parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

– Nafania? Nafania? Nafania, ar tu èia esi? Esi? – pusbalsiu
ðûkèiojo Kuzia, dairydamasis po klëties pamatais.
Staiga kaþkas ið tamsos stvërë naminukà uþ rankos ir
timptelëjo.
– Vai!!! – sukliko ðis.
– Tsss! – subarë paþástamas vyresniojo balsas, – netriukðmauk,
geriau þiûrëk!
Abiejø naminukø þvilgsniai nubëgo per ðeimininko
sodybos kiemà, pasiðokinëdami sniegu, bet aplenkdami
viduryje betrypinëjanèius medþiotojus nevykëlius, beveik
nepastebëdami sustingusiø prie sienos ir vis dar besivoliojanèiø
kitø dviejø. Mat juos daug labiau domino
tas vos uþ juos aukðtesnis padaras, taip pat skubiai besiþvalgantis.
– Kas jis, Nafania? Kas? – sujudo Kuzia.
– Neþinau, – murmtelëjo ðis, èiupinëdamas barzdelæ, –
bet jis labai panaðus á mus…
– Aha, – sutiko jaunëlis, – o kas ten triukðmauja?
– Kaimynai! Oi, iðkarð jie dabar kailá tiems niekdariams!
– Perkûne Dievaiti, netrenk á þemaitá, o trenki á gudà,
kaip ðuná rudà! – dràsindamas save sumurmëjo Plikis,
dar tvirèiau spausdamas kirvá.
– Ateikit, na, ateikit, ðunys! Iðbandykite mano geleþá!
– uþriko iðkeldamas ginklà virð galvos.
Baltrus sukandæs lûpas apsidairë ir dar pasièiupo á pirkios
sienà atremtà kuolà, Raubis, vienintelis turás kala-
› 198 š