parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

þegnojom, ir poterius kalbëjom, ir ðvenèiausiàsias relikvijas
rodëm – nieko nelabosios nepaisë, tik giesmës joms
nepatiko... Betgi kiek prigiedosi, kai pagonys kaip pasiutæ
strëles leidþia, ragotines smeigia. Iki ðiol atsimenu –
vargðas brolis Hansas, teateinie jam dangaus karalystë,
tik nustojo giedoti, dvasia kaipmat prakando pilvà ir á
vidurius sulindo... Liko lyg maiðas gulëti visas toks pamëlæs,
net pajuodavæs, matyt, nelaboji ið vidaus suëdë…
– Siaubinga, – linksëjo Dolèetas.
– ...Nepavyko tada ir riteriui Ausveliui, ak, kaip nepavyko...
Pakëlë já viena dvasia aukðtai, virð medþiø, ir
paleido ið nagø... – lyg negirdëdamas tæsë Heinrichas. –
Nukrito, kaip kiauðinio lukðtas suduþo... O broliukui Georgui
gyvam odà nugrauþë...
– Neátikëtina!
Douveris þvilgèiojo tai á vokietá, tai á italà. Bet pirmasis
visai pasinërë á prisiminimus, nes tik lingavo galvà ir
kartojo: kaip baisu... kaip baisu..., o antrasis ðelmiðkai
merkë aká jaunuoliui. Jaunasis lordas jau rengësi ásiþeisti
– rodës, Eritrëjos pakranèiø maitvanagis ið jo ðaiposi!
Jau þiojosi kaip nors ágelti, bet èia pastebëjo, kad italo
akys lipte prilipusios prie durklo, kurá vaikinas kà tik
iðsitraukë ir vartë rankoje. Ið tiesø tëvo padovanotas,
kruopðèios, juvelyriðkos ginklakalystës pavyzdys tiesiog
spinduliavo magiðka trauka: galëjai ilgas valandas þiûrëti,
kaip saulës atspindþiai þaidþia ant senomis nepaþástamomis
runomis puoðtø aðmenø, kaip sidabrinës gyvatës
kûnas rangosi apie rankenà ir baigiasi galva, á kurià
› 13 š