<br />
Palikt?! O kas liks saugoti?<br />
– Kunigaiti? – atsargiai pasiteiravo Rimvydas. – Jûs<br />
èia tarp mûsø vis dë<strong>lt</strong>o… jauniausias.<br />
– Að?! – plykstelëjo Jaunius. – Vël manæs atsikratyti<br />
taikotës?! Noriu uþ tëvà atkerðyti! Jeigu ne ðitie maskoliai,<br />
jis ir uþkerëtas nebûtø! Eisiu! Nedrásk stabdyti!<br />
› 284 š
– Eisite, eisite, – paskubëjo nuraminti Rimvydas. –<br />
Bet turi likti ir saugotojas. Maþa kas gali nutikti…<br />
– Að! – pasigirdo aukðtas balsas.<br />
– Kuris? – apsidairë Rimvydas. – Kuris siûlëtës?<br />
– Að èia sakiau!<br />
– <strong>Gugis</strong>?! – kilstelëjo antaká Ruokis.<br />
– Að liksiu, – pyktelëjo kaukas. – O dabar eikime ið<br />
èia greièiau – kol Ðiuðos motuðë neatsibudo!<br />
– Vyrai, einam. Einam… Kunigaiti, visi, pirmyn! –<br />
nurodë Rimvydas.<br />
Ðiuða, atsitraukusi prie sienos, ádëmiai stebëjo pro ðalá<br />
þengianèià keistà vorà – pirmas vyrams vos virð keliø<br />
augumo <strong>Gugis</strong>, o ið paskos – rûstûs, plaèiapeèiai barzdoèiai,<br />
net susilenkæ nuo poþemio ankðtumo, ir tas jaunëlis,<br />
su kuriuo visai bûtø buvæ smagu susikauti!<br />
– Ë! Èion! Iðëjimas!.. – atsklido dþiaugsmingas Valdo<br />
ðûksnis. – Vaikinai, pirmyn! Parodysime maskoliams, ið<br />
kur kojos dygsta!<br />
<strong>Gugis</strong> pasitraukë á ðonà, kad kariai galëtø laisvai iðeiti.<br />
Tik Ruokis stabtelëjo akimirkà ir padëkojo:<br />
– Gugi, tu… Tu stebuklus darai!<br />
„Viskas, – suprato Gedgaudas. – Dabar tai jau tikrai<br />
pralaimëta. Rumbaudo bûrá arba iðpjovë, arba… Ir mûsiðkius…<br />
Iðpjovë… Ðtai dar vienas nelaimingasis nusirito<br />
pylimu, rëkdamas ið skausmo“.<br />
Ankstyvo ryto tylà sudrebino trys dûþiai. Paskui – dar<br />
trys. Ir dar trys. Ir dar!<br />
› 285 š
– Nesitraukt! – uþriaumojo senasis karys. – Mûsiðkiai<br />
jau viduje! Laikykitës, vaikinai, laikykitës! Jau neilgai!<br />
Din dan! Din dan! Din dan! – ataidëjo ið virðaus. Kaþkas<br />
nubëgo, garsiai ðlepsëdamas. Kaþkas ðaukë. Kaþkas<br />
griuvo, dundëjo. Kaþkas ten dëjosi. Ne, ne kaþkas – kautynës!<br />
O juodu tûnojo saugioje tamsoje, tik vos vos ðvytëjo<br />
Ðiuðos skiauterë. Ir kaukui visiðkai nebesinorëjo lásti<br />
lauk, paskui þmones. <strong>Gugis</strong> paþvelgë á vos matomà<br />
Rumbaudo statulà – mat deglas, buvæs kunigo rankoje,<br />
vos beþioravo.<br />
„Ei, Ðiuða… Kiek jis ten bus suakmenëjæs?“ – pasidomëjo.<br />
„Neþinau. Mama sako, kad kol dar neuþaugau, ilgam<br />
sunegyvinti padarø negaliu. O ir jis tavo draugas?“<br />
„Cha, – nusijuokë <strong>Gugis</strong>, – mano draugo tëtis. Che,<br />
turës dabar Jaunius akmeniná tëvà – tokie turbût nesibara,<br />
rykðèiø ákrësti negali. Gal ir gerai?“<br />
„Jis pats lindo, – priminë Ðiuða. – Kaip matai, kitus<br />
tik gàsdinau…“<br />
„Nieko ir nesakau. Tu manæs klausei – kodël gi man<br />
þmonës rûpi? Þinai, jeigu nemeluojant – tai tik su jais<br />
galiu sugráþti namo. Að ið toli. Ið labai labai toli. Et, greièiau<br />
ten, kur ðniokðèia tamsios eglës, barstydamos kankorëþius,<br />
kur nuo ðakos ant ðakos liuoksi voverës! Kur<br />
kailinius ðukuojasi paslaptingos lûðys, kur saulëkaitoje<br />
mirguliuoja Kaukaupio srovë! Ir kur senas burbena Munamukis<br />
ðoka kartu su laumëmis!“<br />
› 286 š
„Koks Munamukis?“<br />
„Ai… Toks maumas bambeklis. Zyzla, bet geros ðirdies…“<br />
„O tai ko tu èia trenkeisi? Kodël namie nelikai?“ –<br />
stebëjosi Ðiuða.<br />
„Na, kiti mano gentainiai niekada nematë ir nepamatys<br />
