parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

kariø. Arba jau sustingusiomis, bereikðmëmis akimis
þvelgianèiø á tamsø dangø. Gedgaudas keikësi – kur, kur
praðapo Rumbaudo bûrys? Kiek, kiek dar vyrø èia tuðèiai
padës galvas?! Kur þadëtieji varpo dûþiai, duosiantys
þenklà visiems kunigo Mykolo draugams mieste?!
„Dievai, padëkit mums! Dar truputis – ir nebeiðsilaikysime…“
– nurijo karèià mintá.
„Ðiuða, palauk, negàsdink jo! Ramiai! Að tuoj viskà
suderësiu!“ – mintimis maldavo kaukas, regëdamas, kaip
Ðiuða, ásmeigusi akis á kalavijo aðmenis, dar labiau pasipûtë
ir pasikëlë ant uþpakaliniø letenø, visa iðvaizda rodydama
– nesiartink, pasigailësi!
„Jeigu jie þengs dar bent þingsná – ne tik gàsdinsiu,
bet ir uodega uþtvosiu. Tuomet ilgai nevaikðèios!“ – dar
áspëjo basiliskë.
– Jauniau, nuleisk ginklà! – vël pareikalavo Gugis.
– Negi nematai, kad ðita bjaurybë uþkerëjo mano tëvà!
– nervingai atðovë vaikinas. – Ruoki, griebk jà ið uþ
nugaros!
– Stokit, kad jus kur barsukai uþjodytø! Nieko nesuprantat,
– dabar jau rëkë ir kaukas. – Èia ta pati basiliskë,
su kuria susipaþinau! Ji nieko nedarys, jeigu jai nieko
nedarysi!
„Èia tai klysti!.. – mintyse nuaidëjo Ðiuðos áspëjimas. –
Sakiau, tegul nedrásta eiti artyn!“
„Jie ir neis... Ar galit vienà kartà nusiraminti?! Ðiuða,
praleisk já pasieniu á mûsø pusæ. Jis nieko nedarys!“
› 281 š