parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

nuo veido lapelius. – Na, kam gi iðlásti po manim, nejaugi
kitaip nesugebi? – Karðèiuodamasis aiðkino prieðais
já iðkilusiam dideliam, tamsiai þaliam, gleivëtam padarui,
vartanèiam dubenëlio dydþio akis.
– Mau mau mau... Nematyti triukðmadario... Kas èia
budino mane? A... kaukas Zubris... Að galvojau – kas
èia budina ramiai snûduriuojantá maumà. Kaukai, pasirodo,
nerimsta. Gal geguþinæ darot? – padaras kalbëjo
lëtai, ðvokðdamas ir ðnopuodamas.
– Apsieisi be geguþinës, senas glitena, uþteks tau savø
laumiø rateliø, – koneveikë maumà kaukas. – Vël prisigertum
kaip þmogus, vël Kaukaupá palaikytum savo pelke,
uþtvenktum ir uþpiltum mûsø bûstus... Atëjo metas
atsiskaityti. Senolis Urkis tau turi darbo, þaliasai.
Susidomëjæs maumas iðkëlë þalias plëvëtas letenas.
– Sakai, darbo... Mau mau mau. Maumas nemëgsta
darbo. Maumas mëgsta pelkæ, laumiø ratelius ir þioplus
kiðkius áklimpusius. O darbas maumui bëda – maumo letenos
trumpos, kûnas sunkus... Maumas be vandens –
maumas be ateities, – papostringavæs baigë.
– Na jau nieko nebus, kerplëða. Urkis anàsyk tavæs
pagailëjo, nesukiðo kojø, kur jos dygsta, bet dabar taip
nebus. Priþadëjai, kad uþ uþtvindymà padarysi, ko praðysim,
tai ir darysi.
– Mau mau mau... Visi tà vargðà maumà skriaudþia.
Laumës tyèiojasi, kaukavaikiai kankorëþiais apmëto, o
þmonës, tie sausaodþiai, dar ir su pagaliais bado, nusmeigti
tyko...
› 41 š