parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

– O kaip juos galima pagauti?
– Pagauti? – Munamukis iðsprogino akis. – Ne, mau,
tu, kaukiûkðti, tikrai prietranka – kokio galo tau aitvaro
prireikë?
– Tsss, – dabar ramino jau Gugis, – man aitvaro tikrai
niekam nereikia, man tik þinoti rûpi. Na, gerai, ne pagauti,
prisijaukinti kaip galima?
Maumas, vis dar nustebæs ar bent vaidindamas toká,
atvëpë lûpà:
– Mfkmm… Na, sako, kad jeigu numaumsinsi aitvaro
kiauðiná ir já iðsiperinsi, tai aitvariûkðtis ir prijunks…
– Ir tiek? – vyptelëjo Gugis.
– Tiek, maum, – prunkðtelëjo pelkinis, – aitvarà iðsiperinti
– tai ne balon niurktelëti: sako, jis perinamas
septynerius metus, be to, tam reikia turëti juodà gaidá…
Tik þmonës tokiais niekais ir gali uþsiimti…
– O ið kur visa tai þinai? – pasidomëjo Gugis, ið tiesø
nustebæs, kad maumas tiek iðmano.
– Maumo ausys didelës, akys plaèios, – didþiavosi Munamukis,
raivydamasis ir kasydamasis á samanas nugarà.
– Ir lieþuvis iki bambos, – neiðkentë neleptelëjæs kaukas,
– tai sakai – maurosi mûsø geguþinëj? O kada ji
bus? – iðsiðiepë.
– Tsss… – vël burbtelëjo ðis, – nebûk toks maþvaikis,
nekelk nereikalingo triukðmo, – subarë. – Vyrai visada
turi savo paslapèiø – uþaugsi – suprasi… Na, gal pargabenti
tave atgalios, jeigu jau viskà suþinojai, mau? – pasisiûlë.
› 77 š