tiek, kiek að regëjau. Ásivaizduok – jeigu visas pasaulis<br />
– didelis didelis eþys, tai jie yra matæ vienà spyglá.<br />
O að – turbût jau visà kuokðtà. Kai kurie ið tø spygliø<br />
labai, labai badosi – bet vis tiek juk ádomu! Ðtai ir tu –<br />
na, ar galëèiau tave sutikti savo miðkuose? Þinoma, kad<br />
ne! O að dþiaugiuosi tave sutikæs…“<br />
„Na, na… – pasikuklino pabaisiukë. – Radai èia kuo<br />
dþiaugtis…“<br />
„O að visais gyvais padarais dþiaugiuosi! Þiûrëk – ðeðkas,<br />
tarkim, labai smirda. Bet koks jo graþus kailis, kokios<br />
blizgios akys! Tu visus gàsdini, atrodai pikta, kandi, bet ið<br />
tiesø esi labai ádomus padaras – kas gi dar moka kalbëti<br />
mintimis? Apie tokius man nebuvo tekæ net girdëti!“<br />
„Baik èia gerintis, – atþariai, bet su sunkiai slepiamu<br />
pasitenkinimu subarë Ðiuða, – nes suësiu!“<br />
– Cha cha! – balsu nusikvatojo <strong>Gugis</strong>. – Gal tau paausá<br />
pakasyti?!<br />
– Šððððððððð!<br />
– Kunigaiti, kairëje! – ðûkteli Valdas.<br />
Jaunius vos spëja atsisukti, priklaupti ant vieno kelio<br />
ir atremti smûgá. Prieðas vël uþsimoja. Bet ðtai ðvysteli<br />
› 287 š
gelbstintis Ruokio kirvis. Trumpas iðpuolis pirmyn ir dûris<br />
á Ruoká nusitaikiusiam kariui! Prieðas susmunka. Kojos<br />
slysta sniego ir kraujo koðëje. Ir vël pliaukðteli Kosto<br />
lanko templë, á skrydá siøsdama mirtá neðanèià vytelæ.<br />
Nuo aukðtos sienos krinta maskolis, o jo vietà uþima<br />
per virðø besikeberiojantys kariai ir tuoj pat puola á þiaurias<br />
kirstynes su gynëjais.<br />
Bartas apstulbæs porà akimirkø spokso á trumpakotæ<br />
ietá, kyðanèià ið pilvo. Ir griûva it pakirstas medis.<br />
– Prie vartø! Pirmyn prie vartø! – ðaukia Rimvydas,<br />
sukdamas virð galvos sunkià kuokà.<br />
Priëjimà prie didþiuliø vartø sklàsèiø vis dar gina sparèiai<br />
maþëjanti nugaras surëmusiø maskoliø saujelë. Bet<br />
jie jau apsupti, ir girdëti siûlymas:<br />
– Pasiduokite! Pasiduokite geruoju ir iðsaugosite gyvastá!<br />
Sugirþda sàvaros. Pro pravarà braunasi gausi lietuviø<br />
kariauna… Ruokis garsiai atsidûsta:<br />
– Padarëm! Dabar jau nebeilgai…<br />
Kaþkas sugirgþdëjo. <strong>Gugis</strong> sukluso – Ðiuða irgi. „Jeigu<br />
èia bunda Ðiuðos mamelë…“ – sunerimo kaukas. Girgþdesys<br />
pasikartojo. „Oi, taigi juda!“ – staiga suvokë, ið<br />
kur atsklinda girgþdesys – ogi ið statulos!<br />
„Nagi… Tëtis atgyja!“ – áspëjo ir Ðiuða.<br />
„Matau…“<br />
„Jeigu lás!“<br />
„Tau tik peðtis! Geriau dar prigesink ðvytëjimà. Tegul<br />
mano, kad èia nieko nëra“.<br />
› 288 š
„Fi!“ – bet skiauterë visai prigeso.<br />
– Rrrrrrupûþë… – suðvogþdë bajoras Rumbaudas, neáprastai<br />
lëtai ranka grabinëdamas aplinkui. Pauostë deglo<br />
nuodëgulá. Apsidairë.<br />
– Nieko nesuprantu… – sumurmëjo. – Kur visi? –<br />
nusistebëjo balsu. – Kokia sunki galva…<br />
Tik dabar rado laiko ásiþiûrëti á ðviesos ða<strong>lt</strong>iná ir aiktelëjo:<br />
– O kas èia?!<br />
– Èia Ðiuða, – atsiliepë <strong>Gugis</strong>. – Basiliskë. Tik negàsdinkite!<br />
Ji pavojinga!<br />
– Ððððððð! – dël visa ko áspëjo ir pabaisiukë.<br />
Rumbaudas, vis dar nenumanydamas, kas kalba, ëmë<br />
þvalgytis aplinkui. Galiausiai prisipaþino:<br />
– Nieko nebesuprantu!<br />
– Èia að, <strong>Gugis</strong>! Ruokio kaukas, paþiûrëkite þemyn!<br />
– Po perkûnais! – apstulbo Rumbaudas, tamsoje<br />
áþvelgæs ir kauko pavidalà. – Ir vël tu?! O kur kiti? Kas<br />
nutiko?<br />
– Visi kiti – lauke. Maskolius muða. Jaunius – irgi.<br />
