parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

kaltëliai. Na, vagys, þudikai, plëðikai ir kitokie blogi þmonës,
kuriuos ámeta á poþemius uþ bausmæ…
– Bet jis juk nori gerti! Jam troðku! O kas yra plëðikas?
– Gugi, o ið kur gausime vandens, a? – suðnypðtë Jaunius.
– Ar matei kur nors èia ðuliná? Be to, mus gali bet
kurià akimirkà surasti, mums reikia kuo greièiau ið èia
dumti, o ne rûpintis tokiomis dvokenomis… Eime!
– Jauniau, tu… Tu!.. – kaukas staiga pritrûko þodþiø. –
Bet kokie jûs, þmonës, esate niekam tikæ! Þinai, jeigu
kaukai taip gyventø – jie seniai seniai bûtø iðnykæ! Ir
taip jums ir reikëtø! – piktai paþërë.
– Kà tu, kaukiûkðti, supranti apie þmones! – plykstelëjo
ir Jaunius. – Lindite saujomis savo miðkuose ir lindëkite,
tik þiûrëkite, kad koks arklys nesumindytø ar
vaikigaliai pagaliais neuþtvatytø á svirnus sulindusiø!
– Ak, ðtai koks tu! Vadinasi, bûtø buvæ gerai, jei tave
taip bûèiau palikæs? Ten, tame bokðte! Gerai? „Gugi…
Ten tokiø kerø tu moki… Me… Be… Gelbë…“ – ëmësi
mëgdþioti.
– Kai spirsiu tau! – visai ápyko Jaunius.
– Nagi, spirk! Spirk! – Gugis ásisprendë rankas á juosmená.
– Parodyk, kà sugebi prieð maþà padarà! Galësi
lakstyti po poþemá vienas! Dràsiau, þmogau!
– Lietuviai… – netikëtai suðvogþdë kalinys. – Algirdas…
– Ir po akimirkos vël: – Gerti!
Jaunius giliai kvëpavo, bet kojos spyriui nepakëlë, o
iðgirdæs þmogaus veblenimà – sukluso. Áveikæs save, vël
pasisuko á kaliná:
› 269 š