parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

gavæs bitininkø trinka á kuprà, skriste nuskriejo tuos keletà
sieksniø, skirianèiø jo uþuoglaudà nuo upës, ir stryktelëjo
tiesiai… ant maumo! „Vaje! – iðsiþiojo Gugis, – mat buvo
jo eilë nustebti. – Mes… taip nesitarëme!!! Oi, kas dabar
bus…“ Kaukas net uþsimerkë, nujausdamas, kad maumas,
ið paþiûros nerangus, gali pridaryti ir nemaþa rûpesèio –
mat jëgos padarui netrûko. O Munamukis tokios kiaulystës
ir dar niekðingo treèio paðalinio (kà tuos kaukus skaièiuosi
– jie gi vos uþ kiðkius didesni) puolimo ið ðono tikrai
nesitikëjo. Kaþkas tik turëjo smeiguoliu prieð nosá pamojuoti
ar kitaip, kaip ten kaukiûkðtis sugalvojo… Tad kol
dingtelëjo, kad kaþkas nori ant jo joti, prabëgo keletas akimirkø,
bet kai jos prabëgo… „Kà daryti, kà daryti?“ – pyðkëjo
kauko mintys. Jauniui irgi pasitaikë proga nustebti –
mat maumas nebuvo tai, kà galima sugriebti ir iðlaikyti,
ne veltui já kaukai vadino pelkiø glitena. Slidus it ungurys
Munamukis netruko iðslysti ið uþpuoliko glëbio, bet,
prieðingai nei Gugis vylësi, nesiruoðë gëdingai sprukti, o
tik vikstelëjo uodega, apsisuko ir, suurzgæs karingà
„MAU!“, pats dryktelëjo ant Jauniaus. Vaikinas parvirto
á vandená. Audrë, paknopstom iðpuolusi á krantà, klykdama
nuskuto papilio link, pamirðusi net pasidomëti, kas
gi vandenyje dedasi. Gerai, kad kova virë jau visiðkoje
seklumoje… Taèiau Gugis þinojo, jog ápykæs maumas –
ne juokai. Jauniui vis dar galëjo baigtis blogai, nors jis ir
nustûmë Munamuká, aklai voþtelëdamas kumðèiu taip,
kad tas net kiauktelëjo. Nieko nebesumodamas geresnio,
kaukas iðpuolë ið uþ krûmo ir uþriko:
› 126 š