parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

I. IÐËJIMAS
Vasara prabëgo. Ruduo apkramtë medþius. Þinoma,
spygliø jis nemëgo, tad eglës ir puðys styrojo tokios paèios
tamsios ir þalios, taèiau berþø guotas, suleidæs ðaknis
ten, kur radosi truputis priemolio, jau rymojo plikut
plikutëlis. Nors èia, girios tankmëje, vëjai neûkavo it
suþeisti briedþiai, taèiau sparèiai vëstantis oras vijo kaukus
á olas, tad lakstyti ar dirbti tekdavo vis spëriau –
kaip ir kuo spëriau sugráþti prie ugnelës... Net ir ið debesø
patalo kyðtelëjus saulutei, ja pasidþiaugti jau nebeiðlásdavo
nei senasis Urkis, nei kiti vyresni Kaukaðlaièio
gyventojai. Ir kuo èia dþiaugsiesi, jei padangiø moèiutë,
kad ir garbiausiais þodþiais praðoma, ðvieèia, bet nebeðildo...
Vis ðaltëjantis rudens glëbys buvo në motais vien
tik kaukuèiams – jie vis taip pat smagiai siautë, keldami
geltonai rausvà lapø pûgà, tik nebesitaðkë Kaukaupio
pursluose, nors varlës, susiruoðusios ilgai miegoti, saugios
dar nesijautë...
Gugis ðlioptelëjo stropiai atitemptà giliø maiðà prie
podëlio ir nusibraukë prakaità. „Ufff, tie àþuolai taip toli,
kad juos kur ðernas...“ Nors ðernø èia geriau neminëti
– dryþuoti parðai kaukø nemëgo, mat manë, kad giliø
visiems neuþteks, todël susidûrimai su didþiaisiais kriuk-
› 137 š