– Jaunius?! Tu pasakei Jaunius!? – nenorëjo patikëti<br />
kunigaikðtis.<br />
– Taip, Rimvydas norëjo já palikti jûsø saugoti, bet jis<br />
nesutiko ir iðbëgo su kariais... – paaiðkino <strong>Gugis</strong>.<br />
– Su kariais?!. Pala, o að? Kodël að èia? Kas man nutiko?!<br />
– Jus uþkerëjo. Neilgam.<br />
– Uþkerëjo?! Mane? Kas?! Tu?!<br />
› 289 š
– Ne! – grieþtai nukirto <strong>Gugis</strong>. – Kam gi man kerëti<br />
Jauniaus tëtá? Tai basiliskë. Maþiukë. Jauniklë. Ji, vargðelë,<br />
persigando, kai pamatë tiek þmoniø, ir kiek pasiðvaistë<br />
uodega. O jos uodega – oho, kaip kerta! Ðtai ir<br />
kliuvo... Truputëlá...<br />
„Vai vai vai, tuoj apsiverksiu, – ðaipësi Ðiuða. – Jau<br />
taip vargðelë persigando! Taip persigando!“<br />
– Nieko sau truputëlá, – Rumbaudas pasikasë pakauðá.<br />
– Trauk mane devynios! Jauèiuosi kaip statinæ perrûgusio<br />
midaus iðplempæs, – suprunkðtë. – O mûðis…<br />
Jau baigës?!<br />
– Neþinau… – prisipaþino kaukas. – Bet virð galvos<br />
jau kurá laikà tyliau, nebelaksto visi kaip paðëlæ.<br />
– Bet kokia sunki galva… Rupûþële rugienoj! O kas<br />
vadovauja pulkui?<br />
– Toks didelis, þilas þmogus. Be maþojo pirðto.<br />
– A… Rimvydas… Tuomet susitvarkys. Tik Jaunius…<br />
Kipðai nujotø, vis tam vaikpalaikiui negana! Vis nori<br />
galvà kur nors ákiðti!<br />
– Jis labai nori bûti karys. Kaip ir jûs! – paaiðkino<br />
<strong>Gugis</strong>.<br />
– Maþa ko jis nori! – piktokai atsiliepë Rumbaudas. –<br />
Tu po perkûnais, kaip ranka nutirpusi… – pakratë plaðtakà.<br />
– Kalavijo nepakelèiau! – pasiguodë. – Et, kauke,<br />
kauke! Na, pasakyk, kodël man toks niekuo nesidomintis<br />
sûnus gimë, a? Juk noriu, kad Jaunius ne tik<br />
jodinëti ir kalaviju mosuoti iðmoktø, o ir raðtà iðmanytø,<br />
knygas skaitytø, pasaulio pamatytø! Juk ne viskas<br />
› 290 š
alnu ir kalaviju sprendþiama! Bet niekaip nenori suprasti…<br />
– O kas yra knyga?! – parûpo kaukui.<br />
– Che… – Rumbaudas, rodos, visai nebeskubëdamas<br />
laukan, vël prisëdo pasieniui. – Knyga – tai tokie lapai,<br />
ant kuriø suraðyti þodþiai…<br />
– Medis?!<br />
– Cha cha, oi, net juoktis skauda… Ne, ne medis.<br />
Hmmm… Kaip èia tau paaiðkinti… Na, tai toks daiktas,<br />
kuriame suraðoma, þenklais suþymimi ávairûs pasakojimai,<br />
ávykiai. Ir kiekvienas, kuris moka tuos þenklus,<br />
gali perskaityti, suprasti, kas ten paraðyta…<br />
– Að mëgstu pasakojimus!<br />
– O kas jø nemëgsta, maþiau. Bet ne visi moka uþraðyti.<br />
Nes kai uþraðai – jie lieka ilgam, tol, kol yra knyga.<br />
Ir uþraðyti galima ne vienà, o keletà kartø! Ðtai didysis<br />
kunigas Algirdas turi daug knygø. O jo kraðtuose yra<br />
daug vienuoliø, kurie tas knygas raðo.<br />
– Ádomu, ar senolis Urkis kà nors yra girdëjæs apie<br />
knygas… – suniurnëjo <strong>Gugis</strong>.<br />
– Urkis? – parûpo Rumbaudaui.<br />
– Jis iðmintingiausias ir seniausias Kaukaðlaièio kaukas.<br />
Þino viskà apie... Apie viskà! Ir mane jis mokë! O<br />
kiek pasakojimø moka!.. – dþiaugsmingai suðuko.<br />
– Nagi, nagi? Gal kà nors papasakosi ir man? Girdëjau,<br />
tu puikus pasakorius!<br />
– Tai jûs neisite á mûðá? – nusistebëjo kaukas.<br />
– Kokia ten ið manæs nauda, – atsiduso kunigaikðtis. –<br />
Rankas vos pakeliu, galva sukasi – pirmas maskolius per-<br />
› 291 š
kirstø per pusæ. Jeigu bus lemta mûsiðkiams laimëti – laimës<br />
ir be manæs. Tik kad Jaunius sveikà kailá iðneðtø…<br />
Bet net ir jam ne kà galëèiau padëti, kaip ir per paskutines<br />
