parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

– Nafania, ei, Nafania… – Kuzia tampë vël susimàsèiusio
vyresniojo naminuko marðkiniø rankovæ.
– Netrukdyk, Kuzia, galvoju, – burbtelëjo ðis, nusisukdamas
á kità pusæ.
– Nafania, na, kiek tu gali galvoti, galvoti, na? – nerimo
jaunylis, – að tai jau sugalvojau, sugalvojau, þinok!
– Sakiau, netrukdyk, nes rykðtæ ðermukðninæ…
– Rykðtæ, rykðtæ… – sumurmëjo Kuzia, – kai ið uþ skrynios
traukti – tai Kuzia, o kai kalbëti – tai rykðtë, rykðtë,
taip…
– Na, gerai! – urgztelëdamas atsisuko Nafania, – tik
sakyk greitai. Ir trumpai!
Kieme kilo nemenkas ðurmulys – vyrai, bûriu apsupæ
ant sniego iðsikëtojusá Rudokà, karingai ginèijosi. Tiesa,
apgalvoèiau karingas visame pulke buvo likæs tik Gailius,
visi kiti sunkiai laikësi ant kojø, todël stovëjo susikabinæ,
svyruodami, nors perrëkti vienas kità irgi kartais
sugebëdavo. Pasislëpusá kaukà pradþioje pasiekdavo
vien ginèo nuotrupos: „To niekas negalës suþinoti,
tiesiog dingstam!“, „O jeigu?“, „Kunigas mus ant ðakos…“,
„Lauþkim velniop tas duris, tempiam bobà á miðkà…“
Supratæs, kad bent jau kurá laikà jo tikrai niekas
nebegaudys ir, be abejo, susidomëjæs ginèininkø sumanymais,
Gugis iðlindo ið po pamato ir atsargiai nutipeno
arèiau. Lyg tyèia pastatytas viduryje kiemo èia visai neblogà
uþuoglaudà teikë ðulinio rentinys. Nors vienà akimirkà
kaukui buvo net kilusi mintis ásiropðti á svirties
› 187 š