parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

kui – nesibaigiantys, labai nepatogûs ðuoliukai, kai turi
saugotis, kad nenusiristum staèia galva. Su kiekvienu
paþemëjimu vis tamsëjo – mat ðviesa, verþusis pro angà,
slopo, o pakopos, rodës, niekada nesibaigs… Dar kiek
nusileidus sukirbo mintis – o gal gráþti? Taèiau gailus ir
jau arèiau pasigirdæs cyptelëjimas vël paðiurpino odà.
Kaip tik ir pakopos baigësi. Sucypë visai netoli… Tik
kur? Þemyn kelio tarsi nebëra?
Pirmà þingsná kaukas þengë labai atsargiai, antrà – taip
pat, bet netruko ásitikinti, kad po kojomis – tikrai ne
pakopa. Treèià ketvirtà þingsnius – jau dràsiau. Bet ðtai,
padëjus kojà penktam, pagrindas sujudëjo, subangavo…
Gugis dar bandë ieðkoti, uþ ko nusitverti, bet, þinoma,
nieko nepasitaikë, ir jis tiesiog prasmego á tamsà.
Ruokiui stiebtis beveik nereikëjo – mat daugumos kitø
pakauðiai jam baigësi ties ûsais, tad matë jis puikiai.
Pasiuntiniø bûta trejeto ir visi tarsi parinkti: stotingi
barzdoti vyrai blizgiais sabalø kailiniais ir kepurëmis. Jie
oriai jojo ant iðpuoselëtø þirgø, papuoðtø margaspalvëmis
gûniomis, o vyriausiojo amþiumi ðarvø aptaisai spindëjo
netgi auksu – maskoliø bojarinas, ne kitaip. Pasiuntiniai
áëjo didþiojon kunigaikðèio Algirdo palapinën,
kurioje susirinko þygio vadai.
Gedgaudas kumðtelëjo á ðonà:
– Kaip manai, apie Jauniø þiniø atneðë?
– Tikësimës… – atsiduso Ruokis, nes þinojo, kad þinios
gera neþadës. Ir taip stebuklas, kad jie vaikðèioja:
› 222 š