parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

Jei ne raumenimis, tai kerais! – pasilenkæs pakëlë sunkokà
akmeniokà. O þvilgtelëjæs á Ðiuðà dar spëjo perduoti:
„Nebijok, að tave apginsiu!“
– Èyyyrp!
– Ððððððpðt! – piktai atsiliepë ir Šiuða.
– Siûlau susitarti geruoju – mes nelieèiame jûsø, jûs –
mûsø. Gyvenkime draugiðkai! – pasiûlë Gugis.
– Èyrpt, èyrpt! – tarsi nusikvatojo raudonos akys.
– Að jus áspëju, – susiraukë kaukas. – Nenorëkite, kad
smeiguolá iðsitraukèiau!
– Èyrpt!
– Nedráskit… – surakino pirðtukus ant smeiguolio rankenos.
– Èyyyyrp! – dràsiausioji ðoko á prieká.
Kaukas ðvystelëjo akmená. Þinoma, pataikë. Ne veltui
juodu su Pukiu varnas apmëtydavo, kai ðios per arti
maisto podëliø lásdavo.
– Ypt ypt! – sucypë þiurkë, bet atðoko. – Èyrpt èyrp! –
dar pikèiau atsiliepë kitos.
– Atgal! – riktelëjo Gugis, iðsitraukdamas smeiguolá.
Per tamsà prasibrovæs dienos ðviesos atðvaitas nuslydo
aðmenimis.
Bet þiurkës nesiruoðë atsisakyti ið paþiûros lengvo grobio
– jos tik nebepuolë pulku, o ëmë artintis ið trijø pusiø.
– Na, Ðiuða, laikykis… – áspëjo Gugis. – Rodos, tuoj
pakvips krauju!
– Varaaaaa! – uþriko kaukas, prisiminæs Ruokio kovos
ðûksná, ir dràsiai ðoko á prieká.
› 232 š