parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

– Ai, ai… O juk negraþu atsakyti, kai vaiðina… –
sugëdino. – Bet jeigu jau taip prakalbai… Matyt, kaþkas
svarbesnio tave toká jaunà pas mane, toká senà ir
þilà, atvijo, ar ne? – tæsë neskubëdamas.
– Taip, senoli, tikrai, – linktelëjo Gugis, – pasiklausti
norëjau…
– Taip, pamenu, pamenu… – Urkis mostelëjo ranka,
net viralà pamirðæs, – mokyklëlëje tavo klausimø atsiginti
nespëdavau… Smalsus tu kaukiokas… Labai, –
tarsi pagyrë.
– Tëvuk, tu gi valgyk, atauð, – susirûpino Urtë, – o
tu, Gugi, palauk, kol senolis pavakarieniaus, argi taip
graþu – ið karto su savo klausimais? – subarë.
Sutrikæs kaukas nuleido galvà.
– Na, Urtel… – senolis paþvelgë á dukrà. – Vaikiui
kaþkas taip rûpi, o tu bariesi… Tam að iðmintá metø metais
ir kaupiau, kad su kuo nors ja pasidalyèiau, – þilojo
kauko akys blykstelëjo, – o tas, kas daug þino – niekada
neprapuls.
– Ak, taip jau ir neprapuls, – nenorëjo pasiduoti Urtë,
– tik kad tas Gugis labai daug rûpesèiø ëmë kelti –
net tëvai skundësi, kad pagalbon prisiðaukti negali, kad
jam tik Pagiriai ir þmonës galvoje… Sakë, vakar net namo
negráþo. O jaunimëlis jau net þmogkaukiu praminë…
„Taip taip, kaip dar mane apskøsi?“ – apurzgë mintyse
bambanèià moteriðkæ Gugis.
– Baik, Urtel, baik… – dabar jau subarë pats Urkis. –
Gugis – kaukiokas sumanus, dràsus ir miklus… Taip,
› 79 š