dienas… O, bet kaip jis paspruko? Gal pasakojo?<br />
– Na… – <strong>Gugis</strong> pasikasë paausá, – mes èia kartu kai<br />
kà iðkrëtëm…<br />
Ið daugelio gerkliø iðsiverþia riksmas – „Pergalë! Pergalë!<br />
Pergalë!“ Kariai dþiaugsmingai þvangina ginklais,<br />
jau giriasi, kuris kiek narsos parodë, glëbesèiuojasi, tapðnoja<br />
vienas kitam per petá. Na, tai kas, kad cerkvëse<br />
dar liko keletas uþsirëmusiø maskoliø bûriø – kunigaikðèio<br />
Mykolo þmonës anksèiau ar vëliau juos ið ten iðrûkys.<br />
O lietuviø ir þemaièiø, ið tolimo kraðto atgrûstø á<br />
ðità svetimà, ða<strong>lt</strong>à þemæ, jau laukia kelias namo! O kadangi<br />
namai – toli toli, tai tiks ir vynas, midus bei baisus<br />
ugninis gërimas, kurio pilni miesto poþemiai! Pirmyn,<br />
kary! Linksminkis! Ðvæsk! Siautëk! Siausk! Ir nepamirðk<br />
nulieti laðo ið rago uþ tuos, kurie jau nebepasidþiaugs<br />
ir nebegráð á gimtàsias pirkias…<br />
– Ruoki! – Jaunius griebia kará á glëbá, – Ruoki, laimëjom!!!<br />
Pergalë!<br />
– Taip! – lokiðki Gugio draugo gniauþtai surakina jaunuolá.<br />
– Pergalë, kunigaiti, pergalë! Mûsø pergalë! Garbë<br />
dievams!<br />
Vos neuþdusæs nuo tokio glëbio, Jaunius, tankiai kvëpuodamas,<br />
atsitraukia. Staiga abu tarsi þaibas perveria:<br />
– O <strong>Gugis</strong>?!<br />
› 292 š
Rumbaudas klausësi labai ilgai ir ádëmiai. Tai ðypteldavo,<br />
tai nepritardamas linguodavo galvà, tai pasidþiaugdavo:<br />
– Tai bent pasisekë mano atþalai, tikrai pasisekë…<br />
Sugirgþdëjo veriamos durys. Sudundëjo þingsniai.<br />
– Gugi! – riktelëjo Jaunius. – Gugi?!<br />
– Að èia! – atsiliepë kaukas atsistodamas.<br />
– Ððððððð! – vël sunerimo Ðiuða ir atsivijo mintis – „ir<br />
vël èia jø tuntas?!“<br />
– Gugi, laimëjom! Laimëjom! Miestas paimtas! Paimtas!<br />
Pergalë! – bëgdamas ðaukë Jaunius.<br />
– Pergalë! – patvirtindamas subaubë ið paskos sunkiais<br />
þingsniais tapnojantis Ruokis.<br />
Staiga abu sustingo.<br />
– Rupûþë! – keiktelëjo vaikinas.<br />
– Kunigas?! – nusistebëjo karys.<br />
– Skamba tarsi pasaka – rupûþë kunigas, – stodamasis<br />
nepiktai paðiepë Rumbaudas.<br />
– Tët! – Jaunius puolë á glëbá. – Tët, tu gyvas!<br />
Rumbaudas tvirtai apkabino sûnø.<br />
– Tu irgi... Gyvas, – po kiek laiko atsiliepë. Staiga èiupo<br />
sûnø uþ peèiø, atitraukë nuo savæs ir grieþtai tarë: –<br />
Gerai. Mûðá jau turëjai, ágûdþius iðbandei. O dabar privalësi<br />
mokytis pas vienuolius. Kiek kartø turiu kartoti,<br />
kad jeigu nori bûti didis vadas, gerai kautis neuþtenka.<br />
Sutariam?<br />
– Bet, tët!<br />
– Sutariam?! – pakartojo bajoras.<br />
› 293 š
– Sutariam... – atsiduso jaunuolis. – Bet...<br />
– Tai gerai, kad sutariam, – nusiðypsojo tëvas.<br />
– Gugi, eisi? – Jaunius pasilenkë pakalbinti draugo.<br />
– Ne, – ðis papurtë galvà. – Jûs eikite. Ir greièiau. O<br />
að atsisveikinsiu su Ðiuða.<br />
Jaunius átariai dëbtelëjo á netoliese ásitaisiusià basiliskæ.<br />
„O juk atrodo – nagi, gyvis kaip gyvis… Kas galëtø<br />
pagalvoti…“ – nusistebëjo.<br />
– Tavæs palaukti lauke? – dar pasiteiravo kauko.<br />
– Bûtø gerai.<br />
– Tvarka, – Jaunius apsisuko eiti. Bet þingsnio neþengë,<br />
o ðûktelëjo: – Pala, tëti!<br />
– Kà?<br />
– Ten, poþemiuose, mûsiðkis vienas ákalintas. Mes bandëme<br />
iðvaduoti – nepavyko. Reikia þmones pasiøsti! Að<br />
priþadëjau!<br />
– Sutvarkysim, – paþadëjo Rumbaudas.<br />
Þmonëms iðëjus, <strong>Gugis</strong> vël atsisuko á Ðiuðà:<br />
„Na, atrodo, metas ir mums jau skirtis. Aèiû tau...<br />
