parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

– Karas – jaunø dalia, – nusiðypsojo Ðvendris, – kad
raukðliø per anksti neatsirastø…
„Nuo karo atsiranda raukðliø? Bet… Nejaugi senolis
Urkis irgi kaþkada kariavo? – prisiminæs raukðlëmis ir
raukðlelëmis iðvagotà kaukø iðminèiaus veidà, nusistebëjo
Gugis. – Nieko, netrukus viskà suþinosiu… Karas.
Kraujas. Skamba bjauriai! Bet ádomu…“
III. ŠIUÐA
Jauniaus ir jo vedamo bûrio þirgai risnojo tarp tebestyranèiø
nuodëguliø, byranèiø vos palietus ieties smaigaliu.
Priepilis degë ilgai. Dûmø kamuoliai, tarðomi ðiaurës
vëjo, dar bjaurojo apniukusià padangæ iki pat vidurdienio.
O ant ledu blizganèiø pylimø iðdidþiai stûksojo
moliu aplopytos, sniego nubalintos storø ràstø pilies, vadinamos
kremliumi, sienos. Aukðèiau tø sienø á nusidriekusià
kariuomenæ þvelgë didelis keturkampis raudono
mûro bokðtas.
Jaunius stryktelëjo þemën, nusviedë pavadþius. Juos
tuoj pat pagavo Gedgaudas – kunigaikðtuko bûrio vadas,
vienas ið vyresniø kariø, ne kartà lankæs ir prûsø, ir
maskoliø þemes. Vaikinas staigiu judesiu nusitraukë nuo
galvos kailiu pamuðtà ðalmà, iðlaisvino ilgus ðviesius plaukus
ir spëriai nuþingsniavo palapinës link. Á savo palydà
net nepaþvelgë. Ruokis sunkiai atsiduso, patapðnojo þirgo
› 207 š