parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

– Na, auksas – tai toks dalykas, kuris labai labai graþiai
blizga… Tarsi… Tarsi… rasos laðas!
– A, rasos laðas, – maumas vyptelëjo ir Gugis suprato
nepataikæs.
– Bet, matai, – skubëjo taisyti padëtá, – rasa blizga tik
saulëje, o auksas – visada. Ðtai ir ásivaizduok þuvá, kuri
blizga tarsi rasos laðas visà laikà? Norëtum tokià pagauti?
– Mau, gal ir norëèiau… Jeigu jos skanios. O gal ir
ne… – panaðu, Munamukis nesiruoðë kibti ant meðkerës;
kà èia dar sugalvojus? Et…
– Tai va, jeigu nori – papasakosiu, kaip ten nuplaukti…
– Na, papasakok… – be didelio noro sutiko.
Taèiau buvo aiðku, kad pasakojimas per vienà ausá
áeis, o per kità iðeis, net jeigu ðioji abejingai nuleista.
Reikia dar kà sugalvoti, tik kà? O! Toptelëjusi mintis
galëjo tikti…
– Bet þuvelës – ir tai dar ne viskas, – kiek galima
paslaptingiau vël pradëjo kaukas. – Kiekvienà vakarà
ten ateina labai graþi mergaitë, ar tau teko regëti þmoniø
mergaites?
– Teko, – linktelëjo maumas. – Jos maþos, purvinos ir
cypia.
„Ui, – Gugis net susiraukë, – tai bent glitenos grieþtumas…“
– Ë, tu klysti, – puolë aiðkinti. – Þinok, þmoniø mergaitës
net uþ laumes graþesnës – laumës ir maþos, ir kanopëtos,
o þmoniø – tarsi gulbës…
– Gulbës… – apsilaiþë maumas.
› 123 š