parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

Ruokis, atlaikæs þvilgsná, atðovë:
– Ne tavo grasinimø iðsigandæ, kunige, atvyksim, o
norëdami kryþeivius muðti. Kaip meðkas urvuose iðdusinsim,
– Ruokio akys tarsi pasikeitë. – Bûk ramus. Turës
Kæstutis kariaunos.
– Tai iki susitikimo, vyrai, – ðûktelëjo bajoras, mostelëdamas
savo bûriui. – Ko snaudi, Jauniau? – ðûktelëjo
jaunuoliui. – Jojam pas meðkininkus, no!
Kaukas mikliai pasitraukë nuo bûrio tako saugiu atstumu.
Ruokis ir vyrai apie kaþkà garsiai ðnekëjosi, moterø
veidus iðkreipë nauji rûpesèiai ir baimë. Ant kaimo
vël leidosi grësmës ðeðëlis. „Nelengva þmogaus dalia, –
palingavo galvelæ Gugis, – jeigu nedirba þemës, tai kapoja
vienas kità, jeigu ne vienas kità – tai medþioja miðko
þvëris, jeigu ne þvëris – tai... tai... Ir vël vienas kità, –
nusprendë kaukas. – Ir taip nuolatos. Brrr... turëtø jø
likti maþai, kai taip vis skerdþiasi. Kaþkà Urkis ir apie
tai sakë…“
– Gugi, eime slëpyniø! – þvilgsnis susitiko su þvitriomis
Berþo akutëmis.
– Vaike, leisk man su kauku ðnektelëti, – staiga iðgirdo
Ruokio balsà, ir þmogus priklaupë ant kelio ðalimais.
Matyt, Ruokienë jiems abiem apie sveèià pasakë.
– Na, maþuli... O tu bëk, bëk, – plekðtelëjo jis sûnui, –
ar girdëjai, apie kà su kunigu kalbëjom?
– Girdëjau, – atsiliepë kaukas. – Kunigaikðtis Kunstutis
renka kariuomenæ nuo geleþiniø þmoniø, kryþeiviø,
gintis.
› 113 š