Auk didelë, bûk atsargi. Nepavydþiu þmonëms, kurie<br />
tave sutiks...“<br />
„Negraudink. Eini – tai eik. Pats sakei – kelias tolimas“.<br />
„Tolimas... Tai – sudie?!“<br />
„Sudie, Gugi. Gerai sugráþti!“<br />
– Et, supaisysi tuos visus þvëris... – ðyptelëjo <strong>Gugis</strong> ir<br />
ryþtingai nuþingsniavo iðëjimo link.<br />
› 294 š
IV. UÞSKLANDA<br />
Þiema buvo ilga. Iki pat paskutiniø kovo dienø sniegas,<br />
regis, net nesiruoðë trauktis ne tik ið paðaliø, bet netgi ið<br />
laukø. Rodës, kad, taip nuoðirdþiai vyta ið kiemo, þiema<br />
nusprendë, jog persirengëliai tik pajuokavo, o ið tikrøjø<br />
ji èia visiems tinka – tad kodël dar nepasiausti pûgomis,<br />
nesupustyti vieno kito kalnelio, nepastorinti eþerø stiklo?<br />
O þmonës jau spëliojo, uþ kà gi taip uþsirûstino dievai,<br />
kad kaþkur, uþ giriø mariø, sustabdë pavasario þirgus?<br />
Átaresni netgi ëmë spëlioti, kokios aukos norëtø Patrimpas,<br />
kad greièiau leistø laukus ádirbti, duonà pasëti?<br />
Taèiau jau su<strong>lt</strong>ekio pradþioje saulutë uþkaitino ne juokais.<br />
Per kelias dienas stori sniego patalai netruko pavirsti<br />
galybe þaiþaruojanèiø, ðlaitus ardanèiø upeliø. Jø<br />
gausios srovës nusineðë ne tik nusibodusios þiemos kailinius,<br />
bet ir blogà nuotaikà, nevi<strong>lt</strong>á, neramumà. Netruko<br />
praþysti ðalpusniai, pakriûtës apsisagstë þibuoklëmis.<br />
Paukðèiai giedojo iki apsvaigimo, uþutëkiuose sublizgo<br />
nerðianèiø þuvø þvynai, prabilo varlëmis balos. Kiekvienas<br />
gyvis skubëjo dþiaugtis sulaukta ðiluma, glaustis prie<br />
atbundanèiø medþiø, laukti ir skanauti þelmenis.<br />
Þiemojimas pas þmones sugráþus ið didþiojo þygio, nors<br />
ir sotesnis, ði<strong>lt</strong>esnis, bet maþa tesiskyrë nuo þiemojimo<br />
Kaukaðlaityje. Trumpos dienos. Ilgiausi vakarai. Balanëliø<br />
spingsulës, plunksnø plëðymai ir nesibaigianèios<br />
pasakos. Bet ilgainiui viskas nusibosta, net ir pasakojimai…<br />
Tad vienà vaiskø, èiulbantá ir gaivø rytà <strong>Gugis</strong><br />
› 295 š
suprato – nebegali jis daugiau bûti èia, tarp tø pridulkusiø<br />
ràstø, skardþiabalsiø dièkiø. Suprato, kad kojos paèios<br />
suka tolyn á girià, kad akys kaip niekada iðsiilgusios<br />
þalumos, o nosis – samanø kvapo, kad laikas, jau laikas<br />
pasidairyti, kaipgi perþiemojo gentainiai, o gal netgi pabëgëti<br />
iki pelkës – maþ Munamukis bus jau irgi pabudæs?<br />
Gerai þinomas kelias neprailgo – kadagynai taip<br />
pat tebebuvo tokie kvapûs, o Kaukaupio srovë – tokia<br />
pat gurguliuojanti, þaisminga.<br />
Ir vis dë<strong>lt</strong>o kaþkas buvo ne taip. Matei jau ið pirmo<br />
þvilgsnio, kad neiðvalyti sniego likuèiai didþiojoje susirinkimø<br />
laukymëje. Niekas nebesaugojo podëlio, prie<br />
kurio pernai Pukis nugalabijo lapæ. Ir kai kurios kaukø<br />
olos dëbsojo ne pinuèiø ar zuikenø uþdangalais, o tuðèiomis<br />
akiduobëmis.<br />
Ðiurpdamas nuo negerø nuojautø, <strong>Gugis</strong> vis pasidairydamas<br />
ëmë leistis ðlaitu, norëdamas geriau apþiûrëti,<br />
kas gi galëjo nutikti.<br />
Bet, vos jam þengus á laukymæ, ið kaþkur atsirado klibinkðèiuojantis<br />
Kupris:<br />
– Kà gi matau?! Ar tik ne <strong>Gugis</strong>, þmogkaukis, parsirado?<br />
– Labas, Kupri, – taikiai pasisveikino <strong>Gugis</strong>. – Smagu<br />
tave vël matyti.<br />
– Smagu jam matyti, matai, – pasipiktino burbeklis. –<br />
Tai jau turbût á podëlá nusitaikei? Gali tad gráþti – nieko<br />
ten nebëra.<br />
