parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

Rumbaudas, iðgirdæs pasakojimà apie sûnaus dràsà ir jø
negebëjimà pasiprieðinti vaikino uþgaidoms, tik sunkiai
atsiduso, priekaiðtingai paþvelgë á juodu, bet netarë në
þodþio – tiesiog nuëjo. Ir jau antra diena, kai nesikalbëjo.
Be to, antra diena, kai jø bûrys neturëjo kà veikti –
lipti ant sienø jø nesiuntë, o saugoti nebuvo ko. Taip ir
stûmë laikà – kas ginklà aðtrindamas, kas padëdamas
riðti þabus grioviams uþversti…
Pasiuntiniai ilgai neuþtruko – matyt, jie atvyko tik perduoti
þiniø. Tad netrukus vël pasirodë palapinës angoje –
tokie pat iðdidûs ir santûrûs. Oriai paëmë privestø þirgø
pavadþius, uþðoko lengvai tarsi jaunuoliai ir neskubiai
nujojo, ðvytruojant þirgø uodegoms. Netrukus palapinës
prieangyje pasirodë ir þygio vadai: didieji kunigaikðèiai
Algirdas, Kæstutis bei atskirø pulkø vadai. Vienas paskutiniø
iðëjo Rumbaudas – ir Ruokis net prikando lûpà,
pastebëjæs, kaip per dvi dienas kunigas pasikeitë: sukumpo,
vël ëmë matomai vilkti kaþkada dar jaunystëje suþeistà
deðinæ kojà. Tik akys tebedegë ugnimi, taèiau ið
perkûniðkos virstanèia pikuoliðka…
Rumbaudas sustojo, apsidairë ir, pastebëjæs Ruoká su
Gedgaudu, jiems mostelëjo. Kariai nebyliai nusekë paskui
kunigaikðtá. Parëjus iki jo bûsto, kunigas atsigræþë.
Vyrai nuleido galvas. Kiekvienas Rumbaudo þodis krito
tarsi kirvis á kaladæ: aðtrus, staigus ir toks, kuriam neprieðtaraujama:
– Daug nekalbësiu, – prabilo jis, akimis varstydamas
abu karius.
› 223 š