parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

„Þinoma, tvirta!“
„Leisk man ja...“
„Kà?!“
„Ðtai, matai, ta pakopa – nuo kurios ákritau?“
„Aha...“
„Tu gi galëtum jà pasiekti uodega?“
„O kam?! Be to, ten gali bûti neðvaru...“
„Tada að galëèiau ja uþlipti aukðtyn ir ið èia pasprukti“.
„Dar ko uþsigeidei! Mano uodega tau ne kokia lipynë!“
„Kokia tu nedraugiðka, – priekaiðtavo Gugis. – Man
reikia gelbëti draugà, o èia sëdëdamas nieko negaliu padaryti
– man reikia ið èia iðlipti, iðsineðdinti. Bet kaip
nori – neduodi uodegos, sugalvosiu kà kita...“
„O tu... pasinaudosi mano uodega, ir tiek tave tematysiu!
O kad mano mamà þmonës iðsitempë, tau, þinoma,
në motais? Man èia reikës tûnoti, kol tu savo draugus
vaduosi? Galësiu èia nors akmenis grauþti, galës nors
tuntai èirpiø atklysti ir mane suësti... – neatsiliko pabaisiukë.
– Ir tai – draugiðka? Labai?“
„Atleisk, nepagalvojau...“ – sutiko ið tiesø nejaukiai
pasijutæs Gugis.
„Nepagalvojai... Kelintà kartà jau ðiandien? Gerai, matuojam
uodegà...“
Ji nurëpliojo keletà þingsniø iki virð galvos kabanèios pakopos
ir ëmë kelti dailià þvynuotà, storumo sulig kauko rieðu,
uodegà. Gugis dþiaugsmingai sujudo – kad tik uþtektø,
kad tik uþtektø! Valio, pasiekë! Bet... Èia juk paprasèiausia
drieþo uodega! Argi ja bus galima uþsliuogti?!
„Na, tai lipk! – paragino Šiuða. – Draugas laukia...“
› 242 š