parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

kryptimi – tolyn. Miðkas netrukus baigësi, ir þvitrios kauko
akys aptiko slënyje nusidriekusá kaimelá. „O-o! – susivokë
Gugis. – Taigi á kaimà iðlapnojo, ðtai kokie... O Ruokis
juk nenorëjo leisti... Reikia gráþti, reikia pasakyti...“ –
bet tuoj pat jis atsiminë, kaip tik kà mëgino prikelti Ruoká,
Ðvendrá ir kuo tai baigësi. „Et, iðsiaiðkinsiu pats, kà jie
veikia, o jeigu kà – greitai greitai parbëgsiu...“
Knarkimas, rodës, kilnoja pirkios stogo ðiaudus. Kuzia
pauostinëjo orà ir susiraukë – ðeimininkë ir jos dukra
vakarienës valgë raugintø kopûstø, o jam nepaliko
në þiupsnelio. Tai godiðës!
– Kuzia, keberiokis ant skrynios, nuo jos uþðok ant
patalo ir prikelk ðeimininkæ, – paliepë Nafania.
– Gerai gerai, – linktelëjo naminukas ir, kabindamasis
uþ rankenos, spynos ir dar ko papuola, uþsirangë
aukðtyn.
– Viens, du, trys – opa! – ðûktelëjo stryktelëdamas
ant antklodës ir bëgdamas ja iki kraðto, ið uþ kurio kyðojo
mieganèios moters galva.
– O dabar? – pasiklausë jaunëlis.
– Dabar atsargiai papûsk á nosá, – toliau vadovavo
Nafania.
– O, nosin! Fiiii... Fiii... Fiii, – stengësi Kuzia, pasilenkæs
ir vamzdeliu sudëjæs lûpas...
– Dabar... Kad tave! Að gi sakiau – atsargiai! Atgal!
Atgal! – ðûktelëjo vyresnysis naminukas, pastebëjæs kaþkà
átartina.
› 173 š