parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

Gugis sliûkino tyliai, vis stabtelëdamas apsidairyti,
ásiklausyti. Keliauti reikëjo gana toli – mat didieji þemuogynai
buvo prie pat þmoniø kelio á Pagirius. Gugis,
kaip ir pridera padoriam kaukui, vengdavo tø dièkiø,
taèiau tai anaiptol nereiðkë, jog þmonës jam nerûpëjo.
Ir dar kaip rûpëjo! Jie jau buvo keletà kartø su Pukiu
nulindæ á Pagirius (suþinotø tëvas – oi, kaip kailá iðskalbtø!).
Nenuoramos kaukaberniai taip pat paþvalgydavo
ir kelià – juk þmonës taip keistai rengdavosi ir tokiø ádomiø
daiktø neðdavosi! Kai kà ir pamesdavo! Be to –
nuo kelio sklido nemaþas triukðmas – èeþëjimas, girgþdëjimas,
ðnekø nuotrupos… Tad kaukui net þemuogës nerûpëjo.
Nubëgæs dar keletà sieksniø, jis praskyrë paparèio
lapus, prisimerkë, kiek apakintas ryðkios saulutës, ir aiktelëjo.
Kelias ir jo prieigos knibþdëte knibþdëjo!
„Tai bent!“ – kraipë galvà Gugis. Ne, tokiø þmoniø kaukas
dar niekada nebuvo regëjæs. Visi apsisiautæ kaþkokiais
keistais apdarais – ilgais baltais, plevësuojanèiais nuo
kiekvieno krustelëjimo. Ant tø plonø tarsi vapsvø lizdai
apdarø kryþiavosi du juodi brûkðniai. „Argi tai rûbas? –
stebëjosi kaukas. – Já net sparvos prakàstø!“
Keistieji þmonës tuo tarpu erzeliavo, stumdësi, ieðkojo
minkðtesniø samanø prisësti, keletas puolë kapoti
krûmynø. Ir tuomet girios gyventojo aká patraukë dar
› 9 š