parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

– Tu irgi, irgi dainuok, – Rudis paragino ðeimininkà
niuksu, bet ðis tik þvalgësi á baubianèius vyrus, nieko
nebesuprasdamas.
– Dainuok! – tiesiai á veidà uþbaubë nekviestas sveèias,
èiupdamas þmogelá uþ marga juostele apsiuvinëtø
marðkiniø, – da!
– Da... – blykðdamas tesugebëjo iðlementi ðeimininkas...
– Nafania, ei, Nafania, matai, matai, nemelavau, nemelavau!
– Kuzia negailestingai tampë vyresná naminukà
uþ rankovës. – Oi, oi, kaip ásirëkë, kaip ásirëkë, – stebëjosi,
grûsdamas á ausá kito delno pirðtà.
Nafania mostelëjo ranka, it vydamas ákyrià musæ. Keletà
sykiø susiraukæs, èiuptelëjæs uþ barzdelës, pasikrapðtæs
pakauðá ir, piktai dëbtelëjæs á ákyruolá, nusispjovë ir
murmtelëjo:
– Matau, kad nemelavai... Tik ar þinai, kas tie sveèiai,
a?
– Sveèiai? – nustebo Kuzia, – ogi þmonës, þmonës!
Viens, du, trys... Oi, oi, tamsa, tamsa þmoniø!
– O kokie þmonës, ar þinai?
– Dideli, labai dideli? – spëjo Kuzia.
– Ne.
– Alkani, labai alkani? – dar kartà pabandë.
– Gal, tpfu, – Nafania vël nusispjovë ir èiupo Kuzià uþ
peties: – Þiûrëk gerai, jaunuoli. Tai – lietuviai. Girti lietuviai.
– Lietuviai? – Kuzia iðsprogino akis.
› 171 š