parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

– Tai kaip, sûnel, ar neuþsuktume kurià nors dienà su
þarija ir grumsteliu pas Dorius? Rudená naktelës ilgos,
ðilèiau dviese bûtø... – nenurimo tëvas.
„Tai ðtai kaip jie nusprendë mane sulaikyti...“ – sumojo
Gugis, skubiai rinkdamas þodþius atsakymui... „Savo
olà rausti... O kad tau ðeðkas!“ Net ir ðvelniausius
þodþiukus Graþei ðnibþdëdamas, apie bendrà olà Gugis
nesusimàstydavo... Juk jam dar tik deðimtas saulës ratas,
ir net á kaukavyrius jo dar nepriëmë, tik kità pavasará...
kità pavasará... Be to, jis nusprendë eiti þiemoti
pas þmones...
– Bet, tëtuli... Juk dar niekas ið mûsø bûrio... Net Pukis...
– iðsiþiojo ðvelniausiam prieðtaravimui.
– Visada bûna pirmas, – tarsi to ir telaukdamas, nusiðypsojo
tëvas, – juk tu pirmas ir þmonëms þinià apie geleþinius
þmones neð... – pajutæs priekaiðtingà motinos
þvilgsná sumikèiojo tëvas. – O juk tik suaugæs kaukas
tai gali. Vadinasi – tu jau tikras kaukavyris! – skambiai
baigë.
„Aha, – Gugis tuojau pat ávertino ið paþiûros nekaltà
miktelëjimà. – Vadinasi, nieko apie þmones girdëti nebenorit,
taigi èia bûdas mane atitraukti, – dabar jau galutinai
nusprendë kaukas. – Tada ir að paþaisiu...“
– Tëvel, motule, labai aèiû uþ rûpestá, bet jis toks netikëtas,
leiskite man pagalvoti... truputá?
– Gerai, sûnau, galvok, – linktelëjo tëvas, – bet atmink
– anksti këlæs, anksti porà radæs – nesigailësi.
„Maumas mane þino“, – mintyse vyptelëjo Gugis.
› 142 š