parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

Ruokis lyg lûðis liuoktelëjo prie rikiuotës ir èiupo Baltrø
uþ krûtinës:
– Koks rudas? Koks aukðtëlesnis? Mano kaukas? Gugis?
– Ne… Neþinau, – sutrikæs ir krûptelëjæs sumurmëjo
ðis, – nors… Oi, taigi gali bûti, kad ir jis!
– O dabar jis kur?! – uþriaumojo tiesiai á veidà Ruokis.
– Kà jam padarëte?
– Nieko… Nieko nedarëme, – blykðdamas mëgino átikinti
Baltrus, – jis… Èia buvo, kaþkur… – viltingai apsidairë,
tikëdamasis pamatyti kaukà.
Suurzgæs Ruokis paleido Baltrø, ðis, giliai alsuodamas,
atsirëmë á sienà, kad nesusmuktø.
– Ruoki, tai kas èia ávyko? – vël paklausë kunigaikðtis.
– Neþinau, kunige, – prisipaþino karys, – bet gali bûti,
kad kaukas ið tiesø juos uþkerëjo. Jis moka tokiø pokðtø!
– vos ðyptelëdamas pasididþiavo.
– Tai, po perkûnais, – sugriaudëjo þygio vadas, – ieðkok
savo kauko, tegul atkeri tuos nevëkðlas! Nestovësime
èia per naktá!
– Gerai, kunige, – linktelëjo Ruokis.
– O jûs… – Rumbaudas atsisuko á stovinèius prie sienos,
– o jûs… Ðvendri, lauk ið rikiuotës! Kiti – ant keliø!
Mikliai!
Vyrai be prieðtaravimø smuktelëjo á ðaltà sniegà.
Kunigas atsisuko á erzeliuojanèià minià ir vël prabilo
gudiðkai:
– Mieloji moteriðke, ateik ir trinktelëk ðiems po porà
sykiø per þandus. O jûs man kad net necyptelëtumëte! –
pagrasino lietuviðkai vël atsiklaupusiems…
› 203 š