parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

þygá, ir vël pas samogitus*. Kadangi turëjom slapta uþpulti
vienà pilá, tai teko kelyje naikinti kiekvienà, kad
niekas nesutrukdytø ávykdyti plano. Ir pasitaikë mums
ant kelio pagoniø kaimas – nedidelis, koks tuzinas pirkiø.
Pamanëme – nëra laiko siûlyti krikðtà, sukalbësime
maldas, kai niekas nebetrukdys. Taèiau kà jûs manote –
kaimo stojo ginti ne tik vyrai, bet ir bobos. Taèiau, pasakysiu
jums tiesà, broliai, ne vienam ið mûsø paðiurpo
oda, kai pagoniø raganius sukvietë á pagalbà piktàsias
dvasias... Atlëkë ið miðko visos tokios kailiniuotos, raguotos,
vienos paþeme, kitos – ðakomis ir puolë. Draskyt,
kandþiot, plëðyt... Bûrys mûsø tai didelis buvo, taèiau
kaimà puolë tik kokios trys deðimtys vyrø, kiti skubëjo
á prieká. Prisiekiu mûsø Vieðpaties þaizdomis, maþai
tikëjau paskalomis apie piktøjø galià, bet tàsyk jau maniau,
kad gyvas nebesugráðiu...
„Tik pamanyk, kaip ásirëkavo“, – suniurzgë Gugis, mëgindamas
nors kà nors suprasti ið svetimøjø kalbos. Kol
kas buvo aiðku, kad senis kaþkur ámerkë uodegà...
– Ordino tëvai moko, jog geriausias ginklas prieð pagoniðkàjà
bjaurastá yra ne kalavijas, mat perkirsta dvasia
atgyja su dvejopa galia, o malda, þegnonë, – ásikiðo
lordas Douveris.
– Garbusis lorde, þinome ðias tiesas, – mostelëjo ranka
Heinrichas. – Nejaugi manëte, kad nemëginome? Ir
* Samogitija, samogitai – senovinis Þemaitijos ir þemaièiø pavadinimas
lotynø kalba.
› 12 š