– Kupri, atëjau ne dël podëlio, – vël bandë taikiai<br />
› 296 š
atsiliepti <strong>Gugis</strong>. – Tiesiog atkeliavau paþiûrëti, kaip jums<br />
sekasi, kà veikiate, kaip perþiemojote.<br />
– Blogai mums sekasi! Blogai perþiemojom! Nebeturime<br />
kà veikti! – pratrûko Kupris.<br />
– Kaip?..<br />
– Palikote èia senius vargo vargti – ir kà manote –<br />
bus kitaip? Pas tëvus buvai? Motutæ aplankei?<br />
– Dar nespëjau. Ir ko tu èia ant manæs rëki, geriau<br />
pasakytum, kas nutiko? – suirzo <strong>Gugis</strong>. – Na?!<br />
– Kas nutiko, kas nutiko... Pavyzdá blogà parodei, va,<br />
kas nutiko! Tai kiti kiðkiagalviai ir pasekë...<br />
– Koká pavyzdá? Bûk geras, paaiðkink.<br />
– Ai... – kaukas sunkiai atsiduso. – Palauk, prisësiu, –<br />
tarë ir, atsisëdæs ant kelmo, paþvelgë á sugráþëlá. Tuomet<br />
tæsë: – Kai kaukjauniai suþinojo, kad tu iðmovei á<br />
Pagirius visai þiemai, uþsimanë visi eiti þiemoti pas þmones.<br />
Ir Starkis juos atkalbinëjo. Ir Urkis. Ir að. Ir motutë<br />
Gubë. Ir visi save gerbiantys kaukai. Niekas nepadëjo –<br />
nors kuolà ant galvos taðyk! Ir vis klykia – „mes irgi<br />
duonos norime! Irgi norime!“ Susipykome visi. Tëvai<br />
prieð vaikus ðoko, vaikai – prieð tëvus. Smeiguoliais mojuoti<br />
ëmë! Negirdëta nematyta, – kraipë galvà Kupris. –<br />
Galiausiai, taip ir nepaklausæ mûsø, iðëjo. Paliko senius<br />
þiemos vargø vargti. Ir iki ðiol neparsirado. Kà, nesutikai<br />
në vieno?<br />
– Ne... – prisipaþino <strong>Gugis</strong>. – Pagiriuose, be manæs,<br />
daugiau në vieno nebuvo.<br />
– Gal ne á Pagirius nuklydo... Kas juos supaisys. Tie-<br />
› 297 š
sa, buvo Buktis parsiradæs. Ið tiesø duonutës parneðë.<br />
Skani rûgðtelë! Bet pats þinai, kokia þiema – nei keliø,<br />
nei takø. Per daug ir nepykstam. Tik podëlis jau ið tiesø<br />
tuðèias. Gerai, kad bent ðaknelës iðlindo ið po sniego,<br />
vis dar gali vienà kità pasirinkti. Ðtai taip, Gugi. Tokia<br />
tad buvo þiema Kaukaðlaityje... Sunki!<br />
– Nieko, saulutë jau kaitri. Turëtø sugráþti ir kiti. Viskas<br />
bus gerai, pamatysi, – ëmësi dràsinti <strong>Gugis</strong>. – Viens<br />
du primedþiosime, pririnksime visko, medaus prikopinësime.<br />
– Na, o kaip ten pas þmones? Gerai? – puse akies paþvelgë<br />
Kupris.<br />
– Hmmm... – ne ið karto atsiliepë <strong>Gugis</strong>. – Turbût<br />
kitaip. Smarkiai kitaip. Visai...<br />
– Gugi! – pasigirdo riktelëjimas. – Kupri!<br />
Kaukai paþvelgë á ðûksniø pusæ: ðlaito smëliu þemyn<br />
èiuoþë stambus ba<strong>lt</strong>apûkis kaukas.<br />
– Pukis! – atpaþino <strong>Gugis</strong>.<br />
– Varly, ðlaito negriauk! – pagrûmojo lazda pasipiktinæs<br />
Kupris.<br />
Bet Pukis, nekreipdamas dëmesio, stryktelëjo þemyn,<br />
pribëgo prie Gugio ir èiupo já á glëbá:<br />
– Ei, brolau! Kaip smagu, kad tu èia!<br />
– Ir man, ir man! – atsiliepë <strong>Gugis</strong>, net ðiek tiek nustebæs<br />
dël tokio draugingumo.<br />
– O smeiguolá kur padëjai? – nustebo Pukis.<br />
– Palikau Pagiriuose. Sunku tampytis. O tu ið kur?<br />
– A, ið ten, – mostelëjo ranka á ðonà. – Ið Ðiljuodþio!<br />
› 298 š
Nusibodo pas þmones tûnoti – gráþtame! Að tai greièiausias<br />
– skuodþiau kaip ákirptas, ðtai ir pirmas. Bet tuoj<br />
visi èia suplûs! Che, ir duonos nugvelbëme keletà kepalø!<br />
Ot, bus puota! Pamatysi – dabar tik giros uþsiraugti!<br />
Aluèio iðsivirti!<br />
Kupris sunkiai atsiduso ir priekaiðtingai palingavo<br />
galvà.<br />
– Tssss... – <strong>Gugis</strong> susiraukæs þvilgtelëjo per petá.<br />
