parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

Gugis patrynë delnus – nors ir toli nuo namø, ulbuonëlë
suveikë!
– Gena, man akis perði! – subliuvo jaunëlis. – Kas èia
dedasi?
– Negi nematai?! – atðovë tas. – Kakoja ant mûsø,
Iljuða, kakoja! Tie velnio balandþiai! Gal koká lizdà sumindëme?
– Tai kà daryti?! Smirda!
– Nezyzk! Lendam atgal po stogu, nuskris... Mesk tà
baidyklæ, niekur ji nepabëgs! – patarë vyresnysis ir niurktelëjo
atgal á iðlauþà.
– Kad mane... – keikdamasis ir siusdamas juo pasekë
ir antrasis medþiotojas.
„Aha! – Gugis tik to ir laukë. Jis iðsitraukë smeiguolá,
èirkðtelëjo per Ðiuðà painiojanèio tinklo virves kelete
vietø. Prigludo, sukaupë visas savo mintis ir pamëgino
lyg siøsti: „Busk! Busk! Mes iðlipome!“
Prabëgo keletas akimirkø. Pabaisiukës kûnelis virptelëjo,
nubëgo tarsi ðiurpulio banga, ir geltonos akys prasimerkë.
„Viskas, mes jau aukðtai! – dþiaugsmingai praneðë kaukas.
– Tik reikia kuo greièiau ið èia dingti!“
„O þmonës?..“ – neskubëjo dþiûgauti ji.
„Þmones pasaugos paukðteliai ir ulbuonëlë! Bëgam
ið èia!“
Ðviesa, besiskverbusi pro maþà grotuotà langelá aukðtai
virð galvos, visai prislopo. Netruko uþgesti ir pasku-
› 249 š