parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

vietoj akiø ástatyti du rausvà grësmingà ðviesà spinduliuojantys
rubinai.
„Koks graþus smeiguolis!“ – Gugiui net seilë nutáso.
Tuo tarpu vyrukas lyg þaisdamas susmeigë durklà á samanas.
– Graþus daiktelis, – pagyrë Dolèetas, pasislinkdamas
arèiau.
– O kaipgi, – pasididþiavo kà nors daugiau sakyti Douveris.
Bet smalsumas nugalëjo.
– Barone, ar jûs tikite, kà pasakojo brolis Heinrichas?
Italas krenkðtelëjo ir atsiliepë paðnibþdomis:
– Na, ðio kraðto miðkuose visko nutinka... Tik duosiu
vienà patarimà, lorde. Jeigu jus uþpultø pagoniø dvasia –
neskubëkite jos þegnoti, poteriauti ar giedoti… Bijau,
kad tai neiðgelbës. Traukite ginklà ir dràsiai kirskite pusiau
arba taip, kaip jums atrodo geriausia... O jeigu neramu
– prieð þygá paðlakstykite aðmenis ðventintu vandeniu
arba á gertuvæ vietoj jo vyno ápilkite.
– Barone, bet Baþnyèios tëvai moko...
– Mano jaunasis bièiuli, Baþnyèios tëvai moko daug
ko – taip pat neþudyti... – akimis prikalæs Douverá prie
þemës, iðtarë baronas. – O mes èia ateinam neðini ugnimi
ir kalaviju. Argi keista, kad vietinës dvasios mûsø
nemëgsta?
– Bet, barone, su velnio padarais reikia kovoti! Reikia...
– Tai ir darome, lorde. Tai ir darome. O dabar jums siûlau
poilsio laikà – patylëti ir pamedituoti. Kelias tolimas,
vidudienis ilgas, Albiono ûkø èia nebus. Pasiilsëkime.
› 14 š