Ið paskos sekantys kaukai susiþvalgë ir palinksëjo galvomis.<br />
Nusidabruotu raistu klampojo nemenkas bûrelis.<br />
Vietomis teko bristi iki pusës, nes pelkë dar nebuvo<br />
pradþiûvusi, ir kupstai kyðojo tarsi vieniðos salelës. Pavasario<br />
naktis buvo vësoka, bet në vienas atsilikti nesiruoðë.<br />
Pagaliau pelkë baigësi, miðkas ëmë aukðtëti, þemaûgius<br />
berþelius ir uosius pakeitë puðaitës, kadagiai, nusidriekë<br />
samanø pagalvëlës. Eiti buvo lengviau ir smagiau.<br />
Taèiau <strong>Gugis</strong> pakeitë kryptá ir niurktelëjo á tamsø,<br />
niûrø eglynëlá. Kurá laikà teko bëgti strykèiojant per kankorëþius,<br />
lásti pro iðvartas, bet ðtai vadas sustojo ir áspëjo:<br />
– O dabar paèios didþiausios ir tyliausios tylos! Nubaidysite<br />
– patys ka<strong>lt</strong>i! Pastebës – visiems blogai baigsis.<br />
Aiðku?!<br />
Visi vël darniai sulinksëjo.<br />
– Na, tai griûvam ir þiûrim! – suðnibþdëjo, kilstelëdamas<br />
eglës ðakà.<br />
Taip! Mënesienos uþlietoje laukymëje, ant debesø pûkø<br />
ðvelnumo þolës sukosi laumiø ratelis. Jø ba<strong>lt</strong>i lyg obels<br />
› 299 š
þiedai pavidalai oþkø kanopëlëmis tai paliesdavo þemæ,<br />
tai vël pakildavo á orà. Jos sukosi, lankstësi, sklido vos<br />
girdima daina, primenanti maðalø dûzgesá. O ratelio viduryje...<br />
Ratelio viduryje sukosi kaþkas didelis, juodas,<br />
tik retsykiais blyksteldavo gelsvos akys.<br />
– Munamukis, chi chi, – vos girdimai sukikeno Pukis,<br />
baksteldamas Gugiui.<br />
Ðis atsakë piktoku þvilgsniu – þinojo, kad tektø labai<br />
greitai neðti kudaðiø, jeigu laumës uþmatytø nekviestus<br />
þiûrovus.<br />
Tuo metu maumas atsistojo ant dviejø kojø, iðkëlë<br />
letenas á mënulá, ëmë suktis vis greitëjanèiu verpstu, rodës,<br />
tuoj atsistos net ant uodegos. Laumës irgi suplaukë<br />
prie jo, apsupo rateliu, susiëmë uþ rankø, irgi ásisuko.<br />
Keletà akimirkø kaukams rodës, kad mato tik ba<strong>lt</strong>à þiedà<br />
su juodu viduriu. Bet ðtai daina, pasiekusi skambesio<br />
virðûnæ, baigësi, laumiø ratelis lyg ðvyste<strong>lt</strong>as pasklido á<br />
visas puses, o maumas dribtelëjo á samanas.<br />
Sustingæ, pamirðæ kvëpuoti kaukai laukë... Munamukis<br />
kilstelëjo galvà. Suþibo ge<strong>lt</strong>onos apvalios akys.<br />
– Mauuuuuuu! Muaaaaaum! Mauuuuuuuuuuuuu! –<br />
nuaidëjo virð girios.<br />
O padaro akyse ðvietë toks dþiaugsmas, tokia laimë,<br />
kad tik aklas galëjo jos nepastebëti. Giria atsiliepë aidu –<br />
ðvelniu, jaukiu, neðdama tà keistà „mau“ per puðø ðakas,<br />
pasûpuodama ant drebuliø lapø, nutupdydama á<br />
raisto akivarus ir vël pakeldama iki àþuolø virðûniø.<br />
<strong>Gugis</strong> paleido egliðakæ. Atsisuko á kitus:<br />
› 300 š
– Na, pamatëte? Laimingi? „Et, argi ne taip tà atmintinà<br />
vakarà man sakë motutë Gubë – laimingas tas, kas<br />
pasaulio matæs, bet laimingesnis tas, kuris pamatæs namo<br />
sugráþo ir namus sveikus rado!“<br />
Ir pridëjo balsu:<br />
– Að irgi!<br />
Ðtai ir baigësi pasakojimai apie Gugá, giriø kaukà,<br />
þmoniø draugà. Sako, nuo juose apraðytø ávykiø kaukai<br />
darësi vis daþnesni þmoniø sveèiai ir net ðeimynykðèiai. Bet<br />
praeis dar daug laiko, kol Kaukaðlaitá apleis paskutinis giriø<br />
kaukas, o metraðtininkai dar ilgai pasakos apie tà ðalá, kurià<br />
kaukai dalijosi kartu su þmonëmis.<br />
1998–2004<br />
› 301 š
Mielasis skaitytojau,<br />
man nepaprastai dþiugu, kad tu kartu su Gugiu ir jo draugais nukeliavai<br />
toká ilgà kelià, palakstei ne tik po Lietuvos girias ir pilis,<br />
