parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

„Koks Munamukis?“
„Ai… Toks maumas bambeklis. Zyzla, bet geros ðirdies…“
„O tai ko tu èia trenkeisi? Kodël namie nelikai?“ –
stebëjosi Ðiuða.
„Na, kiti mano gentainiai niekada nematë ir nepamatys
tiek, kiek að regëjau. Ásivaizduok – jeigu visas pasaulis
– didelis didelis eþys, tai jie yra matæ vienà spyglá.
O að – turbût jau visà kuokðtà. Kai kurie ið tø spygliø
labai, labai badosi – bet vis tiek juk ádomu! Ðtai ir tu –
na, ar galëèiau tave sutikti savo miðkuose? Þinoma, kad
ne! O að dþiaugiuosi tave sutikæs…“
„Na, na… – pasikuklino pabaisiukë. – Radai èia kuo
dþiaugtis…“
„O að visais gyvais padarais dþiaugiuosi! Þiûrëk – ðeðkas,
tarkim, labai smirda. Bet koks jo graþus kailis, kokios
blizgios akys! Tu visus gàsdini, atrodai pikta, kandi, bet ið
tiesø esi labai ádomus padaras – kas gi dar moka kalbëti
mintimis? Apie tokius man nebuvo tekæ net girdëti!“
„Baik èia gerintis, – atþariai, bet su sunkiai slepiamu
pasitenkinimu subarë Ðiuða, – nes suësiu!“
– Cha cha! – balsu nusikvatojo Gugis. – Gal tau paausá
pakasyti?!
– Šððððððððð!
– Kunigaiti, kairëje! – ðûkteli Valdas.
Jaunius vos spëja atsisukti, priklaupti ant vieno kelio
ir atremti smûgá. Prieðas vël uþsimoja. Bet ðtai ðvysteli
› 287 š