bet ir per gilius sniegus klampojai á sveèias ðalis! Tikiuosi, ðiø akimirkø<br />
nesigaili. Tad leisk tave dar ðiek tiek sulaikyti ir trumpai<br />
papasakoti apie kitus Gugio draugus, kurie apie kaukà galbût nieko<br />
neþinojo, taèiau gyveno panaðiu metu ir patyrë panaðiø nuotykiø.<br />
Svarbiausias ið jø, matyt, – jaunasis Skomantø pilies bajoraitis<br />
Alpas, dar maþas pakliuvæs á kryþiuoèiø nagus, bet vëliau padëjæs<br />
ið riteriø nelaisvës pabëgti net didþiajam kunigaikðèiui Kæstuèiui.<br />
Ðio vaikino gyvenimo istorijà papasakojo ne tik raðytojas, bet ir<br />
istorikas – archeologas Petras Tarasenka istorinëje apysakoje „Pabëgimas“.<br />
Bûtent ði knygelë kaþkada paskatino mane domëtis, kas<br />
gi dëjosi tais laikais, ir nepamirðti protëviø kovø, kuriø kaitintas<br />
kraujas iki ðiol tvinksi mûsø gyslose. Juk ir augti man teko ne Nepriklausomoje<br />
Lietuvoje, o svetimoje valstybëje, kur mûsø kalba<br />
ir istorija tebuvo svetimos istorijos podukra. Taèiau mes didþiavomës<br />
savo kraðto istorija ir ji padëjo mums iðlikti. Tad nieko<br />
keista, kad að ir mano draugai istorijos mokëmës daþnai ne tik ið<br />
vadovëliø, bet ir ið kitø knygø – Antano Vienuolio „Kryþkelës“,<br />
V. Misevièiaus „Jaunasis pagonis“, P. Dirgëlos „Joldijos jûra“ ir<br />
kitø. Kam gi kitam, jeigu ne mums – èia nuo amþiø áleidusiems<br />
ðaknis – tai turi rûpëti? Juk kitiems bûsime ádomûs ir savæs turësime<br />
tiek, kiek sugebësime iðsaugoti patys.<br />
Vis dë<strong>lt</strong>o að nenorëèiau, kad tu, mielasis skaitytojau, Gugio nuotykius<br />
imtum dràsiai naudoti kaip istorijos vadovëlá. Labai liûdna,<br />
bet nei istorikai, nei etnologai, nei kiti protingi ir iðmanantys þmonës<br />
negali atsakyti, ar buvo tie kaukai, aitvarai, maumai? Gal buvo?<br />
Juk ðie padarai daþnai minimi mûsø proseneliø sakmëse. Bet kodël<br />
jokie mokslavyriai jø nesugavo, neiðmatavo, nesuraðë? Tad gal jø<br />
› 302 š
nebuvo? Gal juos iðgalvojo? Þinodamas, kad atsakymø á ðiuos klausimus<br />
nerasiu, leidau sau pafantazuoti, kai kur netgi visiðkai nukrypti<br />
ir nuo sakmiø, ir nuo istorijos faktø, nors, pavyzdþiui, jungtinës<br />
Algirdo ir Kæstuèio lietuviø kariuomenës þygis á Tveræ tikrai<br />
vyko 1368 m.<br />
Paskaninti istorinæ tikrovæ fantazija ir keistomis bûtomis nebûtomis<br />
bûtybëmis – tai yra imtis þanro, kuris vadinamas magiðkàja<br />
fantastika (fantasy) – ne mano iðradimas. Tokiø fantazuotojø pasaulyje<br />
– nors tvenkiná tvenk. Kai kuriems ið jø net tikroji istorija<br />
nereikalinga – susikuria savà pasaulá, kuriame vyksta baisingi mûðiai,<br />
kaunasi narsûs didvyriai, kalba slibinai. Tikriausiai tau teko<br />
skaityti P. Pullmano knygas „Ðiaurës paðvaistë“, „Aðtrusis peilis“,<br />
„Gintarinis þiûronas“ arba J. R. R. Tolkieno „Þiedø valdovà“? Tik<br />
Lietuvoje tokiø didesniø kûriniø – vos vienas kitas: Tomo S. Kondroto<br />
apysaka „Kentauro herbo giminë“, Hertos Matulionytës apysakos<br />
– vaikams „Demonas Mufikas“ ar ne tik vaikams – „Sidabriniø<br />
aitvarø kronikos: Taalo þûtis“, Daivos Vaitkevièiûtës „Mariaus<br />
Pietario“ romanø ciklas, Gintauto K. Ivanicko romanas „Laumës<br />
mënuo“ bei keliolika kitø autoriø apsakymø ar apysakø, iðleistø<br />
ávairiuose rinkiniuose. Tad Gugio nuotykiai spraudþiasi á tà paslaptingà<br />
niðà, kurioje glaudþiasi knygos, siejanèios pasakà, mità,<br />
istorijà ir tikrovæ. Tikiuosi, jie suras ten sau vietà.<br />
› 303 š<br />
Justinas Þilinskas
Change language